M. Katiliškis „Miškais ateina ruduo" meilės tema

Ištraukos iš straipsnių. Meilės aistros Romano pradžioje matome, kaip jaunas vaikinas Telesforas Gelažius (Tilius), trokšdamas asmeninės laimės ir siekdamas geresnio gyvenimo, į Basiuliškes atvyksta kirsti miško. Šis Tiliaus žengtas žingsnis pakeičia jo gyvenimą. Pirmosios algos mokėjimo dieną Gužienės karčemoje Tilius pastebi ir įsimyli šeimininkės jaunesniąją dukterį Agnę. Tarp judviejų užsimezga ypatingas meilės ryšys. Jie jaučiasi tarsi du įsimylėję vaikai. Tiliaus ir Agnės aistros proveržis pastebimas pačioje pažinties pradžioje: „Jis dar palaukė užsigulęs ir užsimerkęs, drėksdamas nagais delnus ir traškindamas pirštus. Ant jų, po sakų ir purvo  24 sluoksniu, tebesilaikė stiprūs pėdsakai, tartum tik švelnus jos standžių krūtų prisilietimo kutenimas. Jis braukė atvirkščia ranka per burną, mėgindamas nutrinti jos minkštų lūpų pabučiavimą“ (Katiliškis, 1969, 51). Toks Tiliaus veiksmas gali būti aiškinamas tuo, kad jis arba gėdijasi, arba nori „paslėpti“ įvykusio ir patirto fizinio artumo veiksmų pėdsakus. Bet spręsdami iš vėlesnių šio veikėjo veiksmų ir Agnei rodomų šiltų jausmų, galime daryti išvadą, kad, veikiausiai, taip elgėsi drovėdamasis. Vėliau Tilius drąsiai, nesibaimindamas siekia Agnės meilės: „Plaukai užkrito kaklą. Jis pasilenkė prie jos ir beveik siekė lūpomis. — Agne, miela mergyt… Jeigu tu būtumei viena… Išbučiuočiau tave, kaip nežinau ką… O, po šimts… — jis atmetė plaukus ir atsitiesė, giliai įtraukdamas oro“ (Katiliškis, 1969, 65).  Reikšmingas yra Tiliaus vaizduotės sukurtas reginys ir įsivaizduojamo sapno turinys, atskleidžiantis jo mintis. Tilius savo galvoje modeliuoja situaciją, įsivaizduoja, kaip gulėdamas lovoje visą naktį, mėgausis savo vaizduotės sužadintomis vizijomis: „Ir užmigęs, sapne, glebėsčiuos pagalvį, ant kurio, išmesta virš galvos, ilsisi Agnės ranka. Jos plaukai pasilieję auksiniu sriautu“ (1969, 66). Tilius suvokia, kad jo noras, šalia jausti Agnės šilumą, draudžiamas ir sunkiai išpildomas: „Kam visko perpilniui, tam dar prideda. Jauną mergą atveda ir paguldo šalia. Ten va, už tų durų“ (1969, 66). S. Freudas tvirtina, kad norų patenkinimas turi teikti malonumą norinčiajam. Tačiau priduria, kad norinčiojo (sapnuojančiojo) ir norų santykis yra ypatingas. Kalbėdamas apie norus, jis akcentuoja tokį faktą: „Tad jų patenkinimas suteikia jam anaiptol ne malonumą, o visiškai priešingą jausmą. Patirtis rodo, kad šis priešingas jausmas yra baimė. Dėl tokio santykio su savo sapno norais sapnuojantįjį galime palyginti su būtybe, kurią sudaro du labai glaudžiai tarp savęs susiję asmenys. Jei kartais ji [cenzūra] pasijunta bejėgė prieš kokį nors netikėtai ją užklupusį sapno norą, tai, užuot mėginusi jį iškraipyti, griebiasi kraštutinės priemonės – atsisakyti miego būsenos pasitelkiant augančią baimę“ (1999, 197-198). Tilių apnikusi baimė dėl to, kad kitame kambaryje šalia Agnės miega pono Melamedo įgaliotinis Špicas. Auganti baimė dėl Agnei gresiančio pavojaus išblaško Tiliaus miegą ir jo spėjimai netikėtai pasitvirtina: „ — Paleisk! Ir dvigubai didesniame triukšme jis  25 būtų atpažinęs Agnės balsą. Kėdės stumtelėjimą, duslų stalo atsitrenkimą į sieną. Žiovulys surakino žandikaulius. Koja pastūmė į vidų atsidarančias duris ir puolė taip staigiai, jog Špicas nespėjo atitraukti rankų nuo mergaitės ir prisidengti“ (1969, 67). Taigi Tilius, nors ir miega kitame kambaryje ir nejaučia Agnės fizinio artumo, bet sugeba intuityviai nujausti apie jai gresiantį pavojų ir, išgirdęs grumtynių su kitu vyru sukeltus garsus, nieko nelaukęs, puola jos ginti.  Romane nuolat pabrėžiama nevaldoma, gaivališka veikėjų aistra. Tilius, jausdamas galvos svaigimą ir kūnu lakstančius šiurpulius, instinktyviai prisiglaudžia arčiau Agnės: „ ir nejausdamas to, viena ranka apkabinęs, spaudė mergaitę vis arčiau ir tvirčiau, lyg pabūgęs, kad gali ją sugriebti srovė“ (1969, 94). Agnė atvirai išreiškia savo meilę Tiliui ir bijo prarasti jį: „Ji sėdėjo ant jo kelių ir, kaklą apsikabinusi, laikėsi tvirtai, tvirtai. Taip tvirtai, lyg sėdėtų siūbuojančioje valtyje ir nuolat grėstų pavojus. Be jo juk nieko daugiau ji neturėjo“ (1969, 124). Veikėjai apakinti meilės elgiasi kaip vaikai, patys to nejausdami ima žaisti: „Susikabino rankomis į jo alkūnę, parietė kojas ir bandė jį palenkti žemyn. Jis įsiręžė ir sukosi. Ji skriejo oru kaip karuselėje ir ji buvo lygiai tokia mergaitė, kokią įsivaizdavo prie bažnyčios barstant žalumynus“ (1969, 194). Vadinasi, gaivališka ir nevaldoma aistra veikėjus veda „gilyn“ ne tik į suaugusiųjų pasaulį, bet ir sugrąžina į vaikystės dienas.  Tiliui ir Agnei durys į suaugusiųjų pasaulį atsiveria tada, kai jie pirmą kartą atlieka lytinį aktą, prilyginamą audros šėlsmui: „Siaubi tyla ir troški tamsa, teskrodžiama uodo zyzimo, juos įsuko savo pragaištingan sūkurin, ir jie spaudėsi arčiau vienas kito, ieškodami išsigelbėjimo ir paguodos tik savo tarpe ir iš savęs. Pro ploną Agnės bliuzelės audinį tvinkčiojo kraujas, kaip suspaustas garas akliname inde, grasindamas suplėšyti kevalą ir išsilieti. Ji staiga neteko iškalbos, ūmai užmiršo visa, ką plepėjusi, ir nebesurado to vieno, vienintelio žodžio išsakyti tam, kas ją buvo tvirtai ir negailestingai pasigriebęs ir nešėsi drauge su artėjančios audros šėlimu“ (1969, 195-196). Veikėjai glaudžiasi vienas prie kito, trokšta vienas kito, yra išalkę meilės. S. Freudas kalbėdamas apie seksualinę energiją pabrėžia tokį faktą: „Tikslinga būtų įvesti ir libido [Libido] sąvoką. Pagal analogiją su alkiu libido vadiname jėgą, kuria pasireiškia potraukis, šiuo atveju, seksualinis, panašiai kaip alkiu reiškiasi potraukis maistui“ (1999, 284). Vadinasi, kaip žmogus nori valgyti, taip Tilius ir Agnė jaučia begalinį seksualinį potraukį. Tilius dėl trykštančios milžiniškos seksualinės energijos apibūdinamas taip: „Ir jis nieko jai nebegalėjo padėti šią minutę. Jis ėjo šalia didelis, pasviręs ant jos. Toks milžinas ir stiprus, jog kalnus galėjo versti, ir tačiau bejėgis, tvirtom rankom tegalįs apglėbti jos liemenį ir sugniaužęs laikyti jos rankas“ (1969, 196). Begalinio seksualinio potraukio, gaivališkos ir nevaldomos aistros nulemtas Agnės ir Tiliaus lytinis aktas dar labiau juos suartina. Pirmoji ir vienintelė vyro ir moters sueitis tik sustiprina jų meilės jausmą: „Ji alsavo, lyg būtų bėgusi ir skubėjusi. Ji nesuvok÷, kad tai, kas darosi šiuo metu, teįvyksta vieną kartą gyvenime. Kad po to jau viskas eina savaime ir nebeatšaukiamai. O jei ir jautė ką, tai taip neaiškiai ir miglotai. Ji baigė praeiti paskutinę savo vaikystės valandą. Ji drebėjo visais sąnariais. Agnė mylėjo“ (1969, 196). Agnė sunkiai suvokia, kad tai, kas įvyko tarp jos ir Tiliaus, buvo neišvengiama. Ji iš vaikystės pasaulio, kuriame vis dar gyveno, įžengia į suaugusiųjų pasaulį – tampa moterimi. Tiliaus galvoje po neužmirštamos nakties su Agne sukasi keistos mintys. Jis jaučiasi svetimas, lyg būtų koks atklydėlis iš visai kito gyvenimo, po ilgo laiko ir įgijęs daugiau patirties, sugrįžtantis čia ir mėginantis iš naujo kurti savo gyvenimą: „Jis stebėjosi, kaip gali rastis kitų minčių galvoje tokiu metu, kai dar neatvėsęs kraujas, kai prakaito sūrumas tebegraužia kaktą ir dar nespėjo nubraukti bučinių perštėjimo. Jis nepajėgė susitelkti ir atgaivinti prarastos akimirkos. Tik viena tikrai žinojo — kad turėtų būti ten. Ten traukė jį“ (1969, 200). Tilių traukia į Doveikos sodybą, kur jo išsiilgęs laukia naujas meilės objektas – Monika Doveikienė. Agnė, priešingai nei Tilius, žino viena, kad nori būti ten, kur ir jis. Ji baiminasi jo netekti: „— Tai gerai. Aš tai jau labai, labai tave, Tiliau. Nežinau, ką daryčiau be tavęs, — ir ji glaudėsi taip stipriai ir lenk÷ galvą ant jo krūtinės taip švelniai, kaip niekas prie jo nebuvo glaudęsis ir tokia kaitra bučiavęs“ (1969, 258). Agnė, suvokusi, kad praranda Tilių, svajoja apie susitaikymą su juo, prisimena kartu patirtus neišdildomus įspūdžius. Trokšta vėl būti šalia ir jausti jo artumą: „Jai rūpi vis dėlto klėtelė. Tilius galėtų ateiti kada nori, ir jie praplepėtų iki vidurnakčio, sau ant lovos susėdę. Och, ant tos lovos… Ant tos pačios. Kai daužėsi perkūnai ir žaibai akino, prasiverždami pro plyšius ir pro uždangstytą langelį. Tokios nakties jau niekad nebesulauks. Jai darėsi graudu, kažin kaip gūdžiai liūdna ir ilgu, prisiminus aną nuostabią naktį“ (1969, 323). Bet, laikui bėgant, Agnė susitaiko su esama padėtimi ir nebe taip skaudžiai reaguoja į išsiskyrimą su Tiliumi. Ji vėl tampa tokia, kokia buvo iki susipažindama su jos gyvenimą pakeitusiu vyru – valiūkiška mergaite: „Jis matė taipgi ją žvilgčiojant, ir jų akys susitiko vienu metu. Suradusi jį, gręžiojosi nuolatos ir, stengdamasi to neparodyti, sukosi dar smarkiau ir su didesniu įniršiu. Kaip vėjas, kaip karštas pavasario dvelksmas miškais į upės slėnį, anuomet lyžtelėjęs jų veidus. Kaip nuplėšta žydinčios pienės galvutė“ (1969, 344).  Pirmąją romano porą, Tilių ir Agnę, sieja ypatingas meilės ryšys. M. Katiliškis gausiai vaizduoja scenų, kuriose pastebime jųdviejų gaivališkos ir nevaldomos aistros proveržių. Pasitelkdamas sapno vaizdinį rašytojas atskleidžia veikėjų svajones ir baimes. Svarbiausia, kad parodo žmogaus perėjimą iš vaikystės pasaulio į suaugusiųjų pasaulį, parodo mergaitės tapsmą moterimi. Kartu supažindina, kad meilė gali ne tik džiuginti, bet ir skaudinti. Antroji romano pora – Petras Doveika ir Monika Doveikienė. Doveika susižavi į miestelį atvykusia naująja pienininke Monika ir įkalba už jo tekėti. Jaunoji žmona žavi ne vien Doveiką, bet ir svečius, kurie pamatę Moniką ima keistai elgtis: „O kaip jie žiūrėję į Moniką, tai net šiurpu daręsi. Apsilaižydami. Paima jos ranką, pakelia beveik iki smakro ir paskui pabučiuoja. Bučiuoja ilgai ir bučiuodami žiūri į akis iš pažemių. Visai ne taip, kaip moterys klebono ranką pasigavusios. O rankos ir pabučiavę dar tuojau nepaleidžia, bet laiko apgniaužę, pirštus čiupinėja ir vis — į akis“ (1969, 255). Monika žadina vyrų smalsumą, kursto aistras. Doveika jaučia begalinę aistrą žmonai ir trokšta jos kaip moters. Jis kviečia Moniką į miegamąjį, bet ši bando išsisukti nuo Doveikos: „— Manai, kad lengva atsakyti kodėl? Eime į lovą, eime, mano mažute. — Palaukit, palaukit Doveika. Atimkit ranką. Ir taip jau šilta, — ji spaudėsi prie sienos, lenkėsi vyro apkabinimo. Ar jo ranka šilta? Ji taip pasakė visai nepagalvojusi. Ranka įšilusi nuo oro ir tvankos, bet ne iš vidaus. Ta ranka kaip pagalys su pritaisytais paukščio nagais gale. Ir ten daugiau kaulo negu kraujo“ (1969, 262). Monika kreipiasi į Doveiką „jūs“, o ne „tu“, tai rodo, kad jam jaučia prielankumą, pagarbą, bet nieko daugiau. Ji nenori būti liečiama, glamonėjama, nes jaučia nuo Doveikos sklindantį šaltį. Netikėtai savo rugių lauke Doveika randa žmonių išgulėtą plotą. Jo viduje sukyla smalsumas: „Jis žiūrėjo tartum ką ypatingo atradęs, į keletą palaužtų rugių stiebų… Ir tik truputį vėliu susiprotėjo, kad ne taip sau ir ne savaime atsiradę pėdsakai. Ir kad joks gyvulys negalėjo atsidurti čia, atitrūkęs nuo bandos. Jis pasiekė brydę, atsargiai skleisdamas į šalis rugius, ir sustojo prieš išgulėtą plotkelę tirštoje javų tankmėje. Prityrusia seno ūkininko akimi jis galėjo tuojau nustatyti, jog čia būta žmonių visai neseniai“ (1969, 368). Mąstydamas apie atokioje, jam priklausančios žemės, vietoje įvykusį ypatingą ritualą susijaudina, kartu ir gėdijasi. Vaizduotėje iškyla netikėti reginiai, Doveikos viduje, nors to jis ir neparodo, prabunda pavydas: „Jie buvo ir nuėjo, ir nebegrįš. O tačiau jis nukaito ir, keistu nerimu degdamas, graibėsi apie save, lyg ieškodamas pateisinimo savo smalsumui. Čia jo žemė, ir jis turi žinoti, kas joje vyksta. Bet būti užtiktam vietoje, kur neseniai kažkas ypatingo dėjosi, jam pasirodė labai nepatogu. Vogčiomis jis mėgavosi ūmai vaizduotėje sukilusiais reginiais. Bet negi pavydėsi jaunuomenei to, kas jai priklauso, guodė save žmogus, traukdamasis atatupstas ir vis negalėdamas atsiplėšti nuo nespėjusio atvėsti guolio rugiuose“ (1969, 309).  Rašytojas parodo, kad greta vyresnio Doveikos esanti jaunesnė žmona, žadina ne tik jo, bet ir vyro draugų susižavėjimą. Atskleidžia ir tai, kad vyro jaučiama aistra moteriai yra daug stipresnė nei šios jam. Doveika, teisėtas Monikos vyras, trokšta jos kaip moters, bet lieka atstumtas. M.  Katiliškis detaliai nusako Doveikos reakciją, kada šis jam priklausančiame lauke aptinka dar nespėjusį atšalti meilės guolį.  Trečioji ir reikšmingiausia romano meilės pora – Tilius ir Monika Doveikienė. Tilius ateina tarnauti pas senį Doveiką. Tarp jo ir Monikos Doveikienės užsimezga stiprus abipusis slaptas meilės ryšys. Nuolatinis slapstymasis ir baimė būti užtiktiems Doveikos, jų meilei suteikia pikantiškumo. Vos tik išvydęs Moniką Tilius negali patikėti, kad tai jo šeimininkė, tuo labiau senio Doveikos žmona: „Kaip patikusi šeimininkė? Naujoji šeimininkė. Ir tai skambėjo keistai, beveik nesuvokiamai. Kad tokia moteris galėtų būti jo šeimininke, jam pasirodė lygiai nepaprasta ir neįtikėtina, kaip turėti tokią merginą. Vaikščioti su ja, kalbėti. Gal net mylėti ją? Ji daug jaunesnė. Ir gražesnė. Jauniausia Doveikos dukterim ją palaikytum, ir tai nebūtų per daug“ (1969, 83). Monikos išvaizda pakeri naująjį darbininką, jis susižavi ja daug anksčiau negu Monika pastebi jį: „Ji net nepasižiūrėjo. Greičiausiai jį stebėjo atsispindintį lange. Gal mat÷ jo numuštą ranką, tai ir viskas. Jis atsiminė tik sulytą tamsių plaukų sruogelę aną šeštadienio vakarą“ (1969, 83). Pirmieji ir nedrąsūs veikėjų žvilgsniai į vienas kitą, išduoda apie bundančią simpatiją. Monika Doveikienė, kitaip nei Agnė Gužaitė, pažadina Tiliuje slypėjusią milžinišką jėgą – seksualinę energiją. Būtent su ja jis tampa tikru vyru: „Jame pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuo, ir su pasitenkinimu pagalvojo, jog anksčiau prie to niekaip nebūtų priėjęs. Nebūtų drįsęs — paprasčiausiai. Ir nejau tik dabar suaugo į vyrą ir pajuto jėgą? Tos jėgos tūnota ne vien raumenyse. Į jį žvelgė lūkestingos akys. Jo ilgėjosi ir tiesė rankas į jį. Tereikėjo tik nueiti ir pasiimti. Jis tik dabar tesužinojo, kaip baisiai buvo išsiilgęs moters“ (1969, 224). S. Freudas aiškindamas apie libido raidą ir seksualinę organizaciją iškelia tokį teiginį: „Taip, ponai, aš nenusistatęs prieš organų teikiamą malonumą; žinau, kad didžiausias seksualinės sueities malonumas irgi yra tik su genitalijų veikla susijęs, šių organų teikiamas malonumas“ (1999, 294). Tačiau Tilius patiria ne tik S. Freudo paminėtą malonumą, bet jam malonumą suteikia ir Monikos ilgesingas žvilgsnis, kuriuo jis kviečiamas ateiti ir susilieti su ja. Tiliaus ir Monikos gaivališkos ir nevaldomos aistros proveržiai daug aktyvesni nei Tiliaus ir Agnės. Monika svajoja atsidurti tvirto vyro glėbyje: „Tada gali tvirčiau pajusti neramios rankos spūstį. Kieta, sunki ta ranka turėtų būti, apkabinanti it geležiniu lanku ir nebeatleidžianti. Galinti pasmaugti, uždusinti, užgniaužti žadą. Nieko neklausianti ir nepaisanti. Imanti ir pasiimanti, kas jai reikia. Tokią ranką ji buvo pajutusi visai neseniai. Ji pati ją buvo pasiėmusi ir tartum netyčiomis prisispaudusi prie krūties. Ji stebėjo, kaip stambesniais lašais išsipylė jo kakta, ir tik per plauką susilaikė nenusikvatojusi“ (1969, 271). Vadinasi, ji trokšta vyro glėbyje jaustis saugi, reikalinga ir geidžiama.  Tiliaus viduje verdančios aistros yra prilyginamos net šėliojančiam gaisrui, kurį numalšinti gali tik tokia pat ugnis: „Gaisrą, šėlstantį ir siaubiantį viską pakeliui, apėmusį nuo kojų nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo užgesinti tokia pat ugnimi. Taip daro miške gaisrininkai: pamatę, kad su ugnimi kova beviltiška kontraugnį“ (1969, 272). Abiejų veikėjų viduje tūnančios aistros yra „laukinės“, užliejančios visą kūną ir sunkiai suvaldomos. Monika pažinties pradžioje į Tilių žvelgusi atsargiai, vėliau suvokia, kad jis yra būtent tas, kurio tiek ilgai troško ir laukė: „Jo karštį ir aistrą ji priėmė su šaltu apskaičiavimu. Tačiau tas laikas atėjo staigiai ir greičiau, negu ji manė. Jis atėjo savo laiku – tada, kai turi ateiti. Taip, kaip ateina pavasaris“ (1969, 274). Ši netikėtai išsipildžiusi Monikos svajonė skatina ją nepasiduoti ir kovoti iki galo, kol Tilius bus tik jos: „Ir kodėl ji iš karto gali turėti patį geriausią ir kaip tik tą, kuris ir kitiems taip būtinas. Paverks, paliūdės ir susiras kitą. Ir tai nebus jai sunku. Monika sprendė kietai ir nesivaržydama. Ji turėjo siekti savo. Monika mylėjo“ (1969, 276). Monika slapto pasimatymo su Tiliumi metu, pati siekia dėmesio, puola glamonėti, bučiuoti jį, neleisdama pratarti nė žodžio. Nuolatos seka jį, tarsi vis kažką įtarinėdama: „Tačiau jis jautėsi sekamas ir, prieš įnerdamas daržinėn, atsisuko. Monika stovėjo priebutyje ir kilstelėjo ranką, siųsdama bučinį oru. Ji tikriausiai žinojo, ir kur jis buvo“ (1969, 333). Vadinasi, Tilius nebeturi asmeninės laisvės, tampa visiškai priklausomas nuo Monikos ir jos valdomas. Tilius nebemoka gyventi be Monikos, prisiriša prie jos ir neįsivaizduoja tolesnio savo gyvenimo be šios moters: „Jis įjunko, kad ji ateitų ir atsigultų šalia. Nieko kito nebeliko be jos. Jis laukė jos žvilgsnio pietų ir pusryčių metu prie bendro stalo virtuvėje. Jų akys susitikdavo ne dažniau ir ne ilgiau, kaip ten esančių, ir kaip būdavo iš pat pradžių. Bet jų iškalbingumas galėjo išduoti bet kam suokalbį. Jie turėjo saugotis ir to“ (1969, 351-352). Tiek Tilius, tiek Monika suvokia, kad gali būti demaskuoti Doveikos, bet slaptų susitikimų neatsisako ir meilės vienas kitam neišsižada. Saugiausia meilės susitikimų vieta jiems atrodo Doveikos rugių laukas, kurio begalinėje plotmėje juos būtų sunku užtikti: „Stangrus rugių šepetys juos įsiurbdavo savin, užklostydavo, uždangstydavo. Geresnio prieglobsčio savo meilės valandai jie veltui būtų ieškoję kitur“ (1969, 352). Vyro pašonėje, jo rugių lauke Monika su Tiliumi mėgaujasi meile ir jos teikiamais malonumais. Romane „Miškais ateina ruduo“ veikia trys meilės objektų poros: Tilius ir Agnė, Doveika ir Monika Doveikienė, Tilius ir Monika Doveikienė. Tiliaus ir Agnės pirmą kartą patiriamas meilės jausmas „perkelia“ juos iš vaikystės pasaulio į dar nepažįstamą suaugusiųjų pasaulį, kuriame viskas nauja, nežinoma. Doveikos ir Monikos meilė nėra abipusė. Doveika myli, tiesiog dievina Moniką, o šis jai kelia šleikštulį ir nemalonius jausmus. Trečiąją romano meilės porą – Tilių ir Moniką – sieja ypatinga, obsesyvi meilė. Taip, kaip Tilius ir Agnė patiria pirmąją meilę, taip ir Monika su Tiliumi patiria iki tol nepatirtą, daug stipresnį jausmą, kuris juos sujungia amžiams. Šeimos (su)kūrimo faktoriai Romane „Miškais ateina ruduo“ rašytojas supažindina su ankstesniu Doveikos gyvenimu. Iki tol, kol jo gyvenime pasirodo Monika, Doveika gyveno įprastą našlio gyvenimą: „Jis turėjo patyrimo daugelyje sričių, jis sugebėjo valdyti valsčių, priversti klausyti įstatymų visokius neklaužadas“ (1969, 230). Taigi kada į Basiuliškes atvyksta naujoji grietinės nugriebimo punkto vedėja Monika, jis ėjo viršaičio ir pieno perdirbimo bendrovės valdybos nario pareigas. Petro Doveikos socialinė padėtis gera, rodosi, nieko jam netrūksta. Tačiau Doveika jaučiasi vienišas: „Jis ėjo vis tiek prie savo. Visą amžių ilgėjosi didelės meilės ir jos teikiamos palaimos. Atsibodo, pakyrėjo verstis gegutės papročiais ir dėlioti kiaušinius į svetimas gūžtas. Labai jau panūdo savos“  36 (1969, 269). Jam trūksta moters, šalia kurios jis jaustųsi laimingas. Doveika trokšta ir yra išsiilgęs šilumos ir meilės. Monikos socialinė padėtis daug blogesnė. Ji per savo gyvenimą nėra turėjusi galimybės pasirinkti tai, kas jai geriausia ir tinkamiausia. Dažniausiai jai atitekdavo tai, ką suteikdavo kiti, kas jiems buvo nebereikalinga. Monika buvo priversta daryti tai, kas jai buvo ne prie širdies. Skurdas ir nedalia lydėjo ją nuo pat lopšio. Šiuos du dalykus kaskart vis kas nors primindavo. Monika buvo pasiryžusi daryti viską, kad tik tokia jos padėtis pasikeistų: „Ji vylėsi ištrūkti, sulaukusi pilnų metų ir savarankumo“ 4  (1969, 186). Bet netikėtai sulaukusi paskyrimo į Basiuliškių grietinės nugriebimo punktą Monika nusivilia: „Ir tada, kai ji buvo pačiame laukimo įkaityje, mažiausiu nervu pasidavusi kilti ir šuoliu mestis į priekį, atėjo paskyrimas į šią miškų sodybą…“ (1969, 187). Ji dar nenutuokia, kokie išbandymai laukia šioje, visai jai nepažįstamoje vietoje. Moniką paskyrusi organizacija ją guodžia: „Centras savo rašte paaiškino, kad tai tik laikinai, kad ji nelaikytų pažeminimu tokios tarnybos, kuriai užtenka dviejų savaičių kurselių“ (1969, 187). Tačiau tokie žodžiai menkai paguodžia naująją pienininkę. Ji užsisklendžia savyje, aimanuoja, kad pieninėje nėra prieš ką „pasirodyti“: „Kam rūbai ir visa kita? Prieš ką ji galėjo pasirodyti? Suvažiuojantiems pieninėn vyrukams ji ir taip atrodė per gerai su savo baltu palaidiniu, medinėmis klumpėmis ir skarele, kuria parišdavo plaukus tik tam, kad jie neįsiveltų kokion transmisijon ar diržan“ (1969, 188). Netrukus Monika pastebi ir atkreipia dėmesį į visai šalia jos esantį vyrą – Doveiką. Jai nesvarbu, kad jis našlys. Jaunoji pienininkė, pasitarusi su tėvais, nusprendžia, kad vedybos su Doveika leistų jai išbristi iš visą gyvenimą lydėjusio skurdo: „Namiškiai ją laikė suaugusia ir visiškai pasikliovė jos skoniu ir pasirinkimu. Ar jie savo vaikui pavydėtų laimės? Niekuomet. Tačiau ji manė, kad daugiausia svėrė vaizdus ūkio aprašymas. Jis ir jaunikio amžių tėvų akyse padarė visai nereikšmingą. Senas geriau mylės. Geriau už seno lazdos, negu už jauno botago. Visa liaudies išmintis kalbėjo už tai“ (1969, 267). Monika pasiryžta tekėti už daug vyresnio vyro, nes mano, kad jis labiau mylės.  Vestuves jaunikis nori surengti kuo greičiau ir tokias, kad visi žinotų, jog pagaliau sutiko savo moterį: „Jis jautėsi jaunikis visoje aukštumoje ir toks, kurs parveda žmoną, išskirtiną keliose parapijose. Tad tegul ir girdi, ir mato“ (1969, 267). Monika skubėti ir viešinti šio įvykio nenori. Net tėvų teigia nekviesianti, tai paaiškindama tuo, kad bus proga su jais susipažinti vėliau. Užtat Doveika išreiškia norą į vestuves pakviesti savo sūnų su marčia. Jam pritaria Monika. Bet sužadėtinių nuomonės išsiskiria dėl užsakų: „ — O užsakai? — Jokių užsakų. Iš dekano gausim indultą. Nuvažiuosim pavakary tik su liudininkais ir… — Ir jau mano žmonelė brangiausia būsi…“ (1969, 4). Savarankumo neteiktinas bendrinės kalbos žodis, kalbos klaida. Rašytojas, veikiausiai, vartoja tarmybę. Bendrinėje kalboje – tai „savarankiškumas“.  (37 268). Monika susituokti nori ramiai ir slapta, tik prie liudininkų akių. Ji drovisi, kad teka už daug vyresnio, jai į tėvus tinkančio vyro. Kad Monika pasiryžta šeimą kurti su Doveika ne iš meilės rodo, jos ir tėvų iškelta sąlyga, kad ūkis būtų užrašytas Monikos vardu: „Ar ne tėvas laiške buvo užsiminęs kažką apie dokumentų sudarymą? Turbūt 5, nes ji pati kai ką galėjo ir užmiršti. Ūkį užrašyti jis jau turėtų žmonai. Ir dar prieš vestuves. Tik kaip Doveika manąs? Matyt, rimtai ji apie tai kalbėjo, nes jam iš karto pasidarė aišku, jog atidėliojimai gali tik pakenkti. — Pavažiuosim kurią dieną pas notarą. — Gerai. Pavažiuosim. — Jau mano pareiga sutvarkyti, kad žmona ir vaikeliai, kurių, dievo padedami, susilauksim, gautų savo dalį“ (1969, 268). Monika ir Doveika į šeima jungiasi socialiniu (antierotiniu) pagrindu, o ne iš meilės. Monika nemyli Doveikos, net bjaurisi juo, bet trokšta turtų ir siekia geresnio gyvenimo. Šeimą stiprinantis ir mylimuosius suartinantis „elementas“ – vaikai. Bet Monikos ir Doveikos šeima nėra tradicinė. Jų abiejų tikslai skirtingi: Monikos praturtėti ir išbristi iš skurdo, Doveikos turėti gražią ir jauną žmoną šalia ir nebesijausti vienišam. Norėdamas „prisirišti“ Moniką jis net mąsto apie vaikus su ja. Tokia mintis šiurpina Moniką ir stiprina jos neapykantą Doveikai: „Jai pasirodė itin keista, kad toks senis, nors ir dievo padedamas, dar tikisi susilaukti vaikų“ (1969, 268). Vien išgirdusi vyro šlepečių šlepsėjimą, žengiamus tylius, ant pirštų galų, žingsnius, pajutusi minkštos ir nesudirbtos rankos prisilietimą, tankų alsavimą Monika išsigąsta: „ norėjosi šokti ir bėgti laukais. Bet ji kentė ir drebėdama laukė vis pasikartojančių ir nesibaigiančių meilikavimų. Koks karštis bebūtų tvilkęs ir koks ilgesio tvaikas bebūtų svaiginęs, iš karto pasijusdavo kaip įmesta eketėn ir tik dantis sukandusi ištverdavo. O jis kalbėjo apie savo laimę ir apie vaikus, kurių jau pats laikas būtų susilaukti“ (1969, 275). Doveika vis tiek neatsisako minties su Monika susilaukti vaikų. Tai dar vienas tikslas, kurio jis visaip siekia. Bet šiai svajonei nelemta išsipildyti, Monika laukiasi ne nuo jo, o nuo Tiliaus: „Ji sugraibė jo ranką patamsyje ir prispaudė prie krūtinės. Jis pajuto kažin ką artėjantį, skubantį ir sustojantį per kokį sprindį. Ir laukė, kvapą užgniaužęs. — Mes turėsime kūdikį“ (1969, 413). Šis netikėtas įvykis kelia pavojų Monikos ir Tiliaus meilei. Netrukus išaiškėja jų, tiek ilgai slėpta tiesa ir Monikos ir Doveikos šeima „sugriūna“. Nepasitvirtina iš pradžių Monikos prisiminta patarlė: „Senas geriau mylės. Geriau už seno lazdos, negu už jauno botago“. Ji pasirenka jaunesnį, ją dievinantį, be jos negalintį ir nebemokantį gyventi vyrą. M. Katiliškis romane parodo, kad moteris, trokšdama geresnio gyvenimo, ryžtasi tekėti už daug vyresnio ir nemylimo vyro. Rašytojas pabrėžia, kad Monika ir Doveika į šeimą jungiasi socialiniu pagrindu (nori gauti ūkį, turtų). Akcentuoja ir pagrindinio šeimos „elemento“ – vaikų – svarbos sutuoktinių gyvenime. Moters vaidmuo vyro gyvenime  Tilius, vienas iš pagrindinių M. Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ veikėjų, atvyksta kirsti miško į Basiuliškes. Būtent čia sutinka Agnę, pakeitusią jo gyvenimą. Kartu su ja išgyvena pačius tyriausius jausmus, iš vaikystės pasaulio „įžengia“ dar nepažįstamą suaugusiųjų pasaulį. Dirbdamas sunkų darbą miške Tilius guodžiasi tuo, kad tokia padėtis laikina, kad netrukus gausiąs tarnybą: „Pareinu, o ant stalo laiškas. Nepaprastas laiškutis, ypatingas laiškelis. Vokas rudas, be pašto ženklo, antspaudas nudaužytas. Reiškia: prašau, ponas atvykti. Mes laukiame tamstytės, reiškia… Šiuo metu, kai į tavo pragertą galvelę mėginu įsprausti gerą mintį, laiškininkas, skirstydamas korespondenciją, vieną laišką atideda į šalį. Jis gali būti iš Miškų departamento. Skiria žvalgu…“ (1969, 14). Tilių taip pat guodžia mylimos ir mylinčios mergaitės palaikymas. Kadangi yra toli nuo savo artimųjų, motinos ir sesers, Agnė jam tampa artimiausiu žmogumi, į kurį visada gali atsiremti, sulaukti supratimo ir palaikymo. Tilius ir Agnė myli vienas kitą, gyvena ateities svajonėmis. Jiedu tarsi vaikai, gyvenantys savo mažame pasaulyje. Išsiskyrimai, nors ir trumpi, juos „žudo“: „Atsisveikino karštai ir dūsaudami, prižadėdami susitikti, kada tik bus galima“ (1969, 216). Tiek Agnė Tiliui, tiek Tilius Agnei tampa žmogumi, be kurio jie neįsivaizduoja savo gyvenimo. Jie sudaro vienį. Bet jų meilei gresia pavojus. Agnės krikštamotė pateikia jos motinai ypatingą pasiūlymą, kuriuo ši susivilioja ir nori įtikinti dukrą su tuo sutikti. Agnės teta jau seniai yra našlė, gyvena viena. Jai priklauso nemažai žemės ir namai prie bažnyčios. Sena moteris jaučiasi vieniša, todėl nori įsidukrinti Agnę, kad ši gyventų kartu ir rūpintųsi ja. Už tai, kaip atlygį, žada užrašyti Agnei savo namus, žemę. Taip pat Agnei jau yra „surastas“ vyras, kuris sutinka, kad ši taptų jo žmona: „Ją išleistų už vyro. Ji jau turinti numačiusi padorų vaikiną ir esanti kalbėjusi su juo, ir net atvaizdą jam rodžiusi. Agnė baisiai jam patikusi“ (1969, 210). Krikštamotė ir Agnės motina nori „sutvarkyti“ Agnės gyvenimą taip, kaip joms atrodo geriausia, neatsižvelgdamos ko nori jauna mergaitė. Agnę tokie pasiūlymai gąsdina. Ji bijo prarasti savo vienintelę meilę – Tilių. Šioje situacijoje pastebime vyraujančią tendenciją, kad dažniausiai tėvai lemia savo vaikų gyvenimą. Jie mano esantys labiau patyrę, geriau viską išmanantys ir galintys „tvarkyti“ vaikų gyvenimą. Tokią didžiulę tėvų įtaką, kada jų vaikai veda ar išteka ne tą kurią norėtų ar ne už to, kurio norėtų, pastebime Lazdynų Pelėdos „Klaidoje“ (Petras Jonaitis veda ne Marę Stonaitę, o aukštesnio luomo atstovę Eugeniją), J. Lindės-Dobilo „Blūde“ (Petras Bajoriūno žmona tampa ne Ievutė, o „dalbyčia“ Ona), I. Šeiniaus „Kuprelyje“ (Kunigunda Gervydžiūtė, atsižvelgdama daugiau į tėvų norus, pasirenka draugystę ne su Olesiu, o su lenku Jonu Staševskiu). Tiliaus vaidmuo Agnės gyvenime, ir Agnės vaidmuo jo gyvenime yra didžiulis. Jiems susitikus jų gyvenimai pasikeičia. Agnė Tiliui Basiuliškėse tampa pačiu artimiausiu žmogumi. Tačiau Agnės artimieji mėgina „išardyti“ šią jų sąjungą, norėdami išsiųsti gyventi pas krikštamotę ir ištekinti už kito vyro. Kito romano veikėjo, senio Doveikos, gyvenimą pakeičia Monika. Jis, iki tol buvęs našlys, veda jauną ir gražią moterį. Pažintis su Doveika aukštyn kojomis apverčia ir Monikos gyvenimą: „Jos vienatvė turėjusi aiškias savižudybės užmačias, baigėsi netikėtai greitai“ (1969, 190). Anksčiau gyvenusi skurde, dabar Monika turi galimybę gyventi taip, kaip visada troško ir svajojo. Jaunoji Doveikos žmona apibūdinama taip: „Šeimininkė jaunoji — ką gi, lėlė, pirmą kartą uždėjusi ant žemės dailią koją. Neįgudusi, neužsigrūdinusi rūpesčiams ir vadovavimui. Kad ir bandė pamažu pratrinti, supažindinti, paaiškinti, bet ne per dieną to pasiekiama. Jei pati domėtųsi, tai kita byla, bet lig šiol didelės meilės neparodė ūkiui. Na, žinoma, ne tam ji — turkštis kiaulidėse ir markstytis daržuose“ (1969, 230). Monika yra išpuikusi, išlepusi, nesirengia sunkiai dirbti ūkyje, kaip to norėtų Doveika, todėl šiam nieko kito nelieka, kaip sutikti su tuo, kad žmona jam yra akių šviesa, džiaugsmas, o ne namų šeimininkė, panirusi į kasdieninių darbų ir rūpesčių liūną. Apakintas meilės Monikai senis Doveika pasiryžta suteikti jai ką tik gali: „Visa, ką reikėjo, ko pageidavo, nupirko. Ir dar daugiau, ko ji neprašė, bet kas, jo nuomone, jai galėjo patikti. Ir jam pavykdavo nutaikyti. O tai vis geri ir nepigūs dalykai. Jis energingai siekėsi ją užvaldyti, įsigauti jos vidun, pasiglemžti sau pilnai. Tad jos troškimai turėjo būti ir jo taipogi“ (1969, 231-232). Doveika jai nieko negailėdamas turi tikslą visiškai paveržti Moniką, kad priklausytų tik jam. Tačiau mąsto, kaip jaustųsi, jeigu būtų apgautas arba su juo būtų netinkamai pasielgta: „Jis tikėjo jos meile ir šventa ištikimybės priesaika, net neprileisdamas artyn minties, kad kitaip galėtų būti, kad kas drįstų jį apgauti ar netinkamai pasielgti, tą teisę pasilaikydamas tik sau ir sau taikydamas kuo didžiausias lengvatas“ (1969, 230). Jis svarsto tai, kas jo ir Monikos meilės istorijoje yra neišvengiama. Doveika yra apgaunamas Monikos ir Tiliaus. Monikos išdavystė, apie kurią Doveika netikėtai sužino, priverčia jį elgtis neprognozuojamai: „Jis ištarė lėtai, vos girdimai žodžius palydėdamas nuostabiai staigiu judesiu, neįtikėtinu tokiuose metuose, ranką nuleisdamas kelnių kišenėn ir tokiu pat greičiu keldamas aukštyn. Tilius šoko į priekį, petimi kliudydamas ir pargriaudamas ant žemės Moniką. Jis puolė ant  40 ištiestos rankos, leidžiančios vieną po kito šūvius“ (1969, 431). Doveika griebiasi ginklo norėdamas už išdavystę atsilyginti prieš jį susimokiusiems Tiliui ir Monikai. Bet nuo šūvių nukenčia tik Tilius. Doveika ir Monika labai pakeičia vienas kito gyvenimus. Pažintis ir vedybos su šiuo vyru Monikai yra puiki galimybė išpildyti savo svajonę – išbristi iš skurdo. Tuo tarpu Doveikos gyvenime Monika palieka kur kas gilesnę žymę. Jos dėka jis atjaunėja, vėl nori gyventi ir siekti savo tikslų. Bet kelyje pasipainiojęs Tilius sudaužo Doveikos svajones. Tiliaus gyvenime milžinišką įtaką padaro Monika Doveikienė. Įsimylėjęs ją, jis ne tik palieka Agnę, kuri sužadino pirmąjį meilės jausmą, bet ir atsisako to, ko siekė visą gyvenimą – tarnybos. Monika suvilioja Tilių ir šis, negalvodamas apie pasekmes, užmezga slaptus santykius su „užimta“ moterimi. Doveikos mylimosios dėka, Tilius sužino apie viduje ilgą laiką slypėjusią, bet iki pažinties su Monika, neprasiveržusią milžinišką seksualinę energiją. Tik su ja pasijunta tikru vyru. Veikėjų Tiliaus ir Agnės, Doveikos ir Monikos Doveikienės, Tiliaus ir Monikos vaidmenys vienų kitų gyvenimuose akivaizdūs, reikšmingi ir daug ką keičiantys. Agnės vaidmuo Tiliaus gyvenime itin svarbus. Ji Tiliaus gyvenime tampa moterimi, su kuria jis pajunta pirmąją meilę, ir kurios palaikomas siekia užsibrėžtų savo tikslų. Monika visiškai pakeičia Doveikos gyvenimą, sugrąžindama norą gyventi. O kitos romano veikėjos, Monikos, vaidmuo Tiliaus gyvenime yra pats ryškiausias iš aptartų, nes būtent ji padeda atsiskleisti Tiliaus viduje slypėjusiai seksualinei energijai, būdamas būtent su ja Tilius tampa tikru vyru.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!