Kursiniai darbai

Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje

10   (1 atsiliepimai)
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 1 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 2 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 3 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 4 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 5 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 6 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 7 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 8 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 9 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 10 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 11 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 12 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 13 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 14 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 15 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 16 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 17 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 18 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 19 puslapis
Mirties bausmės problema teisinėje valstybėje 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Įvadas. Mirties bausmė egzistuoja tūkstantmečius, jos aukos yra skaičiuojamos milijonais. Būtų beprasmiška neigti, kad kiekvienoje kada nors egzistavusioje ar dabar egzistuojančioje šalyje nebuvo vykdomi mirties nuosprendžiai, tačiau visuomenei ir valstybei tobulėjant ir demokratiškėjant ši bausmė kaip baudimo priemonė vis silpnėja. Kilusi iš kraujo keršto, anksčiau mirties bausmė neturėjo priešininkų, tačiau dabar vis dažniau pasigirsta balsai reikalaujantys ją panaikinti. Dabar vienose šalyse ji panaikinta, kitose nevykdoma, nors ir nepanaikinta, tačiau yra nemažai šalių, kuriose ji vis dar egzistuoja. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus eiti demokratijos keliu pradėjo aktualėti mirties bausmės klausimas, kuris iki šio laiko buvo visiškai aiškus ir nesvarstytinas, mirties bausmė buvo savaime suprantama priemonė, kurią naudojo valstybė siekdama apsaugoti visuomenę nuo itin pavojingų visuomenės narių. Ši tema tapo dar aktualesnė Lietuvai panorus tapti Europos Sąjungos nare, nes beveik visose valstybėse priklausančiose Europos Sąjungai mirties bausmė yra panaikinta. Taigi, norint įstoti į Europos Sąjungą turime panaikinti mirties bausmę nepaisant to, kad tam prieštarauja dauguma visuomenės. Nors dabar mirties bausmė Lietuvoje jau panaikinta vis netyla diskusijos ar nereikėtų sugrąžinti mirties bausmę, nes tik ji viena yra veiksminga šioje situacijoje, kada nepagarba teisei gyventi yra didelė. Todėl aš ir pasirinkau šią temą norėdama išsiaiškinti: ji būtina ar ne? Pati būdama už mirties bausmę, naudodama lyginamąją analizę ir lygindama mirties bausmės priešininkų ir šalininkų argumentus sieksiu išsiaiškinti jos būtinumą ar ne, visuomenei ir valstybei. Mano tikslas išsiaiškinti ar ji yra būtina priemonė apginti žmonių interesus, ar nėra kitų efektyvesnių ir mažiau žiaurių valstybės ir visuomenės gynimo būdų. O jei yra kodėl jie nenaudojami. Kodėl labiausiai paplitęs šis baudimo mirtimi būdas ar todėl, kad nuo seno mirties bausmė buvo įsivaizduojama kaip neišvengiama priemonė kovoje su nusikalstamumu, kada galiojo taliono principas “akis už akį”. Šis darbas atskleis visus populiariausius mirties bausmės šalininkų ir priešininkų argumentus, kuriais jie išreiškia savo poziciją pasisakydami “už” ar “prieš”, taip pat tarptautinės ir humanitarinės teisės poziciją šiuo klausimu, kuris yra labai svarbus Lietuvai integruojantis į Europą. 1.MIRTIES BAUSMĖS RAIDA LIETUVOJE Lietuvai apsisprendus tapti Europos Sąjungos nare, mums vis aktualesnis tapo mirties bausmės buvimo baudžiamuosiuose įstatymuose klausimas. Mirties bausmės panaikinimą palaiko įtakingi politikai, teisininkai, kultūros veikėjai, tačiau prieš jos panaikinimą yra absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų. Tam, kad arčiau susipažintume su mirties bausmės problema reikia apžvelgti jos raidą ir šios bausmės taikymą Lietuvos istorijoje. Lietuvos istorijoje pagal vyravusį požiūrį į mirties bausmę ar jos vykdymą aiškiai galima skirti septynis periodus. 1.1. Iki centralizuotos valstybės sukūrimo. Kai dar nebuvo centralizuotos Lietuvos valstybės ir taikytos tik paprotinės teisės normos. Baudimą mirtimi plačiai taikė dar atskiros lietuvių gentys per visą jų žinomą istoriją iki pat centralizuotos valstybės susikūrimo. Labai plačiai, ypač ankstesniais amžiais, vyraujant gimininei santvarkai, buvo taikomas kraujo keršto principas. Šis principas pasireiškė tuo, kad įvykdyti mirties bausmę nusikaltusiajam buvo patikima aukos giminėms. Reikėtų pabrėžti, kad tai buvo natūralūs papročiai, lygiai taip ar panašiai buvo baudžiama mirtimi ir germanų bei slavų gentyse. Vykstant valstybės centralizavimui, dažnai mirtimi buvo baudžiami politiniai priešininkai, kuriuos laimėjęs varžovas nužudydavo tiek imitavęs teismo procesą, tiek ir be teismo. Šiuo požiūriu įsimintinas Mindaugo atėjimas į valdžią, kuomet jo įsakymu įvairiais būdais buvo nužudyta daug lietuvių kunigaikščių, įskaitant ir jo paties gimines. 1.2.Centralizuotos Lietuvos valstybės kūrimasis. Paprotinė teisė, reguliavusi baudimą mirtimi, beveik nepakito vykstant ir pasibaigus valstybės centralizavimui. Žmogų myriop nuteisdavo nebe genties sueiga ar seniūnas, bet vietinis kunigaikštis, kurio rankose susitelkė tiek teisminė, tiek vykdomoji valdžia. Šiek tiek kita padėtis buvo Lietuvos miestuose ir miesteliuose. 1837 metais Jogailos suteiktos privilegijos, iš pradžių Vilniaus miestui, po to Trakams, dar vėliau kitiems miestams, leido jiems taikyti Magdeburgo teisę. Magdeburgo teisės šaltiniai buvo du teisės rinkiniai-Saksų veidrodis ir Magdeburgo miesto normos. Į Lietuvą ši teisė pateko iš Lenkijos miestų, kurie padarė joje savo pakeitimų. Magdeburgo teisėje mirties bausmei ir jos vykdymo būdams buvo skiriamas labai didelis dėmesys. Be šių teisės rinkinių, Lietuvos teritorijoje buvo taikomas Kazimiero teisynas, galiojęs 1468-1529 metais.Tai pirmasis bandymas kodifikuoti teisę Lietuvoje. Pagrindiniai skirtumai nuo gimininės santvarkos šiuo laikotarpiu buvo kraujo keršto išnykimas ir atskirų teisynų įsigaliojimas. Mirties bausmės taikymas rašytiniuose teisynuose buvo griežčiau ir konkrečiau apibrėžtas nei iki to buvusioje paprotinėje teisėje. Uždraudus kraujo kerštą, pripažinta, kad nusikaltimas pažeidžia ne tik atskiro asmens, bet ir visos valstybės interesus, taigi nusikaltėlio baudimas buvo ne privataus asmens, o valstybės institucijų kompetencija.Per visą viduramžių laikotarpį nuo pat gimininės santvarkos tarp Lietuvos gyventojų vyravo nuomonė, kad kuo žiauriau bus baudžiamas nusikaltėlis, tuo greičiau mažės nusikaltimų, nes bus bijoma daryti nusikaltimus. 1.3.Lietuvos statutų galiojimo laikas. Žymiausias paprotinės teisės kodifikavimo ir rašytinių teisės rinkinių kūrimo rezultatas buvo trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588), iš kurių ryškiausiai matyti mirties bausmės reikšmė to meto Lietuvoje. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529m.) buvo santykinai nedidelės apimties. Statutą sudarė 13 skyrių, apimančių beveik visų teisės šakų normas. Šiame teisės rinkinyje numatyta 20 mirties bausmės taikymo atvejų. Antrajame Lietuvos Statute (1566m.), kuris buvo gerokai platesnės apimties nei pirmasis, numatoma net 60 baudimo mirtimi atvejų. Tačiau nuo mirties bausmės buvo atleidžiamos nėščios moterys, nepilnamečiai ar asmenys padarę nusikaltimą iš kvailumo. Turbūt išsamiausias ir galiojęs iki pat 19 amžiaus vidurio buvo Trečiasis Lietuvos Statutas, primtas 1588 metais. Šiame statute numatyta 90 mirties bausmės taikymo atvejų. Kaip ir Antrajame Lietuvos Statute, čia pažymėtini ir pažangūs to meto teisės momentai – kaip atleidimas nuo mirties bausmės nėščios, nepilnamečio ar asmenų padariusių nusikaltimą iš kvailumo. Atsiranda tokios sąvokos kaip neišvengiamas būtinumas ir įsakymo vykdymas. Mirties bausmė galėjo būti skiriama tik teismo sprendimu, jos vykdymu turėjo rūpintis pats teismas, todėl dažnai pasitaikydavo, kad skiriantis mirties bausmę teismo sprendimas likdavo neįvykdytas. Nebuvo skiriama mirties bausmė esant būtinajai ginčiai. Tačiau tenka konstatuoti, kad požiūris į mirties bausmę kaip į baudimo būdą Lietuvos Statutuose išliko beveik toks pats kaip lietuvių genčių paprotinėje teisėje ar atskiruose miesteliuose taikytuose teisynuose. 1.4.Carinės Rusijos baudžiamųjų įstatymų galiojimas. Nuo 19 amžiaus vidurio Lietuvos teritorijoje buvo taikomi Rusijoje galioję įstatymai. Visų pirma 1845 metų Bausmių statutas, vėliau 1866 metų nauja jo redakcija ir 1868 metų Baudžiamasis karo statutas. Visuose minėtuose įstatymų rinkiniuose buvo numatyta mirties bausmės taikymo galimybė. Nuo 19 amžiaus penktojo dešimtmečio mirties bausmė nustojo būti vykdoma viešai. Tai buvo tikrai pažangu, palyginti su ankstesniais mirties bausmę reguliavusiais įstatymais. Taikant carinės Rusijos įstatymus Lietuvos teritorijoje keitėsi požiūris į mirties bausmės skyrimą ir vykdymą. Mirties bausmės vykdymo viešai nutraukimas rodo pakitusį mirties bausmės tikslų supratimą. Taigi pasikeitė požiūris į baudimą mirtimi kaip į .bausmę. Pagrindiniu tikslu tampa nubaudimas, o įbauginti kitus asmenis siekiama ne šios bausmės vykdymo žiaurumu, naudojant ir ypač žiaurius šios bausmės vykdymo būdus, o pačiu baudimo mirtimi buvimu. 1.5.Tarpukario Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1903 metų Rusijos baudžiamojo statuto galiojimas buvo įteisintas Valstybės Tarybos Prezidiumo ir teisingumo ministro 1919 metų sausio 16 dienos aktu. Įteisinus Rusijos baudžiamojo statuto galiojimą buvo atsisakyta 23 straipsnių, kurie prieštaravo tuo metu galiojusios Konstitucijos nuostatoms. Lietuvos Baudžiamojo statuto įsigaliojimo įstatymas išbraukė mirties bausmę iš bausmių sistemos ir pakeitė ją sunkiųjų darbų kalėjimu. Bet jau 1919 metų vasario 7 dienos įstatymu – Ypatingi valstybės apsaugos įstatai – buvo įvesta mirties bausmė už daugelį nusikaltimų. Minėtas įstatymas leido taikyti mirties bausmę tik vietovėse, “kur paskelbtas karo stovis”. Nuo 1920 metų Baudžiamojo statuto papildyme baudimas mirtimi numatytas ir nesant karo padėties. 1920 metais primta Laikinoji Lietuvos valstybės Konstitucija mirties bausmę vėl naikina, tačiau tų pačių metų liepos 23 dienos įstatymas, kuriuo buvo įvestas karo stovis, skelbė: “Nuo šio įstatymo vietose gavimo dienos konstitucinės teisės sustabdomos ir įvedama mirties bausmė”. Taigi mirties bausmė vėl galėjo būti taikoma tik karo padėčiai esant ir tik jei tai numatyta įstatyme, kuriuo įvedama karo padėtis. 1922 metų Lietuvos valstybės Konstitucijoje mirties bausmės klausimas nebuvo minimas. 1925 metais papildžius Baudžiamąjį statutą mirties bausmė buvo įvesta už žmogaus nužudymą dėl politinių tikslų, tačiau 1926 metų liepos 31 dieną šiuos Baudžiamojo statuto straipsnius prezidentas K. Grinius panaikino. Tarpukario Lietuvoje pastebimi to laikotarpio politikų pažangūs mėginimai panaikinti mirties bausmę. Tačiau šias idėjas įgyvendinti trukdė sunki to meto realybė. Būdama apsupta priešiškai nusiteikusių valstybių, lietuvių tauta privalėjo kovoti dėl savo valstybingumo. 1.6.Lietuvos okupacija. Lietuvą okupavus šalyje įsigaliojo 1926 metų RTFSR baudžiamasis kodeksas. Jis galiojo iki 1961 metų birželio 26 dienos, kai LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė LTSR baudžiamąjį kodeksą. Mirties bausmė tarybiniuose įstatymuose užėmė išskirtinę padėtį. Taryba priėmė LTSR baudžiamąjį kodeksą. Mirties bausmė tarybiniuose įstatymuose užėmė išskirtinę padėtį. Mirtimi buvo baudžiami tiek kriminaliniai nusikaltėliai, tiek politiniai priešininkai. Priėmus 1961 metų Baudžiamąjį kodeksą Lietuvos TSR mirties bausmė buvo skiriama kaip pagrindinė bausmė. Šiuo laikotarpiu nė karto nebuvo minėtas mirties bausmės panaikinimo klausimas. Galime teigti, kad LTSR laikotarpiu buvo padarytas gana didelis žingsnis atgal, vertinant baudimo mirtimi problemą. 1.7. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš karto išryškėjo nauji valstybės siekiai demokratizuoti visuomenę, taptI pilnaverte tarptautinės bendrijos nare, realiai pradėti kurti teisinę valstybę. Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso, o kartu ir straipsnių numatančių mirties bausmę korekcija prasidėjo beveik tuoj pat po nepriklausomybės atkūrimo. O tapus Europos Tarybos nare reikėjo įsiklausyti į diskusiją dėl mirties bausmės. Taip pat vykdyti Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 1994 metais priimtą rezoliuciją nr 1044 ir Rekomendaciją nr 1246 dėl mirties bausmės panaikinimo. 1996 metais liepos 25 dienos dekretu nr 1003 Lietuvos Respublikos Prezidentas pateikė Seimui svarstyti mirties bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje sustabdymo įstatymo projektą. Vėliau 1998 metų sausio 15 dieną Seimo narių grupė pateikė prašymą Konstituciniam Teismui ištirti, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 105 straipsnyje numatyta sankcija, numatanti, kad asmuo gali būti baudžiamas mirties bausme, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatyta mirties bausmė prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. O pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Lietuvos Respublikos įstatymas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Priėmus atitinkamus įstatymus, kuriais buvo panaikinta mirties bausmė, buvo žengtas dar vienas žingsnis. Lietuvos Respublikos Prezidentas 1999 metais balandžio 28 dienos dekretu kreipėsi į Seimą ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šeštąjį protokolą dėl mirties bausmės panaikinimo. Seimas šį protokolą ratifikavo 1999 metais birželio 22 dieną. Protokolas, panaikinantis mirties bausmę buvo pasirašytas 1999 metais sausio 18 dieną Strasbūre. Šio protokolo pasirašymas galutinai panaikino mirties bausmę ir jos vykdymą Lietuvoje. 2. Mirties bausmės problema. Būti ar nebūti mirties bausmei ? Šis klausimas iškyla kaip teisinė ir socialinė dilema. Ypač dažnai šis klausimas iškildavo sunkiausiais istorijos etapais. Argumentai “už” ir “prieš” visada lietė pačias įvairiausias šios problemos puses: teisines, politines, religines, ekonomines ir kitas. Tačiau kuo daugiau šios problemos pusių buvo paliečiama, tuo sunkesnis būdavo atsakymas. Nė karto nebuvo pasiektas šios problemos nuomonių suartėjimas. Kiekviena pusė ar “už” mirties bausmę, ar “prieš” mirties bausmę turi savo įtikinamus argumentus, kuriais ir remiasi reikšdami savo nuomonę. 2.1.Mirties bausmė: teisėtas atpildas ar valstybės sankcionuota žmogžudystė? Dabar tiek Lietuvos, tiek ir kitų valstybių baudžiamosios teisės teorijoje keliama kol kas dar iki galo neatskleista teisėto žmogaus gyvybės atėmimo problema. Iš visų teisėto gyvybės atėmimo pagrindų iki šiol didžiausias dėmesys skiriamas mirties bausmei. Daug diskutuojama dėl šios bausmės reikalingumo, prevencinio jos poveikio, formuojant žmonių psichikos motyvaciją nedaryti sunkių nusikaltimų. Pasak K. Jovaišos “valstybė turėdama visuomenės jai deleguotą baudžiamojo persekiojimo bei teisingumo vykdymo monopolį, negali dispuonoti juo, neapribodama savo pačios galių. Valstybė, už mirtį atlygindama mirtimi, iš esmės nusižengia savo paskirčiai. Ji tokiu atveju prieštarauja savo deklaruojamam humanizmo principui ir vykdo ne teisingo atpildo, bet keršto aktą. Aktą tuo baisesnį, kad jis vykdomas, tegul ir teisėtai, bet prieš nusikaltėlį, kuris yra visiškoje valstybės dispozicijoje ir nekelia pavojaus nei asmenims, nei visuomenei ,nei pačiai valstybei. Valstybė, skirdama tokią bausmę ir vykdydama egzekuciją, įteisina, sankcionuoja žmogžudystę ir, nori to ar ne, prisiima budelio vaidmenį. Kovodama su nusikaltėliais jų pačiu ginklu, valstybė taip pat prisiima sunkią moralinės atsakomybės naštą ir atsiduria viename lygmenyje su tais, nuo kurių ji saugo visuomenę.” 1 “Mirties bausmės vykdymas reiškia, kad valstybė vykdo aktą, kurį ji pati ryžtingai smerkia. Praktiškai visose teisinėse sistemose pačios griežčiausios sankcijos yra numatytos už iš anksto suplanuotą, kruopščiai paruoštą nužudymą. Tačiau koks nužudymas gali būti labiau suplanuotas ir kruopščiau paruoštas, nei mirties bausmės įvykdymas, o svarbiausia tai, kad mirties nuosprendžio paskelbimas yra neįmanomas be subjektivizmo, diskriminacijos ir klaidų ir rasti būdą kuriuo įvykdomas nuospredis nebūtų žiaurus, nehumaniškas ir žeminantis.Kokie tikslai būtų nurodami mirties bausmės pateisinimui, pati mintis, kad valstybė gali panaudoti tokią žiaurią bausmę, kaip mirties bausmė yra žmogaus teisių pažeidimas”. 2 Mirties bausmės atveju visuomenė išreiškia visišką atsisakymą, atsiribojimą nuo nusikaltėlio (nes nužudymu žudikas visiškai atsisakė visuomenės), jį atskiria (izoliuoja) nuo savęs. Pirmykštėje visuomenėje toks visuotinis atsisakymas reiškėsi nusižengusio asmens išvarymu iš visuomenės. Kadangi individas tada negalėjo išlikti šalia kolektyvo, tai toks išvarymas ir buvo mirties nuosprendis ir jo įvykdymas. Visuomenė tada galėjo turėti mirties bausmę ir neturėti budelio. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, kai teisės pažeidėjo išvarymas iš visuomenės nustojo būti lygiavertis jo žūčiai, atsirado specialiai vykdoma mirties bausmė. 2.2.Ar teisė gyventi – absoliuti vertybė ? Mirties bausmės priešininkai teigia, kad gyvybė yra absoliuti vertybė. Todėl mirties bausmė bausmė esą neleistina jokiu pagrindu ir jokiu atveju. “Mirties bausmė – tai šaltakraujiška, valstybės suplanuota žmogžudystė. Valstybė neturi kitos valdžios išsireiškimo priemonės kaip galimybė atimti gyvybę. Todėl svarbiausias argumentas mirties bausmės panaikinimui yra klausimas ar turi valstybė teisę “atimti” žmogui gyvybę. Anot A.Vaišvilos :”Argumento “gyvybė-absoliuti vertybė” silpna vieta yra tai, kad gyvybė čia neleistinai painiojama su subjektine teise gyventi, o pačios teisės ieškoma ne visuomenėje, o gamtoje. Jau esame įrodę jog gamtinėje žmogaus prigimtyje slypi ne pati teisė, o tik tokios teisės objektas, poreikis. Gyvybė ir teisė priklauso skirtingiems semantiniams būties lygiams: gyvybė - biologinė, teisė gyventi - socialinė kategorija, nes ne gamta, o visuomenė nustato, kad vieno asmens subjektinė teisė gyventi reikštų jo įsipareigojimą ( pareigą ) gerbti kito asmens tokią pat teisę ir šiuo įsipareigojimu legalizuotų visuomenėje savo teisę, garantuotų jos realybę. Jei gyvybė ir teisė į gyvybę būtų vienodai absoliučios vertybės, tai įvyktų pačios gyvybės devalvacija, nes tada tik vieno žudiko teisė į gyvybę būtų absoliuti ir neliečiama,o visų kitų– santykinė ir liečiama, priklausanti nuo žudiko jėgos bei užgaidų. Žudikas galėtų kėsintis į artimo teisę gyventi, nerizikuodamas prarasti savosios.” 3 Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 19 straipsnyje yra užfiksuota : “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. “ Labai tiksliai pažymėta, nes kaip tik teisę į gyvybę, o ne gyvybę saugo įstatymas. O tai pasak A. Vaišvilos reiškia, kad teisę gyventi įstatymas gina tik tol, kol ji išlieka, tai yra kol tos teisės turėtojas realiai gerbia kito asmens tokią pat teisę. Kai jis atsisako nuo tokios pareigos vykdymo, jis praranda savo teisę gyventi. Jo gyvybė jau nėra pridengta skydu – teise gyventi. Dabar ją gali sunaikinti bet kas, nepažeisdamas įstatymo, nes įstatymas, visuomeninę sutartį išreiškiantis, jau nebestovi jos pusėje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinime dėl mirties bausmės panaikinimo teigiama: “Demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažistama aukščiausia vertybe. Tai matyti iš jai apibūdinti vartojamų sąvokų: “ viena svarbiausių teisių”, “ pagrindinė iš visų teisių”, “ “visų kitų teisių pagrindas ir kertinis akmuo”, “būtina visų teisių prielaida”, “ visų žmogaus teisių pamatinė teisė” ir panašiai. Toks teisinis vertinimas visiškai suprantamas. Teisės konkrečiam žmogui egzistuoja tol, kol jis yra gyvas, nes teisė apskritai yra skirta žmonių tarpusavio bendravimui suderinti. Reikia atkreipti dėmėsį į tai, kad Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę, o ne pačią gyvybę. Žmogaus teisę į gyvybę užtikrina gana plati teisinių priemonių sistema, įtvirtinta ir pačioje Konstitucijoje, ir daugelyje kitų įstatymų. Teisinis reguliavimas kartu su moralės, religijų ir kitomis socialinėmis normomis pirmiausia skirtas saugoti žmogaus teisei į gyvybę.” 4 Valstybės žinios nr .109. 1998m. gruodžio 11d. Kyla klausimas kurio teisę į gyvybę nori apsaugoti aukos ar nusikaltėlio ? 2.3. Humaniškumo ir antihumaniškumo kolizija. Pats universaliausias mirties bausmės oponentų argumentas – humanizmas. Humanizmas –universalus principas, bendražmogiškoji vertybė.” Mirties bausmė ir jos vykdymas – priešingi žmogaus teisėms ir humanizmui.” Būtent taip teigia knygos “Kada žudo valstybė” autoriai. Nors humanizmo principas yra universalus, jis anaiptol neatmeta amžino klausimo: humanizmas kam ? Humanizmas įstatymui lojaliems, padoriems, sąžiningiems žmonėms ar kriminaliniams nusikaltėliams ? Ar humanizmas pastariesiems nereiškia antihumanizmo, žiaurumo dorų žmonių atžvilgiu ? Gyvybė – tai visos žmogaus teisės kartu, tuo tarpu laisvė – tik dalis tų teisių. Žudikas nuteistas iki gyvos galvos praranda tik teisę į laisvę, jam lieka viltis. Tuo tarpu žudiko auka be jokių teisių ir jokių vilčių. Pasak A.Vaišvilos: “Aukos gyvybė ginama tik teoriniu jos vertingumo pripažinimu, o jos žudiko– Visa teislnė sistema. Aukos pusėje stovi tik prokuroras su labai suvaržytomis teisėmis, žudiko pusėje – parlamentai su mirties bausmę naikinančiais įstatymais, advokatų gražbylystė, baudžiamojo proceso normos ( BPK 346 str. ), visus neaiškumus įrodymuose aiškinančios žudiko naudai ir tuo lengvinančios jo atsakomybę, žudiko pusėn stoja ir visos budistų organizacijos su teisės gyventi neliečiamumo lozungais, jo pusėn stoja ir įvairios kalinių globos draugijos, besirūpinančios žudiko komfortu įkalinimo vietose… Tai, kad nusikaltėliu rūpinamasi labiau negu auka, Seimo narys K. Bobelis vadina didžiausia tragedija”. Siūloma, kad pirmiausia reikia padėti susirasti darbą iš kalėjimo įšėjusiam, o teisei lojalus bedarbis dar gali palaukti. Reikia padaryti nusikaltimą, kad padidintum savo teisių reikšmingumą valdžios akyse prieš teisei lojalaus piliečio teisę. Bet dėl šio neatitikimo Konstitucijos 29 strapsnį, kuriame nustatyta “ Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”. Bet dėl šio neatitikimo kol kas niekas nesikreipia į Konstitucinį Teismą”. 5 A. vaišvila teisinės valstybės koncepcija 416p. 2.4.”Mirties bausmės nuosprendžio įvykdymas yra baigtinis ir negrįžtamas aktas ir jame slypi klaidos rizika”. 6 Kada žudo valstybė p.30 “Žmogui skirta mirties bausmė. Nuosprendis yra įvykdomas. Ir staiga atsiranda tikras nusikaltėlis. Nuteisdamas žmogų teismas padarė klaidą, bet dabar jos ištaisyti neįmanoma. Nekaltai nuteistą laisvės atėmimu jam galima sugrąžinti laisvę; nors koks liūdnas bebūtų jo likimas – be jokios kaltės jis tiek metų praleido izoliacijoje – bet jis liko gyvas, grįžta pas savo šeimą, į mėgstamą darbą. Praėjusio laiko nesugražins jokia materialinė kompensacija, bet lieka ateitis. Įvykdžius mirties nuosprendį nelieka jokių perspektyvų”.6už ir prieš p406 “ Žmogaus prigimčiai būdinga klysti, to rezultatas yra klaidingų mirties nuosprendžių įvykdymas, kuris neišvengiamai veda prie tokių bausmių, kuriose buvo paskelbtas klaidingas nuosprendis. Blogai pasiruošusi gynyba, nepakankamas įkalčių buvimas ar tesiog tardymo sprendimas “prisiūti” kaltę kaltinamajam – visa tai gali būti klaidingo mirties bausmės nuosprendžio paskelbimo priežastis. Pasiekti tokių nuosprendžių atšaukimą yra labai sunku, nes apeliaciniai teismai dažnai nepriima naujų įrodymų, apsiriboja tik bylos peržiūrėjimu. Paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo atvejų, kada žmonių nekaltumas kėlė labai rimtų abejonių. Buvo atvejų, kai tik po bylos peržiūrėjimo paaiškėdavo, kad nuosprendis neteisingas. Nustatyti kiek tiksliai buvo įvykdyta klaidingų nuosprendžių neįmanoma ( tyrimų duomenimis, paskelbtų 1987 metais parodė, kad vien JAV šitame amžiuje buvo nuteisti 23 nekalti asmenys ). Po nuteistojo mirties retai kada pratęsiamas tyrimas, kurio tikslas išsiaiškinti galimą klaidą. Kokiomis patikimomis bebūtų procesinės teisės, kurių laikymąsį nustato įstatymas iki mirties nuosprendžio paskelbimo, neįmanoma atmesti teismo klaidos galimybę. Vienintelė garantija prieš tokias klaidas yra mirties bausmės nuosprendžio panaikinimas”.kada žudo valstybė p. 71 Šitam argumentui A.Vaišvila savo knygoje “Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje “ turi kontrargumentą: “Mirties bausmės negalimybę čia norima pagrįsti negalimybe nustatyti objektyviąją tiesą baudžiamojoje byloje. Tai to paties liberalizmo, absoliutinančio empirinio pozityvizmo metodologines galimybes, padarinys. Empirizmui, kiek jis absoliutina jutimų parodymus, tikrai neprieinama objektyvioji tiesa, jis dėl to nevartoja ir tokios sąvokos, ją pakeisdamas terminais: “nuomonė”, “pakankamai tikėtina”, tai yra vartoja ne tiek logines, kiek psichologines kategorijas. O jei žmogui prieinama ne objektyvioji tiesa, otiksubjektyvus įsitikinimas ( tiesos regimybė ), tai tada iš tiesų negalima ne tikmirties bausmė, bet ir apskritai bausmė, o galiausiai – ir pats teisingumo įgyvendinimas. Teismų nuosprendžiai tada bus paprastas teisėjų subjektyvizmo ir juo besiremiančios savivalės legalizavimas konkrečioje byloje, o patys teismai – tokios savivalės institucijos, nepajėgiančios skirti teisės nuo neteisės, tiesos nuo iliuzijos. Visuomenė, pretenduojanti vykdyti teisingumą, privalo turėti mechanizmą objektyviajai tiesai bylose nustatyti. Ir jei ji tokį mechanizmą turi, ji turi teisę vykdyti teisingumą, taip pat bausti žudiką mirties bausme”.6. vaišvila p.403 Mano nuomone jeigu teisme rizikuojama aukščiausiomis žmogaus vertybėmis turi būti atitinkama bylų nagrinėjimo kokybė – patikima objektyvios tiesos nustatymo procedūra. Bet jei viso šito nėra, o yra tik tikėtini įrodymai, jais mirties nuosprendžio grįsti negalima. 2.5.Mirties bausmė mažina ar ne nusikalstamumą ? Svarbiausias klausimas dėl mirties yra tas ar ji daro prevencinį poveikį nusikalstamumui. Jei taip ji tikslinga. O jei mirties bausmė nemažina nusikalstamumo arba, kas dar blogiau naudodama smurtą skatina nusikalstamumo lygį, tai ji visiškai nepateisina savo paskirties. Ji ne tik netikslinga, bet ir nehumaniška. Nuomonės dėl mirties bausmės efektyvumo yra dvi ir nesutaikinamai priešingos. Vienas iš pirmųjų mirties bausmės priešininkų Č. Bekarija teigė, kad svarbiausia yra ne bausmės griežtumas, bet jos neišvengiamumas, nes žmonių jausmai griečiau ir giliau paliečiami įspūdžiais, kurie yra silpnesni bet ilgiau besitęsiantis, nei stipriais ir greitai praeinančiais įspūdžiais. Mirties bausmė sudaro įspūdį, kuris nors ir labai baisus būdamas yra greitai pamirštamas kas ir būdinga žmogui. Norint, kad mirties bausmė būtų pavyzdžiu kitiems, būtina ją vykdyti vieną po kitos ir dažnai. 7.p88. Tarptautinės Amnestijos atstovai taip pat teigia, kad mirties bausmė nemažina nusikalstamamo:” Klaidinga manyti, kad visi tie ar dalis tų, kurie daro nusikaltimą, tokį kaip žmogžudystę, daro jį tik po racionalaus įvertinimo galimų pasekmių. Nužudymai dažniausiai įvykdomi esant dideliam susijaudinimui ar esant afekto būsenoje kada emocijos užvaldo žmogų. Nužudymas taip pat gali būti įvykdomas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų arba kai nusikaltėlis yra užklumpamas nusikaltimo darymo metu. Taip pat tai gali būti nestabilios ar sutrikusios psichikos asmuo. Nė vienu iš šitų atvejų mirties bausmė negali veikti kaip tramdomasis faktorius. Neatmetama ir tai, kad nusikaltėliai kruopščiai suplanavę nusikaltimus, gali jiems ryžtis nekreipdami dėmėsio į riziką, galvodami, kad jie nebus pagauti. Teiginiai, kad mirties bausmė turi didesnį tramdomąjį poveikį nei kitos bausmių rūšys potencialiems nusikaltėliams reikėtų atsižvelgti į palyginamąją analizę. Tai reiškia, kad šalyse, kuriose baudžiamasis kodeksas numato mirties bausmę už tam tikrą nusikaltimą, šio nusikaltimo koeficientas turi būti mažesnis, nei šalyse kur už tokį patį nusikaltimą nenumatyta mirties bausmė. Taip pat reikėtų tikėtis nusikaltimų augimo tose šalyse, už kuriuos seniau buvo skiriama mirties bausmė, o dabar ji panaikinta. Karališkoji komisija dėl mirties bausmės Didžiojoje Britanijoje ( 1949 –1953 ) pravedė statistinių duomenų tyrimą šalyse, kur mirties bausmė už žmogžudystę buvo panaikinta ar mirties nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Duomenų analizė 7 Europos šalyse, Naujojoje Zelandijoje ir skirtingose Australijos ir JAV valstijose leido komisijai teigti, kad išanalizuoti statistiniai duomenys neįrodo to, kad mirties bausmės panaikinimas didina nusikalstamumą”.8. p.36-37 kada žudo valstybė. Anot A. Vaišvilos: “jei mirties bausmė apskritai neturėtų tramdančio poveikio, reikėtų panaikinti ne tik mirties bausmę, bet ir bausmes apskritai, nes jokių bausmių taikymas nepanaikina nusikalstamumo. Nebaudžiamumas tada būtų pati logiškiausia ir pati humaniškiausia politika, o jėgos teisė – vienintelė teisė. Bet kas per daug įrodo, tas nieko neįrodo. Tai įspėjimas neabsoliutinti bausmių prevencinės reikšmės. Mirties bausmė, kaip ir bausmė apskritai, sulaiko nuo nusikaltimo ne kieękvieną asmenį, o tik tam tikrą racionaliai mąstančią visuomenės dalį, verčia ją atsakingiau elgtis, atsargiau rinktis savo teisių įgyvendinimo priemones, samdomus žudikus daro ne tokius ryžtingus renkantis šį “amatą” ir tuo istoriškai save pateisina. Liudo Dambrausko, praėjusio sovietinius lagerius, liudijimu, “ kai tik sovietai paskelbė įstatymą, kad įsigalioja mirties bausmė, nusikaltėliai ėmė elgtis visai kitaip. Tą patį teigia ir kitas buvęs Gulago kalinys – Kęstutis Lakickis: “Sovietiniuose lageriuose už nužudytą kalinį valdžia duodavo penkias paras karcerio, tačiau įvedus bausmę “galva už galvą”, žudynėa baigėsi”.Jungtinėse Amerikos Valstijose sukonstravus elektros kėdę mirties nuosprendžiams vykdyti, ketverius metus nebuvo kam į ją sėstis – vengta nusikaltimų, už kuriuos gali būti baudžiama mirties bausme. Stabdyti nusikalstamumą nėra tesioginis bausmės, taip pat mirties bausmės tikslas. Bausmė pirmiausia yra ne kriminologijos, o baudžiamosios justicijos kategorija. Tikrasis jos tikslas – grąžinti teisingumą – vertybinę pusiausvyrą tarp stsisakymo nuo pareigos ir ja garantuojamos subjektinės teisės. Tai autentiškai teisinis bausmės tikslas. Kai ši pusiausvyra atgaunama, visuomenė jaučiasi gyvenanti teisingumo, vadinasi, žmoniškumo sąlygomis, ji intuityviai suvokia, kad visų žmonių teisė į gyvybę ir pati gyvybė yra vienodai branginama ir vienodo veiksmingumo priemonėmis ginama. Tai suteikia žmonėms santykinę dvasinę ramybę bei santykinio saugumo jausmą. Šios sąmonės ir šip jausmo niekas neturi teisės iš žmonių atimti kaip jų prigimtinės teisės į teisingumą ir jo ideologiją. Bausmė veikia žmogaus elgesį tarpiškai – per žmogaus sąmonę, per teisingumo vykdymo suvokimą, nes bausmė orientuojama į žmogų tik kaip į protingą būtybę, kuri numato ir gali numatyti savo veiksmų pasekmes ir į jas atsižvelgiant elgtis.Todėl jos, taip pat ir mirties bausmės poveikio nereikia nei menkinti , nei absoliutinti, ji gali duoti tik santykinį, o ne absoliutų efektą. Net jeigu būtų įrodyta, kad mirties bausmė neturi jokios įtakos nusikalstamumui (o, tai iš principo neįrodoma), ji ir tada būtų reikalinga dėl to paties teisingumo”.a.v.p.408-409 Mano nuomone pats svarbiausias argumentas liudijantis, kad mirties bausmė vis dėlto stabdo ir gali stabdyti nusikalstamumą yra tas, kad kiekvienas žmogus turi savisaugos instinktą. Šis instinktas skatina kiekvieną žmogų saugoti savo gyvybę, taigi žinant, kad yra mirties bausmė, žudiko savisaugos instinktas ima budėti jo artimo teisės gyventi sargyboje ir tada žudikui gali iškilti dilema – ar gyvybės praradimas nėra pernelyg didelė kaina, kurią gali reikėti sumokėti už nusikaltimo padarymą. 2.6. Visuomenė už ar prieš mirties bausmę. Lietuvos visuomenė kaip ir kitų šalių, savo pažiūromis dėl mirties bausmės yra pasidalijusi į dvi priešingas stovyklas.Tačiau vis dėlto dauguma yra už mirties bausmę. “Lietuvoje pirmoji apklausa buvo atlikta 1990 metais. Ji parodė, kad 27 procentai respondentų pasisakė prieš mirties bausmę. Nuo to laiko piešininkų prieš mirties bausmę vis mažėjo. Pavyzdžiui, remiantis viešosios tyrimų firmos VILMORUS rezultatais, gautais 1997 metais vasario 7 – 11 dienomis, tik 18,3 procento respondentų Buvo linkę sutikti su mirtie bausmės panaikinimu naujajame Baudžiamajame kodekse. Tokį mirties bausmės panaikinimo idėjų nuosmukį galima buvo nesunkiai paaiškinti blogėjančia kriminogenine situacija valstybėje. Iš tikrųjų, pagal oficialią statistiką žmogžudysčių skaičius Lietuvoje padidėjo nuo 224 1990 metais iki 523 1994 metais. Nors po to šis skaičius mažėjo, jis vis tiek liko didelis: 1996 metais – paskutiniais mirties bausmės vykdymo metais – jis siekė 402. Mirties bausmė liet.p 77. Panaši situacija ir kitose šalyse. Jungtinėse Amerikos Valstijose 1996 metais pasisakė 42 procentai už mirties bausmę, 1976 metais – 64 procentai, 1986 metais – 72 procentai amerikiečių. Panaši ir Japonijos gyventojų pozicija (už – 71 procentas apklaustųjų. Lenkijoje 1988 metais sausio mėnesį už mirties bausmę pasisakė 60,3 procento, o jau 1995 metais – jau 85 procentai apklaustųjų.A.V.p 391 Tačiau pasak “Tarptautinės Amnestijos” atstovų visų pirma “Žmogaus teisių užtikrinimas niekada neturi priklausyti nuo visuomenės. Antra mirties bausmę visuomenė dažniausiai palaiko todėl, kad nežino visų faktų, o apklausos rezultatai priklauso nuo to kaip užduodamas klausimas. Atsakingi asmenys, kurie susiję su mirties bausmės politika, privalo ne tik klausytis visuomenės nuomonės, bet ir stengtis, kad visuomenė būtų gerai informuota šiuo klausimu.Daugelis, jei būtų reikiamu būdu informuoti, apie faktus susijusius su mirties bausmės vykdymu ir priežasčių dėl, kurių ji turi būti panaikinta, pasisakytų už panaikinimą. Viešoji nuomonėir visuomenės požiūris nemažai priklauso nuo socialinio saugumo ir nuo to, ar mūsų valdžia įstengia užtikrinti socialinę tvarką. 2.7. Mirtis už mirtį ? Teiginyje, kad mirties bausmė įteisina principą “akis už akį, dantis už dantį”, glūdi tiesos elementas. Būtent elementas, bet ne akivaizdi ir neginčijama tiesa. Verta prisiminti, kad dar visai neseniai Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse mirties bausmė buvo apibūdinta kaip “pagrindinė ir išimtinė bausmė”, skiriama “tik už pabaigtą tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis”. Mirties bausmė buvo traktuojama kaip paskutinė riba, savotiška bausmių piramidės viršūnė. Tačiau realiai mirties bausmė buvo skiriama dar rečiau – už iš anksto suplanuotą, kruopščiai paruoštą ir įvykdytą nužudymą, taip pat už tokį nusikaltimą, esant dviejų ir daugiau sunkinančių aplinkybių sutapčiai. Šis principas nėra akmens amžiaus reliktas, absoliučiai svetimas ir nepriimtinas civilizuotoje valstybėje. Civilizuotų šalių baudžiamieji kodeksai įtvirtina teisingumo principą arba nustato, kad bausmės turi atitikti nusikalstamų veikų pavojingumą. Bausmė turi būti teisinga, tai yra atitikti padaryto nusikaltimo pobūdį ir sunkumą, jo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę. Tačiau tai įtvirtina ne tesiogine, o perkeltine prasme. “Nusikaltėlis turi gauti tinkamą atpildą už padarytą nusikaltimą. Žudikas turi būti baudžiamas sunkiausia bausme – mirties bausmės alternatyva yra įkalinimas iki gyvos galvos. Tai yra nuolatinis jo, kaip žmogaus teisių apribojimas, bet saugant teisę į gyvybę. Tačiau vyraujanti visuomenės nuomonė yra tokia, kad ši bausmė neadekvati padarytam nusikaltimui ir aukos artimųjų kančiai. Konstitucinė problema – ar nusikalstamo veiksmo adekvatumas yra toks pats veiksmas nusikaltėlio atžvilgiu? Psichologiškai tokia nuostata yra suprantama. Tačiau taikant šią logiką kitoms nusikaltimų kategorijoms darosi akivaizdu, kad principas “nusikalstamas veiksmas turi būti baudžiamas tokiu pat veiksmu” yra nepriimtinas. Nusikaltėlis suluošinęs savo auką, negali būti adekvačiai suluošinamas. Tai nepriimtina šiuolaikinei civilizacijai, kurios dalis yra ir mūsų Konstitucija”. V .ž.nr 109.p.25 A.Vašvila teigia, kad: “Pats mirties bausmės panaikinimas ar tolesnis jos taikymas negali sukurti situacijos, kurioje nebūtų tyčinių nužudymų. Bet ši bausmė reikalinga, kad nubrėžtų visuomenės sąmonėje aiškią ribą tarp tų vertybių, kurias pažeidimo atveju galima kompensuoti kitomis vertybėmis, ir vertybių (gyvybės), kurioms kompensuoti nėra lygiaverčių. Modernioji “akis už akį” principo samprata sako, kad teisingumui tarnaujanti bausmė visada turi grąžinti aukos ir nusikaltėlio vertybių lygybę tik turinio, bet ne visada ir formos požiūriu. Situacija iš esmės pasikeičia nužudymo atveju, kai pasikėsinama į pačią aukščiausią žmogaus vertybę. Vertybių sulyginimas tik pagal turinį pasidaro praktiškai nebeįmanomas, nes nusikaltėlis neturi kitų vertybių, kuriomis jis pagal turinį galėtų kompensuoti jo padarytą žalą artimui. Todėl vertybių sulyginimas ir pagal formą dabar jau pasidaro esminis ir būtinas dalykas. Vertybės turinys šiuo atveju neatskiriamas nuo formos (kita forma jis neegzistuoja), ir tas neatskiriamumas egzistuoja kaip tos vertybės (gyvybės) unikalumas. Būtent šis gyvybės nelygstamas vertingumas reikalauja, kad šiuo atveju, jei teisingumas remtųsi pradine šio principo interpretacija – teisingumas gali įvykti tik tuo atveju, jei bausmė apims tokią pat vertybę I kokią buvo pasikėsinta”.a.v.p.412 Mano nuomone mirties bausmė galima priemonė tik gyvybės neprilygstamumui garantuoti, ja negali būti baudžiama už politinius, ekonominius ar tarnybinius nusikaltimus, nes tada atsirastų pavojus šia bausme tarnauti ne tautos o valdžios interesams.Tik ypatingais atvejais, kai kėsinamasi į valstybės teritorijos vientisumą ar į tautos laisvę ir nepriklausomybę galima naudoti mirties bausmę kaip priemonę apginti tautą. 2.8. Ar mirties bausmė apskritai bausmė? “Klausimas apie mirties bausmę yra principinis klausimas. Ši savo žiaurumu pasižyminti bausmė kartais gali būti žiauresnė nei pats nusikaltimas. Ar gali bausme prievartinė mirtis”.p.367. už ir prieš. Vienas iš pirmųjų mirties bausmės priešininkų Č.Bekarija yra pasakęs: “Mirties bausmė yra nenaudinga, nes ji rodo žmonėms žiaurumo pavyzdį. Jei aistros ar būtini karai verčia lieti kraują, tai įstatymai, skiri, be kita ko, ir papročiams švelninti, neprivalo ugdyti žvėriškumo; tai ypač pražūtinga todėl, kad mirtis pagal įstatymus daroma žmogui metodiškai ir laikantis formalumų. Man atrodo absurdas, kad įstatymai, smerkiantys nužudymus ir už juos baudžiantys, patys žudo; įspėdami piliečius nesikėsinti į kito žmogaus gyvybę, patys viešai leidžia kėsintis į tą gyvybę”.č.b.p.90. Šiuolaikiniai mirties bausmės priešininkai teigia tą patį: ”Mirties bausmė savo esme, tai – susidorojimo priemonė, kuri, šiaip ar taip yra už teisės ribų. Savo esme mirties bausmė išsiskiria iš bausmių sistemos, teisinės atsakomybės sampratos, bausmės tikslų. Kriminalinė bausmė, kaip baudžiamosios atsakomybės realizavimo priemonė, turi specifinius tikslus, kurie įvairiose valstybėse akcentuojami skirtingai, tačiau visgi sutariama dėl tokių dalykų: pataisymas, perauklėjimas, izoliacija, visuomenės apsauga, integracijos į visuomenę siekimas. Visi šie dalykai siejami su konkrečiu subjektu ir jam taikomais apribojimais, kas ir yra teisinės atsakomybės esmė. Mirties bausmė neatitinka atsakomybės realizavimo būdo esmės, nes jos įgyvendinimas yra susijęs ne su apribojimu, o su subjekto “pašalinimu” iš visuomenės. Mirties bausmė savo esme negali būti tikroji bausmė dar ir dėl to, kad ji yra absoliutinė arba kitaip tariant, baigtinė, fatališka. Ji negali būti pakeista po to, kai įvykdoma. Tuo tarpu teisingumas niekada negali būti fatališkas. Teisingumas yra procesas, bet ne vienkartinis aktas. Kitaip tariant, teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms”.v/ ž nr.109.p.25 Šalininkai teigia:”Jei mirties bausmė vadinama išimtine, tai, matyt, tik todėl, kad ji turi kai kuriuos požymius, kurių neturi visos kitos bausmės, nevadinamos išimtinėmis.Kadangi nužudymu kėsinamasi į svarbiausią žmogaus vertybę, tai ir ją ginti visuomenė turi turėti irgi ypatingas tos vertybės gynimo priemones – bausmes , kurioms negalioja visi įprastoms (mažesnes vertybes saugančioms) bausmėms būdingi požymiai. Ji turėtų būti unikali, kaip unikali ja saugoma gyvybė. Bausmės atlikimas, jei jį suprasime kaip teisės pažeidėjui suteiktą šansą socializuotis ir sugįžti į visuomenę arba bent gyventi iki gyvos galvos specializuotoje visuomenėje, kokia yra kalinių bendruomenė kalinių įkalinimo vietose, tai bausmės atlikimas – ne kiekvienos bausmės požymis. Tai požymis bausmių už nusikaltimus, kuriais nesikėsinama į pačią aukščiausią žmogaus vertybę. Taikant žudikui bausmę, kurios pagal savo esmę skirtos už lengvesnius nusikaltimus, būtų ne tik devalvuojama pati gyvybė (ji būtų silpniau saugoma), bet ir pažeidžiamas teisinis bausmių skyrimo principas: bausmė bent iš esmės turi būti proporcinga nusikaltimo sunkumui, padarytos žalos mastui”.a. v.p.404. Nejaugi pati gyvybė, jos neprilygstamas vertingumas reikalauja atsisakyti bausmių sistemoje bausmės, kuri iki šiol vienintelė budi gyvybės neprilygstamumo sargyboje ir informuoja visuomenę, kad aukščiausia vertybė irgi ginama aukščiausia vertybe. 2.9.Bausmės žiaurumas mirties bausmėje. “Mirties bausmė tarsi fizinės kančios, kurios reiškiasi fizine prievarta prieš asmenį, esantį nelaisvėje. Dabartiniu metu naudojami 7 pagrindiniai mirties bausmės įvykdymo būdai. Labiausiai paplitę – pakorimas ir sušaudymas. Bausmė pakariant numatyta 78 šalyse, sušaudymas – 86 šalyse. Šalyse, kuriose įstatymais numatyti abu šie būdai, bausmė sušaudant dažniausiai skiriama už nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti karo metu arba asmenims, kurie buvo nuteisti karo teismo. Mirties bausmės žiaurumas akivaizdus. Tarsi kankinimas, mirties bausmė yra kraštutinė forma fizinę ir moralinę žalą žmogui, jau ir taip esant bejėgiui prieš valstybę. Jeigu moterį pakabina už rankų ir ji jaučia nepakeliamą skausmą, tai be abejonės kvalifikuojama kaip žiaurus elgesys ar kankinimas. Kaip tada įvertinti tai, kada moteriai užneriama ant kaklo kilpa ir atima jai gyvybę? Ar gi negali nesukelti pasibaisėjimo veiksmas kai ypatingai jautrios žmogaus kūno dalys liečiamos elektros srove, kurios įtampa 100 voltų, tai kaip reikia reaguoti į tai, kai žmogus nužudomas elektros srove, kurios įtampa 2000 voltų? Jeigu prie galvos pridėtas šautuvas ar cheminės medžiagos injekcija, sukelianti kančias, be abejo, yra kankinimas, tai kaip įvertinti kai žmogus nužudomas sušaudant ar naudojant cheminius preparatus? Ar pasiteisina šių žiaurumų nežmoniškumas, jei jie tampa pagrindine teisminio proceso dalimi? Neįmanoma išmatuoti fizinio skausmo, kurį jaučia nužudomas žmogaus. Neįmanoma išmatuoti ir moralinių kančių, kurias sukelia mirties nuosprendžio laukimas. Nepriklausomai nuo to, ar nuosprendis įvykdomas po 6 minučių pasibaigus bylai supaprastinta tvarka, ar po 6 savaičių, ar po 16 metų, žmogus yra pasmerkiamas žiauriam, nehumaniškam, žeminančiam elgesiui ir bausmei. kada žudo.p.22. “Dėl bendrojo kaltinimo, kad mirties bausmė – žiauri ir nežmoniška, galima atsakyti šitaip: ši bausmė tiek žmoniška, kiek žmoniškas – tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis. Kol bus tokių nužudymų ir itin daug, tol visuomenė, matyt, bus priversta gyvybę ginti gyvybe, kaip neturint kitų teisingesnių savigynos priemonių. Žiaurus ir aristokratiškas toks žmoniškumas, kuris vieno žmogaus gyvybę vertina menkiau nei kito. Kol yra mirties bausmė, tol yra gyvybių vertybinė pusiausvyra, o jos pagrindu – ir bausmių teisingumas. Iš didelio žiaurumo einama per žiaurumą. Žiaurumas negali būti abstrakčiai atmetamas, nes yra ir istoriškai būtinas žiaurumas. “Tik vergai, pasak K. Marxo, sudarė sąlygas senojo pasaulio kultūrai – graikų kultūrai klestėti”. Mūsų J. Leveliui (1786 – 1861) irgi atrodė, jog antikinė civilizacija buvo sukurta tik vergovei padedant. Per vergiją žmogus vadavosi iš barbariško būvio, per mirties bausmę jis vaduojasi iš žiaurumo, agresyvumo bei nepagarbos artimo gyvybei barbariškumo”.A.V.p.418. Mirties bausmė kaip bausmė visuomenei – nauda ar blogis? Blogis visa tai, kas atima žmogui gyvybę, nes žmogus ateina į šį pasaulį gyvenimui, o ne tam, kad anksčiau laiko ir dar prievarta jam būtų atimta gyvybė. Natūrali atranka gamtoje palieka tik naudingiausius. Visuomenė naudodama mirties bausmę tarsi ištaiso ir save, ir savo narius ir netgi apsivalo. Nors mirties bausmė tesioginio poveikio nusikalstamumui nedaro, bet ji tarnauja kaip apsaugos priemonė nuo sunkių nusikaltėlių. Taigi galima sakyti kol žmonės neidealūs ant tiek, kad nedarytų nusikaltimų, mirties bausmė yra naudinga. Nors nauda per blogį – ne tas idealas, kurio turi siekti žmonija. 2.10. Mirties bausmė kaip pakartotinio nusikaltimo prevencija. “Teiginiai, kad nusikaltėliui būtina apriboti veiksmų laisvę remiasi į tai, kad jis arba ji daugiau niekada nepadarytų nusikaltimo, būtina juos nužudyti. Savaime aišku, kad po mirties žmogus visam laikui praranda veiksmų galimybę. Tačiau mirties bausmės politika negali būti argumentuota vien todėl, kad mirusieji nesugeba nusikalsti. Tokia politika turi remtis tuo, kad valstybė paskelbdama mirties nuosprendį galėtų tikrai nustatyti, kuris iš teisiamųjų neišvengiamai padarys kitą nusikaltimą; jei valstybė negali to nustatyti, ji turi būti pasiruošusi, kad tarp nuteistųjų atsidurs daygybė žmonių, kurie būtų nepadarę pakartotino nusikaltimo. Teiginys veiksmų suvaržymo naudai mirties bausme reiškia, kad nėra jokios kitos efektyvios priemonės kovai su rezidyvizmu (naujo nusikaltimo padarymas išėjus į laisvę). Faktai neįrodo nė vieno iš šitų teiginių. Sukaupta pakankama patirtis, kurios pagrindu kompetetingi organai įvairiose šalyse suteikia teisę kai kuriems asmenims ankščiau įšeiti į laisvę. Šių organų sprendimas remiasi įvairiausia gaunama naujausia informacija, apie tokių žmonių biografiją ir charakterį, apie jų elgesį kalėjime. Tačiau veiksmų suvaržymo naudai būtinas tikslus įvertinimas būsimo nusikaltėlio pavojingumo paskelbiant nuosprendį, kada apie jį žinoma žymiai mažiau. Pabaigai, Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausio teismo 1982 metų byloje, kurioje paskelbiant nuosprendį buvo išklausyta eksperto – psichiatro nuomonė, Amerikos psichiatrų asociacija nurodė, kad , gyvena pakankamai gerai, ir tik vienas iš jų buvo nuteistas už pakartotinį nužudymą”. Kada žudo. P.42-43 “Pati teisės prigimtis reikalauja, kad kėsinimasis į kito gyvybę reikštų kėsinimąsi įsavo gyvybę. “Nepelnytą skriaudą, kurią tu neteisėtai padarei kitam asmeniui, padarei sau: tu įžeidei save, apvogei save, smogei sau, žudai jį – žudai pats save.” Ši nuostata labai stipri prevencinė priemonė gyvybei ir teisingumui saugoti. Tik jai esant, gyvybė ir gali būti realiai pripažįstama aukščiausiąja žogaus vertybe. Todėl valstybė, bausdama žudiką mirties bausme, neatima iš jo teisės gyventi, kaip paprastai manoma, o tik bešališko ir nepriklausomo teismo nuosprendžiu įformina žudiko atsisakymą nuo teisės gyventi, pareikštą nevykdymu savo pareigos gerbti kito asmens gyvybę”.A.V.p.427. Žmogaus prigimčiai būdinga agresija. Todėl mirties bausmė yra kap tik ta priemonė, kuria galima įmanoma sumažinti pakartotinų žmogžudyščių skaičių. Kaip yra galimybė, kad asmuo nepadarys pakartotinio nusikaltimo, taip pat tokia pati galimybė yra, kad asmuo gali padaryti kitą tokį patį nusikaltimą. Nes jei asmeniui vieną kartą jau buvo prabudusi agresija ir jis nesugebėjo jos nugalėti ir to pasekmė buvo žmogžudystė, kas gali garantuoti, kad taip neatsitiks dar kartą ir nebus atimta dar viena gyvybė. Šito pasekoje aš matau mirties bausmės būtinumą norint išvengti naujų žmogžudyščių. 2.10. Ar gali ekonominės priežastis nulemti žmogaus likimą? “Kartais už mirties bausmę pasisako vien todėl, kad kai kurių nuomone yra pigiau nužudyti, nei laikyti kalėjime iki gyvos galvos. Tačiau finansiniais sumetimais negalima pateisinti svarbiausios žmogaus teisės pažeidimo. Be to kai kurie atlikti tyrimai, kurie vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje, parodė, kad mirties bausmės įvykdymas šiose šalyse, kainuoja brangiau nei įkalinimas iki gyvos galvos. Šio klausimo aiškinimasis Niujorko valstijoje 1982 metais, parodė, kad vien tik bylos nagrinėjimas teisme ir nuosprendžio paskelbimas, taip pat pirmoji nuosprendžio apskundimo stadija kainuoja mokesčių mokėtojams vidutiniškai 1,8 milijono dolerių, dvigubai pigiau kainuoja vieno nusikaltėlio įkalinimas iki gyvos galvos. Kai kurie teisėjai, prokurorai ir kiti atsakingi asmenys vien dėl to ir pasisako pieš mirties bausmę, nes galvoja, kad nemažos teismo išlaidos, kurios išleidžiamos palyginti nedideliam bylų skaičiui, nukreipiamos nuo žymiai efektyvesnių įstatymo apsaugojimo priemonių”. Kada žudo.p.60. “Oponentų teiginys, kad ekonominiais motyvais negali būti grindžiama mirties bausmė, žinoma, suprantamas, bet pačiu draudimu dar niekas nesukūrė ekonominių galimybių šiam imperatyvumui įgyvendinti. Tikriausiai beprasmiška būtų kaltinti kai kurias pirmykštes tauteles žiaurumu, jei dėl ekonominio nepajėgumo išmaitinti savo sveikuosius ir darbinguosius narius jos žudė paliegusius savo vaikus ir senelius. Tai leidžia manyti, jog tik stipri ekonomika gali skatinti visuomenę pakoreguoti ne tik kai kurias pozityviosios teisės normas, bet ir pačius principus, juos ne taip griežtai formuluoti, suteikti jiems statistinę formą, kur terminai “visi” ir “kiekvienas” gali turėti ne tą pačią loginę prasmę. Ir atvirkščiai – ekonomiškai silpnesnių kraštų teisės principai paprastai yra griežčiau formuluojami (“visi” ir “kiekvienas” reiškia tą patį) ir griežtesnės bausmės dominuoja, nes čia dažniausiai nėra į ką kitą nukreipti bausmės, kaip tik į teisiamojo asmenį. Tai formuoja ir atitinkamą teisingumo supratimą konkrečiu laikotarpiu. Kur mažesnės ekonominės galimybės realizuoti asmeniui savo teises, ten daugiau kasdieninės nepagarbos teisei, taip pat ir teisei gyventi”.A.Vp.407. Dabar Lietuvoje laisvės atėmimo vietose yra per 14 tūkstančių nuteistųjų, iš jų nubaustų laisvės atėmimu iki gyvos galvos yra yik kelios dešimtys. Kiekvienam kaliniui išlaikyti valstybė sliria tiek pat lėšų. Įvykdant mirties bausmę kelioms dešimtims asmenų, o neskiriant jiems ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės, sutaupoma tikrai menka suma, palyginti su visų nuteistųjų laisvės atėmimu išlaikymu. Be to, vertinant mirties bausmę, kaip visuomenės gynybos ir būtinojo reikalingumo priemonę užkardant nusikaltimus, negalima pamiršti pagrindinės nuostatos, kad tokiu atveju gresianti ir išvengtoji žala turi būti įvertintos ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu požiūriu. Negalima stengtis išvengti materialinių išlaidų žmogaus gyvybės sąskaita.Teisė 2000 nr35. Mano nuomone ekonominės priežastys gali nulemti žmogaus likimą tose šalyse, kur yra didelis nusikalstamumas , o be jo dar ir sunki šalies ekonominė būklė, kur sąžiningi ir įstatymui lojalūs piliečiai sunkiai pragyvena, pirmiausia reikia pasirūpinti dorais piliečiais. Amerikoje kur pragyvenimo lygis yra pakankamai aukštas ir tai ne visose valstijose yra panaikinta mirties bausmė. Tai apie kokį žmogžudžių išlaikymą gali būti kalba šalyse, kuriose žemas pragyvenimo lygis. 2.11. Žmogaus teisės mirties bausmės institute. “Visuotinė deklaracija – pažadas duotas valstybių apsaugoti pagrindines teises, kaip pasaulio laisvės ir teisingumo pamatą. Jos – ne privilegijos dovanojamos valstybės už gerą ar blogą elgesį, jų negalima atimti dėl blogo elgesio. Pagrindinės tiesės tai riba, kurios valstybė negali peržengti. Kokius teiginius valstybė benurodytų, pateisindama mirties bausmę, kokie metodai nebūtų naudojami, mirties bausmės problema yra neatskiriama nuo judėjimo už žmogaus teisių apsaugą. Visuotinė deklaracija pripažįsta kiekvieno žmogaus teises ir kategoriškai tvirtina, kad . Tarptautinės Amnestijos nuomone, mirties bausmė pažeidžia šias teises. Mirties bausmės šalininkai tvirtina, kad ji būtina tam ,kad būtų patenkinami svarbiausi visuomenės poreikiai, kurių kitomis priemonėmis nepatenkinsi. Nepriklausomai nuo to, mirties nuosprendžiai vykdomi viešai ar už kalėjimo sienų, vyrauja nuomonė, kad mirties bausmė būtina nors laikinai dėl visuomenės gerovės. Čia išryškėja dvi pagrindinės klaidos. Visų pirma, neįmanoma pateisinti svarbiausių žmogaus teisių pažeidimo. Neįmanoma pateisinti kankinimų, tvirtinant, kad tam tikromis sąlygomis jie yra naudingi. Tarptautinė teisė tiksliai nusako, kad žiaurios, nehumaniškos ar žeminančios asmenį bausmės uždraustos visam laikui, net pačios sunkiausios situacijos metu. Visų antra, ilgaamžė mirties bausmės vykdymo patirtis ir mokslinių tyrimų gausa, skirta išsiaiškinti ryšio tarp mirties bausmės vykdymo ir nusikaltimų lygio, neįrodė, kad mirties bausmė gali efektyviai apsaugoti visuomenę nuo nusikaltėlių ar patenkinti jos poreikius. Daugelyje atveju buvo įrodytas priešingas rezultatas. Žmogaus gyvybės atėmimas – pats rimčiausias aktas, kurį gali įvykdyti valstybė. Jei valstybė baudžia žmones tvirtindama, kad panašūs nusikaltimai yra būtini ir naudingi, argumentai, tai pateisinantys turi būti absoliučiai įtikinami”.kada žudo. P.20.33. “Jei galima žudyti nerizikuojant savo gyvybe, tai teisė gyventi – ne pagrindinė žmogaus teisė, o pagrindinė jos privilegija, nes ši teisė mirties bausmės priešininkų skelbiama neatsižvelgiant į jos turėtojo pareigą gerbti artimo tokią pat teisę. Žmogaus teisės suprantamos ir valdomos tik per santykį su jų turėtojo pareiga, tuo tarpu privilegijos – savivalės aktas, iš jėgos kylančios ir jėga garantuojamos. Žmogaus teisėms atsidurus anapus teisių ir pareigų vienovės, jos atsiskiria ir nuo visuomenės, pakyla virš visuomenės ir todėl praranda pati teisių statusą”.A.V.p.429. Kiekvienas žmogus turi teises tiek žmogžudis, tiek eilinis pilietis. Tačiau žmogžudys pažeisdamas kito teises iš dalies panaikina savo teises. Konstitucijos 19 straipsnyje nurodyta: “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.”, tačiau tą teisę turi abu asmenys ir kurio svarbesnė mano nuomone yra aišku, to į kurį kėsinamąsi. 3.Mirties bausmė universaliose tarptautinėse sutartyse. Veikiant humanistinėms idėjoms, kai kuriose valstybėse jau 19 amžiaus pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje buvo pradėta naikinti mirties bausmę. Tarptautiniai susitarimai dėl mirties bausmės ribojimo ir galutinio atsisakymo buvo pradėti rengti po Antrojo pasaulinio karo. 3.1. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Vienas pirmųjų tarptautinių dokumentų, kuris universaliu lygiu iškėlė mirties bausmės problemą, buvo 1948 metų gruodžio 10 dienos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintos įvairios teisės ir laisvės. Deklaracijos 3 –19 straipsniuose įtvirtintos asmeninės arba pagrindinės žmogaus teisės. Tai teisė į gyvybę, teisė į asmens laisvės apsaugą, kankinimo uždraudimas, asmenų lygybė prieš įstatymą, teisė į viešą ir teisingą bylos nagrinėjimą nepriklausomame ir bešališkame teisme, asmeninio bei šeimos gyvenimo apsauga ir kitos. Deklaracijos 3 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę. Nors tai nebuvo tesioginė nuoroda į mirties bausmės ribojimą ar uždraudimą, tačiau suprantama, kad teisė į gyvybę yra neatskiriamai susieta su mirties bausme. Neužtikrinant teisės į gyvybę negalima negalima kalbėti apie jokias kitas Deklaracijos teises ir laisves. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos tarptautiniuose dokumentuose buvo pažymima, jog mirties bausmė gali būti paskirta tik teisėto proceso ir teismo sprendimo pagrindu. Deklaracijos teisės į gyvybę turinio svarstymo metu buvo įžiūrimas ne tik prieštaravimas tarp mirties bausmės ir teisės į gyvybę, bet ir buvo raginama apskritai atsisakyti mirties bausmės. Deklaracijos rengimo metu dauguma valstybių vis dar taikė mirties bausmę, todėl buvo manoma, kad mirties bausmės panaikinimo paskelbimas galėjo ne tik sumenkinti, bet ir izoliuoti Deklaraciją, paverčiant ją tik geros vcalios pareiškimu, nutolusiu nuo realaus pasaulio. Nepaisant plačios paramos mirties bausmės panaikinimui, nebuvo pasiekta, kad Deklaracijoje būtų aiškiai pasisakyta už mirties bausmės panaikinimą. Laikui bėgant, netgi atsirado Deklaracijos teisės į gyvybę turinio aiškintojų, teigiančių, kad šis straipsnis mirties bausmės klausimu ura neutralus. Netgi vienoje iš ataskaitų apie mirties bausmę Jungtinių Tautų Sekriatoriatas apibūdino teisės į gyvybę nuostatą kaip neutralią mirties bausmės klausimu. Tačiau vėlesnėse Generalinės Asamblėjos Ekonominės bei socialinės tarybos rezoliucijose, susijusiose su mirties bausmės apribojimu ar panaikinimu, cituojant Deklaracijos 3 straipsnį dėl teisės į gyvybę, visada buvo pabrėžiama, kad šis straipsnis reiškia ir mirties bausmės panaikinimą. Rengiant Deklaraciją kai kurių valstybių atstovai atkreipė dėmesį į sąsajas tarp mirties bausmės ir 5 straipsnio, įtvirtinančio žmogaus apsaugą nuo kankinimo, žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio elgesio ar bausmių. Šią nuomonę pagrindė ir plėtojo daugiausia Jungtinių Amerikos Valstijų delegacijos atstovai. Jų nuomone, mirties bausmė gali būti tesiogiai siejama su draudimu kankinti, žiauriai bei nežmoniškai elgtis bei bausti. Mirties bausmės žiaurumas yra pakankamai akivaizdus. Todėl mirties bausmė gali būti traktuojama kaip žiaurus elgesys ar kankinimas, kaip ypatinga moralinio ir fizinio skausmo suteikimo forma. Apibendrinant galima pasakyti, kad 1948 metų Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo pirmasis dokumentas, iškėlęs mirties bausmė problemą. Tai buvo padaryta gana įžvalgiai nubrėžiant ploną liniją, kuri įgijo vis ryškesnius ir suprantamesnius kontūrus. 3.2. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. Šis paktas – tai antrasis dokumentas po Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, universaliai reglamentuojantis mirties bausmės klausimą. Šis paktas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtas įsigaliojo 1976 metais kovo23 dieną po 35 – tos valstybės ratifikacinio rašto įteikimo. Šiuo metu Paktą yra ratifikavusios per 120 valstybių. Pakto reikšmė yra ta, kad jis traktuojamas kaip tarptautinė veiksmo sutartis, kurią privalo vykdyti visos jį ratifikavusios valstybės. Paktas susideda iš 53 straisnių, kuriuose įtvirtintos dviejų rūšių (pilietinės ir politinės) teisės ir laisvės. Mirties bausmės terminas vartojamas net krturiose straipsnio dalyse. Šiame straipsnyje nėra užfiksuota tesioginė valstybių pareiga panaikinti mirties bausmę. Tačiau iš beveik visų straipsnio dalių matyti, kad mirties bausmės panaikinimas yra pageidautinas. Lietuva prie šio pakto prisijungė 1991 metais lapkričio 20 dieną. Jis Lietuvoje įsigaliojo nuo 1992 metų vasario 20 dienos. Paktas yra vertinamas kaip tarptautinė sutartis ir priskiriamas veiksmo sutarčių kategorijai, nes įpareigoja jį pripažinusias valstybes imtis konkrečių veiksmų jo nuostatoms įgyvendinti.nr.109.p.28.V.Ž. Tai buvo antrasis universalus tarptautinis dokumentas, įtvirtinantis mirties bausmės panaikinimo nuostatas. Palyginti su Visuotine žmogaus teisių deklaracija Paktas buvo progresyvesnis ir konkretesnis dokumentas. Svarbiausios Pakto nuostatos mirties bausmės klausimu yra tokios: užtikrindamas teisę į gyvybę, Paktas taiko mirties bausmę tik už ypač sunkius nusikaltimus. Aiškiai įvardina asmenų kategorijas, kuriems mirties bausmė negali būti taikoma. Šio pakto priėmimas buvo svarbus žingsnis siekiant visiškai uždrausti mirties bausmę. 3.3. Tarptautinio plietinių ir politinių teisių pakto antrasis papildomas protokolas Priėmus Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, tolimesnių Jungtinių Tautų Organizacijoje veiksmų dėl mirtie bausmės panaikinimo nebuvo imtasi. Tik 1984 metais Jungtinių Tautų Nusikaltimų kontrolės ir prevencijos komitetas parengė dokumentą “Dėl priemonių, garantuojančių nuteistųjų mirties bausme teisių gynimą”. Tais pačiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Ekonominė ir socialinė Taryba šį dokumentą patvirtino. Tačiau šio dokumento priėmimą lydėjo parengiamieji darbai. Prieš jo priėmimą, dar 1983 metais gruodžio 16 dieną Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją, kurioje buvo apgailestaujama, kad padaugėjo mirties bausmių taikymo atvejų, tarp jų ir mirties bausmių be teisminio nagrinėjimo. Ryšium su tuo Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinis Sekretoriatas parengė kreipimąsi, kuriame apgailestavo, kad mirties bausmių taikymas, tarp jų ir mirties bausmių be teisinio nagrinėjomo, yra plintantis reiškinys. Buvo pavesta Žmogaus teisių komitetui, Diskriminacijos prevencijos ir mažumų apsaugos pakomitečiui ir Nusikaltimų kontrolės ir prevencijos komitetui išnagrinėti mirties bausmės klausimą ir imtis priemonių, kad būtų laikomasi minimalių teisinių garantijų bei garantijų, kurias įtvirtino Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. 1980 – 1989 metais įvairiose Jungtinių Tautų Organizacijos institucijose buvo aktyviai diskutuojama dėl mirties bausmės. Diskusijose dėl mirties bausmės klausimu aktyviai dalyvavo Diskriminacijos prevencijos ir mažumų apsaugos pakomitetis, kuriam ir buvo pavesta parengti Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto papildomą protokolą. Jau pirmajame protokolo straipsnyje nurodoma: 1) mirties bausmės nuosprendis negali būti vykdomas jokiam asmeniui, esančiam valstybės – šio protokolo jurisdikcijoje; 2) kiekviena valstybė dalyvė savo jurisdikcijoje imasi reikamų priemonių tam, kad būtų panaikintų mirties bausmę. Papildomo protokolo, uždraudžiančio mirties bausmę, klausimas buvo svarstomas ir Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje. Generalinė Asamblėja, įvertinusi valstybių atsakymus ir siekdama visapusiškai apsvarstyti mirties bausmės uždraudimo klausimą, atkreipė dėmesį, kad sprendžiant šį klausimą reikalingas valstybių tarpusavio supratimas, susiklausymas. Protokolą dėl mirties bausmės panaikinimo turi paremti ne tik valstybės, kurių įstatymai nenumato mirties bausmės, bet ir tos, kurios svarsto mirties bausmės panaikinimo galimybę. Vykstant diskusijai dėl bausmės panaikinimo, valstybių, pasiaskančių “už” ar “prieš” mirties bausmę skaičius buvo vienodas. Pagrindinis argumentas, pasisakančių “prieš” mirties bausmę valstybių buvo tas, kad jų nacionalinė teisė neleistų ratifikuoti Protokolo, panaikinančio mirties bausmę. Prieš resoliucįją balsavo visos išpažįstančios islamo religiją valstybės. Japonija pareiškė, kad mirties bausmės panaikinimo klausimas – tai ne tarptautinės,o nacionalinės teisės kausimas. Galų gale rezoliucija dėl dokumento, panaikinančio mirties bausmę, buvo patvirtinta Socialinių, humanitarinių ir kultūros klausimų komitete ir pačioje Generalinėje Asamblėjoje. Po ilgų diskusijų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto antrasis papildomas protokolas dėl mirties bausmės panaikinimo buvo priimtas 1989 metų gruodžio 29 dieną Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto antrasis papildomas protokoklas mirties bausmės uždraudimo pasauliniu mastu klausimu baigė tam tikrą evoliucijos proceso etapą. Nors 1991 meteis liepos 11dieną įsigaliojusio papildomo protokolo rarifikacijos procesas nėra itin intensyvus, jis rodo tarptautinės bendruomenės principinį požiūrį į mirties bausmę. 3.4.. Mirties bausmė tarptautinėje humanitarinėje teisėje. Humanitarinė teisė yra bene labiausiai kodifikuota tarptautinės teisės šaka. Tarptautinės humanitarinės teisės normos įtvirtintos dvejose konvencijų grupėse: Hagos bei Ženevos konvencijose. 1929 metais priimta Ženevos konvencija “Dėl sužeistųjų ir ligonių veikiančiose armijose padeties gerinimo ir dėl elgesio su karo belaisviais”. Tai pirmoji tarptautinė sutartis, kurios normos apribojo mirties bausmės taikymą karo metu. Šioje Konvencijoje karo belaisvių, nuteistų mirties bausme, atžvilgiu buvo įtvirtintos dvi pagrindinės nuostatos. Valdžia, skyrusi mirties bausmę belaisviui, visų pirma privalėjo pranešti belaisvio vyriausybei apie nuospendį. Antroji nuostata įpareigojo po mirties nuosprendžio paskelbimo laikytis trijų mėnesių bausmės vykdymo moratoriumo. Šia nuostata buvo siekiama ne tik atidėti mirties nuosprendžio vykdymą, bet ir suinteresuotoms šalims panaudojus politines ar diplomatines priemones, išvengti išimtinės bausmės savo piliečiui. Lietuva prie šios konvencijos prisijungė 1939 metais 02,27, Kur kas platesnes garantijas karo belaisviui, nuteistam mirties bausme, suteikė 1949 metų Ženevos konvencija “Dėl elgesio su karo belaisviais” . Pagal konvencijos 84 straipsnį karo belaisvius gali teisti tik karo teismas, išskyrus atvejus, kai tokia teisė suteikiama civiliniams teismams. Karo belaisviams skiriamos tokios pačios bausmės, kaip ir laikančios nelaisvėje valstybės kariuomenės kariškiams. Jei valstybės įstatymuose vis dėlto bus numatyta atsakomybė už tam tikrus veiksmus, už kuriuos valstybės bendruomenės nariams atsakomybė netaikoma, tokiu atveju karo belaisviams turi būti taikomos ne baudžiamosios, o drausminės sankcijos. Visais atvejais, kada karo belaisviams iškeliama byla, valstybė privalo pranešti apie tai karo belaisvio valstybei – globėjai. Pranešama turi būti ne vėliau kaip prieš tris savaites iki bylos nagrinėjimo teisme. Kiekvienam belaisviui turi būti suteikiama teisė apskųsti teismo nuosprendį apeliacine ar kasacine tvarka. Be to skiriant mirties bausmę karo belaisviui, nuosprendis vykdomas tik po 6 mėnesių, skaičiuojant nuo tos dienos, kada valstybė – globėja gavo pranešimą apie paskirtą bausmę. Taigi 1949 metų Ženevos kovencijoje, lyginant su 1929 metų konvencija, mirties bausmės vykdymas buvo atidedamas ilgesniam laikui. Galima teigti, kad šios konvencijos siekia sumažinti mirties bausmės taikymą atvejus karinių konfliktų metu ir tai yra progresyvus žingsnis. 3.5. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. 1950 metais lapkričio 4 dieną dešimt valstybių – Europos Tarybos narių pasirašė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, kuri įsigaliojo 1953 metais rugsėjo 3 dieną. Šios konvencijos 2 straipsnyje skelbiama: 1. Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė numatyta įstatymo. 2. Gyvybės atėmimas negali būti laikomas prieštaraujančiu šiam straipsniui, jeigu tai įvyko neviršijant tokios jėgos naudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina. Tokio pobūdžio bausmė gali būti skiriama teismo, ir su sąlyga, jog tokią sankciją numato įstatymas. Tačiau galima sakyti, pirmieji žingsniai traktuoti mirties bausmę kaip išimtį buvo žengti . Konvencija ir jos antrasis straipsnis orientavo Europos Tarybos nares į mirties bausmės atsisakymą, tačiau atsiliko nuo socialinio progreso mirties bausmės klausimu. Tai lėmė papildomo protokolo atsiradimą. 3.6. Šeštasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolas dėl mirties bausmės panaikinimo. 1983 metais balandžio 28 dieną buvo priimtas Konvencijos Šeštasis protokolas dėl mirties bausmės jau kategoriškai nustatė: 1. Mirties bausmė panaikinama. Niekas negali būti nei nuteistas mirties bausme, nei nubaustas. Valstybė turi teisę savo įstatymuose numatyti mirties bausmę už veiksmus, padarytus karo ar neišvengiamo pavojaus kilti karui metu; tokia bausmė gali būti taikoma tik įstatymų numatytais atvejais ir pagal jų nuostatas. 4.Teisių ir pareigų vienovės koncepcija. Visi individai gimsta juridiškai laisvi, vienas nuo kito nepriklausomi, lygūs, todėl joks žmogus negali turėti teisėto pagrindo savo nuožiūra varžyti kito teisių, jam viešpatauti. Individo teises dabar siekiama apginti apginti ne jo turima jėga, o pačia individo teise, tos teisės prigimtiniu statusu. Vienas asmuo gali įgyti valdžią kito asmens atžvilgiu tik tam “kitam” asmeniui tokios valdžios pageidaujant ir sutinkant vykdyti jos paliepimus. Visuomenė – tai savo egzistenciniais interesais veikiančių individų savaiminis susivienijimas, beje, prieštaringas, nes tokie yra ir patys individų interesai: juose slypi ir integruojanti, ir dezintegruojanti visuomenę jėga: individas nori išsiskirti iš visuomenės, iš jos pabėgti (nes visuomenė jam uždeda pareigas, atsirandančias iš sugyvenimo būtinybės, jomis riboja jo subjektines teises) ir joje kartu nuolat būti, nes to reikalauja jo paties interesų sauga, pasiekiama per individo bendravimą su į save panašiais. Tokio bendravimo būtinybė kyla iš to fakto, kad dėl individo egzistencijos užtikrinimo sudėtingumo nė vienas individas nėra sau kultūriškai pakankamas, tai yra nepajėgus susikurti visų jo egzistencijai reikalingų reikmenų. Tai jau antikoje įrodė Platonas ir Aristotelis. Siekdamas visapusiškai patenkinti savo interesus, garantuoti jų saugumą, individas priverstas neišsiskirti iš visuomenės. Individo egzistencinių interesų primatas reikalauja, kad teisės samprata prasidėtų nuo tos termino "teisė” reikšmės, kuri pirmiausia žymi “žmogaus teisę”.Jos poreikis išauga iš individo pastangos apsaugoti savo interesą nuo pavojų, kurie atsiranda to intereso turėtojui gyvenant visuomenėje – kitų individų apsuptyje. Tai verčia individą traktuoti savo interesą kaip egzistencinę vertybę ir reikalauti iš kitų individų atitinkamos jam pagarbos, susilaikymo nuo tokiam interesui žalingo elgesio. Pagarbos reikalavimas dar tėra tik paprastas individo egoizmo pareiškimas visuomenei ir dėl to gali būti suprastas kaip agresyvi individo egoistinė pretenzija. Kad toks įtarimas būtų pašalintas, kad teisė neštų visuomenei ne agresiją, o santarvę, dar reikia, kad tas reikalavimas-pretenzija būtų visuomenėje legalizuotas – kitų individų pripažintas, kad šiems būtų ne tik privalu, bet ir naudinga jį vykdyti. Todėl tokios pretenzijos turėtojas privalo savo reikalavimą subalansuoti su savo paties įsipareigojimu gerbti analogišką kito individo egoistinę pretenziją. Būtent šiuo įsipareigojimu asmuo ir legalizuoja savo reikalavimą pagarbos jo interesui, suderina savo naudą su artimo nauda , sukuria būseną, kurią kaip tik ir vadiname asmeninių bei visuomeninių interesų sutaptimi, visų karo prieš visus pabaigimu. Tai ir yra teisių ir pareigų vienovė, ji reiškia, kad individas negali legaliai apsaugoti savo asmeninių vertybių (interesų) kitaip, kaip tik gerbdamas kito asmens tokią pat teisę, kad įsipareigojimo pagarbai būtinybė kyla ne iš paprasto altruizmo, o iš meilės savo paties interesui – iš egoizmo. Kai galvojame apie save, reikalaujame teisių, kai galvojame apie santarvę su artimu, vykdome pareigas. Per teises – žmogus egoistas, per pareigas – altruistas. Norėdamas užtikrinti savo saugumą, jis turi garantuoti artimo saugumą. Reikalavimas pagarbos, suderintas su įsipareigojimu pagarbai, keičiasi iš egoistinės pretenzijos į legalią, socializuotą subjektinė teisę, karią turėdamas individas ima jaustis, jog šia teise saugoma jo vertybė yra saugi ne tiek dėl jo paties turimos pakankamos jėgos agresijai atremti, kiek dėl šiuo įsipareigojimu sudarytos visuomeninės sutarties, kuriai esant individas įgyja artimą, kaip savo teisių saugos bendrininką. Altruizmas tada pasidaro būtinas kelias į egoizmą, darantis tą egoizmą civilizuotą. Būtent dėl šio prieštaringumo prigimtinė teisė ir nežino privilegijų, nes ji nežino reikalavimo pagarbos be įsipareigojimo pagarbai, neleidžia vienam individui įgyvendinti savo teisę kito individo teisių siaurinimo sąskaita. Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo to, kad jis būtų visuomenės pavergtas, o visuomenę – nuo atskiro individo agresijos. Teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė, o ne valstybės nustatyta; ji kyla ne iš valstybės valios, o iš pačių piliečių keitimosi paslaugomis ekvivalentinių mainų pagrindu, iš sugyvenimo poreikio, užtikrinančio kiekvieno asmens egzistencijos saugumą bei plėtrą. Ji sukuria pačią visuomenę, kaip interesais susipriešinusių individų sugyvenimo realybę, ir tik visuomenėje ji turi prasmę. Visų asmens teisių santykinumas yra ne valstybės nustatomas, bet eina iš pačios teisių ir pareigų vienovės, kaip būtinas tos vienovės padarinys. Tai, kad teisė yra subjektinių teisių ir pareigų vienovė, rodo, jog demokratiškumas slypi pačios teisės prigimtyje, kuri, pripažindama visus asmenis vienodai vertingais, yra tos prielaidos verčiama derinti priešingų asmenų interesus, suteikti tiems interesams subjektinių teisių ir pareigų vienovės pavidalą. 5. Išvados. Mano nuomone mirties bausmė Lietuvoje yra būtina vien todėl, kad Lietuva dar nebuvo pasiruošusi mirties bausmės panaikinimui. Nes nestabili situacija ir didėjanti kriminogeninė padėtis yra labai svarbus faktas, kad mirties bausmė buvo panaikinta per anksti. Mano nuomone mirties bausmę reikia sugrąžinti bent jau iki to laiko kada bus didesnė pagarba teisei gyventi. Kol ši pagarba teisei gyventi nesumažės, tai iki to laiko bus neįmanoma pateisinti mirties bausmės panaikinimo.

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 9518 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
25 psl., (9518 ž.)
Darbo duomenys
  • Baudžiamosios teisės kursinis darbas
  • 25 psl., (9518 ž.)
  • Word failas 187 KB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį kursinį darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt