Mitų herojai ir jų žygių prasmė. Potemė

 Kalbos PAVYZDYS

Mitų herojai ir jų žygių prasmė

Mitas – tai tokio tipo kūrinys, kuris atspindi tam tikrą tikrovę per konkrečius veikėjų vaizdus ir jų svarbiausius išgyvenimus. Senovės graikų mitų reikšmė žmogui pastebima iki šių dienų. Graikų fantastiniai pasakojimai turėjo labai svarbią funkciją: jie ne tik pasakojo istoriją, bet ir atskleidė žmogaus pasaulėvoką, kartu parodė bendruomenės moralę, nes mito prasmė mokyti skaitytoją ir klausytoją, duoti jam atsakymus į svarbius pasaulio suvokimo klausimus. Tad šioje kalboje analizuojama, kokia graikų herojų žygių prasmė yra žmogui. Nors mitų apie herojus ir jų žygdarbius yra neapsakomai daug, aš aptarsiu šiuos mitus: ,,Prometėjas“, ,, Sizifas“.

Prometėjas Europos kultūroje – nesitaikstymo, maišto, kilnaus aukojimosi simbolis...

<...> Šioje pastraipoje turi būti analizuojamas ir interpretuojamas mitas apie Prometėją, atskleidžiama istorijos prasmė, padaroma išvada, pvz.: Aš manau. šis mitas moko, skatina mus kovoti, nepasiduoti, nesitaikstyti su matoma neteisybe. Pasipriešinti žiaurumui ir nelygybei, galvoti ne vien apie save.

Apie poelgius, kurių nevertėtų daryti ir apie susitarimų, taisyklių laužymą ir pasekmes perspėja mitas ,,Sizifas“. Mite pasakojama apie galingo ir turtingo miesto Korinto karalių Sizifą, kurį dievai labai mylėjo ir ,,nešykštėjo jam savo malonių“. Šis mirtingasis karalius buvo kviečiamas dievų į Olimpą, ragaudavo dievų maistą, dėl to buvo ,,visuomet guvus ir jaunas“. Tačiau klestinčio miesto valdovas savo bičiuliams mėgo be saiko girtis savo draugyste su dievais, atskleisti jų paslaptis, net slapta pasiimti dieviško nektaro ir vaišinti juo mirtinguosius savo bendrus. Tiek įsigudrino ir naudojosi Olimpo dievų malone ir gailestingumu, kol dievams baigėsi kantrybė: buvo nuspręsta siųsti pasipūtėlį ir plepį Korinto karalių į mirusiųjų pasaulį. Taip šis žmogus baigtų savo išdaigas, neardytų nusistovėjusios tvarkos. Tačiau nepatenkintas Sizifas, ragavęs ,,dangiškų malonumų“, sugalvoja planą, kuris taip pat griauna įprastą tvarką (,,mirdamas gudrusis karalius liepė savo žmonai jo nelaidoti“, todėl jo kūnas ,,gulėjo prie Korinto rūmų sienos. Visas miestas smerkė piktą karalienę, kuri neskuba atlikti šventos pareigos savo mirusiam vyrui.“) – mirusysis turi būti garbingai palaidotas, kad jis patektų į Hado karalystę. Tačiau kuo toliau, tuo labiau savo poelgiais ,,klastingasis“ Sizifas praranda saiką, ima savivaliauti, peržengia visas moralės ribas: Požemių karalystėje skundžia, šmeižia savo žmoną, išvadindamas ją pikta, bedieve, sulaukęs Hado ir Persefonės malonės kartu su mirties dievaičiu Tanatu grįžti į žemę sutvarkyti laidojimo reikalų, rūmuose liepia mirties dievą surakinti ir įmesti į požemį. Taip žemėje suardomas sutvarkytas gyvenimo ir mirties pasaulis. Už tokį poelgį, savivalę, pasipūtimą, saiko neturėjimą dievai nubaudžia apgaviką Sizifą - jis Hado karalystėj turi stumti uolos gabalą į kalną, tik priartėjus viršūnėj akmuo visada išslysta, ir vėl viskas iš pradžių (,,Vargšas Sizifas turi pradėti savo tuščią darbą ir vėl plūktis ligi devinto prakaito. Ir šitaip jam lemta kamuotis be galo, per amžių amžius.“). Veikėjo nuopuolį pabrėžia nuo mito pradžios iki pabaigos besikeičiantys epitetai:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!