Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija

Moksliškai lietuvių kalbą tirti iš esmės pradėta nuo XIX a. vidurio. Iki tol tebuvo tenkinamasi vien svarbiausių lietuvių kalbos duomenų kaupimu, bandoma aprašyti jos gramatinę struktūrą, suregistruoti raštuose dažniausiai vartojamus žodžius. Rimčiau tuomet kalba dar nebuvo tiriama. XIX a. pradžioje pasaulinėje kalbotyroje įvyko didelis perversmas, kuris turėjo lemiamą reikšmę lietuvių kalbos tyrimui. Tą perversmą sukėlė lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas. Žymiausi to meto pasaulio kalbininkai – vokietis Francas Bopas, danas Rasmus Raskas ir kiti įrodė, kad indoeuropiečių kalbų kilmė yra bendra. Buvo atrasti būdai, kaip, lyginant įvairių giminiškų kalbų garsus ir formas, galima atstatyti tuos pirmykščius garsus ir formas, iš kurių dabartiniai yra išsirutulioję. Kalbininkai pradėjo suprasti, kurie kalbos reiškiniai yra paveldėti iš senų senovės ir kurie tėra šių laikų padarinys. Imta domėtis kalbų raida, stengtasi atskleisti jų istoriją. Ypač daug dėmesio skirta indoeuropiečių prokalbės rekonstravimui bei jos palaikų dabartinėje kalboje surankiojimui. Nustatyta, kad iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbės ypatybių yra išlaikiusi lietuvių kalba. Imta nepaprastai ja domėtis, ji gretinta su pačiais seniausiais indoeuropiečių rašytiniais paminklais, pavyzdžiui, senovės graikų, lotynų, sanskrito ir kitais. Mūsų kalbai pasaulio kalbinikai suteikė gražų titulą – archajiškiausioji iš gyvųjų indoeuropiečių šeimos kalbų, vadino ją savotišku muziejumi po atviru dangumi. 2. Lietuvių kalbos gramatikos Pirmoji lietuvių kalbos gramatika — 1653 m. išleista „Grammatica Litvanica". Ją lotynų kalba parašė Karaliaučiaus universiteto filosofijos magistras, Tilžės lietuvių parapijos klebonas Danielius Kleinas (1609 — 1666). Gramatika pradedama dedikacija kunigaikščiui Frydrichui Vilhelmui, toliau eina pratarmė, du Kleino nuopelnus iškeliantys eilėraščiai ir pati gramatika. Jos tekstą sudaro dvi dalys: „Etimologija", kur aiškinami fonetikos, rašybos bei morfologijos dalykai, ir „Sintaksė" — aptariamas žodžių derinimas, valdymas ir sintaksinės konstrukcijos. Kleinas skyrė 8 kalbos dalis: vardą (t. y. vardažodį, į kurį įeina daiktavardis, būdvardis ir skaitvardis), įvardį, veiksmažodį, dalyvį, prieveiksmį, prielinksnį, jungtuką ir jaustuką. Gramatikoje nurodomi 6 linksniai; detaliai aprašomas garsynas, skiriami trumpieji, ilgieji ir nosiniai balsiai. 1654 m. išleistas vokiškai parašytas Kleino gramatikos variantas „Compendium Litvanico — Germanicum", skirtas vokiečių valdžios pareigūnams, bendraujantiems su lietuviais. Kleino gramatiką į lietuvių kalbą išvertė kalbininkas Kazimieras Eigminas. Išleista 1957 m. Mažojoje Lietuvoje XVIII a. išėjo dar dvi vokiškai parašytos lietuvių kalbos gramatikos: „Lietuvių kalbos gramatikos pradmenys" („Anfangsgrunde einer Littauischen Grammatik", 1747) ir „Naujoji lietuvių kalbos gramatika" („Neue Littauische Grammatik", 1791). Pirmąją parašė Karaliaučiaus universiteto docentas Povilas Frydrichas Ruigys (apie 1725 – 1781). Šioje gramatikoje apžvelgiamos Mažosios Lietuvos tarmės, aprašomos lietuvių kalbos priegaidės, pirmą kartą aptariama būdvardžių bevardė giminė (dabar vienų kalbininkų vadinama negiminine forma, kitų — nederinamosios būsenos forma), veiksmažodžių būtasis dažninis laikas. Antrosios gramatikos autorius Karaliaučiaus vokiečių mokslinės draugijos narys Gotfrydas Ostermejeris (1716—1800) naujai suskirsto vardažodžių linksniuotes ir veiksmažodžių asmenuotes, smulkiai aprašo žodžių darybos dalykus, įdeda skyrių „Apie prozodiją", skirtą eilėdaros klausimams, ir išsamų sintaksės skyrių. Pirmoji mokslinė „Lietuvių kalbos gramatika" („Litauische Grammatik") išleista 1856 m. Prahoje. Ją parašė Prahos ir Jenos universitetų profesorius, vienas iš lyginamosios kalbotyros kūrėjų Augustas Šleicheris (August Schleicher, 1821 – 1868). 1852 m. Šleicheris atvyko į Mažąją Lietuvą iš kaimo žmonių mokytis lietuvių kalbos ir užrašinėti jos duomenų. Jų pagrindu lyginamuoju metodu moksliškai aprašė lietuvių kalbos fonetiką ir gramatinę sandarą. Šleicheris parodė, kaip reikia tyrinėti gyvąją kalbą. Jo gramatika buvo reikšminga indoeuropeistikos mokslui, lietuvių kalbą padarė tarptautine kalbotyros disciplina. 1876 m. pasirodė Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806– 1884) vokiečių kalba parašyta „Lietuvių kalbos gramatika" („Grammatik der litauischen Sprache"). Įvadinėje gramatikos dalyje pateikiama bendrųjų duomenų apie Lietuvą, lietuvius ir jų kalbą. Toliau plačiai aptariama lietuvių kalbos fonetika, akcentologija, žodžių daryba ir kaityba, siauriau — sintaksė. Ypač detaliai aprašomos lietuvių kalbos priegaidės. Visi lietuviški pavyzdžiai sukirčiuoti, pažymėta priegaidė. Jo pateikti priegaidžių ženklai / ~ \ tebevartojami ir dabar. Gramatikos pabaigoje pridedamas skyrelis apie lietuvių liaudies poeziją, skelbiami 25 dainų tekstai. Lietuvių kalbos priegaidės ir kirčiavimo sistemą Kuršaitis buvo aprašęs anksčiau veikale „Lietuvių kalbos tyrinėjimai" („Beitrage zur Kunde der littauischen Sprache", l d. — 1843, 2 d. — 1849). Mokslinę lietuvių kalbos gramatiką lietuviškai 1885– 1892 m. pirmasis parašė Peterburgo dvasinės akademijos lotynų, graikų ir hebrajų kalbų profesorius Kazimieras Jaunius (1848—1908). Ji kilo iš Kauno kunigų seminarijoje skaitytų lietuvių kalbos paskaitų konspekto. Jauniaus gramatikoje pateikiama gana tikslių duomenų apie lietuvių kalbos tarmes, jos gerai susistemintos, nustatyti kirčio atitraukimo bei keletas naujų priegaidės dėsnių, papildytos linksniavimo paradigmos. Gramatiką, Jauniaus sukurta sudėtinga rašyba, spaudai parengė ir 1911 m. išleido Jauniaus sekretoriumi dirbęs Kazimieras Būga. Jauniaus gramatika, Būgos išversta į rusų kalbą, buvo išleista 1916 m. Ja plačiai naudojosi nelietuviai kalbininkai. Pirmąją norminę lietuvių kalbos gramatiką parašė bendrinės lietuvių kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis (1860– 1930). 1901 m. Tilžėje buvo išleista „Lietuviškos kalbos gramatika", pasirašyta Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Gramatikos didžiąją dalį sudaro morfologija („Kalbos dalys"), taip pat yra fonetikos („Kirtis", „Garsai ir skiemens"), sintaksės („Keli sintaksio įstatymai") ir rašybos („Gramatikos rašyba") skyriai. Gramatikoje apibrėžtas lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių santykis, bendrinės kalbos pamatu įtvirtinta suvalkiečių (vakarų aukštaičių kauniškių) tarmė, kuri kitų tarmių turi būti „sustiprinama ir suremiama". Gramatikoje nedaug teorinių apibrėžimų ir apibendrinimų: daugiausia konstatuojami faktai ir pateikiama vartojimo pavyzdžių. Lietuvių bendrinės kalbos normos buvo įteisintos ir teoriškai apibrėžtos vėlesniuose Jono Jablonskio darbuose. Lietuvių kalbos norminimui ypač svarbi „Lietuvių kalbos gramatika" (1919, 1922), kurioje nurodyti ir paaiškinti daugelis lietuvių kalbos reiškinių, apibendrinti žodžių formų vartojimo dalykai, duodama daug taisyklingos lietuvių kalbos pavyzdžių. „Lietuvių kalbos sintaksėje" (1911) aptartos sakinio dalys, sakinių sandara ir jų rūšys; linksnių ir prielinksnių vartojimas išdėstytas knygoje „Linksniai ir prielinksniai" (1928). Išsamią trijų tomų „Lietuvių kalbos gramatiką" („Gramatyka języka litewskiego") parašė lenkų kalbininkas Janas Otrembskis (Jan Otrębski, 1889– 1971). Šioje Lenkijos mokslų akademijos 1956– 1965 m. išleistoje gramatikoje apžvelgiama lietuvių kalbos sandara: pateikiami tiek tuometinės bendrinės, tiek tarmių ir senųjų raštų kalbos faktai, aiškinama lietuvių kalbos formų istorija. Pirmajame tome pateikiama įvadinių žinių ir aptariami ankstesni lietuvių kalbos tyrinėjimai, antrajame — nagrinėjama žodžių daryba, trečiajame — morfologijos dalykai. Ketvirtojo tomo, skirto sintaksei, ir penktojo, kuriame turėjo būti dalykinės rodyklės, autorius nebespėjo parengti. Didžiausia ir išsamiausia iš visų lietuvių kalbos gramatikų yra tritomė „Lietuvių kalbos gramatika", dažnai vadinama tiesiog akademine gramatika. Ją rašė net 22 kalbininkai: Vytautas Ambrazas, Nijolė Sližienė, Adelė Valeckienė, Elena Valiulytė, Vincas Urbutis ir kt., vadovaujami vyr. redaktoriaus Kazio Ulvydo. Pirmasis tomas (1965) turi įvadą, apima fonetiką ir dalį morfologijos (daiktavardį, būdvardį, skaitvardį ir įvardį), antrasis tomas (1971) — likusią morfologijos dalį (veiksmažodį, prieveiksmį, dalelytę, prielinksnį, jungtuką, jaustuką ir ištiktuką), trečiasis tomas (1976) skirtas sintaksei. Jį sudaro dvi dalys: „Junginiai" ir „Sakiniai". Pirmojoje dalyje lietuvių kalba apžvelgiama vadinamuoju junginių sintaksės būdu, t. y. nagrinėjami žodžių jungimai. Antrojoje — aptariamos sakinio dalys ir sakiniai. Gramatika yra aprašomojo ir norminamojo pobūdžio. Joje moksliškai aprašyta bendrinės lietuvių kalbos fonetinė ir gramatinė sandara, atskleisti būdingiausi fonetinės ir gramatinės sandaros raidos polinkiai, išryškintos fonetinės, morfologinės (kaitybos bei darybos) ir sintaksinės bendrinės kalbos normos. Šios gramatikos pagrindu rengiamos specialesnės ir siauresnės gramatikos. Viena iš tokių yra Lietuvių kalbos institute parengta „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika" (I leidimas — 1994, II leidimas — 1996, III — 1997, red. Vytautas Ambrazas, autoriai: Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Adelė Laigonaitė, Nijolė Sližienė, Kazys Ulvydas, Elena Valiulytė ir kt.). Šioje gramatikoje remiantis dabartinės bendrinės lietuvių kalbos vartosena apibrėžiamos svarbiausios žodžių, jų formų ir sakinių sudarymo bei vartojimo normos. Gramatika apima fonologiją, morfologiją (kartu su žodžių daryba) ir sintaksę. Atsiribota nuo tarminių duomenų, nebūdingų bendrinei kalbai, gramatikos reiškinių raida paliesta tiek, kiek ji atsispindi dabartinėje kalbos sandaroje — daugiausia senesnių ir naujesnių formų gretimine vartosena. 3. Pirmosios lietuviškos knygos Pirmuoju lietuvišku tekstu laikomi poteriai „Tėve mūsų", „Sveika, Marija", „Tikiu į Dievą Tėvą" (iš viso 24 eilutės). Jie įrašyti ranka XVI a. pirmojoje pusėje 1503 m. Strasbūre išleistos lotyniškos knygos „Traktatas kunigams" paskutiniame puslapyje. Tekstas įrašytas iš ankstesnio, neišlikusio, lietuviško vertimo. Įrašė greičiausiai koks vienuolis pranciškonas, nes knyga anuomet priklausė Vilniaus pranciškonų bibliotekai. Įrašas rastas 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje. Pirmieji lietuviški raštai pasirodė XVI a. Palankesnės sąlygos lietuviškiems raštams rastis susidarė Rytų Prūsijoje. Prūsijos kunigaikštystės rytinėje dalyje — Mažojoje Lietuvoje — tuo metu dar buvo kalbama lietuviškai. Įsigalint reformacijai, jos idėjas susirūpinta skleisti ir raštus leisti lietuvių kalba. Nuo pat pradžių čia imtasi tvarkyti lietuviškų raštų kalbą, sudarytos redaktorių komisijos. Lietuvių raštijos pradininkai — Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis — Europos garso humanistai, Karaliaučiaus universiteto profesoriai, kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Abraomas Kulvietis (apie 1510– 1545) 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą, bet už reformacinę veiklą buvo priverstas iš Vilniaus išvykti. Pasitraukęs į Karaliaučių, profesoriavo universitete. Stanislovas Rapolionis (apie 1500–1545) vadovavo svarbiausiai Karaliaučiaus universiteto Teologijos katedrai, klausytojus žavėjo nepaprasta iškalba. Kulvietis ir Rapolionis — pirmieji lietuviškai rašę autoriai: į lietuvių kalbą jie yra išvertę giesmių ir psalmių. Pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje. Martynas Mažvydas (apie 1520–1563) — žemaitis, pirmąją lietuvišką knygą parengė studijuodamas Karaliaučiaus universitete (1546–1548), baigęs studijas buvo paskirtas Ragainės klebonu. Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas — „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos". Knygelė 79 puslapių. Ją sudaro lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei", lotyniška pratarmė „Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė", eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump", nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti", penkių dalių katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai) bei 11 giesmių giesmynėlis su gaidomis. Lietuviškoji pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump" yra ir pirmasis spausdintas originalus lietuviškas eilėraštis. Jis prasideda: Bralei seseris, imkiet mani ir skaitikiet Ir tatai skaitidami permanikiet.   Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit. Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti. Regėti to norėjo savo akimis, Taip ir išgirsti savo ausimis. Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo, Nūn šitai visa jūsump atėjo. Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos, Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos.   Šioje pratarmėje — akrostiche — Martynas Mažvydas įrašė savo vardą ir pavarde: 3—19 eilučių pirmosios raidės sudaro MARTINUS MASVIDIUS. Elementoriuje „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti" pateikiama lietuviška abėcėlė: 23 didžiosios ir 25 mažosios raidės. Mažųjų raidžių daugiau dėl to, kad greta didžiosios S yra dvi mažosios, didžioji U atitinka mažąsias u ir v. Raides Mažvydas vadina skaitytinėmis ir skirsto į balsines (balses), dvibalsines (dvibalses) ir sambalsines (priebalses). Toliau duodama skaitymo skiemenimis (vadinto silabizavimu) pratimų. Mažvydas surašė įvairių skiemenų: priebalsės prieš balses, pvz.: la, le, li, lo, lu, balsės prieš priebalses, pvz.: ar, er, ir, or, ur, balsės tarp priebalsių, pvz.: bac, bec, bic, boc, buc, balsės po kelių ar prieš kelias priebalses, pvz.: sta, ste, sti, sto, stu, arbs, erbs, irbs, orbs, urbs. Pirmoji lietuviška knyga — tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia. Yra išlikę du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai: vienas saugomas Vilniaus, kitas — Lenkijoje, Torunės universitete. Mažvydo darbo tęsėjai — Baltramiejus Vilentas ir Jonas Bretkūnas. Baltramiejus Vilentas (apie 1525– 1587) — Karaliaučiaus lietuvių parapijos klebonas — dviem dalimis išleido Mažvydo parengtą giesmyną „Giesmės krikščioniškos" (1566, 1570), į kurį įdėjo ir savo verstų giesmių. 1579 m. Karaliaučiuje Vilentas vienu leidiniu išleido du savo darbus: evangelijų tekstų vertimus „Evangelijos bei epistolos" ir iš vokiečių kalbos verstą Martino Liuterio (Martin Luther) katekizmą „Enchiridionas". Vilento įpėdinis Karaliaučiaus lietuvių parapijoje buvo Jonas Bretkūnas (1536–1602). Jis 1579–1590 m. į lietuvių kalbą išvertė Bibliją, bet tuomet ji nebuvo išleista. 1589 m. Bretkūnas į vieną knygą sudėjo ir išleido Mažvydo „Parafrazį" bei tris savo darbus: „Giesmes duchaunas" — giesmyną, sudarytą iš Mažvydo ir paties verstų giesmių; „Kancionalą" — 17 giesmių su gaidomis ir pirmąją lietuvišką maldaknygę „Kolektos, arba Paspalitos maldos". 1591 m. išėjo stambus veikalas — pamokslų rinkinys „Postilė" („Postilė, tatai esti trumpas ir prastas išguldymas evangelijų, sakomųjų bažnyčioje"). Bretkūno „Postilę" sudaro jo paties sakyti pamokslai ir kitų protestantų teologų darbai. Pirmoji lietuviška knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje — Mikalojaus Daukšos „Katekizmas", išleistas 1595 m. Mikalojus Daukša (apie 1527–1613) — Krakių klebonas ir Žemaičių vyskupystės oficiolas, 1609 m.— Žemaičių vyskupystės administratorius. Lietuvos patrioto vyskupo Merkelio Giedraičio remiamas Daukša dirbo literatūrinį darbą. Daukša iš lenkų kalbos išvertė jėzuito Jokūbo Ledesmos (Jakob Ledesma) katekizmą, pavadintą „Katekizmas, arba mokslas kiekvienam krikščioniui privalomas". Jį sudaro dvi dalys: katekizmas, išverstas gana laisvai, taikantis prie skaitytojo, ir „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo nuodėmių". Į katekizmą Daukša įdėjo ir dvi giesmes, kurios yra pirmosios lietuviškos giesmės, išspausdintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir drauge seniausios išlikusios lietuvių katalikiškos giesmės. Svarbiausias Daukšos darbas — iš lenkų kalbos verstas Jokūbo Vujeko (Jakob Wujek) pamokslų rinkinys „Postilė" („Postila katolicka. Tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus"), išleista 1599 m. Be Vujeko pamokslų, Daukša įdėjo ir originalių priedų: lotynišką ketureilį, epigramą, prakalbą į vyskupą Giedraitį ir lenkiškai parašytą „Prakalbą į malonųjį skaitytoją". Ši prakalba — tarsi patriotinis gimtosios kalbos manifestas: Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi ją išlaikyti, gražinti ir platinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės lopinėlio, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašomi įstatymai, kuria rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!