Maironis ir jo eilėraštis "Išnyksiu kaip dūmas"

Maironis – žymiausias XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių poetas, priklausęs romantizmo epochai. Maironis kūrė spaudos draudimo, tautinio sąstingio laikotarpiu, todėl pagrindinės poeto kūrybos temos — meilė tėvynei, tautos ir atskiro žmogaus likimas, tautinio atgimimo, išsivadavimo idėjos. Visos jos išreikštos daugybės žanrų kūriniuose : eilėraščiuose, poemose, dainose, satyrose. Maironis išleido eilėraščių rinkini „Pavasario žiedai“, į kurį įėjo ir eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“.
Eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“ – meditacinio, apmąstymų tipo, nelabai didelės apimties kūrinys. Maironis jį parašė dar ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, kai jam labiau rūpėjo išgyvenimų, jausmų, žmogaus, kaip kūrėjo, menininko pasaulis.
Pirmoji eilėraščio strofa prasideda griežtu teiginiu – būsimojo laiko vienaskaitos pirmo asmens veiksmažodžiu „išnyksiu“. Lyrinis subjektas kalba tvirtai įsitikinęs, tikėdamas išsakomais žodžiais. Save eilėraščio žmogus palygina su dūmu – „kaip dūmas“ – greitai, lengvai ir nepastebimai išnykstančiu ir niekada nebeatgimstančiu, nebepasirodančiu. Dūmą apibūdina vaizdingu epitetu „neblaškomas vėjo“, tarsi norėdamas įrodyti, kaip greitai ir ramiai jo nebeliks. Antrąja strofos eilute užbaigiamas retorinis sušukimas, kuriuo lyrinis subjektas išreiškia tikėjimą savo žodžiais, nors jie jam ir skaudūs. Antroje eilutėje lyrinis subjektas kategoriškai teigia, jog visi jį užmirš. Pavartojami net du neiginiai: „niekas“ ir „neminės“. Antroji posmo dalis, trečia ir ketvirta eilutės – retorinis klausimas, kuriuo norima paremti, įrodyti išsakytas mintis – juk daugybė žmonių gyveno prieš tai, o jų niekas nebeprisimena : „ o kas jų bent vardą atspės?“ . Lyrinio subjekto nuotaika niūri, liūdna, nes jis įsitikinęs, jog nėra nieko amžino ir neužmirštamo.
Antroje strofoje lyrinis subjektas dar sykį bando įrodyti išsakytas mintis. „Pasaulio darbus“ – žmonių gyvenimus, nuolat besikartojančius veiksmus, bėgantį laiką – jis palygina su visada besikeičiančiomis, kaskart kitokiomis, naujomis bangomis, mintimis: „bangos ant marių“, „mintys žmogaus“. Šiuos žodžius išsako retoriniu sušukimu, tarsi norėdamas labiau įtikinti. Nuolatinę kaitą išsako esamojo laiko veiksmažodžiu „mainos“, taip lyg parodydamas, jog viskas nuolat keičiasi, niekas neišlieka toks pats. Antrą strofos dalį sudaro netgi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!