Maironio poezijos analizė

Eilėraštyje „Širdis ir Protas“ jausmingai aprašoma vidinė žmogaus pasaulio kova bei nepateisinti lūkesčiai apie meilę, jo tema – dvikova tarp širdies ir proto, racionalumo ir jausmų, baimės likti įskaudintam. Pagrindinę mintį sunku išsiaiškinti iš karto, nes individualioji lyrika kelia daugiau klausimų negu randama atsakymų, bet atidžiai nagrinėjant išryškėja, kad mėginama suvokti meilės trapumo idėja, jos netvarumas, sukeliamas skausmas. Nors atrodo, kad lyrinis subjektas, būdamas neramus, ieškantis sprendimo ir kenčiantis žmogus, nori atsisakyti šio jausmo siekdamas išbristi iš nepasitenkinimo būsenos, skaitytojui leidžiama suprasti, kad vis dėlto mylėti ir būti mylimam – tai vertybė. Tuo pačiu svarbiu elementu laikomas ir intelektas: asmens sąmoningumas, siekis tobulėti ir nepasidavimas jausmams. Jie siejami su išsigelbėjimu nuo laiko, kuris kelia nerimą, ir problematiškos egzistencijos. Įvaizdžiai atskleidžia apie vidinę subjekto kančią bei padeda suprasti, kad kalbantysis – jau daug išgyvenęs asmuo, kuris patyręs skausmo, norintis priimti sunkius, bet svarbius sprendimus, kurie nulems jo pasaulėžiūrą ir tolimesnį gyvavimą. Laikas ir erdvė atskleidžiami pirmosios strofos aprašomo konflikto pagalba – viskas vyksta lyrinio subjekto galvoje jau ilgą laiką, kurį nelengva apibrėžti, nes sudaromas įspūdis, kad kasdien vis iškyla daugiau klausimų, kuriuos sunku išnarplioti. Nuo antrosios iki penktosios strofos vykdoma jausmų iracionalumo refleksija, širdis personifikuojama siekiant aiškiau išdėstyti mintis bei išgyvenimus, pavydas alegorijos pagalba sutapatinamas su erškėtrožėmis norint parodyti jo kandumą ir sukeliamą skausmą. Taipogi, naudojami tokie epitetai kaip „sukruvinta malda“ ir „neužgijančia žaizda“, metaforos skirtos pabrėžti tokio stipraus jausmo kaip meilė vidinę mirtį – „Nebatgaivins jau šalto kapo/Stebuklų priemone visa.“ Šios meninės priemonės naudojamos emocinį raiškumą. Eilėraščio pabaigoje išvystame koalizija – priešingus interesus ir jausmus tarp kalbančiojo širdies ir proto, o užbaigiama yra prašymu širdžiai bent kartą išgirsti intelekto patarimą. Apibendrinus, galima teigti, kad šio eilėraščio kontekstas – filosofinis. Nagrinėjama žmogaus esybės problemos, meilės ir racionalumo svarba siekiant jas išspręsti. „Širdis ir Protas“ atskleidžia lyrinio subjekto vidinį sąmyšį bei neišsipildžiusius...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!