Maironio "Išnyksiu kaip dūmas" analizė

Maronis, kurio tikrojieji vardas ir pavardė- Jonas Mačiulis,- XIXa. pab. XXa. pradž.poetas romantikas, kurio vienas svarbiausių kūrybos bruožų- garbingos Lietuvos praeities vaizdavimas. Jo kūryboje atskleidžiami asmeniniai žmogaus išgyvenimai, savita dvasinė patirtis. Jis sukūrė lietuvių lyrikos tradiciją, kuria rėmėsi rėmėsi ne vienas vėliau kūręs poetas. Jo kūryboje svarbiausios dvi temos: visuomenė ir individo saviraiška. Šios temos- ne vieno eilėraščio konflikto pagrindas. Poetui būdingi patriotiniai šūkiai, kvietimas dirbti liaudžiai, aukotis aukštiems idealams, ne mažiau svarbūs ir asmeniniai išgyvenimai, individui tautos rūpestį prisiimant kaip savo. Kai kurie eilėraščiai, tarp jų ir „Išnyksiu kaip dūmas“, kalba apie poeto, kūrėjo misiją, norą būti išgirstam ir įvertintam, prasiveržia nepasitenkinimo banga, nuoskaudos motyvai, kartais nutylima tai, kas žeidžia. Poetui dar esant gyvam, pasirodė keturi jo eilėraščių rinkiniai. Šis vienu iš lietuvių literatūros tėvų vadinamas žmogus buvo iškili savo meto asmenybė, išsilavinęs, imlus, visų mėgstamas ir mylimas. Jo, kaip poeto, pasaulėžiūrą ir kūrybą formavo tautinio atgimimo sąjūdis, tačiau vėliau, kintant visuomenės gyvenimo aplinkybėms, Maironio lyrika prarado uždegančią pasipriešinimo jėgą, prigeso, entuziazmą dažnai pakeisdavo susimąatymo nuotaikos. Keista, šiais bruožais pasižymi ir „Išnyksiu kaip dūmas“ tačiau jis kurtas dar pačioje jo kūrybos jaunystėje. Kūrinyje „Išnyksiu kaip dūmas“ jaučiamas gilus susimąatymas, išnykimo, užmaršties baimė, o galbūt jau ir susitaikymas su lemtimi. Šis kūrinys, nors pasižymi filosofine išmintimi, tačiau nėra visiškai meditacinio pobūdžio dielogas su savimi. Tai- savrstančio būties klausimus žmogaus mintys, todėl ramybės mažai: skaudžiai ir atvirai kalbama apie išgyvenimus, suvokus savo paties trapumą, nepastebimumą laike. Eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“ yra klasikinių poezijos formų, griežtai laikomasi eilėdaros reikalavimų, aiškus kryžminis rimavimas. Jau nuo pat eilėraščio pradžios retorikai suteikiamas svarbus vaidmuo. Retoriniai klausimai ir sušukimai sutinkami kikvienoje strofoje ir suteikia ryškesnį įspūdį, į neša dramatiškumo, galbūt netgi atitinkamo fatalizmo. „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo<...>“ atsklaidžia ir iškart užtvirtina lyrinio subjekto jauseną pirmoji eilėraščio frazė. Ši tezė aiškiai atskleidžia požiųrį į nepažabojamos laiko tėkmės, galybės ir asmens santykį. Jau nuo pat pradžių nesvarstoma galimybė išvengti skaudaus didybės, garbės ir prasmingumo, aktualumo netekimo. Epitetas „neblaškomas vėjo“ pradiniam argumentui suteikia netik romantinį atspalvį, tačiau ir neišvengiamumo įrodymą: niekas tam neužkirs kelio. Negailestinga baigtis neišvengiama: „ Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, kentėjo,/ O kas jų bent vardą atspės?“ . Toks dėsningumas galioja visiems dideliems ir menkiems darbams, žymiems ir seniai nuostojusiems savo garbės žmonėms. Kalbama jau nevin lyrinio „aš“ atžvilgiu. Iš jo kalbėjimo- retorinių sušukimų ir ne mažiau reikšmingų klausimų, kurių numanomas atsakymas dažniausiai yra neigiams,- suprantame, kad jis jaučiasi tokia pašia maža pasaulio dalele, kurios laikas jau eina ir tuojau pasibaigs- jis bus užmirštas: laikas negailestingas visiems. Visko, kas laikina, išnykimo pastovumą tik dar labiau pabrėžia išties kadaise gyvavusių ir nemenką galią turėjusių miestų pavyzdžiai- jų galybė per amžius visiškai sunyko, jie nebeišliko ir žmonių mintyse, nebegalima gėrėtis jų išblėsusia šlove, niekas nebežino apie jų buvusią įtaką ir palikimą šioms dienoms. Kaip galima pastebėti, kiekvienas posmasvis papildo ir sustiprina pagrindinį kūrinio argumentą- išnyksiu... mintis rutuliojama apeliuojant į vis naujus klausytojui/ skaitytojui užgimusius pojūčius. Plėtojant mintį pradedama kalbėti nevien apie jo kaip žmogaus- kūno- daugiaprasmį sunykimą. „O kas mano kančios? O kas įkvėpimas?“, „Užmirš mano giesmes“- kalbama eilėraštyje su nusivylimu ir liūdesiu. Iš gilaus filosofinio apmąatymo grįžtama į dar kitokią realybę, kuriai skiriama dar vina jausmo, karštų emocijų banga. Nerimaujanti asmenybė, rodos, atranda naujus klausimus, svarstoma apie pasiaukojimo, pasišventimo ir dvasinės kovos sudėtingumo prasmę, apmąstoma dvasinė kančia ir aiškiai suabejojama dėtomis pastangomis, apskritai gyvenimo atpildu. Manu, tai ir yra pagrindinė kūrinio problematika: žmogui svarbu būti nepamirštam, tačiau kūrėjui tokia sąlyga įgyvendinama tik tuomet, kai būna nepamiršti jo darbai. Paradoksalu- su laiku kiekvieno kultūrinio palikimo, išskyrus minumentus, vertė, praktine prasme, mažėja, jo aktualumas blėsta, nes atsiranda skaudesnių to meto žmonėms problemų, keičiasi visuomenės gyvensena ir nuotaikos. Ši problema žadina dar didesnį sielvartą, nes menininkui, tuo labiau poetui, svarbiausia- perduoti savo, rodos, jau įamžintą jausmą tiems, kurių jis niekad nepamatys, kurių lakų nesulauks. Pradžioje vartotas „išnyksiu“ pasikeičia į „užmirš“, kas, mano manymu, yra viena ir tas pats: tai, kas pamiršta- nebeegzistuoja, jo įtaka nebejaučiama- jis išnyko. Šiuo atveju, „išnyksiu“ ir „užmirš“ kaita yra žaidimas lygiaverčiais sinonimais, parafrazėmis. Manau, kad būtent šiuo momentu klausytojas tikrai suklūsta- ne faktas, kad tavęs nebėra, sunaikina, o tai, kad egzistuoji tik tol, kol tave prisimena, kol mini tavo darbus, o menininko kūrybą. Po retorinio sušukimo „Užmirš mano giesmes!“ vėl prakalbama apie kitus to paties likimo žmones, vėl minimi dėsniai: „Poetai kiti/ Ieškos įkvėpimo brangaus!“. Įkvėpimas, polėkis, siekimas kurti, manau, savaime pateikiamas kaip kančia. ( Į viską žvelgiant iš praktinės pusės, dvidešimt pirmojo amžiaus savianalizė leidžia susiprasti, kad kažko kūrimas, palikimas „ateisiantiems“: yra būdas save pratęsti, dėl baimės kada nors būti užmirštiems.) Iš dalies abejojama ar įkvėpimas yra dovana, tačiau jokiu būdu neatmetama jo vertė. Kalbant apie įkvėpimą pasitelkti romantizmo įvaizdžiai(„ Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti“), jis gretinamas su dangaus šviesuliu, kurio numanoma reikšmė gali būti ir viltis, ir tikėjimas, ir idealas, tobulybės įsikūnijimas. Tokia metafora jau savaime atmeta galimybę, kad lyriniam subjektui įkvėpimas- vien kančia, skausmas. Žinoma, galima pastebėti ir anktesnę metaforą, kurioje kūrybinės kančios įvardijamos kaip sumigę dvasios žaibai („O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?/ Tie dvasios sumigę žaibai“), tačiau negalima pamiršti, kad paneigdamas kūrybinės dovanos vertę žmogus jos ir atsisakytų, lyrinio subjekto atveju, susitaikoma su lemtimi, liekant to patie užmirštamo, tačiau vis dar pasišventusio kūrėjo pozicijoje. Vidinė įtampa, sunkios dvasinės būsenos pastovumas dar labiau atskleidžia kraštutines lyrinio subjekto mintis, jausmus, svarstymus, tačiau širdies nerimas bei įkvėpimas nepaneigiami kaip gyvenimo vertybės: jis supranta, kad nė vienas kūrėjas be tos „žvaigždės“ neišgyvens, tačiau kiekvienam, kaip ir jam, lemta ja nusivilti arba būti nuviltam. Vis dėlto visi buvo yra ir bus pasiryžę kilti tuo kančių keliu. Paskutinė strofa „uždaro“ eilėraštį, čia kalbama būtent apie tai, ko nenorima prarasti išėjus- garbės. Anot lyrinio subjekto, ji- šešėlis, bėgantis greta. Epitetu sustiprinamas argumentas ir nusakoma reikšmė. Ji (garbė) laikina, manau, tai ir yra kūrinio pagrindinė prasmė, kuria poetas išreiškia savo darbų, garbės laikinumą. Iš dalies vėl galima atrasti sąsajų su romantizmo simbolika: jo laikui, nakčiai, praėjus, prasidėjus rytui, visa, kas tuomet tviskėjo, traukė, praranda reikšmę, galią, svarumą. Kūrinyje- laikų formų įvairovė: netgi viename sakinyje jos susipina, taip paryškindamos kontrastą tarp to, kas buvo ir bus, pabrėždamos rezultatą(„Kur Sardės? Atėnai?“). kuomet esamuoju laiku kalbama apie jau nebeegzistuojančius miestus akivaizdesnis tampa tas skaudus virsmas, nykimas. Tokia laikų kaita suteikia gilesnį įspūdį, situacija priartėja prie klausytojo. Puikiai varijuojama tuo, kas jau nutiko lyriniam „aš“ ir nutiks „ateinantiems“(

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!