L. Gutauskas "Laiškai iš Viešvilės". Baltoji Dama Rojaus sodo vienutėje

 L.Gutausko “ Laiškai iš Viešvilės” recenzija Baltoji Dama Rojaus sodo vienutėje Dėst.G.Vanagaitė Vilnius 2001 Nedaug dabar turime autorių, rašančių (kuriančių) tokiai įvairiai auditorijai. Vienas iš jų - L.Gutauskas. Tai poetas, prozininkas bei dailininkas, iš literatūros ir dailės sugebantis kurti originalius darbus. Tačiau negalima pasakyti, kad viena meno rūšis pranyksta kitoje, viena nustelbia kitą; atvirkščiai, daugelyje kūrinių matome nuostabią meno šakų jungtį - tapybiškus vaizdus, be galo spalvingai (lyg dailininko plunksna, o ne rašikliu) aprašomus daiktus, objektus, net jausmus. Savo knygas L.Gutauskas iliustruoja taip pat pats. Menininkas (vien dailininku ar rašytoju jo pavadinti negalima) kuria ir vaikams, ir suaugusiems; rašo ir eiles, ir prozą. Tai rodo platų jo akiratį bei didelį universalumą. Pradėjęs savo kelią poezijos rinkiniais suaugusiems ir vaikams, L.Gutauskas jais neapsiribojo, nutarė žengti dar toliau - ėmė rašyti prozą (pirmoji knyga “Vilko dantų karoliai” ).Pačios naujausios prozos knygos - “Šešėliai” ir “Laiškai iš Viešvilės”, išleistos visai neseniai - 2001 metų pirmoje pusėje. Rašydamas “Laiškus iš Viešvilės”, L.Gutauskas, matyt, vėl nesugebėjo (ar nenorėjo?) atsisakyti savo kūrybos principų: į visumą sujungti tai, kas dažniausiai gyvenime egzistuoja atskirai - poeziją, prozą ir dailę. Todėl apie “Laiškus…” reikėtų kalbėti kaip apie šių meno šakų sintezes rezultatą. “Pradėjusi kelionę nuo mažojo kojos pirštelio, skruzdė pagaliau pasiekė mano kaklą, tarpuakį, ir aš žvairuodamas stengiuos apžiūrėti tokią paprastą, bet tobulą jos kūnelio sandarą, nejudu, tegu galvoja, kad aš akmuo ant Viešvilkos kranto seno parko kampe, jau baigiantis apsamanoti, prieš milijonus metų nuo Šiaurės kalnų atridentas, nugludintas vienišius, priaugęs prie smėlio, seniai užmigdytas upelio čiurlenimo.”(p.42) – vien šią ištrauką perskaitę galime spręsti, kiek “Laiškai…” savo tapybiškumu panašūs į paveikslus; atrodo, kad visai realu būtų įsivaizduoti juose realizuotą tekstą. Be dailininko pajautos aprašant daugelį vaizdų ir jausmų, tekste apstu nuorodų į tapybos kūrinius, autorius, kaip, pavyzdžiui, “Rubliovo ikona”(p.63), “…lyg iš Fra Angelico freskų…”(p.63), “…kaip Gojos graviūra…”(p.66), “…kartą Chiriko paveikslų mėnesienoje…”(p.103), “Čiurlionio paveikslai”(p.147), “…prisimeni tą Breigelio paveikslą…”(p.62), “Dali paveikslas”(p.95); “…keistus savo piešinius atsitempė iš požemių pasaulio: kentaurus su moterimis, bulius su moterimis, vyrus su vyrais, nuogų figūrų kamuolius tarsi gyvačių mazgus…”(p.47). “Laiškai…” ne tik tapybiški, bet ir be galo poetiški - sunku jų eilutes vertinti kaip prozos tekstą, kadangi autorius ir čia rašydamas sugeba nepamiršti savo pradžios; jis tapybiškus vaizdus praturtina įvairių poetinių sąskambių gausa, pripildo eilutes ritmingu skambesiu, suteikia tėkmės įspūdį (upė ir vanduo, žuvys – dažni įvaizdžiai ne tik “Laiškuose…”, bet ir visoje kūryboje): “… man arčiausiai širdies Lietus. Lietus į skardinį šio būsto stogą. Lietus į šuns būdos surūdijusį stogą. Lietus į sulankstytą vienutės palangę. Lietus į galvoviršį, kai iškiši galvą pro truputį išlenktas grotas. Lietus į Viešvilkos vandenį. Lietus į žolę. Su vėju Lietus. Lietus be vėjo. Lietus audra. Paskutiniai lietaus lašai pasirodžius vaivorykštei…”(p.138), “…Protas. Smuikas. Mirties grybas. Kaip musmirė musei žmogui. Cha. ”(p.10), “…juoda pavirs į pilką… Į Pilka. Į Peleną. Į Dulkę.”(p.85) Tapybiškumą paryškina ir knygos forma bei apipavidalinimas. Pavadinimui “Laiškai…” antrina forma – įdomus autoriaus pasirinktas sprendimas, iliustruojantis ir jo poetines galias. Knygai parinktas voko formos viršelis; apipavidalinimui panaudoti paties L.Gutausko piešinių fragmentai. Taigi, paskaičius tokių eilučių, kaip anksčiau aptartos, pažvelgus į knygos apipavidalinimą, tampa nebeaišku, kokiam gi literatūros žanrui reikia priskirti “Laiškus…”, nes knyga neatitinka nei romano, nei poezijos teksto, nei, galų gale, dailės kūrinio reikalavimų. Vis dėlto tai yra romanas; taip nurodoma ir paantraštėje knygos tituliniame lape. Visas tekstas suskirstytas į 40 adresanto laiškų bei 6 adresato komentarus prieš tam tikrą laiškų dalį. Atrodo, kad tie komentarai nereikšmingi ir nereikalingi, nes įsiterpia į gana vieningą adresanto – adresato komunikacijos aktą. Komentarai griauna “Laiškų…” vientisumą; intarpai - kaip pašalinės mintys, praktiškai nesusijusios su tuo, apie ką kalba ir ką dėsto savo laiškuose adresantas; jos sutrikdo ir skaitytojo dėmesį, apkraudamos jį nereikalinga ir nenaudinga informacija. “Laiškų…”adresatas tiesiogiai neįtakoja adresanto mąstymo ir rašymo; jis – nuošalyje, per tam tikrą nuotolį aptaria laiškus ir kalba apie adresantą. Apie adresato buvimą nereikia spėti; kad jis yra, nurodo 6 komentarai ir adresanto kreipimaisi į jį “…ir tu tikėjai…” (p.13 ), “…pažvelk…” (p.24) , “… tau patarimas, o tu nori klausyk, nori ne…” (p.29), “…sakyk mielasis…”(p.91). Intymumo, artumo suteikia vartojamos gramatinės veiksmažodžių formos – jos priartina laiškų autorių prie skaitytojo, leidžia pajusti artimesnį ryšį su adresantu, geriau pajausti jo nuotaikas ir būsenas, suvokti, apie ką yra rašoma. Tiesa, apie ką rašoma, pasakyti iš karto sunku. Negalima kaltinti “Laiškų…” asiužetiškumu, bet ir tikrosios fabulos, veiksmo vystymosi čia nėra. Tačiau kūrinyje begalė temų, motyvų, įvaizdžių, kurie eina ne tik per visą knygą, bet ir per visą L.Gutausko kūrybą. Tekste nagrinėjama beprotybės – meno tema; meilės, tikėjimo, vilties temos; be galo daug Mirties (tekste rašoma didžiąja raide) motyvų bei įvaizdžių. Matyti, kad L.Gutauskui labai svarbus yra vanduo – nors neaišku, ar jis gyvybės atitikmuo, ar egzistuoja kaip visa naikinančio laiko ir užmaršties simbolis. Taip pat per kūrinį keliose vietose pasirodo berniuko,vaikystės motyvas. Labai daug nuorodų į pasaulio religijas, labiausiai akcentuojant katalikų tikėjimą ir patį Jėzų Kristų, jo kančią. Visos šios temos yra taip tarpusavyje susipynusios, kad išskirti pačią pagrindinę būtų tarsi ir netikslu, nes visos jos yra pakankamai svarbios ir įtakoja viena kitą. Kas tas temas, be to paties teksto, kur jos egzistuoja, jungia į visumą? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pagrindinė jungtis - formos vienovė, tačiau jungia ir adresanto santykis su išoriniu pasauliu ir pačiu savimi. Tą santykį apsprendžia žmogaus pasaulėjauta ir pasirinktas gyvenimo kelias, dvasinė būklė. Todėl geriau būtų pirmiausia kalbėti (aišku, tik sąlyginai išskiriant pirmumą) apie beprotybės ir meno santykį. Beprotybė, kaip ir menas, yra žmogaus gyvenimo būsena; ribas tarp jų rasti ir išskirti labai sunku. Beprotybė - sritis, labiausiai įtakojanti meną, o jau iš santykio tarp jų gimsta visos vizijos, ieškojimai, atradimai ir praradimai. Jas jungia ta pati prigimtis ir atsiradimo priežastis – pasimetimas aplinkoje, kaltė, netobulumas. Menas, kaip ir beprotybė, gimsta iš konflikto su aplinka, savimi, visuomene. Stimulą kūrybai suteikia ir beprotybė – ji išlaisvina kūrėją iš kasdienybės ir pakylėja virš žemės, leidžia vykdyti skirtą pareigą, nes “Visur dominuojantis protas atima iš rašančiojo netikrumo džiaugsmą, jo veikėjų bei istorijų savarankiškumą.”(p.47,Die Zeit,1994.II.4). O juk “… arti nuo regėjimo iki tikrovės – tik vienos geležimi apkaltos durys…”(p.64) – daroma išvada. Tai yra, čia, grasos namuose, vyksta tikrasis kūrybos aktas; tik čia išsilaisvinama nuo tikrovės suvaržymų ir menininkas atribojamas nuo nereikalingų dirgiklių, nes “…varguolis Kafka, matyt, dažnai jas [geležimi apkaltas duris] matydavo, nebūtų matęs, nebūtų savo “Procesą” parašęs…”(p.64).Vienutė – vienintelis išsigelbėjimas pasimetusiam ir bijančiam svetimo pasaulio – “…kaip sunku atskirti regėjimą nuo kasdieninės buities, o dar sunkiau nuo nulemtos būties…”(p.64), “…visas pasiutęs pasaulis tik baisus sąvartynas už Rojaus vartų, tik pūliuojanti votis, tik ginklų žvangesys, sprogimų aidai, minios klyksmai…”(p.65). Antroji, bet nemažiau svarbi tema “Laiškuose…” – Mirties galia ir galimybė viešpatauti pasaulyje ir grasos namuose. Ji turi daugybę įvaizdžių, pasireiškia visais įmanomais pavidalais (ji ir Baltoji Dama, ir šaltoji “mirties saulė”, smalkės, durnaropės, “mirtis panaši į mažą mergytę,skinančia baltas Galilėjos kalvų lelijas”, “mirties įnagiai”, “vienatvės sesuo Mirtis”, “juodaširdė valdovė”, “degančios Baltosios Damos akiduobės”). Stengiamasi jos vardo netarti be reikalo, nes kas žino, ar tai nėra tabu, ar, ištarus vardą, Ji nepasirodytų, nes Ji nesnaudžia, o laiko “…atsargoje tuščia vienutę Viešvilės namuose…”, budi, “…viskam pasiruošus: ir savižudybei, ir žūčiai nuo valkatos peilio, ir tyliai sielos ligai, nepagydomai negaliai. …senė budi ir laukia... Nežinau tikrojo šios Damos vardo, žinau, kad ir tu nežinai, , nes žinodami ištartume kada netyčia, ir kas gi tuomet būtų kaltas?”(p.112). Tačiau ne Mirtis valdovė, ne ji viešpatauja, nes “… prosenis prabilo Įgimta yra mūsų laisvė, tikėjimo laivė, ji viena gali įveikti mirtį…”(p.113). L.Gutauskas kaip opoziciją Mirčiai - Baltajai damai su juodomis akiduobėmis - vaizduoja pagrindinių (jo manymu) žmogaus jausmų triadą - Tikėjimą,Viltį ir Meilę. Tikėjimas “Laiškuose iš Viešvilės” turi dvi pagrindines išraiškas (pavidalus) – tai Vinių iš Kristaus rankų ir kojų motyvas ir berniuko įvaizdis, smarkiai persipinantis su vaikystės prisiminimais. Kaip galimą berniuko įvaizdžio aiškinimą galima pasirinkti paties Jėzaus Kristaus figūrą, tuo labiau, kad tokį sprendimą mums pakiša pats L.Gutauskas: “…Berniukas vilkėjo ilgais drobiniais marškiniais, atrodė, užuodžiu lino kvapą ir tai dar stipriau gėlė paširdžius. Supratau, jog regiu savo vaikystę…”(p.99). O jei dar prisimintume anksčiau minėtą (p.112) lino mūką? Kad būtų dar aiškiau, L.Gutauskas jau toliau rašo tiesiai šviesiai: “…aš nieko nekaltinu, nes vien t o k s v a i k e l i o ( Jėzaus Kristaus? ) l i n i n i a i s m a r š k i n i a i s (išretinta autoriaus) pasirodymas vertesnis už viso pasaulio auksą, gal netgi už laisvę brangesnis, nes niekas kitas nebūtų galėjęs manęs paguosti taip, kaip jis paguodė...”(p.102). Vinių motyvas taip pat aiškus: “… pasaulio garsai mus pervertų skradžiai , kaip vinys Jo delnus ir kojas”(p.22). Vėliau dar poroje vietų tas motyvas atsiranda: “…Suradęs kada surūdijusią vinį, niekada jos neišmesk, nes nežinai, ar tai nėra vinis iš Jo rankų ir kojų, saugok ją kaip lobį – gal TEN ją parodęs, rasi pateisinimą teisiųjų širdyse. Aš turiu t o k i ą (išretinta autoriaus) vinį”(p.41), “…Ko ieškosim? Apanglėjusių Vinių iš Išganytojo rankų?”(p.143). “Laiškuose…” apstu ir kitų vardų ir motyvų iš Šventojo Rašto: “…dangaus šviesuliai mirdami krenta į naujai iškastus kapus, ir katalikų, ir protestantų, ir judėjų, ir sentikių, ir musulmonų, ir visų kitų tikėjimų…”(p.13) – tikėjimas suvokiamas abstrakčiai, religija – kaip viso pasaulio religija, kurią gali pasirinkti bet kuris, ir ji bus vienodai tikra ir ne mažiau tikresnė už bet kurią kitą. Dar keli motyvai: “…Šeolo šešėliai apspito sielą…”, “Lernos hidra”(p.17), “…kokia sumaištis kyla voratinklyje, tame Dievo tinkle, pakliuvus į jį Belzebubo pasiuntiniui musei…”(p.25), “Kryžių kalnas”(p.30), “Kraujuojanti Jėzaus Širdis”, “Aušros Vartų Marija”, “Apokalipsės angelas”, “Sodoma Gomora”(p.37-39), “Ožys auksiniais ragais”(p.51), “…balandžiai, tie Šventosios Dvasios įvaizdžiai…”(p.53) ir daugelis kitų. Meilė taip pat užima nemažą vietą “Laiškuose…”, nors ir čia šalia yra tikėjimas. Moteris, palikdama vyrą, išsinešė su savimi ir savo šešėlį, “…po metų grįžo”, bet jau be šešėlio, “…Juk šešėlis tau ne šiaip sau švelnus oro patamsėjimas, o ne; yra tautelių, kurios tiki, kad sužeidęs ar pagrobęs priešo šešėlį, gali valdyti jo sielą.Taip pat ir Moters sielą.”(p.35-36). L.Gutauskas sugeba ir taip dabar subanalintą moters ir vyro sueitį paversti vos ne ritualiniu veiksmu, taip panaikindamas visas neteisingas interpretacijas, kurios, kilusios skaitytojui, galėtų pažeisti kūrinį. Pateikdamas sceną kaip adresanto viziją, rašytojas pakylėja ir meilės aktą iki dieviškojo, panaikindamas ribas tarp realybės ir sapno (p.104-105). Šios “Laiškuose…” nagrinėjamos temos yra svarbiausios, bet čia randame ir motyvų, būdingų ne tik tam kūriniui, bet ir visai L.Gutausko kūrybai.Tai vaikystės ir vandens motyvai. Su vaikyste kyla visos gerosios ir šviesiosios asociacijos, tik vaikystėje egzistavo tikrasis pasaulio suvokimas, kuris baigėsi, nes “…taip tikėti buvo leista tik peržengiant vaikystės slenkstį…”(p.14). “Mažam visa buvo paprasta: palėpės langelis vakarais būdavo panašus į Dievo Akį ir dažnai Joje nušvisdavo Šventoji Dvasia”(p.17), “…vaikystėje aš patarnaudavau Mišioms”(p.63), “..dažnai regiu save, dar vaiką, miegantį erškėčio (Kristus buvo karūnuotas erškėčio vainiku) viršūnėje”(p.75). Taigi ir vaikystė neatsiejama nuo tikėjimo. Svarbi vieta kūrinyje tenka ir vandens įvaizdžiui: “…tik ledinis Viešvilkos vanduo atneša atgaivą,…kai pili tą šventintą vėsų gydantį sielą šaltinio vandenį…”(p.11), “…upelio vanduo amžinesnis už visų daktarų protą…”(p.23), “…tegu sau mano, kad mane galima užarti, arba suskaldyti į smulkias nuolaužas ir sumesti į Viešvilką, kuri viską pasiglemžia”(p.42), “Genezareto vanduo”, “Mirties jūra”, “drumsta, pavojinga Letos upė”, “…tyvuliuoja smalkių negyvoji jūra”(p.150). Pačioje kūrinio pabaigoje išvardijama keliolika visos Lietuvos upių ir upelių; tai kaip priminimas, kad vanduo – ne užmaršties, o gyvybes ir amžinimo simbolis (p.162). Matyti, kad visus laiškus vienija ne tik forma, bet ir labai sėkmingai autoriaus pasirinktas rašymo principas – sujungti visas jį dominančias problemas į visumą, jas nagrinėti drauge. Tokias nuostatas įgyvendinti padeda ir L.Gutausko stilius. Tai, visų pirma, labai kontrastingas sakinių ilgis – čia be galo ilgi, čia trumpi, vos iš vieno žodžio sudaryti. Ilgieji leidžia “panirti” į tekstą kaip į upę, atsiduoti jos tėkmei; trumpieji tą bėgimą stabdo, leisdami sustoti tam, kad būtų galima geriau suvokti tai, ką norima pasakyti. Dažnai trumpieji sakiniai tarpusavyje sinonimiški, jais reiškiama mintis pakartojama bent tris kartus, o kartais ir daugiau. Sinonimiški ne tik sakiniai, ir to paties sakinio ribose pilna sinonimų, kurie neleidžia teksto skaityti bet kaip, o priverčia, išlaikydami tėkmės įspūdį, neskubėti ir stabtelėti. Labai daug tekste minima istoriškai realiai egzistavusių ir žymių dailės bei literatūros asmenybių, daug aliuzijų į jų kūrinius. Todėl “Laiškai…” jau savaime reikalauja intelektualesnio skaitytojo, kuris galėtų visas figūras atpažinti; priešingu atveju knygą reikėtų skaityti ir su enciklopedija, ir su Šventuoju Raštu rankose. Galima sakyti, kad L.Gutausko “Laiškai iš Viešvilės” “neiškrenta” iš bendro šiuolaikinės prozos konteksto. Bet autorius lieka ištikimas ir saviesiems kūrybos principams – tapybiškam vaizdo kūrimui, poetiškumui; kūrinyje yra būdingų visiems autoriaus tekstams motyvų. Pagrindinis bruožas, skiriantis jį nuo kitų dabarties kūrinių – daug lengvesnė pasirinkta rašymo maniera, neužgriozdinanti skaitytojo keiksmais, skundais, begaline kritika ir viso pasaulio neigimu; neįprasta forma, gerai deranti su turiniu; nėra nereikalingo įmantravimo. Tačiau būti skaitoma knyga prašyte prašosi tyloje ir vienumoje, kad būtų galima pajusti kuo glaudesnį ryšį su adresanto pasauliu už tvoros, Rojaus sodo vienutėje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!