Romanas „Miškais ateina ruduo“ sukurtas per šešias savaites ir išleistas 1957 m.. Jis apima vienos vasaros įvykius miškų apsuptame modernėjančiame nepriklausomos Lietuvos Virsnių kaime. Prasidėjęs miško kirtimu pavasarinio polaidžio metu bei pelkių sausinimu, baigiasi tą patį rudenį įvykusiu miško gaisru. Ūkio darbai, šiokiadienių ir šventadienių ritualai bei gamtos aprašymai sudaro pusę romano teksto. Nemaža dalis skiriama miškui, kurio naikinimas fatališkai susietas su kūrinio veikėjų likimais. Romano intrigos lūžius valdo gaivališkos prigimties aistra ir nenumalšinamas asmeninės laimės troškimas. Jo personažai yra vitališkų vidinių jėgų aukos, jie gyvena jausmo visagalybės atmosferoje, giminingoje anglų rašytojų T. Hardy ar D.H. Lawrence’o romanams. Kompozicija. Romanas aprašo vieną neeilinę Lietuvos vasarą: miškų apjuostam sodžiuje, toli nuo miestų, prabėga pro mūsų akis keliolikos žmonių gyvenimas ir nekasdieniški nutikimai, pakeitę ne tik tos apylinkės veidą, bet ir pačių jos gyventojų likimo vienodą, nusistovėjusią tėkmę. Užuomazga pradedama ekspresyvia miško kirtimo scena (kurioj trumpais, taikliais dialogais ir taupiom pastabom pristatoma dalis veikėjų), vėliau gi koncentruojama aplink kanalo kasimą, nepaprastą Basiuliškių apylinkės įvykį, su kuriuo kartu rutuliojamas ir pagrindinio romano herojaus Tiliaus likimas. Tarytum senųjų flamandų žanrinėje tapyboje, Marius Katiliškis piešia žmones ir gamtą drąsiu mostu ir sodriom, tirštom spalvom, niekad per ilgai neužsibūdamas prie neesmingų detalių, bet išlaikydamas vaizduojamųjų objektų priežastingus santykius ir rūpestingai juos inkrustuodamas veikalo visumon. Tokiu būdu miško kirtimo scena nebėra tiktai pagalbinė priemonė išvesti scenon veikėjų dalį, bet tampa labai reikšminga, nes joje fiksuojami esminiai intrigos apmatai ir kur Basiuliškių žmonės pirmą kartą atveria mums savo asmeniškus rūpesčius, tikėjimą teisingumu ir teisę į savo žemę, nepalaužiamą žemdirbio atsparumą pirkliškoms suktybėms, sukylantį pyktį ir humanišką nuolaidumą bei svajones apie šviesesnę rytdieną. Toji rytdiena, tiesa, labai paprasta, kaip ir jų riboti troškimai, bet pati žemė pakelia su artėjančiu pavasariu jų širdis ir jie džiaugsmingai laukia dienos, kai prasidės pelkių ir ežero sausinimas, kai bus pradėta kasti Vilkija. Jie šio įvykio laukia ne vien dėl numatomo pelno, bet ir naujosios Lietuvos ryžto ir veržimosi į naują, geresnį gyvenimą, kaip į naikinimą senosios pelkinės buities, prie kurios tiktai senasis eigulys Baikštys beprisirišęs, praėjusios kartos atstovas, poniškosios gadynės palikuonis. Tilius. Pažvelkime dabar į Tilių, ilgos ir degančios vasaros keliais praeinantį pro mus — žemės vaiką, ieškantį anapus miškų ir pilkos savo buities kitokio gyvenimo. Jam policininko ar miškų žvalgo vieta atrodo jau didelis pasiekimas, jis mokėsi, skaitė knygas ir dabar yra tapęs tarytum tarpiniu atstovu tarp žemdirbio ir jaunuolio, trokštančio palikti savo apylinkes ir išeiti į miestą, į žmones. Pagaliau, jis ir pats taip tiksliai nežino savo troškimų, bet jį degina kiekviena nauja diena, jį šaukia kiekvienas naujas pavasaris. Tiesa, jis su miškakirčiais būdamas yra vienas jų, supranta ir užjaučia juos, dirba tą patį darbą ir po sunkios savaitės eina kartu numalšinti troškulio į tą pačią pakelės karčiamą, jis susiima dėl mergaitės su miestelio raštininku ir keršija kvailam policininkui — bet jis taipogi Raudonajam Petrui išsako savo slaptas mintis, ilgesj kitokio gyvenimo. Jis yra vienas jaunos savo valstybės sūnų, kurie auga kartu su ja, kuriems sava žemė gali ir siūlo daugiau nei vargdienišką samdininko dalią: "Jo draugai buvo senyvi, pagyvenę vyrai. O kur jaunimas, kur tie, su kuriais siekiesi išlipti aukštyn. Jie visi nuėjo ir išsiskirstė kas sau. Jis pasiliko vietoje ir tuo pačiu pasiliko nuo visų." Po margo ir triukšmingo turgaus (čia pavaizduoto santūriai ir spalvingai, su gera sveiko humoro priemaiša — tai viena atmintiniausių knygos vietų) tuštėjančiam miestelyje tokios mintys užvaldo Tiliaus neramią, maištaujančią sielą. Ir nuo čia prasideda jo dvilypės meilės istorija: jo jaunatviškai švelnus, beveik romantiškas jausmas kaimo krautuvininkės dukrai Agnei ir vasaros kvaitulio kupina aistra senio Doveikos jaunai žmonai Monikai. Taip pasimeta maištingas Tilius, dėl nelemtų muštynių negavęs pasienio policininko vietos, žmogiškų jausmų rezginyje ir žūva dėl to, kad buvo per silpnas palikti Doveikos ūkį ir per stiprus, kad pradėtų tokį gyvenimą, kurio laime jis iš tiesų sielos gilumoj netikėjo. Tarytum amžinos dirbančiųjų vyrų draugystės balsas jį kviečia nuolat sugrįžti kanalo kasėjų tarpan jo vienintelis artimas Petras, ryškus ir įdomus knygos personažas, bet Tilius neįstengia pergalėti trumpos laimės masinimo. Žmogus ir gamta. Mariaus Katiliškio kūrinių gamta, kaip jau yra nurodęs ne vienas kritikas, turi kur kas gilesnį vaidmenį, nei tai iš pradžių rodosi. Mūsų manymu, lietuvių prozos stiprieji buitiniai veikalai pasižymi ta mistiška žmogaus ir žemės komunikacija, tokia artima ir charakteringa liaudies kūryboje. Mariaus Katiliškio prozoje tasai žmogaus ir žemės ryšys yra išsakytas gaivalingu žodžiu, tarytum vieno ir to paties kraujo tekėjimas pulsuotų jų gyslomis, tarytum viena ir ta pati širdis plaktų gyvastimi žemėje ir žmogaus krūtinėj: "Jis išsitiesė po viena pušim, užsimerkęs, veidą atsukęs į saulę. Tamsiose lūžtvėse ir jaunuolynų tankmėse dar baltavo sniego lopiniai. O aikštelėje buvo šilta kaip vasarą . . . Miškas dūsavo iš visų plaučių, giliai iš krūtinės atsikvėpė miškas, išpūsdamas žiemos dudulį. Budo kraujas miško gyslose ir gausiai tvino iš žiemos padarytų žaizdų sakais ir sula. Kalė kietai ir nenuilstamai miško širdis galingu genio snapu", "žemė virpėjo dantytais miškų kraštais, pasmilkusi, padūmavusi, prislopinusi kvėpsmą, tartum žvėris, prikritęs krūmų tankmėje. Apglėbusi milžinišku sparnu žalumos motinystėje gležnas, ką tik prasikalusias gyvastis". Stilius. Be šio ekstatiško žodžio Katiliškis lygiai meistriškai vartoja ir humoristinį. Jo humoras sveikas, paprastas, žemdirbio tiesumu ir aiškumu pasakomas: "Vieną rytą, kai jis buvo atėjęs prie vieškelio, iš miško išmaurojo ir dulkes keldamas nurūko kas tai toks, su langais ir durimis, pirties didumo, tik ilgesnis už pirtį. Marti paaiškino, kad tai autobusas". Tasai gyvas sąmojis ypač ryškus dialoguose, kuriuos, bendrai paėmus, Katiliškis valdo pažymėtinai lengvai ir užtikrintai. Štai keli sakiniai: "O pats tai mišką kirtai, ar ne — Kirtau, — prisipažino Tilius. — Bet, sako, tą žyduką, kur kirtimus prižiūrėjo, tai jau taip suaižęs, kad sergėk Dieve. Akį vieną išgėręs. Dabar, sako, su stikline vaikščiojąs. O dantų Gužienės troboj, sako, nors su sauja semk... — Nu, mat, driežai. Sako, o meluoja per akis. Ar kiaurai peršovė? — Kaip čia pasakius? Ne kiaurai. Nunešė tik . . . Kaulai subaltavo .. ." Kompozicija. Psichologinis romanas “Miškais ateina ruduo” (1957) – M. Katiliškio meniškiausias kūrinys. Romano ašis – lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. M.Katiliškis pabrėžia ypatingą savo kuriamo pasaulio uždarumą. Romane kuriamas pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita: nuo pavasario atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema yra tik veikėjų nuojautose. Miško vaizdai yra svarbi kompozicinė kūrinio jungtis. Jie įspūdingiausiai rodo metų laiką, plėtoja romano veiksmą, atskleidžia veikėjus. Dramatiški gamtos ir žmonių likimai rodo, per kokią sumaištį ir chaosą kuriasi naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą tenka mokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią. Romano centre – autentiška miško kirtėjo, grioviakasio, ūkininko berno Tiliaus patirtis buvo iškelta kaip pabėgimas iš miestų civilizacijos ir ligūsto individualizmo. Miško kirtimas, pelkės sausinimas, rugiapjūtė, Velykų rytmetys, miestelio turgus čia sudaro tą kolektyvinę žmonių būtį, kurią galima tik išraiškingai aprašyti, bet beprasmiška pajungti atskiro personažo psichologinei istorijai. Gamta čia yra didysis būties objektyvumas, stūksantis virš atskirų likimų, viską apglėbiantis, nesikeičiantis ir neišardomas. M.Katiliškis gėrisi žmogaus prigimtimi, kurią išbudina pavasario ledonešis ir atvėsina ruduo. Mylintis Tilius ir mylinti Agnė yra gamtos vaikai, apsikabinę vieną audringą vasaros naktį pagal neatšaukiamą jos lėmimą. Amžinas gimimo, brendimo ir nykimo ciklas M. Katiliškiui yra galutinis visų problemų sprendimas. Jis neišveda griežtos linijos tarp kūno ir dvasios. Pirmoji meilė, patekėjusi trumpą vasaros naktį, jam yra graži su visais jutimais, nerimu, šėlimu. Tai egzistencijos viršūnė, nepakartojama, „kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojama mirtis”. Kompozicija. „Miškais ateina ruduo” intriga labai paprasta. Du klasiški trikampiai – vyras tarp dviejų moterų ir moteris tarp dviejų vyrų – jungiami pagrindinio romano veikėjo jauno medžių kirtėjo, vėliau samdinio, Tiliaus. Jis stovi tarp dviejų impulsų – jaunatviškos, šviesios ir trapios meilės Agnei ir instinktyvios, tamsios ir destruktyvios meilės Monikai. Tilius veikalo pradžioje yra pilnas energijos, nežinąs, kur ją išlieti, pilnas svajonių apie ateitį, kuri nėra labai konkreti, ir jausmo, kad jis neįtelpa į siaurus savosios egzistencijos rėmus. Jo kelias per tris metų ciklus – pavasario medžių kirtimo darbus, per vasaros aistros įkarštį ir rudens artėjančią grėsmę – priveda jį prie sąmoningo susidūrimo su savo likimu, nulemtu jo prigimties. Romano gale Tilius sužeidžiamas kulkos, skirtos Monikai, aiškiai nesuprasdamas, kodėl visa tai jam atsitiko. Skaitytojai supranta Tiliaus likimą daug geriau negu jis pats. Tai būdinga romano specifikai: Katiliškis atskleidžia savo herojų ne per dialogą ar per jo mintis, bet pats būdamas viską žinančio pasakotojo rolėje. Jis yra Tiliaus jausmų ir veiksmų aiškintojas, advokatas ir teisėjas. Tai stilistinė priemonė, sulėtinanti veiksmo eigą ir manipuliuojanti skaitytojo reakcijomis, ji būdinga daugiau devynioliktojo negu dvidešimtojo amžiaus romanui. Tilius, panašiai kaip Tomo Hardžio (Hardy) „Tesė d' Erbervilių giminės” („Tess of the D'Urbervilles”), yra instinkto auka, naivios prigimties susidūrimas su vidinėmis jėgomis, kurioms jis nežino vardo. Romane personažų konfliktai vyksta arenoje, matomoje pro rašytojo, ir tik jo vieno prizmę, todėl akivaizdus visažinis pasakotojas. Konfliktai. Tilius-Monika. Tiliaus ir Monikos psichologinė įtampa kyla iš trijų konfliktų sferų. Pirmoji, ir plačiausia, yra jų bandymas išsiveržti iš savo aplinkos, kuri juos užgožia ir žlugdo jų siekimus. Antroji – tai konfliktas su kitais, kurie arba bando jais manipuliuoti (Monikos atveju), arba paprasčiausiai nesupranta (Tiliaus atveju). Trečioji, psichologiškai giliausia, tai konfliktas su savo prigimtim, erotiniu pradu. Šie konfliktai ir sudaro „Miškais ateina ruduo” dinamiką. Veiksmo vieta. Aplinka yra Virsnių kaimas, atskirtas nuo didžiojo pasaulio tankiais ir tamsiais miškais, pelkėmis, pilnomis gyvačių, vieta, į kurią ir kelias dar naujas, dar pavasario atolaidos uždaromas. Jame yra viena žmonių socialinio bendravimo vieta – Gužienės parduotuvė – karčema, pieninė ir Basiuliškės, gėrybėmis pertekęs ūkis, Monikos vyro Doveikos nuosavybė. Tai siauras veiksmo plotas, iš kurio Katiliškis beveik neišeina. Tiliaus vaikystė, miestelis, į kurį turėtų iškeliauti Agnė, visa tai romanui neesminga. Kas domina Katiliškį, tai šio užkampio psichologinės implikacijos. Jau Tiliaus vaikystė praėjo uždaro pasaulio ženkle – ,,Jo vaikystės pasaulį talpniai, sandariai, iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas”. Atėjęs kirsti miško į Virsnes, svajodamas apie miškininko ar policininko uniformą, Tilius ieško šilumos vyrų kompanijoj, ypač Petro draugystėje ir Gužienės troboj. Nežiūrint alinančio darbo miške, Tilius randa paguodos mažo pasaulio nusistovėjusioj tvarkoj: „Negausus įvykiais jo gyvenimas susiklostė tam tikrais, aiškiai regimais sluoksniais, įsiraižė savitomis formomis ir išsidėstė keliose vietose”. Ta tvarkingai susiklosčiusi tikrovė šiurpuliu nukrečia Tilių, panašiai kaip Moniką, kuri vėlų vakarą supranta, kad Virsnių pieninė yra jos galimybių kelio galas. Noras pabėgti iš tamsaus miško lanko nuveda Moniką į vedybas su Doveika, vedybas apskaičiuotas, materialiai viliojančias, vedybas, kurios pavirsta į nepakenčiamą narvą: Ji svarstė ramiai savo nueitąjį kelią, vienu ryškiu vaizdu prikeldama eilę kitų, tampriai susietų visumon ir sudarančių tartum tvorą, be spragų ir be vartų taisyklingu lanku apjuosusią žemės plotelį. Tati stovėjo jo vidury, išeiti ji negalėjo. Tik bandyti lipti per statinius, kurių viršus dargi apnarpliotas spygliuota viela ir nubarstytas sudaužytų butelių šukėmis. Arba kastis pro apačią. Bet vienu ir kitu atveju sveika ir nepaliesta negalėjo tikėtis prasmukti. Aplinka čia apibūdinama kalėjimo įvaizdžiu, kas atitinka Monikos dvasios būklę. Katiliškis nori parodyti, kaip veržlią sensualią moterį slopina siauri jos kasdienybės rėmai. Parodo ją kaip asmenį be ateities iliuzijų. Tik keistokai atrodo žodžiai „svarstė ramiai”. Tai sugestijuoja ne desperaciją, o rezignaciją prieš neišvengiamą katastrofą. Šį pasąmoninį artėjančio pavojaus nujautimą turi ir Tilius, išeidamas į Basiuliškes, – nuotolis tarp jo ir Agnės darosi didesnis negu vien fizinis nuotolis. Tai jaučia ir Agnė, kurios pirmos meilės apsvaigimas perduodamas kaip gaivalingas noras sūpynėse iškilti virš tamsių medžių viršūnių. Doveikos šlubasis piemuo, lojalus mirusiai pirmajai Doveikos žmonai, kartais pabėga iš Basiuliškių ir nuolatos Doveikos parvežamas atgal. Katiliškio personažų fizinės charakteristikos irgi turi suvaržymo, apribojimo ženklų. Petras primena darbo arklį („Rodos, jį būtų kas spaudęs iš viršaus negailestingu, akmeniniu svoriu”. Tilius primena jauną žirgą, ant kurio kažkas užmetė sunkius pavalkus. Visa tai skaitytojui sudaro pakartotinį įspūdį, kad šis miškų apsuptas užkampis yra daugiau negu konkreti vieta. Katiliškio dažnai kartojami tankumos, neišbrendamumo, izoliacijos ir monotonijos įvaizdžiai sukuria atmosferą, kurioje žmonių jausmai nustoja racionalių dimensijų ir išsiveržia primityvia jėga. Šiais atvejais Katiliškis priartėja prie D. H. Lorenso (Lawrence): Tai buvo popietė, keista susiklosčiusių raštų įvairumu ir bauginanti slogia didybe. Kada žmonės vaikšto kaip lunatikai, staigiai pakylą iš guolio, tiksliai apskaičiuotais judesiais ir kaip vaidiniai sumirga išvargintose akyse. Vienas kito nesurasdami, apsilenkdami, nepataikydami į žingsnius, neapkęsdami ir geisdami vienas kito. Geisdami šiurpiai ir iki kraujo. Alkani ir ištroškę, grobiui paruoštais nagais ir pagaląstomis iltimis. Tam panaudodami visus pojūčius, prikeldami ir prisišaukdami išblėsusius ir primirštus instinktus pačiose primityviausiose jų formose. Iš prakaito ir kraujo kvapo, iš mosto ir atodūsio, iš neramaus akių žvilgsnio ir godžiai išplėstų šnervių atsekami pėdsakai, ir prasideda vytis. Visai arti, arčiau, negu iš tikrųjų, glaudėsi viena prie kitos tarpmiškės sodybos. Vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate. Ši popietė ir antspauduoja Tiliaus ir Monikos likimą. Lanko ir kraujo įvaizdžiai nuolatos atsikartoja jų santykiuose. Jie negali pabėgti iš jųdviejų pasaulį juosiančio lanko, nei nuo kraujo šauksmo. Jų leitmotyvui, – daina ,,Balandėlės nė daigelis nedygo...” – kito skyriaus pradžioje gūdžiai atliepiama „žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo”. Toje žemėje daigai pasmerkti mirčiai, – tai Tiliaus ir Monikos meilės įvaizdis. Tiliaus ir Monikos konfliktas su aplinkiniais kyla iš to, kad jie jaučiasi skirtingi nuo kitų. Jie jautresni kitų elgesio niuansams. Tiliui nėra lengva tarp grubokų, žemiškų medkirčių, kurių norai ribojasi uždarbiu ir šeštadienio vakaru Gužienės užeigoje, kur jie randa grupės šilumą, apsvaigimą pigiu alkoholiu, kur jie mėgaujasi vienas kito erzinimu, be rimtų išpuolių. Dėmesio centre dažnai yra gležnutė Agnė, viliojanti ir nepasiekiama. Vyrams Špico kėsinimasis į Agnę atrodo tik kvailai juokingas, o Tilius negali pakelti net minties, kad Agnės trapumas gali būti paliestas vulgarių Špico gestų. Už Špico primušimą Tilius patenka į kalėjimą ir tuo užsikerta kelią į valstybinę tarnybą. Vyrų muštynės Gužienės užeigoje yra įprastas dalykas. Tiliaus agresyvumas nėra pavydo išraiška – tuo momentu jis dar negalvoja apie Agnę kaip apie mylimą merginą – tai jautrumas silpnesnei, neturinčiai apsigynimo ginklų būtybei. Tiliaus jautrumas išryškėja ir kitame kardinaliai skirtingame romano epizode. Norėdamas nupirkti Agnei dovaną – kvepalų, Tilius atsiranda vaistinėje, kur „tartum balta peteliškė” Agotėlė ilgais permatomais pirštais liečia spalvingus, magiškus buteliukus su egzotiškomis etiketėmis. Nuo Tiliaus kaktos ritasi dideli prakaito lašai, nes jis supranta neturįs užtektinai pinigų užmokėti net už šios magikos dalelę. Bet jis žino,– ši viena detalė užakcentuoja Tiliaus vidinį pasaulį – kad pigesnis odekolonas netinka Agnei. „Odekolonu dvelkė nuskusti karininkų sprandai”. Panašiai Monika reaguoja į detales. Sutiktas Doveika jai atrodo didesnis už savo aplinkumą. Jis geriau už ktus žino, kaip apsieiti su jaunomis moterimis. Doveika sugalvoja jai padovanoti lovą. Apsupta linksmo kikenimo, Monika nusprendžia savo ir Doveikos ateitį: Staiga ji pajuto gaižią neapykantą šiam žilam blevyzgai, neprašytam geradėjui. Šleikštumas atlipo iš vidaus ir sustojo gerklės viduryje, tartum ji būtų apsivalgiusi sacharinu pasaldintais obuolių virėsiais. Ji pažvelgė į jo mažas ir darbo nesuvargintas rankas ir pajuto jų prisilietimo šaltį taip gyvai, taip purtančiai, jog niekad jo vėliau nebeatsikratė. Vidiniai ir išoriniai konfliktai. Doveika ir Monika. Nė vienas „Miškais ateina ruduo” charakteris nesueina su kitais į atvirą konfliktą. Išskyrus turtingą Doveiką, į kurį žiūrima su nepasitikėjimu, kiti trys – Tilius, Agnė ir Monika neturi antagonistų, stojančių prieš jų siekimus. Psichologinis konfliktas kyla iš bejėgiškumo, žiūrint ateičiai į akis. Romane, kuris pilnas neišsipildžiusių norų, tramdomo, tylaus pykčio, išorinių konfliktų nedaug: Špico primušimas (Tiliaus darbas), Doveikos nuskriausto kaimyno Vargdienio kerštas (jis du kartus padega Doveikos ūkį), Doveikos pasikėsinimas į Moniką (peršaunamas Tilius) ir Vargdienio nušovimas. Išskyrus muštynes Gužienės namuose, kiti smurto elementai susieti su Doveikos asmeniu. Jo portretui Katiliškis naudoja daugiausia hiperbolių. Iki to momento, kai Doveika nusprendžia „nusipirkti” Moniką, viskas sekasi jam net per daug gerai. Jo ūkis taip pertekęs visomis gerovėmis, kad kartais primena pasaką. Javai, gyvuliai, net maistas ant. stalo – viskas kaip iš gausybės rago. Atėjęs per miškus į paprastą sodybą bernauti, Doveika netrukus veda šeimininko dukterį (Katiliškio piešiamą kaip karikatūrą) ir ilgainiui tampa turtingiausiu žmogum visoj apylinkėj. Doveikos aistra – dominuoti, traktuoti kitus kaip daiktus. Monika jam reikalinga kaip kompensacija už metus, praleistus su ypatingai negražia, labai menko proto, vyresne moterimi. Monika turi jam priklausyti ir todėl, kad ji patraukia visų akį: palyginus su kitomis moterimis, ji rafinuota, ir visi jam jos pavydės. Monika bus žibantis namų papuošalas. Žinoma, įvyksta visiškai priešingai. Monika išteka iš materialinių apskaičiavimų ir nuobodulio, ir Doveika jai tampa daiktu. Tvarkingai sudėstytame savajame pasaulyje Doveika pradeda jaustis nesaugus. Jis nėra toks kvailas, kad galvotų, jog šautuvas ir sarginiai šunys apsaugos jo žmoną nuo pagundų. Taip Doveika atsiduria savo paties susikaltam narve. Monikos abejingumas paralyžiuoja visą jo energiją, suardo rūpestingai paruoštus planus ir priveda jį prie smurto. Monika ir Tilius. Monikos jausmas Tiliui primena karštligę. Katiliškis aprašo ją vaikščiojančią po namus tartum rūke, nors lauke spigina saulė. Visos mintys ir veiksmai nukreipti į vieną degantį tašką –Tilių. O Tiliui visa tai yra kažkas nuostabaus, ne jam skirta. Monika ir viliojanti, ir gąsdinanti, bet daugiausia – nesuprantama. Pirmas jos pamatymas Tiliui atrodo nerealus: Kaip patikusi šeimininkė? Naujoji šeimininkė. Ir tai skambėjo keistai, beveik nesuvokiamai. Kad tokia moteris galėtų būti jo šeimininkė, jam pasirodė lygiai nepaprasta ir netikėtina, kaip turėti tokią merginą. Vaikščioti su ja, kalbėti. Gal net mylėti ją? Sekant akimis nutolstantį Doveikų vežimą, žinant, kad rytoj jis išeis į Basiuliškes, jam sunku užfiksuoti mintyse ir jos išvaizdą: Jos pavidalas tai traukėsi, tai tįso, tartum žiūrint pro langą, kur įdėtas prastos gamybos stiklas, nevienodais sluoksniais susiklostęs ir bjauriai sudarkąs daiktus ir žmones. Monika Tiliui paslaptinga taip, kaip jos radijo muzika, sklindanti pro langą į vakaro ramybę. Niekas jo praeityje neparuošė būti žmogumi sau, kontroliuoti savo likimą. Agnei jis buvo globėjas, ji priklausė jam be reikalavimų. Kad galima viskuo rizikuoti dėl laimės akimirkos, jam net į galvą neatėjo. Monika jam viso jo pasaulio sukrėtimas. Kartu ir manija, ir savęs praradimas. Jis nebepriklausė sau – Telesforas Gelažius, didelėmis, kietomis rankomis Doveikos samdinys. Ar jis buvo kada kitoks? Ar jis kada sau priklausė? Nė vienos šviesesnės dienos nebeprisiminė tame atminimų rate, teturinčiame dviejų sprindžių skersmenį. Jis ir nebetikėjo, kad kitaip galėtų būti. Kad žmogus tėra sau ir niekam kitam. Kad jis nesaistomas kietų, negailestingų lankų, vadinamų visokiais vardais. Vienas jų vadinamas – meilė. Gal jis ir buvo tuo vardu, tasai gaižios, karčios druskos ėdimas, nenuplaunamas ir nenutrinamas. Pakeliąs iš guolio naktų glūdumoj. Ir kartais pavedąs po kirčiu žudikiškos rankos. Pastatąs ir paliekąs bejėgiam sustingime, atėmus valią pajudėti ir pabėgti. Taip sapnas nusiaubia žmogų ir pabudime jis dreba, šalto prakaito lašais išpiltas ir tebedunksinčia iš siaubo, dar neatsikvošimo, širdim. Jei ne žodis meilė, galima būtų galvoti, kad čia aprašomi kalinio košmarai. Katiliškis taip aprašo Tilių tą momentą, kai jis palieka Agnę, pavasario sapnus ir vaiko iliuzijų pasaulį. Vaiko iliuzijas, nes jis – „suaugusį vaizdavosi kaip savarankų ir nieko nebojantį. Jam toli iki to. Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir ėjo, vedinas vienui vieno balso – nežinojimo”. Nežinojimas čia turi daugiau negu vieną prasmę. Tilius nežino, kas jam atsitiks, jis nežino, kiek toli jį nuves aistra Monikai, jis nežino, jei taip galima pasakyti, į ką jis pavirs. Tilius, slepiantis Monikos dantų žymes po darbo marškiniais, yra svetimas pats sau. Šis vidinis konfliktas ir yra Tiliaus charakterio ir „Miškais ateina ruduo” šerdis. Daug stipresnė ir save daugiau pažįstanti Monika irgi jaučia meilę kaip naštą, kaip aitrų skonį. Gulėdama „nukryžiavimo padėtyje”, ji laukia rankos: Kieta, sunki ta ranka turėtų būti, apkabinanti geležiniu lanku ir nebeatleidžianti. Galinti pasmaugti, uždusinti, užgniaužti žadą. Nieko neklausianti ir nebojanti. Imanti ir pasiimanti, kas jai reikia. Tas pats lankas, pritraukiantis, grėsmingas ir neišvengiamas, apsupa ir jungia Tilių ir Moniką. Tame rate jie kartu suokalbininkai ir priešai. Monikos prisirišimas prie Tiliaus paženklintas tuo pačiu kraujo ir druskos ženklu: Po kieta, sudirbta oda ji pajuto jo kraują, lyg jis būtų aptaškęs jos veidą ir pasilikęs sūriu skoniu ir nenutrinamai, visam laikui. Monika trokšta laisvės ir užsidaro narve. Toks visų trijų „Miškais ateina ruduo” personažų likimas. Net ir Agnės, dar taip arti vaikystės žaidimų esančios, išaugimą į moterį (tai jau pagal romantišką tradiciją įvyksta per vieną audringą naktį su Tilium) Katiliškis apsupa niauroka, lemtinga atmosfera. Tas vakaras panašus į Monikos ir Tiliaus karštą ir plėšrią vasaros popietę: Tai buvo vakaras iš tokių, kurių metų bėgyje nepasitaiko daugiau kaip trys ar keturi. Koks nutinka prieš pjūtį, prieš didžiuosius darbus, išeinant į lauką sėjai. Ir išleidžiant vaikus j platų pasaulį painiais klaidžiais keliais. Vakaras prieš didelius įvykius, kuriems nelemta pasikartoti. Kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojama mirtis. Aptraukiąs kaktą sūriais lašais, suliejąs pirštus drėgme ir odos ląsteles padarąs kraupiai jautrias ir imlias niekad nepatirtiems pojūčiams. Santykis su šiais laikais. Šių dienų skaitytojui Katiliškio tonas gali atrodyti perdėtas. Tie „dideli įvykiai” yra merginos pirmoji naktis su vyru, šių dienų romanuose neturinti didesnės reikšmės, nei išsikraustymas iš tėvų namų ar kokia kita buitinė detalė. Romanuose, parašytuose praeitame šimtmetyje ir šio šimtmečio pradžioje, lytinis instinktas nebuvo vulgarizuojamas. Esminis skirtumas – ne tai, kaip detaliai rašytojas aprašo veikėjo lytinį aktą ar impulsus. Tomas Hardis ir D. H. Lorensas abu rašo apie instinktą kaip esminę žmogaus likimo dalį. Hardis rašo devyniolikto amžiaus stiliumi, viską pridengdamas simboliais ir skaitytojui palikdamas savo vaizduotėje atkurti detales. Lorensas viską detalizuoja. Ką jie turi bendro ir kuo jie skiriasi nuo bestselerių rašytojų šiandien, yra tai, kad jie žiūrėjo į žmogaus lytinę prigimtį su nuostabos, pagarbos ir baimės mišiniu – tuo, kas angliškai išreiškiama vienu žodžiu – „awe”. Tiems rašytojams tai nebuvo žaidimas ar rafinuotas namų sportas. Katiliškio gyvenimo vizija, kaip ją matome „Miškais ateina ruduo”, yra gimininga jiems. Tiliaus ir Monikos istorija jam nėra nuobodžiaujančios Virsnių kaimo „femme fatale” afera su gražiu bernu. Katiliškio dėmesys yra nukreiptas ne į tai, kas faktiškai atsitinka, bet kaip tai atskleidžia personažų vidinę įtampą, kaip instinkto primityvi jėga formuoja ir deformuoja jų likimą. Daugiau nei aplinkos, daugiau nei tarpusavio konfliktų jie yra aukos vitališkų, vidinių jėgų, kurių jie nei iki galo supranta, nei gali kontroliuoti. Realistiniame, psichologiniame romane žmogaus laisva valia atsiduria nuolatinėje įtampoje su išorinėmis ir vidinėmis problemomis, jis yra už racionalizavimo ribų. Ta prasme „Miškais ateina ruduo” yra vienas iš nedaugelio mūsų literatūros romanų, kur asmeniškos laimės troškimas nėra nei stilizuojamas, nei sociologizuojamas. Lietuvis ir miškas. „Užuovėjos“ probleminis centras - lietuvis ir žemė. Romano „Miškais ateina ruduo“ ašis - lietuvis ir miškas. Galbūt tai A.Maceinos įtaka. Juk tai jis rašė: „Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą, kuris yra pagrindas kiekvienai sveikai tautos ateičiai“'. Galbūt tokios įtakos nė nereikėjo, nes M. Katiliškis pats savo prigimtimi buvo tikras „miško tautos" atstovas Nuo mažumės pastebėtas išskirtinis būsimo rašytojo dėmesys ir meilė miškui, medžiams. Jo vaikystės pasaulį supo miškų lankas, tėvų sodybą globė beržai, šermukšniai, vinkšnos, į namus vedė liepų alėja. Kaip prisimena artimieji, visi tie medžiai sunešti iš miško ir pasodinti Mariaus arba jo motinos rankomis. Apie juos rašytojas graudžiai rašo romane „Išėjusiems negrįžti“: „Jų šakos galingai susipins, sudarys užuovėją nuo šiaurės vėjų. Dideliais medžiais suaugs jie, kai tuo tarpu mano žingsnių aidas bus užgesęs nesvetingose žemėse. Niekas medžiams neįstengs pakenkti. Iš jų nukirstų kelmų veršis atžalos, plūs sula ir varvės sakais. Jų sparnuotos sėklos pasklis ir iš naujo užsės dirvonus. Kodėl manęs niekas nepasodino medžiu? Ir nedavė šaknų plėšriai įsiskverbti į tėviškės molį?“ Miškas ir medis rašytojo kūryboje tampa ypatingai svarbia, akcentuota gamtos į žmogaus gyvenimo dalimi. Romano veiksmo erdvė - miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. Gimtinės medis - lyg koks lietuvio sinonimas. Miškai fiksuoti romano pavadinime, o jo struktūroje - tai vienas svarbiausių vaizdinių. Miškas čia - ir akivaizdi konkretybė, ir metafora, vedanti į gilesnius prasminius teksto klodus. M.Katiliškis, kaip S.Daukantas, kaip A.Baranauskas, aprauda naikinamus Lietuvos miškus. Visi jie jautė lemtingą miško ir lietuvio dvasios ryšį. „Iškirsite miškus-neliks Lietuvos“,- mitologiniuose pasakojimuose šiuos žodžius esą pasakiusi viena miško deivių. Jos lūpomis bylojęs žmogus gerai suvokė lietuvio gamtiškumą kaip stiprybės šaltinį. Saugaus ir uždaro pasaulio erdvė archajiškos pasaulėjautos žmogui griežtai atribota nuo to, kas svetima, chaotiška ir pavojinga. Mitologinis pasaulio modelis aiškiai apibrėžtas „Užuovėjoje". Lietuviui jis neatskiriamas nuo miško: „Miškų ratas arčiau susiglaudžia - sueina visi draugėn artėjant vakarui, tartum viena šeimyna prie savo ugnies“. Romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduojamą Virsnių kaimą taip pat riboja miškas: „Tarpmiškio sodybos, vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate“. Čia viskas pastovu, pažįstama, „galioja tie patys įstatymai ir tąja pačia tvarka sukasi ratas“. Autorius ne kartą pabrėžia tą ypatingą savojo pasaulio uždarumą: „
Šį darbą sudaro 5592 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!