Lietuvių liaudies dainų pristatymas

Tautosaką, arba folkorą, suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai vis dėlto nėra tik buities trumpiniai. Dešimtys tūkstančių nors ir nežymiai varijuojančių kūrinių leidžia išgirsti milžiniško tolimą praeitį menančio kolektyvo balsą.
Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudies gyvenimo pulsą, nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį. Rašytiniai šaltiniai, iš kurių suvokiame praeitį, paviršium prašliuožia pro gyventojų daugumos pasaulėvaizdį. Vien tautosaka gali juos papildyti. Folkloristikai pirmiausia talkina etnografija – mokslas apie tautų materialinį gyvenimo pagrindą, buitį, verslus, dvasines apraiškas. Etnografijos sąvokai artima, nors gerokai platesnė, bendresnė – kraštotyra, kuri krašto pažinimą praplečia geografiniu ir geologiniu vietos aprašymu, istorine apžvalga, tarmės bei toponimikos aprašu ir kitais atžvilgiais. Etnografiniai duomenys tautosakai tėra fonas, kurybos medžiaga.
Tautosakos neįmanoma apibūdinti nesiremiant etnografiniais faktais. Jie nusako aplinką, kurioje gyvuoja tautosakos kūrinys. Toji aplinka, tai valstiečio kiemas, namų papročiai, buitis ir darbai, tai apskritai feodalizmo kaimas, kuriame sukauptas ir išlaikytas pagrindinis tautosakos lobynas, jos klasika.
Tautosakos ir mitologijos santykiai dar sudėtingesni. Mitologija vadinama sankaupa mitų- pasokojimų apie dievus, pusdievius, dieviškos kilmės herojus. Tautosaka priklausoma nuo mitologijos, nes be pastarosios visiškai nepaaiškinama pradinė daugelio vaizdų, idėjų kilmė.
Atšlydama nuo mitologijos, tautosaka artėja prie literatūros. Tautosaka – žodžio menas. Žodinė išraiška joje pasiekusi tokį baigtumą, net tobulumą, jog jai galima taikyti tuos pačius reikalavimus kaip ir rašytinei literatūrai.
Tautosakos kūrimo ir gyvavimo būdas – plitimas iš lūpų į lūpas nesuskaičiuojamais variantais – lėmė neišmatuojamą nuotolį tarp kūrinio ir konkretaus asmens.
Liaudies kultūra – tai kaimynavimas, taikus sugyvenimas ir nuolatinis bendravimas su kaimynais. Glaudus kaimynavimas reiškia ir kaimo viešosios nuomonės pripažinimą, kada mada turi atitikti visų skonį, negali griauti papročių. Kaimo išmintis rėmėsi senatvės autoritetu, anksčiau gyvenusių kartų patirtimi.
Kaip ir visoje Lietuvoje, šiauriniuose bei rytiniuose jos pakraščiuose tautosakos rinkimas ypač suaktyvėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.Žymesnių rinkėjų šiuo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!