Meilės tema Jurgio Kunčino ,,Tūloje”

MEILĖS TEMA JURGIO KUNČINO ,,TŪLOJE” • „Vėl krypstu į lankas, kad tik nereikėtų visko iškart iškloti apie Tūlą, apie THULLA su dviem „l“, Tūlą, kurios vardą žaliais dažas dvimetrinėm raidėm išrašiau šiaurinėje Bernardinų šventyklos sienoje... Netoli didžiojo altoriaus....“ • „Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.“ SUSIPAŽINIMAS: • „-Ei, maestro! Gal tu aklas! Kaip ji į tave žiūri! Viešpatie, kaip žiūri! - Klausyk, tu pasivyk ją, - ragino mane de Golis.- Patikėk, seniai nemačiau tokio žvilgsnio! Kaip ji žiūrėjo! <...> Nustojau bėgęs, sunkiai alsuodamas ėjau šalia jų ir nieko nei sakiau, nei klausiau. Ėjau, ir tiek. Jokios reakcijos, o juk mato, kad tyčia eiu greta, matė juk, kad vijausi. <...> Šalia ėjo tik ji, Tūla, nežinojau dar jos keistoko vardo. <...> Kai mudu vis dar nepratarę nė žodžio, priėjome stebuklingai veikiantį gastronomą ties Jono Biliūno gatvele, pasielgiau gan išmintingai, bent man taip tuomet rodės. -Tu gal čia palauk,- pasakiau.- O aš užeisiu ir nupirksiu alaus! Norės - lauks, norės- nelauks. Laukimas įpareigoja? Alus irgi. Jei lauks, vadinasi...“ • Pasakotojas detaliai aprašo laimingąją savaitę, praleistą kartu su Tūla: „Ištisą savaitę mudu nesiskyrėm nei dieną, nei naktį, nepaleidom vienas antro nei iš akių, nei iš rankų. Negalėjom vienas kitu atsistebėti ir atsidžiaugti...“ • Viskas pasikeičia po nelemtos herojų kelionės į „Antrąjį miestą“ susitikti su Tūlos tėvais, pasibaisėjusiais dukters pasirinkimu. Tūla primygtinai prašo herojaus grįžti į Vilnių, bet jis pasilieka Kaune, o sutikęs pažįstamą Erną, kitą dieną išvyksta į Klaipėdą, „kuo toliau nuo Antrojo miesto“. Ilgainiui pasakotojas supranta padaręs lemtingą klaidą. Patekęs į Vasaros gatvės psichiatrinę ligoninę, naktimis pasivertęs šikšnosparniu lanko Tūlą jos kambarėlyje Užupio name. • „Mudu atsisveikinom, Tūla, bet tik todėl aš ir išmokau panorėjęs pasiversti skraidančia pele- gyvybe su paukščio širdimi ir žvėries dantimis. Tai aš nutūpdavau ant tavo krūtų, kai tu miegodavai besapniu miegu ir nubudusi rytą neturėdavai ką užrašyti į storąjį sapnų sąsiuvinį...“ • Tūlą jis sutinka tik po trejų metų, per vasarišką liūtį Vilniuje. Tuo metu ji jau gyvena Pagūdėje, savanoriškai užsidariusi pusrūsyje. Romanas 205 psl. • Kitas susitikimas po septynerių metų. Jie plaukia garlaiviu Nerimi į Valankampius, grįžta į miestą ir mylisi varnalėšose ant Vilnios kranto. Tai paskutinis herojų susitikimas. Pasakotojas vėliau sužino, kad Tūla sudegė pirtelėje miške neaiškiomis aplinkybėmis, o jos palaikai yra užkasti miške prie akmens (ne kapinėse). Herojus išsikasa Tūlos palaikus ir perlaidoja, įmūrydamas į grindis name, kuriame jie artimiau ir susipažino. Išeinant iš namo herojui virš galvos praskrenda šikšnosparnis, „tikrų tikriausias“. • Santykių su moterimis tema pasakojime sodri. „Tūloje“ inteligentas – matyt, vis dėlto neprastos išvaizdos ir su geru liežuviu – pelno daugelio moterų simpatiją ir guolį. Apie tai pasakojama be bravūros – tiesiog kaip apie pasroviui plaukiančio pasyvaus personažo patyrimus. Moterys ateina ir išeina, kaip ir istorijos. Kai kurios bando į jį įsikibti. Bet šis personažas turi nuostatą: „neprisirišti“, išlaikyti bastūno laisvę. • Meilė romane aprašyta labai atvirai, bet tai tikra, net didžiulė meilė, įgaunanti mito bruožų. Erotika Kunčino pasaulyje laisva, įprastinės ištikimybės ir atsakomybės sąvokos čia neegzistuoja, atsitiktiniai seksualiniai ryšiai kaitaliojasi. APIE TŪLĄ: • Jos vardas keistas: „tūla“ reiškia „dažna“, „kažkokia“. Ji iš tiesų viena iš daugelio, bet ir vienintelė – nepakartojamas jos spalvotas sijonas, jos mirtingas ir geidžiamas kūnas. Kaip ir svarbiausias veikėjas, ji beveik dugne, prie pražūties ribos – tuo ir žavi. Ji simbolizuoja visą varganą, griūvantį, bet nesunaikinamą miestą. • Tūlos portretas idealizujamas. Turbūt jis nebūtų toks sudievintas ir išaukštintas jeigu Tūla nebūtų mirusi, jeigu dar būtų galima kažką pakeisti (taigi įsimylėjėlis kreipiasi į savo mylimąją nesitikėdamas atsakymo). • Kunčino taip išaukštinta mergina nėra to meto grožio etalonas. Ji – jauna dailininkė, „lengvai pažeidžiamas ir vienišas žmogus“. Nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“, kaip ir visas Užupis. Jos „drovi, pasyvi šypsena“. „Tykiai atsaini“, smulki mergina. Jos „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos, sujudintos žemės, dvasios balsas“. Pagrindinis veikėjas sako, kad niekad nemėgo „tokių tylenių flegmų“. Tačiau stebėjosi kokia ji „dosni, tikra, santūriai smalsi“, „koks išlavintas humoro jausmas, piktoka ironija, kaip nuoširdžiai ji moka stebėtis“. Jis didžiavosi, kad ji ne tokia į kurią gatvėje gręžiotųsi vyrai („kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia patraukli kaip man.“). • Iš pirmo žvilgsnio požiūris ir kreipimasis į moterį toks tyras, švelnus koks tik tegali būti ne butaforinės meilės, bet tikros ir vienintelės - išraiška. Kaip tik todėl nesuprantamas atrodo herojaus pabėgimas susidūrus su pirmu santykių išbandymu. Kad ir kokias emocijas sukeltų prieštaringas benamio, bohemiečio elgesys, tačiau jo kreipimaisi (kurie dažnai primena laišką ar net išpažintį) į Tūlą yra gražiausios ir jautriausios romano dalys. Taip kuriamas tyras ir trapus paprastos moters ypatingas portretas. • Tačiau antroje romano pusėje, kai pagrindinis „herojus“ pabėga susidūręs su pirmuoju išbandymu, Tūlos psichologinis portretas natūraliai pasikeičia.. Po šio įvykio, pirmasis jų susitikimas įvyksta atsitiktinai. Nuo tada viskas piešiama kur kas niūresnėmis spalvomis. Ir nuo tos akimirkos jos portretas tapomas tik tamsiais potėpiais, toks ir išlieka antroje romano pusėje - tamsus. Asmenybė pradeda byrėti, lieka sugniuždyta. Po antrojo susitikimo jau aišku, kad Tūla išvažiuoja. Tarsi padedamas taškas šioje meilės istorijoje. • Abu veikėjai nekovoja už savo santykius. Ji atsiriboja nuo viso pasaulio, užsidaro savyje. O pačioje pabaigoje sužinome apie žlugusios asmenybės mirtį neaiškiomis aplinkybėmis („aptarnaudama karininkus pirtyje“). • „Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.“ • Meilė interpretuojama kaip jausmas, leidžiantis patirti būties pilnatvės ir visiško artumo su kitu žmogumi akimirką. Tikrovėje tokia meilė būtų užgesusi, ją būtų sutepusi gyvenimo kasdienybė, o išsiskyrimas kaip tik apsaugo jausmus, atmintyje jie išlieka tyri ir amžini. • Nors ir kelia skausmą, meilė laikoma dižiausia gyvenimo dovana- ji suteikia gyvenimui prasmės, sustiprina žmogaus tikėjimą pačiu savimi, atveria kūrybingumą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!