Liudo Vasario santykis su kūryba

LIUDO VASARIO SANTYKIS SU KŪRYBA

Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame ir intelektiniame romane „Altorių šešėly“ akivaizdus Liudo Vasario dvilypumas. Antroje dalyje „Eina gyvenimas“ ryškėja jo kaip poeto ir kunigo konfliktas, kadangi šios dvi pusės, atrodo, nesuderinamos.

Seminarijoje Vasario ir kūrybos santykis buvo menkas ir apribotas. Paskirtas antruoju Kalnynų vikaru, Vasaris vėl grįžo į laisvą ir beribį pasaulį. Tai turėjo įtakos ir poezijai; jis, priešingai nei seminarijoje, galėjo analizuoti nebe vien save: „...reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai.“. Pakitusią kūrybos esmę suprasti padėjo ir baronienė, jos teikiama/siūloma ne religinio turinio literatūra, pasakojimai apie tolimesnius kraštus, kadangi Vasaris galėjo praplatinti kultūrinį spektrą, nors ir ne visada kunigui deramu turiniu. Įvyksta atvirkščiai nei seminarijoje – Vasaris kaip poetas atbunda, o kaip kunigas nenori išsižadėti pareigybių. Jį vis stipriau slegia dvasininko atliekami darbai, kadangi, norėdamas būti uoliu kunigu, jis turi atsiriboti nuo Dievo duotosios dovanos – gebėjimo kurti. Grįžęs iš Naujapolio ir išgirdęs apsišvietusio kunigo Laibio įvairių minčių bei atvirai pabendravus su Liuce, Vasariui vėl kilo noras rašyti, tačiau to įgyvendinti nepavyko: „...kitą dieną jau nuo pat ryto jis rausėsi savy, ieškodamas temų ir stengdamasis sudaryti poezijos nuotaiką. <...> jis pasikamavo dar porą valandų, kol galutinai įsitikino, kad šiandien rašyti negali...“. Vasaris, nerasdamas įkvėpimo nei analizuojant aplinką, nei moters šilumoje, vėl grįžta prie gamtos pradų – išeina pasivaikščioti į sodą. Grįždamas į kleboniją, jis praeina pro dvaro langą ir paslapčiomis pamato ponią Rainakienę, susimąsto apie ją ir laisvą kūrybą: „Jis panoro atsikvėpti. / Jo fantazija ištiesė vieną sparną į tą tamsią vėjuotą spalių mėnesio naktį...“. Iš esmės, Vasaris suvokia, jog iš laisvų minčių, jausmų ir aplinkos analizės kyla jo poezija. Idealistinės Maironio eilės neatkleidė žmogaus vidinio pasaulio, o tai siekė padaryti Vasaris, todėl Maironis nebeakcentuojamas kaip siekiamybė. Samplaika/Derinys iš Liucės, Katedros Nepažįstamosios ir baronienės prisiminimų vėl atvedė Vasarį į kūrybą: „O vis dėlto jis norėjo rašyti apie meilę ir moterį. Jis ėmė tad ieškoti netiesioginių priemonių savo lyriškom emocijom išreikšti.“. Vasaris leido sau laisvai reikšti mintis, buvo išspausdintas jo eilėraščių ciklas. Santykis su kūryba atgyja, tačiau kunigas Ramutis priverčia prisiminti Vasario dvasininko įsipareigojimus ir pagalvoti dėl išleistos poezijos laikraščiuose: „Pirmųjų poezija yra apsireiškimas, garbinimas ir malda, antrųjų – ieškojimas, kentėjimas, kūryba.“. Tai be perstojo vykstanti varginanti kova, kuri reikalauja aukos. Vasarį domina platus pasaulis, jis siekia pažinti ir kurti, tačiau dvasininkui tai nepriimtina dėl skleidžiamų pasaulietiškų pažiūrų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!