Liudo ryšys su gamta

Žmogaus ryšy su gamta puikiai atskleidžia XX amžiaus pradžios lietuvių prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas savo psichologiniame intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly”. Liudas Vasaris labai ilgai ėjo dvigubu kunigo ir poeto keliu, bet palaipsniui suprato, kad šių dviejų kelių jis niekaip negali suderinti. Kankinamas vidinių konfliktų, Vasaris paguodos ieškojo jį supančioje gamtoje.

Liudas Vasaris, važiuodamas namo is seminarijos, pirma kartą savo gyvenime taip stipriai pajuto gamtos visumą ir jos atsiliepimą visame savyje. Romane žmogaus ryšys su gamta pirmiausiai atsiskleidžia seminarijos laikotarpiu. Galima pastebėti, kad net būdamas suvaržytas seminarijoje, jis vistiek sugebėdavo mėgautis gamta, vieninteli ryšį su ja jautė vaikščiodamas po seminarijos sodą. Vasaris ten svarstydavo kylančius klausimus ir problemas. Kai Vasaris ėmė nagrinėti pašaukimo klausimą trečiajame kurse, kankinamas visokiausių abejonių ir savo pačio valios, jis nė karto, nesuteikė sau vilties, kad jo dienos seminarijoje pasikeis ir, kad jis galės atsiduoti kunigavimo darbui. Jo gyvenimas tapo liūdnas ir niūrus. ,,Jis neperskaitė nei vieno literatūros veikalo, neparašė nei vieno eilėraščio. Dienoraštį – ir tą buvo visai užmetęs, o kurį laiką buvo galvojęs jį net sunaikinti“. Tačiau kai pradėjo švisti pirmosios pavasario dienos, jam tai buvo lyg atgimimas, Vasaris nė pats nežinojo, kaip tai atsitiko, bet nuo jo krūtinės tarsi akmuo nusirito, o jo širdis suvirpėjo iš džiaugsmo, nes jam šypsojosi saulė, plieskė mėlynas dangus. Ypač laimingas Vasaris pasijautė kai išgirdo vyturio čirviravimą. Pirmoji vyturio giesmė turejo ilgas tradicijas jo emocijų gyvenime. Nuo pat kūdikystes dienų jis kasmet laukdavo šito momento ir džiaugsmingai jį sutikdavo. Jis to laukė ir dabar, o sulaukęs użmiršo viską, kas jį slėgė ir vargino.

Aušrakalnis buvo ypatinga vieta Liudui Vasariui, ten jis galėjo pabūti vienas, niekieno nestebimas. Tai buvo aukščiausias apylinkės kalnelis, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama: matomos trobos, kelelis bei takas. Liudas ant kalnelio praleisdavo didžiąją savo dienos dalį, kai budavo gimtinėje. Atostogų metu Aušrakalnyje Liudas permąstydavo savo mintis, gėredavosi gamtos grožiu bei siekė įkvėpimo. Ši mėgstama Liudo vieta sužadindavo jo kūrybą, tai galima suprasti iš šių žodžių - ,,Kartais, grįžęs iš kalnelio ir įsižiebęs žvakę, jis pabandydavo rašyti.“Stovėdamas ant šio kalnelio, Liudas pastebėdavo visas gamtos detales: mišką, laukus, raudoną ir didelę saulę, mėlyną dangų, balzganus rūkus. Gamta kartu suteikia ir meilės įvaizdį. Per išleistuves ant Aušrakalnio Liucė siekė Liudo bučinio. Ten jie kartu skynė geltonas kačpedėles, kurios labai patiko Liucijai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!