Leksinė konkretizacija verčiant ES dokumentus

Įvadas Darbe nagrinėjama viena iš prancūzų kalbos sistemos ypatybių- leksines analitinės konstrukcijos. Tyrimas atliekamas kiekybiniu ir kokybiniu aspektu, analizuojamas leksinių analitinių konstrukcijų pa­siskirstymas prancūzų kalbos trijų funkcinių stilių tekstuose (meniniame, publicistiniame ir adminis­traciniame), jų vertimo į lietuvių kalbą polinkiai, stiliaus ir vertimo kalbos sistemos vaidmuo parenkant leksinių analitinių konstrukcijų vertimo ekvivalentus. Nagrinėjama medžiaga tiriama kontrastinės lingvis­tikos, kiekybiniu, aprašomuoju metodu. Jos analizės rezultatai rodo, kad leksinių analitinių konstrukcijų dažnį prancūzų kalbos tekstuose determinuoja stilius, daugiau jų vartojama standartinės raiškos administracinio stiliaus tekstuose. Kiekybinės ir kokybines vertimo pavyzdžių analizės duomenys (dažniausiai verčiama veiksmažodžiu, rečiau - daiktavardine konstrukcija ir rečiausiai - semantinių komponentų junginiais, t.y. kitos leksines ir gramatinės raiškos vienetais), gauti panašūs stilistiškai skirtingų tekstų vertimo polinkiai leidžia manyti, kad vertimo viene­to parinkimas labiau priklauso nuo vertimo kalbos sistemos ypatybių, jos normos. Darbe nagrinėjama prancūzų kalbos sistemos ypatybė - leksines analitinės konstrukcijos. Tyrimo tikslas - nustatyti leksinių analitinių konstrukcijų pasiskirstymą prancūzų kalbos meninio, publicisti­nio ir administracinio stiliaus tekstuose, jų vertimo į lietuvių kalbą polinkius, stiliaus vaidmenį parenkant leksinių analitinių konstrukcijų vertimo ekvivalen­tus. Analizuojant leksinių analitinių konstrukcijų vertimą, aptariami lietuvių kalbos normos, vartose­nos, stilių normos klausimai. Tiriamąją medžiagą sudaro administracinio stiliaus tekstai („Convention de sauvegarde des droits de l'homme et des libertės fon-damentales (protocoles)") ir minėtų darbų vertimai į lietuvių kalbą. Lingvistinė tiriamosios medžiagos analizė atliekama kiekybiniu, kontrastinės lingvistikos, aprašomuoju metodu. 1.Leksinės konkretizacijos verčiant ES dokumentus teoriniai aspektai Moderniosios lingvistikos pradininkas F. de Saussure teigė, kad kalba yra savo tvarką turinti sistema (1978 (1916), 43), kurią reikia skirti nuo konkrečios jos realizacijos -parole. Būdama universali sistema kalba (langue) realizuojama daugybe įvairių šnekos aktų (parole), turinčių skirtingus lingvistinius koky­binius ir kiekybinius požymius. Konkrečioje kalbos realizacijoje - tekste (parole) nevienodai pasiskirsto kalbos sistemos priemonės. Jos parenkamos atsižvelgus į teksto stilių, postilį, žarną. Tad šie determinuoja kalbos priemonių pa­rinkimą jų pasiskirstymą tekste. Aptariant leksines analitines konstrukcijas, nagrinėjant jų vertimo ypatumus remiamasi naujau­siais ir fundamentaliaisiais vertimo teorijos darbais (L. Van Vaerenbergh, H. Gerzymisch-Arbogasto, K. Mudersbacho, J. P. Vinay, J. Darbelnet, V. G. Ga-ko, E. Nidos ir kt.), bendrosios kalbotyros, stilistikos (F. de Saussure'o, I. Melčiuko, M. Riegelio, Ch. Bai­ly, N. R. Lukšytės, P. Kniūkštos, K. Župerkos ir kt.) darbais. Nagrinėjamos temos aktualumą lemia itin dažnos vertimo iš analitinių kalbų (anglų, prancūzų ir kt.) į sintetinę lietuvių kalbą tekstų klaidos, gimtosios kalbos sistemos ypatybių, normos ir stilistinės vartosenos nepaisymas. Be to, prancūzų kalbos leksinių analitinių konstrukcijų vertimo į lietuvių kalbą problemos iki šiol beveik nenagrinėtos, dau­giau mokslo darbų rašyta apie vienažodžių prancūzų kalbos leksinių vienetų, frazeologizmų, sintaksinių struktūrų vertimą (Rapšytė, 1980; Navakauskienė, 1999, 2005; Baranauskaitė, 2001; Leonavičienė, 2006, 2007; ir kt.). 1.1.Leksinių analitinių konstrukcijų aptarimas, vartojimas ir vertimas Šiuolaikiniuose vertimo teorijos darbuose svar­biausiu vertimo vienetu laikomas tekstas, kurį versdamas vertėjas turi atsižvelgti į teksto makros­truktūrą mikrostruktūrą, kultūrinį kontekstą, sieti informacinį ir lingvistinį požiūrį, taikyti mokslinius vertimo metodus (Van Vaerenbergh L., 2005, 26; Gerzymisch-Arbogast H., Mudersbach K., 1998, 45-46). Vertimas nėra vien lingvistinis veiksmas, nes vertėjas verčia ne pavienius žodžius, atskiras leksines analitines konstrukcijas, o semantinių komponentų junginius, vertimo kalba perteikia tai, kas tekste implicitiškai ir eksplicitiškai išreikšta. Tačiau nagrinėjant vertimo problemas, analizuojant konkretaus leksinio vieneto (pvz., leksines analitinės konstrukcijos) vertimo polinkius, sunku išvengti mi-krostruktūrinio, lingvistinio požiūrio į vertimą. Leksinių analitinių konstrukcijų nagrinėjimas suponuoja mintį apie analitinės ir sintetinės leksinio vieneto formos opoziciją. Sintetine forma paprastai laikome tokią formą, į kurią kartu įeina leksinė ir gramatinė žodžio reikšmė. Analitiškai leksinė reikšmė perteikiama tada, kai ji reiškiama dviem ar keliais atskirais žodžiais, iš kurių vienas perteikia leksinę, kitas - gramatinę reikšmę. Norėdami tiks­liau apibrėžti analitinę formą, remiamės I. Melčiuko pateiktu apibrėžimu: pasakymas sudarytas iš kelių leksų vadinamas leksemos L analitine forma, jeigu jis yra leksemos L leksų sintagma (1990, 131). Ki­taip tariant, leksemos L analitine forma (kelių leksų sintagma) laikome L, — L, —.... Leksinę analitinę formą derėtų skirti nuo kelių leksemų laisvojo junginio ir nuo gramatinės anali­tinės formos. Pasak I. Melčiuko, analitines formas nuo paprasto leksemų junginio padeda skirti būtina sąlyga -prie pagrindinės, svarbiausios leksemos kitu žodžiu pridėta papildoma fleksinė reikšmė (1990, 131-132). Tad analitinėmis formomis laikome ir gramatines (j'aifait, tu vas dire, ii vient de parler ir pan.), ir leksines konstrukcijas (faire le travail = travailler, faire la traduetion = traduire ir pan.), kuriose pagalbinis veiksmažodis perteikia gramatinę (fleksinę) reikšmę. Skirtingai nuo gramatinės analitinės formos, leksinę analitinę formą kitaip vadinamą leksinę analitinę konstrukciją (forme analytiąue, Mel'čuk, 1990, 130-134; construction a verbe support, Riegel et ai., 2006, 232-233), su- daro veiksmažodžio {verbe support) ir daiktavardžio (kai kada būdvardžio arba prielinksninio junginio) junginys, kurį toje pačioje kalboje atitinka vienas žodis - veiksmažodis: faire une demande - demander, remporter une vietoire — vainere, faire le rėsumė — rėsumer, donner un ordre - ordonner, avoir de l 'admiration - admirer, etc. Pateiktose leksinėse analitinėse konstrukcijose daiktavardžiu (arba prielinksniniu daiktavardžio junginiu) perteikiama leksinė reikšmė, o pagalbiniu veiksmažodžiu — gramatinė informacija. Prancūzų kalbos leksinių analitinių konstrukcijų pagalbiniais veiksmažodžiais (verbes supports, Riegel et ai., 2006,232-233; Mel'čuk, 1990, 130) dažniausiai eina faire, avoir, donner, porter, mettre ir kt. Visas žodžių junginys - sintagma, sudaro vieną leksinį vienetą, prancūzų kalbos ypatybė. Verčiant šiuos leksinius vienetus į lietuvių kalbą, būtina atsižvelgti į vertimo kalbos sistemą, sintetinės lietuviųkalbosypatumus. Pasak E, Nidos, pranešimo referencinio turinio perkė­limo procese yra trys skirtingi komponentinių struk­tūrų redistribucijos tipai: 1) visiška redistribucija, 2) analitinė komponentų redistribucija, 3) komponentų sintezė (1989, 228). Atlikti prancūzų kalbos trijų funkcinių stilių tekstų vertimo tyrimai rodo, kad kalboje dažniausiai turintį vienažodį sinonimą. Tuo tarpu gramatinė analitinė forma nėra ekvivalentiška kuriam nors vienam leksiniam vienetui. Prancūzų kalbos leksines analitinės konstrukcijos nėra stilistiškai žymėtos, todėl jos vartojamos įvairių funkcinių stilių, žanrų tekstuose. Atlikus stilistiškai skirtingų tekstų kiekybinį tyrimą nustatytas nevie­nodas leksinių analitinių konstrukcijų pasiskirstymas. Pastebėta, kad leksines analitinės konstrukcijos dažniau vartojamos standartiškesnės raiškos, griežtesnės normos administracinio stiliaus tekste. Gauti kiekybinio pasiskirstymo rezultatai rodo, kad šio stiliaus teksto dešimtyje puslapių vidutiniškai vartojama beveik 2-3 kartus daugiau leksinių analitinių konstrukcijų nei meninio ir pu­blicistinio stiliaus tokiame pat skaičiuje puslapių. Tai leidžia manyti, kad stilius determinuoja kalbos priemonių pasirinkimą, jų vartojimo dažnį. Verčiant leksines analitines konstrukcijas iš analitinės kalbos į sintetinę kalbą, perteikiant jų referencinį turi­nį dažniausiai pasirenkama komponentinių struktūrų sintezė. Šis vertimo polinkis aiškintinas fleksinė, veiksmažodine lietuvių kalbos prigimtimi. Nors kiekybiškai daugiausiai leksinių analitinių konstrukcijų vartojama prancūzų kalbos adminis­tracinio stiliaus tekstuose, bet jų vertimo į lietuvių kalbą polinkiai beveik nesiskiria nuo meninio ir publicistinio stiliaus tekstų. 1 lentelė. Leksinių analitinių konstrukcijų vartojimas prancūzų kalbos funkcinių stilių tekstuose Eil. Nr. Tiriamasis leidinys Puslapių skaičius Leksinių analitinių konstrukcijų skaičius Leksinių analitinių konstrukcijų pasiskirstymas 10-yje puslapių MENINIS STILIUS 1. Modiano P. Voyage de noces. Paris: Gallimard, 1990. 146 53 3,6-4 2. Sagan F. Aimei-vousBrahms... Paris: Julliard, 1959. 115 64 5,5-6 3. Darrieussecą M. Truismes. Paris: P.O.L., 1996. 138 85 6 4. De Saint-Exupėry A. Le petit prince. Paris: Gallimard, 1991. 68 33 4,8-5 PUBLICISTINIS STILIUS 5. Schuman R. Pour l'Europe. Genėve : Les Ėditions Nagel SA, 2005. 148 76 5 ADMINISTRACINIS STILIUS 6. Convention de sauvegarde des droits de l'homme et des libertės fondamentales (protocoles). 31 43 13,8-14 Iš visų tiriamojoje medžiagoje rastų 354 prancūzų kalbos leksinių analitinių konstrukcijų, beveik 74% jų verčiamos veiksmažodžiu: (1) Jeprenais des risąues avec le directeur, maisje n'en pouvais plūs. (Darrieussecą, 46) Rizikavau supykdyti direktorių, bet daugiau jau nebega­lėjau, (vertė Banionytė, 42) //m a fait ungrandsourire. (Darrieussecą, 116) Direktorius man plačiai nusišypsojo, (vertė Banio­nytė, 111) (2) Les grandės personnes ne comprennent jamais rien toutes seules, et c 'estfatigant, pour les enfants, de toujours et toujours leur donner des explications. (De Saint-Exu-pėry, 10) Suaugusieji niekada nieko nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad turi jiems vis aiškinti ir aiškinti, (vertė Kauneckas, 8) (4) Je ne crois pas avoir pense, sur le moment, que le spectacle de cette ville deserte ai t pu l'amener a prendre sa dėcision. (Modiano, 13) Tada man neatrodė, jog tuščio miesto reginys galėjo ją pastūmėti taip nuspręsti, (vertė Leonavičienė, 10) (5) L 'effondrement de l 'Allemagne afaitla dėmonstration des erreurs de ce regime, mėme auxyeux desjeunes qu 'U avait seduits. (R. Schuman, 80) Vokietijos žlugimas atskleidė šio režimo klaidas net ir jaunimo, kurį jis buvo suviliojęs, akyse, (vertė Kovalči­kienė, 82) (6) Les juges dont le mandat prendra fin au terme de la periode initiale de trois ans sont dėsignėspar tirage au sort effectuėpar le Secrėtaire Gėnėral du Conseil de l 'Europe. immėdiatement aprės leur ėlection. (Convention de sauvegarde des droils de rhomme et des libertės fondamentales, protocole nr. 11, 8) Teisėjus, kurių kadencija baigiasi po pirmųjų trejų metų, traukdamas burtus iš karto po pirmųjų rinkimų renka 2 lentelė. Keksinių analitinių konstrukcijų vertimas į lietuvių kalbą Eil. Nr. Tiriamasis vertimo tekstas Vertimas veiksmažodžiu Vertimas daiktavardine konstrukcija Vertimas kitais leksinę reikšmę perteikiančiais vienetais MENINIS STILIUS I. Modiano P. Povestuvinė kelionė. Vilnius: Almalittera. 1997. 73,5% 24,5% 2% 2 Sagan F. Ar mėgstate Bramsą? Po mėnesio, po metų. Vilnius: Tyto alba, 2005. 78% 19% 3% 3. Darrieussecą M. Truizmai. Labai kiauliška istorija. Vilnius: Algarvė, 1999. 72% 21% 7% 4. De Saint-Exupėry A. Mažasis princas. Vilnius: Džiugas, 1995. 70% 24% 6% PUBLICISTINIS STILIUS 5. Schuman R. Už Europą. Vilnius : Eugrimas, 2002. 74% 26% 0% ADMINISTRACINIS STILIUS 6. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (protokolai) 74% 26% 0% Europos Tarybos Generalinis Sekretorius. (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 11 protokolas, 8) Pateikti pavyzdžiai rodo, kad vertėjai, atsižvelgę į lietuvių kalbos sistemos ypatumus, pasirenka se-mantiškai artimos sinoniminės (rečiau antoniminės) reikšmės lietuvių kalbos veiksmažodį: 1) prendre des risąues = risąuer —* rizikuoti, 2) faire un sourire = sourire — šypsotis, 3)donner des explications - expliquer —► aiš­kinti, 4) prendre la dėcision — dėcider —* nuspręsti, 5) faire la dėmonstration — dėmontrer —* at­skleisti, 6) prendre fin =finir —► baigtis. Šis dažniausias visų tiriamųjų tekstų vertimo polinkis labiau sietinas ne su stilistine tekstų diferen­ciacija, bet su vertimo kalbos ypatumais. Pasak N. R. Lukšytės, „analitinėje kalboje kalbos dalies turinio pokyčiai atitinka analitizmo esmę, kuri atsiskleidžia kaip daikto sąvokos išgryninimo tendencija: kalba siekia daikto kaip realybės vaizdinio savarankišku­mo." (2005,52) Kaip teigia minėta autorė, tai reiškia, kad kalba konkretizuoja daikto sąvoką, eksplicitiškai reikšdama pačią daiktiškumo sampratą, formalizuo­dama daiktavardžio turinį ir jį apibendrindama kaip „substancijos" idealybę. Nors pasaulyje nėra absoliu­čiai grynųjų sintetinių ir analitinių kalbų (sintetinėse kalbose greta afiksų gramatinės reikšmės reiškiamos ir tarnybiniais žodžiais, o analitinėse kalbose - ne tik tarnybiniais žodžiais, bet ir tam tikrais auksais), tačiau sintetinės ir analitinės kalbos opozicija neat­siejama nuo vardažodžiu ir veiksmažodžiu išreikšto požymių turinio formalizacijos. „Sintetinės kalbos persitvarkymas į analitinę reiškia, kad kalba kaip pati save apibrėžianti kategorija pradeda įprasminti savo daiktinį - vaizdinį statusą, pagilindama realybės kaip „daiktinės tikrovės" sampratą." (Lukšytė, 2005, 52) Daiktavardžių, o ne veiksmažodžių dažnesnį vartojimą prancūzų kalboje patvirtina stilistikos tyrėjų J. P.Vinay ir J. Darbelnet teiginiai (1997, 102). Apie šią ypatybę, rodančią prancūzų kalbos daiktavardiškumą, statiškumą, yra rašęs ir Ch. Bai­ly, lyginęs prancūzų kalbą su prancūzų kalba: „bien loin de rechercher [comme le fait 1 'allemand] le devenir dans les choses, U [le francais] prėsente les ėvėnements comme des substances." (1944, §591). Kaip rodo vertimo tyrimo rezultatai, verčiant iš analitinės prancūzų kalbos į sintetinę lietuvių kalbą, leksinė analitinė konstrukcija, kurios pagrindą sudaro daiktavardis, sintetinėje kalboje neretai įprasmina savo turinį veiksmažodžiu. Remiantis V. G. Gako aptartomis vertimo transformacijomis, galima teigti, kad gausiausia vertimo pavyzdžių grupė (vertimas veiksmažodžiu) rodo vienu metu vykstanč'mkiekybinę (dviejų ar daugiau leksinių elementų keitimą vienu elementu) ir kokybinę (svarbiausią semantinį turinį prancūzų kalboje reiškusį daiktavardį vertimo kal­boje (lietuvių) atitinka veiksmažodis) leksinę vertimo transformaciją (Gak, 1992, 140). Antroji pagal dažnį, gerokai mažesnė vertimo pavyzdžių grupė - vertimas daiktavardine konstruk­cija. Tiriamojoje medžiagoje šie pavyzdžiai sudaro apie 23% visų rastų pavyzdžių (žr. 2 lentelę). Pasak P. Kniūkštos, daiktavardinės konstrukcijos reikšmės pagrindą sudaro veiksmažodinis daiktavardis, o su juo esantis veiksmažodis yra jos šalutinis žodis, todėl tokios konstrukcijos - daiktavardinės (2005, 65-66). Vertimo tekstuose aptiktos lietuvių kalbos daiktavardinės konstrukcijos dažniausiai sudarytos iš bendros arba išblukusios reikšmės veiksmažodžių ir veiksmažodinių daiktavardžių galininko (daryti pranešimą, duoti nurodymus, duoti įsakymus, kelti klausimą ir kt.), kurį gali pakeisti neiginio arba dalies kilmininkas (neturėtipasirinkimo, neduoti nurodymų ir pan.). Rasta ir tokių daiktavardinių konstrukcijų, kuriose veiksmą, ypač veiksmo rezultatą, reiškia neveiksmažodiniai, bet šiaip su veiksmažodžiais siejami daiktavardžiai, pvz., vykdyti reformą - re­formuoti ir kt. Galima pateikti aptartus požymius vertimo kalboje turinčias daiktavardines konstruk­cijas: (7) Fin 1949, dans les accords de Petersberg, 1 'Allemagne adhėra bien d l'Autoritė inlernationale de la Ruhr, mais d conlrecoeur; cet organisme basė sur le regime d'occu-pation prenait ses dėcisions, notamment en matiėre de rėpartition du charbon selon le point de vue et les intėrėts du vainąueur. (Schuman, 119) 1949-ujųpabaigoje Petersbergo sutartimis Vokietija nenoro­mis įsiliejo į Tarptautinį Rūmų valdžią; šis organizmas, besi­remiantis okupaciniu režimu, priiminėjo sprendimus, būtent anglies skirstymo klausimais, atsižvelgdamas į nugalėtojo požiūrį bei interesus, (vertė Kovalčikienė, 121) (8) Ėtre en compagnie de gens bienveillants ąui vous aident d surmonter vos difficultės et vous donnent peu d peu conftance en vous. (Modiano, 43) Būti su maloniais žmonėmis, kurie padeda įveikti su­nkumus ir pamažu įgyti pasitikėjimo savimi, (vertė Leonavičienė, 29) (9) De toute maniėre, je n'avais pas le choix. (Mo­diano, 34) Šiaip ar taip, aš neturėjau pasirinkimo, (vertė Leonavičienė, 23) (10) Dans ce long et dramatiąue processus de la civilisation chrėtienne, ce n 'ėtuient et ce ne sont d 'ailleurspas toujours les croyants intėgraux ąui ont faitfaire d la dėmoeratie les progrės les plūs dėcisifs. (Schuman, 54) Šiame ilgame ir dramatiškame krikščioniškosios civili­zacijos procese ne visada religijos fanatikų dėka demo­kratija padarė ir dabar daro didžiausią pažangą, (vertė Kovalčikienė, 56) (11) «S 'U n 'est pas mort, U pourrait ąuand mėme donner de ses nouvelles », ai-je dit. (Modiano, 124) Jei būtųgyvasjuk duotų apie save kokią nors žinią, -pa­sakiau, (vertė Leonavičienė, 80) (12) Mais, comme ii ėtait trės bon, U donnait des ordres raisonnables. (De Saint-Exupėry, 38) Bet kadangi jis buvo labai geras, tai įsakymus duodavo protingus, (vertė Kauneckas, 24) Cituoti ir kiti surinkti tiriamosios medžiagos pavyzdžiai rodo, kad daiktavardinių konstrukcijų daiktavardžių reikšmės yra gana įvairios, tuo tarpu bendros reikšmės veiksmažodžių, su kuriais suda­romos aptariamos konstrukcijos, įvairovė nedidelė. Tiriamuosiuose tekstuose gausiau vartoti duoti, įgyti, turėti, (įgauti, suteikti, kelti, imti, priimti, daryti ir kt. veiksmažodžiai. Bendros arba išblukusios reikšmės veiksmažodžius, su kuriais sudaromos tiriamojoje vertimo medžiagoje rastos daiktavardinės konstruk­cijos, galima skirstyti į keturias grupes, remiantis P. Kniūkštos (2005, 66-67) pateikta klasifikacija pagal reikšmių ypatybes: 1) darymo reikšmės veiks­mažodžius: daryti, vykdyti, atlikti (daryli pažangą ir kt.); 2) davimo ir gavimo reikšmės veiksmažodžius: 2) duoti, teikti, gauti, įgyti it kt. (duoti žinią, įgyti pasi­tikėjimą, suteikti informaciją ir pan.); 3) kalbėjimo ir nuomonės sakymo veiksmažodžius: sakyti, kelti, reikšti ir kt. (kelti klausimą, reikšti nuomonę ir kt.); g 4) įvairius kitus nuo tiesioginės reikšmės nutolusius veiksmažodžius: dėti, priimti, turėti, vesti (turėti šį pasirinkimą, turėti galią, dėti pastangas, priimti nutarimą, priimti sprendimą ir kt.). Vertimo tekstuose rastas daiktavardines kons­trukcijas lietuvių kalboje neretai atitinka veiksma­žodis: avoir le choix - turėti pasirinkimą —► rinktis, faire un effort - dėti pastangas —► stengtis, prendre l 'initiative - imtis iniciatyvos — inici­juoti, prendre des dėcisions - priimti sprendimus —* (nu)spręsti, donner des ordres - duoti įsakymus —* įsakyti, donner des renseignements - suteikti informaciją —* informuoti ir kt. Tačiau atliekant tyrimą aptikta ir tokių daikta­vardinių konstrukcijų, kurių neįmanoma pakeisti daiktavardžiui artimos reikšmės veiksmažodžiu: se donner du courage - įgauti (įgyti) drąsos ir­ drąsintis, faire le progrės - daryti pažangą žengti, pa­žengti ir kt. „Konstrukcijos, kurių reikšmės skiriasi nuo ati­tinkamų veiksmažodžių, kalbai reikalingos. Iš daik­tavardžių reikšmės kylantys jų reikšmių skirtumai yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių įsigali ir plinta daiktavardinės konstrukcijos" (Kniūkšta, 2005, 69). Net tada, kai daiktavardinę konstrukcijų vertimo tekste gali pakeisti veiksmažodis, jų reikšmės ne vi­sada sutampa. Juk veiksmažodis nusako veiksmą, o daiktavardinė konstrukcija pabrėžia veiksmo objektą k rezultatą. Tad versdami prancūzų kalbos leksines analitines konstrukcijas ir rinkdamiesi lietuvių kalbos veiksmažodį ar daiktavardinę konstrukciją, vertėjai turi atsižvelgti į konkrečią reikšmę (veiksmo, jo objekto ar rezultato), kontekstą, teksto stilių, žanrą, lietuvių kalbos ir stiliaus normą. Neapdairus daikta­vardinių konstrukcijų vartojimas, besaikis jų plitimas vertimų tekstuose kenkia veiksmažodinei lietuvių kalbai. Tos konstrukcijos, kurios visiškai sutampa su veiksmažodžių reikšmėmis, vertimo tekste yra nereikalingos, jos stumia iš vartosenos įprastinius veiksmažodžius, todėl keistinos veiksmažodžiu. Tačiau greitesnės normos, šabloniškesniuose teks­tuose, pavyzdžiui, administracinio stiliaus tekstuose, kurie atspindi polinkį į kalbos standartizaciją (Župerka, 2001, 85), daiktavardinė raiška yra itin dažna, ji „kalbą daro abstraktesnę ir logiškesnę", tad „daik­tavardiniai raiškos būdai plinta dėl objektyvių prie­žasčių ir tam tikrais atvejais neišvengiamai įsigali" (Kniūkšta, 2005,60). Prancūzų kalbos tekstų leksinių analitinių konstrukcijų vertimo analizės duomenys rodo, kad vertėjai apdairiai renkasi vertimo kalbos raiškos priemones. Gauti skirtingų funkcinių stilių tekstų leksinių analitinių konstrukcijų panašūs ver­timo rezultatai (veiksmažodžiu vidutiniškai verčiama 74% visų tiriamųjų konstrukcijų, daiktavardine konstrukcija - 23%) leidžia manyti, kad ne tik stilius determinuoja vertimo kalbos priemonių pasirinkimą, bet jį lemia ir vertimo kalbos pobūdis. Tiriant leksinių analitinių konstrukcijų vertimą aptikta ir trečioji vertimo pavyzdžių grupė. Kieky­binės vertimo analizės rezultatai rodo, kad nedaug, apie 3% visų surinktų pavyzdžių verčiami ne reikš­miniu leksinių ekvivalentu ar daliniu atitikmeniu, o kitais kontekstiniais, sakinio prasmę padedančiais perteikti leksiniais vienetais (F. Sagan vertime tokių pavyzdžių rasti 3%, P. Modiano - 2%, M. Darrieus-secq - 7%, A. de Saint-Exupėry - 6%, tačiau R. Schumano teksto ir „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos" protokolų vertimuose šių vertimo pavyzdžių neaptikta). Reikšmės požiūriu vertėjų pasirinkti leksiniai vienetai atskirai nesietini su verčiamos leksines analitinės konstrukcijos reikš­me, jie nesutampa su originalo kalbos vienetu nei lek-sine, nei gramatine reikšme, tačiau vertimo teorijos požiūriu laikytini ekvivalentais, nes leksinio junginio ir viso sakinio prasmė vertimo kalba perteikta: (13) Une seconde, eile eutenvie de rire. (Sagan, 92) Ji vos nesusijuokė, (vertė Gylikienė, 171) (14) Meris eile n 'avaitplus envie de rire. (Sagan, 101) Bet dabar jai nebebuvo juokinga, (vertė Gylikienė, 179) Šis vertimo būdas dar kartą patvirtina vertimo teo­rijos klasiko E. Nidos teiginį, kad perkeliant „prane­šimo referencinį turinį, pirmiausia svarbu ne tikslūs žodžiai ar egzo centrini ai vienetai (t.y. idiomos), o komponentą junginiai". (1989,227) Remiantis cituo­tu autoriumi, žodžius galima laikyti tik priemonėmis, kurios turi reikšmės komponentus, todėl verčiami ne žodžiai, o visas pluoštas komponentų. (1989, 227) Straipsnyje cituoti ir kiti panašūs pavyzdžiai tarsi patvirtina, kad vertėjas visų pirma verčia tekstą kitos kalbos sistemos išgalėmis, o ne pavienes, atsitiktines leksines analitines konstrukcijas, kurios atskirai pa­imtos gali atrodyti net neverstos. Atlikta kiekybinė vertimo pavyzdžių analizė rodo (žr. 2 lentelę), kad leksinių analitinių konstrukcijų netiesioginio vertimo atvejų rasta tik meninio stiliaus tekstuose, kuriuos versdamas vertėjas naudojasi didesne kūrybos laisve, privalo perteikti ne tik pranešimo (teksto) referencinį turinį, bet ir tai, kas jame implikuojama, išlaikyti teksto estetinę funkciją. Todėl leksinių analitinių konstrukcijų vertimas šio stiliaus tekstuose kur kas įvairesnis. Nagrinėjant visus vertimo pavyzdžius lietuvių kalbos normos požiūriu, pasitaikė nedaug klaidų, ap­tikti vos keli netinkamopažodinio, kalkinio vertimo atvejai daiktavardinėmis konstrukcijomis: (15) Cela ėtatt tellement vrai que le gouverne mentfrancais, par exemple, n 'avait pas donnė d'instructions prėcises a sa dėlėgation. II lui a laissė toute libertė, maintenant simplement le contact avec eile, restant a sa disposition pour lui donner, sur sa demande, des renseignements ou des apprėciations. (Schuman, 127) Tai buvo taip tikra, kad, pavyzdžiui, Prancūzijos vyriausybė net nedavė savo delegacijai tiksliu instrukcijų. Ji paliko iai visišką veiksmų laisvę, tik paprasčiausiai palaikė su ja ryšį, kad visada galėtų suteikti informacijos ar šį tą patikslinti. (vertė Kovalčikienė, 129) (=nedavė nurodymu) Cituotame vertimo pavyzdyje kur kas geriau būtų tikusi įprasta, seniai kalboje vartojama daiktavardinė konstrukcija, tad užuot rašiusi „nedavė instrukcijiC, vertėja galėjo rinktis „nedavė nurodymų"'. Vertimo te­orijos požiūriu, tokie leksinių analitinių konstrukcijų kalkinio vertimo atvejai rodo mreik&lmgąjbrmaliųjų atitikmenų, perimtų iš originalo kalbos, perkėlimą į vertimo kalbą, nepakankamą vertimo kalbos struk­tūrų išmanymą. Kita vertus, per dažnas formaliųjų atitikmenų įvedimas vertimo tekste, pasak E. Nidos, gali reikšti vertėjo lingvistinį šališkumą, per didelę pagarbą originalo kalbai, polinkį į egzotiką, todėl iš vertimo kartais išeina vertinys (1989, 232). 1.2.Administracinių teiktų sakinio sandaros ir ribų problemos Neginčijamas adresato, tiek specialisto, tiek ir nespecialisto, porei­kis - turėti aiškius ne tik rašytinius, bet ir viešai skaitomus administracinius tekstus, kurie lengvai skaidytųsi į frazes, būtų nekliūtinio suvokimo, t. y. ne­reikalingi grįžtamojo skaitymo. Tai svarbu, kai svarstomi įstatymai, ypač kai skelbiami teismų sprendimai. Šis poreikis kertasi su nusistovėjusiais admi­nistracinių tekstų turinio reiškimo reikalavimais: tekste aptariamas dalykas turi būti išdėstytas taip išsamiai, kad iš aptariamos srities kas nors nebūtų praleista, o pats išdėstymas turi būti toks, kad tekstas būtų vienareikšmiškai suprastas, kad nebūtų įmanoma skirtingai aiškinti net ir pavienių frazių. Tas prieštaravimas visu ryškumu pasirodo administracinių tekstų sakiniuose. Sintaksės atžvilgiu tai ne viena problema, o visa problemų grupė, kurios skirtini du pogrupiai: 1) vidinės sakinio sandaros problemos ir 2) sakinio ribų problemos. Painią vidinę administracinio sakinio sandarą lemia keli konkretūs tos sandaros reiškiniai. Pirmiausia- kartojamosios konstrukcijos. Jos yra rodomosios paskirties ir pasitelkiamos pabrėžti, apie kurį dalyką kalba­ma. Kai sakinyje minimi keli dalykai ir jų aptarimas kartojamas, randasi tokių rodomųjų konstrukcijų perteklius. Administracinio sakinio sandara išsiplečia ir pasidaro paini, kai reikia vienu teiginiu aprėpti nemažai tapačių įvardijamų dalykų. Tokiu atveju suku­riama vienarūšių konstrukcijų eilė, kurios skaidą taip pat ir aptarimo dalyko ribų suvokimą komplikuoja atributinės konstrukcijos, ypač kai jos būna net kelių pakopų (laipsnių). Administracinio sakinio supratimą gerokai pasunkina predikatinių, taip pat ir prielinksninių konstrukcijų suskaidymas, kai tarp veiksnio ir tarinio arba tarp prielinksnio ir linksnio įtraukiami apibūdinamieji sintak­siniai vienetai. Šitokių sakinių suvokėjui, ypač skaitytojui reikia išlaikyti minties ir intonacijos įtampą kad į gramatinį ir į reikšminį vienetą būtų su­sieti būtinieji minėtų konstrukcijų nariai (veiksnys su tariniu, prielinksnis su linksnio forma). Administraciniame tekste sakinio ribų problema sukuriama pavarto­jant vadinamųjų įtraukinių sakinių. Tokiu atveju teiginys pradedamas gana elementarios sandaros sakinio dėmeniu, dažniausiai pagrindiniu prijun­giamojo sakinio dėmeniu, prie kurio yra sąlygos, priežasties, laiko ar kitoks jungtukas. Tuo jungtuku pritraukiamos konstrukcijos išdėstomos kiekviena vis kitoje eilutėje su kokia nors pradžios grafine žyma (tašku, brūkšniu, rai­de, skaitmeniu). Jeigu tos pritraukiamos konstrukcijos atitinka sakinio dėme­nis, viso sakinio sandara yra tinkama. O jeigu pritraukiamo dėmens pozici­joje yra ištisas sakinys (pasitaiko ir keli sakiniai), tai ir yra sakinio (sakinių) įtraukimas. Tokiam įtraukimui esant, suardoma viso sakinio sintaksinė san­dara - pažeidžiamos sakinio ribos. Pranešime teiginių forma pateiktos tik kelios, bet, manytina, vienos iš svarbiausių administracinių tekstų sakinio problemos. Tai laikytina pirmu sakinio sandaros vertinimo etapu, be kurio neįmanoma pasakyti, kas yra ad­ministracinio sakinio sandaros skiriamosios ypatybės, o kas yra sandaros ydos. 2.Konkretizacija dvikalbėje leksikoje Semantizacijos terminas šių dienų leksikografijos teorijoje ir praktikoje vartojamas dažniausiai aptariant dvikalbių žodynų problemas, bet jo prisireikia ir tiems, kurie svarsto antonimų, darinių, frazeologizmų ir kai kurių kitų žodynų straipsnio sandarą (Tichonov, 1988; Tichonov, 1988"). Juo pavadinama gana aiški sąvoka, bet pats šis terminas yra kiek pretenzingas ir, atrodo, turi menkoką vidinę motyvaciją. Jis paplito iš prancūzų kalbotyros, o anglų, prancūzų, prancūzų, skandinavų lingvistai tokio termino nevartoja. Semantinė informacija, kaip yra rašęs norvegų kalbininkas K. Vanebu, yra žodyno „kūnas ir kraujas", jos parengimas iš žodynininkų ji reikalauja didelio išmanymo ir atidumo (Vannebo, 1998). Dvikalbio žodyno semantinė informacija labai skiriasi nuo tos pačios vienakalbio aiškinamojo žodyno dalies. Vienakalbiame žodyne semantinį duomenų lauką sudaro kiekvienos leksemos reikšmės išsamus, pakankamas ir reikiamai suformuluotas aiškinimas (apibrėžiamasis, sinoniminis ar nuorodinis). Dvikalbiuose žodynuose semantinė informacija - tai kitos (kairiosios, antrosios) kalbos atitikmenys, tai atsakymas į klausimą, keliais ir kokiais kitos kalbos atitikmenimis turi ar gali būti verčiamas antraštinis žodis. Visa tai ir yra svarbiausias dalykas, kurio ieškoma dvikalbiame žodyne (Jakaitienė, 2004). Šios informacijos parengimas iš žodynininkų reikalauja didelio išmanymo ir atidumo (Jackson, 2002, p. 86). Atitikmuo, arba ekvivalentas, - tai žodis ar žodžių junginys, kuris geriausiai perteikia antraštinio žodžio reikšmes. Niekas nėra sukūręs tikslių taisyklių ar instrukcijų, kaip tų atitikmenų ieškoti ir kaip juos surasti. Todėl atitikmenų parinkimas - sunkus ir dažnai nedėkingas darbas, kur daug ką lemia asmeninės žodynininko savybės: puikus abiejų kalbų mokėjimas, pareigingumas, kruopštumas, savikritiškumas ir sąžiningumas. Visiškai aišku, kad toli gražu ne visada kitos kalbos žodis ar žodžių junginys tiksliai perteikia pirmosios kalbos žodžio turinį. Absoliutaus reikšmių atitikimo vargu ar galima apskritai tikėtis, nes verčiant tam tikra dalis informacijos visada kažkur nubyra (Hafiaa, 1970, c. 4). Žodyno rengėjai nuolat susiduria su klausimu, kokią informacijos dalį kiekvienu konkrečiu atveju trūks plyš reikia perteikti, o kokią be didesnių nuostolių galima ir paaukoti. Kai kas mano, jog dvikalbio žodyno rašymas labai panašus į grožinės literatūros vertimą, todėl gali būti laikomas ir menu. Tačiau vertėjo ir leksikografo uždavinys nėra toks pats, kitokie ir šių uždavinių sprendimo būdai. Vertėjas dirba su unikaliu tekstu, ir norėdamas išversti tekstą kiek galima tiksliau, gali parinkti tokius atitikmenis, kurių dar niekas nėra net vartojęs ir kurių galbūt niekas nevartos ir ateityje (pvz. vadinamuosius autorinius naujadarus). Kitaip sakant, grožinio teksto vertėjas naudojasi neribotomis kalbinių priemonių vartosenos išgalėmis, nes gali sukurti labai netikėtų metaforų ar kitokių tropų. Leksikografas to daryt, negali, nes_ žodynas turi pateikti kalbos sistemos, o ne kalbėjimo (šnekos) duomenis. Taigi net ir pats išsamiausias žodynas gali duoti tik baigtinį atitikmenų skaičių (EepKOB, 1996, c. 156). Kiekvienas bet kurios kalbos žodis turi savo savitą semantinę sandarą- kartais paprastą, o kartais ir labai sudėtingą. Pasitaiko, kad pirmosios kalbos žodis visa savo semantine sandara (viena ar visomis reikšmėmis) sutampa su atitikmens semantika. Tai dažniausiai konkrečių buityje vartojamų daiktų, gerai žmonėms pažįstamų augalų, gyvūnų, giminių pavadinimai, tam tikrų mokslo sričių terminai. Mažiausiai keblumų leksikografams sudaro vienareikšmiai žodžiai, kurie yra vieninteliai savo reiškiamų sąvokų pavadinimai. Pavyzdžiui, lietuviškas daiktavardis žvirblis turi vienintelį atitikmenį keliose kalbose: an. sparrow, la. zvirbulis, le. wrobel, nor. sporv, r. aopočeū ir t.t. Dažnai visai nesunku rasti pakaitą tarptautiniams žodžiams, net ir tai atvejais, kai verčiamoji kalba turi savą jo atitikmenį, pvz.: parašiutas - an. parachute, r. napauaom, bet la. izpletnis, nor. fallskjerm stiuardesė - an. stewardess, la. stjuarte , r. cmioapdecca, bet nor. flyvertinne. Net ir tarp daugiareikšmių žodžių galima rasti tokių pavyzdžių, kurie keliose kalbose turi tokias pačias reikšmes (plg. daiktavardžių brolis, dantis, diena, galva, saulė, tėvas ir kt. atitikmenis daugelyje kalbų). Ypač keblu, kai vienos kalbos žodžio reikšmė kita kalba gali būti perteikta ne vienu, o keliais žodžiais, tarsi išskaidančiais pirmosios kalbos žodžio reikšmę todėl, kad tautos nevienodai skaido (kategorizuoja) tikrovę (apie tai žr, Gudavičius, 2003). Tokie pavyzdžiai kelia labai rimtų klausimų, į kuriuos žodynininkai ne visada įstengia tinkamai atsakyti. Vienas iš svarbiausių - ar minėto tipo žodžiai, turintys keletą atitikmenų, turi būti pateikiami kaip tik tą vieną reikšmę turintys, ar kaip daugiareikšmiai žodžiai (pvz., ar lietuviškas žodis uodega lietuvių-norvegų kalbų žodyne turi vieną reikšmę, ar penkias; rusiškas daiktavardis mocjio prancūzų-lietuvių kalbų žodyne pateiktinas kaip vienareikšmis, turintis kelis atitikmenis, ar kaip daugiareikšmis?). Kitaip sakant, prieš rašydami semantinę žodyno dalį, leksikografai turi nustatyti ir apibrėžti žodžio semantinės sandaros skaidymo principus. Leksikografijos praktikoje neretai kyla klausimas, kokiais kriterijais vadovaujantis reikšmės turi būti skiriamos, klasifikuojamos ir pateikiamos. Dvikalbės leksikografijos praktikoje šiuo klausimu žinomi du požiūriai. Vieni žodynininkai mano, kad skaidyti žodį į kelias leksemas (t. y. tą patį antraštinį žodį laikyti daugiareikšmiu) reikia tik paisant pagrindinės kalbos semantinės sandaros, visai nežiūrint, kelis ir kokius atitikmenis jis gali turėti verčiamojoje kalboje; taigi šio požiūrio šalininkams reikšmių pateikimo pagrindas -aiškinamasis pagrindinės kalbos žodynas. Jų manymu, pagrindinės kalbos žodžio semantinė sandara turi atrodyti visai taip pat įvairiuose tos kalbos dvikalbiuose žodynuose, pvz., lietuvių kalbos žodis uodega turi būti pateikiamas kaip tiek pat reikšmių turintis žodis ir lietuvių-norvegų, ir lietuvių-anglų, ir lietuvių-prancūzų kalbų, ir kituose žodynuose. Kita leksikografų grupė teigia, kad pagrindinės kalbos žodžių semantikos skaidymą turi lemti antrosios kalbos atitikmenų kiekis, t. y. žodis turi tiek „verčiamųjų reikšmių", kiek nesinonimiškų jo atitikmenų yra kitoje kalboje (EepuoB, 1996, p. 135). Ir vieno, ir antro semantinės sandaros skaidymo požiūrio šalininkai susiduria su daugybe neaiškumų, pvz., ar visas aiškinamajame žodyne nurodytas reikšmes reikia duoti ir dvikalbiame, kaip elgtis, jei daugeliu reikšmių vartojamas žodis į kitą kalbą verčiamas tuo pačiu, bet irgi daugiareikšmiu kitos kalbos žodžiu, kokią sinonimo sampratą turėtų pasirinkti dvikalbio žodyno rengėjai (pvz., ar penkis lietuviško žodžio uodega atitikmenis norvegų kalboje galima laikyti sinonimais) ir t. t. Galima ginčytis, kuris iš šių požiūrių priimtinesnis ir patogesnis vartotojui, tačiau svarbiausia, kad viename žodyne kiek galima nuosekliau būtų laikomasi to paties principo. Be to, šis klausimas turėtų būti diskutuojamas jau kitame straipsnyje. Sakykime, žodynininkams pavyko surasti optimalų daugiareikšmio žodžio reikšmių skaidymo būdą. Ar užtenka dvikalbiame žodyne tik duoti kiekviena reikšme vartojamo žodžio antrosios kalbos atitikmenis? Kaip rodo daugelio žodynų pavyzdžiai, pateikti informaciją vien atitikmenimis nepakanka, nes vartotojas priverčiamas skaityti ilgiausius žodyno straipsnius, kol susiranda tinkamą atitikmenį. Suskaidytą semantinę pirmosios kalbos žodžių sandarą siūloma papildyti sunumeruotų reikšmių ar jų atspalvių paaiškinimais. Jie teikiami tuoj pat po reikšmės numerio dažniausiai skliausteliuose gulsčiais spaudmenimis. Tokių papildomų reikšmių paaiškinimų pateikimas, taip pat ir patys tie papildomi paaiškinimai leksikografijos teorijoje ir vadinami semantizacija. Papildomi reikšmių paaiškinimai reikalingi tik daugiareikšmiams žodžiams. Jie turi būti trumpi, bet pakankami, kad vartotojas nesunkiai galėtų identifikuoti reikšmę. Tai ne tas aiškinimas, kuris teikiamas vienakalbiuose aiškinamuosiuose žodynuose, o tarsi tik užuominos apie vienos ar kitos reikšmės esmę. Pavyzdžiui, aiškinant daiktavardžio alkūnė reikšmes, nereikia duoti išsamaus jo pirmosios reikšmės aiškinimo 'dilbio ir žasto sąnarys', visai užtenka parašyti, jog tai 'rankos dalis', ir teikti šia reikšme vartojamo žodžio atitikmenį, ties kita to paties daiktavardžio reikšme reikėtų paminėti 'rankovės dalis', ties trečia -'vingis'; žodžio girtuoklė reikšme tereikia pažymėti, jog tai 'uoga' ir nereikia aiškinti, jog tai erikinių šeimos miškų ir pelkių uogakrūmis, vedantis rūgštokas uogas melsvu apnašu; jo uoga' ir pan. Kadangi tokie paaiškinimai pateikiami tam tikra sutartine forma, juos galima laikyti metakalbine informacija (Jackson, 1991, p. 93-94; Nordisk, 1997, p. 107). Esama kelių daugiareikšmių žodžių semantizacijos būdų: 1) trumpas reikšmės paaiškinimas arba perifrazė: burtai sm 1 pi /.../ l.fsutartinis ženklas ginčui spręsti) /.../ 2.(magiškas būdas tikslui pasiekti) /.../ krūtinė sf2l...l l.(viršutinė, priekinė liemens dalis) I.J l.lkūno ertmė, kurioje yra plaučiai) /.../ lenkti vt caus l.fdaryti, kad kas linktų) I...I 2.(judėti pro šalį pasivijus) /.../ 2) sinonimai: atviras -a adj. 3b l.(neuždarytas) /.../ Z(viešas) /.../ 3.(viską pasakantis) I...I krutėti... vi l.(judėti)/.../ 2.(dirbti) I.J šlakas sm4\.(strazdana) /.../2. (lašas)/.J~i.(dėmė)/.../ 3) bendro reikšmės pobūdžio nurodymas: aukštuma. .(abstrakti ypatybė)/.../2 (vieta) /.../ vežimas sm 2 l.(veiksmas) /.../ 2.(susisiekimo priemonė) /.../ 4) paskirties apibūdinimas: gaila adv \.(užuojautai reikšti) I...12.(apgailestavimui, atsiprašymui reikšti)/.../ katilas sm 3b l.(virti) I.J 2.(tech.) I...I šifras sm 2 1. (slaptaraščio) I...12.(bibliotekos)/.../ 5) požymio ar ypatybės turėtojo nurodymas: karštas ~a adj 3 l.fbet koks fizinis daiktas, reiškinys) /.../ 2.(žmogus) I...I šonas sm 1 l.fgyvo padaro) /.../ 2.(daikto) /.../ 6) veiksmo objekto nurodymas: lieti vt l.(skystį) /.../ 4. (jausmus) I...I megzti vt V...I2.(mazgą) l.../3.(vaisin)/.../ 7) vartojimo srities nuoroda: bauda sf4 l.)/.../2.(sport.)I.J šaknis sf4 1. /.../2.(anat.) L. J 3.(lingv.) I...14.(mat.)/..J 8) stilistinė nuoroda: dulkinti /.../ vt 1. /.../ 2. /.../ 3.(šnek. - varyti, vyti)... 4.(šnek. - turėti lytinius santykius)... ryti... vt 1. /.../ 2.(menk. - godžiai valgyti, gerti) /.../ 3.(šnek. - greitai, daug ir be pasirinkimo skaityti) 9) perkeltinės reikšmės nuoroda (dvikalbiame žodyne paprastai nurodomos tik jau aiškiai išsidiferencijavusios perkeltinės reikšmės, labai retai fiksuojant ypatingus perkeltinio vartojimo atvejus): apdoroti /.../ l.įsun-arkyti) I...12.(prk. - paveikti) /.../ karvė sfl 1. (galvijas) I...l2.(prk. - stora, nevikri moteris) L. J šaudyti vi 1. /.../ 2. /.../ 3. /.../ 4.(prk. - greitai judėti) I...I Pateikiant vieno ir to paties žodžio semantinės sandaros vaizdą, dvikalbiuose žodynuose gali būti taikomi įvairūs semantizacijos būdai (ir reikšmės aiškinimas, ir sinonimai, ir įvairios nuorodos), pvz.: kelmas sm 3 lfmedžio kamieno dalis su šaknimis) I...I 2.(keras, krūmas) /.../ 3.(šeima, giminė) /.../ 4. (etnogr. - bičių šeima) /.../ S.(prk. - nevikrus žmogus) /.../ kišti vt l.(dėti į vidų ar į tarpą) I...I 2.(daryti, kad kas būtų išorėje) /.../3.(prk. - slėpti) I...I 4.(šnek. - duoti, brukti)/.../ pilnas ~a adj 3 l.(visiškai užimtas, pripildytas) I, J 2.(daug norintis) /.../ 3.(apkūnus) I...I 4.(apimtas, kupinas) /.../ pilti vtl.(skystį) I...12,(birius daiktus) /.../3.(žemę) /.../ 4.(šnek. - smarkiai ką daryti) I...I Semantizacijai gražiai pasitarnauja ir žodyno straipsnio iliustraciniai pavyzdžiai (laisvieji junginiai, ištisi sakiniai, frazeologizmai). Jie papildo paaiškinimus ir padeda vartotojui susigaudyti, kuri būtent reikšmė turima galvoje, pvz.: juosta sm I \.(priemonė susijuosti) I...I Priaudė gražių ~ų I—I 2. (tech.) /.../ konvejerio j. I...I .. magnetofono j. I...13. (juosmuo) Vandens iki -os I...14. (geogr.) I...I klimato ~os I...I miškų j. I...I silpnas -a adj 4 \.(turintis mažai jėgos) I...I s. variklis /.../; i. balsas /.../ ; silpni raumenys I...I 2.(nepatvarus, neužgrūdintas) I...I s. siūlas I...I; ~a valia L. J 3.(ligotas, nesveikas) I...I s. po ligos I...I ~a širdis /.../ 4.(prastas, menkas) /.../ s. mokinys I...I s. argumentas I...I ~d drausmė I...I 5.(menkai velkantis) /.../ s. vaistas I...I s. alus /.../ taurė /.../ Išgeriamas indas) I...I t. vyno/ .../; pripildyti taurą I...I ; pakelti ~ės I...I 2.(sport.) I...I pereinamoji t. L.J; laimėti ~e I...13.(med.) /.../ dėti ~ės ant nugaros I ...I versti verčia vertė /.../1.(griauti) I...I audra medžius verčia L. J 2.(keisti kita puse) I...I drabuži v. /.-./; šieną v. /.../ 3.(be tvarkos dėti) L.J v. į krūvą L. J 4.(daryti kitokį) I-J dykumą v. sodu I...I Jei abiejų kalbų žodžio semantinė sandara sutampa, reikšmių paaiškinimai visai nereikalingi. Be to, ties aiškiai dominuojančia ir nekeliančia jokių abejonių pagrindine tiesiogine antraštinio žodžio reikšme, jie gali būti ir visai neduodami. Iš to, kas buvo pasakyta, turėtų būti aišku, kad aptariamasis reiškinys iš tiesų labai svarbus dvikalbėje leksikografijoje. Tokia papildoma informacija ypač vertinga aktyviesiems žodyno vartotojams, todėl paprastai paaiškinimai duodami pagrindine žodyno kalba, pvz., prancūzų-anglų kalbų žodyne - rusiškai, lietuvių-norvegų kalbų žodyne - lietuviškai, prancūzų-lietuvių kalbų žodyne - vokiškai. Taigi semantizacija - papildomi reikšmes identifikuojantys duomenys, kurie paaiškina dviejų kalbų žodžių ekvivalentiškumo sąlygas. Tai tam tikra žodyno straipsnio teksto dalis, leidžianti vartotojui mažesnėm laiko ir pastangų sąnaudomis susirasti ieškomą informaciją. II. Antras straipsnio klausimas - ar semantizacijos terminas tinka aptartajai sąvokai įvardyti? Ieškant šio termino darybos motyvacijos, ryšio su pamatiniu žodžiu semantizuoti, kuris reiškia „suteikti reikšmę, įreikšminti", atrodo, kad tokiam reiškiniui pavadinti parinktas netinkamas terminas, nes žodyno straipsnio teksto atkarpa žodžiui ne suteikia vienokią ar kitokią reikšmę, o tik glaustai šiam reikalui vartojami kito, 3.Teisės terminų darybos tendencijos ES dokumentuose Terminų padėtį akivaizdžiausiai rodo terminografija. Iki šiol neturima aiškinamojo teisės terminų žodyno, 1954 m. išleistas A. Žiurlio „Teisinių ter­minų žodynas" jau tapo beveik bibliografine retenybe. Pastaraisiais metais pradėti leisti dvikalbiai teisės terminų žodynai (Armalytė O., Pažūsis L. An­glų-lietuvių kalbų teisės žodynas, Vilnius, 1998; Bitinaitė O. Mokomasis an­glų-lietuvių kalbų teisės terminų žodynas, Vilnius, 1998; Volungevičienė E. Prancūzų-lietuvių, lietuvių—prancūzų kalbų teisėsterminų žodynas, Vilnius, 1995 /toliau — VLTŽ/), kurie, galima sakyti, yra pamatiniai darbai kurti bei tvarkyti lietuviškąją teisės terminiją, ieškoti lietuviškų atitikmenų anglų ir prancūzų kalbų terminams. Taip pat teisės terminų galima rasti ir bendruosiuose aiškinamuo­siuose lietuvių kalbos žodynuose. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" patei­kiami 98 žodžiai ar žodžių junginiai, turintys pažymą teis. Žinoma, į šį žodyną įtraukti jau turintys tradiciją ir plačiai vartojami teisės terminai. 1. Dvikalbiuose žodynuose ypač gerai atsispindi teisės terminų darybos polinkiai. Šių žodynų autoriai stengiasi kurti lietuviškus terminus, neina leng­viausiu keliu, „netarptautina" prancūzų ar anglų kalbos žodžių. 2.1. Teisės terminija gana abstrakti. Kaip ir visoje bendrinėje kalboje, taip ir teisės terminijoje, dažniausia vardažodžių darybos priesaga -urnas. Teisės terminų daryboje ryški tendencija nepaisyti lietuvių kalbos normos -darytis su šiuo afiksu žodžius iš paprastos struktūros (šaknis-galūnė arba šaknis-pirminė priesaga-galūnė) būdvardžių. Čia su priesaga -urnas abstraktų yra daroma iš gana sudėtingos struktūros būdvardžių (dažniausiai iš sudurtinių su priesaga -iškas), pvz.: mažareikšmiškumas, abipusiškumas, lengvabūdiš­kumas. Ypač teisės kalboje plinta terminų, sudarytų su priesaga -urnas iš neveikiamųjų esamojo laiko dalyvių, turinčių būdvardinę reikšmę, pvz.: įrodomūmas, atsiskaitomūmas. Bendrinėje kalboje jie traktuojami kaip naujadarai. 2.2. Veiksmažodinių abstraktų iš tarptautinių žodžių daryboje konku­ruoja dvi priesagos: lietuviška -imas ir tarptautinė -(i)acija. Daug šių priesagų vedinių VLTŽ laikoma absoliučiais sinonimais, pvz.: nacionalizacija ir na­cionalizavimas, deportacija ir deportavimas. Pagal terminologijos reikalavi­mus turėtų palikti tik vienas variantas. Pranašumą čia turi lietuviškosios prie­sagos vediniai. Taip pat, matyt, teisės kalboje lietuviškos priesagos vedinys šantažuotojas pakeis šantažistą. 2.3. Pažymėtina ir funkcinės žodžių darybos tendencija. Teisės kal­boje grėsmingai daiktavardinami įvardžiuotiniai ir veikiamieji, ir neveikiamieji dalyviai, pvz.: įtariamasis, kaltinamasis, sulaikytasis, dalyvaujantysis, nuken­tėjusysis (pastarajam VLTŽ pateikiamas priesagos -ėlis vedinys nukentėjėlis) Neveikiamosios rūšies dalyviai terminologizuojami, o veikiamosios rūšies da­lyvius teks keisti daiktavardžių vediniais. 3. Dvikalbiuose žodynuose dar pasitaiko aiškių lietuvių kalbos žodžių darybos normos pažeidimų. Reiktų atsisakyti priesagos -inis tuose tarptauti­niuose žodžiuose, kur užtenka galūnės įforminimo, pvz.: deklaratyvinis ^de­klaratyvūs), absoliutinis (=absoliutūs) VLTŽ. Trumpinti reikia sudurtinius žo­džius, reiškiančius asmenis, kai antrasis dėmuo imamas su visa priesaga, pvz.: bendranūomininkas (=bendranu6mis), bendrakaltininkis (=bendrakaltis), ben-draskolininkas (=bendraskolis). Į VLTŽ pateko netaisyklingai sudarytas prieš­dėlio at- vedinys atžyma (=žyma, įrašas). Terminų žodynai, savotiški terminų kodeksai, matyt, geriausiai at­spindi terminijos plėtrą, jos vartojimo tendencijas. Aptartųjų žodynų medžiaga rodo, kad teisės kalboje ypač turėtų plisti vardažodžių abstraktų daryba su priesaga -urnas net iš sudėtingiausios ir įvairiausios morfologinės struktūros žodžių. Veiksmažodžių abstraktams iš tarptautinių žodžių sudaryti lietuviška priesaga -imas greičiausiai išstums tarptautinę -(i)acija. Deja, dvikalbių žodyną labai atsakingai. Kiekvienam pažeidėjui skirta nuobauda padidėja (moraline prasme), kai apie tai paskelbiama žiniasklaidoje. 8. Inspekcija apie savo veiklą, galiojančius ir neseniai priimtus teisės aktus, pažeidimus ir pažeidėjus dažnai informuoja visuomenę, todėl ginčų, konfliktų, nepasitenkinimo dėl skirtų nuobaudų beveik nepasitaiko. Teisininkų vartojama rašytinė kalba yra gana specifinė dėl trijų priežasčių: 1) subjekto ir jo veiksmų, paprastai sudarančių opoziciją, nusakymo; 2) priežasties ir pasekmės įvardijimo; 3) objekto ir subjekto santykių raiškos. Dėl to teisiniai tekstai turi sąlygotą sintaksinę kalbos sandarą. Tyrinėti Šiaulių apygardos administracinio teismo dokumentų kalba pa­sirinkta neatsitiktinai. Mat ŠAAT yra naujai įsteigtos (pradėjo veikti 1999 m. gegužės 1 d.) administracinių teismų sistemos sudedamoji dalis, kurioje for­mavosi ir tebesiformuoja nauja administracinių bylų nagrinėjimo praktika, paremta neseniai sukurtu administracinių bylų teisenos įstatymu. Minėto Teis­mo sprendimų ir nutarčių teksto sudarymo principai bei sakinių sąsaja leidžia pastebėti kelis kalbinės raiškos modelius: 1. Faktams, nuo kurių priklauso kiti faktai, reikšti vartojami sąlygos šalutiniai sakiniai su porinio jungtuko antruoju dėmeniu tai: Pareiškėjas nu­baustas už tai, kad ...; Jeigu būtu neatliktą darbą..., tai turėtą atsakyti darbą priėmimo komisija. 2. a) priežasčiai išplėtoti vartojamas porinis todėl, kad; b) pasekmei -kadangi, kaip, kad + tai; c) motyvui, pagrindimui - nes, kad, pvz.: a) Parei­gūnus melagingai iškvietė todėl, kad buvo girtas ir nesusivaldė; b) Kadangi šią sumą abu tretieji suinteresuoti asmenys įmokėjo bendrai, tai atstovavimo teisme išlaidos...; c) ...norėjo iškviesti greitąją pagalbą, nes {tarė šią (sugy­ventinę) vartojus narkotinią medžiagų. 3. Papildiniui, t.y. netiesioginiam faktų papildymui, kone visada susiju­siam su priežastimi, nusakyti vartojamas daugiareikšmis kad {arba jog), pvz.: V.P. nurodė, kad bauda jam yra švelnesnė; .. policijos pareigūnas pažadėjo, jog jam nieko nebus. 4. Sąlygai, kurią apeinant išryškėja predikato, žinoma, ir subjekto prieš­prieša, išreikšti vartojami šalutiniai nuolaidos sakiniai, prijungiami nors {bet, tačiau, vis dėlto): Nors ir pareiškėjas neginčija vairavęs automašiną neblai­vus, tą visiškai patvirtina suinteresuoto asmens pareigūną surinkta medžia­ga; .. .baudas sumokėjo, tačiau nė karto nebuvo prisimintas koks nors anks-tesn is pažeidimas. 5. Šalutiniais pažyminio sakiniais nusakomas apibūdinimas ir vartojama jungtis kuris {kad, jog, kur, ką, prieveiksmis kada): Kelią policija surado mikroautobusą ir pastarojo vairuotoją, kuris su pareiškėju atsiskaitė...; Tuo pažeistas toks ir toks straipsnis, kur nurodyta... 6. Faktui, situacijai išryškinti renkamasi beasmenės sandaros veiksnio šalutiniai sakiniai su kad, jog: Iš pateiktos ...bylos Nr. ... medžiagos matyti, kad V. P. vairavo a/m neblaivus; ...akivaizdžiai matyti, jog joks pavojus nei valstybei, nei viešajai tvarkai nebuvo kilęs. Teisiniuose tekstuose minėtų modelių sakiniai sudaro gana ilgus jungi­nius su kelių (3-6) laipsnių šalutiniais dėmenimis. ŠAAT nutarčių ir sprendimų raiška veda prie minties, kad teksto seg­mentacija teisininkams yra gana probleminis dalykas, o priežasties ir pasek­mės ryšiais sujungtų sakinių mintis darosi sunkiai suvokiama. Lietuvos Vyriausybės 1999-2000 m. veiklos programoje kaip vienas iš strateginių tikslų yra numatyta integruotis į Šiaurės Atlanto Sutarties Organi­zaciją, Europos Sąjungą ir kitas Vakarų bendruomenių institucijas. Ypač pa­daugėjus straipsnių, apžvalgų, nuomonių apie ES, pravartu pažvelgti į patei­kiamos informacijos apie ES, mūsų šalies rengimosi stoti į ES kalbą. Vartosenos pavyzdžių buvo rinkta iš Lietuvos dienraščių, iš populiarios informacinės literatūros, taip pat iš interneto puslapiuose pateikiamos oficialių įstaigų informacijos. Užfiksuotus vartojimo pavyzdžius, kurie kelia tam tikrų abejonių ar pai­niavos, galima sugrupuoti į kelias grupes: 1) rašybos ivairavimas, 2) leksikos fondo plėtimasis, 3) sintaksinių konstrukcijų įvairovė. Pirmiausia išanalizuoti greičiausiai į akis krentantys rašybos nenuosek­lumo dalykai: a tarptautinių organizacijų pavadinimų rašymas; a dokumentų pavadinimų rašymas; m bendrinių lietuvių kalbos žodžių rašymas; a ES teisinės ir institucinės bazės - acąuis - pavadinimo vartojimas. Sutvarkius bene lengviausiai suderinamus rašybos dalykus, būtina kuo skubiau ir išsamiai analizuoti kitas anksčiau minėtas grupes, keliančias ypač daug įvairiausių klausimų ir reikalaujančias profesionalių siūlymų bei taisymų, nes integravimosi į ES etapas naujas, greitas ir be galo reikšmingas Lietuvai. Populiariosios spaudos informacija, taip pat ir oficialių įstaigų dokumentai per­nelyg „sunkūs" nuo tarptautinių žodžių, pvz.: reanimuojama šalies ekonomi­ka, mobilizuojami valdininkai, pradedama intervencija į valiutų rinką, duo­dami šansai Lietuvai, dokumentai deponuojami, įstatymai, veiklos priežiūra, potvarkiai, normos, mokesčiai, taisyklės, taip cnt politikai, institucijos kaž­kodėl harmonizuojami, atsirado ne tik eurodeputatų, euroskeptikų, eurokore-pondentų, euroinstitucijų, bet ir eurokratai, delegatūros, funkcionalinių agen­tūrų tinklai, rengiamos donorų (ne kraujo ir organų!) konferencijos ir t.t. Kadangi informacija yra beveik visa verstinė, tekstuose galima rasti pa­dalyvio, linksmų vartojimo klaidų, apstu verstinių sintaksinių konstrukcijų, pvz.: programos rėmuose numatoma vykdyti daugiamečius projektus, teisės aktai priiminėjami Bendrijos plotmėje ir pan. Sakiniams būdingas trafaretiškumas -tie patys pasakymai eina per daugelį tekstų, pvz.: sprendimai, reglamentai privalomi visa apimtimi, teisiniai aktai savo apimtimi yra įpareigojantys, suteikiamas, duodamas postūmis, nubrėžiamos vystymosi kryptys, politinės gairės, einama žingsnis po žingsnio, bendradarbiavimui padedamas taškas, duodamas startas deryboms ir t.t. Taip pat nemaža ir skyrybos, logikos klaidų, pažodinio vertimo. Todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad kai kurių informacijos pateikė­jų rodomas ne itin rimtas požiūris į vieną iš didžiausių valstybės turtų - valsty­binę lietuvių kalbą. Didelį dėmesį kreipiant bei visas jėgas skiriant Lietuvos integravimosi proceso svarbiems dalykams, nedera pamiršti ir kokia kalba apie minėtąjį procesą kalbama. Šį kelią galima pradėti ir atsinaujinusia, nepriekaiš­tinga kalba. 4.Verstinių ES dokumentų konkretizacija Europos Sąjungos teisės aktai ir kiti dokumentai pradėti versti į lietuvių kalbą nuo 1998 metų, kai Lietuva ėmė rengtis deryboms dėl narystės Euro­pos Sąjungoje. Vertimų ypač padaugėjo nuo 2004-ųjų, Lietuvai tapus šios Sąjungos nare. Briuselyje ir Liuksemburge įsikūrusiose Europos Sąjungos institucijose kasdien daug dokumentų verčiama į oficialiąsias Europos Sąjungos kalbas, dažniausiai — iš anglų, rečiau iš prancūzų, dar rečiau iš kitų kalbų. Akivaizdu, kad Europos Sąjungos (toliau — ES) dokumentų kalba veikia administracinį stilių1. Galima teigti, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą prasidėjo „naujas lietuvių administracinės kalbos raidos etapas" (Vladarskienė 2006: 47; dar žr. min. aut. 2005a: 111-112). Nors dar anksti kalbėti apie ilgesnes ES dokumentų vertimo tradicijas, bet tam tikrų polinkių vartoti vienas ar kitas konstrukcijas jau matyti. Sis straipsnis - vienas pirmųjų bandymų panagrinėti pagrindinius gra­matinius verstinių ES dokumentų pavadinimų sandaros tipus ir palyginti juos su lietuviškų dokumentų pavadinimais. Lietuvoje dokumentų rengimą ir įforminimą, taip pat ir jų kalbos reika­lavimus reglamentuoja keletas teisės aktų. Svarbiausi yra šie: Lietuvos Res­publikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 41-991), įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomenda­cijos (Žin., 2002, Nr. 50-1923), Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklės (Žin., 2002, Nr. 5-211; 2005, Nr. 132-4773), Dokumentų rengimo taisyk­lės (Žin., 2006, Nr. 60-2169)2. Europos Sąjungos teisės aktų ir kitų dokumentų vertimą į nacionalines kalbas (taigi ir į lietuvių kalbą) iš dalies reglamentuoja Bendrijos teisės aktų rengimo bendrasis praktinis vadovas (Joint Practical Guide), taip pat Instituci­jų leidinių rengimo vadovas (Interinstitutional Style Guide) ir kiti dokumentai. Europos Tarybos, Europos Komisijos ir kitų institucijų vertimų vadovai ar gairės pritaikyti specifinėms pačių institucijų reikmėms. Visi jie turi būti suderinti su minėtais teisės aktų rengimo vadovais. Vertimo kalbos taisy­klingumą reglamentuojančio dokumento - bendro visoms Europos Sąjun­gos institucijoms vertimo į lietuvių kalbą vadovo (vadinamojo Interinstitutional Lithuanian Style Guide) — iki šiol nėra. Lietuviškų dokumentų pavadinimų vartosena išsamiai aprašyta Prano Kniūkštos (2005: 142-165). Naujesni jų darymo polinkiai glaustai aptarti Rasuolės Vladarskienės. Pagal sandarą ji skiria tris pagrindinius dokumentų pavadinimų tipus: 1) junginiai su kilmininku, 2) konstrukcijos su prielinks­niais, 3) konstrukcijos su bendratimi (Vladarskienė 2005:80). Verstinių ES dokumentų pavadinimų sandara kur kas įvairesnė. Be lietu­vių kalbai būdingų minėtų trijų tipų, galima išskirti dar keletą: konstrukcijos su padalyviu, aprašomieji pavadinimai, konstrukcijos su šalutiniu pažyminio sakiniu ir konstrukcijos su veikiamuoju dalyviu. Pavadinimo tipą dažniausiai lemia Institucijų leidinių rengimo vadove su­formuluota nuostata: visų Europos Sąjungos kalbų vertimai turi būti palygi­nami. Daug dėmesio skiriama maketavimo dalykams. Reikalaujama, kad atitiktų originalo ir vertimo pavadinimo, pateikiamo antraštiniame doku­mento puslapyje, eilučių skaičius, teksto šriftas, jo dydis ir t.t. Plg. anglišką, prancūzišką, lietuvišką ir kalbiškai mums ypač artimą latvišką Europos Par­lamento ir Tarybos direktyvos pavadinimą: DIRECTIVE 2008/68/EC OF THE EUROPEAN PARLIAMENT AND OF THE COUNCIL of 24 September 2008 on the inland transport of dangerous goods DIRECTIVE 2008/68/CE DU PARLEMENT EUROPĖEN ET DU CONSEIL du 24 septembre 2008 relative au transport intėrieur des marchandises dangereuses Pavyzdžiai pateikti iš internetinės Europos Sąjungos teisės aktų bazės EUR-Lex: http:// eur-lex.europa.eu/ lt / index.htm EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2008/68/EB 2008 m. rugsėjo 24 d. dėl pavojingo krovinių vežimo vidaus keliais EIROPAS PARLAMENTA UN PADOMES DIREKTIVA 2008/68/EK (2008. gada 24. septembris) par bistamo kravu iekšzemes parvadajumiein Dokumento (šiuo atveju direktyvos) sudarytojui, rūšiai ir numeriui užra­šyti skirtos dvi pirmosios eilutės (rašoma didžiosiomis raidėmis), trečioje eilutėje mažosiomis raidėmis rašoma data, ketvirtoje rašoma dokumento turinio nuoroda. Rišliame tekste teisės aktų pavadinimų struktūra iš dalies keičiama - data keliama į pavadinimo pradžią. Todėl pavadinimas tampa toks: 2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/68/EB dėl pavo­jingų krovinių vežimo vidaus keliais (būtų geriau, jei data eitų po dokumento sudary­tojų: Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. rugsėjo 24 d. direktyva

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!