M. Martinaitis "Mano žemė sulaukė amnestijos"

Nagrinėjamas interpretacijos tekstas lyrinis. Kiekviena iš eilėraščio stulpelių, turi atskirą tęstinę prasmę. Iš paties eilėraščio pavadinimo matyti, kad kalba bus apie laukiamą gimtosios žemės atleidimą.
Pirmame stulpelyje kalbama pirmuoju asmeniu. „Skambinu į Kalnujų kapines„ -kreipiamasi į kapines, kuriuose perkeltine prasme skubinami žmonės, pranešant jiems apie rastus dokumentus. Siejant šias eilutes, - Skambinu į Kalnujų kapines, Sakau: skubinkite — jau atrasti dokumentai... „ - su pavadinimu, galime suvokti žodžių gilesnę prasmę: kodėl būtent kreipiamasi į kapines? Autorius, šiais žodžiais, išreiškia tuometinių žmonių lūkesčių svarbą ir jų gyvenimo skurdą, kuomet buvo laukiamą ir viliamasi to, kas buvo užgrobta, okupuota, pradanginta. Tačiau jų raginimas skubėti, sietinas su nerimu ir nepatiklumu, juk mirusieji nebegali džiaugtis permainom ar sulauktais lūkesčių išsipildymais. Nerimas ir nepatiklumas išreikštas su istoriniais Lietuvos įvykiais ir dažna valdžios bei politinės padėties kaita, verčia nerimastingai elgtis, baiminantis galimų greitų pokyčių.
„Ne sau ir ne savo valia, jūs priėmėt žemės Komuniją“ – šiais žodžiais prasideda antras stulpelis. Kreipimasis nukreiptas į kapinėse sugulusius žmones, kurie ne savo valia ir ne prieš savo norą ten sugulė. Tekste panaudota metafora skirta pagražinti ir sušvelninti tikrovės siaubą, kuris buvo vykdomas okupacijos metais. Trumpiau tariant, Lietuvos žmonės buvo žudomi. Jų mirtys buvo beprasmiškos arba mažai prasmingos, kadangi vykdomos represijos nukreiptos ne į tiesiogines kovas, o ilgalaikes politinės ir ekonominės okupacijos represijas, sankcijas.
„Kalnujų kapinėse — kažkada jūsų burnas mačiau dar pilnas kalbos„ – pabraukta metafora pagražina ir papildo eilėraščio tekstą, tačiau kalbant apie eilėraščio teksto prasmės plėtojimą, matomas artimas lyrinio subjekto santykis su mirusiaisiais. Jų burnos buvo pilnos kalbos, kuomet gyvenimas liejosi ir jų norai bei troškimai nebuvo išpildyti, jų baigtis – mirtis, žūtis...
Trečiame stulpelyje minimas lyrinio subjekto santykis su gamta. Tęsiamas bendravimas su mirusiaisiais... „Laikas atsišaukt, mirusieji: jūsų pagulta žemė vaisių neduoda. Pagal savo vardus atsišaukia javai, plynuose laukuose sujuda pašaukti kaimai.” Pavartota metafora, personifikacija ir litotė. Mirusieji negali kalbėti,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!