Lowenthal‘io knygos išvados

Pripažindami, kad dabartis įtakoja praeitį, mes susiduriame su paradoksu. Mes saugome praeities dalelytes, kad išsaugoti mūsų paveldą neužtemusį. Tuo pačiu išsaugojimas pats savaime rodo mums, kad nekintamumas- tai iliuzija. Kuo daugiau mes išsaugome, tuo daugiau suprantame, kad panašios relikvijos pastoviai keičiasi ir iš naujo interpretuojamos. Mes laikinai pristabdome jų eroziją tik tam, kad įvairiais būdais juos pagražinti. Ir praeities gelbėtojai keičia ją ne mažiau nei naikintojai. Ko verta praeitis? Fiksuota praeitis- tai ne visai tai, ko mums reikia. Mums reikia tokio paveldo, su kuriuo mes galėtume pastoviai rasti bendrą ryšį, toks, kuriame susilietų dabartis ir praeitis. Mes negalime išvengti jausmo, kad praeitis iki tam tikro lygio iš tikrųjų yra mūsų pačių kūryba.
Atminties sferoje vyksta panašūs susiliejimai ir transformacijos. Pirminiai prisiminimai praeina per atminties filtrą apie mūsų pačių ankstesnę atmintį ir apie tai ką mes girdėjome iš kitų. Juos veikia nauja patirtis.
Išsaugojimas formaliai orientuotas į praeities fiksavimą, tačiau jis nepadės mums atrasti tokios praeities, kuri visada keičiasi su mūsų dabartiniais lūkesčiais. Tai, kas išsaugojama, kaip ir tai, kas saugoma mūsų atmintyje, nėra nei tikras, nei stabilus praeities realijų panašumas.
Nuolatinę žmogaus įtaką praeities reliktams mes įsisąmoninome visai neseniai. Istorinių paminklų saugojimas padėjo mums pamatyti kaip reikšmingai keičiasi praeitis kad atitiktų dabarčiai. Senuosius pastatus ar artefaktus ilgą laiką pritaikydavo naujiems tikslams, tačiau išsaugojimo impulsas tokias adaptacijas padarė labiau pastebimomis. Adaptaciniai pakitimai dažnai paremti praeities „švaros“ šalininkų. „Nenurenginėkite“ senų pastatų, neatimkite iš jų vėlesnio palikimo ir neužkabinkite jiems praeities įvaizdžio- sako Reskino ir Morriso pasekėjai- palikite juos ramybėje, išskyrus gal tik einamąją profilaktiką tam, kad ant jų būtų matyti laiko žymės ir o praeities panaudojimas.
Tačiau iš tikro ši maksima niekada nebus įgyvendinta. Net pati minimaliausia senųjų statinių apsauga nuo erozijos ar nuo gerbėjų atsiliepia dažnomis ir nenumatytomis pasekmėmis. Tokios pasekmės neišvengiamos. Nereikia savęs apgaudinėti, kad mes sugebėsime išlaikyti praeitį nepakitusią.
Reskinas ir Morissas smerkė restauraciją...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!