Lietuviški keiksmažodžiai

Keiksmai ‒ lietuvių tautosakoje trumpų pasakymų žanras. Keikdamasis žmogus dažniausiai išreiškia piktus linkėjimus kitam žmogui, susidedančius iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką ar obscenišką prasmę. Keikimosi pagrindas yra visuomenėje galiojantys draudimai (religiniai, higieniniai, seksualiniai ir kt.) Piktiems linkėjimams išreikšti panaudojami žodžiai arba posakiai, kuriuos besikeikiantis laiko pikčiausiais, bjauriausiais, labiausiai įžeidžiančiais ir kurių nesikeikdamas niekuomet nevartotų. Tačiau dabar keiksmažodžiai virto įpročiu, ir dažniausiai vartojami be rimtos priežasties.
Lietuviai buvo prietaringi žmonės, jie garbindavo daugybę dievų ir dievybių, tad, kad dievai būtų pamaloninti, aukodavo jiems aukas, kad žmonėms neužtrauktų nelaimių ir prakeiksmų. Iš senovės buvo manoma, kad keiksmažodžiai išsprūsdavo supykus. Lietuviškuose keiksmažodžiuose susipina įvairių laikotarpių liaudies pasaulėžiūros elementai. Juose esama senojo pagoniškojo tikėjimo liekanų ir krikščionybės įvaizdžių. Vienur kreipiamasi į senąsias mitologijos būtybes: perkūną, laumes, raganas, kai kuriuos gyvulius. Kitur minimas velnias, pragaras ir pan. Lietuviai tikėjo magija, todėl ir prakeiksmais linkima: “Kad tave perkūnas nutrenktų!”, “Kad tu skradžiai žemę prasmegtum!”. Tokie pikti linkėjimai be reikalo, lengvabūdiškai neištariami, nes žmogus tikėjo, kad linkėjimas tikrai keikiamajam pakenks.
Keiksmai skirstomi į pejoratyvus, tradicinius keiksmus ir įv. eufemizmus.
Formuliniai keiksmai ‒ neigiamos reikšmės kolektyvinės kūrybos formulės, vartojamos iš atminties (pvz. eik tu į peklą velniams autų skalbti; kad tave perkūnas trenktų negriaudęs; kad tave vilkas papjautų; kad tu kur sprandą nusisuktum; o kad tave bala; eik tu po šimto nelabųjų). Formuliniai keiksmažodžiai susiję su užkalbėjimais, prakeiksmais, bei blogo linkėjimais. Draudžiama minėti su tikyba susijusius dalykus (Dievą, velnią, pragarą), kai kurias žmogaus kūno funkcijas (tuštinimąsi, dauginimąsi), ką nors skausminga ar pavojinga (ligas, mirtį, perkūniją).
Eufemizmai ‒ švelnesni, neutralesni šiurkštaus ar nešvankaus žodžio pakaitalai. Vietoj „velnias“ sakoma nelabasis, piktasis, juodukas, skeltanagis, raguotasis. Vietoj rupūžė ‒ rupūs miltai, rūgštėlė ar netgi rūtelė. Pasakymai „kad tave rūtelė!“ arba „žalia rūta!“ yra eufemizacijos padarinys. Visuomenei laisvėjant, keiksmai labai plinta.
Daugelio lietuviškų keiksmų pagrindą sudaro žodžiai: velnias, rupūžė, gyvatė, perkūnas, žaltys. Keikiant tie žodžiai apipinami kitais vaizdiniais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!