Maironis ir Maironio kūryba

Maironis Maironio kūryba – viena iš pagrindinių gairių lietuvių literatūros istorijoje. Rašydamas ,,Apsakymus”, J.Mačiulis turėjo išsiaiškinti savo santykį su trimis pagrindinėmis Lietuvos istoriografijos kryptimis: su oficialia carine istoriografija, lenkų kalba rašytais romantikų darbais ir su lietuviškąja istoriografija, kurios žymiausias atstovas anuo metu tebebuvo S.Daukantas. Maironis yra pirmas Lietuvos istorikas, kuris paseka tautos kelią nuo tų laikų, kai ji iškilo iš priešistorinių amžių glūdumos, iki pat savo gyvenamojo meto, suvokdamas šį procesą kaip ištisinį ir nenutrūkstamą. J.Mačiulis domisi valstiečių klausimu, į baudžiavą žiūri kaip į stambią praeities socialinio gyvenimo negerovę, valstiečių pavergimas jam yra viena iš Lietuvos valstybės sunykimo priežasčių. Tačiau šie klausimai J.Mačiuliui neturi principinės, pirmaeilės reikšmės, jie niekur nei pabrėžiami, nei plačiau nušviečiami. J.Mačiuliui krikščionybė iš esmės aukštesnė, palyginti su pagonybe, religijos forma. Krikščionybės priėmimą jis suvokia kaip būtiną ir lietuvių tautai, deja, pavėluotą istorinės raidos žingsnį, suteikiantį pagrindus formuotis aukštesniai kultūrai, įsijungti į bendrą Europos tautų istorijos srautą. J.Mačiulis nesiekė propaguoti katalikybės idėjų. Jam rūpėjo, peržvelgus Lietuvos istoriją, išsiaiškinti, kokios yra lietuvių tautos ir valstybės sunykimo priežastys ir kas sudaro patikimą laidą jai suklestėti ateityje. J.Mačiulis pagrindine lietuvių tautos nelaime laiko kultūrinio savarankiškumo susilpnėjimą, po kurio ji neteko ir politinės laisvės. Svarbiausios šito nuopolio apraiškos – tautinio sąmoningumo nykimas, gimtosios kalbos atsižadėjimas šviesuomenėje ir aukštesniuose sluoksniuose. Lietuvių tauta, sukūrusi savitą pagonišką kultūrą, dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų liko izoliuota nuo bendrosios Europos kultūros tėkmės, atskirta nuo bendrojo švietimo ir kultūros progreso, o tai savo ruožtu sudarė sąlygas asimiliacijai su kaimynių tautų kultūra. Senosios Lietuvos istorijoje J.Mačiulis įžiūri pragaištingą kultūrinio momento tautos gyvenime neįvertinimą, dėl to buvo prarastas tautinis sąmoningumas, imta pasiduoti svetimiems papročiams. J.Mačiulio ,,Apsakymai” yra pirmas veikalas lietuvių istoriografijoje, susiejęs visą lietuvių tautos kelią nuo pačių seniausių laikų su dabartimi, jame lietuvių tautos istorija traktuojama ne tiktai kaip neužbaigta, bet dar ir nepasiekusi tų savo viršūnių, kurias ji galinti pasiekti. ,,Apsakymai” susiję su XIX a. antrosios pusės visuomenine mintimi. Istorijos procese J.Mačiulis suabsoliutina intelektualinį faktorių, tautinį sąmoningumą ir kultūrą laikydamas tautos egzistencijos pagrindu – tai sieja jį su pozityvizmu. Tuo metu, kai formavosi nacionalinė lietuvių kultūra, kai kova dėl jos teisių buvo aštrus paties gyvenimo iškeltas poreikis, kai rašto, švietimo suvaržymai buvo vienas iš svarbiausiųjų visuomeninio progreso stabdžių, – tuo metu veikalas, įsakmiai pabrėžiąs kultūros svarbą tautos gyvenime, buvo takrai savalaikis ir reikalingas. 1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio eilėraštis „Lietuvos vargas", 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys Pavasario balsai, kuris, vėliau buvo papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki gyvenimo pabaigos. Tai liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos knygų. Maironio ankstyvoji poezija, nulemta savo krašto ir savo laiko sąlygų, drauge išreiškia bendresnį dėsnį, būdingą ir kitoms atitinkamo laikotarpio Vidurio ir Pietryčių Europos literatūroms, susijusioms su ,,tautų pavasario” epocha. Visos jos žadino ir formavo nacionalinę sąmonę, skatino kovoti už savo tautos kultūrinę, o vėliau ir politinę laisvę. Išryškėjo ir būdingos ano meto literatūros temos ir idėjos: poetizuojama praeities būtis ir laisvės kovų heroika, aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba. Maironio eilėraščiai istoriniais motyvais yra vieni iš populiariausių visoje jo kūryboje, ne vienas tapęs plačiai liaudyje paplitusia daina. Taip yra dėl to, kad poetas iš gausybės istorinių faktų ima tik plačiausiai žinomus dalykus, nes jiems suprasti ir pajausti specialios erudicijos nereikia, jie gyvai paliečia kiekvieno fantaziją: tai Vilnius, senoji Lietuvos sostinė, Trakai, su kuriais glaudžiai susijusi politinė feodalinės Lietuvos galybė, tai kovų su kryžiuočiais heroika, tai ir piliakalniai, milžinkapiai bei girios. Šitiems motyvams pajausti lietuvių liaudžiai pakako istorinių žinių. Istorinė praeitis prieš mus iškyla ne konkreti ir apibrėžta, bet nuskamba tolimų atsiminimų aidu. Čia daug sielvarto, daug liaudies patirtų kančių, bet retkarčiais sublyksi ir didelių žygių, herojiškų kovų ir didybės vaizdai. Maironio istorinių motyvų eilėraščiuose, išspausdintuose pirmame ,,Pavasario Balsų” leidime, išreikšta jo ankstyvosios kūrybos istorinė koncepcija. Eilėraštis ,,Praeitis” – tai XIX a. istorinės sąmonės išraiška, tarsi visos epochos atodūsis, kuriuo atsiskleidžia šio amžiaus pagimdytas istorijos jausmas. Niekas kitas to meto poezijoje nėra taip stipriai išsakęs tos tikrai romantiškos svajonės prikelti gyvą praeities paveikslą, prasiskverbti į laikų gilumą, pamatyti istorijoje jausmo, gyvybės ir prasmės kupiną žmonių gyvenimą, kuriame glūdi tautos dabarties šaknys. Be abejonės, svarbiausia Maironio kūryboje yra tautos problematika. Tauta Maironio poezijoje - pagrindinė pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra pasaulio tautų istorija. Iš čia kiekvienos tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas. Istoriją Maironis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į kelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią Aukščiausiojo Būties Principo tikslus. Lietuvos buvimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poetui - ne vien sava tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią - Amžinosios Teisybės ir Meilės - sankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius: „Laimėkite, jaunos, pakylančios šalys!" (Jaunoji Lietuva). Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos proceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos džiaugsminga tonacija jaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulio istorijos pulsas, sutampąs su savosios tautos istorijos tėkme: Aplinkui jau žydi visur atgimimas; Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai. Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas, Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai. Gyvenamasis laikas Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypač mažų pavergtų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš pasaulio istorijos vyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės, apsisprendimo, lygybės principų visuotinį galiojimą. Savo tautą jis mato didžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautų likimo bendrininkę. Išvesti tautą į laisvę jis suvokia kaip savo kartos misiją, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai ypatingą atsakomybę. Tautos istorijos reflektavimas yra viena esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje atsiveria trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo", „apmirimo" amžiai ir yra atgimimo laikas. Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija iš dalies pratęsia XIX a. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa lakonišką ir įspūdingą išraišką. Maironiui būdingas atrankos ir koncentracijos menas leido duoti tautai senovės mitologiją - Gedimino, Kęstučio, Birutės Lietuvą, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus", kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo", kur „mūsų tėvynė ir buvo, ir bus" („Kur bėga Šešupė"). Tai Lietuva, plytinti mitiniame laike, kai „Kalbos nemindžiota gimtinės / Nei dainų mūsų Lietuvos" („Tėvynės dainos"). Šių vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinė energija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokiama analogija su gyvenamuoju metu. Tolimė laikė karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtis siejosi su pasipriešinimu Rusijai ir su jo aukomis: Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai: Jie mylimą Lietuvą gina; Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai Vainiką iš diemantų pina".                                                     „Oi neverk, matušėle!" Senoji Lietuva, pagal Maironio istoriosofinę koncepciją, pasaulio istorijos procese dalyvavo visų pirma kariniu ir politiniu būdu. Ji sukūrė valstybę, organizavusią Žalgirio pergalę ir gynusią Europą nuo turkų ir totorių. Kultūros sferoje ji davė unikalaus poetiškumo mitologiją ir dainas, kurias, anot Maironio, didžiausias vokiečių poetas Goethe vadino „poezijos perlu". Bet dėl tragiškų istorinių aplinkybių jai nebuvo lemta įsitvirtinti Europos tautų bendrijoje. Pragaištingą vaidmenį atliko tai, kad pavėluotai priėmusi krikštą, lietuvių tauta pasijuto „tarytum perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti". Laipsniškai ji neteko savo šviesuomenės, valstybinio savarankiškumo. Ji tarsi apmirė ir penketą amžių laukė Atgimimo. Atgimimo meto tautos būtis Maironio siejama su mirties ir prisikėlimo mitologija - tiek bibline, tiek ir senosios agrarinės kultūros. Tikėjimo tautos atgimimu negali palaužti jokie kentėjimai, nelaimės, vargai, nes atgimimas, prisikėlimas yra nenugalima pasaulio vyksmo jėga: po žemę sukausčiusios žiemos visados ateina pavasaris, Žemėje palaidotas grūdas visados pakyla gyvybės želmenimis, po nakties visados išaušta rytas, po Gavėnios liūdesio ateina Velykų džiaugsmas: Palaimintas laikas, kada vėversys, Į dangų iškilęs, viešai apgarsys Pavasario auštantį rytą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!