Mickevičius ir jo kūryba

Odė jaunystei 3. Iš jaunystės tikimasi įkvėpimo, pokyčio ir noro pakeisti pasaulį. Tokia ir yra jaunų žmonių misija – keisti, atnaujinti pasaulį, neleisti jam „sustingti“. 4. Retorinė figūra – palyginimas ir/arba metafora. Jaunystė lyginama su paukščiu, galinčiu pakilti virš ir pakeisti, vilties įkvėpta. 5. Gausu meninės raiškos priemonių, aukštinama individualumo, pokyčio, revoliucijos idėja, kuri iš esmės atspindi romantizmo epochą. Taip pat daug emocijos, o emocianalumas pranoksta proto galią. 6. Jaunystė – tarsi paukštis, galinti pakilti virš visumos: „O, duok, jaunyste, man sparnus!” Jaunystė – įkvėpimas, optimizmo žvilgsnis į niūrią tikrovę: „Pakilk, ir saulėtu žvilgsniu / Tu perverki žmonmiją visą!” Jaunystė – laikas keisti rutiną ir kasdienybę: „Žemyn pažvelki – plotai ten aptemę, / Juos dengia rutina ir tingūs vandenai: tai žemė!” 7. Smurtas lyginamas su kasdienybe ir tinginyste, kuri „dengia žemę“. Turint omeny istorinį kontekstą, šliužą būtų galima lyginti su carine Rusijos imperija, kuri yra sukausčiusi žemę ir žmogaus individualumą, laisvę. Žmogus privalo iš „šliužiškumo“ išsilaisvinti. „Romantika“ 1. Baladė – trumpas eiliuotas lyrinis kūrinys, pagrįstas istoriniais, legendiniais, liaudies padavimų motyvais. 2. Epigrafas – trumpa kito kūrinio ištrauka, pateikta prieš literatūros kūrinį kaip jo dalis arba įžanga. 3. „Romantikoje“ kalbama apie vidinius išgyvenimus, subjektyvumą. Pasirinktas epigrafas (V. Šekspyro ištrauka) puikiai siejamas su minėtais išgyvenimais ir atspindi „sielos akis“. Čia cituojama V. Šekspyro tragedija „Hamletas“. Tragedijoje atspindima Hamleto kova prieš blogio idėją. 4. Lyrinio subjekto pokalbis su mergaite Karuse. 5. Karuse matoma besikalbinti pati su savimi, paskendusi vidiniuose išgyvenimuose. Tai simbolizuoja jos kūno veiksmai: „Ko aplinkui graibaliojies? / Ką kvieti ir kam čia moji? <...> Kaip uola sustingus / Nesidairo aplinkui“ Kaip matome, Karuse sielvartauja dėl gyvenimo, kuris yra panašus į mirties sąstingį: „Tu jau numiręs? Ak! Aš bijausi!” 6. Priešinamas emocijų ir proto pasaulis. Karuse atstovauja emocijai ir jausmui, o senis – racionaliajam protui. Karuse yra tarsi nesuprasta: „Aš verkiu, o jie juokias, / Ką kalbu, nesuvokia, / Ką regiu, nenutuokia.“ Senis, deja, jos skausmo nesupranta ir bando tai paaiškinti racionaliu požiūriu: „Akys ir akiniai mano skelbia: / Nieko aplink čia nematom.“ 7. „Širdį turėk, žvelk į širdį.“ Romantizmo moralė buvo paremta emocija, išgyvenimu, kuris tarsi pakyla virš proto ir racionalaus mąstymo, o ši eilutė būtent tai ir atspindi. „Akermano stepės“ 1. Už anksčiau minėtas veiklas A. Mickevičius buvo ištremtas iš Lietuvos į Rusijos glūdumą, o „Krymo sonetuose“ tėvynės ilgesį atspindi. 2. Kūrinio žanras – sonetas. Akermano stepes sudaro 14 eilučių, o tai – soneto požymis. 3. Matoma vandenyno platybė, svetimi lyriniui subjektui kraštai. 4. Vakaras, naktis, nes „Tamsa tirštėja, niekur kelio nė kurhano.“ 5. Pirmasis posmas simbolizuoja platųjį pasaulį. Paralelė galima įžvelgti tarp vienišo individo ir plataus vandenyno. Šiuo gretinimu atskleidžiamas lyrinio subjekto vienišumas, išgyvenimas. 6. Kelionės motyvą galima asocijuoti su nežinomybę, ją gaubiančią paslaptimi, nes lyrinis subjektas nemato niekur „kelio nė kurhano“, o kelio ieško danguje, žvaigždėse. Tai parodo, jog lyrinis subjektas nežino tikslaus kelionės tikslo. 7. Jaučiama pauzė, tyla. Atrodo, tarsi lyrinis subjektas suklustų, sustotų ir įsiklausytų į jį supančią aplinką. Pabrėžiamas lyrinio subjekto įsiklausymas. 8. A. Mickevičius iš Lietuvos buvo ištremtas, gražiai išprašytas dėl savo visuomeninės veiklos. Jo valdžia nebenorėjo krašte matyti dėl to iš „Lietuvos nieks nešaukia.“ 9. Lyrinio subjekto vienatvė – jis matomas vienas naktyje, o kelio ir tikslo nežino, jo ieško danguje. Aukštinama emocija, emocionalumas, jis iškyla virš proto – tai simbolizuoja lyrinio subjekto žvilgsnis į dangų, ieškant kelio. Paslaptingumo motyvas – soneto laikas ir erdvė – tamsi naktis, kupina paslapties ir mistikos, o tai – būdinga romantizmui. 10. Palyginimas: „Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.“ Nutylėjimas: „Įsiklausau tyloj...“ Personifikacija: „Išgirsta ausis galėtų.“ „Ponas Tadas“ 1. „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! / Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, / Kas jau tavęs neteko.” Šiais pakiliais žodžiais išreiškia meilę ir savo jausmus tėvynei. Į Lietuvą žvelgiama nostalgiškai, prisimenama, tai, kas buvo praeityje, nes tėvynė dabar pasakotojas gali tik prisiminti. „Vėlinės“ 1. Gustavas idealizuoja jausmą, meilę, ją iškelia viršum visko: „Ieškojau meilės, ak! Nežemiškos, šventos / Kokios dar nieks lyg šiol pasauly nepažino.“ Gustavas – nelaimingas, dramatiškas herojus: „O ne! Viena lemtis man paskirta su ja, / Ta pati žvaigždė mums švietė danguje.“ Gustavo vidinė kova, išgyvenimas, simbolizuoja tautos kančią, siekiančią išsivaduoti iš carinės Rusijos imperijos sudėties.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!