Miško ūkio politika

Parengė: MF V k. stud.
Akademija, Kauno r.
Miškas – sudėtinga gamtinė sistema, žmogaus per ilgą miško augimo ciklą valdoma, griaunama ir vėl kuriama. Žmogus mišką naudoja: vienur – medienai gauti, kitur – poilsiui, dar kitur – vandens telkiniams apsaugoti, vėjams pristabdyti ir kitoms, pačioms įvairiausioms reikmėms.
Šiandieninis Lietuvos miškų ūkis yra labai svarbi šalies ekonomikai ūkio šaka: miškai sudaro 7,5 % Lietuvos nacionalinio turto vertės, tiekia atsinaujinančius ir nuolat augančius medienos resursus iš miškų, užimančių apie 1/3 visos šalies teritorijos. Daugialypis miškų vaidmuo yra užtikrinamas reglamentuojant jų funkcijas. Didžioji dalis miškų atlieka keletą funkcijų: akumuliuoja atmosferos anglį, mažina šiltnamio efekto pavojų, švelnina klimatą, grynina orą, teikia žmogui poilsį ir atgaivą, didele dalimi prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir žinoma iš miškų gaunama mediena gyvybiškai svarbi pramonėje ir buityje.
Miško ūkis yra prioritetinė Lietuvos ūkio šaka. Norint užtikrinti subalansuotą miškų ūkio plėtrą, patenkinti įvairių visuomenės grupių poreikius miškui ir užtikrinti miškų išsaugojimą ateities kartoms, pripažįstant ilgą miško augimo trukmę ir atsižvelgiant į nuosavybės formų skirtumus bei sąveiką, skatinant sąlygas, kuriomis teisingai tvarkomi miškai duotų šaliai ekonominę naudą, Lietuvoje yra formuojama ilgalaikė miško ūkio politika, suderinta su kitų šalies ūkio šakų politikomis ir besiremianti šalies tradicijomis bei Europos Sąjungos teisinių normų, tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, susitarimų, programų bei nacionalinių teisės aktų reikalavimais.
Miško ūkio politikos įgyvendinimui panaudojami miškų ūkio politikos instrumentai: gerai organizuota, kvalifikuota ir nepriklausanti nuo trumpalaikių politinių pokyčių miškų administracija; Miškų įstatymas ir kiti teisės aktai; mokesčiai ir finansinė parama; švietimas ir mokymas; miškų ūkio informacijos valdymas; ryšiai su visuomene.
1. LIETUVOS MIŠKO ŪKIO ISTORINĖ APŽVALGA
Miškininkystės ištakas randame Graikijoje ir senovės Romoje. Teofrastas (372 – 287 m. pr.m.e.) 300 m.pr.m.e. parašė knygą apie miško medžius. Vergilijus (70-19 m.pr.m.e.) suformavo kai kuriuos mi6ko auginimo nuostatus. Vincentius Bellovacensis XIII a. miškininkystės veikaluose jau mini daugiau negu 300 autorių.
Miško ūkis pradėjo formuotis tose šalyse, kurios pirmos pajuto medienos trūkūmą:...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!