Meilės samprata Biblijoje

Meilė glaudžiai susijusi su pakantumu. Mylintis žmogus supranta, jog visi klystame, darome klaidų, bet tuo pačiu toks žmogus sugeba atleisti. Susitaiko su kito neigiama puse ir užmiršta klaidas. Apie tai kalbama laiškuose Korintiečiams: „Ji <...>pamiršta, kas buvo bloga“. Meilė skatina mus būti atlaidžius. Evangelija pagal Luką pasakojama, kad meilę Jėzus sugretino su atleidimu parabolėje apie sūnų palaidūną. ( 15, 11–32) Jame pasakojama apie žmogų, turėjusį du sūnus. Vienas iš tų sūnų užsigeidė ir reikalavo , kad tėvas atiduotų jam priklausančią palikimo dalį. Gavęs palikimą, sūnus išvyksta į tolimuosius kraštus ir ten, palaidai gyvendamas, išleidžia pinigus. Visiškai nuskurdęs, sūnus pradėjo tarnauti svetimam žmogui. Apturėdamas blogiausiais sąlygas, prisiminė savąjį tėvą: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu! Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas, pažinęs jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. “ Taigi meilės paveiktas žmogus sugeba pamiršti ir atleisti padarytas klaidas.
Meilė taip pat apibūdinama kaip pasiaukojimo bei amžinybės simbolis. Biblijoje labiausiai yra minima viena meilės rūšis – (tai) agápē. Iš graikų kalbos išvertus, šis žodis reiškia savarankišką, aukojančią, besąlyginę meilę. Agape yra terminas tinkantis, apibūdinanti Dievo meilę žmonijai, kaip sakoma Evangelijoje pagal Joną: „Nes Dievas taip pamilo...

Daugiau informacijos...