Mikroekonomika. Įvadas

Mikroekonomika Įvadas Ekonomika – mokslas, sprendžiantis kaip kiekviename ūkyje iš visų ribotų išteklių panaudojimo galimybių išrinkti geriausią. Ekonomikos sistemos: 1. Papročių – tai sistema, kurioje ekonomikos problemos sprendžiamos pagal religinius, socialinius papročius bei tradicijas. 2. Grynoji kapitalistinė – tai sistema, kurioje vyrauja privati nuosavybė, individų ekonominė laisvė, o valstybės atstovai nesikiša į jų veiklą. 3. Komandinė ekonominė sistema – tai sistema, kurioje ekonominius sprendimus apie tai, ką, kiek, kaip gaminti priima viena grupė, atstovaujanti valstybę. Šioje sistemoje nuosavybė kolektyvinė. 4. Mišrioji kapitalistinė – tai sistema, kurioje vyrauja privati nuosavybė, individų ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima valdančios grupės, kad užtikrinti ekonomikos stabilumą, skatinti teisingą išteklių paskirstymą. Ekonomikos mokslas skirstomas: 1. Mikroekonomika – mokslas, nagrinėjantis ekonomiką sudarančių elementų (individualių vartotojų, įmonių, išteklių savininkų ir ekonomikos šakų) elgseną, kaip jų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. 2. Makroekonomika. – mokslas, tiriantis bendrą ekonomikos veikimą naudojantis rodikliais, tokiais kaip BNP (bendrasis nacionalinis produktas), infliacija, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla ir paklausa, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas. Tobulos konkurencijos ekonomika – tai decentralizuotos kainodaros sistema, kurioje apie tai, ką gaminti, vartoti ir parduoti, sprendžia individualūs vartotojai, įmonių vadovai ir išteklių savininkai. Pagrindiniai bruožai: 1. Daug pirkėjų ir pardavėjų, užimančių mažą rinkos dalį. 2. Nėra įėjimo ir išėjimo iš rinkos barjerų. 3. Nė vienas pirkėjas ar pardavėjas neturi įtakos kainai, kuri formuojasi rinkoje. 4. Prekės mainomos pagal kokybę ir kainą. 5. Egzistuoja visų prekių ir paslaugų rinkos. Ekonominių srautų judėjimas ratu. Ekonomiką sudarančių tarpusavyje susijusių rinkų sąveikoje galima išskirti dviejų pagrindinių srautų judėjimą ratu. Į vieną pusę juda prekės ir paslaugos, į kitą – pinigai. 1. PAKLAUSA IR PASIŪLA 1.1 Paklausa ir pasiūla. Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra bei jos pokyčiai. Paklausa D (demand) – fiksuotas perkamų prekių kiekis Q (quantity), kuris priklauso nuo kainos P (price). Ją formuoja vartotojai. Paklausos dėsnis teigia, kad perkamos prekės kiekis kinta priešinga kainos kitimo linkme (atvirkštinė priklausomybė). Paklausą veikia daug veiksnių. Jei veikiant ne kainos veiksniams, paklausa didėja – kreivė slenka į dešinę, jei mažėja – į kairę. Jei paklausa kinta dėl kainos, paklausos kiekio pokyčiai vyksta išilgai kreivės. Paklausą gali lemti šie veiksniai: 1. Vartotojo pajamų kitimas 2. Kitų prekių kainų kitimas 3. Mados kitimas 4. Gyventojų skaičiaus kitimas Kitų prekių kainų kitimas veikia tam tikros prekės paklausą priklausomai nuo to, ar tos prekės yra pakaitai (pvz. tušinukas ir parkeris), ar papildai (parkeris ir rašalas). Jei prekės A ir B yra pakaitai, padidėjus prekės B kainai, padidės prekės A paklausa. Jei prekės A ir B yra papildai, sumažėjus prekės B kainai, padidės prekės A paklausa: Pasiūla S (supply) – tai siūlomų prekių kiekio ir kainos ryšys. Pasiūlą formuoja gamintojai. Pasiūlos dėsnis teigia, kad siūlomos prekės kiekis kinta tiesiogine kainos kitimo linkme (tiesioginė priklausomybė). Pasiūlą gali veikti kiti veiksniai: 1. Pažangių technologijų diegimas (tai didina pasiūlą, nes mažina gaminio savikainą) 2. Kintant medžiagų ir žaliavų kainoms (joms didėjant, pasiūla mažėja) 3. Kitų prekių kainų kitimas Jei prekės A ir B yra pakaitai, padidėjus prekės B kainai, sumažės prekės A pasiūla. Jei prekės A ir B yra papildai, padidėjus prekės B kainai, padidės prekės A pasiūla. Paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimas (pusiausvyros taškas E) nurodo rinkos pusiausvyrą ir realią rinkos kainą. Jei prekė tapo nemadinga, paklausa mažėja ir susiformuoja naujas pusiausvyros taškas. Jei rinkos kaina PE yra mažesnė už nustatytą kainą P1, tai pasiūla didesnė už paklausą ir susidaro prekių perteklius (vartotojo rinka). Jei rinkos kaina PE yra didesnė už nustatytą kainą P2, tai pasiūla mažesnė už paklausą ir susidaro prekių deficitas (gamintojo rinka). 1.2 Paklausos ir pasiūlos elastingumas bei atskiri jo atvejai. Kryžminis elastingumas. Kintant kainoms, skirtingų prekių kiekiai keičiasi skirtingai. Pvz., smarkiai pabrangus duonai, jos nuperkamas kiekis sumažės nežymiai (neelastinga), o šokoladui net ir nedaug pabrangus, jo perkamumas gerokai sumažės (elastinga). Paklausos elastingumas kainai – tai paklausos kiekio pokytis pasikeitus kainai: 1. Jei kaina pakyla 1% o paklausos kiekis sumažėja >1%, paklausa yra elastinga 2. Jei kaina pakyla 1% o paklausos kiekis sumažėja TR2 2. Vienetinio elastingumo paklausa TR1 = P1Q1 TR2 = P2Q2 TR1 = TR2 3. Paklausa elastinga TR1 = P1Q1 TR2 = P2Q2 TR1 > TR2 1.4 Paklausos elastingumo poveikis mokesčių efektui. Priklausomai nuo paklausos elastingumo, nevienodai pasiskirsto mokestis tarp gamintojo ir vartotojo, kai prekės apmokestinamos netiesioginiais mokesčiais. 1. Paklausa neelastinga: 2. Paklausa elastinga: Nesant mokesčio rinkoje, kaina yra P1, kiekis Q1. Jei prekė apmokestinama 1Lt mokesčiu (EO), sumažėja paklausa, kreivė S  S‘. Naujas pusiausvyros taškas suformuoja naują kainą P2 ir kiekį Q2. Jei paklausa neelastinga, didesnę mokesčio dalį moka vartotojas Pv > Pg. Jei paklausa elastinga, didesnę mokesčio dalį moka gamintojas Pg > Pv. Jei paklausa vienetinio elastingumo, vartotojas ir gamintojas moka po lygiai Pv = Pg. 2. NAUDINGUMAS IR VARTOTOJO ELGESIO ABEJINGUMAS 2.1 Bendrasis ir ribinis naudingumas. Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis. Naudingumas – tai subjektyvus prekės arba paslaugos naudos įvertinimas, matuojamas santykiniu naudos matavimo vienetu – jutilėmis. Bendrasis naudingumas TU (total utility) – tai tam tikras suvartotų prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas. Ribinis naudingumas MU (marginal utility) – tai papildomas naudingumas, suvartojus papildomą prekės kiekį Didinant vienos prekės vartojimą, bendrasis naudingumas auga, o ribinis mažėja. Tai atspindi mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį, kuris teigia, kad vartojant vis daugiau tos pačios prekės vienetų bendrasis naudingumas didėja vis lėčiau, o kiekviena papildoma prekė teikia mažėjantį ribinį naudingumą. Pvz., jei pirma prekė teikiamas naudingumas išreiškiamas 10 jutilių, o antros 5 jutiles, tai suvartojus dvi šias prekes, bendrasis naudingumas bus 15jutilių, o ribinis 5 jutilės. 2.2 Naudingumo maksimizavimo taisyklė. Vartojant prekes ir paslaugas, sprendžiamas klausimas, koks prekių rinkinys iš tų, kurias vartotojas gali įsigyti iš turimų piniginių lėšų, atneš jam didžiausią naudą. Naudingumo maksimizavimo taisyklė – vartotojo biudžetą būtina paskirstyti taip, kad paskutinis piniginis vienetas, išleistas perkant kiekvienos rūšies produktą, atneštų tą patį ribinį naudingumą. Remiantis šia taisykle, galima nuspręsti, kurią iš kelių prekių yra naudingiau pasirinkti. Ši teorija pasireiškia praktinio taikymo ribotumu, nes ribinį naudingumą kiekybiškai įvertinti yra sudėtinga. 2.3 Vartotojo abejingumo kreivė. Ribinio pakeitimo laipsnio mažėjimo dėsnis. Prekių rinkinys – tai visų vartotojo prekių sąrašas, naudojamų poreikiams tenkinti. Klasifikuojant prekių rinkinius, kuriuos sudaro skirtingi prekių A ir B kiekiai, atsiras rinkiniai, kuriuos vartotojas vertina vienodai, nė vienam iš jų nesuteikiant prioriteto. Sujungę šiuos prekių rinkinius, gauname abejingumo kreivę. Abejingumo kreivės rinkiniai K, L, M, N yra vertinami vienodai. Abejingumo kreivių visuma sudaro žemėlapį. Kuo kreivė labiau nutolusi nuo nulio, tuo didesnį vartojamų prekių kiekį ir naudingumą ji rodo. Abejingumo kreivė yra mažėjanti ir rodo, kad didinant vienos prekės vartojimą, mažės kitos prekės vartojimas. Vienos prekės kiekis, kurį vartotojas sutinka paaukoti, siekdamas padidinti kitos prekės vartojimą vienu vienetu, vadinamas ribiniu pakeitimo laipsniu MRS (marginal rate of substitution): Ribinio pakeitimo laipsnio mažėjimo dėsnis teigia, kad siekiant didinti vienos prekės vartojimą, vis mažiau reikia atsisakyti kitos prekės. Abejingumo kreivės nuožulnumas priklauso nuo to, kokiu laipsniu rinkinį sudarančios prekės gali pakeisti viena kitą. 1. A ir B – absoliutūs pakaitalai 2. A ir B – absoliutūs papildai 3. A ir B – santykiniai pakaitalai 4. A ir B – santykiniai papildai 5. B prekė nevartojama 3. VARTOTOJO PREKIŲ PAKLAUSA 3.1 Vartotojo biudžetas. Realiosios pajamos. Vartotojo biudžetas – tai piniginės pajamos, išleistos prekėms bei paslaugoms pirkti. Paprastai išlaidos yra lygios pajamoms, tačiau galima pirkti kreditan arba taupyti. Jeigu rinka yra susiaurinama iki dviejų prekių A ir B, vartotojo biudžeto modelis atspindi priklausomybę tarp vartotojo biudžeto M (money) bei prekių kainų ir kiekių sandaugos: - pusiausvira - perkama kreditan - taupoma Norint biudžetinę tiesę pavaizduoti grafiškai, laikomasi logikos, kad jei neperkame prekės B, tuomet visus pinigus išleidžiame prekės A vartojimui: ir atvirkščiai Keičiantis pajamoms arba prekių kainoms biudžetinė tiesė keičia padėtį: 1. Jeigu n kartų padidėja vartotojo biudžetas ir tiek pat kartų padidėja abiejų prekių kainos, biudžetinė tiesė padėties nekeičia 2. Jeigu padidėja/sumažėja vartotojo biudžetas, o kainos išlieka tos pačios biudžetinė tiesė pasislenka aukštyn/žemyn 3. Jeigu kainos didėja/mažėja, o vartotojo biudžetas išlieka nepakitęs, tai biudžetinė tiesė pasislenka žemyn/aukštyn 4. Jeigu keičiasi tik vienos prekės kaina, o vartotojo biudžetas yra pastovus, biudžetinė tiesė keičia nuožulnumo kampą, t.y. pasislenka tik vienas tiesės galas Biudžetinės tiesės poslinkiai atspindi realiųjų pajamų kitimą. Realiosios pajamos – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį galime įsigyti už nominaliasias pinigines lėšas. 3.2 Vartotojo naudos maksimizavimas. Vartotojo paklausos funkcija. Vartotojo biudžeto pokyčio įtaka prekių paklausai. Vartotojo biudžeto sistema atspindi ką vartotojas gali įsigyti už turimas pinigines lėšas, tačiau vartotojas visuomet turi siekti maksimalios naudos. Jeigu turime abejingumo kreivių žemėlapį ir vartotojo biudžeto tiesę, vartotojas maksimizuos naudą tuomet, kai rinksis A ir B prekių rinkinį, esantį abejingumo kreivės ir biudžetinės tiesės lietimosi taške E. Vartotojas galėtų rinktis ir prekių rinkinius K ir L, tačiau jie yra ant abejingumo kreivės I0, kuri yra mažesnio naudingumo nei I1. Vartotojo paklausos funkcija – tai perkamų prekių kiekio priklausomybė nuo tų prekių kainų ir vartotojo biudžeto: Pagal vartotojo naudos maksimizavimo taisyklę yra tik vienas prekių rinkinys, atspindintis maksimalią vartotojo naudą ir naudingiausiai išleistus pinigus. Tas prekių rinkinys yra abejingumo kreivės I1 ir biudžetinės tiesės lietimosi taškas, dar vadinamas vartotojo pusiausvyros tašku. Vartotojo biudžetui kintant, keičiasi prekių A ir B paklausos funkcijos. Tarkim A ir B kokybiškos prekės, kurių kainos pastovios. Jei biudžetinė tiesė pasislenka aukštyn, vartotojas naudą maksimizuos rinkdamasis prekių rinkinį E1 iš aukštesnio lygio I1, tuomet išauga abiejų prekių vartojimas. Žemos kokybės prekės yra tokios, kurių paklausa, padidėjus vartotojo biudžetui, ir nekintant kainoms, mažėja. Abejingumo kreivių ir biudžetinių tiesių lietimosi taškus sujungę, gauname pajamų-vartojimo liniją. Šios linijos pakrypimo laipsnis rodo, kaip vartotojai vertina A ir B prekes: 1. A vertinama mažiau negu B 2. Abi prekės vertinamos vienodai 3. A vertinama labiau negu B 3.3 Prekių kainų pokyčio pakeitimo ir pajamų efektai. Prekių kainų pokyčio įtaką prekių paklausai nusako pakeitimo ir pajamų efektai. Prekės vartojimo pasikeitimas, kurį sąlygoja prekių rinkinio vienos prekės kainos pokytis, vadinamas prekių kainų pokyčio pakeitimo efektu. Prekės vartojimo pasikeitimas, kurį sąlygoja realiųjų pajamų pokyčiai, atsirandantys dėl prekių kainų pasikeitimo, vadinamas prekių kainų pokyčio pajamų efektu. Pabrangus prekei A, vartotojas siekia išlaikyti tą patį naudingumą išliekant abejingumo kreivėje I1, todėl veikiant pakeitimo efektui, vartotojas mažina prekės A vartojimą ir siekia didinti prekės B vartojimą (pakeitimo efektas E0  E1). Tačiau sumažėjus realiosioms pajamoms (pajamų efektas E1  E2) biudžetinė tiesė pereina pereina iš M į M‘ ir vartotojas priverstas rinktis prekių rinkinį E2, esantį mažesnio naudingumo abejingumo kreivėje I0, todėl sumažėja ir prekės A, ir prekės B vartojimas. Taigi, jeigu prekės yra normalios kokybės, pabrangus vienai prekei, sumažėja abiejų prekių vartojimas. Atpigus prekei A, vartotojas sieks padidinti prekės A vartojimą (pakeitimo efektas E0  E1), tačiau padidėjus realiosioms pajamoms ir biudžetinei tiesei perėjus iš M į M‘, vartotojas gali rinktis prekių rinkinį iš aukštesnio naudingumo abejingumo kreivės I1 ir padidinti ne tik prekės A bet ir prekės B vartojimą (pajamų efektas E1  E2). Šiuo atveju atpigus vienai prekei, veikiant pakeitimo ir pajamų efektams, padidėja abiejų prekių vartojimas. 3.4 Gifeno prekių paklausa. Ekonomistas Gifenas pastebėjo, kad brangstant kai kurioms prekėms, jų paklausa ne mažėja, o didėja. Ši situacija vadinama Gifeno paradoksu, o prekės – tai dažniausiai žemos kokybės pirmo būtinumo prekės. Pvz., pabrangus duonai, vartotojas siekia išlaikyti tą patį naudingumą abejingumo kreivėje I1 ir mažinti duonos vartojimą, tačiau pabrangus duonai sumažėja vartotojo realiosios pajamos ir biudžetinė tiesė pereina iš M įM‘. Kadangi duona yra pirmo būtinumo prekė, pajamų efektas yra daug didesnis už pakeitimo efektą, todėl vartotojas priverstas stipriai atsisakyti kitų prekių, ir padidinti duonos vartojimą. 4. GAMYBOS FUNKCIJA 4.1 Gamybos veiksniai. Gamybos funkcija ir efektyvumas. Gamyba – tai procesas, kuriame visuomenės ekonominiai ištekliai yra naudojami naudingumui kurti (prekėms ir paslaugoms). Kad vyktų gamyba, yra naudojami šie pagrindiniai gamybos veiksniai: • Žemė • Darbas L (labour) – tai fizinė ir protinė žmogaus veikla • Kapitalas K (capital) – tai finansiniai ištekliai, įrenginiai ir technologijos, reikalingos prekėms ir paslaugoms kurti. Naudojant gamybos veiksnius būtinas suderintas jų vartojimas. Ekonominei analizei naudosime du veiksnius: darbą ir kapitalą, kuriems yra būdingas pakeičiamumas. Gamybos funkcija – tai gamybos veiksnių sąnaudų ir pagaminto produkto kiekio matematinė priklausomybė Q = f (K,L). Ji rodo kiek darbo ir kapitalo, ir kokiomis proporcijomis sunaudojama, siekiant pagaminti tam tikrą produktų kiekį. Jei firma, gamindama produktą, įvairiai derina gamybos veiksnius, galimi keli gamybos variantai. Firma privalo įvertinti kiekvieno gamybos varianto privalumus ir trūkumus atsižvelgiant į darbo ir kapitalo kainas PL ir PK ir nustatyti kuris gamybos variantas yra efektyvesnis. Efektyvumas – tai gamybos išteklių, kapitalo ir darbo, naudojimo lygis, užtikrinantis didžiausią produkcijos gamybos apimtį esant minimalioms gamybos veiksnių sąnaudoms, įvertinus kapitalo ir darbo kainas. 4.2 Izokvantė ir gamybos planas. Gamybos masto pajamos. Jeigu firma gali rinktis gamybos variantą iš daugelio, tuomet įvairūs kapitalo ir darbo panaudojimo variantai atitiks tą pačią gamybos apimtį. sujungę taškus, kuriuose įvairiai panaudojami darbas ir kapitalas bei gaunama ta pati produkcijos apimtis Q, gaunama izokvantė. Izokvantė – tai koordinačių sistemos kreivė, rodanti efektyvius gamybos veiksnių derinius, gaminant apibrėžtą produkcijos kiekį. Kadangi galima įvairiai keisti darbo ir kapitalo kiekį, šiems gamybos veiksniams būdingas pakeičiamumo efektas. Galimi įvairūs gamybos variantai. Izokvančių visuma sudaro gamybos planą, kurį pasirenka įmonė, atsižvelgdama į rinkos poreikius bei savo galimybes. Atskirais atvejais gamybos veiksnių pagal tam tikrą formulę pasirinkti negalima, o gamybos veiksnių santykis visuomet fiksuotas. Tokia situacija vadinama juodaja dėže, kai naudojant tam tikrą darbo kiekį, būtina naudoti tam tikrą kapitalo kiekį. Firmos pagamintos produkcijos apimtis ir pajamos keičiasi, keičiantis gamybos veiksnių sąnaudoms TR=PQ. Jei kaina pastovi, tai bendrosios pajamos priklauso nuo gamybos apimties, o ši nuo darbo ir kapitalo. Galimi 3 gamybos masto pajamų atvejai: 1. Pastovios pajamos dėl gamybos masto. Jeigu didėja darbo ir kapitalo sąnaudos, proporcingai išauga ir gamybos apimtis. 2. Mažėjančios pajamos dėl gamybos masto. Jeigu didinant gamybos veiksnių sąnaudas, gamybos apimtis išauga mažesniu laipsniu. 3. Didėjančios pajamos dėl gamybos masto. Jeigu didinant gamybos veiksnių sąnaudas, gamybos apimtis išauga didesniu laipsniu. 4.3 Bendras, vidutinis ir ribinis produktas bei jų tarpusavio priklausomybė. Bendrasis produktas TP (total product) – tai produkcijos kiekis, pagamintas naudojant gamybos išteklius per tam tikrą laiko kiekį. Jeigu vienas gamybos veiksnys, pvz., kapitalas yra pastovus, tuomet bendrasis produktas priklauso nuo kito veiksnio, darbo, kitimo. Vidutinis produktas AP (average product) – jis yra lygus bendrojo produkto daliai, tenkančiai vienam kintamojo veiksnio sąnaudų vienetui. K=const ; L=const  Ribinis produktas MP (marginal product) – tai bendrojo produkto pokytis, pasikeitus kintamam gamybos veiksniui vienu vienetu K=const ; L=const  Šių trijų dydžių priklausomybę rodo du grafikai. Savybės: 1. TPL maksimalus, kai MPL=0 2. APL didėja, kol MPL didesnis už APL 3. Kai APL mažėja, MPL mažėja žymiai sparčiau 4. APLmax = MPL 4.4 Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis. Ribinė techninė pakeitimo norma. Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis teigia, kad didėjant darbo, kai kapitalas pastovus, sąnaudoms ir esant atitinkamam šio veiksnio dydžiui, yra pasiekiama tokia ribinio produkto apimtis, kai kiekvienas papildomas darbo vienetas padidina bendrąjį produktą mažiau negu prieš jį sunaudoto darbo vienetas. Ribinė techninė pakeitimo norma MRTS (marginal rate of technical substitution) – rodo gamybos veiksnių, darbo ir kapitalo, pakeičiamumą gaminant tą patį produkto kiekį. Ribinė techninė pakeitimo norma rodo kiek reikia atsisakyti vieno gamybos veiksnio ir padidinti kitą, kad išlaikytume tą pačią gamybos apimtį Esant tradicinei izokvantei, ribinė techninė pakeitimo norma turi mažėjimotendenciją. Tai reiškia, kad vis mažiau reikia atsisakyti kapitalo, norint padidinti darbo kiekį vienu vienetu. 5. FIRMOS KAŠTAI 5.1 Firmos kaštų skirstymas. Buhalterinis ir ekonominis pelnas. Trumpas ir ilgas periodai firmos veikloje. Kaštai – tai firmos išlaidos, būtinos visiems gamybos veiksniams apmokėti (žaliavoms ir įrengimams pirkti, darbo užmokesčiui mokėti, nuomotis kitus gamybos veiksnius). Kaštai skistomi: 1. Buhalteriniai – tai firmos išlaidos, įrašomos į buhalterines knygas bei patiriamos prekių ir paslaugų gamyboje. 2. Alternatyvieji – tai prarasta nauda, palyginus pasirinktą išteklių panaudojimo alternatyvą su atmestaja alternatyva. Kitas kaštų skirstymas: 1. Išoriniai – tai aiškios piniginės išlaidos, kurias firma patiria savo veikloje. 2. Vidiniai – tai numatomieji nuosavų gamybos išteklių naudojimo kaštai, matuojami nauda. Buhalterinis pelnas = pajamos - išorinės išlaidos Ekonominis pelnas = pajamos - išorinės išlaidos - vidinės išlaidos Trumpas periodas – kai firma gali keisti gamybos apimtį tik trumpalaikių veiksnių sąskaita (žaliavos, darbuotojų skaičius), o įmonių skaičius šakoje yra pastovus. Ilgas periodas – visi gamybos veiksniai ir ilgalaikiai, ir trumpalaikiai yra keičiami, o firmų skaičius šakoje kinta. 5.2 Firmos kaštai trumpu periodu. Trumpo periodo metu firmos kaštai yra skirstomi į pastoviuosius ir kintamus. Pastovieji kaštai FC (fixed cost) – tai firmos kaštai, kurių dydis nesikeičia kintant gamybos apimčiai. Tai įvairūs administracijos išlaikymo, nuomos, mokesčių ir negamybinio personalo darbo užmokesčio kaštai, kurie yra net ir nieko negaminant. Kintami kaštai VC (variable cost) – kinta priklausomai nuo gamybos apimties kitimo. Tai žaliavos, medžiagos, gamybinio personalo išlaikymo kaštai. Bendrieji kaštai TC (total cost) – pastoviųjų ir kintamųjų kaštų suma TC=FC+VC. Vidutiniai pastovieji kaštai AFC (average fixed cost) – tai pastoviųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos vienetui . Vidutiniai kintamieji kaštai AVC (average variable cost) – tai kintamųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos vienetui . Vidutiniai bendrieji kaštai AFC (average total cost) – tai bendrųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos vienetui . Ribiniai kaštai MC (marginal cost) – tai bendrųjų kaštų pokytis, pagaminus papildomą produkcijos vienetą . Vidutiniai pastovieji kaštai mažėja didėjant gamybos apimčiai, todėl kreivė yra besileidžianti žemyn. Vidutiniai kintamieji kaštai, esant mažai gamybos apimčiai, yra santykinai dideli, nes gamybos procesas neefektyvus, kai įrengimai nepilnai išnaudojami. Didinant gamybos apimtį, gamybos efektyvumas didės, o vidutiniai kintamieji kaštai mažės iki minimumo. Jei gamyba didinama ir toliau, įrengimai išnaudojami per daug intensyviai, vidutiniai kintamieji kaštai ima didėti. Vidutinių kintamųjų kaštų minimumo taškas yra fiksuojamas esant mažesnei gamybos apimčiai Q1, negu vidutinių bendrųjų kaštų gamybos apimtis Q2. Ribinių kaštų kreivės pagalba gamintojas gali kontroliuoti išlaidas paskutiniam pagamintam produkcijos vienetui ir tuo pačiu, kokias išlaidas galima sutaupyti, negaminant to produkto. Ribinių kaštų kreivė kerta vidutinių kintamųjų ir vidutinių bendrųjų kaštų kreives jų minimumo taškuose. 5.3 Kaštų minimizavimo pusiausvyros taisyklė. Kiekviena firma stengiasi taip pasirinkti gamybos veiksnius, kad kaštai būtų minimalūs. Jeigu įmonė naudoja du kintamus gamybos veiksnius, darbą ir kapitalą, atsižvelgiant į jų kainas rinkoje PL ir PK, galima nustatyti kintamuosius kaštus . Ryšį tarp šių veiksnių rodo izokaštų kreivė. Kai L=0, . Kai K=0, . Izokvantė rodo tam tikrą gamybos apimtį, kurią galimą pagaminti naudojant darbo ir kapitalo gamybos veiksnius. Siekiant minimizuoti kaštus ir pasiekti didžiausią gamybos apimtį, reikia rinktis tokį darbo ir kapitalo santykį, kurį rodo izokaštės VC ir izokvantės Q lietimosi taškai. Pasirinkdama gaminti produkciją, firma siekdama minimizuoti kaštus turi taip derinti darbo ir kapitalo kiekį, kad ribinio produkto pagal darbą santykis su darbo kaina būtų lygus su ribinio produkto pagal kapitalą santykiui su kapitalo kaina . 5.4 Ilgo periodo kaštai. Ilgo periodo metu visi gamybos veiksniai, tame tarpe ir išlaidos technologijai, yra kintami, todėl pastoviųjų kaštų nėra. Pramonės šaka gali keisti savo apimtį, į šią šaką gali įeiti ir išeiti įmonės. Ilgo periodo bendrieji kaštai LRTC (long rate total cost) – tai firmos išlaidos tam tikros apimties produktui pagaminti, pasirenkant optimalius gamybos veiksnių derinius ir technologiją. Ilgo periodo vidutiniai kaštai LRAC (long rate average cost) – tai vienam produkcijos vienetui tenkantys bendrieji kaštai . Ilgo periodo ribiniai kaštai LRMC (long rate marginal cost) – tai papildomo produkto vieneto pagaminimo kaštai . Ilgas periodas apima daug trumpų periodų ir ilgo periodo bendrųjų kaštų kreivė jungia trumpo periodo bendrųjų kaštų kreivių taškus. Ilgo periodo bendrųjų kaštų kreivė sutampa su ilgo periodo kintamųjų kaštų kreive, nes visi gamybos veiksniai yra kintami. Ryšys tarp ilgo ir trumpo periodų vidutinių kaštų kreivių priklauso nuo pajamų dėl gamybos masto: 1. Pastovios pajamos dėl gamybos masto. Gamybos veiksnių išlaidoms padidėjus kelis kartus, produkcijos gamybos apimtis nekinta. 2. Didėjančios pajamos dėl gamybos masto. Išaugus gamybos apimčiai, produkcijos vieneto vidutiniai kaštai mažėja. Šiuo atveju ilgo periodo vidutinių kaštų kreivė jungia vidutinių bendrųjų kaštų kreives ne jų minimumo taškuose, o tai rodo, kad trumpu periodu pasirinkta ne optimali gamybos technologija. 3. Mažėjančios pajamos dėl gamybos masto. Išaugus gamybos apimčiai, produkcijos vieneto vidutiniai kaštai didėja. Apjungus šiuos tris atvejus, gaunama „U“ formos ilgo periodo vidutinių kaštų kreivė. 6. FIRMOS PELNO MAKSIMIZAVIMAS TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOJE 6.1 Bendrosios, vidutinės ir ribinės pajamos. Šakos paklausos kreivė ir įmonės paklausos kreivė tobulos konkurencijos rinkoje. Bendrosios pajamos TR (total revenue) – tai gamintojo gautos pajamos, pardavus visą pagamintą produkcijos kiekį TR=PQ. Vidutinės pajamos AR (average revenue) – tai pajamos, tenkančios vienam produkcijos vienetui ir tobulos konkurencijos sąlygomis lygios rinkos kainai . Ribinės pajamos MR (marginal revenue) – tai papildomos pajamos, pardavus papildomą prekės vienetą ir tobulos konkurencijos sąlygomis lygios kainai . Tobulos konkurencijos sąlygomis, produkcijos kaina šakoje formuojama pagal bendrą paklausos ir pasiūlos veikimo mechanizmą. Atskiras gamintojas negali pakeisti šakoje susiformavusios kainos, todėl įmonės paklausa produkcijai tobulos konkurencijos rinkoje yra absoliučiai elastinga. Jei tobulos konkurencijos sąlygomis šakos paklausa yra tipinė ir besileidžianti žemyn, tai įmonės paklausa yra absoliučiai elastinga, nes įmonė priversta pasirinkti šakoje susiformavusią kainą. 6.2 Pelno maksimizavimas tobulos konkurencijos įmonėje. Pelnas  (profit) – bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas . Firma privalo nustatyti tokią gamybos apimtį, kuriai esant pelnas didžiausias. O taip yra tada, kai atstumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų kreivių didžiausias, t.y. kai šios kreivės lygiagrečios. Pelno maksimizavimo taisyklė sako, kad pelnas bus didžiausias, esant tokiai gamybos apimčiai, kur ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams MR=MC. Maksimalų pelną firma analizuoja vidutinių dydžių pagalba. Jeigu gamybos apimtis yra lygi Q1 arba Q2, vidutiniai bendrieji kaštai lygūs vidutinėms pajamoms ir lygūs kainai, pelnas lygus nuliui. Jeigu firmos gamybos apimtis mažesnė už Q1 arba didesnė už Q2, vidutiniai bendrieji kaštai didesni už kainą, o pelnas neigiamas, t.y. patiriami nuostoliai. Jeigu gamybos apimtis tarp Q1 ir Q2, vidutiniai bendrieji kaštai mažesni už kainą, o pelnas teigiamas. Pelnas bus maksimalus, kai ribiniai kaštai bus lygūs ribinėms pajamoms. Esant gamybos apimčiai QE, pelnas maksimalus, o jį rodo užbrūkšniuotas stačiakampis. Gali būti, kad ribinių pajamų kreivė kertasi su ribinių kaštų kreive keliuose taškuose, tuomet pelnas bus maksimalus tame taške, kur ribinių kaštų kreivė kyla į viršų. Nustatydama gamybos galimybes, firma turi analizuoti vidutines pajamas, kurios tobuloje konkurencijoje lygios kainai, ir patiriamus kaštus. 1. Vidutinės pajamos mažesnės už vidutinių kintamųjų kaštų minimumą. Šiuo atveju įmonė vidutinėmis pajamomis nedengia ne tik vidutinių kintamųjų kaštų, bet ir vidutinių pastoviųjų kaštų, todėl patiria nuostolį, lygų užbrūkšniuoto stačiakampio plotui. Firma turi nutraukti gamybą. 2. Vidutinės pajamos lygios vidutinių kintamųjų kaštų minimumui. Gamindama gamybos apimtį QE, firma padengia visus vidutinius kintamuosius kaštus, tačiau jos nuostoliai lygūs vidutiniams pastoviesiems kaštams. Firma gali nutraukti gamybą, nes pelno negauna, tačiau gali tęsti gamybą, jei tikisi kainos kilimo. 3. Vidutinių kintamųjų kaštų minimumas mažesnis už vidutines pajamas, o jos už vidutinių bendrųjų kaštų minimumą. Firma gamins gamybos apimtį QE, kur pagal pelno maksimizavimo taisyklę ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams. Šiuo atveju firma padengia visus vidutinius kintamuosius kaštus ir dalį vidutinių pastoviųjų kaštų ir uždirba normalųjį pelną, lygų užbrūkšniuoto stačiakampio plotui. 4. Vidutinės pajamos didesnės už vidutinių bendrųjų kaštų minimumą. Ir vidutiniai kintamieji, ir vidutiniai pastovieji kaštai pilnai padengti ir firma uždirba ekonominį pelną. 6.3 Firmos trumpo ir ilgo periodo pasiūlos kreivė tobuloje konkurencijoje. Tobulos konkurencijos rinkoje rinkos kaina firmai yra nustatytas dydis, pagal šakoje esamą paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą. Taikant pelno maksimizavimo taisyklę, galima nustatyti, kokį kiekį firma siūlys rinkai, t.y. firmos pasiūlos kreivę. Tobulos konkurencijos rinkoje firmos trumpo laikotarpio pasiūlos kreivė yra ribinių kaštų kreivės dalis virš vidutinių kintamųjų kaštų minimumo ir kylanti į viršų. Ilgo periodo metu firmos kaštai yra visi kintami. Ilgo periodo metu firmos pasiūlos kreivė yra ilgo periodo ribinių kaštų kreivės dalis, esanti virš ilgo periodo vidutinių kaštų minimumo. Galimi trys ilgo laikotarpio pasiūlos kreivės atvejai: 1. Kai pajamos dėl gamybos masto pastovios, tuomet ilgo periodo ribiniai kaštai sutampa su ilgo periodo vidutiniais kaštais. 2. Kai pajamos dėl gamybos masto yra mažėjančios, ilgo periodo ribiniai kaštai didesni už ilgo periodo vidutinius kaštus, tuomet pasiūlos kreivė sutampa su ilgo periodo ribinių kaštų kreive. 3. Kai ilgo periodo vidutiniai kaštai „U“ formos, tuomet pasiūlos kreivė yra lygi ilgo periodo ribinių kaštų kreivės daliai, esančiai virš ilgo periodo vidutinių kaštų minimumo. 6.4 Firmos ir šakos pusiausvyra ilgame periode. Bendrą paklausą šakoje formuoja vartotojai. Bendrą pasiūlą šakoje sudaro joje esančių firmų ribinių kaštų suma . Susiformavusią rinkos kainą firma priima kaip pastovų dydį ir lygina su vidutiniais ir ribiniais kaštais. Ilgame periode firmų skaičius nuolat kinta, nes firmos įeina į šaką, kurioje uždirbamos pajamos, ir išeina iš šakos, kurioje patiriami nuostoliai, priklausomai nuo kainų lygio ir atskiros firmos kaštų. Tarkime, ilgo periodo metu esant pusiausvyrai, labai stipriai išaugo paklausa. Kainų pokytis daro gamybą pelningą, todėl į šią šaką stengsis ateiti daug naujų firmų. Tai didins šakos pasiūlą nuo S1 iki S2 ir ji didės tol, kol šakoje bus uždirbamas pelnas, tačiau tai mažins rinkos kainą. Kainoms grįžus į pradinę padėtį, firmų pelnas išnyks, daugiau įmonių į šią šaką nebeateis ir bus atstatyta ilgalaikė pusiausvyra šakoje, kur kainos lygios ilgo periodo vidutinių kaštų minimumui. Taigi išaugus paklausai ilgu periodu, gamybos apimtis išauga nuo Q1 iki Q3. Ši lygybė yra ilgo periodo pusiausvyros sąlyga. Tarkime, stipriai sumažėjo paklausa, tuomet kainų suamžėjimas nuo P1 iki P2 lems firmos nuostolius. Firmų skaičius šakoje mažės ir tai mažins šakos pasiūlą tol, kol kaina grįš į pradinį lygį, kai firmos nebepatirs nuostolių ir ilgalaikė šakos pusiausvyra bus atstatyta. 7. MONOPOLIJA 7.1 Grynoji monopolija. Įėjimo į šaką barjerai. Grynoji monopolija – tai rinkos struktūra, kurioje yra vienintelis gamintojas prekių, kurios neturi artimų pakaitalų. Monopolija labiau būdinga vietinėms nei tarptautinėms rinkoms, kurios gamina artimus produktus. Firma turi monopolinę valdžią tuomet, kai ji gali keisti produkcijos kainą, atsižvelgdama į gaminamą kiekį ir savo kaštus. Monopolinės valdžios laipsnis priklauso nuo gaminamos prekės pakaitalų ir jos dalies bendroje rinkoje. Įėjimo į šaką barjerai, būdingi monopolinėms rinkoms: 1. Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės, suformuoja berjerus kitoms firmoms verstis tam tikru verslu. 2. Patentai ir autorinės teisės gali užtikrinti išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu. 3. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė gali užtikrinti monopolinę padėtį jų savininkui. 4. Labai dideli technologiniai kaštai, siekiant verstis tam tikru verslu bei gamybos kaštų ekonomija gali užtikrinti monopolinę padėtį. Grynoji monopsonija – tai rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas. 7.2 Monopolijos produkcijos paklausa. Bendrosios, vidutinės ir ribinės pajamos. Tobulos konkurencijos sąlygomis vienos firmos paklausa yra absoliučiai elastinga, kadangi ji priima kainą, sisiformavusią šakoje. Monopolija – tai vienintelė įmonė, atstovaujanti visą šaką, todėl šakos paklausa atitinka paklausą monopolijos prekėms. Monopolijos bendrosios pajamos priklauso nuo paklausos elastingumo kainų pokyčių. Jeigu paklausa elastinga, tuomet augant gamybai, bendrosios pajamos didėja. Jei paklausa neelastinga, monopolistui neverta didinti gamybos, nes bendrosios pajamos mažėja. Didžiausios bendrosios pajamos yra esant vienetiniam paklausos elastingumui. Tai rodo, kodėl monopolija siekia gaminti nedidelį kiekį produkcijos, kol esant elastingai paklausai, jos pajamos auga. Monopolijos vidutinės pajamos yra jos bendrosios pajamos, tenkančios vienam produkcijos vienetui: . Ribinės pajamos – tai bendrųjų pajamų pokytis, pagaminus papildomą produkcijos vienetą: . Kai bendrosios pajamos mažėja, ribinės pajamos yra neigiamos, esant neelastingai paklausai. Kai bendrosios pajamos maksimalios, ribinės pajamos lygios nuliui. Tai paaiškina, kodėl ribinės pajamos lygios pusei paklausos kiekio. Ribinių pajamų, kainos ir paklausos elastingumo ryšį rodo lygybė: . 7.3 Monopolijos pelno maksimizavimas. Monopolijos pasiūla. Monopolijos neefektyvumas vartotojo atžvilgiu. Nors monopolija gali nustatyti kainą, ji siekia maksimizuoti pelną, pagal taisyklę , atsižvelgdama į savo kaštus. Gali būti tokie atvejai, kai monopolijos vidutinės bendrosios pajamos viršija rinkos kainą. Tai dažniausiai būdinga natūralioms monopolijoms, kai egzistuoja visuomeninės įstaigos (geležinkeliai, paštas, komunalinės įstaigos ir t.t.). Jos patiria nuostolį ir jų egzistavimas priklauso nuo valstybės dotacijų. Siekiant nustatyti monopolisto pasiūlą, reikėtų analizuoti jos kainos ir siūlomo kiekio ryšį. Tačiau monopolistas gali gaminti vieną kiekį ir parduoti jį už kelias kainas, priklausomai nuo paklausos. Keičiantis paklausai, atsižvelgiant į pelno maksimizavimo taisyklę, monopolisto gaminamas kiekis ne visada keičiasi, o kinta kaina, todėl monopolijai pasiūlos kreivės nusbrėžti negalima, nes su kiekvienu siūlomu produkcijos kiekiu galima susieti dvi ir daugiau kainų ir atvirkščiai, vienai kainai gali atitikti keli kiekiai, priklausomai nuo paklausos ir ribinių pajamų pasikeitimo. Monopolijos neefektyvumas, lyginant su tobula konkurencija, parodomas kainos ir kiekio dydžiais. Esant tobulai konkurencijai, firmų ribinių kaštų suma formuoja pasiūlą. Pusiausvyros taškas E rodo gaminamą kiekį ir kainą tobuloje konkurencijoje tuo tarpu. Monopolija nustatys kiekį ir kainą pagal ribines pajamas. Pereinant iš tobulos konkurencijos į monopolinę struktūrą, kiekis sumažėja, o kaina išauga ir vartotojai dėl to patiria nuostolius. 7.4 Monopolijos reakcija į maksimalios kainos nustatymą ir mokesčius. Paprastai valstybė stengiasi riboti monopolijos galią ir vienas iš būdų yra maksimalios kainos ribos nustatymas. Vyriausybės nustatyta kaina yra žemesnė nei ta kaina, kurią nustatytų monopolija pagal ribinių pajamų ir ribinių kaštų lygybę (pelno maksimizavimo taisyklę). Kai vyriausybės kainos paklausos kiekis yra Q1, tokį kiekį norėtų įsigyti vartotojai, esant šiai kainai. Pagal MC=MR‘ monopolija nustatys kiekį Q2. Rinkoje susidaro prekių trūkumas Q1-Q2. Monopolijų veikla dažnai yra kontroliuojama mokesčiais. Jeigu rinkoje produkcijos gamybos veiksnių kainos yra pastovios ir monopolija neplečia gamybos, monopolijos ilgo periodo vidutiniai kaštai yra pastovūs. Jeigu vyriausybė apmokestina prekę tam tikru mokesčiu, jie padidėja šio mokesčio dydžiu. Matome, kad esant monopolijai rinkos kaina padidėja mažiau, nei mokesčio dydis. Taip yra todėl, kad monopolija gamybos apimtį nustato ne pagal paklausos kreivę, o pagal ribinių pajamų kreivę, kuri visuomet yra vertikalesnė. Jeigu tai būtų tobulos konkurencijos rinka ir pradinė kaina būtų Pt1, apmokestinus prekę, kaina rinkoje padidėtų visu mokesčio dydžiu iki Pt2. 7.5 Ekonominės monopolijos pasekmės. Monopolinės firmos kaina yra aukštesnė už ribinius kaštus, reikalingus papildomai prekei pagaminti, todėl vartotojas pirkdamas monopolijos prekę moka brangiau nei konkuruojančiai firmai, todėl esant monopolijai, susidaro gerovės nuostoliai. Vartotojo perteklius – tai skirtumas tarp maksimalios kainos, kurią vartotojas būtų linkęs sumokėti už prekę, ir realios rinkos kainos, kurią jis faktiškai moka. Vartotojo perteklius yra matuojamas plotu, esančiu žemiau paklausos kreivės ir aukščiau rinkos kainos lygio. Tobuloje konkurencijoje vartotojo perteklius A+B+E, monopolijoje E. Gamintojo perteklius yra plotas, esantis žemiau kainų lygio ir aukščiau pasiūlos kreivės. Tobuloje konkurencijoje jis D+C, monopolijoje A+D. Pereinant iš monopolijos į tobulą konkurenciją gamintojo perteklius sumažėja plotu A, nes prekė parduodama žemesne kaina, bet padidėja plotu C, nes parduodama didesnė produkcijos apimtis. Vartotojo perteklius pereinant iš monopolijos į tobulą konkurenciją padidėja plotu A dėl mažesnės kainos ir padidėja plotu B dėl išaugusios produkcijos apimties. Apibendrinus vartotojo ir gamintojo pertekliaus pasikeitimus, plotas B+C rodys ir gamintojo, ir vartotojo pertekliaus padidėjimą, kai monopolinę rinką keičia tobulos konkurencijos rinka. Paprastai procesas būna atvirkštinis, kai konkurencinė rinka pereina į monopoliją. tuomet plotas B+C rodo visuomenės gerovės nuostolius. 8. MONOPOLINĖ KONKURENCIJA 8.1 Monopolinės konkurencijos bruožai. Firmos, esančios monopolinės konkurencijos rinkoje, paklausos kreivė. Monopolinė konkurencija – tai rinkos struktūra, kai veikia palyginti daug firmų, gaminančių panašią, bet ne vienodą produkciją. Pagrindiniai monopolinės konkurencijos bruožai: 1. Kiekviena firma valdo nedidelę rinkos dalį, todėl rinkos kainos kontroliuoti negali. 2. Didelis firmų skaičius garantuoja, kad slaptas susitarimas dėl kainų ir produkcijos gamybos apimties neįmanomas. 3. Kiekviena firma nustato savo veiklos politiką neatsižvelgdama į galimą konkurentų reakciją. 4. Įėjimo į šaką barjerai nėra dideli, kadangi firmos nėra didelės, reikia palyginti nedidelio kapitalo pradėti veiklą. 5. Esant monopolinei konkurencijai, ekonominis konkuravimas vyksta ne kainos, o kitų veiksnių (kokybės, reklamos, pardavimos sąlygos) pagrindu. 6. Monopolinė konkurencija skiriasi nuo tobulos konkurencijos rinkos produkcijos diferenciacija. Produkto diferenciacija galima dėl: ◦ Produkcijos kokybės. ◦ Produkcijos pardavimo sąlygų. ◦ Pagal pateikimo vietą. ◦ Pardavimų skatinimą, reklamą, firmos ženklus, įpakavimus. Monopolinės konkurencijos paklausa yra žymiai elastingesnė nei monopolijos, nes pardavėjas turi palyginti daug konkurentų. Tačiau paklausos kreivė nėra absoliučiai elastinga kaip tobuloje konkurencijoje, nes konkurencija yra mažesnė, o šių firmų produktai yra artimi pakaitalai, bet neidentiški. Firmos paklausos elastingumas monopolinės konkurencijos sąlygomis priklauso nuo konkurentų skaičiaus ir produkcijos diferenciacijos. Konkurencija kokybės ir reklamos srityje verčia pateikti vartotojui labiau diferencijuotą produktą, suteikiant jam papildomų savybių ir nuolat gerinant kokybę bei sukuriant tariamus skirtumus reklamos pagalba. Dėl nuolatinės konkurencijos laimi vartotojas, nes tai apsprendžia tiek kainos mažėjimą, tiek kokybės augimą. Reklama didina vartotojų informavimo lygį, skatina keisti produktą ir ji gali tapti vienu iš įėjimo į šią šaką berjeru. 8.2 Kainos ir produkcijos apimties nustatymas monopolinės konkurencijos rinkoje. Trumpo periodo metu kiekviena firma nustato gamybos apimtį ir kainą pelno maksimizavimo taisyklę MR=MC ir atsižvelgiant į kaštus gali uždirbti pelną arba patirti nuostolius. Trumpo periodo metu gaunamas pelnas skatins naujų firmų atėjimą į šaką, todėl vienos firmos paklausos kreivė mažės į kairę ir ekonominis pelnas po truputį išnyks. Jeigu rinkoje firmos patiria nuostolių, tai skatins firmų išėjimą iš rinkos, todėl paklausa vienos firmos produkcijai augs, kol išnyks nuostoliai. Ilgo periodo metu pusiausvyra yra tuomet, kai firmų skaičius yra pastovus ir firmos negauna ekonominio pelno ir nepatiria nuostolių, t.y. tuomet, kai paklausos kreivė yra vidutinių bendrųjų kaštų kreivės liestinė. Tokiu atveju rinkos kaina pilnai padengia kaštus, o firmos neskatinamos įeiti ar išeiti iš rinkos. 9. OLIGOPOLIJA 9.1 Oligopolijos apibūdinimas ir svarbiausi požymiai. Oligopolinė rinka – tai rinkos struktūra, kurioje vyrauja nedidelis firmų skaičius ir šioje šakoje, esant aštriai konkurencijai, gaminama tiek standartizuota, tiek diferencijuota produkcija. Oligopolinių rinkų kūrimąsi skatina: 1. Gamybos masto efektas. Kai efektyvi gamyba galima esant nedideliam firmų skaičiui, gamybos mastas didelis, o firmų išsiplėtimas vyksta konkurentams susijungiant arba konkuruojant. Mokslinė-techninė pažanga taip pat sąlygoja didesnį gamybos mastą ir gali tapti svarbiu įėjimo į oligopolinę šaką barjeru. 2. Kiti barjerai: patentai, pagrindinių žaliavų kontrolė, didelės išlaidos reklamai. 3. Susijungimo būtinybė. Kai oligopolijos atsiranda firmoms susijungiant dėl aštrių konkuravimo sąlygų ir susijungimo dėka firmos didina savo dalį rinkoje tam, kad didesnė gamyba duotų didesnį gamybos masto efektą, leistų kontroliuoti rinką ir išleidžiamos produkcijos kainą. Oligopolija yra stambi žaliavų pirkėja ir tai leidžia kovoti dėl mažesnių gamybos veiksnių kainų ir mažinti gamybos kaštus. Nepriklausomai nuo to, kaip atsiranda oligopolija, konkurencija tarp nedaugelio firmų veda prie stiprios šių firmų tarpusavio priklausomybės, kai kiekviena firma, formuodama savo veiklos strategiją ir kainų politiką, turi atsižvelgti į konkurentų reakciją. 9.2 Neturinti slapto susitarimo oligopolija ir laužta paklausos kreivė. Ši situacija būdinga firmoms, kurios neužsiima slaptais susitarimais kainų politikoje. Tarkime, oligopolinėje rinkoje yra 3 firmos, gaminančios po 1/3 rinkos produkcijos. Vienos firmos paklausos kreivę formuoja dvi situacijos: 1. Jei viena firma mažina kainą, siekdama padidinti pardavimus, kitos dvi taip pat mažina kainą, todėl paklausa yra santykinai neelastinga ir šią situaciją apibūdina paklausos kreivės dalis D1. Šiuo atveju labai stiprus kainos mažėjimas sukelia labai mažą paklausos kiekio išaugimą, nes kitos dvi firmos elgiasi taip pat. 2. Jei pirmoji firma didina kainą, kitos dvi kainos nekeičia. Šiuo atveju paklausa yra labai elastinga ir šią situaciją apibūdina paklausos kreivės dalis D2. Tokiu atveju labai mažas kainos pakėlimas sukelia labai didelį paklausos kiekio sumažėjimą. Taigi, nesant susitarimo dėl kainų tarp firmų, oligopolisto paklausos kreivė bus laužta. Ribinių pajamų kreivė taip pat laužta ir ją apibūdina dvi dalys MR1 ir Mr2. Tiek kainų kėlimas, tiek jų mažinimas sumažintų oligopolisto bendrasias pajamas . Tai paaiškina kodėl oligopolinės firmos, nesant slapto susitarimo dėl kainų, retai keičia produkcijos kainą. Laužta ribinių pajamų kreivė turi atotrūkio tarpą, tai rodo, kad šiame intervale ribinių kaštų pokytis neturės įtakos kainai ir kiekiui. 9.3 Slapto susitarimo oligopolijų kartelio kainų modelis. Slaptas susitarimas yra tuomet, kai firmos tiesiogiai ir nefiksuojant susitaria apie tai, kokios bus kainos, kaip pasiskirstyti rinkas ir mažinti tarpusavio konkurenciją. Laužta paklausos kreivė rodo, kad oligopolijoms kainų keitimas yra nenaudingas ir į šią šaką gali įeiti naujos firmos. Slaptu susitarimu oligopolijos gali kontroliuoti kainas, didinti pelnus ir trukdyti kitoms firmoms įeiti į šaką. Tokius susitarimus paprastai draudžia antimonopoliniai įstatymai, siekdami apginti vartotojų teises. Jei yra kelios firmos, gaminančios vienarūšę produkciją ir turinčios panašius gamybos kaštus, susitarus dėl kainos, oligopolinis kartelis veiks kaip monopolija. Paklausos kreivė šiuo atveju bus tipinė žemėjanti, o ne laužta. Šakos gamybos apimtis ir kaina bus kaip grynosios monopolijos, tačiau kiekvienai oligopolinei firmai bus labai svarbi jos gamybos apimtis, nustatyta slaptu susitarimu. Kadangi firmos susitaria ne tik dėl kainų, bet ir dėl gamybos apimties, kur Qšak=QA+QB. Šios gamybos apimtys nėra tokios, kurioms esant firmos maksimizuotų pelną pagal pelno maksimizavimo taisyklę. Dėl to firmos slapta laužo susitarimą ir didina gamybos apimtis. Praktikoje firmoms sunku sukurti ir išlaikyti kainų kartelius dėl šių priežasčių: 1. Skiriasi firmų vidutiniai ir ribiniai kaštai. 2. Kuo daugiau firmų, tuo sunkiau susitarti dėl kainų ir gamybos apimties. 3. Oligopolijos elgiasi nesąžiningai. 4. Išaugę pelnai skatins naujas firmas įeiti į šaką, dėl to, augant pasiūlai, kris kainos. 5. Slaptus susitarimus stipriai kontroliuoja antimonopolinės priemonės. 9.4 Kainų lyderio modelis. Kainų lyderis – tai oligopolinė rinkos struktūra, kurioje dominuoja viena stambi firma, galinti nustatyti rinkos kainą, o smulkiosios įmonės, esančios šioje šakoje, turi prisitaikyti prie dominuojančios firmos. Dominuojanti firma nustato kainą, atsižvelgdama į smulkių firmų produkcijos pasiūlą. Dominuojančios firmos paklausa lygi: Ddom=Dšak-Dsmulk. Skirtumas tarp dominuojančios firmos ir grynosios monopolijos yra tame, kad dominuojančiai firmai turi įtakos veiksniai, keičiantys šakos paklausą, ir pasikeitimai smulkių firmų ribiniuose kaštuose, kurių suma sudaro smulkių firmų pasiūlą . Dominuojanti firma visuomet turi pranašumų kaštų požiūriu, lyginant su smulkiomis firmomis. Įėjimas į šaką vyksta tol, kol smulkiosios firmos gauna pelną, kai kaina yra didesnė už jų vidutinius bendruosius kaštus. Ilgojo laikotarpio pusiausvyra susidaro, kai smulkios įmonės negauna pelno ir jų skaičius šakoje nekinta. Todėl ilgo laikotarpio pasiūla yra absoliučiai elastinga ir tai keičia dominuojančios firmos paklausos kreivę. Ilguoju periodu dominuojančios firmos paklausą sudaro dvi dalys, kur iki gamybos apimties QE ji absoliučiai elastinga, nuo QE – krentanti žemyn. Ilgalaikės pusiausvyros atvejai priklauso nuo dominuojančios firmos ribinių kaštų: Matome, kad kai dominuojančios firmos paklausa yra krintanti žemyn, ši firma veikia kaip monopolija ir smulkiosios firmos neturi galimybių konkuruoti su ja.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!