Mokesčiai ir jų naštos įvertinimas Lietuvoje

Įvadas Temos aktualumas. Per keletą paskutinių dešimtmečių daugelio Europos Sąjungos šalių mokesčių naštos e nuolat vyko pokyčiai ir reformos. Todėl pagrindinę šiame darbe nagrinėjamą mokesčių teisės mokslo problemą galima būtų suformuluoti taip: kokios sąlygos nulemia atskirų ES šalių mokesčių ir fiskalinių sistemų skirtumus. Pastaruoju metu akivaizdi mokestinių pajamų tiesioginių mokesčių lyginamojo svorio mažėjimo tendencija. Nepaisant to, jog jau kurį laiką mokesčiai vienodinami, iki šiol skiriasi atskirų ES šalių mokesčių struktūra, tarifai, apmokestinimo principai ir bazė, taikomos lengvatos. Mokslinės problemos ištyrimo lygis. Pažymėtina, kad darbe nagrinėjama mokslinė problema Lietuvoje beveik netyrinėta. Kai kuriuos mokesčių naštos teorinius aspektus analizuoja J. Bivainis, V. Gronskas, P. Moščinskas, A. V. Rutkauskas savo moksliniuose darbuose. Nors į kai kurias atskiras sudedamąsias šiame darbe iškeltos problemos dalis minėti autoriai gilinasi, tačiau trūksta tyrimų, kuriuose būtų integruotai nagrinėjama ES šalių mokesčių sistema. Todėl šis darbas papildo mokesčių teisės mokslo patirtį nagrinėjant ES mokesčių naštos problemas. Užsienio mokslininkų indėlis į ES šalių mokesčių naštos tyrimus yra didesnis. Teoriniai šios veiklos aspektai plačiai nagrinėjami A. Boot, C. Mayer, A. V. Thakor, J. Stiglitz, R. Levine, B. M. Friedman ir kitų autorių darbuose. Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalių kontekste ES mokesčių naštos klausimams nemažai dėmesio skyrė F. R. Edwards, J. Hanousek, R. Darbo objektas — mokesčių naštos vertinimas – esmė, principai, prielaidos. Darbo tikslai ir uždaviniai. Analizuojant ir sisteminant mokesčių sistemą reglamentuojančius teisės aktus ES bei Lietuvoje, šiame darbe buvo keliami tokie tikslai: - pagrįsti mokesčių naštos tyrimo metodologinį aspektą; - nustatyti mokesčių naštos veiksnius ir apibrėžti jų poveikio savybes ir mastą; Siekiant nurodytų tyrimo tikslų, buvo sprendžiami tokie uždaviniai: - apibrėžiami mokesčių naštos teoriniai principai ir turinys; - sistemiškai aprašomos mokesčių naštos vertinimo efektyvumą lemiančios sąlygos; Tyrimų metu daug dėmesio buvo skiriama mokesčių sistemoje vykstančių procesų ir mokesčių naštos institucinės struktūros analizei. Tyrimo metodai. Suformuluota mokslinė problema buvo sprendžiama rinkos ekonomikos kontekste, o tai ribojo praktinės patirties ir kiekybinių metodų taikymo galimybes. Dėl šios priežasties darbe vyrauja loginė ir palyginamoji analizė. Darbe naudojamasi teoriniais, praktiniais, analitiniais ir lyginamaisiais tyrimo metodais. Tiriant mokesčių naštos funkcionavimą ir jos plėtros perspektyvas, taip pat buvo atliekama statistinių duomenų analizė, sisteminama ir apibendrinama surinkta informacija vertinant Lietuvos mokesčių naštos tobulinimo perspektyvas. 1. Mokesčių naštos teoriniai pagrindai 1.1. Bendra mokesčių našta Lietuvoje ir Europos sąjungos šalyse Kadangi iki šiol Lietuvoje nėra patvirtintos vieningos mokesčių naštos skaičiavimo metodikos, todėl įvairios institucijos, kaip Statistikos departamentas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Tarptautinės audito ir mokesčių bendrovės skelbia skirtingus mokesčių naštos rodiklius. Taip pat trūksta informacijos, kaip Europos sąjungos šalys paskaičiuoja mokesčių naštos rodiklius, kokie mokesčiai yra įvertinami ir kurie ne. 2006 m. balandžio 26 dieną Lietuvos verslo darbdavių konfederacijoje įvyko posėdis kurio metu Statistikos departamento prie LR Vyriausybės, Ekonomikos komiteto, Verslo plėtros, Socialinių reikalų ir darbo komiteto bei kitų institucijų darbuotojai aptarė problemas, susijusias su skirtingų mokesčių naštos ūkio subjektams skaičiavimu. Pasitarime buvo pažymėta, kad šiuo metu, apskaičiuojant mokesčių naštą, įvertinami tik LR įstatymais patvirtinti mokesčiai, o visi kiti verslininkams tenkantys mokėjimai, tokie kaip įvairios rinkliavos, mokesčiai už įvairius leidimus, pažymas, licenzijas, nekilnojamo turto mokestis yra neįvertinami, nėra bendro sąrašo, kuriame būtų aiškiai surašyta, kiek verslininkams tenka mokėti mokesčių. Verslininkams tenka mokėti papildomai atsiskaitant už įvairias valstybės įmonių, savivaldos institucijų teikiamas viešas paslaugas. Kita pažymėta problema - tai informacijos stoka apie padėtį kitose ES valstybėse, kaip jos paskaičiuoja mokesčių naštos rodiklius. Kadangi oficialius duomenis apie mokesčių naštą „Eurostatui" teikia LR Statistikos departamentas, todėl skaičiuojant valstybės mokestines pajamas buvo įtraukti tik sumokėti mokesčiai. Skaičiuojant mokesčių naštą, buvo imtas santykis visų valstybės mokestinių pajamų ir bendrojo nacionalinio produkto. Į valstybės mokestines pajamas yra įskaičiuojama: mokestinės valstybės nacionalinio biudžeto pajamos (neįskaičiuojant nemokestines pajamas ir Europos sąjungos paramą), valstybės fondų pajamos (sveikatos draudimo fondo ir garantinio fondo pajamos) bei socialinio draudimo fondo pajamos (be asignavimų iš Rezervinio stabilizavimo fondo). 2006 m. Lietuvoje mokesčių našta sudarė 28,74 proc. ir buvo 0,32 procentinio punkto didesnė nei prieš metus. 1 Lentelė. BVP veikusiomis kainomis, visos valstybės mokestinės pajamos ir mokesčių naštos dinamika (mln. litų) Metai BVP NB pajamos Fondai SODRA Valstybės mokestinės pajamos Mokesčių našta i 2 3 4 2+3+4 5 2004 m. 56.772 10.074,3 1.092,2 4.840,8 16.007,3 28,20% 2005 m. 62.440 11.099,1 1.228,5 5.414,8 17.742,4 28,42% 2006 m. 71.084 12.884,7 1.413,0 6.135,2 20.432,9 28,74% Mokesčių naštos padidėjimą 2006 m. ir 2005 m. lėmė didesnės nei prieš metus nacionalinio biudžeto pajamos iš mokesčių, augantys Sodros ir Privalomojo sveikatos draudimo fondai, o taip pat lėčiau nei mokesčiai didėjęs bendrasis nacionalinis produktas. 2006 m., palyginti su 2005 m., Lietuvos valstybės mokestinės pajamos išaugo 15,16 proc., o BVP (veikusiomis kainomis) - 13,84 proc. 2005 m., palyginti su 2004 m., Lietuvos valstybės mokestinės pajamos išaugo 10,84 proc., o BVP (veikusiomis kainomis) - 9,98 proc. Pagal naujausius paskelbtus Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat" duomenis,6 2005 metais bendra mokesčių našta (įskaitant mokesčius ir socialinio draudimo įmokas) 25 ES šalyse siekė 39,3 proc. bendrojo vidaus produkto ir, palyginti su 2004 m., sumažėjo 0,2 procentinio punkto. Patikslinus 2004 m. duomenis, 2004 metais mokesčiai sudarė 39,5 proc. BVP. Palyginimui žemiau lentelėje pateikiame duomenis apie ES šalių mokesčių naštą. Lietuvoje 2005 metais mokesčių našta buvo mažiausia ES ir siekė 28,4 proc. BVP. Palyginti su 25 ES šalių narių mokesčių naštos vidurkiu, Lietuvoje mokesčių našta 2005 m. buvo 10,9 proc. punkto mažesnė. Mokesčių naštos duomenys valstybėse narėse gerokai skiriasi. 2005 metais didžiausia mokesčių našta slėgė Švediją (50,5 proc. BVP), Daniją (48,8 proc.), Belgiją (45,2 proc.), Suomiją (44,3 proc.) ir Prancūziją (43,4 proc.). Kiek didesnė nei Lietuvoje mokesčių našta buvo Latvijoje (28,6 proc. BVP), Airijoje (30,2 proc.), Slovakijoje (30,3 proc.) ir Estijoje (32,6 proc.). 2005 metais, palyginti su 2004-aisiais, mokesčių našta išaugo penkiolikoje šalių, o dešimtyje sumažėjo. Labiausiai mokesčių našta išaugo Maltoje (nuo 32,2 iki 35,1 proc. BVP), Danijoje (nuo 47,6 iki 48,8 proc.) ir Airijoje (nuo 29,0 iki 30,2 proc.). Daugiausia našta sumažėjo Graikijoje (nuo 36,4 iki 35,1 proc. BVP), Slovakijoje (nuo 31,3 iki 30,3 proc.), Vokietijoje (nuo 39,6 iki 38,7 proc.) ir Italijoje (nuo 41,5 iki 40,6 proc.). 2 Lentelė. Mokesčių naštos dinamika Europos Sąjungos šalyse narėse Eil. Nr. Valstybė Mokesčių našta Pokytis 2004 m. 2005 m. + /- EU25 39,5 39,3 -0,2 EU 15 40,0 39,7 0.2 1. Švedija 50,2 50,5 0,3 2. Danija 47,6 48,8 1,2 3. Belgija 44,9 45,2 0,3 4. Suomija 44,6 44,3 -0,3 5. Prancūzija 43,1 43,4 0,3 6. Austrija 43,0 42,6 -0,4 7. Italija 41,5 40,6 -0,9 8. Liuksemburgas 40,9 40,1 -0,8 9. Slovėnija 39,4 39,7 0,3 10. Vengrija 39,0 39,1 0,1 11. Vokietija 39,6 38,7 -0,9 12. Olandija 37,5 37,8 0,3 13. Čekija 36,0 36,6 0,6 14. Didžioji Britanija 35,5 36,0 0,5 15. Graikija 36,4 35,1 -1,3 16. Malta 32,2 35,1 2,9 17. Ispanija 34,0 34,6 0,6 18. Portugalija 35,1 34,5 -0,8 19. Kipras 33,3 34,1 0,8 20. Lenkija 33,3 32,9 -0,4 21. Estija 32,9 32,6 ,-0,3 22. Slovakija 31,3 30,3 -1,0 23. Airija 29,0 30,2 1,2 24. Latvija 28,5 28,6 0,1 25. Lietuva 28,2 28,4 0,2 1.2.Mokesčių tarifai Europos sąjungos valstybėse narėse Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio ir pelno mokesčio tarifai, galime sakyti, kad yra vieni mažiausių tarp 25 ES šalių narių. Kaip matyti iš žemiau pateiktos lentelės duomenų, pagal gyventojų pajamų mokestį Lietuva yra šeštoje vietoje nuo galo. Tik penkiose valstybėse: Slovakijoje (19 proc.), Estijoje (23 proc.), Latvijoje (25 proc.), Kipre (30 proc.) ir Čekijoje (32 proc.) gyventojų pajamų mokesčio tarifas yra mažesnis. Pagal įmonių pelno mokesčio tarifą Lietuvą taip pat galime priskirti prie šalies, turinčios mažiausią pelno mokesčio tarifą. Tik Kipras (10 proc.) ir Airija (12,5 proc.) turi mažesnį įmonių pelno mokesčio tarifą o su Latvija įmonių pelno mokesčio tarifas yra toks pat (15 proc.). Kaip žinome Estijoje pelno mokesčiui yra taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas ir tik nuo dividendų, išmokamų motininei bendrovei kitoje ES valstybėje yra taikomas 24 proc. tarifas. 3 Lentelė. Fizinių asmenų pajamų mokesčio ir įmonių pajamų mokesčio tarifai ES šalyse 2006 m. sausio 1 dienai Eil.Nr. Valstybė Fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifai Įmonių pajamų mokesčių tarifai 1 Danija 59,0 28,0 2 Švedija 56,6 28,0 3 Olandija 52,0 29,0 4 Suomija 51,0 26,0 5 Belgija 50,0 34,0 6 Austrija 50,0 25,0 7 Slovėnija 50,0 25,0 8 Prancūzija 48,1 33,3 EU15 45,2 29,7 9 Ispanija 45,0 35,0 10 Italija 43,0 37,3 11 Vokietija 42,0 38,6 12 Airija 42,0 12,5 EU25 41,0 25,9 13 Didžioji Britanija 40,0 30,0 14 Graikija 40,0 29,0 15 Portugalija 40,0 27,5 16 Lenkija 40,0 19,0 17 Liuksemburgas 39,0 29,6 18 Vengrija 38,0 17,5 19 Malta 35,0 35,0 20 Čekija 32,0 24,0 21 Kipras 30,0 10,0 20 Lietuva 27,0 15,0 23 Latvija 25,0 15,0 24 Estija 23,0 24,0 25 Slovakija 19,0 19,0 Reikia pažymėti, kad nuo š. m. liepos pirmos dienos Lietuvoje sumažinus gyventojų pajamų mokesčio tarifą iki 27 proc., Lietuva pagal gyventojų pajamų mokesčio tarifą lentelėje nusileistų dar žemiau ir būtų ketvirta nuo galo. 1.3. Mokesčių lyginamasis svoris valstybės mokestinėse pajamose ir BVP 2004 m. I pusmetį BVP augimą (palyginti su 2003 m. I pusmečiu) lėmė sparčiai augantis likutinis perteklius ir mišriosios pajamos - augimas 12,6 proc. (palyginimui 2003 m. labiau BVP augimą skatino auganti darbo apmokėjimo suma). Kitas BVP komponentas, sudarantis apie 40 proc. BVP, - kompensacija dirbantiesiems, išaugo 6,6 proc. palyginus su 2003 m. I pusmečiu. 2004 m. I pusmetį ženkliai augo subsidijos (iki 16,6 proc.), kurių suma mažina BVP. Dėl to likusios BVP dalys augo net sparčiau nei visas BVP. Analizuojant atskirų veiklų įtaką BVP pagal atskirus komponentus (BVP dalių struktūra pagal veiklas): 1. didžiausią įtaką kompensacijos dirbantiesiems pokyčiams turi apdirbamosios pramonės dirbančiųjų atlyginimų sumos pokyčiai. Taip pat BVP augimą galėtų lemti politiniai sprendimai, nuo kurių priklausytų taip vadinamų valstybės sektoriaus veiklų (valstybės valdymo, šveitimo, sveikatos priežiūros) dirbančiųjų atlyginimų sumos pasikeitimai; 2. per pelno rodiklius BVP daugiausia gali įtakoti prekybos sektorius bei transporto ir ryšių sektorius; 3. per metus didžiausios kapitalo suvartojimo sumos susidaro apdirbamosios pramonės ir energetikos sektoriuose. Analizuojant atskirų veiklų įtaką 2004 m. I pusmečio BVP pastebėta, kad likutinis perteklius ir mišriosios pajamos daugiausiai augo apdirbamosios pramonės, energetikos bei nekiln. turto, nuomos ir kitos verslo veiklos sąskaita; kompensacijos dirbantiesiems pokyčius įtakojo prekybos, statybos ir finansinio tarpininkavimo veiklose išaugęs darbo užmokesčio fondas. Galima pagrįstai teigti, kad faktinis (realusis) pelno mokesčio tarifas visuomet buvo daug mažesnis nei įstatyme nustatytas pagrindinis pelno mokesčio tarifas. Dėl pelno apmokestinimo normų pakeitimo jau šiais metai galima tikėtis, kad realus pelno mokesčio tarifas augs. Bendra pagrindinių tiesioginių mokesčių - pajamų ir pelno - mokestinė našta 2003- 2004 m. I pusmetį nesikeitė: šių mokesčių suma sudarė apie 6,6 proc. nuo BVP. Mažiausia pajamų ir pelno mokesčių mokestinė našta tenka viešbučių ir restoranų veiklos įmonėms. Šalyje sukurtos pridėtinės vertės struktūra pagal veiklas pateikta / lentelėje. 1 lentelė. Pridėtinės vertės (veik. kainomis) struktūra pagal veiklas, proc. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. I p. Pridėtinė vertė 100 100 100 100 Žemės ūkis 7,9 7,1 7,0 5,4 Žuvininkystė 0,1 0,1 0,1 0,1 Išgaunamoji pramonė 0,7 0,7 0,6 0,6 Apdirbamoji pramonė 19,8 20,5 19,3 19,8 Energetika 3,8 4,2 4,2 5,1 Statyba 6,0 6,1 6,4 5,9 Prekyba 16,6 17,5 17,9 18,2 Viešbučiai ir restoranai 1,5 1,6 1,6 1,6 Transportas ir ryšiai 12,5 12,6 13,6 13,9 Nek. Turtas, nuoma ir tvarka 8,5 8,3 8,4 8,2 Finansinis tarpininkavimas 2,2 2,3 2,4 2,5 Valstybės valdymas 6,9 5,8 5,5 5,4 Švietimas 6,5 6,4 6,1 6,7 Sveikata 3,6 3,4 3,4 3,3 Kita veikla 3,2 3,3 3,3 3,2 Privačių namų ūkių 0,1 0,1 0,1 0,2 Pajamų metodu skaičiuojamo BVP (2 lentelė) pagrindinės sudedamosios dalys, lemiančios ir viso BVP pokyčius, yra kompensacija dirbantiesiems (darbo apmokėjimas plius socialinės įmokos) bei likutinis perteklius ir mišriosios pajamos. Šios BVP sudedamosios dalys paskutiniaisiais metais sudarė apie 75 proc. BVP. Deja, šias BVP sudedamąsias dalis galima sieti su dviejų pagrindinių tiesioginių mokesčių - pajamų ir pelno - apmokestinamaisiais objektais (mokestine baze). Pagrindinio kapitalo suvartojimas įdomus ta prasme, kad buhalterinėje apskaitoje šį rodiklį atitinkanti nusidėvėjimo ir amortizacijos suma įskaičiuojama į sąnaudas, kurios sumažina veiklos pelno rodiklį. Gamybos ir importo mokesčių suma bei subsidijos čia nebus liečiamos. Žemiau lentelėje yra pateikiami duomenys apie sumokėtų mokesčių ir įmokų lyginamąjį svorį valstybės mokestinėse pajamose (toliau valstybės pajamos). 2006 m. daugiausiai mokesčių yra surenkama iš netiesioginių mokesčių. PVM ir akcizų mokesčių pajamos sudaro 32,62 proc. visų valstybės pajamų. Antroje vietoje didžiausia mokestinė našta tenka socialinio draudimo mokesčiui, kuris sudaro 30,52 proc. visų sumokėtų mokesčių. Ir trečioje vietoje taip pat daug mokesčių surenkama iš gyventojų pajamų mokesčių - 17,45 proc. visų sumokėtų mokesčių. 4 Lentelė. Sumokėtų mokesčių ir kitų įmokų dalis valstybės pajamose Eil. Nr. Valstybės mokestinės ir nemokestinės pajamos 2005 m. (tūkst. litų) 2006 m. (tūkst. litų) Dalis mokestinėse pajamose 2005 m. Dalis mokestinėse pajamose 2006 m. Augimas 2005 m. palyginti su 2006 m. Į Dalis nuo BVP 2005 m. Dalis nuo BVP 2006 m. 1 Gyventojų pajamų mokestis 3 054 181 3 566 302 17,21% 17,45% 116,8% 4,89% 5,02% 2 Pelno mokestis 1 168 950 1 507 704 6,59% 7,38% 129,0% 1,87% 2,12% 3 Turto mokesčiai 247 914 251 491 1,40% 1,23% 101,4% 0,40% 0,35% 4 Pridėtinės vertės mokestis 3 930 111 4 841 689 22,15% 23,70% 123,2% 6,29% 6,81% 5 Atskaitymai nuo pajamų pagal miškų įstatymą 13811 16 555 0,08% 0,08% 119,9% 0,02% 0,02% 6 Atskaitymai į kelių fondą 437 160 296 569 2,46% 1,45% 67,8% 0,70% 0,42% 7 Prekių apyvartos mokestis 1 034 6 0,01% 0,00% 0,6% 0,00% 0,00% 8 Akcizai 1 857 710 2 040 088 10,47% 9,98% 109,8% 2,98% 2,87% 9 Cukraus mokestis 32 705 5 677 0,18% 0,03% 17,4% 0,05% 0,01% 10 Loterijų ir azartinių lošimų mokestis 13 621 24 580 0,08% 0,12% 180,5% 0,02% 0,03% 11 Transporto priemonių mokesčiai 54 829 48 595 0,31% 0,24% 88,6% 0,09% 0,07% 12 Mokestis už aplinkos teršimą 55 634 59 178 0,31% 0,29% 106,4% 0,09% 0,08% 13 Prekyviečių mokestis 1 018 38 0,01% 0,00% 3,7% 0,00% 0,00% 14 Mokestis už valstybinius gamtos išteklius 18 801 19 139 0,11% 0,09% 101,8% 0,03% 0,03% 15 Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai 147 487 158 396 0,83% 0,78% 107,4% 0,24% 0,22% 16 Mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise 20 419 17 971 0,12% 0,09% 88,0% 0,03% 0,03% 17 Naftos ir dujų išteklių mokestis 43 766 30 799 0,25% 0,15% 70,4% 0,07% 0,04% 18 Socialinio draudimo įmokos 5 414 800 6 135 200 30,52% 30,03% 113,3% 8,67% 8,63% 19 Sveikatos draudimo įmokos 1 206 392 1 387 617 6,80% 6,79% 115,0% 1,93% 1,95% 20 Garantinio fondo įmokos 22 106 25 402 0,12% 0,12% 114,9% 0,04% 0,04% Iš viso: 17 742 449 20 432 996 100,00% 100,00% 115,2% 28,42% 28,74% Bendra pagrindinių mokesčių: PVM, GPM ir pelno mokesčio mokestinė našta 2006 m., palyginti su 2005 m., išaugo. Labiausiai išaugo PVM mokestinė našta - 0,52 proc., pelno - 0,25 proc. ir GPM - 0,13 proc. Kai tuo tarpu akcizų mokestinė našta sumažėjo 0,11 proc. ir taip pat šiek tiek sumažėjo socialinio draudimo įmokų mokestinė našta (0,04 proc.). Tai paaiškinama tuo, kad 2006 m. palyginti su 2005 m., ne visi mokesčiai augo vienodu procentu. Kompensacija dirbantiesiems - samdomiems darbuotojams išmokami piniginiai arba natūriniai mokėjimai už atliktą darbą ir darbdavių įnašai į socialinio draudimo fondus. Likutinis perteklius. Tai balansinis rodiklis, kuris gaunamas: pridėtinė vertė minus kompensacija dirbantiesiems, minus mokesčiai gamybai plius subsidijos gamybai. Mišriosios pajamos apibrėžiamos kaip nekorporuotų įmonių pajamos (likutinis perteklius), kurios gaunamos gamybos rezultate. Tai analogiškas balansuojantis rodiklis. Pagrindinio kapitalo vartojimas - gamintojo pagrindinių priemonių atsargų vertės sumažėjimas, kuris įvyksta blogėjant fizinėms savybėms, dėl moralinio nusidėvėjimo ar atsitiktinių gedimų. Gamybos ir importo mokesčiai. Privalomi neatlygintini mokėjimai pinigais arba natūra, kuriais valdžios sektorius apmokestina gamybą, prekių ir paslaugų importą, darbuotojų darbą, žemės, pastatų arba kito gamyboje naudojamo turto nuosavybę arba naudojimą. Šie mokesčiai yra mokami nepriklausomai nuo to, ar gaunamas pelnas. Subsidijos - einamieji nekompensuojami mokėjimai, kuriuos Vyriausybė ar nerezidentiniai vyriausybiniai vienetai suteikia įmonėms gamybinei veiklai vystyti. 2 lentelė. BVP (veik. kainomis) pajamų metodu struktūra, proc. Kompensacijos dirbantiesiems Darbo apmokėjimas Socialiniai įnašai Mišr.pajamos, likut. perteklius Pagr. kapitalo suvartojimas G-bos ir importo mokesčiai Subsidijos (-) 2001 m. 40,9 32,2 8,6 33,3 13,9 12,7 0,8 2002 m. 39,0 30,8 8,2 35,5 13,9 12,4 0,9 2003 m. 39,6 31,6 8,0 35,2 13,3 12,7 0,8 2004m.Ip. 40,5 32,4 8,2 35,0 13,2 12,1 0,8 Pagal naujausius paskelbtus Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat" duomenis, 2005 metais bendra mokesčių našta (įskaitant mokesčius ir socialinio draudimo įmokas) 25 ES šalyse siekė 39,3 proc. bendrojo vidaus produkto. Iš 25 ES valstybių Lietuvoje mokesčių našta yra pati mažiausia (28,4 proc.). Palyginti su 25 ES šalių narių mokesčių naštos vidurkiu, Lietuvoje mokesčių našta 2005 m. buvo 10,9 proc. punkto mažesnė. Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio ir pelno mokesčio tarifai yra vieni mažiausių iš ES šalių. Kiek didesnė nei Lietuvoje mokesčių našta 2005 m. buvo Latvijoje (28,6 proc. BVP), Airijoje (30,2 proc.), Slovakijoje (30,3 proc.) ir Estijoje (32,6 proc.). 2005 metais didžiausia mokesčių našta buvo Švedijoje (50,5 proc. BVP), Danijoje (48,8 proc.), Belgijoje (45,2 proc.), Suomijoje (44,3 proc.) ir Prancūzijoje (43,4 proc.). Daugiausiai mokesčių Lietuvoje yra surenkama iš netiesioginių mokesčių. 2006 m. PVM ir akcizų mokesčių pajamos valstybės mokestinėse pajamose sudaro 32,62 proc. Antroje vietoje didžiausia mokestinė našta tenka socialinio draudimo mokesčiui, kuris sudaro 30,52 proc. visų valstybės mokestinių pajamų. Trečioje vietoje pagal sumokamų mokesčių dydį yra gyventojų pajamų mokestis -17,45 proc. 2. Mokesčių naštos Europos Sąjungoje ir Lietuvoje palyginimas 2.1.Sumokėti mokesčiai ir įmokos pagal ekonomines veiklas Kaip analogišką rodiklį BVP sudedamajai, dirbančiųjų atlyginimai, galima pasirinkti pagal veiklas Sodros teikiamą rodiklį darbo užmokesčio fondas (DUF) arba SD rodiklį iš įmonių finansinių duomenų - atlyginimų suma. Nors iš esmės minėti rodikliai (taip pat ir BVP dalis, darbo apmokėjimas) yra panašūs, tačiau tikslūs šių rodiklių apibrėžimai skiriasi, - šie skirtumai gali lemti ir skirtingus rodiklių pokyčius ( pav.). Vis tik gana pastovus pasirinktų rodiklių-analogų santykis su atitinkama BVP dalimi leidžia teigti, kad rodikliai yra artimi BVP dedamajai ir gali atspindėti pagrindines tendencijas net gi skirstant pagal veiklas. Remiantis tuo, kad DUF santykis su dirbančiųjų apmokėjimo suma yra didesnis, šį rodiklį laikysime pagrindiniu. Analizuojant mokesčių naštą pagal ekonomines veiklas, iš žemiau pateiktos lentelės duomenų matome, kad daugiausiai mokesčių yra sumokama didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, variklinių transporto priemonių, motociklų remonto, asmeninių ir buitinių daiktų taisyme. Šioje ekonominėje veikloje 2006 m. buvo sumokėta 25,87 proc. visų mokesčių ir įmokų. 2006 m., palyginti su 2005 m., šios ekonominės veiklos sumokamų mokesčių dalis išaugo net 5,26 proc. Ekonominė veikla 2005 m. 2006 m. Dalis viso 2005 m. Dalis viso 2006 m. Dalis nuo BVP 2005 m. Dalis nuo BVP 2006 m. Apdirbamoji pramonė 3.531.381 3.897.116 22,31% 20,17% 5,66% 5,48% Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 3.261.908 4.998.458 20,61% 25,87% 5,22% 7,03% Elektros, dujų ir vandens tiekimas 826.383 829.485 5,22% 4,29% 1,32% 1,17% Finansinis tarpininkavimas 496.431 695.332 3,14% 3,60% 0,80% 0,98% Kasyba ir karjerų eksploatavimas 122.309 121.668 0,77% 0,63% 0,20% 0,17% Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 416.989 480.938 2,63% 2,49% 0,67% 0,68% Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 1.028.854 1.378.810 6,50% 7,14% 1,65% 1,94% Statyba 1.068.351 1.389.824 6,75% 7,19% 1,71% 1,96% Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 392.269 438.126 2,48% 2,27% 0,63% 0,62% Švietimas 923.337 1.001.477 5,83% 5,18% 1,48% 1,41% Transportas, sandėliavimas ir nuotoliniai ryšiai 988.980 1.257.126 6,25% 6,51% 1,58% 1,77% Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas 1.270.923 1.315.466 8,03% 6,81% 2,04% 1,85% Viešbučiai ir restoranai 129.577 173.773 0,82% 0,90% 0,21% 0,24% Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 243.080 290.285 1,54% 1,50% 0,39% 0,41% Žuvininkystė 11.718 8.960 0,07% 0,05% 0,02% 0,01% Nenustatyta ekonominė veikla 1.117.079 1.047.160 7,06% 5,42% 1,79% 1,47% Iš viso: 15.829.569 19.324.004 100,00% 100,00% 25,35% 27,18% Antroje vietoje daugiausiai mokesčių yra sumokama apdirbamosios pramonės veikloje - 20,17 proc. visų sumokamų mokesčių. 2006 m., palyginti su 2005 m., šioje šakoje sumokamų mokesčių dalis sumažėjo 2,14 proc. Tai paaiškinama tuo, kad šioje ekonominėje veikloje 2006 m., palyginti su 2005 m., dirbančiųjų skaičius sumažėjo 6675 darbuotojais, o įmonių, mokančių mokesčius, sumažėjo 393 įmonėmis. Šiose dviejose ekonominėse veiklose yra sukuriama daugiausiai ir bendrosios pridėtosios vertės bendrajame vidaus produkte. 2006 m., palyginti su 2005m., didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, variklinių transporto priemonių, motociklų remonto, asmeninių ir buitinių daiktų taisyme buvo sukurta 16,78 visos BVP sukurtos pridėtosios vertės, o apdirbamojoje pramonėje buvo sukurta 20,24 proc. visos sukurtos pridėtosios vertės. 5 Lentelė. Sumokėtų mokesčių ir kitų įmokų dalis valstybės mokestinėse pajamose pagal ekonomines veiklas (tūkst. litų) Mažiausiai mokesčių ir kitų įmokų yra gaunama iš Žuvininkystės veiklos vos 0,05 proc. visų valstybės pajamų. Tai paaiškinama, kad šioje ekonominėje veikloje veikia mažiausiai įmonių ir dirba mažiausiai darbuotojų. Geriausiai mokesčių naštą kiekvienoje ekonominėje veikloje atspindi paskaičiuotas rodiklis, kiek mokesčių tenka vienam dirbančiajam konkrečioje ekonominėje veikloje. Iš žemiau pateiktos lentelės duomenų matosi, kad daugiausiai mokesčių per 2006 metus vienam dirbančiajam tenka finansinio tarpininkavimo įmonių veikloje - 37 tūkst. litų. Reikia pažymėti, kad šioje ekonominėje veikloje 2006 m. buvo didžiausias vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2267 litų). Taip pat daug mokesčių vienam dirbančiajam tenka ir kasybos ir karjerų eksploatavimo veikloje - 36 tūkst. litų per metus. Šioje ekonominėje veikloje taip pat yra aukštas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis - 1618 litų. 6 Lentelė. Sumokėti mokesčiai ir kitos įmokos visose ekonominėse veiklose, tenkantys vienam dirbančiajam per metus Eil. Nr. Ekonominė veikla Vidutinis mėnesinis darbuotojų skaičius Vidutiniškai sumokėta mokesčių per metus (tūkst. litu) Pokytis 2006 m. su 2005 m. 2005 m. 2006 m. 2005 m. 2006 m. % 1 Apdirbamoji pramonė 277.430 270.755 13 14 113,08% 2 Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 225.479 231.997 14 22 148,93% 3 Elektros, dujų ir vandens tiekimas 28.271 26.856 29 31 105,66% 4 Finansinis tarpininkavimas 18.852 18.739 26 37 140,91% 5 Kasyba ir karjerų eksploatavimas 3.166 3.359 39 36 93,76% 6 Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 59.510 60.288 7 8 113,85% 7 Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 84.578 100.020 12 14 113,32% 8 Statyba 94.222 102.423 11 14 119,67% 9 Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 98.772 97.789 4 4 112,81% 10 Švietimas 121.624 128.511 8 8 102,65% 11 Transportas, sandėliavimas ir nuotoliniai ryšiai 86.817 93.462 11 13 118,08% 12 Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas 75.382 71.810 17 18 108,65% 13 Viešbučiai ir restoranai 32.127 35.155 4 5 122,56% 14 Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 38.869 40.137 6 7 115,65% 15 Žuvininkystė 2.341 2.189 5 4 81,77% 16 Nenustatyta ekonominė veikla 4.728 13.653 236 77 32,46% Iš viso: 1.252.168 1.297.143 13 15 117,84% Sumokėtas PVM pagal ekonomines veiklas 7 Lentelė. Sumokėtas pridėtinės vertės mokestis valstybės mokestinėse pajamose pagal ekonomines veiklas (litais) Eil. Nr. Ekonominė veikla Pajamos iš PVM 2005 m. (tūkst. litų) Pajamos iš PVM 2006 m. (tūkst. litų) Palyginimas Dalis viso e sumoje +/- % 2005 m. 2006 m. 1 Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 40625 50737 10 112 125% 2,16% 1,37% 2 -0,03% -0,02% 3 Kasyba ir karjerų eksploatavimas 15475 8421 - 7 055 54% 0,82% 0,23% 4 Apdirbamoji pramonė ~l643i2 117923 282 234 -8,74% 3,19% 5 Elektros, dujų ir vandens tiekimas 220318 236008 15 689 107% 11,72% 6,39% 6 Statyba 329084 449011 119 926 136% 17,50% 12,16% 7 Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 918071 2172351 1 254 280 237% 48,82% 58,85% 8 Viešbučiai ir restoranai 17973 36302 18 329 202% 0,96% 0,98% 9 Transportas, sandėliavimas ir nuotoliniai ryšiai -1042 i -31644 -21223 -0,55% -0,86% 10 Finansinis tarpininkavimas 130434 229218 98 785 176% 6,94% 6,21% 11 Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 226992 252046 25 053 111% 12,07% 6,83% 12 Kita veikla 156682 171674 14 992 110% 8,33% 4,65% U viso 1880402 3691407 1 811 005 196% 100,00% 100,00% Didžiausios pridėtinės vertės mokesčio pajamos (2 172 351 tūkst. litų) per 2006 metus buvo gautos iš didmeninės ir mažmeninės prekybos; variklinių transporto priemonių, motociklų remonto, asmeninių ir buitinių daiktų taisymo šakos. Iš šios ekonominės veiklos gautos PVM pajamos bendrose ataskaitinių metų PVM pajamose sudarė 58,85 proc. Būtent prekybos įmonių pervestas pridėtinės vertės mokestis, lyginant 2006 ir 2005 metų duomenis, išaugo ženkliausiai - 1 254 280 tūkst. litų. Reikšmingas PVM pajamų augimas, 2006 metų duomenis lyginant su praėjusių metų duomenimis, matomas apdirbamosios pramonės, statybos bei finansinio tarpininkavimo veiklose - iš šių ūkio šakų gautos PVM pajamos lyginamuoju laikotarpiu didesnės atitinkamai 282 234 tūkst. litų, 119 926 tūkst. litų ir 98 785 tūkst. litų. Analizuojant lentelėje pateiktus duomenis matyti, kad PVM pajamos, lyginant 2006 ir 2005 m. duomenis, padidėjo beveik visose ūkio šakose, tik jų augimas nebuvo toks ženklus. Neigiamos valstybės biudžeto pajamos, gautos iš PVM, pakito tik žuvininkystės, kasybos ir karjerų eksploatavimo bei transporto, sandėliavimo bei nuotolinių ryšių veiklose - jų per ataskaitinius metus gauta atitinkamai 117 tūkst. litų, 7 055 tūkst. litų ir 21 223 tūkst. litų mažiau nei praėjusiais metais. Įstatymo nuostatos labiausiai paveikė prekybos įmonių bei gamintojų duomenis - šių ūkio šakų per 2006 metus deklaruotas iš kitų ES valstybių narių įsigytų prekių pardavimo PVM sudaro 88 proc. viso per ataskaitinius metus mokesčių mokėtojų pateiktose PVM deklaracijose nurodyto iš kitų ES valstybių narių įsigytų prekių pardavimo PVM, t.y. didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės per 2006 metus apskaičiavo 2 363 100 tūkst. litų iš kitų ES valstybių narių įsigytų prekių pardavimo PVM arba 1 150 551 tūkst. litų daugiau nei praėjusiais metais, apdirbamosios pramonės įmonės - 972 722 tūkst. litų arba 461 177 tūkst. litų daugiau nei 2005 metais. Sumokėtas GPM pagal ekonomines veiklas 8 Lentelė. Sumokėtas gyventojų pajamų mokestis valstybės mokestinėse pajamose pagal ekonomines veiklas Eil. Ekonominė veikla Sumokėta GPM per metus (tūkst. litų) Dalis visame Palyginimas 2006 m. su 2005 m. Vid. per metus sumokėjo vienas dirbantysis (Litais) Palyginimas % Nr. 2005 m. 2006 m.. GPM % 2005 m. 2006 m.. 1. Finansinis tarpininkavimas 160.411 180.113 3,64% 112,28% 8509 9576 112,54% 2. Elektros, dujų ir vandens tiekimas 176.848 165.887 3,35% 93,80% 6255 6172 98,66% 3. Kasyba ir karjerų eksploatavimas 17.281 20.619 0,42% 119,32% 5458 6098 111,73% 4. Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas 714.696 761.039 15,36% 106,48% 9481 10550 111,28% 5. Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 337.263 455.153 9,19% 134,95% 3988 4572 114,66% 6. Statyba 275.918 380.519 7,68% 137,91% 2928 3747 127,97% 7. Transportas, sandėliavimas ir nuotoliniai ryšiai 324.908 360.959 7,29% 111,10% 3742 3906 104,36% 8. Švietimas 396.147 436.950 8,82% 110,30% 3257 3414 104,81% 9. Apdirbamoji pramonė 806.031 889.863 17,96% 110,40% 2905 3279 112,85% 10. Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 247.297 294.089 5,94% 118,92% 2504 3003 119,96% 11. Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių, motociklų remontas 579.932 704.835 14,23% 121,54% 2572 3054 118,75% 12. Žuvininkystė 2.600 2.481 0,05% 95,42% 1111 1130 101,77% 13. Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 145.269 152.379 3,08% 104,89% 2441 2528 103,58% 14. Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 71.146 87.430 1,76% 122,89% 1830 2164 118,21% 15. Viešbučiai ir restoranai 37.363 49.260 0,99% 131,84% 1163 1397 120,10% 16. Kita -31.190 12.745 0,26% -40,86% 0 0 0,00% iš viso 4.261.920 4.954.321 100,00% 116,25% 3404 3836 112,69% Per 2006 m. daugiausiai GPM sumokėta apdirbamosios pramonės sferoje. 2006 m. šios ekonominės veiklos sumokėto GPM dalis visame sumokėtame GPM sudaro 18 proc. Kaip matyti iš žemiau pateiktos lentelės duomenų, šioje ekonominėje veikloje per 2006 m. buvo sumokėta 889,8 mln. GPM. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, šios šakos sumokėtas GPM išaugo 83,8 mln. arba 10 proc. Tokį didelį GPM išaugimą šioje ekonominėje veikloje įtakojo per 2006 m. išaugęs vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 7,33 proc. Viešasis valdymas ir gynyba t. y. antra pagal dydį ekonominė veikla, kurios sumokėtas GPM visame GPM sudaro 15,36 proc. Per 2006 m. buvo sumokėta 761 mln. GPM. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, šios šakos sumokėtas GPM išaugo 46,3 mln. arba 6,48 proc. Sumokėtas GPM per 2006 metus daugiausiai išaugo statybų sektoriuje. Šioje ekonominėje veikloje 2006 m., palyginti su 2005 m., sumokėtas GPM išaugo net 38 proc. arba buvo sumokėta daugiau 104 mln. litų. Tai įtakojo išaugęs dirbančiųjų skaičius 7 proc. ir išaugęs vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 16 proc. Žymiai sumažėjo sumokėtas GPM elektros, dujų ir vandens tiekimo veikloje 10 961 tūkst. litų arba 6 proc. Tai paaiškinama tuo, kad šioje ekonominėje veikloje sumažėjo dirbančiųjų skaičius 1 392 arba 5 proc., o vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2006 m., palyginti su 2005 m., padidėjo 79 litais arba 5 proc. 2.2.Mokesčių našta pagal ekonomines veiklas Pajamos iš pelno mokesčio labiausiai didėjo šiose įmonių ekonominės veiklos srityse: apdirbamojoje pramonėje (177,7 mln. litų); nekilnojamo turto, nuomos ir kitoje verslo veikloje (54,3 mln. litų); finansinio tarpininkavimo (36,4 mln. litų); elektros, dujų ir vandens tiekime (32,8 mln. litų). Pajamos iš pelno mokesčio labiausiai procentine išraiška (nuo 1,4 iki 1,6 kartų) padidėjo (neskaitant tų veiklos rūšių iš kurių gaunamos nedidelės PM pajamos), palyginti su 2005 m., kasybos ir karjerų eksploatavimo; nekilnojamo turto, nuomos ir kitoje verslo veikloje bei apdirbamosios pramonės ekonominėse veiklose. Tačiau labiausiai - net 2,6 karto - išaugo pelno mokesčio pajamos iš finansinio tarpininkavimo. Didžiausios tam įtakos turėjo AB „SEB Vilniaus banko" sumokėto pelno mokesčio išaugimas 21,7 mln. litų (nuo 1,75 mln. litų 2005 m. iki 23,49 mln. litų 2006 m.). Pažymėtina, kad daugiausiai - net 31 proc. - pelno mokesčio pajamų sudarė pajamos iš apdirbamosios pramonės, taip pat šioje šakoje buvo didžiausias augimas vertine bei antras pagal dydį procentine išraiška. Tam įtakos turėjo vienos įmonės - AB „Mažeikių nafta" -pajamų iš pelno mokesčio išaugimas (2005 m. sumokėjo 2,05 mln. litų, 2006 m. - 169,5 mln. litų pelno mokesčio). Antroje vietoje pagal gaunamas pelno mokesčio pajamas yra pajamos gaunamos iš didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių, motociklų remonto, asmeninių ir buitinių daiktų taisymo ekonominės veiklos (343 mln. litų ir ši suma sudaro 23 proc. visų pelno mokesčio pajamų), tačiau jos, palyginti su 2005 m. gautomis pajamomis, padidėjo palyginti nežymiai - 7 proc. arba 22,3 mln. litų. 2.2.1.Verslo mokesčių našta ir jos didėjimo problema 2004 metų I pusmetį energetikos sektoriuje taip pat užfiksuotas viena iš didesnių pajamų mokesčio faktinio tarifo reikšmių tarp likusių veiklų, išskyrus finansinį tarpininkavimą, nuo pat 2002 m. Be to, tik energetikos sektoriuje realusis tarifas išaugo, kitų veiklų realieji tarifai palyginti su 2003 m. buvo mažesni. Galima paminėti, kad vieni iš didesnių tarifų tiek ir ankstesniais metais tiek ir 2004 metų I pusmetį buvo nekilnojamojo turto, nuomos ir kitoje verslo veikloje bei išgaunamojoje pramonėje. Statyboje dar 2002 m. realusis tarifas buvo vienas iš didžiausių, tačiau kasmet jis mažėjo po 2-3 proc. Žemais pajamų mokesčio tarifais pasižymi apdirbamoji pramonė, žuvininkystė, viešbučių ir restoranų sektorius. Šiose veiklose realieji tarifai kasmet vis mažėjo. Santykinai mažiausia mokestinė našta dėl pajamų mokesčio tenka viešbučių ir restoranų veiklai, transporto ir ryšių sektoriui. Kaip matyti iš grafiko (7 pav.), vaizduojančio pajamų mokesčio naštos išsibarstymą priklausomai nuo realaus pajamų mokesčio tarifo, priklausomybės tarp šių rodiklių negalima apibrėžti vienareikšmiškai, tačiau galima teigti, kad vidutinio stiprumo tiesinis ryšys egzistuoja: esant didesniam realiam tarifui, mokestinė našta taip pat didesnė. Dar viena reikšminga BVP sudedamoji dalis - likutinis perteklius ir mišriosios pajamos. Atskirai likutinis perteklius turėtų atitikti įmonių (AB, UAB, valstybės įmonių ir kt, išskyrus, individualias įmones) pagrindinės (ūkinės) veiklos pelną. Mišriąsias pajamas reikia sieti su individualių įmonių veiklos rezultatais, savininkų pajamomis ir pan. Taigi iš esmės tik dalį minėto rodiklio, t.y. tik likutinį perteklių, galima sieti su turimais įmonių finansiniais rodikliais, kadangi likutinis perteklius kaip ir įmonių rodikliai neapima personalinių įmonių, tačiau šie du elementai (likutinis perteklius ir mišriosios pajamos) oficialioje statistikoje nėra atskirti. Iš įmonių finansinių rodiklių ūkinės veiklos pelnas artimiausiai atitinka nacionalinėse sąskaitose naudojamą likutinio pertekliaus apibrėžimą. Siejant pelno mokestį su pelno mokesčio objektą atitinkančiu rodikliu bei su BVP sudedamąja dalimi, iškyla keletą problemų. Pirma, nėra tiksliai pelno mokesčio bazę atitinkančio rodiklio. Šį rodiklį tik iš dalies galima būtų pakeisti pelningų įmonių pelnu (pelno mokestis mokamas tik nuo gauto pelno) prieš apmokestinimą, kadangi iš šio rodiklio nėra atimtos įvairios pelną mažinančios sumos (pvz., iki 2003 m. investicijoms panaudotos sumos) ar praėjusių metų nuostolių sumos. Antra, pelno mokesčio negalima per jo bazę atitinkantį rodiklį tiesiogiai sieti su likutiniu pertekliumi. Kaip jau minėta likutinio pertekliaus rodiklį geriausiai atitinka įmonių ūkinės veiklos pelnas (pelnų ir nuostolių suma). Skaičiuojant pelną arba nuostolį prieš apmokestinimą ūkinės veiklos rezultatas mažinamas arba didinamas kitomis sumomis. Trečia, aptariama BVP sudedamoji dalis likutinis perteklius ir mišriosios pajamos apima ir mišriąsias pajamas, kurių tiesiog nėra su kuo gretinti. Pastarasis faktas turėtų iš dalies paaiškinti, kodėl pelno rodiklių santykiai su BVP komponentu likutinis perteklius ir mišriosios pajamos (8pav.) nėra pastovus. Taigi toliau analizuojami veiklų ūkinio pelno santykiai su atitinkamu BVP pajamų komponentu, nustatant, kurios veiklos pelno rodikliai daro žymesnę įtaką BVP pokyčiams. Taip pat veiklų ūkinio pelno santykiai su atitinkamos veiklos pridėtine verte parodo, kurioje veikloje pelnas yra reikšmingas pajamų komponentas. Analizuojant pagal veiklas ūkinės veiklos pelno santykį su likutiniu pertekliumi ir mišriosiomis pajamomis matosi, kad šio BVP komponento struktūra pasiskirsto šiek tiek kitaip nei visa pridėtinė vertė. Nors 2004 metų I pusmetį išaugo apdirbamosios pramonės pelno reikšmė, tačiau pastoviai ženklią įtaką BVP per pelno rodiklius turėjo transporto ir ryšių sektorius, taip pat nemažą ir kasmet vis didėjančią įtaką turi prekybos sektorius. 2004 metų I pusmetį beveik tris kartus padidėjo energetikos ūkinio pelno santykis su BVP pelno komponentu. Iš visų veiklų reikėtų išskirti išgaunamosios pramonės sektorių. Palyginti su šio sektoriaus nedideliu bendru indėliu į visą pridėtinę vertę, pelno atžvilgiu ši veikla prisideda daug daugiau. Tai paaiškina šios veiklos ūkinio pelno santykis su pridėtine verte: šis santykis ypatingai didelis, lyginant su daugelio kitų veiklų. Tarp likusių veiklų (išskyrus, išgaunamąją pramonę) paminėtinas energetikos sektorius, kur nemažą dalį PV formuoja pelnas. 2004 metų I pusmetį energetikos sektoriuje ženkliai padidėjo pelno rodiklio indėlis į pridėtinę vertę, taigi padidėjo įtaka veiklos pridėtinės vertės pokyčiams. Kitas sektorius, kur pelnas sudaro reikšmingą dalį pridėtinės vertės -transportas ir ryšiai, o po jo seka prekyba, su vis didėjančiu pelno reikšmingumu. Mažiausiai prie pridėtinės vertės pelnas prisideda viešbučių ir restoranų veikloje, taip pat žuvininkystėje, tiesa, čia šiais metais padėtis šiek tiek pasikeitė - pelno dalis šiek tiek padidėjo. Pelno mokesčio realusis tarifas ir mokestinė našta veiklose Skaičiuojant realųjį pelno mokesčio tarifą, kaip pelno mokesčio objektą atitinkantis rodiklis imamas pelningų įmonių pelnas, kadangi tik pelningos įmonės moka pelno mokestį. Nereikėtų vertinti čia pateiktų tarifų reikšmių kaip absoliučiai tikslių, tačiau aišku, kad faktinio tarifo reikšmės žymiai mažesnės nei tuo metu galiojęs pagrindinis pelno mokesčio tarifas. Didelė įtaka pelno mokesčio sumažėjimui turėjo lengvatinio 0 proc. tarifo investicijoms panaudotam pelnui taikymas. Pavyzdžiui, apytiksliais skaičiavimais ir vertinimais 2001 m. pelnas, kuris buvo panaudotas investicijoms, sudarė apie 76 proc. viso pelno sumos. Be to dar apie 15 proc. pelno dengė praėjusių laikotarpių nuostolius. Taigi, pelno mokestis buvo mokamas tik nuo vieno dešimtadalio pelno. 2001-2004 m. didžiausias 7,9 proc. realusis pelno mokesčio tarifas užfiksuotas 2001 m. 2002 m. realus pelno mokesčio tarifas sumažėjo iki 5,5 proc. ir nesikeitė sekančiais 2003 m. 2004m. I pusmetį užfiksuota tik 0,3 procentinio punkto mažesnė 5,2 proc. realaus tarifo reikšmė. Galima teigti, kad realusis pelno mokesčio tarifas šiuo metu nebemažėja, o atsižvelgus į tai, kad nuo 2003 m. pelnui taikomas pagrindinis pelno mokesčio tarifas sumažintas iki 15 proc., galima teigti, kad pelno mokesčio surinkimas santykinai netgi išaugo. Sprendžiant pagal tai, kad per tris 2004 metų ketvirčius pelno mokesčio surinkta du kartus daugiau nei prieš metus, galima tikėtis, kad realusis pelno mokesčio tarifas netgi išaugs. Realusis pelno mokesčio tarifas (11 pav.) bei pelno mokesčio našta (12 pav.) tarp veiklų skiriasi, be to keitėsi iš metų į metus. Čia vėl išsiskiria išgaunamoji pramonė. Šioje veikloje uždirbama santykinai daugiausiai pelno, šios veiklos realusis pelno mokesčio tarifas kiekvienais metais vienas iš didžiausių (išskyrus 2001 m.), taip pat ir pelno mokesčio našta. Prekybos pelningų įmonių pelno dalį veiklos pridėtinėje vertėje (13 pav.) galima lyginti su statybos, apdirbamosios pramonės, transporto ir ryšių sektoriaus atitinkamu rodikliu, tačiau prekybos faktinis tarifas didžiausias tarp šių veiklų. Statyboje realusis pelno mokesčio tarifas (5,5 proc.) taip pat vienas iš didesnių, tačiau jis beveik 2 kartus mažesnis nei prekyboje. Priešingas neatitikimas nekilnojamojo turto, nuomos ir kitoje verslo veikloje: pelno dalis pridėtinėje vertėje mažesnė nei statybos, apdirbamosios pramonės, o tarifas didesnis. Tokie neatitikimai o taip pat ir koreliacijos reikšmė liudija, kad nėra ryšio tarp apmokestinamojo objekto santykinio dydžio ir faktinio tarifo reikšmės. Vieni mažiausių tarifų yra viešbučių ir restoranų sektoriuje, o 2004 metų I pusmetį energetikos sektoriaus įmonių sumokėtas pelno mokestis siekia vos 0,2 proc. įmonių pelno sumos, nors pelno dalis pridėtinėje vertėje viena iš didžiausių. Kaip pajamų mokesčio atveju, taip ir pelno, realieji pelno mokesčio tarifai koreliuoja su pelno mokesčio našta (14pav.): kuo didesnis realusis tarifas veikloje tuo didesnė mokestinė našta. Tačiau koreliacijos tarp pelno dalies nuo pridėtinės vertės (t.y. santykinio pelno reikšmingumo) ir pelno mokesčio mokestinės naštos nėra, - taigi, nuo to, kad veikloje santykinai uždirbama daugiau pelno nepriklauso sumokamas pelno mokestis. 2.2.2. Gyventojų ir verslo apmokestinimo analizė Suskaičiavus bendrą pajamų ir pelno mokesčių santykinę naštą, tenkančią veikloms (15pav.), galima matyti, kad didžiausia tiesioginių mokesčių našta tenka išgaunamajai pramonei, tiesa šioje veikloje mokesčių našta turi tendenciją mažėti. Vis tik išlieka nemažas atotrūkis tarp šių dviejų ir kitų veiklų mokestinės naštos. Tarp likusių veiklų 2004 metų I pusmetį pagal santykinai daugiausiai sumokėtus pelno ir pajamų mokesčius pirmavo statyba. Šioje veikloje nuo 2002 m. sumokama pastovi dalis (apie 6 proc. nuo pridėtinės vertės) mokesčių. Tačiau nedaug skyrėsi energetikos sektorius, prekyba bei nekilnojamojo turto, nuomos ir kita verslo veikla. Santykinai mažiausia tiesioginių mokesčių mokestinė našta slegia viešbučių ir restoranų veiklos įmones, taip pat nedaug didesnė transporto ir ryšių sektoriui tenkanti našta. 5. BVP sudedamoji dalis pagrindinio kapitalo suvartojimas ir nusidėvėjimas bei amortizacija Dar viena BVP sudedamoji dalis, kuri ne tokia reikšminga, kaip aukščiau minėtos, bei nėra siejama su mokesčiais ir apmokestinimu, tačiau gali prisidėti prie BVP augimo -pagrindinio kapitalo suvartojimas. Kapitalo suvartojimas 2001-2004 m. sudarė apie 13-14 proc. BVP. Iš turimų įmonių finansinių duomenų šiam BVP komponentui artimiausias pagal prasmę rodiklis - į išlaidas įtraukiama nusidėvėjimo ir amortizacijos suma arba tiesiog nusidėvėjimas. Nusidėvėjimo sumos pagal veiklas santykis su analogišku BVP komponentu, pagrindinio kapitalo suvartojimu, {16pav.) sąlyginai atspindi šio BVP komponento struktūrą pagal veiklas, o taip pat parodo, kuri veikla daugiausiai įtakoja šios BVP sudedamosios dalies pokyčius. Didžiausią įtaką pagrindinio kapitalo suvartojimo pokyčiams daro apdirbamoji pramonė bei transporto ir ryšių sektorius, - šių veiklų indėlis į minėta BVP komponentą daug didesnis nei kitų veiklų. Mažiau, tačiau taip pat reikšmingai prisideda energetikos ir prekybos veiklos. Akivaizdu, kad čia lemia ne tik pačios veiklos dydis, tačiau jos darbo ir kapitalo santykis bei kapitalo vertė. Pateikti santykiai (17pav.), parodantys kokią dalį veiklos sukurtoje pridėtinėje vertėje sudaro nusidėvėjimas. Energetikos sektorius yra vienas iš pirmaujančių - čia nusidėvėjimas prie pridėtinės vertės prisideda daug didesne dalimi nei kitose veiklose. Veiklose nusidėvėjimo indėlį į pridėtinę vertę lemia du faktoriai - veiklos materialaus turto vertė bei pastovus šio turto atnaujinimas, t.y. nuolatinės materialinės investicijos. Tiesa, tam tikri įstatymų pakeitimai (pavyzdžiui, nustatyti pagreitinto nusidėvėjimo metodai ar pailgintas nusidėvėjimo laikas tam tikros rūšies materialiam turtui) taip pat gali turėti įtakos. Be energetikos sektoriaus, taip pat galima išskirti veiklas, kur kasmet suvartojama nemaža dalis kapitalo - tai kapitalui imlios veiklos - transporto ir ryšių sektorius, išgaunamoji bei apdirbamoji pramonės. Šiose veiklose naudojamos įvairios gamybos priemonės: brangios šiuolaikinės technologijos ar dažnai keičiamos priemonės, todėl greitai nudėvimos. Tai lemia santykinai dideles nusidėvėjimo sumas. Palyginti nedidelė nusidėvėjimo dalis stebima statyboje. Nors tai viena iš pramonei priskiriamų veiklų, vis tik ji pasižymi palyginti labai nedidele kapitalo susidėvėjimo suma, kas leidžia teigti, jog ši veikla imli daugiau darbui nei kapitalui. Nekilnojamojo turto ir nuomos veikla taip pat pasižymi mažu nusidėvėjimo sumos santykiu su pridėtine verte: tik šiais metais santykis praaugo statybos rodiklį. Žinant šios veiklos specifiką, auganti nusidėvėjimo suma gali liudyti apie veiklos kaupiamą kapitalą ir apie veiklos plėtrą. 2.3.Pagrindinių mokesčių naštos problemų analizė 2.3.1.Neproporcingai aukštas darbo jėgos apmokestinimas Kitos priežastys, stabdančios verslo plėtrą - reguliavimo politikos neaiškumas (40,6 proc.), mokesčių administravimas (37 proc.), antikonkurencinė ar neformali veikla (kai verslo subjektai skatina valstybines institucijas imtis veiksmų, stabdančių konkurenciją, ypač stambesniuose privatizavimo sandoriuose, 36 proc.), menki darbuotojų įgūdžiai ir išsilavinimas (30 proc.). "Mokesčių našta, vertinama kaip didžiausias apribojimas, gali atrodyti paradoksaliai", - rašoma Pasaulio banko Lietuvos investicinio klimato įvertinimo studijoje, kurioje pateikiami šie duomenys. Bendra mokesčių našta Lietuvoje yra mažiausia Europos Sąjungoje. Tačiau išsamiau vertinant paaiškėjo, kad labiausiai verslininkams kliūva darbo jėgos apmokestinimas. Darbo jėgos mokesčiai - gyventojų pajamų, socialinės apsaugos, nedarbingumo garantijų fondo mokesčiai sudaro maždaug 39 proc. visų darbdavio darbuotojams išmokamų pinigų. Pagal šį rodiklį Lietuva lenkia Europos Sąjungos vidurkį ir Estiją. 2.3.2.Verslo mokesčių problema ir investicijos Verslininkai buvo paklausti ir kokios pagrindinės kliūtys stabdo verslo plėtrą. Paaiškėjo, kad po mokesčių naštos (30,54 proc. įvertino kaip didžiausią kliūtį), labiausiai trukdo "pilkasis verslas" - neformali, konkurenciją stabdanti veikla, verslininkų susitarimai su valstybės institucijomis (kaip didžiausią kliūtį nurodė 11,72 proc. verslininkų). Tam tikra verslo etika, rašoma studijoje, šalyje pripažįstama. Įmonės stengiasi rinktis ne teisminius konfliktų sprendimo būdus, paprastai neįtraukia ar nesinaudoja valstybinėmis ar teisėsaugos institucijomis konkuruodamos tarpusavyje, pripažįsta žodinius ar rašytinius susitarimus, kuriems nereikia teisinės formos. Tačiau šių standartų laikymąsi ir įmonių pasitikėjimą griauna bendrovės, kurioms nereikia ilgalaikio bendradarbiavimo, kurios neetiškai elgiasi ir vykdydamos veiksmus remiasi teisėsaugos institucijomis. Naudojimosi šiomis institucijomis būdas - gana paprastas, nes priežiūros ir teisėsaugos institucijos tarpusavyje nebendradarbiauja, gali naudotis anonimine informacija, turi teisę atlikti patikrinimus, apie kuriuos iš anksto neįspėja, ir yra linkusios taikyti griežtas sankcijas. Vis dėlto šių procesų Pasaulio bankas nevertino skaičių išraiška, tik pateikė išvadą, kad verslo etika šalyje atsiranda, o neetiškų atvejų laipsniškai mažėja. Įgudusių ir išsimokslinusių darbuotojų trūkumas, vainikuojantis didžiausių plėtros kliūčių trejetuką, labiausiai atsispindi tame, kad vis mažėja galimybių rasti gerų naujų darbuotojų. Įmonėms reikėtų 2,6 proc. daugiau darbuotojų nei jos turi, tačiau rasti žmogų, kuris pakeistų įgudusį techniką, užtrunka maždaug 3,2 savaitės, o paslaugų sferos darbuotoją - 3 savaites. Nauji darbuotojai pernai sudarė 24,5 proc. visos darbo jėgos, o savo darbo vietas paliko 35,7 proc. darbuotojų. Verslo reguliavimas, kurio neaiškumą verslininkai iškėlė kaip svarbią kliūtį savo veiklai, nėra taip blogai vertinamas iš esmės, bet labiausiai kiša koją to reguliavimo neaiškumas, nepastovumas ir neprognozuojamumas, interpretavimo galimybės. Konkretūs verslo reguliavimo aspektai kaip didžiulė kliūtis verslui yra vertinami nuo 13,4 proc. (verslo licencijavimas ir veiklos leidimai) iki 15,5 proc. (darbo jėgos reguliavimas, muitinės ir prekybos reguliavimas) verslininkų, o bendras reguliavimo neaiškumas yra viena didžiausių kliūčių beveik pusei - 40,6 proc. - verslininkų. Studija parodė, kad Lietuvos bendrovių vadovai 27 proc. savo laiko praleidžia su priežiūros institucijų atstovais - maždaug 40 dienų per metus tenka bendrauti su inspektoriais ir kitais tarnautojais iš įvairių vyriausybinių ir savivaldybių institucijų. Daugiausia laiko - 9 dienas - tenka praleisti su mokesčių inspektoriais, nuo jų nedaug atsilieka Statistikos departamento ir darbo bei socialinės apsaugos institucijų pareigūnai (po 8 dienas). Didžiausia mokesčių našta, pasak Vyriausybės Ekonominės analizės departamento (EAD) atliktos verslo sumokėtų mokesčių analizės, tenka įmonėms, kurių apyvarta – nuo 10.000 Lt iki 100.000 Lt. Jų sumokamų mokesčių dalis per 2006 m. išaugo beveik 7% ir viršija 30%. Nedidelės statybos bendrovės nuo apyvartos sumoka daugiau kaip 36%, pramonės ir statybos - beveik 32%, nekilnojamojo turto – daugiau kaip 52% mokesčių. „Santykinai didelė smulkioms įmonėms tenkanti mokesčių dalis paaiškinama žemu darbo našumu ir tuo, kad pridėtinė vertė kuriama ne kapitalu, kaip stambiose bendrovėse, bet darbo jėga“, - aiškinama analizės išvadose. Verslo darbdavių konfederacijos, kurios iniciatyva ir buvo atlikta mokesčių analizė, generalinis direktorius, pageidautų, kad smulkusis verslas būtų skatinamas ne žodžiais, o atskira biudžeto eilute. Norėtume aiškumo. Pavyzdžiui, Lietuvos radijas ir televizija gauna fiksuotą sumą. Tokia pati padėtis turėtų būti smulkiajam verslui skiriamų pinigų. Galbūt net biudžete šiam tikslui numatyti atskirą eilutę. O jei valdžia įsitikinusi, kad Lietuvos ateitis - logistika, energetika ir kitos stambaus verslo šakos, norėtume, kad tai būtų aiškiai įvardinta. Zigmantas Balčytis, finansų ministras, pažymi, kad mokesčių dalis nuo apyvartos - nėra pagrindinis rodiklis, kuris išryškintų mokesčių dydį, o sudarius šiltnamio sąlygas lietuviškoms smulkioms įmonėms, jos tuoj pat pajustų užsienio bendrovių spaudimą. 3.Mokesčių naštos problemos analizė 3.1. Gyventojų pajamų mokestis Teisingumo idėjos tuomet buvo labai populiarios, todėl progresinė mokesčių gradacija atrodė priimtiniausia, siekiant teisingai per­skirstyti mokestinę naštą. Tiesa, jau tuo metu kai kurie manė, jog tokia sistema tiktai suvaržys var­tojimo, gamybos plėtra. Algirdo Brazausko Vyriausy­bės vadovaujamos Vyriausybės programoje yra įrašyta, jog Vy­riausybė ilgainiui mažins „fizinių asmenų pajamų mokesčio dydį žemas pajamas gaunantiems as­menims, tuo siekdama paskatinti užimtumo augimą bei padidinti vartotojų perkamąją galią, vidaus rinkos paklausą ir geranorišką mokesčių mokėjimą. Be to. Vyriausybė, siekdama „padidinti realias pajamas ma­žiausiai uždirbantiems", įsiparei­goja „palaipsniui didinti neap­mokestinamąjį minimumą, dife­rencijuojant priklausomai nuo iš­laikytinių skaičiaus šeimoje ir ne­įgalumo". Jau pačioje Vyriausybės progra­moje yra užprogramuotas pažadų nesilaikymas, nes kaip vis labiau aiš­kėja, progresiniai progresyviniai mokesčiai nėra ta priemonė, kuri padidintų pajamas mažiausiai uždirbantiems ar padi­dintų vartotojų perkamąją galia. Kelių procentų pajamų progresyvinio apmokestinimo sumažinimas mažiau­sias pajamas gaunantiems turės labai mažai naudos, o kadangi progresyviniai mokesčiai yra mažiausi ne pla­čiausiai vartotojiškai klasei, o ma­žiausiai uždirbantiems, todėl ir mažai tikėtina, jog" didesnis var­totojiškos klasės progresyvinis apmokestinimas padidintų vartojimą ar vidaus rin­kos paklausą. Pasak Vilniaus banko valdybos pirmininko patarėjo Gitano Nau­sėdos, kai gyventojai gauna dides­nes pajamas, jiems taupyti nėra būtina - jie gali daugiau išleisti, tuo tarpu tie, kurie gauna mažes­nes pajamas, taupo kiekvieną li­tą. Pasak jo, vartojimą labiausiai paskatintų tarifo sumažinimas vi­dutines ir aukštas pajamas gau­nantiems gyventojams. Vakarų Europoje beveik visos valstybės turi įsivedusios progresinius mokesčius, kuriuos pastaruoju metu koreguoja ir taiso, ka­dangi po Lisabonos ES viršūnių susitikimo buvo nuspręsta mažin­ti nedarbą ir didinti gyventoju, gaunančių žemiausias pajamas ir turinčių žemiausią kvalifikaciją, darbo pasiūlą. Viena iš svarbiausių priemonių laikoma gyventojų pajamų mo­kesčio reguliavimo mechanizmas. Todėl pastarųjų metų Vakarų Euro­pos reformos yra nukreiptos į šio mokesčio mažinimą, labiausiai pabrėžiant žemiausio tarifo maži­nimą. Taip pat didinamas neapmo­kestinamas minimumas bei plečiamos mokesčių kreditų, išimčių ir kitų mokestinių lengvatų ribos. Pasak G.Nausėdos, pokario metais j valdžią daugumoje Vaka­rų Europos valstybių atėjusios so­cialdemokratinės pakraipos parti­jos įdiegė tokią progresyvinę mokesčių sistemą, ir socialinio draudimo mokesčius bei pašalpų sistemą. Todėl šalia gy­ventojų pajamų mokesčio refor­mos. Vakarų Europos valstybės pertvarko ir socialinio draudimo mokesčius bei atitinkamai gyven­tojų pajamų apmokestinimui yra pertvarkoma pašalpų sistema, ku­ri gali turėti didelę įtaką gyvento­jų pajamų pasikeitimui. Beje, pajamų mokesčio reforma nepaveikia tų, kurie apskritai ne­gauna pajamų. Todėl tokiems žmonės pagelbėti gali tiktai subalan­suota pašalpų sistema, kuri sutei­kia jiems bent jau minimalias pajamas. Progresiniai progresyviniai mokesčiai Lietuvo­je buvo svarstomi ne vienerius me­tus. Socialdemokratai aktyviai pa­sisakė už mokesčių progresyvumą. Seimo narys G.Sivickas teigė nepritariąs progresiniams mokes­čiams, nes Lietuvoje yra per ma­žos gyventojų pajamos, kad jų ap­mokestinimą būtų galima diferen­cijuoti. Lietuvoje iki 2001 Lt uždirba 92 proc. dirbančiųjų žmonių. Pasak G. Šivicko, vidutinis darbo užmo­kestis Lietuvoje yra apie 1000 Lt. „Pajamų diferencijavimas 200 JAV dolerių ribose atrodytų gana juo­kingas",- teigė Seimo narys. Pagal progresyvinę mokesčių sistemą, turtingesni mokėtų daugiau. Todėl taikyti skirtingus tarifus mažoms pajamoms nėra tikslinga, ten, kur taiko­ma progresyvinių mokesčių sistema, didžiausios pajamos yra gana di­delės, todėl progresyvumas iš es­mės net nesijaučia. Dažniausiai vertinama, jog progresyviniai mokesčiai yra turtin­gųjų valstybių bruožas - iš tikrų­jų mažas pajamas gaunančiame valstybėms tikslingiau būtų ma­žinti bendrą tarifą ir taip padidinti pajamas labiausiai vartojančiam sluoksniui. Bet gaunantiems mažesnes pajamas gyvenimas nedaug pale nevėlų užprogramuota nelygybe. Pasak G.Nausėdos, dėl progresinių mokesčių didėja ir gamybos kaštai. „Aukštųjų technologijų įmonės, o mes juk norime, kad jos plėšiusi, samdo aukštos kvalifika­cijos darbuotojus ir jiems moka di­desnius atlyginimus, todėl natū­raliai apmokestinus didesniu tari­fu didesnius darbo užmokesčius, tokios įmonės patirtų didesnius gamybos kaštus",- teigė jis. Be to, žemiausias pajamas gau­nančių gyventojų vartojimo skati­nimui pasitarnautų ir efektyviai sutvarkyta pašalpų sistema - lai taip pat duotų daugiau naudos ir tiems, kurie negauna jokių pajamų. Kita vertus, būtų galima dras­tiškai sumažinti gyventojų paja­mų mokesčio tarifą. Tiesa, Lietu­va neturi biudžeto perviršio, ku­rio reikėtų tokiems pasikeiti­mams. Pasak G.Nausėdos, rusai pasirinko aiškią ir suprantamą sistemą: „Kartais ieškant spren­dimų verta pasidairyti ir į Rytus, ne tik į Vakarus. Progresyviniai tarifai kartais ver­tinami kaip išeitis valstybei, kuri nenori didinti valstybės biudže­to, kadangi pajamų mažinimas žemiausią darbo užmokestį gau­nantiems gyventojams kompen­suojamas tarifo didinimu gau­nantiems didžiausias pajamas. Tokiu būdu biudžetas nukenčia mažai, arba iš viso nenukenčia. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad jeigu siekiama išlaikyti biudžeto ba­lansą, anksčiausias tarifas turi būti vos ne du kartus didesnis, už žemiausią, pasak A.Butkevičiaus, tas, ku­riam pajamos padidės 10 ar 2011, žinoma, ženkliai išlaidų nepadi­dins, bet vis tiek būtų šiokia tokia paskata. „Tegu tai nebus progresyvinė sis­tema, palyginti su dabartine - ga­lima užbrėžti tuos 33 proc. esan­čius dabar ir maginti tarifą že­miausioms ir vidutinėms paja­moms", - teigė Seimo narys. Pa­sak jo, tuomet gyventojų pajamos žemiausiu lygiu didėtų ir darb­daviams kastai mažėtų. „Juk įmo­nės tikrai dėl tokio sprendimo nieko neprarastų",- mano Seimo narys. Socialdemokratai teigia, jog progresyviniais mokesčiais siekiama padidinti gaunančių žemas paja­mas gyventojų realiu darbo už­mokesčius, tai paskatintų vartoji­mą, taip pat galbūt greičiau sukur­tų vidurinįjį sluoksnį. Neapmokestinamojo minimu­mo reguliavimas ir valstybės pa­šalpų sistema galėtų geriausiai padėti įgyvendinti tuos tikslus, kurių siekia socialdemokratai-Pradiniame Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme buvo numaty­ta s 0,25 koeficientas už kiekvie­ną vaiką, vėliau buvo svarstomas variantas tarifą sumažinti iki 0,1 proc. - kadangi šiuo metu valsty­bei neužtektų lėšų pritaikyti 0,25 koeficientą. Tačiau įvedus 0,1 proc. tarifą, sumažėtų neapmokestinamų pajamų padidėjimas, palyginti su dabartine sistema, kai asmuo turi vaikų, proc. (tarifas - 30 proc., nepamokestinamas minimumas - 250 Lt, plius 25 Lt už kiekvieną vaiką) Progresyviniai tarifai kartais ver­tinami kaip išeitis valstybei, kuri nenori didinti valstybės biudže­to, kadangi pajamų mažinimas žemiausią darbo užmokestį gau­nantiems gyventojams kompen­suojamas tarifo didinimu gau­nantiems didžiausias pajamas. Tokiu būdu biudžetas nukenčia mažai, arba iš viso nenukenčia. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad jeigu siekiama išlaikyti biudžeto ba­lansą, anksčiausias tarifas turi būti vos ne du kartus didesnis, už žemiausią. Pasak A.Butkevičiaus, tas, ku­riam pajamos padidės 10 ar 2011, žinoma, ženkliai išlaidų nepadi­dins, bet vis tiek būtų šiokia tokia paskata. „Tegu tai nebus progresinė sis­tema, palyginti su dabartine - ga­lima užbrėžti tuos 33 proc. esan­čius dabar ir maginti tarifą že­miausioms ir vidutinėms paja­moms", - teigė Seimo narys. Pa­sak jo, tuomet gyventojų pajamos žemiausiu lygiu didėtų ir darb­daviams kastai mažėtų. „Juk įmo­nės tikrai dėl tokio sprendimo nieko neprarastų",- mano Seimo narys. Vienas didžiausių minusų - progresyvinis apmokestinimas mažina žmonių darbinį aktyvumą ir motyvacijas dirbti. Dėl šios priežasties žmogus linkęs atsisakyti kelti savo kvalifikacija, ieš­kotis papildomo darbo ir papildomu pajamų. Tai tiesioginė paskata slėpti tikrąsias pajamas, Nesunku prognozuoti, jog taip elgsis dauguma nemažai uždirbančių žmonių, norėdami išvengti didelių mokesčių. Diskriminuojami aukštos kvalifikacijos, daugiau dirbantys, taigi ir daugiau pajamų gaunantys darbuotojai. Skatinama emigracija, darbo jėgos nutekėjimas. Dėl sumažėjusių motyvacijų daugiau dirbti ir užsidirbti, padidėjusios tendencijos vengti mokesčiu bei kvalifikuotos darbą jėgos "nutekėjimo" gali sumažėti nacionalinio biudžeto įplaukos" tiek iš fizinių asmenų pajamų mokesčio, tiek iš kitu įmokų. Progresyvinį pajamų apmokestinimą sudėtinga ir brangu ad­ministruoti. Papildomų kaštų prireiks mokestį išskaičiuojančioms įmonėms ir mokesčių administratoriams. Dėl to kuria­mos prielaidos kainoms didėti ir pelnui mažėti. Dėl infliacijos didėjant darbo užmokesčiui, nuolat gausėja žmonių gaunančių tokio dydžio pajamas, kurios apmokestinamos maksimaliu tarifu. Pažeidžiamas progresyvinio apmokestinimo teisingumo principas. Jeigu valstybė teikia pastangas kiekvienam mokesčių mokėtojui kainuoti vienodai ar bent jau proporcingai. Juk nuėję į par­duotuvę, už prekes visi mokame tapačią kainą. Moraline prasme progresyvinis apmokestinimas yra tarsi bausmė už iniciatyvą, darbštumą ir sėkmę. 3.2. Progresyvinių mokesčių įvedimo naštos tyrimas Sudėtingų sistemų, kokia yra mokesčių sistema, kūrimuisi ir funkcionavimui būdingi tam tikri natūralūs procesai. Išsivysčiusiose šalyse šie procesai truko dešimtis ar net šimtus metų. Vykdant pereinamųjų ekonomikų transformacijas, kai kuriuos jų buvo mėginama dirbtinai spartinti ar net visiškai apeiti. Mėginimai techniškai kopijuoti išsivysčiusių šalių mokesčių sistemų patirtį kuriant progresyvinį gyventojų apmokestinimą, tačiau neturint pakankamai praktikos bei neįvertinant nevienodų aplinkos sąlygų, dažnai neduodavo numatytų rezultatų. Pasitaikė atvejų, kai toks spartinimas darė neigiamą įtaką mokesčių sistemų plėtrai. Siekiant įveikti minėtas problemas ir daugelį kitų ekonominės transformacijos procesams būdingų problemų, būtinas teorinis su jomis susijusių reiškinių pagrindimas. Mokesčių sistemoje vykstantys procesai yra unikalūs, turintys savo logiką ir turinį, tačiau dėl pereinamosios ekonomikos ypatybių, susijusių su aktyvia pašalinių veiksnių įtaka, dažnai nepaklūstantys tradiciniams ekonomikos ir vadybos mokslų pažinimo būdams. Tokiomis sąlygomis galutinai apibūdinti mokesčių sistemoje vykstančius reiškinius yra neįmanoma, todėl su sisteminės analizės pagalba nustatysime mokesčių sistemos tikslus, funkcijas, struktūrą ir joje vykstančius procesus. Integruota sisteminė mokesčių sistemos funkcijų analizė padės nustatyti mokesčių sistemos funkcionavimo dėsningumus ir ištirti atskirų jos dalių veiklą. Kadangi neįmanoma paaiškinti ar aprašyti visų su progresyvinių gyventojų apmokestinimų veikla susijusių mokesčių sistemos reiškinių, todėl svarbu sutelkti dėmesį į svarbiausius kokybinius sistemos požymius, darančius įtaką progresyvinių mokesčių įvedimo procesams. Ankstesniuose skyriuose pagrindėme progresyvinių gyventojų apmokestinimų veiklą, t.y. nustatėme jos tendencijas ekonomiškai išsivysčiusiose ir pereinamosios ekonomikos šalyse, išsiaiškinome principus ir turinį, išanalizavome finansinio tarpininkavimo veiklos procesus, kuriuose dalyvauja progresyvinis gyventojų apmokestinimas. Šiame skyriuje, remdamiesi mūsų apibrėžtomis nuostatomis ir metodologinėmis priemonėmis, ištirsime, kokios sąlygos progresyvinių gyventojų apmokestinimų veiklai sukurtos Lietuvoje. Tyrimas padės atskleisti konkrečias Lietuvos ekonomikos ir mokesčių sistemos savybes, kurios gali daryti reikšmingą įtaką fondų veiklai. Tyrimo rezultatai padės nustatyti galimas fondų veiklos problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Vertindami Lietuvos ekonomikos būklę, apžvelgsime laikotarpį nuo 1998 m. iki 2004 m. Šis laikotarpis pasirinktas dėl to, kad iki 1998 m. sukaupti ekonomikos statistiniai duomenys nėra išsamūs ir sunkiau palyginami su vėlesniais. Daugiausia remsimės Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis [18]. 2000 m. šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 7,1 procento, tačiau po to iki 2004 m. jis kasmet didėjo, o 2003 m. buvo 5,6 procento. Vertinant BVP dydį, tenka konstatuoti, kad šis rodiklis neleidžia išskirti Lietuvos iš kitų VRE šalių. BVP dalis, tenkanti vienam Lietuvos gyventojui, yra mažesnė negu Estijoje, Lenkijoje ar Čekijoje. Tačiau šis Lietuvos rodiklis yra geresnis negu Albanijoje ar Rumunijoje. Pastebima tendencija - Lietuvoje BVP didėjimo dinamika yra labai netolygi. BVP sandaros analizė atskleidžia, kad beveik visos šio rodiklio sudedamosios dalys 1998-2003 m. keitėsi nedaug. Žemės ūkyje, pramonėje ir statybos sektoriuose buvo sukuriama daugiausia BVP - nuo 40 iki 45 procentų. Finansinio tarpininkavimo veiklos dalis BVP buvo labai nedidelė - 1998 m. jis sudarė 5, 2000 m. - 3, 2001 m. - 3,1 2002 m. – 2,2 ir 2003 m. – 3,3 procentus.[18, 200] Nepaisant nedidelio padidėjimo 1998 m., pastebima šio rodiklio mažėjimo tendencija. Tai rodo, kad mokesčių sektoriaus plėtra lėta arba jos visiškai nėra. Statistinių duomenų analizė taip pat rodo, kad valstybei priklausančio sektoriaus vaidmuo Lietuvos ekonomikoje yra ženklus. Skaičiuojant BVP išlaidų metodu, 1998-2003 m. Vyriausybės vartojimo išlaidos kasmet sudarė apie 21 procentų BVP. 1998-2003 m. valstybinės valdžios institucijos vykdė nuo 28 iki 53 procentų visų materialinių investicijų šalyje. Valstybiniame sektoriuje iki šiol sukuriama 30 procentų BVP ir jame dirba 32 procentai visų dirbančiųjų Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 2003 m. valstybinių institucijų perskirstomų mokestinių išteklių ir BVP santykis sudarė 40 procentų.[18, 45] Aiškiai pastebima tendencija - valstybinės valdžios vaidmuo ekonomikoje yra gana didelis ir nemažėja. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje nėra sėkmingos valstybinio turto valdymo praktikos (patirties) bei valstybės investicijų pagrindimo mechanizmų. Didelis valstybinės valdžios vaidmuo ekonomikoje daro įtaką mokestinių išteklių paskirstymo ir ūkinės veiklos procesams. Apibendrindami pateiktą analizę, galime nustatyti problemines sritis, kurios yra svarbiausios vertinant, ar Lietuvos ekonominė aplinka palanki progresyvinių gyventojų apmokestinimų: 1. Didžioji dalis BVP sukuriama tradicinėse ūkio šakose (pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje). BVP struktūra iki šiol keitėsi mažai. 2. Svarus valstybinės valdžios vaidmuo ekonomikoje. 3. Maža mokesčių sektoriaus dalis BVP. 4. Dauguma Lietuvos įmonių mažos. 5. Sąlygos privačiai ekonominei veiklai nėra palankios. Didžiausias gyventojų pajamų diversifikacijos galimybes siūlo progresyvinis gyventojų apmokestinimas. Vertinant progresyvinių gyventojų apmokestinimų atsiradimo ekonominę aplinką Lietuvoje, galima teigti, kad ji šiandien mažai palanki (arba nepalanki) progresyvinių mokesčių įvedimui. Vienas iš tokio vertinimo pagrindinių rodiklių, yra dispo­nuojamos gyventojų pajamos. 2001 metų gyventojų biu­džetu tyrimo duomenimis, disponuojamos paja­mos, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, bu­vo 438,0 Lt per mėnesi, iš jų piniginės pajamos su­darė 360,4 Lt, t.y. 84 proc. visų disponuojamų pa­jamų. Miestiečių disponuojamos pajamos 2001 metais buvo 475 Lt. vienam namu ūkio nariui per mėnesį, kaimiečių - 327 Lt, t. y. 33 proc. mažesnės (žr. lentelė). Palyginti su 2000 metais, visos disponuoja­mos pajamos padidėjo 27 proc. Miestiečių disponuojamos pajamos didėjo sparčiau negu kai­miečiu (atitinkamai 32 proc. ir 16 proc.), todėl ir toliau didėjo atotrūkis tarp jų pajamų. 2000 metais vidutinės disponuojamos pajamos, ten­kančios vienam namų ūkio nariui, mieste buvo 31 proc. didesnės negu kaime, o 2001 metais -jau 49 proc. Dveji paskutiniai metai buvo nepalankūs gyventojų gerovei augti. Nors disponuo­jamos pajamos 2002 metais didėjo, tačiau dėl pajamų sumažėjimo pirmąjį 2001 metų ketvirtį ir pirmąjį 2002 melų ketvirtį, tik ketvirtojo 2002 metų ketvirčio disponuojamos pajamos buvo di­desnės nei ketvirtojo 2000 metų ketvirčio disponuojamos pajamos. Sumažėjus disponuojamoms pajamoms ir šiek liek didėjant prekių ir pa­slaugu kainoms, realiosios disponuojamos paja­mos 2002 metais, palyginti su 2001 metais, mies­te padidėjo 13 proc., o kaime sumažėjo l proc. Kadangi piniginės pajamos augo sparčiau negu natūrinės, jų dalis tarp disponuojamų pa­jamų padidėjo nuo 77 proc. 2000 metais iki 84 proc. 2002 metais (kaime atitinkamai nuo 59 proc. iki 67 proc.). Tokie struktūriniai pajamų pokyčiai rodo, kad namu ūkiai kaip vartotojai atsidūrė palankesnėje situacijoje, nes vartojimo požiūriu piniginėmis pajamomis galima nau­dotis lanksčiau.1 Didžiausios realiosios disponuojamos paja­mos paprastai gaunamos ketvirtąjį ketvirti (žr. l pav.), kai metų pabaigoje daliai dirbančiųjų išmokamos metinės premijos, o kaimiečiai gau­na daugiausiai pajamų už parduotą žemės ūkio produkcija. Tačiau daugiausiai dėl to, kad su­mažėjo darbo pajamos, ketvirtąjį 2001 metu ket­virti prasidėjęs gyventojų pajamų sumažėjimas buvo kompensuotas tik 2002 metų pabaigoje. 7 lentelė. Disponuojamų pajamų kitimas Iš viso Miestas Kaimas 2000 2001 2002 2000 2001 2002 2000 2001 2002 Visos disponuojamos pajamos, vie­nam namų ūkio natini per mėn., Lt. 326,7 438,0 415,4 352,7 475,2 464,9 268,9 327,1 311 ,0 Piniginės 253, 0 360,4 349,4 295,3 422,9 416,4 159,0 226,8 2O8,3 Natūrinės 73,7 67,6 66,0 57,5 52,3 48,5 109,3 100,3 102,7 Realiosios disponuojamos paja­mos, proc. (2000 m. - 100 proc.) 100,0 113,5 109, 1 100,0 116, 0 113,1 100,0 105,4 99,3 Piniginės 100,0 123,4 118,5 100,0 124,1 121,0 100,0 123,6 112,4 Natūrinės 100,0 79,5 76,9 100,0 78, 0 72,5 100,0 79,1 80,2 Šaltinis: Gyventojų pajamos ir vartojimo išlaidos ( 2000, 2001, 2002 m.) Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 2003. 8 pav. Gyventojų pajamų sezoniniai pokyčiai Namų ūkio dis­ponuojamų pajamų lygis ir jo kitimas priklauso ne tik nuo namų ūkio gyvenamosios vietos, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių: dirbančiųjų ir iš­laikytinių skaičiaus namų ūkyje, nuo namų ūkio narių pajamų šaltinių. Kaip parodė tyrimo duo­menys, 2001 metais daugiausia asmenų (33 proc.) buvo gyvenančių iš samdomojo darbo pa­jamų (mieste - 39 proc., kaime - 19 proc.). Dau­giau kaip penktadalis visų respondentų nurodė, kad pagrindinis jų pajamų šaltinis yra pensija (mieste - 20 proc., kaime - 27 proc.). 19 proc. kaimo gyventojų vertėsi iš pajamų, gautų iš meninio žemės ūkio, įskaitant ir pačių suvartotą produkcija. Išlaikytinių, t. y. asmenų, neturinčių jokio pajamų šaltinio, dalis mieste ir kaime sky­rėsi nedaug (atitinkamai 32 proc. ir 30 proc.). Didžioji dalis visų išlaikytinių -vaikai iki 18 me­tų. Dalis namų ūkio mamų turėjo net kelis paja­mų šaltinius. 31 proc. tiriamųjų nurodė, kad turi papildomą pajamų šaltini (mieste - 25 proc., kaime - 41 proc.). iš nurodžiusiu, kad jie turi papildoma pajamų šaltinį, net 80 proc. paminė­jo, kad tai darbas asmeniniame žemės ūkyje, 9 proc. Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti Lietuvos gyventojų socialinius sluoksnius bei posluoksnius. Remiantis minimaliomis normatyvinėmis grynosiomis pajamomis (MNGP) buvo išskirtos keturios socialinių sluoksnių grupės: žemutinis, tarpinis (tarp žemutinio ir vidurinio), vidurinis ir aukštutinis. Žemutinio (skurdžiausio) socialinio sluoksnio riba turėtų būti iki 1 MNGP(377,02Lt). Turint galvoje, kad MNGL yra iš esmės skurdo matas, vidurinio sluoksnio apatinė riba prasideda ne mažiau kaip nuo 2 MNGP (674,04Lt). Taigi natūraliai atsiranda tarpinis sluoksnis – nuo 1 iki 2 MNGP. Siekiant išlaikyti tam tikrą viduriniojo sluoksnio vientisumą aukštutine jo riba pasirinkta 3,5MNGP(1319,57 Lt). [šaltinis] Iš žemiau pateikto grafiko matyti gyventojų susiskirstymas į socialiniams sluoksniams pagal jų gaunamas grynąsias pajamas. 9 pav. Lietuvos gyventojų socialinis susisluoksniavimas pagal grynąsias pajamas 1- žemutinis sluoksnis 2 - tarpinis sluoksnis 3 - vidurinis sluoksnis 4 - aukštutinis sluoksnis Didžiausią Lietuvos visuomenės dalį sudaro tarpinis sluoksnis. Į jį 2001m. pateko apie pusę (48%) visų gyventojų. Aukštutinis socialinis sluoksnis apima beveik dešimtadalį gyventojų (9%). Kiti gyventojai daugmaž tolygiai pasiskirsto tarp žemutinio ir vidurinio socialinių sluoksnių (atitinkamai – 22% ir 21%). Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje pastebima neigiama socialinio susisluoksniavimo tendencija – gerokai padidėjo gyventojų, patenkančių į žemutinį sluoksnį. Kitų trijų sluoksnių, ypač viduriniojo, dalys sumažėjo. Pažymėtina, kad šie visuomenės socialinės struktūros poslinkiai vyko apskritai mažėjant gyventojų pajamoms. Pagrindiniai socialinių sluoksnių bruožai: Žemutinis socialinis sluoksnis. Palyginti su kitais sluoksniais, jame daugiausia (daugiau kaip 50 %) gyvenančiųjų kaime, daugiausia vaikų (32 %), nemažai 60 metų amžiaus ir vyresnių (16 %), pagrindiniai pajamų šaltiniai labai „išsibarstę", daugiausia išlaikytinių (41 %), daugiausia nurodančiųjų, kad jų pagrindinis pajamų šaltinis yra socialinės pašalpos. Disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui sudaro tik 43 procentus šalies vidurkio. Norint išgyventi (sudurti galą su galu), pačių namų ūkių nuomone, reikėtų 74 procentais daugiau pajamų. Taigi situacija destruktyvi. Ji orientuota į socialinę degradaciją arba į kovą už savo būvį bet kokiomis priemonėmis. Tarpinis socialinis sluoksnis. Jo paveikslas yra panašiausias į visos Lietuvos gyventojų vidutinišką paveikslą (nes, kaip minėta, į jį patenka apie pusė šalies gyventojų). Palyginti su žemutiniu socialiniu sluoksniu, šis sluoksnis pagal namų ūkių galvų amžių yra gerokai „vyresnis", jį taip pat slegia (nors šiek tiek mažiau) nedarbo našta, pastebimai mažesnę dalį (25 %) sudaro vaikai. Šio sluoksnio tipiškiausias bruožas yra žemas pajamų lygis: disponuojamos pajamos sudaro 84 procentus šalies vidurkio; pačių namų ūkių nuomone, norint sudurti galą su galu pajamos turėtų būti 14 procentų didesnės. Taigi situacija gana problemiška. Ji gali lemti tam tikrus socialinius neramumus, jei dar ilgai nebus nors šiek tiek pastebimesnių gerėjimo poslinkių. Vidurinis socialinis sluoksnis. Palyginti su šalies vidurkiu, daugiau yra gyvenan­čiųjų miestuose (79 %), pagal amžių jis yra šiek tiek “jaunesnis”, vaikų dalis taip pat yra šiek tiek mažesnė (22 %), aukštesnis profesijų kvalifikacinis lygmuo, 37 procentais didesnės disponuojamos pajamos. Aukštutinis socialinis sluoksnis. Šiame sluoksnyje, palyginti su kitais, mažiausias vidutinis šeimos dydis (nors, kaip ir visoje šalyje, apie 30 % sudaro gyvenantieji 4 asmenų ūkiuose, tačiau beveik 3 kartus rečiau yra gyvenančiųjų 5 ir daugiau asmenų namų ūkiuose), didžiausią dalį (82 %) sudaro gyvenantieji miestuose, didžiausia ir gyvenančiųjų didžiuosiuose miestuose dalis (64 %). Tai vienintelis socialinis sluoksnis, turintis vieną pagrindinį pajamų šaltinį - samdomąjį darbą ne žemės ūkio sektoriuje (sudarantį daugiau kaip 50 %). Pajamos iš verslo ir amatų tik 4 procentų patenkančiųjų į šį sluoksnį yra pagrindinis pajamų šaltinis, tačiau ir visuose šalies namų ūkiuose tokių yra kol kas tik 2 procentai. Lietuvoje susiklosčiusi, tiksliau besiformuojanti, visuomenės socialinė struktūra kol kas yra daug labiau panašesnė į Rusijos (ir kitų pokomunistinių šalių) negu į Vakarų šalių visuomenių struktūras. Vidurinioji klasė, kaip ji suprantama Vakaruose, Lietuvoje vis dar yra tik tapsmo būsenos. Panašiausias į Vakarų šalių viduriniąją klasę yra vidurinis socialinis sluoksnis. Tačiau vidurinio socialinio sluoksnio dar nederėtų vadinti viduriniąja klase. Silpniausia jų vieta - masiškumo, vyravimo visuomenėje stoka. Kraštutinių socialinių sluoksnių (aukštutinio ir žemutinio) disponuojamos pajamos skiriasi 5,7 karto, o piniginės disponuojamos pajamos - net 7,1 karto. Namų ūkių nuomonės analizė leidžia teigti, kad Lietuvos gyventojai pasisako už daug saikingesnę pajamų diferenciaciją. Viena vertus, tai galima vertinti kaip tam tikrą socializmo laikų reliktą, kita vertus, esama pajamų diferenciacija nebūtų tokia skausminga, jei visuomenės struktūroje vyrautų vidurinis socialinis sluoksnis, o gyvenimas žemiau absoliučios skurdo ribos būtų tik išimtiniai atvejai. Socialinių sluoksnių socialinės, demografinės, taip pat profesinės charakteristikos rodo, kad tiek žemutinis, tiek tarpinis, tiek vidurinis socialiniai sluoksniai turi nemažai bruožų, įgalinančių pagerinti savo socialinį ekonominį statusą. Lietuvos visuomenės socialinės struktūros gerėjimui, be abejo, turės įtakos ekonomikos augimas apskritai. Tačiau labai svarbu, kaip bus tobulinama socialinė ekonominė politiką. Ji daug labiau turėtų būti orientuota į žemutinį ir tarpinį socialinius sluoksnius. Minėtus sluoksnius labiausiai slegia nedarbas, juose susitelkę net 76 procentai Lietuvos vaikų (atitinkamai - 30 % ir 46 %). Šie vaikai gali likti be aukštesnio socialinio ekonominio statuso įgijimo perspektyvos. Labai žemą vidaus vartojimo lygį atspindi ir išlaidos maisto prekėms. Lietuvoje beveik pusę (45 proc.) gyventojų vartojimo išlaidų sudaro išlaidos maisto produktams, kas rodo, kad Lietuvos gyventojų vartojimo struktūra grįžo į 1933 m. lygį. Tačiau reikia pasakyti, kad eksportas kai kuriose įmonėse didėja. Tai reiškia, kad įmonės užsidirbs daugiau pajamų, galės mokėti didesnius atlyginimus, po kurio laiko turėtų pagyvėti ir vidaus paklausa. Tačiau šis reformos kelias gana ilgas, nes esant didelei darbo pasiūlai, daugelis įmonių savininkų yra nesuinteresuoti didinti darbo užmokestį. Visa tai dar kartą parodo, kad mokesčių reformą reikėjo pradėti nuo realių pajamų didinimo vienam gyventojui, nes šiuo metu darbo užmokesčiui tenkanti mokesčių našta Lietuvoje yra ir, matyt, bus neproporcingai didelė. Kartu su darbdavio draudimo įnašais vidutinis bruto darbo užmokestis apmokestinamas didesniais nei 60 proc. mokesčiais. Gyventojų pajamų progresyvinio apmokestinimo ir biudžeto efekto tyrime visi gyventojai sąlygiškai yra suskirstyti į 4 socialines -ekonomines grupes (žr. lentelė.). Jos yra nusta­tomos pagal asmens, gaunančio pajamas, paja­mų šaltinį. Lentelėje gyventojai yra pasiskirstomi į 4 grupes pagal gaunamų pajamų lygį. 1 grupė sudaro gyventojai gaunantys mažesnes pajamas negu 450 Lt. 2 grupė sudaro gyventojai gaunantys nuo 450 iki 650 Lt. 3 grupė sudaro gyventojai gaunantys nuo 650 iki 850 Lt. 4 grupė sudaro gyventojai gaunantys nuo 1050 Lt. ir daugiau 10 pav. Lietuvos gyventojų minėtų keturių grupių pajamų didėjimo prognozė nuo 2004 m. iki 2010 m. Remiantys pav. duomenimis darytina išvada, kad progresyvinių mokesčių įvedimo atvejų 2010 m. 1 grupės gyventojų pajamos bus apmokestinamos pagal 2 grupės gyventojų pajamų tarifą. Darytina išvada, kad esant šiandieninei situacija kai ¾ šalies gyventojų gauna pajamas mažesnes nei 1050 Lt. pajamų mokesčio tarifo diferenciacija 200 Lt. diapazone nėra tikslinga. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad remiantys statistikos departamento duomenimis tik 10 proc. gyventojų sudaro taip vadinama “vidurinę klasę.” O aukštas pajamas gaunantys gyventojai sudaro vos 1,5 proc. Darbo autoriaus nuomonę progresyvinių tarifų įvedimas tikslingas kai “vidurinė klasė”sudaro ne mažiau nei 60 proc. Tik tada galima kalbėti apie nuoseklų gyventojų pajamų tarifo diferenciacija. Šiuo metu girdimas kitas kai kurių politikų siūlomas variantas yra didinti neapmokestinamąjį pajamų minimumą (NPM), siejant ar nesiejant jį su išlaikytinių skaičiumi šeimoje. Tai būtų socialiai orientuotas sprendimas, tačiau: • mažina biudžeto pajamas, ypač savivaldybių; • lygiai mažina mokesčius tiek daug, tiek mažai pajamų gaunantiems, t.y. pragyvenimo lygio skirtumų nemažina. Siūlymas nustatyti didesnį NPM tik gaunantiems mažas pajamas, gali sumažinti biudžeto pajamų sumažėjimą, lyginant su siūlymu didinti NPM visiems, tačiau administravimo išlaidos būtų tokios pačios, kaip ir esant progresiniam mokesčiui, be to, pakliuvę ant nustatyto dydžio keitimo “laiptelio” (pvz. 1000 lt) gali netgi daugiau pajamų netekti. Siūlymas visiems vienodai mažinti tarifą nepriimtinas, nes didins skirtumus, turtins turtinguosius, mažins biudžetą. Kita vertus progresyvinių pajamų apmokestinimo sistemos įvedimas susijęs tiek su neigiamomis taip ir su teigiamomis pasekmėmis: 1. neigiamos: – gali skatinti dideles pajamas gaunančius asmenis slėpti pajamas, o pajamų gavimą nukelti į kitą mokestinį laikotarpį; – sudėtingesnis mokesčių administravimas; – galimas biudžeto pajamų sumažėjimas; – galimas didelis triukšmas žiniasklaidoje, nes ten vyrauja dešiniosios pažiūros. 2. teigiamos: – mažins skirtumus tarp dideles ir mažas pajamas gaunančių gyventojų, ir bus įgyvendinamas socialdemokratinis ir europinis solidarumo principas; – gausins viduriniąją klasę; – gaunantys mažas pajamas galės daugiau išleisti prekėms, ir visų pirma Lietuvoje, tuo padidinami vidaus vartojimą ir biudžeto pajamas; – sumažės poreikis socialinėms programoms, kompensacijoms; – sumažės galimybė pagal liberalų siūlymus mažinti tarifą visiems; – bus įgyvendintos LSDP ir Vyriausybės programinės nuostatos; Galimų neigiamų pasekmių galima būtų įvengti tokiais būdais: ◦ pravesti kvalifikuotą ir entuziastingą kampaniją; ◦ mokesčių tarifai gaunamoms mažoms pajamoms turėtų būti kiek galima mažesni, kad žmonės realiai tai pajustų; ◦ neapleisti priemonių, kurios kontroliuoja Darbo kodekso ir kitų įstatymų laikymąsi (užkirsti kelią fiktyviems įdarbinimams pusei etato ir pan.) ◦ nenustatyti labai didelio viršutinio tarifo, kad kiltų mažiau pagundų slėpti pajamas. (Kadangi dalis gaunančių dideles pajamas, deja, ir dabar slepia savo pajamas ir taip pat daro su samdomų darbuotojų pajamomis, ieško būdų jų neapmokestinti ar mažiau mokėti mokesčių, apgavysčių mastas realiai neturėtų didėti. Juo labiau, kad susipratę, kurių daugėja, bent savimi bando pasirūpinti gaudami visas pajamas “ant popieriaus”). ◦ būtina aiškinti žmonėms, kad netrukus visų pensijos bus skaičiuojamos iš visų įmokų SODRAI, o ne pastarųjų 10 metų, kad kuo daugiau įsisąmonintų (tame tarpe ir darbdavių), kad ne 50–ties metų sulaukus, reikia pradėti rūpintis mokamomis įmokomis į SODRĄ, o t.p. į kaupiamųjų pensijų fondą. 3.3.Galiojančio gyventojų pajamų įstatymo progresyvumas ir mokesčių našta Mokesčių našta tarp visuomenės sluoksnių yra pasiskirsčiusi labai netolygiai. Lietuvoje daugiausia mokesčių sumoka tik iš darbo užmokesčio gyvenantys žmonėms. Akivaizdus susipriešinimas tarp mokesčius administruojančių įstaigų ir verslininkų. Mokesčių sistemoje turi būti laikomasi socialinio teisingumo principų. Darbo autoriaus nuomone: • mokesčių tarifai ir lengvatos būtų tokie, kad mokesčių mokėtojų pajamos, investuotos naujoms darbo vietoms kurti, būtų apmokestinamos žymiai mažiau; • pagal europietišką patirtį įvedant progresinius mokesčius, mokesčių našta turi būti perskirstyta taip, kad neturtingesni mokėtų mažiau, o sąlygos verslui - neblogėtų; turtingieji mokėtų turto mokestį • kad prabangos ir prestižinės prekės būtų apmokestinamos daugiau, negu paprastos ir masinio vartojimo prekės. • būtų leidžiama už skolas biudžetui ir fondams atsiskaityti akcijomis ir turtu; būtų aiški baudų ir delspinigių išieškojimo teisminiu keliu tvarka; Fizinių asmenų pajamų mokestis: didelėms gaunamoms pajamoms įvesti didesnį mokesčio tarifą, o pagrindinį neapmokestinamą minimumą nustatyti nemažiau 320 litų pajamoms ar darbo užmokesčiui per mėnesį; augant vidutiniam darbo užmokesčiui, turi didėti ir neapmokestinamas minimumas. Kaip galima greičiau pradėti visuotiną pajamų deklaravimą, nes tik tada galima neapmokestinti būtinų išlaidų, pereiti prie metinio šeimos pajamų ir mokesčių apskaičiavimo, tai leistų geriau ir teisingiau apmokestinti, nustatyti lengvatas, skirti pašalpas, kovoti su korupcija. Vyriausybės siekia palaipsniui mažinti fizinių asmenų pajamų mokesčio dydį mažas pajamas gaunantiems asmenims, tuo siekiant paskatinti užimtumo augimą bei padidinti vartotojų perkamąją galią, vidaus rinkos paklausą ir geranorišką mokesčių mokėjimą. Siekiant padidinti realias pajamas mažiausiai uždirbantiems taip pat palaipsniui didinti neapmokestinamą minimumą, diferencijuojant priklausomai nuo išlaikytinių skaičiaus šeimoje ir neįgalumo. Progresinius mokesčius (t.y. mokesčius, kurių tarifai didėja, didėjant žmogaus gaunamoms pajamos) moka daugelio išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojai. Juos taiko ne tik ES šalys, kuriose šiandien vyrauja socialdemokratinės pažiūros, bet ir gana liberalios ekonomikos šalys, pavyzdžiui, JAV. Kas lėmė tokį progresyvinių pajamų mokesčių populiarumą. Atsakymas, žinoma, glūdi pačios socialdemokratinės ideologijos paplitime, kuri nors ir skirtingu metu, tačiau paplito kone visose pasaulio šalyse. Progresinis pajamų progresyvinis apmokestinimas remiasi socialdemokratinėmis vertybėmis, socialinio teisingumo ir solidarumo principais, nuostata, kad turtingesni turi mokėti daugiau. Nuo 2004 m. sausio 1d. įsigaliojo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (Priimtas 2003-07-02 įsigaliojo 2004-01-01). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo tikslas – nauju, tarptautine praktika besiremiančiu, įstatymu reglamentuoti gyventojų pajamų apmokestinimą, kurį iki 2004-01-01 reglamentavo nuo 1990 metų galiojantis ir daugybe kartų taisytas Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas. Priimant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą buvo siekiama šių tikslų:  sumažinti gyventojams pajamų mokesčio naštą, didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį bei papildomai susieti jį su išlaikytinių skaičiumi  numatyti gyventojams teisę iš apmokestinamųjų pajamų atimti riboto dydžio išlaidas, susijusias: su kredito įstaigom sumokėtom palūkanom už paimtą kreditą gyvenamajam būstui statyti arba jam įsigyti – tai palengvintų spręsti apsirūpinimo gyvenamuoju būstu problemą ; su mokesčiu už mokslą, nes tai sudarytų palankesnes sąlygas siekti aukštojo mokslo; su išlaidoms patirtoms mokant pensijų ar gyvybės draudimo įmokas;  įgyvendinti visuotinį turto ir pajamų mokesčio deklaravimą. Dėl pajamų neapmokestinamojo minimumo pakėlimo nuo 250 iki 290 litų: Nacionalinis biudžetas negaus 149 mln. Privalomojo sveikatos draudimo fondas negaus 64 mln. Grynos asmens pajamos padidės 13 litų per mėnesį. Dėl pajamų neapmokestinamojo minimumo (290) indeksavimo koeficientu 0.1 už kiekvieną vaiką: Nacionalinis biudžetas negaus 75 mln. Privalomojo sveikatos draudimo fondas negaus 32 mln. 2 vaikus turinčio asmens grynos pajamos padidės 23 litais per mėnesį. Dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatytos galimybės iki 25 proc. apmokestinamų pajamų skirti palūkanoms už būstą, įmokoms į pensijų fondus, mokesčiui už mokslą (efektas gyventojams bus 2005 m. deklaravus pajamas ir turtą): Nacionalinis biudžetas negaus 60 mln. Privalomojo sveikatos draudimo fondas negaus 26 mln. Pagrindinės įstatymo nuostatos: Įstatyme tik du pajamų mokesčio tarifai – 33 ir 15 procentų. Su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms bei individualios veiklos pajamoms taikomas 33 procentų pajamų mokesčio tarifas. Nustatant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų atimamos:  neapmokestinamosios pajamos; (42 rūšys pajamų).  neapmokestinamasis pajamų dydis 290 litų bei papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (taikomas ne tik su darbo santykiais susijusioms pajamoms, kaip iki šiol) Nuo 2004 m. atsisakoma 0 tarifo investicijai, palaipsniui mažinami pelno (iki 21 %) ir pajamų (iki 29 %)mokesčių tarifai 7 lentelė. Galiojančio FAPMĮ lengvatų įtaka šalies nacionaliniam biudžetui Metai 2003 2004 2005 Pajamų mokesčio tarifai (proc.) Neapmok. min. padidinimas 15/ 29/ 31 15/29 Pakeitimų įtaka mln. lt. -136 -164 -167 Pajamų mok. įplaukos mln. lt. 2505 2520 2623 * skaičiavimai atlikti atsižvelgiant į tai, kad mokesčio mokėtojų elgesys toks pat kaip 2003 metais. Skaičiavimai atlikti naudojant 10 pav. prognozė atitinkamai įvertinus dabartinę mokesčio tarifo įtaka šalies nacionaliniam biudžetui. 11 pav. Pasikeitimų nacionaliniam biudžetui vertinimas esant 15/29/33 GPM tarifams, tūkst. Lt. Mažinant gyventojų pajamų mokesčių tarifus, mažės Privalomojo sveikatos draudimo įplaukos: 2004 m. PSDF neteks 66 mln. lt., 2005 m. PSDF neteks 72 mln. lt. Mažinant gyventojų pajamų mokesčių tarifus, mažės Privalomojo sveikatos draudimo įplaukos: 2004 m. PSDF neteks 132 mln. lt. Pasikeitimai nacionaliniam biudžetu yra parodyti pav. Progresyvinių mokesčių, taikomų gyventojų su darbo santykiais gaunamoms pajamoms, galimos įtakos šalies biudžetui variantai. I variantas Gyventojo per mėnesį gaunamoms pajamoms taikomi tarifai: Nuo 0 iki 1000 litų – 15 % Nuo 1000 – 29 % 12 pav. Pasikeitimų nacionaliniam biudžetui vertinimas esant 15/29 GPM tarifams, tūkst. Lt. Įtaka jeigu minėti mokesčių tarifai butų įsigalioję 2005 m. sausio 1 d. Prognozuojant I varianto progresyvinių mokesčių tarifų įtaka nuo 2005 iki 2010 m. baziniais metais imamas 2004 m. 1 varianto progresyvinių mokesnių įtaka atsižvelgiant į Vilniaus banko prognozuojama 6 proc. per metus vidutinių atlyginimų didėjimą. Prognozės rezultatai pateikti lentelėje. II variantas Gyventojo per mėnesį gaunamoms pajamoms taikomi tarifai: Nuo 0 iki 2001 litų – 15 % Virš 2001 litų –31 % 13 pav. Pasikeitimų nacionaliniam biudžetui vertinimas esant 15/31 GPM tarifams, tūkst. Lt. Prognozuojant II varianto progresyvinių mokesčių tarifų įtaka nuo 2005 iki 2010 m. baziniais metais buvo imamas taip pat 2004 m. Lentelėje pateikta II varianto progresyvinių mokesnių įtaka atsižvelgiant į Vilniaus banko prognozuojama 6 proc. per metus vidutinių atlyginimų didėjimą. III variantas Gyventojo per mėnesį gaunamos pajamos: Iki 4000 litų – 15 % Virš 4000 litų – 33 % 14 pav. Pasikeitimų nacionaliniam biudžetui vertinimas esant 15/33 GPM tarifams, tūkst. Lt. III varianto, kur pastebima didžiausia tarifo diferenciacija įtaka jeigu minėti mokesčių tarifai butų įsigalioję 2005 m. sausio 1 d. Svarbu paminėti, kad prognozuojant III varianto progresyvinių mokesčių tarifų įtaka nuo 2005 iki 2010 m. baziniais metais imamas 2004 m. 1 varianto progresyvinių mokesnių įtaka atsižvelgiant į Vilniaus banko prognozuojama 6 proc. per metus vidutinių atlyginimų didėjimą. Kaip mes matom iš atliktos 3 skirtingų pagal pajamų bei tarifų diferenciacijos variantų prognozės tik maksimaliai diferencijavus gyventojų pajamų mokesčio tarifą atsižvelgiant į jų gaunamų pajamų piniginę išraiška galimas teigiamas progresyvinių mokesčių įvedimo rezultatas. Analizuojant pajamų tarifų diferenciacija būtų įdomų paminėti Rusijos pavyzdį, kur gyventojų per metus gaunamos visų rūšių pajamos apmokestinamos šiais tarifais: Iki 50 000 rub. (iki 6775 litų per metus arba iki 565 litų per mėnesį) – 12 % Nuo 50 000 iki 150 000 rub. (nuo 6776 iki 20325 litų per metus arba nuo 566 iki 1694 litų per mėnesį) – 6 000 rub. (813 lt/metams arba 68 lt/mėn.) + 20 % nuo sumos, viršijančios 50 000 rub. (6776 litus). Virš 150 000 rub. (virš 20326 litų per metus arba virš 1694 litų per mėnesį) – 26 000 rub. (3523 lt/metams arba 294 lt/mėn.) + 30 % nuo sumos, viršijančios 150 000 rub. (20325 litus per metus arba 1694 litus per mėnesį). Bendrai kalbant apie fizinių asmenų pajamų trukumus galima butų paminėti, kad progresyvinis apmokestinimas skatina dideles pajamas gaunančius asmenis slėpti realias pajamas ir planuoti mokesčius ( pajamų gavimą nukelti į kitą mokestinį laikotarpį ir taip išvengti didesnio mokesčio tarifo taikymo. Tenka pažymėti, kad mokesčių administravimas taikant progresyvinį mokesčių tarifą tampa labai sudėtingas ir kainuoja labai brangiai. Bei atsižvelgiant į I ir II varianto prognozes tenka pripažinti, kad pastebimas mokestinių biudžeto pajamų sumažėjimas. Pasaulinė mokesčių mokėtojų asociacija vienareikšmiškai pasisako už proporcinį pajamų mokesčio tarifą. Tikslą, dėl kurio siūloma įvesti progresyvinius mokesčius (padidinti socialiai remtinų asmenų pajamas), galima pasiekti didinant neapmokestinamąjį minimumą bei susiejant jį su išlaikytinių skaičiumi šeimoje. 3.4.Verslo mokesčių naštos analizė Šiuo metu Lietuvoje intensyviai dis­kutuojama apie juridinių asmenų pelno mo­kesčio tikslingumą. Oficiali šiuo klausimu nuostata yra užfiksuota Vyriausybės 1997-2001 m. veiklos programoje, patvirtintoje 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. VIII-28; joje numatyta sureguliavus pajamų mokestį, 10 metų laikotarpiui panaikinti pelno mokestį. Nesigilindami į formuluotės apie paja­mų mokesčio sureguliavimo neapibrėžtu­mą, darbo autorius norėtų panagrinėti, kiek tokia perspekty­va yra priimtina šalies ūkiui ekonominia­me ir politiniame kontekste. Pirmiausia panagrinėkime juridinių as­menų pelno mokesčio įnašo į nacionalinį biudžetą dinamiką procentine išraiška. Remiantis statistikos duomenimis, galime konstatuoti, kad nuo 1991 m. pelno mo­kesčio procentas bendrose valstybes pa­jamose sumažėjo nuo 20,5% 1991 m. iki 7,5% 1997 m. Didžiausias įnašo į biudžetą nuosmukis įvyko 1994m., palyginti su 1993 m. (nuo 23,4% iki 13,7%). Kitais 1995 m. pelno mokesčio dalis biudžete toliau ryškiai mažėjo (nuo 13,7 iki 9,6%) Tokią tendenciją neabejotinai pirmiausia sąlygojo pri­dėtinės vertės mokesčio įvedimas 1994 m. Darbo autorius norėtų atkreipti dėmesį į ūkininkavimo sąlygų pasikeitimo poveikį įmonei susijusia su PVM įvedimu. Valstybė (tie­sa, su atskiromis išimtimis) 1994 m. įvedė 18% pridėtinės vertės mokestį (PVM). Mokestis verslo pasaulyje sukėlė šoką, nes nebuvo atlikta jokia mokesčio povei­kio išankstinė analizė. Kitose šalyse (pvz., Didžiojoje Britanijoje) PVM nuo jo įvedi­mo buvo didinamas palaipsniui. PVM bu­vo įvestas 1973 m. stojant į Europos Eko­nomine Bendriją ir pagrindinėms prekėms tesudarė 8%. Didesnis (12 %) tarifas bu­vo nustatytas tik kai kurioms prabangos prekėms. Toliau nuosekliai šis tarifas bu­vo didinamas 1979 m. nustatytas 17,5% tarifas (su tam tikromis išimti­mis). Siekiant padidinti pramonės konkurencingumą vietiniams energetiniams ištekliams (kurui, elektros energijai) nustatytas 5% tarifas. Beje, gyvenamoji statyba PVM iš viso ne­apmokestinama. Mūsų ekonominėje literatūroje į PVM poveikį ūkininkavimo sąlygoms nekreipia­ma dėmesio. Naujausioje aukštosioms mokykloms skirtoje literatūroje gausu komentarų jog “PVM nėra susijęs su įmonės veik­la

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!