Mirties tema literatūroje (Šatrijos Ragana, Alberas Kamiu, Balys Sruoga)

Mirties tema literatūroje

(Šatrijos Ragana, Alberas Kamiu, Balys Sruoga)

Mirtìs - sąmonìngo gyvẽnimo pabaigà, kuriõs suvokìmas ỹra unikalùs reiškinỹs. Įvaĩrios mirtiẽs rū́šys, kaĩp dvãsinė ar̃ fìzinė, sùkelia emòcijų krìzę kiekvíeno žmogaũs vidìniame pasáulyje. Literatūrà – víenas ìš informatyviáusių šaltìnių, kuriẽ gãli padė́ti suvókti mirtiẽs prãsmę ir̃ atskleĩsti skirtìngas mirtiẽs perspektyvàs. XX a. mirtiẽs temà bùvo gvildẽnama daũgelyje literatū̃ros kūrinių̃. Skirtìngus póžiūrius į̃ mir̃tį gãlima įžvel̃gti Šatrijõs Rãganos apýsakoje „Senamè dvarè“, Albero Kamiù romãne „Svẽtimas“ ir̃ Bãlio Srúogos memuãriniame romãne „Dievų̃ mìškas“. Šiẽ kūriniaĩ išrỹškina kaĩp žmogaũs asmenìniai brúožai, būtiẽs ir̃ laĩko suvokìmas dãro į́taką indivìdo reãkcijai susidū́rus sù mirtimì.

XIX a. pab. – XX a. pr. lietùvių rašýtoja, pedagògė ir̃ krikščióniškos asmenýbės ugdýtoja Marijà Pečkauskáitė, daugùmai žìnoma kaĩp Šatrijõs Rãgana, apýsakoje „Senamè dvarè“ pagrindìnės veikė́jos Mamatės (Marìjos) pavéikslu išrỹškina krikščiónišką póžiūrį į̃ mir̃tį, jõs réikšmę gyvẽnime. Šatrijõs Rãgana áiškiai teĩgia, kàd „mirtìs ỹra péreinamasis tar̃psnis ìš nebūtiẽs į̃ ámžinąją tikróvę, kuriõs realùmas ìš esmė̃s priklaũso nuõ žmogaũs tikė́jimo Diẽvo amžinýbe. Nórs šìs mū́sų gyvẽnimas tìkras, ỹra dár tikrèsnis, kuriõ síekiame ir̃ kùriam ruõšiamės. Ùgdymas, pedagògika ỹra pasiruošìmas tám tikrájam gyvẽnimui“. Krikščióniškos vertýbės ỹra vienõs ìš svarbiáusių dalỹkų mū́sų gyvẽnime. Šių̃ vertýbių žinójimas mùs móko teisingùmo, sąžiningùmo, méilės artimájam beĩ atlaidùmo. Tokiomìs krikščióniškomis vertýbėmis ỹra pàremtas Marìjos áuklėjimas. Mamatė ỹra bè gãlo atsidãvusi sàvo vaikáms: jų̃ áuklėjimą laĩko didžiáusia pareigà ir̃ aukója sàvo pómėgius norė́dama užaugìnti dorùs žmónes. Apiẽ mir̃tį sàvo vaikáms (Ìrusiai, Nìkai ir̃ Jonẽliui) jì áiškina knỹgos „Ìš jaunõs našláitės atsiminìmų“ skaĩtymo epizodè. Marijà vaikáms pàdeda suvókti, jóg mirtìs ỹra neišvéngiamas į́vykis, kurìs láukia kiekvíeno žmogaũs: „Kiekvíenas žmogùs tùri mir̃ti. Taĩ baisù, vaikẽli, bèt niẽko nepadarýsi“. Jõs núomone, žmogaũs mirtìs ỹra sakralùs dalỹkas, kurìs pàdeda išláisvinti žmogaũs síelą ir̃ pàdeda jám patèkti į̃ pomirtìnį pasáulį: „[...] nereĩkia taĩp ver̃kti ir̃ mirtiẽs bijóti. Kaĩ ateĩs tà skaudžióji valandà, žìnosi, kàd pérsiskirsime tìk trumpaĩ valandė̃lei“. Kazẽlės mirtiẽs epizodè Mamatės vaikaĩ nebebìjo mirtiẽs, paródydami, kàd Marijà juõs išmókė tikė́ti pomirtiniù pasáuliu, jõ grožiù ir̃ kàd išsiskyrìmas ỹra laĩkinas. Šiojè apýsakoje ỹra puĩkiai išrỹškinamas krikščionýbe pàremtas póžiūris į̃ mir̃tį, kaĩ mirtìs ỹra šveñtas reiškinỹs, kuriõ metù indivìdas pateñka į̃ pomirtìnį pasáulį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!