Lietuva globalios e-komercijos kontekste

ĮVADAS Darbo aktualumas. Pasaulio raidos tendencijos rodo, kad nuo agrarinės, industrinės visuomenės sparčiai ir vienareikšmiškai žengiama į informacijos visuomenę. Tai reiškia, kad vis mažiau žmonių reikia žemės ūkiui ir industrijai. Daugėja žmonių, dirbančių paslaugų ir informacinio aprūpinimo srityje. Lietuvai, neturinčiai žaliavų ir nedisponuojančiai kokiais nors kitais strateginės svarbos ištekliais, informacijos visuomenės kūrimo kelias yra gyvybiškai svarbus. Kartu tai išties unikali galimybė būti lygiaverčiais kitų šalių partneriais ir stipriais konkurentais. Tolydžio intensyvėjant informacinės sąveikos procesams, atsiranda globali visuomenė, kurios pagrindiniu bruožu tampa informacija. Globalizacijos sąlygomis transformuojasi nacionalinės valstybės, kuriasi internacionalinės institucijos, formuojasi jų tinklai. Labiausiai industriniu požiūriu išsivysčiusiose valstybėse realiai modeliuojamas kitas pasaulio raidos etapo tikslas - žinių, kompetencijos ir išminties visuomenė. Kiekviena stipri valstybė, pasitelkusi modernią informacijos vadybą, siekia suformuoti savo strateginę poziciją bei sukurti kritinį strateginį pranašumą - savo sėkmės garantą. Šiandieninis mūsų gyvenimas ženkliai skiriasi nuo to, kuris vyko kai mūsų tėvai ir seneliai eidavo į parduotuvę ir stovėdavo milžiniškose eilėse. Tačiau kartais atstovėję eilę, dėl prekių deficito jų negaudavo. Tokiam užburtam ratui galas atėjo įsigalėjus laisvai rinkai ir informacinėm technologijom, kurios spartų gyvenimo tempą daro paprastesnį ir lengvesnį. Pavyzdžiui atvirukus švenčių proga siunčiame elektroniniu paštu, pas gydytojus registruojamės internetu, prekes perkame neišeidami iš namų (užsisakom internetu su pristatymu į namus), kelionės bilietus užsisakome taip pat internetu ir dar daug kitų paslaugų. Taigi galima teigti, jog šiuo metu apie elektroninę komerciją žino kone kiekvienas - tai prekių pirkimas, paslaugų reklamavimas, įmonės pristatymas per internetą. Tačiau praktiškai didžioji dalis elektroninės komercijos pasaulyje apyvartos tenka didmeninei prekybai ir žymiai mažesnė dalis - mažmeninei. Iš to matosi, kad elektroninė komercija visų pirma aktuali didmeninės prekybos įmonėms. Kad tokia sistema naudinga didmenininkams matosi ir iš stambiausio Lietuvoje kompiuterinės įrangos prekiautojo – GNT (GATEWAY TO NET TRADING) Lietuva pavyzdžio, kuris pirmas įsidiegęs elektroninės komercijos sistemą smarkiai aplenkė savo konkurentus. Kadangi e – komercija apima į organizacijos išorę orientuotus procesus bei sąveikos su jos kontaktinėmis auditorijomis – vartotojais, tiekėjais ir verslo partneriais, su kuriais įmonė susijusi atlikdama įvairias verslo funkcijas – parduodama prekes ar paslaugas, organizuodama marketingą, priimdama užsakymus, tvarkydama tiekimo sistemą, pristatydama įmonės veiklą, aptarnaudama vartotojus. Išvardintas ir daugeli kitų elektroninio verslo funkcijų sėkmingai atliekančių ir veikiančių sistemų Lietuvoje galima surasti daugelyje sričių, bet daugiausia jų yra tarp kompiuterinės įrangos pardavėjų. Taigi šio darbo objektas: Lietuvos vieta globalios elektroninės komercijos rinkoje. Darbo tikslas išnagrinėti Lietuvos elektroninės komercijos rinks plėtros globalini kontekstą .Darbo uždaviniai: 1. išanalizuoti elektroninės komercijos sąvoką; 2. apžvelgti elektroninės komercijos modelius ir formas; 3. išnagrinėti Lietuvos elektroninės komercijos rinks plėtros globalini kontekstą; 4. išanalizuoti UAB „“ taikomus elektroninės komercijos modelius; 5. apžvelgti elektroninės komercijos modelių plėtrą UAB „“. Darbo metodika, sisteminės ir loginė analizė, padėjusi išspręsti minėtus uždavinius, susideda iš mokslinės literatūros analizės bei statistinės duomenų analizės. 1. ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS IŠTAKOS IR SAMPRATA 1.1. Elektroninio verslo ir elektroninės komercijos sąvokų analizė Pramoninio amžiaus konkurencingumo atributų - pigios aukštos kvalifikacijos darbo jėgos, gausių žaliavos išteklių, transporto infrastruktūros - nebepakanka, kad tarptautinis verslas ateitų į Lietuvą. Nuotolis - jau nebe kliūtis prekybai su tolimais pasaulio taškais. Atsirado nauji informacijos amžiaus konkurencingumo atributai: veiksminga ir daugialypė informacinė infrastruktūra ir darbo jėga, gebanti išnaudoti jos potencialą. Tokia terpė, skatinanti vidaus prekybą ir spartų tarptautinių rinkų plėtojimą - esminis augimo veiksnys, kadangi eksporto rinka ateityje daugeliui valstybių bus didžiausias atskiras bendrojo vidaus produkto (BVP) didėjimo šaltinis. Prasmingo tikslo siekiančios valstybės modelio formavimas yra svarbus žingsnis kuriant Lietuvos valstybės ateities viziją. Mums reikalinga valstybės idėja, galinti sutelkti dabarties ir ateities kartas. Tokia idėja dabartiniame etape gali tapti informacijos visuomenės, t.y. naujos kokybės visuomenės, kūrimas, kur valstybės, organizacijų, kiekvieno asmens informacinė kompetencija lems jų veiklos efektyvumą. Pasirengimas dirbti ir gyventi informacijos visuomenės aplinkoje tampa esmine prielaida ir bendradarbiaujant su Europos Sąjunga. Siekiant ištirti ir nustatyti elektroninio verslo socialinius ir ekonominius efektus, svarbu apibrėžti, ką reiškia sąvoka "elektroninis verslas". Įvairūs literatūros šaltiniai pateikia skirtingus elektroninio verslo ir elektroninės ko­mercijos apibrėžimus. Kai kurie elektroninio verslo api­brėžimai (VVemerfelt. 1984; Davis and Sotkin, 1991) apima finansines ir komercines transakcijas, vykstančias elektroninėje terpėje, įskaitant elektroninį pasikeitimą duomenimis (electronic data interchange - EDi, angį.), elektroninius fondu pervedimus (electronic tunds transfer -EFT. angt.) ir operacijas, susijusias su kreditinėmis-debetinėmis banko kortelėmis. 1.2.Elektroninio verslo ištakos globalioje rinkoje XX a. septintais dešimtmetis, kai pradėtos vykdyti verslo operacijos tarp finansinių institucijų ir korporacijų. Ši elektroninio verslo sistema žinoma palyginti seniai. Joje vykstančių transakcijų apyvartos siekia milijardus piniginių vienetų kasdien. Kiti autoriai (Aston, and Schwarz, 1992: Cronin, 1994). apibūdindami nagrinėja­ma, terminą, apsiriboja teiginiu, kad elektroninis verslas - tai mažmeninės prekybos operacijos, kuriose sandoriai sudaromi tinkluose, tokiuose kaip internetas. Taigi, nors kom­piuteriu ir elektroniniu įrenginių naudingumas verslui plačiai pripažįstamas. Tačiau jų ekonominiai povei­kiai nepakankamai apgręžti, ir juos sunku įvertinti ofi­cialioje statistikoje. 1 pav. tradicinio ir elektroninio verslo palyginimas Pasak Craig sąvokos “elektroninis verslas” ir “elektroninė komercija” iš esmės skiriasi. Elektronine ko­mercija yra elektroninio verslo dalis. Tai procesų ir veiksmų rinkinys, leidžiantis vartotojui įsigyti paslaugas ar pre­kes iŠ jų tiekėjo, naudojant programas ir rinklus transakci­joms vykdyti. Elektroninis verslas apima ne vien pirkimą ir pardavimą.. Pavyzdžiui, elektroninis verslas, gali apimti produkto kūrimą, gamybą, dizainą, taip pat savitarną, ap­tarnavimą po pardavimo, užklausas ir analizę, kurios leidžia pirkėjui analizuoti ir modifikuoti pirkimo procesą. Taikant elektroninį verslą firmoje, pirmiausia reikia at­sižvelgti į du dalykus: programinę įrangą (informacijos apdorojimo priemones) ir duomenis. Programinė įranga parenkama pagal įmonės tikslus, verslo specifiką ir verslo modelio struktūrą. Pagal verslo procese naudojamų duomenų pavidalus parenkama infrastruktūra, reikalinga efektyviam elektroni­nio veršio modeliui. Pavyzdžiui, jei siekiama įdiegti ryšių su vartotojais valdymo (customer relationsliip management - CRM) sistemą, reikia sukurti efektyvu duomenų prista­tymo (paskirstymo) modelį (būdą) į visus taškus, pasie­kiamus vartotojui (intemeto tinklapius, telefono linijas, elektroninio pašto korespondenciją, faksą ir t.t.). Duome­nys gali būti saugomi įvairiais pavidalais, o įvairiose verslo proceso stadijose (užsakymų priėmimo, apskaitos ir trans­portavimo) šie pavidalai gali kisti. Dėl to reikia parinkti naudojamos informacijos (duomenų) pavidalą, suderinamą su programine įranga (informacijos arba duomenų apdoro­jimo priemonėmis). Dėl šios priežasties pirmiausia būtina parinkti reikiamus duomenis, o po to sukurti arba pasirinkti priemones (infrastruktūrą], kuriomis Šie duomenys bus saugomi ir apdorojami. Duomenų dviprasmiškumą žmogus gali suprasti teisingai, o mašina juos supranta viena­reikšmiškai, dėl 10 duomenų daugiaprasmiškumą būtina eliminuoti (Craig, 2000). 1999 metais Teksaso centro universitete (University of Texas Centre) atliktas vienas išsamiausių elektroninės ko­mercijos tyrimų (Barua ir kt., 1999). Remiantis Šio tyrimo duomenimis, Barua ir kt. (1999) pasiūlė keturių dedamųjų sistemą, pagal kurią teoriniais metodais galima išmatuoti ir įvertinti internete ekonomiką. Šią sistemą sudaro: 1. Inteneto infrastruktūra, 2. Internete priemonės - programinė įranga, 3. Intenetinio ryšio tiekėjai, 4. Internete (elektronine) komercija. Internetu infrastruktūra apima visą tinkline ryšio infra­struktūra, reikalingą verslo operacijoms vykdyti. Ją prižiūri telekomunikacijos įmonės ir kiti kompiuteriu bei tinklines įrangos gamintojai. Interneto priemonių dėmuo susideda iš programinės įrangos, kuri naudojama komercinėms opera­cijoms vykdyti. Intenetinio ryšio tiekėjų dėmuo susideda iš įvairių aptarnaujančių firmų, kurios įvairiais būdais da­lyvauja vanotojo poreikių tenkinimo procese. Interneto komercijos dėmuo apima firmas, plėtojančias verslą visu minėtu trijų dėmenų terpėje (Mahadevan. 2000). Dauguma tyrėjų pastebi, jog, atliekant statistinius apskaičiavimus, sunku atskirti elektroninės komercijos transakcijas ir išvengei skaičių dubliavimo, kadangi daugelis firmų veikia durniau negu vienoje ar dviejose iš išvardytu sričių. Elektroninė komercija" neapima organizacijų pristatančių internete savo tinklapius jų informacija apie jų gaminamus produktus, kuriuos jos parduoda materialiame pasaulyje. Elektroninėje komercijoje dalyvauja tik firmos, vykdančios komercinius sandorius internete, ir tai riboja sąvokos "elektroninė komercija" turinį (Maha­devan, 2000). 1.2.1.Elektroninės komercijos ir tradicinio verslo analizė Elektroninė komercija keičia prekybos tradicijas. Pa­sak Varian, (1999), elektroninė komercija - tai vienas pa­grindinių naujos tinklinės ekonomikos elementų. Elektro­ninę komerciją plėtojančio organizacijos pasižymi kom­pleksiškumu, o tai skatina tyrinėti reiškinius ir dėsnius, susijusius su elektronine komercija, tarpdisciplininiu po­žiūriu. Vis dėlto didžioji dalis pradinės mokslinės literatū­ros apie elektroninę komerciją buvo labai spekuliatyvi (Davis and Botkin, 1991; Aston and Schwarz, 1992; Taps-cott and Caston, 1993). Elektroninės komercijos mastu didėjimas paskatino atlikti nuodugnesnius elektronines komercijos naudojimo tarp organizacijų tyrimus (Cronin, 1994; Tapscott, 1995; Lloyd and Boyle, 1998). Apskritai literatūroje, nagrinėjančioje elektroninę komerciją plėto­jančių organizacijų veiklą, ryškus entuziazmas dėl elektro­nines komercijos teikiamos naudos ir verslo augimo per­spektyvų, tačiau pasigendama tikslesnių empirinių tyrimų apie elektroninės komercijos teikiama naudą ir jos mastus. Fraser (2000) teigimu, elektronine komercija yra vie­nas iš naujų komunikacijos būdų. Jo atsiradimą sąlygojo sparti interneto plėtra. Elektroninę komerciją galima api­brėžti kaip interneto naudojimą vertę teikiančios informa­cijos pasikeitimui, užsakymams ir apmokėjimams tarp įmonių, taip pat tarp firmų ir galutinių vartotojų- Elektro­ninė komercija, pasak Fraser (2000), apibūdinama kaip informacinių technologijų vykdoma saugi prekyba prekė­mis, informacija ir paslaugomis. Elektroninė komercija ekonominiu-vadybiniu požiūriu patraukli tuo, kad sudaro sąlygas įmonei įgyti pagrindinius keturis konkurencinius pranašumus: 1. Sumažinti produkto kaštus galutiniam vartotojui, išvengus prekybinių tarpininku - tai leidžia padi­dinti įmonės pelną,. 2. Sumažinti bendruosius kaštus, sutaupius laiko, at­liekant pirkimo, tiekimo ir logistikos operacijas. 3. Patobulinti informacijos rinkimą ir apdorojimą – tai sudaro sąlygas tobulinti tiekimo grandinės valdymą. 4. Išplėsti rinkas ir atrasti naujas rinkas mažesniais kaštais, surenkant ir apdorojant informaciją apie eg­zistuojančiu ir potencialių vartotojų poreikius – tai sudaro galimybe geriau pažinti vartotojus ir atitin­kamai tobulinti produktus. Elektroninės komercijos paskirtis - pakeisti tradicini prekybos mechanizmą, padaryti jį lankstesnį ir kokybiškai turtingesni, suteikti rinkos dalyviams galimybę keistis in­formacija jierns patogioje vietoje, priimtinu laiku ir interak­tyvioje aplinkoje. Elektronine komercija galima traktuoti kaip nauju išteklių panaudojimą siekiant geresnių veiklos rezultatų nei konkurentai, todėl i elektroninės komercijos teikiamą naudą galima žiūrėti iš ištekliu panaudojimo fir­moje efektyvumo pozicijų (\Yemertclt, 1984: Bamey. 1991: Peterai, 1993). Sis požiūris plačiai paplitęs ir mokslinėje literatūroje (Tapscott, 1995). Elektronine komercija apibrėžia kaip organizaciniu sistemų kombinacija (suderinimą tarpusavyje), kuri sukuria terpe elektroninei prekybai materialiais ir nematerialiais produktais. Šių sistemų kombinacija pagrįsta kooperacija tarp atskirų firmų- pardavėjų (Lewis šią kooperaciją vadina "hierarchija”), logistikos įmonių ir rinkos (pirkėjų). Elektroninės komercijos plėtra paskatino elektroninės rinkos atsiradimą. Elektronine prekyba susijusi su informa­cijos srautais, todėl dauguma firmų jungiasi į strategines sąjungas (arba "elektronines hierarchijas") kartu su logisti­kos įmonėmis. Pastarosios vaido fizinius prekių srautus. kurie yra mainų, vykstančių elektroninėje terpėje taip pir­kėjo ir pardavėjo, pasekmė (Lewis. 2001). Kiti autoriai (Coppel, 2000; Ah-Wong, 2001; Heffes, 2001) elektroninę komerciją apibrėžia gan abstrakčiai, ta­čiau jų įvardyti šios sąvokos bruožai gali būti logiškai tar­pusavyje susieti. Pavyzdžiui, anot Coppef (2000), elektro­ninė komercija - tai prekyba internete prekėmis ir paslau­gomis, kurios gali būti pristatomos fiziškai (offline) arba jos gali būti "suskaitmenintos" ir pristatomos interneto tinklu (online), Ah-Wong (2001) elektroninė komercija apibūdina kaip metodą arba būdą, kurį galima panaudoti elektroniniame versle reklamai, pirkimui, pardavimui, pa­skirstymui, informavimui ir pristatymui prekių ir paslaugų tiek vietiniams, tiek globaliems pirkėjams ir rinkoms. Pa­sak Heffes (2001) elektronine komercija apibrėžiama kaip interneto panaudojimas Įmonės kuriamos vertės didinimui įmonės verslo proceso pagrindimams dalyviams (tiekė­jams, darbuotojams, vartotojams, akcininkams ir kt.). In­ternetas - globalinis komunikacijos mechanizmas. Vertes didinimas čia suprantamas kaip kaštų mažinimas ir paslau­gos (produkto) kokybės tobulinimas. Verslo procesų atžvilgiu elektroninė komercija apibūdinama kaip elektroninių tinklų naudojimas siekiant supaprastinti ir pagreitinti visus verslo procesų etapus: nuo pro­dukto pateikimo iki pardavimo ir pristatymo. 1.2.2.Elektroninio verslo analizė Organizacijos požiūriu elektroninė komercija aprėpia visas interneto ir kitų interaktyvių informavimo priemonių transakcijoms vykdyti, o elektroninis verslas tapati­namas su vertę teikiančiu informacijos srautų pasikeitimu tarp atskirų verslo vienetu (organizacijų ir fizinių asmenų). Vadinasi, galima daryti išvada, kad elektroninis verslas - tai ta terpė, kurioje veikia ir plėtojasi elektroninė komercija - tokia nuostata bus vadovaujamasi šiame darbe. Elektroninio verslo sąvoką padeda suprasti ros išskaidymas i tris esminius komponentus (Parker, 2000); 1. Elektroninio verslo infrastruktūra; 2. Elektroninio veršio procesus; 2. Elektronines komercijos transakcijas - pirkimą ir pardavimą). Svarbus bendras elektroninio verslo procesų ir elektro­ninės komercijos transakcijų bruožas - abiejų priklauso­mumas nuo kompiuterinių tinklų naudojimo mastų u- inten­syvumo. Kita vertus, kompiuterinių tinklu naudojimas kontraktams sudaryti - tai pagrindinis elektroninio ir kitu rūšių verslo skiriamasis bruožas. Elektroninio veršio infrastruktūra - tai dalis infrastruktūros, kurioje vyksta elektroninio verslo procesai ir atliekamos elektroninės komercijos transakcijos. Tai apima kompiuterius, maršrutizatorius ir kita kompiute­rine įrangą, palydovinės, kabelinės ; optines komunikacijos techniką, tinklų kanalus, bei sistemine ir programine įrangą. Čia taip pat priskiriamos išlaidos rėmimo paslau­goms, tokioms kaip iternetinio tinklapio kūrimas, kon­sultacijos, elektroninis apmokėjimas, žmogiškasis kapitalas (pavyzdžiui, programuotojai). Elektroninio verslo procesas apibrėžiamas kaip bet koks procesas, kuriame verslo organizacija dalyvauja naudodamasi kompiuteriniais tinklais. Elektroninio verslo proceso pavyzdžiai - pirkimai, pardavimai, sandėliavi­mas, gamybos valdymas, logistika, taip pat komunikaci­jos ir paslaugos, tokios kaip distancinis mokymas ir per­sonalo atranka. Elektroninė komercija - tai bet kokia transakcija, atlikta kompiuteriniame tinkle, kuri apima nuosavybės arba teisių naudotis prekėmis ar paslaugomis perdavimą. Tran­sakcijos prasideda ir vyksta elektroninio verslo procesuose (pavyzdžiui, pardavimuose) ir baigiasi pardavėjo ir pirkėjo susitarimu (sutartimi, kontraktu). Elektronine sutartis, o ne apmokėjimas yra lemiamas veiksnys elektroninės komer­cijos transakcijoje. Elektronines komercijos transakcijų pavyzdžiai - internetu parduodamos knygos ir kompakti­nės plokštelės, gamybinių padalinių prekių pardavimai kitiems padaliniams toje pačioje įmonėje per internetą, arba gamintojo produkcijos pardavimai mažmenininkui per EDI tinklą. Elektroninio verslo ir elektroninės komercijos api­brėžimai susiję. Elektroninis verslas ir elektroninė komercija vyksta elektroniniuose tinkluose, kurie apibrėžiami kaip elektroninėmis jungtimis sujungti įrenginiai, interaktyviai bendraujantys tarpusavyje per tinklo kanalus, į tinklą galima sujungti įvairius elektroninius prietaisus, tokius kaip kom­piuteriai, mobilieji telefonai, televizoriai ir pan. Tokių sąsajų veikimas reikalauja minimalios žmogaus intervencijos (Par­ker, 2000). Anot Evans (2001), elektroninis verstas - tai visų veršio operacijų integracija elektroninėje terpėje, kur tarpu­savyje susiejami vartotojai, tiekėjai, partneriai ir darbuotojai. Apibrėžimas, be minėtų komponentų, taip pat apima marke­tingą, užsakymų priėmimą, prekių gabenimą, atsargų kiekio nustatymą, užsakymo įvykdymą, paskirstymą ir rėmimą. Pasak Dugan (2000). elektroninis verslas yra efektyvus tinklo teikiamu galimybių panaudojimas organizacijoje komercinėms transakcijoms vykdyti. Elektroninis verslas suteikia galimybę įmonei dinamiškai sąveikauti su tinklo dalyviais (gamintojais, pirkėjais, tiekėjais, įvairiomis aptarnaujančiomis firmomis ir pan.). Kai vartotojas vykdo transakciją, grupė verslo procese dalyvaujančiu subjektų šuo momentu prisideda prie transakcijos. Visi verslo proce­so elementai įmonėje - informacinės technologijos įrengi­nių funkcijos, logistikos operacijos, apmokėjimo ir pristatymo formos - priderinami prie konkrečios pardavimo-įsigijimo procedūros. Elektroninio verslo efektyvumas pasireiškia firmos ekonominiu - vadybiniu pasiekti ir suburti vartotojus, patiriant mažiausias laiko sąnaudas. Apibendrintai galima teigti, kad elektroninė komercija - tai internetinio tinklo nau­dojimas vertę teikiančios informacijos pasikeitimui ir mai­nų transakcijoms, apimančioms nuosavybės arba teisių naudotis prekėmis ar paslaugomis perdavimą, t.y. prekybą materialiais ir nematerialiais produktais. Elektroninės ko­mercijos transakcijos vyksta elektroninio verslo procesuose ir baigiasi pardavėjo ir pirkėjo sandorio sudarymu. Elektroninės komercijos tikslas - interneto panaudoji­mas įmonės kuriamos vertės didinimui verslo proceso pa­grindiniams dalyviams, siekiant tobulinti ir spartinti visos verslo procesų etapus: nuo produkto pateikimo iki parda­vimo ir pristatymo. Elektroninės komercijos proceso rezultatas - prekybi­nių sandorių sudarymas internete - elektroninėje rinkoje. Elektroninis verslas - tai efektyvus tinklo ir infrastruktūros teikiamų galimybių panaudojimas visų verslo operacijų, apimančių gamybą, vadybą, marketingą, logisti­ką ir komercija, integracijai elektroninėje terpėje, kurioje tarpusavyje susiejami tinklo dalyviai: gamintojai, tiekėjai, partneriai ir vartotojai. Elektroninio verslo tikslas - maksimizuoti įmonės gaunamą pelną, sudaryti sąlygas efektyviai ir betarpiškai sąveikauti su kitais tinklo nariais verslo proceso dalyviais -interaktyvioje aplinkoje. Idealiame elektroninio verslo modelyje vieno komer­cinio sandorio įvykdymo kastai lygūs neriboto skaičiaus sandorių įvykdymo kaštams, t.y. ribiniai sandorio sudary­mo kastai lygūs nuliui. Elektroninį komercija - tai elektroninio verslo komponentas. Elektroninės komercijos procesuose atliekamos prekių ir paslaugų pirkimo, pardavimo, rėkiamos, paskirstymo, informavimo ir pristatymo operacijos tiek vietinėse, tiek globaliose rinkose. Elektroninėje komercijoje dalyvauja tik firmos, vykdančios komercinius sandorius internete. Elek­troninė sutartis, o ne apmokėjimas yra lemiamas veiksmas elektroninės komercijos transakcijoje. Elektroniniame versle pagrindine techninė proble­ma - duomenų, naudojamą įvairiose verslo proceso stadijose (užsakymų priėmimo, apskaitos ir trans­portavimo), pavidalo nepastovumas. Duomenų dviprasmiškumą žmogus gali suprasti teisingai, kita vertus, mašina (kompiuteris) juos supranta vienareikšmiškai, dėl to elektroniniame versle būtinas duomenų daugiaprasmiškūmo eliminavimas, pateikiant duomenis standartizuotu pavidalu. 2.Lietuvos vieta globalioje e-komercijos rinkoje 2.1.Globalizacijos ir elektroninės komercijos ištakos Bendruoju požiūriu globalizacija tai - didėjanti Įvairių pasaulio valstybių tarpusavio priklauso­mybė, ekonominė integracija. Tai - fenomenas, apie kurį daug rašoma, tačiau jo teorinė sampra­ta dar nėra visiškai nusistovėjusi. Pagrindiniai jo bruožai ir varomoji jėga - tarptautinė prekyba, kapitalo judėjimas, didėjantis tarptautinių ben­drovių vaidmuo ir gamybos technologijų kaita. Šiam reiškiniui taip pat būdingas supranacionalmių institucijų. Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), Pasaulio banko (PB), Europos Komisijos (EK) ir pan. - vaid­mens didėjimas. Dėl globalizacijos atsirado tarp­tautinė teisė ir tarptautiniai papročiai, kurie re­guliuoja valstybių santykius pasauliniu mastu. Globalizacija nėra naujas reiškinys. Labai di­delę ekonomikos integraciją per prekių, kapi­talo ir žmonių judėjimą pasaulis buvo pasiekęs XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje. Tuo metu buvusį užsienio prekybos liberaliza­vimo lygį dar negreitai pavyks pasiekti. Per tris­dešimt metų iki 1914 m. užsienio prekybos ir BVP santykis padvigubėjo [5], Globalizacijos mastą vertinant santykiniu kapitalo judėjimo ly­giu, lyginant kapitalo eksportą ir importą su na­cionaliniu turtu, buvęs XX amžiaus pradžioje globalizacijos lygis dar ir dabar nepasiektas [8]. Dar vieno gamybos veiksnio - darbo jėgos -mobilumas tuo meti! taip pat buvo pasiekęs iki šiol nepakartotą lygį. Tiesa, galima teigti, kad technologijų srityje dabar pasiekti ypač dideli laimėjimai, tačiau ir pirmosios globalizacijos me­tu taip pat buvo revoliucinių laimėjimų, be to, technologijų kaitą labai sunku palyginti. Nuo 1960 – ųjų metų JAV mokslo tyrimų institutai greitesniam ir efektyvesniam mokslinių tyrimų rezultatų apsikeitimui kompiuterius pradėjo jungti tarpusavyje. Iš čia kilo kompiuterio tinklo sąvoka. Vėliau, 1970 metais JAV gynybos ministerija sukūrė tinklo projektą (B. Leonavičienė, 2001). Tačiau elektroninės komercijos istorija prasidėjo nuo 1972 metais, kai tik internetas buvo pristatytas visuomenei jis kėlė vis didesnį žmonių susidomėjimą ir skatino ieškoti alternatyvų kaip jį išnaudoti. D. Britanija pirmoji pradėjo pardavinėti lėktuvų bilietus elektroniniu būdu. Iš pradžių internetas buvo atsietas nuo komercijos ir netgi buvo stengiamasi tai išsaugoti. Tačiau neilgai, nes jau 1974 metais komercija pateko į internetą ir nuo tada virtualus pasaulis plečiasi būtent komercijos dėka. Jau tada mokslininkai suprato, jog komercija ir internetas taps neatsiejami ir kurs naujas veiklos rūšis, kitas alternatyvas. Elektroninės komercijos samprata kito su laiku. Pradžioje elektroninė komercija reiškė komercinių pervedimų palengvinimą elektroniniu būdu, dažniausiai naudojant EDI (Electronic Data Interchange) – Elektroninis Apsikeitimas Duomenimis – technologiją komercinių dokumentų, tokių kaip pirkimo orderiai ar sąskaitos siuntimui elektroniniu būdu. Vėliau į šią sąvoką buvo įtraukta „Tinklo komercijos“ sąvoka – daiktų ir paslaugų pirkimas interneto – pasaulio žiniatinklio – pagalba per saugius serverius su elektroniniais krepšeliais ir su elektroninėmis mokėjimo paslaugomis, tokiomis, kaip mokėjimo kreditine kortele. 1994 metais, kai „Tinklas“ tapo gerai žinomas visuomenei, daugelis žurnalistų ir išsimokslinusių žmonių pranašavo, kad elektroninė komercija greitai taps pagrindiniu ekonomikos sektoriumi. Tačiau prireikė net keturių metų, kad saugumo protokolai būtų pakankamai gerai išvystyti ir plačiai naudojami. Tam turėjo įtakos ir „naršyklių karai“, kurie vyko būtent šiuo periodu. Vėliau, maždaug 1998-2000 metais, daug JAV bei Vakarų Europos kompanijų sukūrė savo pirmąsias internetines svetaines. 2000-2001 metais daug tikros elektroninės komercijos kompanijų sunyko, tačiau daugelis mažmenininkų pripažino, kad tokios kompanijos buvo užėmusios vertingą vietą rinkoje ir pačios pradėjo diegti elektroninės komercijos technologijas savo internetinėse svetainėse. 2005-aisiais metais elektroninė komercija įsitvirtino didžiuosiuose Šiaurės Amerikos, Vakarų Europos miestuose ir kai kuriose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Pietų Korėja. Tačiau elektroninė komercija vis dar vystosi lėtai kai kuriose industrinėse šalyse, neplinta daugelyje trečiųjų pasaulio šalių. Lietuvoje elektroninės komercijos (2000 m.) direktyva taip pat įvardijama 2002 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „dėl elektroninės valdžios koncepcijos patvirtinimo“. Elektroninės komercijos sąvoka palyginti nauja, tesiekia keliolika metų. Manoma, kad internetas, anksčiau buvęs tik JAV struktūrom/įstaigom prieinama priemonė, tik praeito šimtmečio paskutiniais metais sulaukė suklestėjimo laikų. Elektroninės prekybos būdas, kurio pagrindas internetas, dar naujesnis. Nors interneto elektroninių duomenų mainų principai stambiame versle jau kelis dešimtmečius buvo naudojami įvairiose sistemose, dar ir šiomis dienomis yra nemažai manančių kad internetas iš esmės nepakeis verslo. Elektroninė komercija apibūdinama kaip prekybinių santykių forma, kurioje tarpusavyje susiję šalys sąveikauja elektroniniu būdu naudodamos informacines technologijas. Jos objektas – visų ūkinių, komercinių, finansinių ir atsiskaitymo santykių, susijusių su vietinių bei tarptautinių sandorių sudarymu, vykdymu ir kontrole, visuma, palaikoma moderniomis ryšio priemonėmis. Taigi, elektroninė komercija pakeitė pačios prekybos sampratą: • elektroninė komercija gerina įmonių organizacinę ir vadybos kokybę; • lengvina transakcijų sudarymą, mažina jų vykdymo išlaidas tiekėjams ir vartotojams; • plečia vartotojų rinkas, suteikiant didesnę pasirinkimo galimybę; • teikia išsamią informaciją vartotojams, gerina paslaugų teikimą ir kita. Elektroninė komercija - pasaulinis reiškinys, kurios infrastruktūra kuriama atsižvelgiant į konkurenciją bei jos palaikymą, privačias investicijas, valstybines ir tarptautines skatinimo programas, atvirą ir pigų priėjimą prie interneto. Komercija internetu pradėta plėtoti palyginti neseniai, tačiau žmonėms visame pasaulyje jau tapo įprastu reiškiniu ( jie renkasi kelionių, draudimo, informacine ir kitas paslaugas, perka drabužius, knygas, įvairią techniką, kitas prekes ir paslaugas), nes tai labai patogu ir greita. Kalbant apie elektroninę komerciją reikia nepamiršti paminėti, kad jos patyrimas Lietuvoje dėl paties prekybos būdo naujumo kol kas mažai tyrinėtas, patirtis dar tik pradedama kaupti. Daugiausia reikalinga medžiaga renkam iš kitų šalių įvairių tyrimo kompanijų apklausų ir statistikos studijų analizės, kur elektroninės komercijos sąvoka analizuojama bendruoju, universaliu aspektu, kiek įmanoma atskleidžiant jos esmę ir skirtumus nuo prekybos realioje erdvėje. Daugelis kalba apie elektroninę komerciją, ją analizuoja, tačiau neskiriama ypatingo dėmesio jos sąvokos tiksliam suformulavimui. Todėl tikslinga pateikti keletą skirtingų elektroninės komercijos apibrėžimų: • naujos formos prekyba prekėmis ir paslaugomis, vykdoma internetu bendraujant su pirkėju ar klientu ir pardavėju ar paslaugų teikėju kompiuteriais. • prekybinės veiklos būdas, kai sutartys sudaromos, o prireikus vykdomos naudojant informacines technologijas bei priemones, kompiuterių tinklais keičiantis elektroniniais duomenų pranešimais; • priėjimas prie kompleksinio tiekėjų, distributorių ir vartotojų tinklo, kurie tarpusavy bendrauja Internetu; • tai verslo forma, kai šalys bendrauja elektroniniu būdu, be fizinio ryšio. Taigi šiandien internetas akivaizdžiai veikia jau daugelį verslo sričių, todėl komercinių paslaugų mastai per internetą vis auga ir internetas vis labiau skverbiasi į seniai veikiančių ir naujų įmonių veiklą, o ateityje elektroninė komercija taps mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Nors elektroninė komercija iš pradžių buvo naudojama dalykiniams santykiams tarp konkrečių įmonių, bankų ir kitų stambių finansinių institucijų, interneto panaudojimas, kaip elektroninės komercijos įrankis, tampa vis populiaresnis ir masiniam vartotojui. (Sodžiutė, Sūdžius, 2003). 2.2. Elektroninės komercijos struktūra, prielaidos ir sąlygos Kadangi elektroninė komercija gali remtis tradicinės prekybos struktūra, ji naudodama elektroninius tinklus tampa lankstesnė. Elektroninė komercija, kaip ir įprastas verslas, pasižymi trimis sudėtiniais elementais: • dalyviais: valstybe, vartotojais, partneriais (gamintojais, tiekėjais ir kitais rinkos dalyviais bei verslo infrastruktūra); • procesais: technologiniais, logistiniais, tyrimo, analizės ir kitais; • tinklais: korporaciniais, interneto, komerciniais ir kitais universaliais, specializuotais, žinybiniais. Taigi, elektroninės komercijos struktūrą gali sudaryti: • informacija apie įmonę, gaminius paskelbimas, atnaujinimas, priežiūra, teikimas; • reklamos organizavimas elektroniniu paštu naudojant banerius, kitas priemones; • rinkos dalyvių pasikeitimas informacija; • rinkotyros, planavimo, pardavimo rėmimo, konsultavimo, atskirų pardavimo operacijų atlikimas ir sandorių sudarymas; • finansinių operacijų atlikimas virtualioje erdvėje; • prekių pristatymas ar paslaugų suteikimas; • ryšių su pirkėjais ir klientais vadyba; • prekinių materialinių srautų, užsakymų, kitų duomenų apie pirkėjus, klientus, partnerius kaupimo, apdorojimo ir saugojimo modelis, kuris gali būti CRM veiklos pagrindas arba jos sudėtinė dalis; • reikalingos informacijos apsaugos, konfidencialumo ir autentiškumo užtikrinimas. Kadangi galima teikti jog elektroninė komercija sutampa arba yra daug platesnė už elektroninę prekybą. todėl jai kaip ir tradicinei, būtina infrastruktūra, kuri palengvintų pirkėjų ir pardavėjų darbą. E - komercija turi savo specifines – technines ir valdymo – infrastruktūras, kurios ne tik sudaro prielaidas, bet ir leidžia saugiai, operatyviai, patikimai vykdyti ir valdyti prekybos operacijas virtualioje ir realioje erdvėje. Toliau bus trumpai aptartas vienas iš infrastruktūros modelių - elektroninės komercijos modelis ir jo veiklos pagrindinės formos. Elektroninės komercijos modelį galima būtų apibrėžti kaip prekių, paslaugų, informacijos srautų struktūrą. Galima išskirti kelias pagrindines šio modelio anksčiau minėtas pasireiškimo formas: 1. Elektroninės parduotuvės, kurios naudojasi internetu, norėdamos parduoti materialines prekes (apranga, baldai, automobiliai ir jų dalys, knygos, kompiuteriai). Tokią parduotuvę galima pavadinti realios parduotuvės analogu. Tokiose parduotuvėse galima pamatyti prekes, gauti jų išsamų aprašymą. Prekės e – parduotuvėse yra tarsi išdėliotos vitrinose. Norint tokiose parduotuvėse nusipirkti prekes, tereikia užpildyti pirkėjo registracijos ir pirkimo anketą bei atsiskaityti mokėjimo kortele. Įmonė turinti tokio tipo parduotuvę, gauna didelę naudą, nes padidėja paklausa, sumažėja išlaidos globalizuotai rinką, rėmimui, pardavimui. Taip yra nauda ir vartotojui - mažesnės kainos, didelis pasirinkimas, daugiau ir kokybiškesnės informacijos, patogesnis išsirinkimas, pirkimas ir gavimas. 2. Elektroninius aukcionus, siūlančius labai platų prekių pasirinkimą, pradedant kolekcinėmis prekėmis ir baigiant nekilnojamuoju turtu ir kitais produktais. Tai galima sakyti elektroninis kainų siūlymas, atsisakant išankstinio prekių fizinio judėjimo. Jo principas yra toks: pardavėjai, norintys parduoti elektroniniuose aukcionuose, moka įmonei (skelbiančiai tokį aukcioną) mokestį už prekės paskelbimą aukciono rubrikoje, taip pat nedidelį procentą nuo galutinės prekės kainos potencialūs pirkėjai naršo po rubriką ir siūlo savo kainą patikusiai prekei. 3. Bendrovių tinklapius, suteikiančius galimybę įmonės darbuotojams prieiti prie taikomųjų programų, naujienų ir kitų šaltinių. Taip daugelis šiuolaikinių bendrovių tinklapių prisideda prie prekybos pelno didinimo galimybių. 4. Produkcijos paskirstymo modelius, įgyvendinamas per verslo verslui modelio kategorijos tinklapius, siūlančius prekių komponentus, skirtus tiksliniam rinkos segmentui. 5. Paslaugų teikimo modelius, kai įmonės taiko klientams skirto verslo modelį paslaugoms parduoti (viešbučių, kelionių agentūros, bankai, draudimo ir kitos panašios veiklos įmonės). 6. Leidybos modelį: tai elektroninių leidybos įmonių siūlomų paslaugos (laikraščiai, žurnalai, apžvalginiai reportažai, enciklopedijos). Kai kurios įmonės nustato prenumeratos kainą, o kitos siūlo informaciją nemokamai. Šie ir kiti komercinės veiklos modeliai, nulemia pagrindinius elektroninės komercijos elementus: galimybę lengvai pritaikyti išorinę informaciją apie svarbiausius verslo partnerius, kainos nustatymo mechanizmą, įmonių santykius su vartotojais ir tiekėjais, taip pat galimybę veikti pasaulinėje elektroninėje rinkoje. Taigi reikia paminėti ir tai, kad elektroninės komercijos modelis yra priskiriamas vidinei elektroninės komercijos daliai, apibūdinamai kaip tinklapio, kurio paslaugomis naudojasi vartotojai. Tačiau kalbant apie elektroninę komerciją, reikia nepamiršti, jog jai formuojantis ir plėtojantis atsiranda tam tikros prielaidos ir sąlygos: • ekonominės – techninės: technologijos, infrastruktūros potencialas, BVP ir jo struktūra bei dinamika, šalies, ekonominė, rinkos ir atskirų prekių bei paslaugų konjunktūra, išteklių kainos ir vartojimo lygis, suinteresuotumas ekonomine veikla ir siekiama nauda, ekonominė reforma, esama ūkio sektoriaus struktūra ir tolimesnės perspektyvos, ūkio struktūrinio, integravimo ir globalizavimo procesai bei kitos; • socialinės: dalyvavimas ūkinėje komercinėje veikloje, gyventojų materialinė padėtis, visuomenės struktūrinimas pagal pajamas, užimtumą, socialinę padėtį, amžių gyvenimo būdą ir pan., socialinės garantijos ir rūpyba, socialinė reforma; • politinės: konstitucija, integraciniai šalies procesai, žmonių teisės, keitimosi žodžiu ir informacija laisvė, asmens nepriklausomybė, saugumas ir neliečiamumas, bei kitos; • finansinės: finansinių išteklių formavimas, valstybės, korporacinė ir įmonių investicinė politika, valstybės finansų stabilumas, bankų ir kredito sistemos, draudimas, mokesčių administravimas ir finansų kontrolė; • teisinės: veiklos licencijavimas ir kvotavimas, viešas administravimas, prioritetų iškėlimas ir atskirų veiklos sričių valstybinis rėmimas, monopolinės veiklos ribojimas, konkurencijos skatinimas ir kontrolė, intelektinės produkcijos apsauga, privalomas draudimas, vartotojų teisių gynimas; • ideologinės: švietėjiška veikla ir žinių bei patirties skleidimas, idealų iškėlimas, lygių galimybių propagavimas, rūpinimasis visuomenės nariais (ypač neįgaliaisiais, jaunimu, pagyvenusiais žmonėmis); • žmogiškieji ištekliai: žinių ir įgūdžių visuma, bei veiklos motyvacija, kultūra, etika, moralinės nuostatos, mada, įpročiai, informacinės visuomenės branda. Taigi, galima teigti, kad naudojant informacines technologijas elektroninė komercija iš esmės siūlo naujas galimybes: palengvina ir paspartina suinteresuotų grupių bendradarbiavimą, padeda darbe kuriant naujas prekes arba paslaugas, leidžia įmonėms pagerinti ryšius su vartotojais, teikia jiems naudingą informaciją. Taip pat elektroninė komercija siūlo naujas įmonės organizavimo, o kartu ir verslo vadovavimo formas, sutaupo lėšas platinant prekes ir aptarnaujant pirkėjus internetu.( Sodžiutė L., Sūdžius V., 2003). 2.3. Elektroninės komercijos Lietuvoje taikymo sritys bei dalyviai Norint suprasti e- komercijos paskirtį ir jos efektyvumą, reikėtų išsiaiškinti kokiose srityse ji yra taikoma. Taigi trumpai aptarsiu sritis, kuriose yra plačiai taikoma elektroninė komercija: • elektroninėje prekyboje: perkant ir parduodant prekes per internetą, paštu, per automatus ir specialiomis bei mobiliosiomis ryšio priemonėmis, informacinius produktus ir kartu teikiant kai kurias su prekyba susijusias paslaugas; • finansinėms operacijoms teikiant banko, finansinės nuomos, draudimo ir kitas paslaugas, investicijoms, spekuliacinėms operacijoms valiuta ir vertybiniais popieriais; • kitų paslaugų rinkose: viešbučių, turizmo, švietimo, konsultacijų, atsiskaitymo už komunalines ir kitas paslaugas, reklamos ir kitų; • tarp įvairių verslo, valstybinių, visuomeninių, JA ir FA, namų ūkių ir individų. Elektroninis verslas gali būti palaikomas visų rinkos dalyvių: • verslas su kitu verslu (B2B), • verslas su valstybinėmis institucijomis (B2G), • privačios ir kt. verslo įmonės su biudžetinėmis, valstybinio kapitalo įmonėmis B2G), • valstybinės institucijos ir biudžetinės įmonės su valstybinėmis institucijomis ir biudžetinėmis įmonėmis (G2G), • verslas, valstybinės institucijos ir biudžetinės įmonės su individualiais vartotojais ir namų ūkiais, taip pat elektroniniuose modeliuose išskiriant pirkėjus ir paslaugų gavėjus (B2C irG2C), • individualūs vartotojai ir namų ūkiai tarpusavyje (C2C). Minėtų verslo dalyvių tarpusavio santykiai pateikti 1 paveiksle: 1 pav. Verslo dalyvių tarpusavio santykiai (Sodžiutė L., Sūdžius V., 2003, 11p.) Verslas - verslui kategorija aprėptų įmonių tarpusavio bendravimą elektroninėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, įmonė, naudojanti tinklą susisiekti su savo tiekėjais, užsakyti prekes, pasikeisti dokumentais bei atsiskaityti elektroniniu būdu. Visa tai yra pasiekiama 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Elektroninės priemonės pirmiausia leidžia įmonėms efektyvinti savo vidaus operacijas, operatyviau reaguoti į viena kitos poreikius, suaktyvinti bendradarbiavimą, padidinti efektyvumą, sukurti naujų elektroninių verslo paslaugų. Verslas - vartotojui kategorija daugiausia nusako elektroninę mažmeninę prekybą, todėl dažnai vartotojas, išgirdęs apie elektroninę komerciją, įsivaizduoja būtent šios kategorijos apimtį, nors tai tėra tik viena elektroninės komercijos sričių. Vartotojas - vartotojui kategorija aprėpia elektroninius vartotojų tarpusavio santykius. Tai gali būti informacijos apsikeitimas tinklu arba elektroniniai aukcionai. Valstybinė institucija - verslui kategorija nusako elektroninį bendradarbiavimą tarp verslo ir valstybinių institucijų. Pavyzdžiui, viešų valstybės aktų skelbimas internete, kur įmonės savo nuomonę reiškia elektroniniu būdu. Ateityje ši sritis įtrauktų verslo dokumentų tvarkymą, siuntimą bei registravimą tinklu, kasdienių transakcijų, kaip PVM grąžinimas ir daugelio kitų biurokratinių operacijų elektronizavimą. Tai leistų sparčiau bendrauti, mažinti transakcijų išlaidas ir valstybės reguliavimą. (http://demo.takas.lt/index2.html). Toliau būtina trumpai paminėti kokie yra elektroninės komercijos dalyviai: • gamintojas, tiekėjas, prekių pardavėjas ar paslaugų teikėjas; • pirkėjas ar klientas; • bankas; • interneto ir elektroninės komercijos operacijų vykdytojai ir paslaugų teikėjai; • prekių, medžiagų, įrangos atsakingi saugotojai; • draudimo, pašto, transporto, apsaugos, komplektavimo ir kitos elektroninėmis ryšio priemonėmis su pardavėju, o kartais ir su pirkėju susietos verslo ir valstybės tarnybos; • kiti su elektronine komercija susiję dalyviai. Taigi iš minėtų rinkos dalyviai galima išskirti šiuos pagrindinius rinkos dalyvius: verslo įmonės, namų ūkis, atskiri vietiniai gyventojai ir svečiai, valstybinės institucijos ir biudžetinės įstaigos, kur vieni siūlo prekes ir paslaugas, kiti jas perka. E - komercija, kaip moderni komunikacinė prekių ir paslaugų pardavimo forma, savo elektroninėms priemonėms kelia ypatingus reikalavimus (pagal D. Toylorą ir A. Terhunę, 2001): • nuolat atnaujinti ir pildyti informaciją, teikiamą partneriams, klientams; • užtikrinti vartotojui kuo didesnes pasirinkimo alternatyvas, džiuginti mėgėjus, o profesionalams sukurti dalykinę atmosferą; • sudaryti galimybę derėtis, dalyvauti aukcionuose, konkursuose, žaidimuose; • užtikrinti naudojamų priemonių prisitaikymą prie kintančių sąlygų; • reaguoti į vartotojų paklausimus, stebėti pateiktus apie save duomenis; • užtikrinti reikiamos informacijos paiešką, palengvinti naudojimąsi tinklapiais; • užtikrinti informacijos saugumą, konfidencialumą, patikimumą; • užtikrinti garantijas; • bei daug kitų. Taigi norint plėsti elektroninę komerciją, būtina suprasti ne tik informacinę, bet ir programinę bei techninę jos veiklos pusę. Be to, reikia nepamiršti, kad elektroninės komercijos veiklai reikalingas pirkėjas, pardavėjas, produkcija, sandorio dalyvių kontakto virtualioje erdvėje vieta ir pinigai. (Sūdžius V., 2002) 2.3.1. Elektroninės komercijos principai Didesnės pajamos galimos tik pertvarkant verslą, suteikiant pirkėjams ir klientams geresnes pasirinkimo galimybes, užtikrinant aukštą aptarnavimo kokybę, bei įsitraukiant į pasaulinę ekonomiką Elektroninė parduotuvė, birža ar aukcionas neapsiriboja tinklapio sukūrimu ir elektroninio ryšio su vartotojais palaikymu manant, kad pirkėjai automatiškai užtikrins didelę prekių ir paslaugų paklausą, atitinkamą rinkos dalį ir nuolat didėjančias įplaukas. Taigi, įmonės, kurioms ypač sekasi e - komercijos veikla ir kurių kapitalo grąžos rodikliai gana geri, stengiasi laikytis šių principų: • gauti potencialias pajamas iš tiesioginės prekybos, elektroninių reklamos paslaugų, prenumeratos, netgi už atsiskaitymą kortelėmis. Už kiekvieną internete padarytą operaciją gaunamos tam tikro dydžio pajamos. Už pirkėjo ir pardavėjo yra mokami komisiniai. Taip pat įmonė privalo įvertinti savo galimybes, o esant galimybei ir pasinaudoti galimybe papildomai uždirbti pajamų iš elektroninės komercijos vykdomų ir tarpinių bei galutinių procesų. • pertvarkyti verslą. Interneto paslaugos reikalauja keisti visą produkcijos gamybos ar paslaugų teikimo procesą, tiesiogiai bendrauti ir keistis informacija su klientais, partneriais, tiekėjais regioniniu ir tarptautiniu mastu. Dėl šios priežasties tenka pertvarkyti paskirstymo, bendradarbiavimo su klientais ir tiekėjais sistemą, rinkodaros programą, pardavimo sistemą, pačią produkciją ar paslaugą ir pan. • suteikti pirkėjams galimybę rinktis iš daugybės variantų geriausią prekę ar paslaugą už jiems priimtiną kainą. Tradiciškai prekiaujant, pirkėjui tai atlikti trukdo atstumas, ribotas laikas ir nepakankama informacija. • kokybiškai aptarnauti klientus suteikiant jiems nemokamas paslaugas, galimybę internete bendrauti su klientu be tarpininkų, elektroniniu paštu sukuriant dažnai siunčiamų paklausimų duomenų bazę, teikti informaciją ir po pardavimo ir pan. • įsitraukti į pasaulinę ekonomiką nėra sunku, nes tinklapiai adresuoti viso pasaulio vartotojams (vyrams, moterims, vaikams, skirtingų tautybių ar religijų), kurie tampa elektroninės komercijos rinka. Reikia atkreipti dėmesį, kad be pasaulinės anglų kalbos , į vartotoją reikia kreiptis jo gimtąja kalba, taip formuojant teigiamą įspūdį. • laikytis logistikos racionalumo: globalinio veikimo aspektas nėra absoliutus. Visiško įsitraukimo į pasaulinę ekonomiką gali ir nebūti. Tai labiausiai pasakytina apie lokalizuoto veikimo įmones, kurių tikslinė auditorija apsiriboja vienos šalies ar net miesto rinka (internetu parduodant šviežius, bet greitai gendančius produktus, teikiant komunalines ir kitas paslaugas). Taigi, svarbu paminėti, kad elektroninės komercijos mechanizmu būtų lengva naudotis bet kokiam pirkėjui: jaunam, pagyvenusiam, nemažai išmanančiam technologijas ir beveik nieko nenutuokiančiam (Sodžiutė, Sūdžius V., 2003). 2.3.2. Globalios elektroninės komercijos įtakos privalumai bei trūkumai Elektroninės komercijos populiarumą lėmė keletas svarbių jo naudos ir patogumo elementų. Pagrindinis šio verslo privalumas – realiu bet kuriuo paros metu ir bet kurioje vietoje suteikti savo esamam ir galimam klientui visą informaciją apie produkciją, pasiūlyti užsisakyti ir sumokėti už ją internetu, konsultuoti rūpimais klausimais. Vartotojas gali ieškoti prekių ir paslaugų būdamas bet kurioje pasaulio šalyje. Jis gali apsipirkti bet kuriuo paros metu, neišeidamas iš namų, t.y. be eilės. Tačiau elektroninė komercija turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų, kurie bus pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė Elektroninės komercijos privalumai bei trūkumai (Sodžiutė L., Sūdžius V., 2003, 81 p.) Privalumai ir pasireiškimo galimybės Trūkumai ir pasireiškimo galimybės Produkcijos rėmimas. Pasireiškia per tiesioginį, išsamia informacija ir interaktyvumu paremtą kontaktą, elektroninė prekyba stiprina produkto rėmimą, padeda populiarinant firminius ženklus. Pirkėjas negali paliesti prekės. Lytėjimas yra vienas iš informacijos apie prekę gavimo būdas (duoną renkamės pagal jos minkštumą, o jei ji šilta, tai gali būti lemiamas motyvas ją pirkti). 1 lentelės tęsinys kitame puslapyje 1 lentelės tęsinys Išlaidų mažinimas. Pasitelkiant tokius viešojo naudojimo ir praktiškai nemokamus tinklus kaip internetas ir skaitmeniniu būdu perduodant neribotą informaciją galima žymiai sutaupyti atsisakant pašto, telefono, spausdinimo ar tam tikros dalies personalo. Pirkėjas nepatiria momentinio jos pirkimo džiaugsmo. Juk parduotuvėje pirktą prekę kartais išvyniojame dar nespėję grįžti namo. Informacija nustatytu laiku. Dėl savo ypatingos spartos e - komercijos sistemos padeda geriau taupyti laiką perduodant ir keičiantis informacija bei paslaugomis. Kai kurie žmonės nepasitiki e - parduotuvėm ir sąsaja bei neperka elektroniniu būdu, nes baiminasi jog e - prekybos įmonės saviems tikslams panaudos jų asmeninę informaciją. Sutrumpėjęs atsiskaitymo laikas. Per elektroninių lėšų perdavimo sistemas atsiskaitoma ir patvirtinama tiesiogiai internetu, pervedant lėšas į pardavėjų sąskaitas ir tokiu būdu taupant laiką. Vis dar nedidelis kompiuterizacijos lygis šalyje ir vis dar per didelis mokestis už internetą. Kompiuterizacijos lygis dar nėra pakankamas dėl vis dar kai kuriems vartotojams didelių kainų, brangaus interneto. Informacijos pastovumas. Duomenys išlieka pastovūs ir tikslūs, nesvarbu, kaip dažnai jie perduodami ir kokiu atstumu. Santykinai lėtas informacijos persiuntimas, ypač spūsties valandomis. Dar daugeliui vartotojų neprieinama naujojo sparčiojo interneto kaina. Geresnis klientų aptarnavimas. Galimybė atsakyti į rūpimus klientų klausimus ar iškilusius keblumus pasitelkiant 24 valandas per parą ir 365 dienas per metus automatiškai veikiančias sistemas. Tai savo ruožtu stiprina klientų pasitikėjimą ir lojalumą. Elektroninės komercijos globališkumas. Iškyla problemos dėl taikytinų muito mokesčių, didelių persiuntimo išlaidų. Vartotojų ir klientų privalumai. Tinklapių lankytojai gali aplankyti daug daugiau pardavėjų, nei fiziškai pajėgtų, be to, lengvai palyginti kainas, paslaugas, patogumų ir pan. Įmonei sunku kovoti su konkurentais dėl natūraliai atsirandančių teritorijų sutapimo. Kovojama globaliai, be jokių sienų ar įtakos zonų, tad kiekviena įmonė daro viską, kad tik atimtų bent dalį konkurentų klientų. 1 lentelės tęsinys kitame puslapyje 1 lentelės tęsinys Produkcijos pritaikymas. Informacinės prigimties e - komercijos sistemos leidžia kurti naują produkciją ar parinkti ir suderinti esamą, atsižvelgiant į klientų poreikius. Konkurenciniai pranašumai. Leidžia sumažinti veiklos išlaidas, ypač reklamos ir rėmimo, padeda diferencijuoti produkciją pritaikant ją konkrečiam klientui ar pasikeitus rinkos situacijai, koncentruoti veiklą į ryšių su klientais gerinimą, aukštesnės kokybės paslaugų teikimą. Geresni ryšiai su klientais. Leidžiama fiksuoti kiekvieną kliento veiksmą, kaupiant informaciją, vėliau panaudojamą analizuojant klientų poreikius, ir tobulinti aptarnavimą. Verslo patogumas. Nėra jokių principinių verslo dislokacijos (vietos) ir laiko apribojimų tam, kad būtų galima vykdyti verslą. Informacijos pasikeitimas vyksta akimirksniu. Kadangi elektroniniui verslui reikia mažiau išlaidų nei paprastam, todėl pirkėjas gauna prekes mažesnėmis kainomis. Elektroninės komercijos diegimas ir plėtra pasižymi: • santykiai maža pirminio suderinimo su visa infrastruktūra kaina; • mažomis operacijų vykdymo išlaidomis; • mažomis informacijos papildymo ir atnaujinimo išlaidomis; • gana maža informacijos personalizacijos kaina; • ypač maža pranešimų pristatymo kaina (kartais vykdoma nemokamai); • labai mažomis tikslinės auditorijos plėtimo išlaidomis; • maža informacijos srautų kaina; • maža teikiamos informacijos kiekio padidinimo kaina. Taigi, naujos verslo formos leido vienu metu rinkoje operatyviau pateikti daugiau prekių ir paslaugų, todėl tapo įmanoma teikti ir gauti didesnę, ir vartotojų ir pardavėjų naudą. Pirkėjo ir pardavėjo laukiama nauda pateikiama 2 lentelėje: 2 lentelė Pirkėjo ir pardavėjo laukiama nauda (Sodžiutė L., Sūdžius V., 2003, 82 p.) Pardavėjo tikėtina nauda Pirkėjo laukiama nauda Pasaulinė prieiga Pasaulinis pasirinkimas Didesnis konkurencinis pranašumas Informacijos išsamumas ir pateikimas laiku Didelis vartotojų skaičius Reikalingų prekių ir paslaugų pasirinkimas Greita prekių tiekimo ir paslaugų teikimo grandinė Greitas reagavimas į užsakymą Tiekimo išlaidų mažinimas, trumpas sandėliavimo ir užsakymų apdorojimo laikas Galimybė pasirinkti sau prieinamą (mažesnę) kainą, nes mažesnis pardavėjo antkainis Reklamos ir kitų pardavimo rėmimo išlaidų mažinimas Savanoriška informacijos paieška Mažesnės gamybos ir projektavimo sąnaudos Produkto įsigijimas mažesne kaina Apskaitos ir atsiskaitymo automatizavimas Galimybė naudotis įvairiais atsiskaitymo už produkciją būdais ir priemonėmis Tačiau būtų galima paminėti tokį dalyką, kad lengvas priėjimas prie interneto, didelė jo auditorija ir potencialus reklamos davėjų anonimiškumas labai nesąžiningiems verslininkams. Tačiau nepaisant visų trūkumų, privalumų ar (ne)laukiamų naudų, elektroninė komercija nuolat tobulėja ir kinta. Nors dar neišnaudotos visos technologinės raidos galimybės, naujos tinklų technologijos ir taikomos programos gali pasirodyti rinkoje jau greitai. (Sodžiutė L., Sūdžius V., 2003). 2.4.Lietuvos konkurencinių pranašumų formavimas taikant elektroninės komercijos modelį Lietuvai integruojantis į tarptautines rinkas bei plečiant savo veiklą jose, labai svarbu domėtis informacinių technologijų plėtra bei jų panaudojimu versle. Naujausios informaci­nės technologijos sudarė galimybes įmonėms plėsti savo veiklą ne tik įprastinėje, bet ir virtualioje aplinkoje. Lietuvos įmonėse vis plačiau internetas naudojamas kaip komunikavimo, reklamos įrankis, taip pat kaip kitos elektroninio verslo priemonės. Elektroninis verslas gali būti klasifikuojamas įvai­riai. Todėl šiame straipsnyje norėtume plačiau apžvelgti elek­troninio verslo sampratą, jo panaudojimo galimybes. Literatū­roje dažniausiai sutinkami Šie elektroninio verslo modeliai: verslas-vartotojui (B2C), verslas-verslui (B2B), vartotojas-vartotojui (C2C). verslas-vyriausybei (B2G), vartotoj vyriausybei (C2G), vyriausybė-vyriausybei (G2G). Daugelio autorių nuomone, perspektyviausias modelis yra verslas-vers­lui, kurį savo veikloje stengiasi pritaikyti gamybinės įmonės. Problema. Neretai kyla klausimas - kas yra elektroninis verslas. Dažniausiai elektroninis verslas yra verslo procesai, atliekami elektroniniu būdu. Kai kuriems Lietuvos įmonių vadovams elektroninis verslas yra kaip puiki galimybė kom­pensuoti savo silpnąsias savybes, tokias kaip įėjimas į naujas rinkas, informacijos rinkimas ir platinimas tiek mažu, tiek dideliu mastu. Kitų įmonių vadovams elektroninis verslas taip ir išlieka neaiški sąvoka, vis dažniau ir dažniau minima žiniasklaidos priemonėse, ir jis, jų požiūriu, nėra reikšmin­gas įmonių verslo planams ir jų įgyvendinimui. Toks požiū­ris atsiranda dėl informacijos apie konkrečias elektroninio verslo pritaikymo galimybes įmonės veikloje trukumo. Daž­niausiai literatūroje pateikiami tik bendri elektroninio verslo principai, nesistengiant parodyti, kaip galima juos taikyti, integruoti įjau pradėtą veiklą. Naujumas ir aktualumas. Informacijos amžiuje in­formacinių technologijų (IT) panaudojimas verslo proce­sams vis dažniau siejamas su verslo išlikimu, kadangi jos leidžia įmonėms padidinti informacijos gavimo bei apdo­rojimo spartą bei galimybes. Laiku gaunama ir pateikiama informacija, spartus komunikavimas su verslo partneriais nulemia įmonės konkurencingumą tiek realioje, tiek virtu­alioje rinkoje. Informacinių technologijų kaita daro įtaką naujų verslo formų bei būdų atsiradimui ir kompanijų atsi­radimui arba žlugimą, Todėl svarbu žinoti IT sąlygojamas elektroninės komercijos modelių galimybes siekiant išnau­doti jų teikiamus privalumus. Daugelis žymių autorių nagrinėja verslas-verslui (B2B) elektroninės komercijos modelį, pateikdami bendrą jo teikiamą naudą, analizuodami jo pritaikomumą bendrai visai įmonės veiklai. Literatūroje pasigendama detalesnės analizės, kuri parodytų elektroninės komercijos modelio verslas-verslui panaudojimą konkrečioms įmones veiklos funkcijoms. Nemaža autorių (D.Kosiour, J.Rayport, T.Jaworski, R.Wise, D.Morrison, U.E. Gattiker, S.Periusz, K.Bohmann) pateikia tik bendrus elektroninės komercijos modelio verslas-verslui principus, Šiame straipsnyje paro­dysime, kaip įmonės gali įgyti konkurencinių pranašumu, naudodamos elektroninės komercijos verslas-verslui mo­delį daliniam įmonės veiklos funkcijų atlikimui. Pastaruoju metu elektroninės komercijos modeliui verslas-verslui skiriamas vis didesnis dėmesys, jis laikomas per­spektyviausia veiklos kryptimi virtualioje rinkoje. Pirmoje lentelėje pateikiama pajamų, gautų naudojant B2B elektroni­nio verslo modelį, prognozė Jungtinėse Amerikos Valstijose (žr. l lentelė). Europos ekspertai prognozuoja panašius paja­mų, gautų pasitelkus elektroninį verslą, auginio tempus. l lentelė JAV B2B sektoriaus prognozuojamos pajamos Metai 2001 2002 2003 2004 2005 2006 Bendrosios pajamos, mlrd. $ 336 700 1510 2940 4592 6343 Šaltinis: Jupiter Communicatiom (ww\t,jttp. com) Beveik visų pramonės ir paslaugų Šakų įmonės Inter­netu naudojasi finansinėms operacijoms atlikti, ryšiams su investuotojais, partneriais ir klientais užmegzti ir palaikyti bei savo prekėms platinti. Savo elektroninės komercijos svetainėje įmonė ar verslininkas pateikia išsamią informa­ciją apie savo prekes ir paslaugas, kad klientai bei partne­riai sužinotų juos dominančių prekių ir paslaugų naudoji­mo ir taikymo instrukcijas, techninius duomenis, kainas, turimą kiekį, pristatymo laiką, jų užsakymo būdus ir pan. Gamybinių įmonių veikla skaidoma į įvairias funkcijas (Legg Mason, Wood Walker): • apsirūpinimas įvairiais ištekliais (materialiniais, žmogiškaisiais, technologiniais); • pardavimas ir rinkodara. Siekdamos veiklos efektyvumo gamybinės įmonės pri­valo labai rūpintis kiekvienos iš šių funkcijų vykdymu. Jei gamyba yra vidinė įmonės funkcija, kuriai atlikti naudojami praktiškai tik vidiniai įmonės ištekliai, tai pardavimai, rin­kodara ir apsirūpinimas įvairiais ištekliais reikalauja sąvei­kos su išoriniais subjektais-tiekėjais, partneriais, klientais, vartotojais, kitomis organizacijomis. Novatoriškos įmonės, siekdamos pagerinti šių funkcijų vykdymą į siekia įgyven­dinti elektroninės komercijos verslas-verslui modelį. Įmonė, įgyvendindama elektroninės komercijos verslas-verslas modelį, vykdo analogiškas funkcijas kaip ir "paprastame" versle, tik skiriasi terpė, kurioje visos šios funkcijos vykdomos. Minėtas funkcijas įmonės tradiciniu būdu įgyvendina įprastais metodais (reklama žiniasklaidoje, susitikimai su klientais, tiekėjais, asmeninės pažintys, bendravimas telefonu, darbuotojų paieška darbo biržose). Novatoriškos įmonės minėtų funkcijų dalinį įgyvendinimą perkelia į elektroninę (virtualią) terpę-internetą (klientų informavimas per elektroninį paštą, sutarčių ir dokumentų perdavimas EDI formatu, juos pasirašius elektroniniu para­šu, reikalingos informacijos paieška internete, informacijos apie įmonę pateikimas įmonės tinklalapyje). Išvardytosios priežastys verčia įmones ieškoti naujų būdų efektyviau organizuoti savo veiklą ir išlikti sustiprė­jusios konkurencijos sąlygomis. Norėdamos išgyventi pa­didėjusios konkurencijos sąlygomis, įmonės privalo su­formuoti konkurencinius pranašumus, kurie įgalina išsilai-kyfi konkurencinėje kovoje. Įvairių autorių nuomone, taikant modelį verslas — ver­slui, įmonės veiklai suteikiamos šios galimybes: 1. Konkurencinio efektyvumo didinimas. Naudodamiesi interneto galimybėmis, verslininkai gali geriau išana­lizuoti ir patenkinti savo klientų poreikius. Klientui gali būti suteikta didesnė pagalba prekę pasirenkant, perkant ir ją naudojant, pateikta daugiau informaci­jos, užtikrintas greitesnis atsakymas į užklausimą ir geresnis, išsamesnis prekės naudojimo aprašymas. Pirkėjas neperka prekės, kuri neturi vartojimo instrukcijos ir garantinio laiko, o paklaustas pardavėjas tepasako, kad gi prekė, be abejo, turėtų tikti. Pirkėjai nueina ten, kur jiems gali pasiūlyti išsamią informaciją apie prekę ar paslaugas ir garantuoja, kad, iškilus keblumui, jiems visada bus pagelbėta. Internete ga­lima pateikti visavertę ir visapusišką informaciją apie prekes, paslaugas, garantines sąlygas. Labai svarbu tai, kad klientas šią informaciją gali gauti kada tik panorėjęs savo darbo vištoje. 2. Personalizacija Elektroninė komercija leidžia atsi­žvelgti į atskiro vartotojo reikmes - jam pateikiama tiksli, išsami informacija tik apie jį dominančias prekes ir paslaugas. Vienas tokių pavyzdžių gali būti internetiniai žurnalai, kur kiekvienam užsiregistravusiam vartotojui pateikiamas personalizuotas turinys, pavyz­džiui, galingi naujienų serveriai (kaip cnn.com), ga­lintys pateikti įvairiausios informacijos iš viso pasaulio. Vartotojus jie patraukia, siūlydami galimybę kas­dien skaityti tik jiems aktualių sričių naujienas (juk nedaugelis tori galimybių ir noro kasdien perskaityti visas pateikiamas žinias ir straipsnius). 3. Išlaidų mažinimas. Atliekant daugelį verslo opera­cijų elektroniniu būdu, sumažėja išteklių kaštai, su­taupoma laiko. Pavyzdžiui, įmonei bendraujant per internetą, per laiko vienetą aptarnaujama gerokai daugiau žmonių, taigi mažėja vieno kliento aptarna­vimo kaštai. Taip pat eliminuojamos dokumentų siuntimo paštu išlaidos. 4. Žmogiškųjų išteklią formavimas. Tradicine veikla užsiimančios įmonės savo personalą formuoja per darbo biržas, įdarbinimo agentūras. Tuo tarpu, nau­dodamasi internete galimybėmis, įmonė gali rinkti informaciją apie norinčius gauti darbą iš įvairių ge­ografinių vietovių, kartu įgydama galimybę tiesio­giai kontaktuoti su ieškančiais darbo asmenimis. Tada įmonė gali disponuoti informacija ne apie vie­ną asmenį, o apie visus pareiškusius norą. 5. Apsirūpinimas materialiniais ištekliais. Naudoda­masi internetu, įmonė surenka kur kas daugiau in­formacijos apie galimus tiekėjus nei paprastu būdu. Vienas iš privalumų - galimybė tiesiogiai susisiekti su tiekėju ir prašyti papildomos informacijos apie siūlomas prekes. Tokia galimybė dažniausiai būna pateikiama tiekėjo tinklapyje. 6. Apsirūpinimas technologiniais ištekliais. Labai sparčiai vystantis technologijoms, svarbu sekti jų kaitą, rinkti informaciją apie naujausias technolo­gijas. Kadangi technologijų vystymasis yra globa­linis reiškinys, todėl, siekiant taiku gauti naujausią, informaciją, būtina naudotis pasaulinės informacijos kanalais, iš kurių operatyviausias yra WWW. 7. Planavimas. Vienas svarbiausių elektroninio verslo integravimo į bendrą įmones sistemą privalumų yra tas, kad galima nuolatos gerinti ir tobulinti informaci­jos sistemą. Tai darydama, įmonė gali stebėti klientą ir kaupti duomenis apie jį nuo pat užsakymo formos pil­dymo M prekės ar paslaugos pristatymo - nesvarbu, ar klientas kontaktuoja su įmone telefonu, faksograma, ar tiesiog užpildo užsakymo formą internete. Kaupdamos ir analizuodamos duomenis, įmones apsirūpina nepaprastai svarbia informacija, kuri neabejotinai gali padėti planuoti pardavimus, reklamą klientų aptarna­vimą, išteklių skirstymą- viską, kas padėtų kuo geriau konkuruoti ir išsilaikyti rinkoje, i Klientą aptarnavimo gerinimas. Pirmasis eksperi­mentas šioje srityje buvo galimybė vartotojams sekti savo užsakymų būklę. Štai klasikinis pavyzdys. Transporto kompanijos FedEx klientai pradėjo nau­dotis internetu, kad galėtų sekti savo pervežamą siuntinį. FedEx nustatė, kad iš karto sumažėjo išlai­dų, nes iš 800 atsakinėjusių į klientų skambučius operatorių dabar buvo reikalingi tik keliasdešimt. Ta­čiau tikrasis ir ilgalaikis privalumas FedEx kompa­nijai buvo ne informacinio cento personalo kaštų mažinimas ar klientų aptarnavimo lygio kėlimas (klientams nebereikėjo laukti eilėse, kol atsilieps ope­ratorė), o kompanijos auginio galimybės ir lankstu­mas, kurį sąlygojo supaprastintas procesas. 8. Pardavimas. Gamybinės įmonės, kaip ir visos kitos, siekia plėsti savo veiklą ir didinti prekių pardavimą. Todėl labai svarbu ieškoti naujų klientų bei išlaikyti senus. Pagrindinė gamybinės įmonės pardavimų sa­vybė yra kartotnumas, t.y. didžiąją dalį pardavimų sudaro pakartotini užsakymai. Naujų klientų įmonė gali ieškotis per visus informacijos pateikimo ka­nalus, tačiau pirmasis sandėris dažniausiai įvyksta, tiesiogiai kontaktuojant su klientu bei naudojant asmeninį pardavimą. Susiformavus geriems santy­kiams tarp tiekėjo ir vartotojų, pakartotiniams pir­kimams sėkmingai gali būti taikomas verslas-verslui elektroninės komercijos modelis. Įdiegus šį modelį, efektyviai juo naudotis gali ir kiti klientai, kurie, prieš užmegzdami ilgalaikius kontaktus, nori gauti nedidelę bandomąją partiją. 9. Reklama. Tikslinės gamybinių rinkų auditorijos yra gana nedidelės, todėl reklama dažniausiai skelbiama ne žiniasklaidoje, o specializuotuose leidiniuose, skirtuose tam tikrai vartotojų grupei. Plėtojant veiklą virtualiose rinkose, būtina išnaudoti reklamos galimybes. Pasauliniame internete tinkle egzistuoja daug tinklapių, skirtų specialiomis temomis. Įmonė gali reklamuotis būtent tokiuose puslapiuose, ku­riuose lankosi potencialūs jos vartotojai. Atsiranda galimybė pateikti informaciją ne tik vietiniams, bet ir potencialiems užsienio vartotojams. Naujų galimybių atsiradimas, pritaikius elektroninės komercijos verslas-verslui modelį, leidžia gamybinei įmo­nei suformuoti konkurencinius pranašumus (žr. 2 lentelė). Gamybinės įmones konkurenciniai pranašumai, diegiant elektroninės komercijas verslas-verslui modelį Gamybinės įmonės veiklos flinkcijos Konkurenciniai pranašumai, naudojant verslas-verslui elektroninės komercijos modelį Galimybės Pardavimai ir Efektyvi reklama • Galimybė optimizuoti tikslin? reUsmos auditoriją, pateikiant reklamą specia­lizuotuose tmklapiuose Efektyvūs pardavimas • Galimybė supaprastinti pakartotinio bei bandomojo pirkimo procesą Klientų aptarnavimo gerinimas Efektyvus planavimas • Informacinių duomenų bazių, naudojamų valdymo sprendimams priimti, kū- Komunikavimo efektyvumo didinimas • Galimybė greitai ir operatyviai informuoti klientus • Efektyvaus grįžtamojo ryšio užtikrinimas • Operatyvus pasikeitimas oficialiais dokumentais Personalizacija • Galimybė atsižvelgti į kiekvieno kliento poreikius ir pateikti kiekvienam uni- Klaidų mažinimas • Galimybė sumažinti bendravimo su klientais išlaidas • Galimybė sumažinti dokumentų persiuntimo iSlaidas Apsirūpinimas įvairiais ištekliais (materialiniais, Išlaidų mažinimas • Galimybė didinti darbuotojų darbo efektyvumą, organizuojant apsirūpini nii įvairiais ištekliais Žmogiškųjų ištekli^ formavimas • Galimybė naudotis didelėmis ir informatyviomis duomenų bazėmis tiek vidaus. žmogiškaisiais, Apsirūpinimas tediiiulogjniais ištekliais \psirupiiiiinas materialiniais ištekhais • Galimybė greitai ir efektyviai susirasti tiekėjus, gauti norimą informaciją, supaprastinti tarpusavio bendravimo procesą Išvados • Literatūroje pasigendama detalesnės analizės, kuri parodytų elektroninės komercijos modelio verslas-verslui panaudojimą konkrečioms įmonės veiklos funkcijoms. • Įmonė gali taikyti verslas-verslui elektroninės ko­mercijos modelį įgyvendinant šias veiklos funk­cijas: pardavimai ir rinkodara, apsirūpinimas iš­tekliais. • Naudojant verslas-verslui modelį pardavimų ir rinkodaros funkcijos įgyvendinimui, galima su­ formuoti konkurencinius pranašumus: efektyvią reklamą, efektyvius pardavimus, efektyvų klientų aptarnavimą, efektyvų planavimą, efektyvų komunikavimą, personalizaciją, išlaidų mažinimą. • Verslas-verslui elektroninės komercijos modelio panaudojimas apsirūpinimui ištekliais įgalina įmo­nę suformuoti šiuos konkurencinius pranašumus: išlaidų mažinimą, žmogiškųjų išteklių formavimą, efektyvų apsirūpinimą technologiniais ir materia­liniais ištekliais. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad šie pranašumai formuojami, vystant veiklą virtualiose rinkose. Veikla šiose rinkose glaudžiai susijusi su informa­cinėmis technologijomis, kurių plėtra labai sparti. Plėtojant elektroninį verslą, būtina neatsilikti nuo informaciniu, technologijų vystymosi, kadangi jos lemia įmonės verslas-verslui modelio efektyvumą. Taip pat yra pavojus, kad konkurentai, naudodami elektroninės komercijos verslas-verslui modelį bei naujausias informacines technologijas, gali įgyti didesnį konkurencinį pranašumą. LITERATŪRA 2. Ah-Wong, J.. E-commerce progresą. Enablers, inhibitors and ihe shortienn future // European Business Journal. Lon

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!