Lobizmo raiškų įvairovė ir etinis suderinamumas

Įvadas Lobizmas kaip ir daugelio šiuolaikinės visuomenės reiškinių turi kaip teigiama taip ir neigiama įtaka. Manoma, kad lobistinė bendrovės, jas suvokiant kaip sąjungas, asociacijas kaip tik ir sugrąžina, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Iš pilietinės visuomenės koncepcijos mito lobistinė bendrovės ją paverčia konkrečiu gyvu organizmu. Verslininkas lobistas, kaips rinkos subjektas, yra šiuolaikinio pasaulio verslo bei politikos neatsėjama dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra lobistinio verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis lobistinio verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto, o plačiau – apie lobistinio verslo etiką. Darbe keliamas lobistinio verslo bei šiuolaikinės visuomenės etinio suderinamumo problema. Kaip jau buvo minėta, šiuolaikiniame visuomenėje negali būti vien teigiamų ar vien neigiamų šio verslo aspektų. Egzistuoja visuomeninio elgesio normos suformuluotos teisės aktuose ir ne tik. Moralės bei etikos normos yra taip pat labai svarbios bet kokiam verslui, o ypač lobizmui nes šis verslas iš esmės derina visuomenės bei asmeninius atskirų visuomenės narių personifikuotus interesus. Darbe nagrinėjama problema Lietuvoje nėra plačiai tyrinėjama, todėl darbe teko remtis užsienio autorių veikalų analize. Lobizmo raiškų įvairovė ir etinis suderinamumas 1. Lobizmo etinė evoliucija Manoma, kad lobistinė bendrovės, jas suvokiant kaip sąjungas, asociacijas kaip tik ir sugrąžina, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Iš pilietinės visuomenės koncepcijos mito lobistinė bendrovės ją paverčia konkrečiu gyvu organizmu. Reikėtų pabrėžti, kad paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Rytų ir Vidurio Europa, o ir Vakarai serga pilietinės visuomenės mitologija. Pilietinė visuomenė yra hegelistinė metafizinė sąvoka, turinti nepakankamai apibrėžtą turinį. Ch.Lindblom 9-jame dešimtmetyje sakė, kad lobistinių bendrovių terminas į politikos apyvartą atėjo, ko gero, iš Platono, Hobbes ir Madison darbų. Bet ši sąvoka, nežiūrint išskirtinio dėmesio lobistinių bendrovių tyrimams pirmojoje biheiviorizmo bangoje, ypač, 3-ajame 4-ajame dešimtmetyje Čikagos universitete, vadinamojoje "Čikagos mokykloje", vis dėlto nėra pakankamai preciziška iki šiol. Pravartu prisiminti Alexis de Tocquiville, kuris apibūdino lobistinių bendrovių poveikį Jungtinėse Amerikos Valstijose taip: "Bet kokio amžiaus, bet kokios padėties, bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolatos buriasi į sąjungas. Jie turi ne tik prekybinių, pramoninių sąjungų, kurių veikloje aktyviai dalyvauja, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų, milžiniškų ir visai negausių.2" Kam reikalingos šitos sąjungos, kam reikalingos šios asociacijos, kokia nauda visuomenei iš tų asociacijų? Alexis de Tocquiville atsako labai aiškiai, kad "Jungtinių Valstijų gyventojai sugeba daugeliui žmonių nubrėžti bendrą tikslą ir paskatinti juos laisva valia kibti į darbą". Gabriel A.Almond lobistinių bendrovių vietą demokratinėje politikoje apibrėžė per skirtingą politinių veiksmų poveikį atskiroms gyventojų grupėms: vienį piliečiai moka mažesnius, o kiti - didesnius mokesčius, vieni individai šaukiami į karinę tarnybą, o kiti nuo jos atleidžiami, vienoms gyventojų grupėms švietimo, sveikatos apsaugos ir panašūs poreikiai yra daugiau subsidijuojami nei kitoms. Apskritai, valdžios politika gali patenkinti atskirų visuomenės grupių poreikius, viltis ir atitikti jų vertybes, arba nepatenkinti poreikių ir neatitikti jų puoselėjamas vertybes. Piliečių susirūpinimo politinių veiksmų rezultatais išraiška yra grupių pagal interesus kūrimas. 2. Lobizmo samprata ir etinis suderinamumas Lobistinė bendrovė - tai organizuota individų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra. Lobistinių bendrovių ir politinių partijų funkcija - daryti įtaką politikai - iš esmės sutampa. Todėl kyla klausimas, kur yra riba tarp lobistinių bendrovių ir partijų? Takoskyrą tarp lobistinių bendrovių ir partijų nubrėžia partijų siekiai laimėti konkurenciją dėl vietų valdžioje. Tuo tarpu, lobistinės bendrovės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios. Tačiau iš lobistinių bendrovių gali laipsniškai gimti politinės partijos. Daugelio Vakarų Europos socialdemokratinių partijų ištakos yra profesinės sąjungos, kurios pirmiausia yra interesų organizacijos. 1900 m. įsteigta Anglijos Darbo partija iki 1906m. turėjo "Darbininkų atstovavimo komiteto" vardą, ir susikūrė kaip profesinių sąjungų kongreso politinio atstovavimo instrumentas. Analogišką istoriją patyrė Airijos Darbo partija, kuri formaliai įsteigta 1912m., bet iki 1930m. tebuvo tik politinis Airijos profesinių sąjungų kongreso sparnas. XX a. 8-9-jame dešimtmečiuose iš nevyriausybinių "žaliųjų" ir aplinkosaugos organizacijų susiformavo dauguma Vakarų Europos "žaliųjų" partijų. 10-jame dešimtmetyje ši vystymosi logika pasikartojo naujose Vidurio Europos demokratijose, tarp jų ir Lietuvoje. Sociologiniu požiūriu visos socialinės lobitinės grupės yra klasifikuojamos į pirmines ir antrines. Pirminės lobitinės grupės kategorija apima tas socialines organizacijas, kurios vidiniai ryšiai yra asmeniški, neformalūs ir tiesioginiai (šeima, brolija ir panašiai). Antrinės lobitinės grupės grindžiamos bendrais interesais ir bendra veikla, o susiformuoja susitarimų pagrindu. Šių grupių veikla dažnai reglamentuojama formaliomis taisyklėmis ir individai dalyvauja jose santykinai epizodiškai. Kaip tik antrinės lobitinės grupės ir yra politiškai reikšmingos organizacijos, kurios dalyvauja interesų išraiškos procese. Analitinėje literatūroje politiškai reikšmingos lobitinės grupės neretai vadinamos "spaudimo grupėmis", nes daugelis organizacijų pagal interesus; kaip antai Tulpių augintojų draugija, ar Filatelistų bendrija, gali nesuformuluoti jokio' politinio reikalavimo per visą savo gyvavimą. Apskritai, daugelis visuomenėje egzistuojančių interesų lieka už politikos ribų. Tik tos lobistinė bendrovės, kurios siekia paveikti sprendimų procesą, gali būti vadinamos spaudimo grupėmis. 3. Lobizmo verslo etiniai aspektai Lobistinė bendrovės (kartais dar vadinamos tarpinėmis) demokratinėje politikoje. Dalyvavimo politikoje ir demokratinės visuomenės etikos požiūriu net 7 lobizmo verslo etiniai aspektai yra svarbūs: a) kolektyviniai veiksmai ir organizacija suteikia galias daugeliui ir, ypač, tiems kuriems trūksta įtakos pagrįstos prievarta, ekonominiais resursais, kultūrine hegemonija, ir individualiu, ar kolektyviniu prestižu; b) platus individų dalyvavimas asociacijose ir organizacijose įgalina juos pasiekti savo tikslus politinėje arenoje; c) kolektyviniai veiksmai išugdo individams organizacinius sugebėjimus, kurie gali būti panaudojami kitose srityse; d) socialinis dalyvavimas individualius ir kolektyvinius tikslus paverčia siekiamais tikslais, juos suskirsto pagal pirmenybę, užtikrina grįžtamąjį ryšį su organizacija, apriboja oligarchines tendencijas; e) kolektyviniai veiksmai skatina individų Bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir lojalumą vieni kitiems, ugdo jų socialinę sąmonę, taip pat socialinis dalyvavimas. Daugelyje visuomenės grupių, organizacijų ir institucijų reiškia socialinį bei etinį susietumą arba pilietinę visuomenę; f) minimalus dvišalių ryšių tinklas yra būtinas suderinti socialines ir politines konstrukcijas, bei užtikrinti demokratinį suverenumą; g) stiprios tarpinės lobitinės grupės ir institucijos yra būtinas elementas išbalansuojant valstybės ir visuomenės galias. 4. Lobizmo raiškų analizė Šiuolaikinė lobizmo raiškų analizė grindžiama dviem skirtingais etiniais metodologiniais metodais: 1) pliuralizmu, 2) korporatizmu. Pliuralizmo tradicija formavosi XX a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje, tačiau modernų pavidalą įgijo tik 6-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose. Pliuralistų požiūriu, politinė valdžia yra fragmentiška ir išskaidyta visuomenėje. Politiniai sprendimai yra kompleksiškos grupių sąveikos ir derybų proceso rezultatas. Politinė sistema per žodžio, susirinkimų ir asociacijų laisves, laisvų rinkimų procedūrą skatina piliečių organizavimas! į grupes ir jų interesų atspindėjimą valdžios sprendimuose. Lobistinė bendrovės formuojasi pagal socialinių, ekonominių, kultūrinių ir kitų takoskyrų linijas, o jų vidinė konkurencija politinį konfliktą orientuoja į kompromisus, neprievartinius sprendimų metodus. Visos lobistinė bendrovės turi tam tikrą resursų - pinigų, statuso, ekspertizės, sankcijų, balsų - dalį, per kurią gali daryti įtaką valdžiai ir sutrukdyti vieno atskiro intereso įsigalėjimą. Išskirtinis pliuralistinės mokyklos grupių teorijoje pavyzdys yra David Truman studija "Valdžios procesas: Politiniai interesai ir viešoji nuomonė" [The Governmental Process: Political Interests and Public Opinion] pasirodžiusi 1951 m. Truman teigė, kad kaip tik lobistinė bendrovės, bent Jungtinėse Valstijose, yra bazinis analizės vienetas per kurį galima pažinti šiuolaikinę politiką. Pliuralistinis lobistinių bendrovių ir valdžios sąveikos modelis veikia, jei: 1. Narystė organizacijose yra pakankamai išplitusi ir jos plačiai atstovauja individualius interesus; 2. Organizuotos lobitinės grupės efektyviai paverčia savo narių interesus politiniais reikalavimais; niekas nėra prarandama šiame konversijos procese, ir nariai turi naudos pateikdami savo interesus per atstovaujamąją asociaciją; 3. Nors ne visos lobistinė bendrovės ir ne visada ir nevisuotinai pasiekia norimus rezultatus (vienos laimi, o kitos pralaimi), kiekviena grupė, nepriklausomai nuo jos interesų, turi vienodas galimybes sėkmingai veiklai; 4. Organizacijos paverčia individus politiškai efektyviais; tuo sustiprinami visuomenės pagrindai. Praktiškas pliuralistinės sistemos pavyzdys yra Jungtinės Valstijos. Svarbiausias šios sistemos privalumas- lobistinių bendrovių pusiausvyra užtikrinama mažiausiai konfliktišku ir labiausiai visuomenės interesus tenkinančiu būdu. Korporatistinis požiūris į interesų grupes susiformavo tik 8-ojo dešimtmečio viduryje. Jo svarbiausias akcentas yra funkcinis lobistinių bendrovių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Formaliai valdžios institucijos pripažįsta išskirtinį atstovavimo statusą ("lygesnį nei likusių") atskiroms interesų organizacijoms. Valdžios institucijos naudojasi grupių resursais ir jas kontroliuoja politikos procese. Vienas žymiausių korporatizmo srovės grupių analizėje atstovų yra Phillippe Schmitter. Jis korporatizmą apibrėžė kaip "interesų atstovavimo sistemą, kai pamatiniai vienetai yra organizuoti į ribotą atskirų, visuotinių, nekonkurencinių, hierarchiškų ir funkciškai diferencijuotų kategorijų skaičių, kurie pripažįstami ar licenzijuojami (jei nėra sukuriami) valstybės ir suteikiama sąmoninga interesų atstovavimo monopolija atitinkamose kategorijose už tam tikrą vadovų parinkimo ir interesų artikuliacijos bei paramos kontrolę"18. Kitas korporatizmo metodologijos bruožas - žymios politikos srities depolitizacija. Svarbūs sprendimai yra priimami už atstovaujamosios politikos ribų ir virsta labiau techniniu, vadybiniu klausimu nei politine problema . Korporatistinė paradigma dažniau yra vadinama neokorporatistine metodologija, nes politikos teorijoje korporatizmas kaip reiškinys XX a. pirmojoje pusėje buvo siejamas su fašistine sistema. Tipiškas korporatistinės sistemos pavyzdys yra trišalės vyriausybės- darbdavių-profesinių sąjungų interesų derinimo institucijos (dar vadinamos "socialinio kontrakto" sistema) susikūrę daugelyje Vakarų demokratijų po Antrojo pasaulinio karo. Kita vertus, Phillipe Schmitter atskiria dvi institucines modernaus korporatizmo formas: valstybės ir visuomenės korporatizmą. • Valstybės korporatizmas reiškia viešosios valdžios apribotą ir atrinktą interesų grupių skaičių, privalomą narystę tam tikrose organizacijose, hierarchišką jų tvarką, oficialų ir pagal kvotas jų atstovavimą valstybės asamblėjose. • Visuomenės korporatizmas yra lobistinių bendrovių skaičiaus, įtakos ir konkurencijos apribojimas per asociacinius susitarimus tarp grupių, ar/ ir tarp spaudimo organizacijų ir vyriausybės, interesų atstovavimo monopolizavimas per gausią narystę, specialaus ekspertinio - patariamojo statuso įgijimas nesuvalstybinant atskiros interesų organizacijos. Tipiškas visuomenės korporatizmo pavyzdys yra Švedija, kur vyriausybė konstituciškai įpareigota konsultuotis dėl daugumos sprendimų su atitinkamomis interesų organizacijomis, o pastarosios ne tik dalyvauja sprendimų formulavime, bet juos priėmus atlieka jų įgyvendinimo priežiūrą. Visuomenės korporatizmo privalumas yra diskusija dėl sprendimų, tačiau jo trukumas - apribota lobistinių bendrovių veikimo laisvė. Valstybės korporatizmas, apskritai, beveik eliminuoja lobistinių bendrovių konkurencijos elementą, arbitro teisės tarp jų atitenka valstybei. Dar viena lobistinių bendrovių tyrimų srovė yra klientistinė interesų organizacijų vaidmens politikoje samprata. Skirtingai nuo pliuralizmo ir korporatizmo, klientizmas yra dalinis, o ne visaapimantis modelis, t.y. klientistinių elementų galima surasti įvairiose politinėse sistemose, nors jie nevienodai pasiskirsto skirtingose valstybėse. Pagal Allan Zink, jei pliuralizmui budingas kraštutinis horizontalus lobistinių bendrovių pasiskirstymas, o korporatizmas suderina horizontalią interesų agregaciją su stipriu vertikaliu interesų atstovavimu, tai klientizmo struktūrinis principas yra kraštutinis vertikalumas. Šis principas yra funkciškai nesuderinamas su horizontaliomis atstovaujamosios demokratijos nuostatomis. Klientistinis ryšys reiškia dvišalį asimetrišką patrono ir kliento, tarp kurių egzistuoja faktiška turto, valdžios ir statuso nelygybė, santykį, tačiau pats ryšys yra savanoriškas, daugiafunkcinis ir neformalus. Klientistinis ryšys, veikiantis porų (dvejetų) pagrindu, formuoja vertikalų porų tinklą įsiskverbiantį į valdžios struktūras. Tradicinis klientizmas, dar vadinamas patronažo sistema, buvo būdingas agrarinėms visuomenėms, tačiau Pietų Europos demokratijose jis laipsniškai evoliucionavo į neoklientizmą. Jame individualų patroną pakeičia politinės partijos. Pagal L. Graziano, partijų valdomas patronažas reiškia tokią politikos praktiką, kai valdančios partijos priima partikuliaristinius įstatymus ir suteikia palankumą atskiroms organizacijoms už jų paramą rinkimuose. Kita vertus, "klientistinė sistema pamina socialinių grupių ir jų organizacijų autonomiją bei stengiasi jas absorbuoti į politinį žaidimą, valdomą valdžios grupių. Italijoje ši santykių sistema apibrėžiama "parentela" kategorija, kuri reiškia artimą ir net integralią asocijuotų lobistinių bendrovių ir politiškai vyraujančios partijos sąveiką. Nepaisant nuomonės, kad klientistiniai elementai yra būdingi visoms politinėms sistemoms, 18-os tarpukario Europos valstybių lobistinių bendrovių tyrimas liudija, kad politinės diktatūros įsitvirtinimui kaip tik klientistiniai santykiai yra palankiausi. KHentistinis lobistinių bendrovių ir valdžios santykių modelis vyravo Vengrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Graikijoje, o Italijoje ir Austrijoje buvo reikšmingas veiksnys, t.y. 7 atvejuose tarp 10 šalių, kuriose demokratija tarp dviejų pasaulinių karų sužlugo. 5. Verslo normų ir etikos principų taikymo ypatumai lobistinėje veikloje Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas lobistas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra lobistinio verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis lobistinio verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto, o plačiau – apie lobistinio verslo etiką. Etiniu požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais: • Pirma, lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti; • Antra, lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt; • Trečia, lobistinės bendrovės veiksmai (visuomenės, vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla; • Ketvirta, lobistinės bendrovės darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais); • Penkta, lobistinės bendrovės, lobistinio verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis. Verslininkas lobistas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais politiniais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė. Kas gi sudaro lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto etinį kodeksą? Kokių etinių nuostatų jam dera laikytis? Pabandysiu keletą iš jų aptarti. • Pirmoji nuostata: Lobizmo verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo. Lobizmo verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus gerovei. Antra vertus, lobizmo verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia naujų įgūdžių. Lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto tikslas – stengtis patenkinti visuomenės poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada pavyksta. Energingas verslininkas lobistas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”. Labai svarbu, kad lobizmo verslas neteiktų skausmo kitiems. Čia išskirčiau du momentus. Pirma, lobistinio verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio lobistinio verslo pavyzdys – narkotikų legalizavimo veikla. Narkotikų prekyba - tai bene pelningiausias užsiėmimas. Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd.dolerių pelno. Šio biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų jis labai suklestės. Šis “lobizmo verslas” remiantys narkotikų legalizavimą pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių – kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl narkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems už darbą žymiai brangiau. • Antroji nuostata: Lobizmo verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai. Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys. Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje tikrinama tik 30 proc.įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių, nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai. Menkėja lobistinio verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama. • Trečioji nuostata: Verslininkas lobistas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų. Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma įstatymų, lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšas dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo, skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas. Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to, sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja lobistinio verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur lobistinio verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti kartais tampa beveik neišvengiama. • Ketvirtoji nuostata: Verslininkas lobistas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės. Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas – “kito nosį”, t.y.mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas lobistas neatsako už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas. Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas etapas. Civilizuota lobistinio verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai naudingos partnerystės paieškos. Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa kasdienybe. Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra, totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo lobistinio verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį ir psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą “tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre. • Penktoji nuostata: Verslininkas lobistas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu. Skirčiau dvejopo tipo įsipareigojimus: lobistinio verslo partneriui ir valstybei. Įsipareigojimų lobistinio verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių įtampą. Lobistinio verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija. Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse lobistinės bendrovėse įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju, apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiamos įtakos konkretaus lobistinio verslo plėtotei. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu. Išvados Verslininkas lobistas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra lobistinio verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis lobistinio verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto, o plačiau – apie lobistinio verslo etiką. Lobistinė bendrovės, jas suvokiant kaip sąjungas, asociacijas kaip tik ir sugrąžina, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Iš pilietinės visuomenės koncepcijos mito lobistinė bendrovės ją paverčia konkrečiu gyvu organizmu. Lobistinė bendrovės (kartais dar vadinamos tarpinėmis) demokratinėje politikoje. Dalyvavimo politikoje ir demokratinės visuomenės etikos požiūriu net 7 lobizmo verslo etiniai aspektai yra svarbūs: f) kolektyviniai veiksmai ir organizacija suteikia galias daugeliui ir, ypač, tiems kuriems trūksta įtakos pagrįstos prievarta, ekonominiais resursais, kultūrine hegemonija, ir individualiu, ar kolektyviniu prestižu; g) platus individų dalyvavimas asociacijose ir organizacijose įgalina juos pasiekti savo tikslus politinėje arenoje; h) kolektyviniai veiksmai išugdo individams organizacinius sugebėjimus, kurie gali būti panaudojami kitose srityse; i) socialinis dalyvavimas individualius ir kolektyvinius tikslus paverčia siekiamais tikslais, juos suskirsto pagal pirmenybę, užtikrina grįžtamąjį ryšį su organizacija, apriboja oligarchines tendencijas; j) kolektyviniai veiksmai skatina individų Bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir lojalumą vieni kitiems, ugdo jų socialinę sąmonę, taip pat socialinis dalyvavimas. Daugelyje visuomenės grupių, organizacijų ir institucijų reiškia socialinį bei etinį susietumą arba pilietinę visuomenę; f) minimalus dvišalių ryšių tinklas yra būtinas suderinti socialines ir politines konstrukcijas, bei užtikrinti demokratinį suverenumą; g) stiprios tarpinės lobitinės grupės ir institucijos yra būtinas elementas išbalansuojant valstybės ir visuomenės galias. Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas lobistas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra lobistinio verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis lobistinio verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto, o plačiau – apie lobistinio verslo etiką. Verslininkas lobistas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo lobistinės bendrovės t.y. verslininko lobisto įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais politiniais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė. Literatūra 1. Pruskus P. Lobizmo verslas ir moralė //Apžvalga,- birželio 9-15.-p.8, birželio 30-liepos 6.- p.7 2. Razauskas R. 365 vadovo dienos,-Vilnius, 1994.- 252 p. 3. Rosemarie Wrede-Grischkat Manieros ir karjera,- Vilnius,1996. 4. Lindblom Ch.L, (1980). The Policy - Making Process. Prentice - Hali.: P. 84. 5. Alexis de Tocąuiville A. (1996). Apie demokratiją Amerikoje. Amžius. - P. 567. 6. Ibid. - P. 567. 7. Almond G. A. (ed.).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!