Mariaus Ivaškevičiaus trumpas kontekstas bei Madagaskaro analizė

Marius Ivaškevičius – šiuolaikinis postmodernus lietuvių prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, režisierius.
1980 – 1991 m. mokėsi Molėtų 2 – ojoje vidurinėje mokykloje, 1991 – 1997 m. studijavo VU filologijos fakultete lietuviu kalbą ir literatūrą. Dabar daugiausiai laiko skiria darbui su režisieriais, kurie stato jo pjeses.
Ivaškevičiaus kūrybai būdingas dėmesys istorijai ir Lietuvos valstybės bei kultūros klausimams. Ivaškevičius teigia, kad kultūra yra tautos, šalies statyba, kuri lieka, ir yra prasminga, visa kita tiktai architektūra. Laisvė nėra galutinis tikslas, reikia turėti idėją. Lietuvių tauta kaip augalas, kuriam vis nukerta šakas ir vėl iš naujo reikia leisti ūglius. Lietuviai dabar neturi maišto dvasios. Tauta kenčia ir skirstosi. Abejingumas viskam: ir žmonių, ir valdžios.
• Išleista 2004 metais. Daugelis pjesės veikėjų turi istorinius prototipus, iš jų pagrindiniai: Kazimieras Pakštas ir Salomėja Nėris.
• Pjesės variklis yra ne veikėjų santykiai, o skirtingų požiūrių, idėjų susidūrimai.
• „Madagaskaro“ erdvėje susitinka žmonės, kurie tikrame gyvenime niekada nebuvo susitikę, taip išryškėja kiekvieno jų idealas ar prisiimtasis uždavinys.
• Autorius vando atkurti tarpukario Lietuvos rašto kalbą: sąmoningai vartojami netaisyklingi posakiai, barbarizmai, neprigiję to meto naujadarai, gremėzdiški, situacijos neatitinkantys posakiai.
Pjesėje laužomi idealizmo ir patriotizmo mitai. Kilmės iš romėnų mitas perkuriamas taip: pasak Oskaro, lietuviai kilę iš mistinės Atlantidos, kuri neišlaikius lietuvių didybės, nuskendo.
„Madagaskaras“
Piliečiai neūkiški, bijantys naujovių („Vasarą mūsų tautiečiai linkę nekęsti lenkų, žiemą jie linkę nekęsti aptariamos žiemos“). Jie neatsargūs, naivūs (salė pasitiki slibinais komunistais), nemyli savęs (norėdami atsipalaiduoti, kariasi arba kapoja kaimynus), agresyvūs (visur mano priešus). Taip nuvainikuojama idealizuota senoji agrarinė kultūra: noras išsaugoti senąją kultūrą, formuoja atsilikimą, tamsumą, konservatyvumą.
Vartojama XX a. tarpukario kalba, labai netaisyklinga, su gausybe svetimybių. Juokas, ironija – svarbiausios meninės priemonės, kuriomis kritikuojamas mažos tautos poreikis susireikšminti.
Veikėjai:
Kazys Pakštas – Lietuvos geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas, profesionaliosios Lietuvoje geografijos pradininkas, iškėlęs ne vieną idėją lietuvių tautai.
Salė – Salomėja Nėris
Gerbutavičius – Juozas Albinas Gerbačiauskas – modernizmo literatūros pradininkas Lietuvoje, laikytas labai keista asmenybe
Oskaras – Oskaras...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!