Liaudies kalendorius

Po Lietuvos krikšto pas mus atsirado kalendorius , sudarytas kitai geografinei platumai, kitokiam klimatui, nepritaikytas mūsų krašto žemdirbystei. Gamtos reiškinių ir žemės ūkio darbų seką lietuviams reikėjo sieti su šventųjų krikščionių vardadieniais. Nelengvas ir ilgas tai buvo kelias. Nebesilaikant tėviškės gamtos ritmo, pakito tautos pasaulėjauta, kartu ir psichologiniai ypatumai. Katalikų bažnyčiai remiantis naujuoju kalendoriumi, oficialusis gyvenimas vis tiek vyko senuoju (Juliaus) stiliumi. Taigi laiko skaičiavimas buvo visiškai supainiotas. Dėl šių istorinių aplinkybių dabar nelengva suvokti senovinių švenčių esmę, jų apeigų datos nesutampa.
Priėmę krikščionybę lietuviai per bažnyčios šventes atlikinėjo savas bei tėvų ir protėvių paveldėtas apeigas. Dvasininkai dažnai to lyg ir nepaisė, tačiau įjungė ir savų elementų: šventųjų dienas, pasninkus. Susidarė savotiškas religinis ir apeiginis sinkretizmas. Panaši padėtis buvo visoje Europoje. Atsiradęs krikščioniškasis kalendorius sustiprino ryšius su Europos kultūra, tačiau nutraukė santykius su gamta, kalendorius prarado taisyklių, reguliuojančių darbų ir atokvėpių seką, reikšmę. Keitėsi žmonių patirtis, pasaulio suvokimas, gyvenimo būdas, visuomenės tradicijos.
Daugelyje apeigų senojo mitinio tikėjimo ir krikščionybės kulto elementai yra visiškai sumišę. Toks religijų sinkretizmas kalendorinių švenčių apeigos rodo mūsų protėvių pagarbą senovės atminimui. Šis apeigų sakrališkumas išlaikė istorinę atmintį, kurią ir šiandien branginame, kaip per amžių sumaištis mus pasiekusią etninės kultūros vertybę.
Gruodis senovėje vadintas vilkų mėnesiu, Kalėdų mėnesiu, siekiu.
Žiemos šventės labai skyrėsi nuo vasaros. Jos trukdavo keletą dienų, joms būdavo ilgai rengiamasi: gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, pinamos šiaudinės žvaigždės ir panašiai. Tarpušvenčių vakarais po saulės laidos būdavo visai nebedirbama, antraip ateinančiais metais nesiseks ūkininkauti. O svarbiausia – net dieną negalima imtis sukimo judesiu atliekamo darbo: verpti rateliu, malti girnomis, vyti siūlus. Tuo, matyt, buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, Saulės grįžimą. Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu. Šiuo susikaupimo, kūno ir dvasios apvalymo tarpsniu prasideda bažnytinių švenčių ciklas.
Adventas – pas mus kaip ir kitur, trunka nuo lapkričio 30 iki Kalėdų (gruodžio 25 d.)....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!