Nyčės knygos tragedijos gimimas

F.Nietzsche’ė ( 1844 - 1900 ) - veinas žymiausių vokiečių filisofų. F.Nietzsche’ė rašė asmeniškai atskleisdamas savo būtį, kaip esantis, gyvenantis joje. Todėl ir kiekvienam esančiam ir gyvenančiam nėra svetimi klausimai, kankinę didįjį filosofą. Skaitant ir priimant asmeniškai, nesunku pasiduoti informuojančiam F.Nietzsche’ės kalbėjimui ir tapti nekritišku. Pasirinkau F.Nietzsche’ės veikalą “Tragedijos gimimas”, kadangi buvo įdomu pažiūrėti, kaip Naujųjų laikų (19a.) mąstytojas žvelgia, kaip interpretuoja neišsemiamus senovės istorijos lobius. “Tragedijos gimimas” - F.Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus, beje ir po jo šis klausimas lieka atviras, tad naujųjų kartų filosofai savo mąstymo lygiu gali plėtoti šią problemą. Pažvelgus į veikalo ištakas, sunku jį sieti su istorija, įvykiais, tvyrojusiais virš Vokietijos. Pradžia buvo 1870 m. pradžioje Barelio muziejuje perskaityti du pranešimai “Muzikinė graikų drama” ir “Sokratas ir tragedija” bei parašytas straipsnis “Dionisiškoji pasaulėžiūra”. Knygos rankraštis buvo baigtas po metų ir pavadintas “Graikų linksmumu”. Vėliau 1886 m. kiek pakoreguotas paties mąstytojo veikalas buvo išleistas pavadinimu “Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas”. Veikalas susijęs su mąstytojo gyvenimu, kai jo dvasia buvo atverta muzikai. Matyt, ne veltui tyrinėtojai turiu galvoj A.Šliogerį, Br.Genzelį vadina jį filosofu ir muzikantu. Ir pats F.Nietzsche’ė rašė: “Tik dėl visiškai atsitiktinų priežasčių neišsirinkau savo profesija muzikos”. Gal paskatinimu rašyti šį veikalą buvo jo žviglsnis į vokiečių kultūrą , t.y operą, kuri nublanko prieš graikų tragediją, iškeltą, kaip gimusią iš žmogaus vidinių gilumų. To negalima pasakyti , anot F.Nietzsche’ės apie operą “Tragedijos gimimas”. F.Nietzsche’ė savo kūrinį rašė tuo laikotarpiu, kai jis, veikiamas R.Wagner’io ir kt. idėjų, daugiausia domėjosi kultūros problemomis. Čia iškeliamas menas, kaip svarbiausia žmogaus veikla,o ne moralė. “Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios” (tai pagrindinė veikalo dalis, tik vėliau buvo parašytas “Kritiškas žvilgsnis į save”) skiriasi nuo vėliau pasirodžiusių veikalų, nes tai F.Nietzsche’ės žodžiais tariant, “jaunystės kūrinys, kunkuliuojantis jaunatviška drąsa ir jaunatviška melodija, nepriklausomas, užsispyrusiai savarankiškas”, kur kalbėjo “svetimas balsas, dar nežinomo dievo sekėjas, laikinai pasislėpęs po mokslininko toga už vokiečio nerangumo ir nenoro pripažinti dialektikos”. F.Nietzsche’ė, prisimindamas savo jaunatvišką “audrą ir veržimąsi”šūkteli: “Dainuoti reikėjo jai, šitai “naujai sielai”, o ne kalbėti !” Taigi, tuo gan gerai matomas mąstytojo muzikinės sielos prasiveržimas. Keista, kodėl mąstytojas prirašė lyg pratarmę “Kritiškas žvilgsnis į save”?! Kažin, ar yra toks mąstytojas, kuris galėtų sau leisti tokį žvilgsnį, t.y. atvirai, nesiteisinant prisipažinti sau ir išsakyti visiems, kad kūrinys, gimęs iš vidinės būtinybės, kilęs iš pačių asmenybės gelmių, tėra “prastai parašyta” knyga, sunkiai skaitoma, nevaizdinga ir “sujaukta”. Nors ir koneveikdamas F.Nietzsche’ė kalba apie savo pirmąją knygą, tačiau nėra sunku pajusti ir mąstytojo meilę tai knygai. Jos dvasia romantiška, ji didinga, pilna veržlumo ir vidinio grožio. Nepaisant atstumo, kuris skiria jaunąjį F.Nietzsche’ę nuo brandžiojo, pati problema, iškelta “Tragedijos gimime iš muzikos dvasios” neprarado savo aktualumo ir svarbos. “Problema raguota, nors nebūtinai jautis”, kaip ją apibūdina autorius, su jam būdinga žaisminga ironija. Tai “paties mokslo problema , patupdyta ant meno pamato - nes mokslo problemos neįmanoma įžvelgti mokslo dirvoje. F.Nietzsche’ė ėmėsi sunkaus uždavinio “pažvelgti į mokslą menininko, o į meną - gyvenimo akimis” . Problema turbūt galėtų būti suformuluota ir taip: kultūros kaip dionisiškojo ir apoloniškojo pradų kovos arenos teorija. Tai kartu atskleidžia ir F.Nietzsche’ės sau iškeltą pagrindinį tikslą - “suvokti tą vienovės misteriją”. Ieškodamas atsakymo į sau iškeltus klausimus, autorius keliauja pas graikus, prie tragiškosios pasaulėžiūros ištakų, nes kaip tik ten yra ryškiausia, priešpriša tarp plastinio vaizduojamojo apoloniškojo ir neplastinio muzikos (dionisiškojo)meno. Tos dvi skirtingos jėgos eina šalia, bando nugalėti viena kitą, ir tokiu būdu viena kitai žadina naujus kūrybos impulsus, kol galiausiai “metafiziniu helėnų “valios” aktu pasirodo suporuotas”. Tas “valios” aktas paimtas iš A.Schopenhauerio veikalo “Pasauli, kaip valia ir vaizdinys”. (Kaip žinoma, F.Nietzsche’ė A.Schopenhauer’į vadino savuoju “intelekto broliu”, todėl veikale jaučiama didelė šio žmogaus įtaka). “Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios” yra estetikos veikalas, kuriame būties procesų prasmė - menas, o pasaulio egzistavimas - estetinis fenomenas. Kaip sako F.Nietzsche’ė, šioje knygoje išsiliejo jo “gyvenimo (taigi ir meno) užtarimo instinktas ir sukūrė sau visiškai priešingą teoriją ir gyvenimo vertinimą, grynai artistinį, antikriščionišką”, kurį pavadino dionisiškuoju. Gal tokį F.Nietzsche’ės antikriščioniškumą galėtų paaiškinti 19a. pabaigoje vyravusi “Dievo mirties” epocha, kai nemirtinga, vienintelė absoliuti tiesa buvo nebepatikima. Kas gi yra tas dionisiškasis pradas, kuris išdidžiuosius, gyvenimiška energija trykštančius graikus privertė sukurti tragediją.Ir kam iš viso reikėjo graikams tragedijos mito? Dionisas - tas “su morale nieko bendra neturintis Dievas menininkas, kuris ir statydamas, ir griaudamas, ir gėryje, ir blogyje vienodai siekia patirti savo džiaugsmą ir tai, koks jis pats puikus” .Kaipgi jis, privertė trokšti “to, kas šlykštu , kas būties gelmėje yra baisaus, pikto, mįslingo, kas griauna ir yra pražūtinga “.Kyla klausimas: “Iš kur atklydo tas baisus “Dievas menininkas”? Ar jis ištiesų toks baisus? Gal graikų gyvenimas, kuris “iš prigimties yra nemoralus”, yra to Dievo šaknys?! Atrodo, jog Dionisas - Dievas, nešantis pesimizmą. Tačiau graikų pesimizmas vadinamas “stipriuoju”, nes tik juokas, ironiškas juokas, susiliejus su dievais ir virtus jais, cikliškame laikotarpyje, atkartojant pradžių pradžią - kosmogoniją - galėjo prikelti juos iš sapno. Tada dionisiškame svaigulyje besikvatojantis graikas virsta dionisiškuoju išsigimėliu (turbūt Zaratustra). Iš pradžių dionisiškąjį ir apoloniškąjį pradus F.Nietzsche’ė vaizduoja kaip menines jėgas, prasiveržiančias iš pačios gamtos, nesikišant žmogui menininkui. “Meno raida ir plėtotė, pasak F.Nietzsche’ės, susijusi su apoloniškojo ir dionisiškojo pradų dualizmu panašiai kaip gimimas priklauso nuo dviejų lyčių nuolatinės kovos ir tik periodiškų susitaikymų”. Taigi, nedviprasmiškai pasakyta, jog meno plėtotė įmanoma tik sąveikaujant apoloniškajam ir dionisiškajam pradams. Plastinis vaizduojamasis, Apolono meno graikų “valios” aktu sujungtas su neplastiniu muzikos, Dioniso menu “pagimdo tiek pat dionisišką, kiek ir apolonišką meno kūrinį - atiškąją tragediją”. Kas tai yra pavartota “valios” sąvoka. Tai F.Nietzsche’ės iš A.Shopenhauerio perimta sąvoka, reiškianti veržimosi egzistuoti aktą, kurį vėliau F.Nietzsche’ė pakeitė savo “galios valia”, atspindinčia tą patį. Kad lengviau būtų išsivaizduoti tuos du skirtingus pradus, F.Nietzsche’ė lyg pavyzdį pateikia sapną ir svaigulį. Sapnas atitinka Apoloną, o svaigulys - Dionisą. Apolonas šviesiauias graikų dievas, mūsų globėjas. Jis kuriantis ir valdo visą žmogaus “regimybę”. Tad jam priskiriamas sapnas, visi regimieji vaizdai, vaizdai kurie siejasi su žmogaus tikrove, atskleidžia jo vidinę esmę. Ne iš nieko atsiranda ir graikų noras sapnuoti. “Juk tai - sapnas! Sapnuoti toliau”, nes jis gydo žmogų ir teikia malonumo ir atgaivos. Jis sulieja kasdienę tikrovę su tuo, kas nežemiška. Su Dionisu siejamas individualumo lūžis, išsikeroja linksmumas, siaubas virsta užsimiršimu. Tai besilinksminančio graiko svaigulys, verčiantis jį šokti, žavėtis džiaugtis. Tas svaigulys tarsi iškelia žmogų iš kasdieninės tikrovės ir priverčia juoktis. Žmogus lyg tampa pačiu savimi, širdies gilumoje užsislėpę “kerai” ima viršų jo dvasioje, “atsinaujina vieno žmogaus sąjunga su kitu”. Kartu tai žmogaus sąjunga su gamta: “žmogus pasijaučia dievu . Žmogus jau nebe menininkas, jis virto meno kūriniu”. F.Nietzsche’ė brėžia apoloniškojo meno kaip subtilaus, saikingo ir šviesaus, optimištiško kontūrus. Jei apoloniškasis “sapnų” meno pasaulis yra “regimybės linksmybė ir išmintis”, tai dionisiškojo harmonijos ir vienybės pajautimas sukelia laisvą nevaržomą džiaugsmą ir šokdamas žmogus reiškiasi kaip aukštesnio bendrumo dalyvis”. Apibūdinęs apoloniškąjį ir dionisiškąjį pradus, F.Nietzsche’ė į tą sukurtą erdvę įveda “žmogų menininką”, kuris ne tik yra kuriamas meniškosios gamtos, bet kuria, galių semdamasis iš savo vidinių kūribingumo šaltinių. Čia išryškėja milžiniška praraja, skirianti dionisiškuosius graikus nuo dionisiškųjų barbarų, kurių dionisiškumas reiškiasi kaip netramdomas lytinis palaidumas, kurį F.Nietzsche’ė vadina “ raganos gėrimu”. Tuo tarpu graikai “buvo visiškai apsaugoti ir apginti visa savo didybe čia iškylančio Apolono paveikslo”. Tačiau suaktyvėjus dionisiškajam pradui, aoplonisiškasis pradas turėjo užleisti kai kurias savo pozicijas ir tada suskambo galinga dionisiškoji muzika - “ditirambas”, - kėlusi siaubą prie saikingos, ramios, apoloniškos muzikos pripratusiam graikui. Lyg du raguočiai - apoloniškasis ir dionisiškasis - kautūsi arenoje. Toliau einama į šių priešingybių susijungimą. Ta kova privedė prie to, kad tobulasis, šviesusis “Apolonas negalėjo gyventi be Dioniso”, nesaikingo, svaigulyje skelbiančio tiesą. Tačiau negali būti ir kalbos apie taikų abiejų pradų sambūvį - jie per daug priešingi, kad ilgiau tvertų vienas kitą, todėl ten, kur prasiveržė dionisiškasis pradas, apoloniškasis buvo šalinamas ir naikinamas”. Ten, kur Apoloniškasis pradas atremdavo dionisiškąjį puolimą, Apolono autoritetas išaugdavo ir tapdavo dar didingesniu, tobulesniu, labiau nepažaidžiamu. Tokia kova ir privedė prie tragedijos gimimo. Manau, kad tai buvo kova, o ne sąjunga. Nebent kiekvieno jų atskirai susivienijimas su menu. Taip gimsta apoloniškasis- dionisiškasis genijus. Pasak F.Nietzsche’ės apoloniškasis meninikas yra skulptorius, arhitektas, epikas. Jis kuria plastiškai įformintus vaizdus ir įkūnija daiktuose. Tai meninikas, didžiausią dėmesį skiriantis regėjimui: matančiomis ir mąstančiomis akimis jis kontaktuoja su pasauliu. Dionisiškuoju gali būti lyrikas ir muzikas, kurių netenkina vien regėjimas, jie siekia sunaikinti savo subjektyvumą, todėl pasineria į svaigulį ir neapibrėžtumą. Čia F.Nietzsche’ė atskiria liaudies dainą nuo muzikos. Liaudies daina jam yra “pirminė melodija”, “muzikos mėgdžiojimas” (apoloniškasis pradas), lyrinę poeziją galima laikyti muzikos pamėgdžiojamuoju spinduliavimu vaizdais ir sąvokomis” . Toji muzika reiškiasi kaip valia, nes lyrikas, norėdamas ją kaip apraišką perteikti vaizdais, turi pasinaudoti visa aistrų palete - nuo prielankumo, šnibždesio iki beprotybės griausmo “ (dionisiškasis pradas). Be muzikos nebūtų tragedijos F.Nietzsche’s nuomone, muzika ir yra tas pradas, iš kurio gimė garkų tragedija. Autoriaus muzikos supratimas nėra toks kaip šiuolaikinės muzikos, kuri yra tarsi tik fonas. Graikiškoji muzika, choras tragedijoje, yra pačios tragedijos pagrindas. Tragedija išaugo ant pamato, kurį grakai surentė chorui kaip “netikros būsenos pakyla ir ant jos pastatė netikras gamtos būtybes”. Autorius tarsi veda mus prie dionisiškojo prado pergalės, kai žmogus nuogas stovi prieš metaforinę būtį, ir su “stipriu” džiaugsmu o ne varžydamasis įsikūnija joje. Tas tragiškasis choras priverčia žmogų išsivaduoti iš bet kokių apribojimų. “Tokių nuotaikų ir pažinimo pagauta, džiūgauja lėbaujanti Dioniso tarnų minia”. Tas dionisiškasis menas, o kartu ir grakų tragedija, gelbsti žmogų ir “neduoda jam pražūti”. Choras graikų tragedijoje buvo “idealus žiūrovas”. Tačiau kaip ir kiekvieną pakilimą seka atslūgimas ir čia F.Nietzsche’ė įveda kitus. “Du žiūrovai”, likę po to, kai “Naujoji Antikos tragedija” visus žiūrovus kvietė į sceną, yra Euripidas ir Sokratas, kuriuos dar seka Platono ir Sofoklio vardai. Prasideda apolonisiškojo ir dionisiškojo menų sintezė, malšinanti dionisiškąjį, iš sielos gelmių kilusį pradą, ir tikrąją graikų tragediją, vedanti prie “mirties”. Tai atspindi į pamišėlio lūpas įdėti žodžiai: “Dievas mirė, mes nužudėme jį”. Tai atskleidžia archaiškosios graikų tragedijos grimzdimą į racionalizmą. Štai ką pamišėlis kalba toliau: “Mes visi jo žudikai! Bet kaip mes tai padarėme? Kaip sugebėjome išgerti jūrą? Kas davė kempinę, kad nutrintume visą horizontą?” . Ir štai kaip F.Nietzsche’ė kalba apie Tragedijos virsmą: ”nepaprastas dalykas virto realybe ”. Tragedijos scenoje Dioniso neliko nė kvapo - jį nubaudė Euripido lūpomis kalbanti demoniška jėga”. Galingas dionisiškasis pradas “nubaidomas” ir suprantama, kad toks staigus pasikeitimas negalėjo įvykti be naujų jėgų atsiradimo. Taigi graikų tragedija virsta “Naująja Atikos komedija”. Tą tragedijos virsmą galima tapatinti su graikų mitologija. Pabandysiu išvesti paralelę, mano nuomone, net tiesioginį šį, graikų tragedijos ir mitologijos, nes mitologiniai siužetai - pagrindiniai graikų tragedijos scenarijaus šaltiniai. Graikų mituose vėlgi atsiskleidžia našus virsmas - Uraniškosios (dangaus) dievybės išstūmė Platoniškąsias (žemės) dievybes. Choniškųjų dievybių, kurių pagal šį gožio supratimą niekaip kitaip nepavadinsi nei “išperomis”, priklausomybė dioniškajam pradui yra gana įtikinama, o jų nugalėjimas yra grynai fizinė Dzeuso, to paties vėliau daug taikingesniu tapusiu Apolono ir kitų Olimpo dievų, įkūnijančių harmoniją ir tvarką, pergalė. Taip ir archainės graikių tragedijos mirtis buvo, anot F.Nietzsche’ės, pirminio, dionisiškojo prado, įprasminančio jausmų ir instinktų antplūdį, tampančiu herojų tikslų, poelgių, klaidų ir kančios stimuliatoriu “nuvijimas” ir pastatymas į jo vietą, tokio visiškai anksčiau svetimo sokratiškojo demono. Žodžiai “pastatymas į savo vietą” nelabai tiktų, nes jei dionisiškasis demonas veikia, iš herojaus vidaus, tai sokratiškasis - atvirkščiai. Kaip herojus archainėje graikų tragedijoje buvo Dioniso kaukė, taip vėliau “Naujojoje Atikos komedijoje” Sokrato demonas tampa herojaus kuake. Tai tragedija, praradusi dionisiškojo chaoso impulsą virsta, Nietzsche’ės, ta Naująja Atiškąja komedija”, “kurioje sunykusi tragedija tęsė savo gyvenimą - kaip išgyventos itin sunkios prievartinės mirties paminklas”. Prieš šias Nietzsche’ės eilutes galima pastatyti kitas: “Graikų tragedija nusižudė dėl neišsprendžiamo konflikto” bei vieną, jau emocionalesnio jo šūkio citatą: “Mirė tragedija! Pati poezija gavo su ja galą! Šalin, šalin jūsų sulysę ir į giltinę panašus epigonai !Pradinkit į Hadą, kad ten galėtumėte bent kartą prisikimšti pilvą buvusių meno meistrų liekanų!”. Ir lyg tragedijos mirties tiesioginiai kaltininkai iškyla Euripidas ir Sokratas. Pereinant prie “sokratizmo tendencijos”, kuri savo prigimtimi turi būti kilusi iš menų gelmių neapibrėžiamybės, jos įvardijimas tarsi pirštu smeigia į konkretų asmenį. Štai kaip estetinę Sokratizmo esmę nusako pats Nietzsche’ė: “Viskas turi būti protinga, kad būtų gražu” ir gretiminė sokratizmo tezė tokia: “Tik žinantis yra dorovingas”. Šitaip kalbėjo Sokrato demonas Euripido lūpomis. Tragedija Euripidui tampa neįmenama mįsle, nustojus tikėti ja ir bandant suprasti ją taip, kaip liepia Sokrato demonas. Archainės tragedijos grožis, jo vertinimas ne tiek kaip kančios, tikėjimo ir gyvenimo, kiek racionalaus proto apraiška. Kaip Olimpo dievų grožį ir tvarką garbinančiam graikui turėjo būti nesuprantamos kraupios senosios dievybės, taip ir Euripidas, anot F.Nietzsche’ės, “turėjo sau pripažinti, kad savo didžių pirmtakų nesugeba suprasti ir kadangi protas jam buvo tikrasis visų malonumų ir kūrybos šaltinis, jis buvo priverstas pasidairyti aplinkui, ar niekas daugiau nemąsto kaip jis. Išgyvendamas tokias kančias, jis atrado kitą žiūrovą”, t.y. Sokratą, kuris tragedijos nesuprato todėl nevertino. Beveik visi įžymieji scenos personažai iki Euripido F.Nietzsche’ei yra pirminio tragiško herojaus Dioniso, veikusio jo viduje, kaukės Dioniso dvasia, įeinanti į herojų kaip dvasia nėra ir negali būti griežtai apibrėžtas individualumas. Jis tik gali būti panašus į individą, kai archainėje tragedijoje pasirodo Dionisas prisidengęs kovojančio herojaus kauke ir kartu susipainiojęs individualios valios tinkle. Kai tik pasirodo Dionisas, herojus pasidaro panašus į klystantį, kupiną siekių, kenčiantį individą. O Euripido herojus tiesiog tampa individu, įgydamas savąjį individualumą. Europidui įvedus į sceną žiūrovą, jo poelgių priežastys išeina ne iš jo viduje slypinčio demono, o iš jo paties. Jis kasdienybėje besiplūkiantis žmogus. Scena, jau vaizduoja “miesčioniškosios vidutinybės” buitį, nes sunaikintas dionistiškasis pradas. Neliko nieko paslaptingo, suvokiamo impulsais. Naujosios tragedijos poveikį lemia ne įtampa, o smalsumą žadinanti nežinomybė, kaip aptartoje tragedijoje Euripido prologas, ir žiūrovas jau pačioje pradžioje gauna į rankas buvusio, esamo ir netgi būsimo veiksmo gijas. Tai, žinoma, kliūtis, neleidžianti pasinerti į pagrindinių herojų kančias ir veiksmus. Esant tokiai šalto protavimo dvasiai, nustūmusiai į šalį Dionisą, keičiasi choro, o kartu ir poezijos bei muzikos prasmė. Choras “kaip kažkoks atsitiktinis elementas”, “nelabai būtinas tragedijos kilmės prisiminimas”. Tokiu būdu vaizduojamasis menas iškeliamas virš muzikos. Atsiveria naujas supratimas apie apoloniškąjį ir dionisiškąjį pradus. Jie suprantami kaip du pavieniai pradai, ir gali būti nagrinėjamas tik jų santykis su vaizdu ir sąvoka jie neįsismelkia vienas į kitą. Čia Nietzsche’ė remiasi A.Shopenhauer’iu (veikalas “Pasaulis kaip valia ir vaizdinys”), kuriam “muzika sukelia alergišką dionisiškosios bendrybės regėjimą ir paskui tam simboliškam vaizdui suteikia didžiausią reikšmingumą”. Viršų ima charakterių vaizdavimas tiksliais bruožais, spalvomis, vietoj paguodos, raminusios archaiškos tragedijos žiūrovą atsirado “deuns ex machina”, “būtent mašinų ir tiglių dievas”, tikintis, jog “žinojimu galima koreguoti pasaulį, moksliškai tvarkyti gyvenimą ; pajėgia pavienį žmogų įsprausti į siaurut siaurutėlius sprendžiamų uždavinių rėmus”. Išrastas rečitatyvas, labiau primenantis deklamavimą nei dainavimą. Taigi “klausytoją, norintį per dainavimą aiškiai girdėti žodžius, dainininkas patenkina tuo, kad labiau kalba negu dainuoja”. Vadinasi, teorinis žmogus sukūrė operą, kurioje svarbiausia suprasti žodžius, nes žodžiai yra tiek tauresni už juos lydinčią harmoniją, kiek siela - už kūną. Žmogus, nejausdamas muzikos dionisiškųjų gelmių, jos teikiamą malonumą paverčia gėrėjimusi dainavimo technika žodine aistra. Tačiau F.Nietzsche’ė visiškai nepasmerkia naujosios dramos, o pateikia kaip savaiminį kitimą, kuris buvo neišvengiamas, nes kartu su griūvančia mitologija, nusinešta buvo ir graikų archaiška tragedija. Beje, autorius apoloniškąjį pradą vadina apgaule, saugojusią žmogaus nuo visiško susiliejimo su dionisiškąja muzika. Tačiau tai apgaulė, kuri nebuvo tokia galinga, kad neleistų veikti tragedijos herojui ir gydyti žmones (graikus) nuo tvyruojusių negandų. “Muzika ir tragedijos mitai vienodai išreiškia tautos dionisiškuosius gebėjimus, ir viena yra neatskiriama nuo kita”. Deja jau nebeliko archainės tragedijos, o naujoji nesuteikia tokių galių kaip ankščiau. Taigi kiek pajėgiau, kartu su tyrinėtojų pagalba apibūdinau apononiškąjį ir dionisiškąjį meną, jų susiliejimą, vienas nuo kito priklausomybę. Kaip išvadą pateiksiu F.Nietzseche’ės žodžius: nelengvai suvokiamą apoloniškojo ir dionisiškojo pradų santykį tragedijoje būtų galima simboliškai išreikšti broliška abiejų dievybių sąjunga. Dionisas kalba Apolono kalba, o Apolonas galiausiai prabyla Dioniso kalba; taip ir pasiekiamas svarbiausias tragedijos ir apskritai meno tikslas. Vadinasi, nei Dionisas, nei Apolonas nėra nugalėtojai, jie susilieja vienas į kitą. Ir tik tada, anot F.Nietzsche’ės, tragedija tampa tikruoju menu, kylančiu iš vidinių žmogaus gelmių. Įdomu, kas moraliau, ar niekinti gyvenimą, kaip bedvasį, žmogaus nevertą buvimą ir veržtis į mirtį, kaip į gyvenimo priešingybę, ar priimti jį su visom jo spalvom ir svaigintis galimybe būti ?!. F. Nietzsche’ė savo įtikinama kalba privertė mane patikėti, kad dionisiškasis menas galįs išvaduoti iš negandų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!