Lietuvybės tema Šatrijos Raganos apysakoje "Sename dvare"

Šatrijos Ragana “Sename dvare” Lietuvybės tema Marija Pečkauskaitė augo ir brendo lenkiškoje aplinkoje. Pažadinta lietuvių nacionalinio judėjimo įsijungia į lietuvių sąjūdį. P. Višinskis skatino ją šviesti liaudį, matyti šviesius lietuvių tautos bruožus. 1891 m. vasarą P.Višinskis, Ušnėnų kaimo valstiečio sūnus, mokęsis Šiaulių gimnazijoje, pakviečiamas pas Pečkauskus, kad pamokytų vyriausiąjį sūnų Steponą. Taip Povilas patraukia Marijos dėmesį. Višinskis užkrečia Mariją lietuviškomis idėjomis – perrašinėja lietuviškas dainas. Lietuvos gamta Apysakoje kuriamas panoraminis didingo Žemaitijos miško vaizdas: “Toli, horizonte, lyg milžiniškas kupstas riogso Šatrija, arčiau mažesnieji kalnai, kuriuose kitąsyk milžinai sėdėdami kits kitam degdavo pypkes”. Irutė ir mamatė gailisi, jog negyveno seniau: “kol buvo milžinų ir kitokių nepaprastų dalykų.” Mamatė su vaikais grožisi Lietuvos gamta, kadangi seniai nesilankė dauboje: “sustoję ant jos kranto, visi vienu balsu sušukome:/ - Ak, kaip gražu!” Aprašoma medžių gausa, naudojama daug vaizdingų epitetų: “Kitas atskardis, aukštas ir status, visas apaugęs medžiais ir krūmais. Susirinko ten įvairiausi medžiai, kokių tik yra Lietuvoje, ir susimaišę, šakomis susipynę, nuaudė skaidrių, jaunų spalvų užtiesalą”. Daubos žaliame dugne esantys beržų stuobriai palyginami su marmuro kolonomis, už kurių gyvena paslaptis. Vaizduojamas miškas yra margas, pilnas gėlių: “O jiems po kojų patiestas gražių gražiausias margaspalvis kilimas: čia smaragdinis konvalijų žalumas su baltuojančiais kur ne kur lyg snaigulės žiedelių varpeliais, žemiau raudoni ir geltoni hiacintų taškai” Miške gausu paukščių, drugių: “Krūmuose ir medžiuose čirena šimtai paukščių, kurių čia, lygiai kaip ir gėlių, viešpatija”. Vesdama vaikus į mišką, mamatė moko vaikus džiaugtis, mylėti tėvynę.  Šmulkos epizodas Šmulka - žydas, keliaujantis prekybininkas, kuris dar rudenį išvyko į Londoną pas vaikus, tačiau visą žiemą išbuvęs užsienyje, nusprendė grįžti į gimtinę. Svetimame krašte Šmulkos siela neranda ramybės, jis negali nė naktį užmigti, nė dieną pailsėti: ,,Kap tik aš atvažiava į tų Londoną, tuojau mun pasirodė, kad į galvą mun įstatė melnyčią. Tas ūžimas, tas trenksmas, tas liarms - ai vai!” Taip pat, Šmulka pasiilgsta tėvynės gamtos, Londono aplinka, fabrikų dūmai spaudžia jį: ,,Kap muni ėmė spausti tij dūma, mun nebuva su kuo alsuoti. Aš neranda niekur vijtas, aš mislijau, kad muni pasmaugs”. Šmulkai grįžūs į tėviškę jo siela tuojau pat atgija: “Melnyčia galvo nebėr, nieks nespaud. Eidams su savo kromeliu, paveizėsiu į dangų - mėlyns, gražus; paveizėsiu į pijvas - žalias ir margas; niekur dūmų, visur gražu ir linksma”. Taigi, šiame epizode vaizduojamas tvirtas žmogaus ir tėvynės ryšys. Levanardos epizodas Levanarda - knygnešys, visada Mamatės laukiamas svečias. Ponas apkaltino Levanardą, kad susirgo jo arklys, o Levanardai neprisiėmus atsakomybės, kaltės už arklio sveikatą, ponas trenkė jam per ausį, o Levanarda, gindamas savo orumą, atsakė ponui tuo pačiu - trenkė atgal. Už tai ponas išsiuntė Levanardą į kariuomenę. Pasigavęs ligą, Levanarda ima daug skaityti ir prieina prie minties, kad kiekvienas žmogus turi gyventi pagal savo teisingo gyvenimo supratimą. Anot Levanardos, reikia pačiam dorai gyventi, bet taip pat ir kitus raginti eiti doros keliu. Grįžęs į Lietuvą jis tampa lietuvių gerbiamu knygnešiu. Levanarda aukoja savo asmeninę laimę dėl kilnesnio tikslo, Lietuvos šviesesnės ateities. (Liudvikas pašiepia Levanardą klausdamas: ,,kodėl jis nevedąs, kad jau seniai esąs laikas, jau jis pražilęs, paskui niekas jo nenorėsiąs. Perša jam vieną ir kitą mergelę girdamas jų grožį ir gerumą. Levanarda juokias, sakydamas, kad visos mergelės esančios jam gražios ir geros ir jis visas mylįs, todėl ir negalįs vienos pasirinkti.” Levanardos darbas pavojingas: “Atsisveikindama su juo, kiekvieną kartą mąstau, kad sveikintis gal jau mudviem nebeteks. Juk kiekvieną valandą visokie žandarai ir uriadnikai gali uždėti ant jo savo geležinę leteną. Ir kas gali žinoti, ar ilgai dar lemta jam taip laimingai nuo jų išsisukinėti, kaip lig šiol.” Levanarda su pinigais apsieina kaip vaikas, už knygeles nedaug tegauna, nes iš geros širdies pusę išdalija veltui. Taigi, Levanarda - patriotas, tikras “Dievo žmogus”.  Bočelio epizodas  Bočelis - mamatės tėvas, išmintingas, senas žmogus, buvęs bajoras, vienintelis žmogus Kalnėnuose, kuris nelepina Irutės, Jonelio, Nikos, nedovanoja dovanų, nesistengia jiems įtikti: "Nėra jis mums piktas, nevaržo mūsų, tik mumis nesirūpina". Tačiau vaikai vis tiek myli senelį, pagarbiai su juo bendrauja: "To nepaisydami, mylime ir bočelį, labiausiai už tai, kad mus juokina". Bočelis puoselėja lietuvybę: tik dvaruose kalbėdavo lenkiškai, su tarnais - žemaitiškai, labai vertina lietuvišką literatūrą (dažnai lygi vėlyvo vakaro skaitė knygas), turi daug knygų: ”Knygų bočelis turi visą aibę. Jis labai protingas, viską žino, viską atmena”, kiekviena knyga jam yra šventybė (Liokajus Mykolas išvertė buteliuką rašalo ir apliejo knygą, bočeliui tai buvo baisus smūgis). Mamatei su vaikais viešint Kalnėnuose, bočelis paprašė Irutės padeklamuoti eiles, mergaitė padeklamavo A. Mickevičiaus poemos “Ponas Tadas” įžangą. Bočelis liko sužavėtas ir pasikvietęs Irutę į savo kabinetą, įteikė jai: “mažą, ketvirtainę, seną, žalsvu apdaru knygutę.” Tai buvo trumpa Lietuvos istorija, kurią bočelis liepė saugoti: “Veizėk, gerbk ją, atvažiavęs pas jus, visados kontroliuosiu, kaip ji atrodo. Mokykis iš jos atsidėjusi, aš egzaminuosiu, turėsi be klaidos man atsakinėti”. Anot bočelio, kiekvienas žmogus turi gerbti ir gerai išmanyti savo šalies istoriją: “Išmintingas ir doras žmogus turi kalbėti ir mąstyti apie savo protėvius su didžiausia pagarba”. Senelio pamokyta, Irutė su didžiausia pagarba apvynioja knygelę su popieriumi it šventą daiktą ir nusprendžia, jog vos tik grįžusi namo ims mokytis apie savo garsiuosius protėvius. Tokiais savo veiksmais bočelis skiepija vaikams vieną svarbiausių vertybių - meilę bei pagarbą tėvynei, gimtajai kalbai.  Vestuvių epizodas Atvykęs “ilgaplaukis vaistininkas” padeklamuoja Jurgio Zauerveino eil. „Lietuvninkai mes esam gimę“. Svečiai dalijasi savo skirtingomis nuomonėmis apie tai: vieni, bajorai, niekindami sako “kaip mužikų vestuvėse”, jie niekina lietuvių kalbą sakydami “Apie gyvulius vaikščiodamas, dar gali apsieiti su tokia prasta šneka, bet prie švaraus darbo ji netinka.” Tuo tarpu Mamatė, Jonavičius bei deklamuotojas gina savąją kalbą, tikisi Čekų kalbos likimo:“Čekai taip pat manė savo kalbą esant mužikišką, – tarė ilgaplaukis vaistininkas, – ir kalbėjo vokiškai. Bet susipratę numetė nuo savęs vokiečių kail ir atgimė. Duos Dievas, ir mes to sulauksime.” Mamatės užrašai ,,Nors pati užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Tokia ji senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos, girdžiu šventų girių ošimą, jaučiu kvapą šventų žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio. Man rodos, jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų, kaip mes. Rodos man, kad lenkų kalba – tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto įmotė. Geriausiai ją moki žmogus, pripratai prie jos, prisirišai, net pamylėjai, tačiau, atminus senutę motiną, apleistą tamsiame užkampyje, stipriau suplaka širdis. Yra kažkokių slaptingų siūlų, rišančių vaiko širdį su motina, kad ir užmirštąja, kad ir paniekintąja.“Buvo Levanarda su nauju transportu. Tikros vargo knygelės: tokios mažos, plonos ir menkutės. Smaugiamo vaiko šauksmas, vejamo žvėries riksmas. Menkos pažiūrėti ir ne per įdomios skaityti. Kodėl plakdina jos stipriau mano širdį?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!