Maironio kūryba ir gyvenimo apžvalga

 Įžanga “Maironio poezija iš tų, kur įauga į žemę, į akmenis įsiėda…” Antanas Miškinis Maironio kūryba – viena iš pagrindinių gairių lietuvių literatūros istorijoje. Su jo vardu susijusi ištisa poetinės kultūros epocha. Maironio didžiulė reikšmė letuvių literatūros raidai yra visų pripažįstamas faktas. Ji didesnė ir daugiapusiškesnė negu tiesioginis jo kūrybos svoris ir poveikis: Maironis ne tiktai naujosios lietuvių poezijos pradininkas, sukūręs savą poetinę mokyklą, teikęs daugeriopų impulsų tolesnei mūsų poezijos raidai, bet ir autorius, kuris meninio braižo ryškumu padėjo kristalizuotis estetikai, visai skirtingai, o kartais net priešiškai paties Maironio meniniam mąstymui. Lietuvių poezija augo ne tiktai mokydamasi iš Maironio, bet ir polemizuodama bei kovodama su juo. Maironio reikšmė ir jo vieta lietuvių literatūroje buvo suvokta ne iš karto. Reikėjo perspektyvos ne tiktai jo kūrybos visumai apžvelgti, bet ir visos literatūros proceso turiniui bei krypčiai pažinti. Savaime aišku, kad sprendimų objektyvumą sąlygojo ir vertintojų literatūrinės bei visuomeninės pažiūros ir tyrinėtojų metodologija. Maironio vertinimo istorija atspindi daug esminių lietuvių literatūros kritikos ir mokslo poslinkių Bendriausi Maironio meninio pasaulėvaizdžio bruožai yra romantizmo ir poetinio realizmo dermė, pažymėta nacionaliniu savitumu. Tai, žinoma, labia bendra Maironio estetikos charakteristika. Bet ji kitokia ir negali būti: Maironis neatstovauja jokiai tiksliai apibrėžtai literatūrinei srovei, nes jų to meto lietuvių literatūroje nė nebuvo. Jo estetika išaugusi romantinės klasikinės XIX a. pirmosios pusės poezijos atmosferoje, nulemta XIX a. pabaigos lietuvių visuomeninio gyvenimo sąlygų. Teoriškai maža teapibrėžta, kūrybinėje praktikoje ji iškyla kaip darnus, stilingas, pabaigtas poetinis pasaulis, kurio gyvo žavesio nenublukina metų ir epochų kaita. Maironio gyvenimo apžvalga Kuo atidžiau skaitai Maironio kūrybą, tuo tvirčiau įsitikini, kad ji yra išaugusi iš poeto vaikystės pasaulio. Garsųjį Lietuvos dainių išaugino Raseinių kraštas. Kaip didelė upė gimsta iš mažos upelės, taip plati Maironio lyrikos vaga prasideda gimtinėje. Bėgo metai, o poeto mintys sklido į tėviškę: Ten tai prabėgo mano brangiausi Jaunystės laikai, Ir po tiek metų pats savęs klausi: Tai vien tik sapnai? “Vakaras ant ežero Keturių kantonų” Jonas Mačiulis – Maironis gimė 1862 metų lapkričio 2 dieną (pagal senąjį kalendorių spalio 25 dieną) Raseinių rajone, Pasandravio dvarelyje, kur laikinai gyveno jo tėvai – Ona ir Aleksandras Mačiuliai. Tikroji poeto tėviškė – netoliese esantys Bernatai. Šiame kaime prabėgo jo vaikystė, čia jis grįždavo aplankyti artimųjų, atgauti jėgų. 1873 metais Maironis išvyko iš tėviškės eiti mokslus Kauno gimnazijoj. Pakitusi aplinka paliečia ir poeto dvasią. Dešimt Kauno gimnazijoje praleistų metų skyrėsi nuo Maironio vaikystės kaip naktis ir diena. Gimnazijoj režimas buvo smarkus, nors to meto sąlygomis lietuvio valstiečio vaikui prasimušti į mokslą buvo labai garbinga, bet ir labai sunku. Gimnazijoje Maironis, kaip ir kiti lietuvių vaikai, atsidūrė ant pavojingos ribos. Lašas po lašo, ir galėjo ateiti toks laikas, kai pasidarytų gėda lietuviškos kilmės, kai, Maironio satyrų žodžiais tariant, suviliotų šilta pastogė, aukso nauda. Šitokiomis istorinėmis aplinkybėmis pats gyvenimas poetui iškėlė alternatyvą: eiti pasroviui ar ieškoti kitų kelių. Gimnaziją J.Mačiulis baigė 1883 m. . 1883 – 1884 m. studijavo Kijevo universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. Vargu ar vykdamas studijuoti Maironistiksliai žinojo savo būsimą profesiją, ar tikrai siekė būti humanitaru. Greičiausiai jam reikėjo, atitolus nuo visko, kaip reikiant susiorentuoti, geriau pažinti save. Ir Kijevo universitetas, nors atrodo Maironio gyvenimo kelyje atsitiktinis, viską galutinai nulėmė. Aiškiai suvokęs, kad nuo šiol aukščiausia jo gyvenimo idėja taps tėvynė, Maironis skubiai paduoda pareiškimą ir 1884 m. sausio mėnesį iš universiteto išstoja. Kurį laiką jis gyvena Ukrainoje, dirba namų mokytoju. Vasaros pabaigoje grįžta į Lietuvą ior vyksta į Kauną, kur priimamas į kunigų seminariją. Kunigo profesija duos jam teisę gyventi ir darbuotis tarp tautiečių. Abejonių vargai užsivėrė. Iš tolo švietė A.Baranausko, M.Valančiaus, K.Donelaičio pavyzdžiai. Širdyje Maironis jau buvo poetas. Netrukus eilėraščių posmai taps jo veiklos arena. Kauno kunigų seminariją Maironis baigė 1888 metais. Kaip gabiam studentui, jam buvo leista tęsti mokslus Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, 1892 m. Maironis pradėjo dėstyti Kauno kunigų seminarijoje. Jam paskyrė dogmatinę teologiją. Vos porą metų padirbėjus tėvynėje, 1894 m. Maironiui susidarė proga išvažiuoti dirbti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten prabėgo net penkiolika jo gyvenimo metų. 1894 – 1909 m. buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi. 1903 m. įgijo teologijos daktaro laipsnį. Po ilgų svetur pragyventų metų Maironiui pagaliau pasitaikė puiki proga grįžti į tėvynę:mirus Kauno kunigų seminarijos rektoriui, jis kviečiamas užimti jo vietą. 1909 – 1932 m. Maironis buvo Kauno kunigų seminarijos rektorium. Metus prieš mirtį Maironis gavo iš Vatikano protonotaro garbės titulą. Iškilmingus, į vyskupo panašius bažnytinius rūbus Maironiui atvežė į Kauną paties popiežiaus pasiuntinys. Maironis mirė 1932 m. ankstyvą birželio 28 dienos rytą. Nors maironis prašė kuklių laidotuvių, atsisveikinti su didžiuoju lietuvių tautos dainiumi suplaukė daugybė žmonių: Rotušės aikštė buvo tiesiog užtvindyta. 1937 metų birželio 30 dieną įvyko paminklo Maironiui atidarymo iškilmės. Maironio antkapį, dar vadinamą mauzoliejumi, sukūrė architektas S.Kudokas, bareljefą – skulptorius B.Bučas. Poeto vardu jis gražiausiai save apvainikavo, eilėmis išgarsino iš priespaudos besiveržiančią Lietuvą ir išpranašavo jai laisvės rytojų. Atgimimą laikė esminiu tautos istorijos posūkiu – sugrįžimu į pasaulio istoriją, atbudimu iš ilgaamžės priespaudos. Pirmąjį savo eilėraštį, pasirašytą Zvalionio slapyvardžiu, išspausdino “Aušroje” 1885 m. Maironio slapyvardžiu pradėjo pasirašinėti nuo 1891 m. Bendradarbiavo “Aušroje”, “Šviesoje”, “Vaivorykštėje”, “Tėvynės sarge” ir kitur. 1905 m. kartu su kitais parengė Lietuvos krikščionių demokratų partijos programą, nors jokios partijos veikloje tiesiogiai nedalyvavo. Reikšmingiausia Maironio kūrybos dalis – lyrika. Tai rinkinys “Pavasario balsai”(1895 m.), poemos “Lietuva”(1888 m.), “Tarp skausmų į garbę”(1895 m.), “Nuo Birutės kalno”(1904 m.), “Jaunoji Lietuva”(1907 m.), “Raseinių Magdė”(1909 m.), “Mūsų vargai”(1920 m.). maironis rašė ir libretus, literatūros istorijos ir kritikos darbus. Remdamasis daugiausia S.Daukantu, sukūrė populiarią istoriją “Apsakymai apie Lietuvos pareigą”(1891 m.). Kaune, buvusiame Maironio name, 1936 m. buvo įkurtas poeto muziejus (dabar vadinasi Literatūros muziejumi), jame eksponuojami memorialiniai kambariai ir jo kūryba. Kūrybos bruožai Maironio kūrybinis kelias gana tolygus: jaunystėje atrastų temų, motyvų, vaizdinių klodas mažai keitėsi, buvo nuolat plečiamas ir turtinamas. Lietuvių literatūros istorijoje Maironio kūryba tapo klasikiniu pavyzdžiu, vienaip ar kitaip veikusiu tolesnę poezijos raidą. Iškilusi tautinio atgimimo laikotarpiu poezija buvo tautos pavasario pranašas, reiškė visuomenines, patriotines idėjas, ugdė lietuvio dvasią. Maironio lyrika iškėlė subjektyvaus pasaulio vertę. Žmogaus ryšiai su tautinio atgimimo epocha, individualios egzistencijos rūpesčiai yra Maironio vaizdavimo objektas. Asmens santykiai su pasauliu ir su pačiu savimi, tų santykių apmąstymas, vertinimas, išgyvenimas. Dėmesys asmeniniams išgyvenimams, individualiai jų raiškai Maironį sieja su romantizmu. Jo poezijos žmogus yra romantinio tipo asmenybė, stipri ir jausminga. Maironiui artima romantinė poeto pranašo, tautos vedlio pozicija. Be tautinio romantizmo, XIX a. pirmosios pusės poezijos, Maironio kūrybai įtakos turėjo stipri tautosakinės lyrikos tradicija. Maironis ištobulino poetinę kalbą, sukūrė savitą aukštąjį stilių, derantį su pakiliomis intonacijomis, darnia eilėraščio sandarac. Poetas įtvirtino silabinę – toninę eilėdarą, įvairių metrinių struktūrų posmai suskambo natūraliai, raiškiai. Maironio pastangos išgyvenimui suteikti tinkamą poetinę raišką, kurti sklandų, jaudinantį, išbaigtą eilėraštį gerokai išplėtė eiliuotinės kalbos galimybes. Prabilęs įtaigiai, emocingai, turtinga poetine kalba atskleidęs individualų sielos pasaulį, Maironis atvėrė kelius moderniai XX a. poezijai. Maironio kūrybos savitumai: • To meto šviesuoliai kvietė tautiečius aukotis visuomenės idealams, dirbti tautos labui. Patriotinėje-visuomeninėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės meilė, ypač jaunimas, kviečiamas imtis bendrų darbų. • Patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema. Kaip įprasta romantikams ir Maironiui, Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu, skatina mąstyti apie tuometinę varganą Lietuvos padėtį. • Vis dėlto, be patriotinių šūkių, kvietimo dirbti tautai, aukotis aukštiems idealams, Maironis savo kūryboje kalba ir apie asmeninius žmogaus išgyvenimus, savitą dvasinę padėtį. • Taigi Maironio poezijoje matome du polius arba dvi temas – visuomeninę ir individo saviraiškos, kurios aprėpė ne tik tai, kas svarbu tautai, visuomenei, kas yra bendra, bet ir tai, kas individualiai, asmeniškai ir skausmingai išgyventa. Šiostemos neretai jungiasi viename eilėraštyje ir sudaro jo konflikto pagrindą. • Maironis mėgo eilėraštį komponuoti iš dviejų dalių: iš pradžių piešiamas epiškesnis vaizdas, o pabaigoje, paprastai paskutinėje strofoje, išreiškiamas asmeninis lyrinio subjekto požiūris, pvz.: eilėraštyje „Trakų pilis“ pirmiausia kalbama apie Trakų pilies bendrą vaizdą, garbingą praeitį ir bėgantį laiką, o paskutinėje strofoje prabylama „aš“ vardu: kalbama ne vien apie matomus pilies griuvėsius, bet ir išsakoma keliautojo, lyrinio subjekto nuomonė ir jausmai. Tokia kompozicija leidžia poetui ne tik nuasmenintai įvardinti problemą, bet ir išreikšti individualų požiūrį ir į ją, ir į save. • Neviename eilėraštyje Maironis kalba apie norą būti išgirstam, suprastam ir įvertintam. Kartais poetas prisipažįsta, kad nesupratimas slegia, todėl neretai nutyla, neišsako iki galo, neišreiškia žodžiais to, ką nujaučia. Laisvą poetinę jo saviraišką tramdo prisiminti visuomeninei įsipareigojimai, priklausymas kunigų luomui. • Maironis sukūrė vieną gyvibingiausių lietuvių lyrikos tradicijų. Vėlesnių kartų poetai ne sykį skelbė nusisuką nuo Maironio poezijos. Bet melodingas, lietuvių liaudies dainomis paremtas jo lyrikos stilius išlaikė savo vertę ir vėlesniais laikais. Šia tradicija rėmėsi ne vienas lietuvių poetas, pvz.: Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius. • Maironio poema „Jaunoji Lietuva“ yra reikšminga jo literatūrinio palikimo dalis, rodanti poeto santykį su savo epocha. Kaip ir eilėraščiuose, poemoje matome carizmo priespaudos išvargintą Lietuvą ir lietuvių šviesuolių pastangas žadinti nacionalinį supratimą, girdime herojiškos praeities aukštinimo, bei pasigėrėjimo tėvynės gamta intonacijas. • Poemoje yra fragmentiškai pavaizduoti atsidavusių Lietuvai žmonių likimai: Juozo ir Jadvygos meilės istorija, Motiejaus Goštauto, Onos Rainytės, Tumo ir kitų gyvenimo epizodai. Satyriškai vaizduojamas nutautėjęs dvaas. Pasakojama apie nacionalinio judėjimo laimėjimus: lietuviškos spaudos atgavimą ir 1905 m. pradedantį laisvėti kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Poemoje yra alegorinių vaizdų, kuriuose, kaip ir Vaižganto „Pragiedruliuose“ peizažams suteikiama perkeltinė tautinio atgimimo reikšmė. • Savitas iš pirmo žvilgsnio suvokiamas yra ir Maironio kūrybos koloritas. Panoramiškai platus Lietuvos peizažas su upėmis, ežerais, kalnais, piliakalniais ir pilių griuvėsiais, su didžiaisiais miestais ir valstiečių pirkiomis, skendinčiomis darželiuose bei soduos; Lietuvos gamta visais metų laikais – su aukštu, žvaigždėtu žiemos dangumi, šiltomis, svajingomis vasaros naktimis, džiaugsmingai atbundančiu pavasariu ir melancholiškomis rudens dirvomis; ofone – lietuviškas, valstietiškas tipažas: „broliai artojai“, geltonplaukės sesutės, raudomis savo kūdikį liūliuojanti močiutė. ********* Praeities poezija būna liūdna ir nostalgiška, šiek tiek primena kapines, kuriose poetas ravi nuo kapų žoles ir kalbina mirusius, kelia juos iš kapų ir šaukiasi liudytojais, jų vardu priokaišioja gyviesiems ir kalba būsimosioms kartoms. Maironis tokiomis temomis, galima sakyti, į lietuvių kultūrą ir poeziją įvedė linijinio, iš praeities į ateitį tekančio laiko sampratą. Šioj srity Maironis yra didžiausias reformatorius, sugebėjęs pertvarkyti lietuvių laiką, būtent eilėmis pažadinęs juos mąstyti istoriškai labiau, negu tai galėjo padaryti pati istorija. Laikas tradicinėje lietuvių kultūroje tarsi stovėdamas vietoje (tautosaka) arba paklusdavo kalendorinių ciklų ritmui („Metai“), o kartais nutrūkdavo, nulūždavo („Anykščių šilelis“). O Maironio poezija atsiranda, staiga pasirodo tuose istoriniuose tarpsniuose, kai reikia sumegzti nutrūkusius laiko galus ir kai ima veikti kolektyvinė vaizduotė, paprastai tuo metu pranokstanti meninius tekstus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!