Maironio eilėraščių analizės

Šiame Maironio eilėraštyje, kaip ir kituose panašaus pobūdžio kūriniuose, aprėpiami du dalykai: lyrinio subjekto jausmai bei požiūris, ir tėvynė, nes jai šie jausmai ir žvilgsniai skirti. Lyrinis vyksmas yra paremtas argumentų pateikimu, norint išreikšti ir pabrėžti lyrinio herojaus jausminę ir dvasinę būseną, santykį su tėvyne. Romantinė meilė eilėraštyje idealizuojama, kalbama apie numylėtosios ypatingumą. Tėvynė nepaprasta, nes vienintelė sugebėjo pavergti lyrinio herojaus širdį ir jauną poetą įkvėpti kūrybai.
Poetas kalba apie grožio paslaptį. Vizijoje pasirodžiusi poezijos mūza paduoda lyrą (nuo Antikos laikų dainius vaizduojamas su lyra rankose) ir veda į užburtą šalį. Tik ta šalis nežada laimės, jos takas apibertas ašaromis, retai kas gali šiuo taku eiti. Poetui atidengiamos grožio paslaptys, širdžiai duodami stebuklingi žodžiai, ausiai - dainos. Eilėraščio vyksmas, plėtojamas kaip regėjimas, kaip vaizduotės žaismas. Eilėraštis baigiamas regėjimo išnykimu, širdis vėl kasdienybės varguolė, bet ji negali užmiršti „veido paslaptingo‘‘, tarsi akimirkai iš marių išnirusios pačios poezijos tviskėjimo. „Poezijoje" svarbiausi Maironio žodžiai – įvaizdžiai: žvaigždė, dangus, marios, akys, krūtinė, širdis, ašaros, dainos, kraujas. Tai romantinė leksika, kuria atskleidžiamos aukštosios dvasios būsenos, jas atitinkantys, paryškinantys gamtos vaizdiniai.
Eilėraštyje akcentuojamas Tėvynės gamtos grožis, minimas upių tėvas – Nemunas. Ši upė yra simboliška, nes ja norima pabrėžti jos senumą, kiek ji matė. Gamtos paveikslas perdėtas, nes Lietuvoje nėra kalnų bei didelių lankų. Toliau minimas sunkus tautiečių gyvenimas, besitęsiantis nuo senų laikų, pabrėžiama carinės priespaudos dalia. kuomet dar niekas neįsivaizdavo tokios tamsios tautos ateities, jos vergovės (,,Kai lietuvis netikėjo,/Jog belaisviu bus”). Girios yra personifikuotos (,,Girios minėjo”). Ūžiančios girios simbolizuoja laisvę ir nepriklausomą lietuvių tautą, kai ji dar nebuvo pavergta, nes girios ūžia, ošia laisvai ir nevaržomai. Trečioje antros dalies strofoje vaizdingais veiksmažodžiais (,,griūva”, ,,pūva”) pabrėžiamas galingos Lietuvos praeities nykumas, istorinių vertybių merdėjimas, laiko žiaurumas. Paskutinėje šios dalies strofoje grįžtama į lyrinio subjekto gyvenimo praeitį, į erdvę kupiną kančių ir nusivylimų.
Eilėraščio pradžioje minimos didžiosios Lietuvos upės – Nemunas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!