Literatūros konspektai kartojimui

Autorius Biografija Kūrinys Citatos Martynas Mažvydas 1547m. Karaliaučiuje parašė pamokslų rinkinį „Katekizmas“ Pirmosios lietuviškos knygos autorius, pirmojo lietuvško eilėraščio kūrėjas („Pratarmė“) “Katekizmą” sudaro kelios dalys- dvi pratarmės, elemntorius, giesmynas, dedikacija, katekizmas. Achrostiku įrašytas Martyno Mažvydo vardas Personifikuota knygelė kreipiasi į visus LDK gyventojus, ragina mokytis, siekti tikėjimo tiesų. Tas, kuris nesimokys- bus tamsuolis, pasmerktas. Autorius teigia, kad valstiečiai mieliau aria, nei mokosi poterių, tačiau nori tai pakeisti. Kalbina mokytojus, kunigus, ponus, kad pradėtų mokyti kitus tikrojo mokslo Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit. Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti. Regėti to norėjo savo akimis, Taip ir išgirsti savo ausimis. Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo, Nūn šitai vis jūsump atėjo. Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos, Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos. Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit, O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit. Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti, Visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti. Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit, Dievą Tėvą ir Sūnų sau mielu padarysit Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit, Mikalojus Daukša XVIa. Katalikų dvasininkas, jį įvertino popiežiaus įgaliotinis Tarkvinijus Pekulas 1599 išvertė lenkų jezuito J.Vujeko “Postilę” į lietuvių kalbą “Postilė”- pamokslų rinkinys. Pagrindinis knygos tikslas- užkirsti kelią protestantizmui ir skleisti katalikybę. “Postilėje” Daukša parašė ir “Prakalbą į malonųjį skaitytoją” lenkų kalba. Čia smerkia lietuvių bajorų lenkėjimą, kalbos nevartojimą, niekinimą. “Prakalbą” galime vadinti kalbos teisių ir gynimo manifestu. Daukša pateikia pavyzdžių iš gamtos- ar gali ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys? Pateikia didžiausių šalių pavyzdžius- Romos, Graikijos, teigia, kad šalys yra didžios ir gerai žinomos, nes nepamynė savo gimtosios kalbos vartojimo. Tačiau Daukša nesmerkia daugiakalbių. Teigia, kad gerai yra būti poliglotu, tačiau savo kalbą mokėti yra privalu. Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Jonas Radvanas XVI a. vid. Lotyniškai hegzametru parašė poemą “Radviliada” Radviliada- keturių dalių poema. (Radvilos Rudojo kilmė, šeima, auklėjimas; Livonijos karas; Ulos mūšis; karo pabaiga, herojaus mirtis) Alegorinė figūra auklėtojas Mūsajas mažąjį karžygį moko tikrųjų, amžinųjų vertybių- viskas, kas materialu- laikina, o nemirtingos tik žmogaus dorybės. Moko stojiškos laikysenos Sapnas. Prieš Ulos mūšį Radvila Rudasis susapnuoja Vytautą Didįjį drąsinantį jį stoti į kovą, nes jis vienintelis gali išgelbėti Lietuvą. Skydas. Skyde vaizduojama Lietuvos istorija- kunigaikščiai, Gediminaičių stulpai, Vilniaus įkurimo mitas ir tt Skurdi, atšiauri Lietuvos gamta ugdo narsą, ištvermę, meilę gimtinei. Tad gamta- kario, Lietuvos gynėjo, auklėtoja “MIEGOT ANT ŠLOVĖS SVETIMOS- NEGARBINGA” Motiejus Kazimieras Sarbievijus XVIIa. Poetas paskelbtas poetu laureatu už savo poezijos nuopelnus Odė Janui Libinijui. Dorybė apgina žmogų nuo pagundų, blogybių. Odės moralas- stojiška laikysena gali apsaugoti nuo pavojų , nes kur šlovė- ten pavydas “Dorybė vengia net jei verta yra/ Šlovingo garso” Odė Pauliui Kozlovijui Gvildendamas saiko klausimą poetas atveria Vilniaus erdvę Paladės darbus-mokymąsi- turi keisti poilsis “net ir menki darbai/ Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali” Odė Telefui Likui Nepastovumas, menkumas, likimo rato sukimasis, žmogaus menkumo pojūtis Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja” Odė Krispui Levinijui Laikinumo tema , visko kas žemiška, materialu laikinumas Tas turtingas vien, kas neturi nieko, Kas turtus savus sutalpina saujoj Kristijonas Donelaitis XVIIIa. Poetas, kunigas, labai kruopštus pastorius Pamokslus sakydavo dviem kalbom- vokiškai ir lietuviškai Parašė poemą “Metai”, kurią išleido L. Rėza (Vasaros darbai, Rudenio gerybės, Žiemos rūpesčiai, Pavasario linksmybės) Vaizduojama Mažosios Lietuvos kaimo būrų buitis, aprašomi papročiai ir tradicijos, ponų ir valstiečių santykiai. Gamta. Žmogus turi daug dirbti, saikingai gyventi. Gandrų episode matome gandrą ir gandrienę pirmiausiai nudirbančius darbus, o tik paskui besirūpinančius maistu. Prieš valgydami padėkoja Dievui, to Donelaitis moko ir žmones Žmogus yra kūrinijos dalis, todėl jam nevalia išsiskirti. Reikia kukliai gyventi, daug dirbti ir garbinti Dievą Ponai griauna Dievo nusatytą tvarką- nieko nedirba ir naudojasi didziausiais privalumais- linksminasi, persivalgo, todėl yra amoralūs. Darbas lemia žmogaus vertę Visi žmonės iš prigimties lygūs. Dvaras vaizduojamas kaip ydų šaltinis Donelaitis iškelia sunkų būrų darbą ir jį labia vertina Donelaitis smerkia nutautėjimą, tačiau nesipiktinama kitataučių elgesiu, bet lietuvių nedorumas smerkiamas. Išsižadėdami papročių lietuviai praranda moralinį tvirtumą. Viežlybieji Pričkus- dvaro ir kaimo tarpininkas, ragina būrus dirbti, moko, aiškina darbo vertę. Ponų nemėgsta, bet klausiamas tyli. Miršta sumuštas šykštaus pono. Krizas- sumanus, darbštus būras, taupus. Nenaudėliai Slunkius ir pelėda- tinginiai, slunkius tinginyste didžiuojasi kaip šeimos tradicija , ją pateisina Plaučiūnas- nespėja laiku atlikti darbų. Išvažiavo pirkti dalgio, bet pamiršo kelionės tikslą, pragėrė arklį todėl grįžęs pievą roplonėdamas su pjautuvu kirto Dočys- ėdrus girtuoklis, pasiunčia pusbernį šaudyti varnų, dėl to supleškėjo kaimynų troba. Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą Adomas Mickevičius XIXa vid poetas Poema “Vėlinės” Kūrybos laisvė labiausiai juntama “vėlinėse”. Antrojoje dalyje burtininkas iššaukia vaikų, žiauraus pono ir merginos vėles, jos pasakoja savo istorijas, pabrėžia žmogaus pareigą atjausti kitą, gyventi ne vien sau, galvoti ir apie kito laimę. Poetas skelbia socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą ir žmoniškumo idėjas. Ketvirtoje dalyje išvystame atsiskyrėlį Gustavą-jis ieškojo nežemiškos meilės, pamilo, bet mylimoji pasiringo kilmingą, turtingą vyrą..Mylėdamas jis patirs didžiausią laimę ir baisiausią kančią. Iš naujo išgyvendamas savo drama jis nusižudo. Mirtis nelaimingą įsimylėjėlį išlaisvina iš meilės kančių.Šia aistringa ir meile pulsuojančia išpažintimi Mickevičius perteikė ir savo meilės Marilei išgyvenimus “Odė jaunystei” Skambėjo kaip veiklios jaunosios kartos manifestas Skelbia žmonių bendrystės idėją, tikėjimą pasaulio atsinaujinimo galimybe Pakili intonacija, iškilminga retorika liudija aistringą tikėjimą jaunųjų kūrybos galia, energija.Skamba ir švietėjiškas ryžtas kovoti su ydomis, tobulėti bei tobulinti visuomenę Visų bendroli laimė- mūs tikslai Žvelk ten, kur nepasieks akis Laužk tai, ko nepajėgs protas Poema Ponas Tadas Įkvėpta tėvynės ilgesio , poeto žodžiais, virtusio “chroniška, lėtine liga”. Įspūdingai vaizuojama Lietuvos gamta, ypač miškai. Antanas Baranauskas XIXa. Poetas, kunigas Anykščių šilelis- lietuviu ryšys su gamta, dvasios vertybių svarba, barnios būties grožis. Miškas- lietuvio maitintojas, globėjas, gynėjas, atokvėpio vieta Antroje dalyje miškas tampa lyg lietuvio gelbėtoju- ,leidžiasi kirsdinamas ir naudojamas išgyvenimui Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo, Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria; Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?! Vincas Kudirka XIXa. Tautinio sąjūdžio ideologas, poetas. Įstojo į kunigų seminariją, bet buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos Gėdijosi lietuviškos prigimties, susivokė tik perskaitęs pirmąjį lietuvišką laikraštį “Aušra” Iki mirties redagavo laikraštį “Varpas” Labora¡ (universiteto baigimo proga) Jaunam žmogui siūloma pasirinkti prasmingą gyvenimą Siek prie idealo tik doro ir aukšto Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto Tautiška giesmė Čia pirmą kartą pavartotas žodis Tėvynė Meilė tėvynė, darbas jos labui, vienybė, dora Maironis XIX pab XX pr Poetas, kunigas Lietuvos dainius Tėvynes paveikslas Mėgo sieti kraštovaizdį su tauta: jis lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindi Kur bėga Šešupė Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva; Čia broliai artojai lietuviškai šneka, Čia skamba po kaimus Birutės daina. Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias! Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias! Apsaaugok aukščiausias tą mylimą šalį Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai Juk tėviška Tavo malonė daug gali Mes tavo per amžius suvargę vaikai. Taip niekas tavęs nemylės Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, kaip tavo nuliūdęs poeta Poetams kitiems numylėta ranka Iš laurų vainiką nupynė Tu jį nors atmint ar atminsi kada Tu jo numylėta tėvyne Aš norėčiau prikelti Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį Iš kapų milžinų Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį Iš senųjų laikų Nebeužtvenksi upės Nebeužtvenksi upės bėgimo Norit sau eitų ji pamažu Nebsulaikysi naujo kilimo Nors jį pasveikint tau ir baisu Skausmo skundas (paskelbtas po mirties) Ir štai kaip kareivis nelygioj kovoj Be garbės ir bevardo tevynėj laisvoj Aš perblokštas ir vienas Pasitikėjimas savimi Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas Preisiu kaip verdą verpetai Gal žmonės šiandiena manes nesupras Bet mano išauštančiai metai Mano moksladraugiams Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo Žemės išmintį gilią suprato Išsiblaivė sapnai, nebegaudo jau vėjo Iš aukštybių ir žiūri, ir mato “be jo gal ir mūsų nebūtų buvę” taip atsiliepė apie Baranausko kūrybos reikšmę Nuo Birutės kalno eilėraštis į mus prabyla ne tiek gamtos, kiek žmogaus pasaulio vaizdu. Šio pasaulio turinį visų pirma, be abejo, sudaro gamtos jausmas. Tačiau ne reginio grožis ir didingumas pats savaime jaudina poetą, o tie vidiniai ryšiai, kuriuos jis junta tarp savęs ir gamtos. Tik čia nepažabotoje, gaivalingoje gamtoje, jis jaučiasi galįs duoti valią savo jausmams. Poeto jausmų turinys taip ir lieka tiksliau neapibrėžtas ir nekonkretizuotas. Gal tai pačių gyvenimo horizontų pasiilgimas, pajutus konfliktą su slopia ir slegiančia aplinka; gal nepasotinamo laimės ilgesio sukeltas skausmas; o gal kūrybinių jėgų pertekliaus jutimas, jėgų kurios dar nebylios kankinančiai ieško žodžio, išraiškos? Kaip ten būtų – mes žinome: tai kilnūs jausmai, rodą turtingą, dosnią prigimtį. Poetui rūpėjo išreikšti nerimstantį širdies gyvenimą, leisti suprasti visą jausmų sudėtingumą, prieštaringumą, kuris negali būti tiksliai nusakytas žodžiais, o tik įspėtas, nujaustas (,,Trokštu draugo arčiau : juo tikėti galiu; jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus”) Tiesa, eilėraštyje sukurtoje situacijoje mes matome poetą gilios vienatvės valandą: jis nesijaučia galįs patikėti savo išgyvenimus žmonėms, nesitiki galėsiąs būti jų suprastas, ir jūra čia yra jo vienintelis draugas ir patikėtinis. Tai tokios vienatvės valanda, kuri reikalinga kiekvienam žmogui, o gal ypatingai tokiai visuomeniškai, aktyviai prigimčiai, koks yra Maironio poezijos lyrinis herojus. Tai valanda, kai žmogus grįžta pats į save, įsigilina į savo jausmus, į vidinę patirtį, kai bręsta turtėja jo vidinės galios tam, kad vėliau galėtu reikštis įvairiopa veikla. Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, Man krūtinę užliek savo šalta banga Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija! Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati! Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali, Nes per amžius plačių nenutildai bangų! Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau; Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau, Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau. Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu; Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus; Paslapties neišduos savo veidu tamsiu Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus. Užtrauksme naują giesmę Dėl tėvynes reikia stengtis, kovoti, siekti idealų, dirbti jos labui Paimsme arklą, knygą, lyrą/ Ir eisim Lietuvos keliu Poezija Poetas Maironio poezijoje patiria dangiškus jausmus, jaučia poeto, kaip tautos vedlio, svarbą Nors kūryba susijusi su kančia, skausmu, kitus ji ramina, guodžia. O ji, padavusi man lyrą Į ta užburtą šalį vedė Kur takas ašaromis byra, Kuriuo retai kas eiti gali Jonas Biliūnas XIXa. Pab-XX pr Psichologinės, lyrinės prozos pradininkas Publicistas, rašytojas Kūryba autobiografiška: vaikystės aplinka, gimtinė, veikėjų gyvenimo faktai(mokslas užsieny, atostogos, liga) Didžiausias dėmesys vidiniam pasauliui Vagis – Jokūbas negali pamiršti jaunystėje padaryto nusikaltimo- jis užmušė arkliavagį, Jo poelgį visi pateisino, niekas neteisė, tačiau sąžinės kirminas nedavė ramybės. Pabrėžiama vidinės ramybės būtinybė Ir nežinau dar, ką pasakys man už tai Visagalis... Lazda Atleidimas skriaudėjui Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio prievaizdo Dumbraucko , kadaise jį sumušusio, o pasibaigus baudžiavai, priglausto savo namuose. Atlaidumas siejamas su krikščioniškomis vertybėmis- meile kitam, nuolankumu. Tėvas atleidžia visas skriaudas Dumbrauckui ir pasakodamas šį pavyzdį moko vaikus elgti taip pat- atleisti. Ubagas Pasakotojas ir Petras Sabaliūnas suitinka pasakotoja kieme kur užklysta Petras, nes yra išvarytas sūnaus iš jo paties namų Pasakotojas užjaučia Petrą, jaučiasi kaltas dėl kito žmogaus klaidos. Dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju Kliudžiau Kaltės išgyvenimas žmogų daro jautresnį, sulaiko nuo didesnio žiaurumo Tai buvo vienatinis mano šūvis. Bet laimingas. Alegorinė pasaka “laimės žiburys” Ant kalno stovėjo laimės žiburys, pasak žynio, kai jį palies visam kaime pasklis laimė, geris, Tačiau drąsuolių laukia pavojai, negandos,kas išsigąs taps akmeniu ir net tas, kuris palies žiburį- neišgyvens, virs akmeniu. Tačiau buvo daug drąsuolių lipančių, o kiekvienas nuriedėjęs akmuo buvo pagalba kitam Apysaka Liūdna pasaka Petras ir Juozapota Baniai- jauna šeima trokštanti laimės.Petras su kitais sukilėliais nusprendžia dalyvauti 1863m. sukilime ir kovoti dėl laisvės. Visos viltys dingo. Kai Juozapota savo Petrą išvydo pakartą. Juozapotos gyvenimas sugriūva, jai labia sunku. Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas? Šatrijos Ragana XIX pab- XX pr Pirmoji europinio išsilavinimo moteris Lietuvoje Apysaka “Sename dvare” Sukurta iš ilgesio mirus broliams ir motinai, ir noro įamžinti tėviškės vaizdus, prisiminumus Mamatė- trijų vaikų mama, žmona, dvaro šeimininkė. Jausminga, religinga, prijaučianti menui Mamatė siekia didesnės gyvenimo prasmės nei jai suteikia kasdienybė, juri yra nuobodi. Ji liūdi dėl aukštesnių idealų nepasiekiamumo Mamatė taip pat suvokia lietuvių kalbos svarbą, sako, jog savo vaikams nuo pat mažų dienų diegianti lietuvių kalbą, nes tai geriausiai įsisavinama vaikystėje. Ji dainuoja žemaitiškas dainas, seka pasakas. Ponas Jonavičius galėtų būti Mamatės išsigelbėjimas iš rutinos, galimybė pasiekti tų aukštesnių idealų, tačiau krikščioniškos idėjos, padorumas, neleidžia išduoti šeimos. Vaižgantas XIX pab-XXpr Kunigas, tautinės pasaulėžiūros ideologas, mokyklų steigėjas, lietuvybės skleidėjas Apysaka “Dėdės ir dėdienės” Vaizduojami baudžiavos laikai, Mykolo ir Severiūtės bundanti meilė. Abu yra bevaliai, pasiduoda likimui-Mykoliukas susitaiko su savo gyvenimo netekimu, o Severja tėvo valia išteka už tijūno Rapolo Geišės. Veikėjai yra menki, nuolankūs, pasiduodantys stipresniųjų valiai. Mykoliukas- griežia sau smuikeliu ir tuo laimingas yra. Dirba nesiskųsdamas, darbas jam patinka, Glaudžiasi pas broil, labia myli jo vaiku. Mykoliuko žinojimas kad mylėjo ir bvo mylimas jam suteikia visiškos pilnatvės jausmą Severja- darbšti, vikri, darbus dirbanti mergina, nepatenkinta tėvų namų aplinka ji susikuria savo klėtelę, kvepiančia duona, išdailingta, išpaišyta gražiausiais raštais. Ištekėjus už Rapolo ji tampa laiminga- patenkinami jos moteriški norai- ji puiki žmona, šeimininkė, motina. Pasibaigus baudžiavai Severjai tenka perimti vyro darbus, dirbti už du. Rapolas Geišė-dvaro prižiūrna, mokantis tik skirstyti darbus, bet ne pats juos dirbti. Pasibaigus baudžiavai savo energiją išnaudojo brolio vaikui Adomukui, kuriam pasakojo tikras ir netikras istorijas Vaižgantas Mykoliuką ir Severją laiko sektinu pavyzdžiu, o Geišę- lyg tipinį tinginį lietuvį. Mykoliukas ir Sevveriūtė darbštūs, darbo nebijantys ir darbus dirbantys už du. Vincas Krėvė XIXa pab-XX pr Įstojo į kunigų seminariją, bet pašalintas dėl pašaukimo stokos Buvo kaltinamas dėl šeimos narių mirčių- Dievo bausmė Drama Skirgaila- pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją: Lietuva pakrikštyta, pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau Stardas ilgisi pagoniškų papročių ir tikėjimo gamta. Didžiausias konfliktas- proto ir jausmų: jis žino, kad reikia gelbėti ne tikėjimą, o tautą, nor sir pats igisi pagoniškųjų dievų Skirgaila nori žmonėms gero, bet nežino kaip to pasiekti Skirgaila prievarta uždaro pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, vykstančią pas sužadėtinį į Lenkiją. Kad lenkams kaip kraitis neatitektų Volynės ir Polodės žemės, Lietuvos valdovas griebiasi prievartos ir taip sukuria situaciją, kuri jį patį sužlugdo. Jis valdingas, griežtas, šiurkštus, besirūpinantis tik valstybe ir, regis, tik ją vieną mylintis, bijantis atsiverti, tačiau tik parodęs savo sielos gelmes, tuoj pat nusivilia, nes iš Duonutės jis „negauna“ to, ko tikisi: užuojautos, šilumos, meilės, pritarimo ir taip tik dar labiau savyje užsisklendžia, tampa atšiaurus 1. Atskleidžiamas Valtenbergo ir Kelerio ruošiamas sąmokslas, suviliojama Oligė, Keleris patenka į Onos Duonutės kambarį. Grįžta iš nenusisekusios medžioklės Skirgaila, išsiaiškina Kelerio kėslus slapta iš pilies išvesti Ona Duonutę, Kelis pabėga iš pilies su Skirgailos žirgu, o šis, įsiutęs prievarta susituokia su Duonute. 2. Išryškėja dar vienas Skirgailos išgyvenimų šaltinis – susiduria valdovo pareiga ir noras būti laimingam, mylimam. Skirgaila visais būdais siekia Onos Duonutės palankumo, jos meilės ir šilumos, kurios jam taip trūksta, tik jis nemoka to pasiekti. Kuo labiau jis jai atsiveria kaip žmogus, tuo labiau jam tenka nusivilti. 3. Šviesusis ir tamsusis vyrai padeda atskleisti Kelerio vidinį konfliktą, parodyti dvi jėgas, kovojančias jo viduje. Šviesusis vyras atstovauja žmogaus kilnumą, gėrį; Tamsusis vyras – tarsi savisaugos instinktas, reikalaujantis pirmiausia žiūrėti savęs. 4. 12. Jis pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį. Stardas – tradicijų, pagoniškų papročių sergėtojas, kaltina Skirgailą nepaisantį tautos norų- pagonybės. Teigia, kad praeitis yra graži, turininga, vertinga, o ateitis neverta dainų,niūri Balys Sruoga XIX pab-XXpr 1943m. kartu su kitais lietuvių intelektualais buvo sulaikytas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje ir tapo nužmoginimo sistemos liudytoju.grįžęs iš tremties per du mėnesius besigydydamas sanatorijoje parašė memuarų knygą Dievų miškas Knyga pasirodė 10 metų po rašytojo mirties, buvo svarstytina dėl jos parašymo formos- ironizuojama tragiška situacija. Pasakojama apie lietuvių inteligentus patekusius į fašistinę stovyklą, apibūdinami esesininkai, pakalikai, budeliai, buitis, darbai Vokietija iš kulturtregėrės tapo lagertrėgere, garsėjo ne barokine, bet barakine kultūra. Pasakotojas šaiposi iš kūrybos kuri nepajegia apginti nuo tragiškos situacijos, tad ironija jam kaip savisaugos priemonė Galvažudžiai Zelionkė- stiprus, mėsininkas, laikantis savo žodžio, susibendravęs su Sruoga, suktas ir gudrus budelis nekorė mergos nes ranką skaudėjo Lėmanas- puikuolis, per savo gimtadienį reikalaujantis parado, garsiai rėkavo ir keikėsi kad visiem ausys kaito, nekorė mergos nes yra garbingas Majeris užsigeidžia kartuvių prie kalėdų eglutės Vacekas Kozlovskis budelis megėjas, labau mėgo budelio darbą, Vacius pats pasisiūlė lenkaitę pakart, savo noru Jeigu be ironijos būčiau rašęs, nebūčiau išgyvenęs Jonas Aistis XXa Poetas apmąstantis išeivio padėtį Tėvynės paveikslas Peizažas nevengiama parodyti tėvynės vargo, skausmo, kasdienybės Laukas, kelias, pieva, kryžius, Šilo juosta mėlyna, Debesėlių tankus ižas Ir graudi graudi daina. Bėga kelias, ir berželiai Linksta vėjo pučiami; Samanotas stogas žalias Ir šuns balsas prietemy. O toliau - paskendęs kaimas, Tik žirgeliai tarp klevų - Šlama liepos tokia laime, Tokiu liūdesiu savu. Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis, Sušlamės daina klevuos... Gera čia gyvent ir mirti! Gera vargt čia, Lietuvoj!.. Vienas kraujo lašas Tėvynės ilgesys, atgaila ją palikus, neapgynus Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, O varge jo vieno tu pasigedai Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės Liko netesėti mūsų pažadai Vienų vienas žodis būt tave apgynes, Bet varge jo vieno tu pasigedai Nors visi žadėmom mirti už tėvynę Liko netesėti mūsų pažadai Vincas Mykolaitis Putinas XIX pab-XXa Kunigas, poetas, romanistas 1936 m. buvo ekskomunikuotas, nes nesuderino kunigo bei poeto kelio Ši patirtis paskatino sukurti intelektualinį, psichologinį romaną “Altorių šešėly”. Autorius neigia konkrečią gyvenimo aplinką, santykius su aplinkiniais, tačiau pripažįsta, kad Liudą Vasarį “kvaršinę klausimai yra auobiografinio pobūdžio” Vivos plango mortuos voco (gyvuosius apverkiu, mirusius šaukiu) pabrėžia pasaulio tvarkos ir vertybių griūtį. Pasipriešinimo literatūros pavyzdys Putinas išsake ir vieno žmogaus ir ištisos tautos tragizmą. Už šio eilėraščio skaitymą ar turėjimą grėsė tremtis, bausmė. Tarp dviejų aušrų Naktį atsiveria paslaptingas pasaulis, autorius juo žavisi TARP DVIEJŲ AUŠRŲ Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka. Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys, – ir jų regėjimais žaviesi tu pats, patirdamas tolimą, paslaptingąją, nesibaigiamąją, vientisą būtį. Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą, bet vakarų atošvaistos atgyja tavy kaip seniai girdėtų giedojimų aidai. Visi daiktai kaip blankūs šešėliai dvilypuojasi tavo regėjime, ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti. Tavo paties būtis nykiais aidėjimais skrenda atgalios, – ir tau be galo liūdna. Altorių šešėly Psichologinis, intelektualinis romanas, turintis autobiografijos motyvų. Liudas Vasaris- jaunuolis sprendžiantis sielos konfliktą, mėgindamas suderinti kunigo ir poeto kelią. Vasaris neįstengia priešintis tėvų norams, tačiau negali gyventi be poezijos. Neryžtingas jo elgesys priverčia jį kentėti, užsisklęsti savyje ir gilintis koks jo pašaukimas. trys dalys: 1. Bandymų dienos Į seminariją Vasaris įstojo skatinamas tėvų, bodėjosi kasdiena aplinka, siekė Maironiškojo idealo, jis tikėjo, kad seminarija paskatins jo religinguma, tačiau klydo. Liucė kursto jo vyriškąsias ambicijas, jį gasdina kunigo atskyrimas nuo socialinio pasaulio 2. Eina gyvenimas Vasaris gauna paskyrimą į Kalnynų parapiją. Čia bjaurisi kunigu Platūnu, kuris tesirūpina tik ūkiu ir Stripaičiu, besidominčiu tik politika. Vasaris veržiasi į gamtą, ten kuria. Susipažįsta su Baroniene Rainakiene, kuri traukia jį savo palaptingumu. Jis skaito iš dvaro parsineštas knygas, nes šis dvaras, kupinas vakarietiškos kultūros, intelektualus. Vasaris tikisi, kad bendravimas su Šlavantų tėveliu ir kun. Ramučiu paskatins jo kunigo entuziazmą, bet jų asketiška gyvensena jam svetima Prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas atskiria jį nuo Kalnynų parapijos, susprogdintas varpas simbolizuoja ir Vasario, kaip kunigo griūtį. 3. Išsivadavimas Vasaris sužino, kad Liucė- kanauninko Kimšos dukra. Jos savižudybė Vasarį ypač sukrėčia, suvokia, kad kunigystė jį taip pat žudo ir pasiryžta palikti kunigų luomą, gyventi vien iš literatūrinio darbo. Čia atsiranda Auksė- ji nori vesti Vasarį į mokslą, būti jo dvasios vedle, kurta su juo šeima, tačiau Vasaris to nenori, jis supranta, kad be kančios nėra kūrybos "Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas." Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos Jurgis Savickis XIXpab- XXvid novelistas Moderniosios prozos kūrėjas Vagis Jame galima matyti ir psichologinę sceną iš vaiko brendimo istorijos (vaikas nepaiso šeimos, kaimo bendruomenės autoriteto, ima savarankiškai mąstyti ir spręsti), ir etinę parabolę ( kūrinys, turintis perkeltinę reikšmę) – sugautas nusikaltėlis juk vis tiek yra žmogus, savyje turintis dievišką kibirkštį (vagies sugretinimas su Kristumi); taip pat ir filosofinę užuominą apie žmogaus prigimties ir būties dviprasmiškumą (kokių „žmonių“ tarpan tapo „įrašytas“ vaikas – tų, kurie pančius veja?..). Nepaprastas smalsumas, noras pažinti, suprasti verčia vaiką sukiotis šalia, įdėmiai stebėti, liesti. Prišliaužęs prie vagies, jis jaučia galią, geležinę jėgą; vaikas silpnas, bet gali padėti, užjausti… Po vagies primušimo, ,,vaikas jaučiasi išsigandęs, sutrikęs, nesusigaudąs. Maža širdelė priešinasi smurtui, tyras širdies balsas duoda tik vieną atsakymą: “vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį”. Po vagies išlaisvinimo, maža vaiko širdelė jautriai reaguoja į nusikaltėlio padėką – atsisveikinimą. Vaiko sieloje įsižiebia vilties, gėrio, gailesčio ugnelė, susijaudinimas ištrykšta ašaromis; jis suvokia padaręs kažką neįprastai jo aplinkai gero ir šilto. Ateitis vaikui žada gausybę išmėginimų, tačiau šis patyrimas suteikia jo sielai tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties. Kova Pasirodo kitas vaikas – žydukas. Jie „pasiklaba“ – pirma paleistu akmeniu, paskui žodžiais, iš kurių aiškėja didesnė ir skaudesnė gyvenimiškoji sodiečio patirtis. Autoriaus įterpinys: „ Tai buvo du gyveniman išleisti aktoriai“. Bet aktoriai nenustoja būti likimais. Sodietis toliau aiškinasi savo gyvenimą. Jam rūpi sužinoti, ar jo naująjį pažįstamą tėvas muša. (O pasamonėje – ar muša kaip mane.) Ne, ne tik nemuša, o dargi paguldo į lovą ir apkloja. Sermėgius tokio atsakymo nelaukė: Tai buvo aiškus pasityčiojimas iš jo asmens ir jo įžeidimas. Buvo kaip ir žibalo pilama į ugnį. Jis smarkiai trenkė žyduką kumščia į krutinę, parversdamas jį drauge su ištrūkusia iš jo rankų ir nudardėjusia skardinaite. Į ką kumščiais reaguoja sermėgius? Į savo skaudumą – nepakeliama girdėti, kad gali būti taip, kad mama paduotų pieno, o tėvas paguldytų ir apklotų. Bet šitaip gali būti. Vaikas kovoja už motiną, geresnį savo gyvenimą. Jis svajoja apie normalią šeimą kaip ir kitų: „Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad ir jo tėvas bbūtų tokspats „kaip ir kiti“.“ Vaikas svajojo, kad jo tėvas taip pat pirktų pas žydą geležies, nors ir nuplėšų už ją, bet juk jos reikia. Tai tarsi mažoberniuko malda – begalinis troškimas padėti tėvui. Vaiko vertybės: darni šeima, rūpinimasis buitimi, tėvo veiklumas. Vaikas kovoja už geresnė savo ir šeimos ateitį, už gyvenimo vertybes. pasakojama apie skaudžią vaiko kasdienybę. Jis dar mmažas, bet jau įžvelgia tėvo ydas: „Bet tėvas grituoklis!“ Dar labiau sumenkinamas tėvas, kai jį pavadina ne šiaip girtuokliu, o papraščiausiu girtuoklėliu. Jis silpnavalis, kuris negali net „bobos atsikratyti“. Priežastis įvardinama gana žiauriai ir tiesmukiškai: „Dėl to, kad durnas!“ Tačiau, jjei duotų kas tėvui valią, jis būtų visai kitas žmogus, kuris mokėtų ir savo bobą suvaldyti, ir nebegerti. Vaikas visa tai suprato, bet vis tiek siekė, kovojo už savo įsitikinimus, vertybes. Tėvas yra ne tik girtuoklis, bet ir piktas, žiaurus žmogus, mat jis muša vaiką, stukteldavo per neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo. Mama yra nedora, paliestuvauja ir vaikas įvertina jos tokį elgesį laikydamas ja durna: „.bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta. Dėl to, kad druna!“ Berniukas suvokia savo realybės dramą. Ad astra Ūkininkas Dalba, nusprendęs reformuoti savo gyvenimą, tai pradeda nuo šuns: „Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week – end, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado viena naikinti tinkama. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas“. Ūkininkas Dalba: jis tvirtai ir ryžtingai nusiteikęs reformuoti savo gyvenimą, panaikinti tai, kas pasenę ir nebetinkama. Reformą pradeda nuo šuns. Pavalgęs pusryčius, ūkininkas neatsisako savo ketinimų, nekreipia dėmesio į šeimininkės perspėjimus ir kartu su šunimi išeina iš namų. Priėjęs prie eketės, Dalba kviečia šunį „saldučiu, cukriniu balsu“, o egzekuciją vykdo slapta, nes nenori, kad kas nors pamatytų šį žiaurų jo poelgį. Nors ūkininkas jaučia sunkumą, tačiau nori pradėtą darbą pabaigti iki galo. Įvykdęs egzekuciją, Dalba nuskubėjo namo ir elgėsi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Šuo: ūkininko Dalbos šuo buvo „pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas“, sukvaišęs ir didelis „kaip veršis“. Šuo gerbė savo šeimininką ir klausė jo nurodymų bei įsakymų. Pirmą kartą įstumtas į eketę, šuo atkakliai kovojo už asvo gyvybę, stengėsi išlipti iš vandens, o iššokęs ant ledo, išgelbėjo savo šeimininką, kuris netyčia paslydo ir įkrito į vandenį. J. Savickis neanalizuoja šuns minčių taip, kaip tai daro J. Biliūnas, tačiau J. Savickio novelės šuo taip pat yra kilnus ir protingas. Jis nepaiso to, kad šeimininkas norėjo jį paskandinti, ir išbegsti jam gyvybę. Po to paklusniai seka jam iš paskos ir būna kartu iki paskutinės savo gyvenimo minutės (nes ūkininkas Dalba vis tie paskandina šunį). Fleita simbolizuoja muziką, meną, kultūrą – bus sprendžiamos kultūros problemos. Pagrindiniai veikėjai – fleitininkas Žiogas ir Viksvų šeimyna. Autorius neatsitiktinai parenka veikėjams simbo-liškus vardus. Žiogas, kaip vabzdys, susijęs su muzika, todėl fleitininkui toks vardas ir skirtas. At-skleidžiamas artimas veikėjo ryšys su muzika, ji jam yra visas gyvenimas. Žiogas grodamas užsidirbdavo pinigų, ir tik nelaimė jį privertė ieškoti pagalbos, o ir Viksvos nėra tokie darbštūs, bendruomeniški ir atsidavę. Pavardė Viksvos novelėje įgyja neigiamą reikšmę. Pavardė gretinama su šiurkščiomis žolėmis, augančiomis raistuose ir pelkėse, niekam nenaudingo-mis. Panašiai autorius apibūdina ir Žiogo gimines. Jie nemandagūs, veidmainiai, neišsilavinę. Noove-lėje sugretinamos dvi erdvės – miesto ir kaimo. Vaizduojamas miestiečio gyvenimas kaimiškoje aplinkoje ir kaimiečių požiūris į miestietišką kultūrą, šių dviejų erdvių nesutaikoma priešprieša. Novelės pradžioje supažindinama su Žiogo nelaime: „.jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gy-venti daugiau negalės“. Tačiau „Pūsdamas aštuoniolika metų teatre.savo fleitą.“ – iškeliama di-lema – ar atsisakyti mylimiausio užsiėmimo, dalies savo širdies, ar mirti. Žiogui tai skaudus smū-gis, jis turi palikti pažįstamą, saugią erdvę ir ieškoti pagalbos svetimame pasaulyje. Žodžiai „teatras“, „apykaklės“ simbolizuoja miesto, kultūros erdvę. Henrikas Radauskas XXa. poetas Dainos gimimas Aš nestatau namų, aš nevedu tautos Aš stoviu po šakom akacijos baltos Vytautas Mačernis XXa Namai Mačerniui visuomet buvo šventa vieta, asociavosi su šiluma, tėvais, protėviais, vaikyste, čia pradėjo regėti vizijas ir taip gimė jų ciklas. Dažnai regi senolę, ji globoja, saugoja, skatina pažinti pasaulį. Vizijose smerkiamas miestas, kaip purvinas, tamsus, džiaugsmo ir laimės naikintojas. Metų sonetai. Jų žmogus neįžvelgia nieko pastovaus, abejoja visomis tiesomis, vertybėmis.Sonetų žmogus klajūnas, ieškotojas. Jis mąsto apie laimę, žmogaus vietą pasaulyje, meilę, kūrybą, didžiausia vertybė- laisvė, teisė klysti Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu Todėl mokėkime gyventi nor sir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą, irk ą aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia (rašytojas negali pasitraukti iš purvinų miesto aikščių ir semti tą purvą, jo kūryba turi kelti, žingsnius palengvinti, o ne kilpą ant kaklo nerti.) 7 rudens sonetas Kodėl kas nors yra?Kodėl aš pats esu Didžiausia paslaptis visatos slėpinių? 13 rudens sonetas Mes nežinome kam, bet gyventi Kurti ir juoktis pasauly- puiku Nes ir tai, ką mes esam iškentę Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu 24 žiemos sonetas Būk, gyvenime, man neteisingas Būk versmė patyrimų karčių Ir skaudžių pralaimėjimų ringas Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų 37 žiemos sonetas Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda Bronius Krivickas XXa poetas partizanas Jo poezijos žmogus atsiskleidžia kaip aiškiai apsisprendusi kovai, herojiškai aukai asmenybė Mūšį net ir žūdamas laimės tas, kuris renkasi aukojimosi kelią Šiepė sovietinę tikrovę, daug vertė, rašė publicistiką. Lyrinis žmogus atsiskleidžia kaip kovotojas dėl tėvynės, gebantis dėl jos pasiaukoti. Dovydas prieš Galjotą Lyrinis subjektas laiko savo pareiga ginti “vardą vieno iš visų Dievų” nuo aršaus priešo. Priešas galėtų būti sovietinio rėžimo simbolis, kuris bandė diegti kitas tradicijas, keitė kultūrą, vertybes, o Dievas galėtų simbolizuoti Tėvynę, kuri yra pavojuje. Taip pat pabrėžiamas, kad tas Dievas yra vienas-pabrėžiama tautos svarba, išskirtinumas. Dovydas-piemuo, pats vienas nepabūgęs galingo, ginkluoto priešo Galijoto, stojo į kovą dėl tėvynės. Neapsiginklavęs Dovydas nugali priešą “išmintimi”(pataiko priešui į smilkinį, kas simbolizuoja protą) Kad visoj tautoj jau nėr kas gina Vardą vieno iš visų dievų ddd Salomėja Nėris XXa. Poete, neoromantikė, viena garsiausių lietuvos poečių 1940m. į Liaudies seimą išrinkta Salomėja Nėris su dar keliais kitais lietuvių rašytojais vyko į Maskvą, kur inscenizavo Lietuvos įstojimą į Sovietų sąjungos sudėtį, skaitė “poemos apie Staliną” ištrauką 1944 Salomėja parašė eilėraščių rinkinį “prie didelio kelio”, tačiau šis neįtiko sovietinei valdžiai, buvo pataisytas, sudarkytas ir išleistas pavadinimu “lakštingala negali nečiulbėti”. Rinkinys neatspindėjo tikrųjų poetės jausmų, jie atskleisti tik po 50 metų išspausdintame pirminiame rinkinio variante. Savęs aš gailiuos Eilėraštyje vilkė grįžta į mišką amžinam miegui, o lyrinis subjektas apie amžiną miegą gimtinėje gali tik svajoti, jam tai tik siekiamybė Lyrinis subjektas liūdi namų, jų ilgisi, tačiau nežino, ar tėviškė bus palanki, ar ją priglaus,ar liks sava. Šis eilėraštis dar vadinamas “Išpažintim” Kad mane taip sutiktu tėvynė Kaip sunku, kaip saves aš gailiuos Maironiui Supratusi, kad nusikalto savo žemei, tėvynei, tautai, kultūrai Nėris pradeda atgailauti. Eilėraštyje “Maironiui” ji ryžtasi atsiverti lietuvybės sergėtojui, Lietuvos dainiui, moraliniam, dvasiniam ir poetiniam autoritetui. Sako, mirdamas mane tu keikei, O numiręs surūstėjai dar labiau. Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: Juk tave mylėjau ir gerbiau. Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau – tais pačiais keliais? Gena, gena pikto dievo rykštė, – Atgalion ir atsigręžt neleis. Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu. mylimus vardus. Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus. Ir nenoriu sau geresnio nieko, Tik prie žemės prisiglaust brangios, Būti tėviškės arimų slieku, Mėlyna rugiagėle rugiuos. Tolimas sapnas Tarp žydinčių kaštanų Raudona bažnytėlė. – Juk čia vaikystė mano! Nejau ji grįžo vėlei? Aš nedrąsi stovėjau Pilioriun prisiglaudus, – O žmonės trankiai ėjo Ir prie altoriaus spaudės. Manęs čia nepažįsta Pro gedulingą šydą. Bet kojos žengt nedrįsta – Tiek daug, tiek daugel klydę. Sakykloj kalba – keista! – Jisai – iš Galilėjos: – Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo! Ir man be galo graudu – Malda širdy netilpo. Vargonai gaudė, gaudė… Ir žvakės tirpo, tirpo… Antanas škėma XXa. Moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas, dramatrurgas Rašytojas prisimindavo žaidimus su pakartais ant žibintų baltagvardiečiais ir išgyventą siaubą, kai į butą įsiveržę raudonarmiečiai vos nenušovė tėvo ir kėsinosi išprievartauti motiną Po antrojo pasaulinio karo gyveno JAV, dirbo liftininku Romanas “Balta drobulė” Tėvų nesantaika, nelaiminga meilė, saves neradimo kančia, konfliktas su bukinančia aplinka, gyvenimo absurdas Tai Antano Garšvos, keltuvininko gyvenimo istorija. Vilki uniformą, yra 87 numeris uždaroje, kalėjimą primenančioje keltuvo dežėje. Darbo uniforma jį žemina, baltos pirštinės dengia močiutės žiedą, kuris buvo vienintelis jo tapatybės ženklas. Bet jis ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos, gniuždančios aplinkos, nori būti pripažintas kaip poetas, todėl siekia sukurti tobulą kūrinį. Jis- absurdo žmogus, skaudžiai igyvenantis gyvenimo beprasmybę. Garša dviprasmiškas, vieną sako viešbučio gyventojams, kitą mąsto savo galvoje. Nekenčia gyventojų, bet privalo su jais elgtis maloniai. Garšva išeivis iš Lietuvos, nublokštas į svetimą žemę dėl istorinių aplinkybių, negalintis pritapt ir dėl to kenčiantis, matome jį kaip “nevykusį žemės gyventoją” Emigranto padėtis nėra palanki jo asmenybei, neatitinka dvasinio turinio ir interesų. A. Garšva nėra pasyvus „gyvenimo vartotojas“ ar, atvirkščiai, tik sausas teoretikas, stebėtojas. Jis ir menininkas, ir savo gyvenimo kūrėjas. A. Škėmos žmogus labai daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Garšva sprendžia amžinus būties klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, tai kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė - pats gyvenimas, kaip jį pragyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės? Pagrindinis romano „Balta drobulė“ herojus – Antanas Garšva. Tai talentingas, meniškos sielos poetas išeivis, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai. Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl apgailėtinos padėties ir gyvenimo sąlygų. Niujorko viešbučio liftas – tarsi kalėjimas, kuriame jis uždarytas tarp keturių sienų. Herojus trokšta išsivaduoti iš vienišumo, bet negali, nes šis darbas – jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat neįgyvendinamas. Jis atė­jo į suaugusiųjų pasaulį su kalte dėl pirmojo melo, kai, įkalbinęs moti­ną kelionei į Palangą, nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę. Nuo tol baisus motinos žvilgsnis jam nuolat vaidendavosi, kai mokytojai aiškindavo, jog visata sukurta kaip Gėrio, Grožio, Harmonijos ženklas ir žmogus kal­tas dėl savo nelaimių. Garšvos egzistencinę krizę dar labiau komplikuoja kaltės jausmas dėl karo pradžioje nužudyto beginklio ruso. „Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą“ Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje. Didžiausioji išmintis lyg kvailumas; didžiausia gražbylystė lyg mikčiojimas. Marius Katiliškis XXa. Rašytojas, romanistas Ieškodamas ryšio su žeme jis nusipirko sodybą ir savo rankomis pasistatė namą, tam, kad pasijaustų kiek arčiau tėvynės „Užuovėja“ — tai nepriklausoma Lietuva su savo tradicijomis, kaimiško gyvenimo ritualais ir darbais, tarsi rojaus kampelis. Romane „Miškais ateina ruduo“ rojus išsigimsta: atsiranda žaltys ir gundymas, nuo­dėmė ir nuosmukis. 0 „Išėjusiems negrižti“ — tai jau išvarymas iš rojaus ir praga­ras, kuri išeiviams ikūnijo Antrasis pasaulinis karas. Miškais ateina ruduo Romanas tai meilės istorija ir nepriklausomos Lietuvos ekonominio, socialinio, dvasinio gyvenimo pokyčiai Agnė-iki ausų įsimylėjusi Tiliu, jis- jos pirmoji meilė. Naivi mergina išduota svaiginančios meilės užsisklendžia, tampa rami, susimąsčius, užsidaro savy ir nekovoja dėl Tiliaus meilės- atiduoda jį Monikai Tilius- svajoja apie valdišką tarnybą, tačiau jos nesiekia, nieko nesistengia dėl to padaryti. Laukti, delsti, neapsispręsti, pasiduoti aplinkybėms- toks Tiliaus būdas. Jis myli Agnę, tačiau geismas Monikai nugali. Monika- į kaimą ji atvyksta ne savo noru, čia jaučiasi įkalinta. Tačiau ji gudri moteris, jei jau gyvena kaime, tai kaip ponia, didelio ūkio šeimininkė, galinti kitiems įsakinėti, todėl išteka už Doveikos. Pamačiusi Tilių ji pasiduoda aistrai, jam suteikia tai, ko negalėjo suteikti Agnė- subrendusios, patyrusios moters patirtį. Jos meilė akla, agresyvi, nieko nežadanti Doveika- gyvenime nieko neturėjęs jis buvo gudrus ir susilaukė vaiko su negražia ūkio šeimininkų dukra, kuriai mirus Doveikai atiteko visas turtas. Sūnų išsiuntė į internatą o pats tapo turtingiausiu kaimo žmogumi, ūkyje turėjusiu ir radiją ir elektrą. Žmones Doveika vertina kaip daiktus, iš kurių gali gauti naudos, taip yra ir su Monika- ji jam pušmena, Brangus, gražus blizgutis. Tačiau Doveika nėra mylimas, ji nerodo jokių jausmų ir net išdavinėja su Tiliumi. Doveika nėra gudrus, to nesupranta, tą jam paaiškina Agnė. Negalima gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės Česlovas Milošas XXa. Poetas, prozininkas, eseistas, literatūros tyrinėtojas. Nobelio premijos laureatas Campo di Fiori Dvi eilėraščio erdvės, dvi skirtingos epochos, tačiau problema- ta patiž ten, kur dabar linksminamasi, pramogaujama, džiaugiamasi, kadaise uvo kankinami žudomi žmonės(D. Bruno sudegintas Gėlių aikštėje, žydų getas, kurio vietoje dabar karuselės) Viskas žemėj praeina/ Dar neužgesus liepsnai. Daina apie pasaulio pabaigą Vaizduojama sumaterialėjusi, sumenkėjusi, nužmogėjusi visuomenė, kuri laukia pasaulio pabaigos, kaip žemės griūties, audros ar kokios katastrofos, tačiau pasaulio pabaiga prasideda nuo jų pačių , nuo jų lėto degradavimo Rue Descartes Net pats intelektualiausias jaunimas žlugdo visuomenę. Atvykėliai iš posovietinių šalių privalo pamiršti savo tapatybę, tautiškumą, papročius ir tradicijas. Garbė, gėda, didybė ir šlovė- praeitis, kuri nebeegzistuoja Autobiografinis romanas isos slėnis Močiutės ir senelio dalis Močiutė Misia- labia neįprasta- nesirūpino anūku, nemėgo to, kas įprasta močiutės supratimui- nedovanojo jam dovanų, negamino, nemėgo svečių, domėjosi dvasiomis O štai senelis Kazimieras- labia svetingas, tolerantiškas, priimdavo ir vargšą ir poną, mėgo tautybę ir knygas apie augalus. Galime įžvelgti panašumus tarp senelio ir pačio \milošo(Nobelio premijos kalba-tolerancija tautoms) Nobelio premijos kalbos ištrauka Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško mąsto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą, padavimų ir poezijos kraštą Justinas Marcinkevičius XXa tautos poetas, tautinių vertybių reiškėjas ir gynėjas pirmasis gavo Santarvės premiją Mindauge įprasmintas valstybės kūrimas, Mažvyde- lietuviško rašto ir knygos radimasis, o Katedroje- tautos kultūros formavimasis. „Mažvydas“ - tai poetinė drama, kurios tekstas eiliuotas, veiksmas komponuojamas laisvai, jaučiama pakili intonacija, vartojami daugiareikšmiai įvaizdžiai, simboliai. Mažvydas - kilni asmenybė, suvokianti savo pašaukimą ir tam tikslui aukojanti savo gyvenimą. Mažvydas jaučia nutautėjimo grėsmę, todėl puoselėja lietuvišką žodį. Šį darbą apsunkina protestantų ir katalikų konfliktas, pagonybės ir krikščionybės susidūrimas. Pagrindinis šios dramos konfliktas yra žmogaus pareigos, aukojimosi aukštiems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas. Poetinės dramos konfliktas dažnai rutuliojasi veikėjo viduje, skaitytojas ar žiūrovas regi sudėtingą jo paveikslą su visomis aistromis, charakterio prieštaringumu. Mažvydo paveikslas sukurtas labiau vadovaujantis vaizduote nei tikrais biografijos faktais. Apsisprendimą pasilikti Prūsijoje Mažvydas aiškina troškimu padėti vietiniams lietuviams nenutautėti, nenužmogėti. ĮSIPAREIGOJIMAS TARNAUTI LIETUVAI Mažvydui pavesta užduotis knyga ir Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją, t.y. pavergti, germanizuoti, bet Mažvydas išsikelia kitą tikslą: “Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu” Iš pradžių pirmenybę teikęs Dievui, vėliau pasiaukoja Lietuvai, nes taip supranta savo pareigą (“Aš jos liežuvis”(Lietuvos)) Mažvydas išsižada pareigos tikęjimui, dėl pareigos tėvynei, gimtajai kalbai.Jo supratimu tikėjimas turi būti grindžiamas gerais darbais, nes be jų malda tik beverčiai žodžiai. Be prieštaros kur tarnauti- Lietuvoje ar Prūsijoje, Mažvydas turi dar vieną konfliktą. Sprendžiama asmeninė Mažvydo drama. Mažvydui meilė- aukščiausia vertybė, Lietuvoje jis prisiekė meilę sužadėtinei Marijai, bet priesaiką sulaužė- teisinasi pareiga tėvynei. Aukojimasis dėl lietuviško žodžio ne tik neteikia džiaugsmo, bet ir sugriauna asmeninę laimę Mažvydas suabejoja ar jo pasiaukojimas Lietuvai buvo toks prasmingas, kad tam reikėjo paaukoti gyvenimą ir šeimą. Mažvydas moko kitus daryti gerus darbus o pats išduoda savo šeimą Kūrėjo sąžinės drama “tikėjimas- ir tas be gero darbo Kaip valtis be irklų” Šitiek metų tarytum karčią mėtelių arbatą geriu aš pareigą. Juozas Aputis XXaEzopo kalbos virtuozas, novelistas, prozininkas Dėl tematikos Aputis laikomas kaimo rašytoju. Net miesto apsakymų veikėjai inteligentai yra išeiviai iš kaimo, tebesaugantys ryšį su tėviške, kur gavo pirmąsias tikrumo ir žmogiškumo pamokas. Svarbiausios vertybės- atjauta, ištikimybė, rūpestingumas, gailestis Dobilė.1954m. naktį Martynas, motina, karvutė Dobilė, šunelis Vakaras, artėja audra. Martynas prižiūri sergančią motiną, kuri paniškai bijo audros(dėl jos net nualpsta). Mama nerimauja dėl Dobilės, kuri palikta laukuose. Audrai įsisiūbavus Dobilė dingstair Martynas išeina jos ieškoti kartu su šuneliu- taip drąsiau. Šis momentas simbolizuoja vaiko brandą per naktį- jis privalo nuraminti nerimstančią mama ir peržengti savo baimes, eiti per audrą į mišką. Radės Dobile jis grįžta nuraminti mamos, jis pats džiaugiasi, kad mamai dėl šio insidento nepablogėjo. Įveikti save Mokytojas, Skruzdelytė, Barauskiukas Mokytojas mokiniams uždavė rašyti rašinį tema “Įveikti save”. Novelėje pateikiama trijų veikėjų supratimas, ką tai reiškia. Skruzdelytė galvoja, kad įveikti save tai nugalėti savo baimes, nuoskaudas, trūkumus Barauskiukas galvoja, kad įveikti save, tai siekti užsibrėžtų tikslų, juos tobulinti ir tobulinant vis įveikti save Mokytojo nuomone- įveikti save, tai negandų, apsimetinėjimo pasaulyje išlikti pačiu savimi. Šūvis po Marazyno ąžuolu Pienininkas Jurgis, šuns šeimininkas, Vinculis, Marazyno kale, vaikai, sakintojo žmona Prie šimtamečio didingo ąžuolo visa gyvenimo gyveno šunelis, kuris senas kaip tas ąžuolas, Prie medžio atvažiuoja daugybė žmonių, vyksta ekskursijos, fotografuojamasi, tačiau šuo jau senas-nebereikalingas. Novelėje atliekama šuns egzekucija, kuri, atrodo, niekam nesukelia neigiamų emocijų. Atvykęs pieninkas paprašo šeimininko išvilioti šunį iš būdos. Pastarasis saldžiu balsu išvilioja jį, lyg norėtų pažais ar jį paglostyti, bet baigtis kitokia. Šeiminkas padėkoja pieninkui už atliktą darbą. Vinculis, regis, gaili kalitės, tačiau prisitaiko prie visuomenės ir apsimeta, kad jam tai nesukėlė jokių emocijų. Moralas:Tai, kas sena- nebereikalinga, nekelia pagarbos. Vakarėjant gražios dobilienos Sūnus, tėvas, motina, dėdė, daktaras Novelėje pasakojama sunkiai sergančio tėvo ir atsakingo, tėvu besirūpinančio ir pareigas atliekančio sūnaus kelionė pas daktarą. Vaikas ryžtingai kovoja su daktarais, daro viską, kad tik tėvui būtų geriau- apvažinėja duobes, skuba į vaistinę, eilėje pas gydytoja grumiasi dėl vietos(šiaip to nedarytų, bet atvejis skubus), galiausiai po visos dienos važiuoja namo. Tėvui jau geriau, tačiau jis miršta. Alberas Kamiu XXa. Pr prancūzų filosofas, rašytojas, visuomenės veikėjas, moralinis gyvenamojo meto autoritetas Maras Pasakojama apie mirtiną maro epidemiją Orano mieste. Dramatiška epidemijos eiga yra Savita istorinių įvykiį interpretacja- aiškios aliuzijos į antrąjį pasaulinį karą, nacizmą, Prancūzijos okupacją ir apskritai ideologines ir politines prievartos formas, totalitarizmą. Romane svarbus maro bacilos įvaizdis. Nors Maro turinys yra pasipriešinimo judėjimas ir Europos kova su nacizmu, romaną galime suprasti universaliau- kaip žmonijos kovą su blogiu, glūdinčiu ir išorėje, ir viduje, ir pasireiškiančiu prievarta, žiaurumu, smurtu. Pasirinkdamas poziciją- sukilti prieš blogį ar su juo susitaikyti, žmogus irgi pasirodo kaip laisvas ar apsikrėtęs maro bacilomis. Gydytojo Rijė pastangos apsaugoti nuo mirties kuo daugiau žmonių yra kova su absurdu.ATiduoti visas jėgas kitiems gelbėti ir džiaugsmo valandą likti vienam-absurdas. Žmogaus didybė- ne išvengti ar nematyti absurdo, bet sąmoningai jam priešintis. Žurnalistas Ramberas humanizmą supranta labai siaurai- kaip asmeninę laimę ir gerovę. Atvykęs į užkręstą miestą rašyti straipsnio žurnalistas iš jo nebeišleidžiamas. Stengiasi visais būdais ištrūkti, ieško išeičių per pažintis, tačiau jam nepavyksta išvykti į Paryžių pas mylimąją. Supratęs savo kvailą elgesį jis imasi pagalbos užsikrėtusiems Kunigas Panlu marą bando paaiškinti ideologinėmis, dieviškosiomis tiesomis- neva tai Dievo bausmė, rykštė. Tačiau pamatęs nekalto vaiko agoniją visgi suvokia, kad jo supratimas nėra teisingas ir stoja į sanitarų gretas. Svetimas Romanas prasideda tuo, kad pagrindinis veikėjas Merso iš Alžyro keliauja į savo mamos laidotuves. Merso ją buvo atidavęs į senelių prieglaudą, nes manė jai ten būsiant geriau. Atvykęs į vietą, jis nenori, kad motinos karstas būtų atidengtas, prie jo iš nuovargio net užsnūsta. Po laidotuvių grįžęs namo jau kitą dieną Merso paplūdimyje linksminasi su buvusia bendradarbe Mari, su kuria vėliau net planuoja susituokti. Tiesa, ne iš meilės, bet jei Mari to norės. Merso padeda savo kaimynui Reimonui atkeršyti jį išdavusiai meilužei. Už tai atsidėkodamas Reimonas jį ir Mari pakviečia savaitgaliui prie jūros pas jo draugą. Išėję pasivaikščioti Reimonas, Merso ir vilos šeimininkas sutinka arabus, kurie nori atkeršyti už Reimono meilužę. Vieną iš arabų Merso nušauna. Taip baigiasi pirma romano dalis. Antroje dalyje Merso jau sėdi kalėjime ir laukia teismo, kuriame paaiškės jam skiriama bausmė. Sėdėdamas kalėjime jis apie daug ką galvoja, bet nesigilina į savo likimą ir neanalizuoja vidinio savęs. Teismo metu prokuroras jam pažeria krūvą kaltinimų. Daug įtakos jo kalboje turi Merso motinos laidotuvės ir kita diena po jų. Teisme jis abejingas sau, stebi aplinką. Galiausiai pagrindiniam veikėjui paskiriama mirties bausmė. Jos belaukdamas Merso vėl daug ką apmąsto. Jis atsisako kapeliono, tačiau jam atėjus išlieja visą savo širdgėlą. Kamiu aprašė vieno nereikšmingo žmogaus situaciją, bet ja atskleidė tai, kas vyksta daug didesniu mastu, kas yra persmelkę modernią visuomenę, jos politiką, teisę ir karus. Tai beprasmybė ir atsitiktinumas, arba, kaip ištarė pats rašytojas, akistata su absurdu. Todėl Merso dažnai vadinamas „mūsų laikų herojumi“ arba tikriau – absurdo herojumi. Tai žmogus, kuris atsisako naiviai tikėti tuo, kuo tiki visuomenės dauguma, – laimės formulėmis, ritualais, privalomais jausmais, padoraus piliečio elgesio normomis, nes įžvelgia jose veidmainystę. Visuomenė, praradusi aukštesnius tikslus, nebesiekia tobulumo ir iš tikrųjų nebetiki niekuo, bet toliau vaidina tvarkingą, padorią, tikinčią ir verčia vaidinti kitus. Ji laikosi melu pačiai sau. Merso atsisako meluoti, veltis į visuomenės žaidimą, daryti kompromisus, kurių iš jo tikimasi. Net atsisako dirbtinai išspaustų ašarų bei tariamo jausmingumo savo motinos laidotuvėse ir pasitinka jos mirtį tokią, kokia ji ir yra, – nyki ir nereikšminga. Jis nevaidina prieš patrauklią moterį, kad ją romantiškai myli ir nori vesti, prieš viršininką – kad yra ambicingas ir ištroškęs karjeros, prieš pažįstamus – kad yra pasiturintis solidus tarnautojas. Nereikalingus kambarius savo bute jis palieka tuščius. Galiausiai Merso atsisako meluoti teismui, kad nuoširdžiai atgailauja dėl atsitiktinės žmogžudystės, ir yra nuteisiamas mirties bausme – ne tiek už žmogžudystę, kiek už visą savo neva amoralų, nenormalų gyvenimą, už tai, kad buvo kitoks, „aktorius be kaukės“. Atsisakęs vaidinti visuomenės vaidmenų teatre, Merso atsiduria absurdo būklėje – nedarnoje tarp aktoriaus ir jį supančių dekoracijų, tarp žmogaus ir jo gyvenimo, kaip ši būklė apibūdinama esė Sizifo mitas, kuri filosofiškai išplėtojo absurdo idėją. Merso demaskuoja visuomenę, trokštančią vaidinti gražų spektaklį, veidmainišką jos teisingumą, o ši gindamasi sutraiško jį, pasitelkusi anoniminę mašiną – teismą ir giljotiną. https://issuu.com/dalykas.mums.lt/docs/literat__riniai_ra__iniai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!