Liberalizmas politikoje

Liberalizmas ( lot. libere – laisvas ) – politinė doktrina, aukščiausia vertybe pripažįstanti individą, jo laisvę r teises. Liberalizmas, kaip politinė doktrina, įvairiomis istorinėmis sąlygomis formavosi du su puse amžiaus. Jis atsirado XVII a. , suklestėjo laisvojo kapitalizmo vystymosi laikotarpiu, tarpukaryje pergyveno gilią krizę ir nauju, neoliberalizmo pavidalu, atgimė po Antrojo pasaulinio karo.
Liberalizmo atsiradimas buvo bandymas sukurti tokią valstybės doktriną, kurią būtų galima priešpastatyti monarchizmui, absoliutizmui ir visoms feodalinės santvarkos atgyvenoms.
• visuomenė kaip bendradarbiaujantis individualizmas.
I. ekonominis liberalizmas apima valstybės veiklą ekonomikos srityje. Atstovas- anglas Adamas Smitas. Ekonominis liberalizmas remiasi laisve nuo valdžios, verslo, disponavimo nuosavybe, sutarčių sudarymo bei organizavimosi laisvėmis.
II. Politinis liberalizmas nagrinėja valstybinės valdžios realizavimo būdus, valstybės ir piliečių tarpusavio santykius. Svarbiausi ideologai- Džonas Lokas, Džeremis Bentamas ir Džonas Stiuartas Milis. Politinis liberalizmas teigia, kad svarbiausias valstybės uždavinys- įstatymais saugoti tai, kas teisėta, absoliutinės vertybės- žmogaus teisės ir laisvės, kurias gina valstybė.
LIBERALIZMO RAIDA
• Liberalizmo, kaip politinės doktrinos, ištakos siejamos su Džono Loko vardu. Šio mąstytojo plėtota prigimtinių žmogaus teisių ir liaudies suvereniteto teorija tapo XVIIIa. Pabaigos revoliucijų, nukreiptų prieš absoliutizmą, idėjiniu pagrindu. Pagrindinį dėmesį mąstytojas skyrė valstybės normatyviniam- teoriniam aspektui: organizaciniams, etiniams ir juridiniams valstybės kūrimo principams ( “Du traktatai apie valstybinį valdymą” ). Valstybinės valdžios būtinumą jis pagrindė prigimtinės teisės ir visuomenės sutartie teorija. Svarbiausias valstybės uždavinys- įstatymais saugoti ir ginti tai, kas jau buvo teisėta prieš įstatymą. Absoliutinėmis vertybėmis Dž. Lokas laikė žmogaus teises ir laisve: asmens ir privatinės nuosavybės neliečiamybę, sąžinės, spaudos, draugijų laisvę. Būtent šias teises ir laisves ir turėjo ginti valstybė. Dž. Lokas kategoriškai pasisakė prieš absoliutinę- monarchinę valstybės valdymo formą, pirmenybę teikė konstitucionalizmui. Svarbiausia, jo nuomone, yra tai, kad bet kokio valdymo forma būtų kilusi iš visuomeninės sutarties ir savanoriško žmonių susitarimo. Susiformavus despotinei valdymo formai, tautai pripažįstama teisė panaudoti prievartą. Tauta gali sukilti ir grąžinti valstybę į laisvės ir teisingumo kelią.
• Reikšmingiausią...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!