Kūrybos tema lietuvių literatūroje

Kūrybos tema lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje kūryba - tai būdas išreikšti savo jausmus, idėjas, taip pat pasaulio patyrimą, o gal net ir būdas atsiprašyti ir gailėtis už visas savo nuodėmes. Vieniems kūryba tai yra tik estetinis grožis, leidžiantis pajausti ir patirti pasaulio grožį, tačiau tuo pačiu kūrybos estetinis grožis yra laikinas ir trapus, o pasaulio grožis ir jo patyrimas yra keičiantis žmogaus požiūrį į pasaulį. Kitiems kūryba yra būdas išreikšti sielvartą, pavaizduoti kenčiantį asmenį ir jo būseną. Taip pat kūryba yra lyg išpažintis, leidžianti rašyti tai, apie ką yra mąstoma, ką norima pasakyti. Būtent tokią kūrybos sampratą atskleidžia XX amžiaus pirmosios pusės neoromantikė, lietuvių lyrikė Salomėja Nėris. Visiškai atvirkščiai kūrybos sampratą perteikė vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų modernistų, estetizmo idėjų puoselėtojų – Henrikas Radauskas.

Salomėja Nėris – XX amžiaus pirmosios pusės neoromantikė, lietuvių lyrikė, subtiliausiai perteikusi moteriškąjį pasaulio jutimą, džiaugsmą ir skausmą, savo kūryboje atskleidė tėvynės netekties temą, vaizduoja tautinių vertybių išsižadėjusio žmogaus išgyvenimus ir jo slegiančią būseną. Salomėja Nėris buvo kilusi iš Suvalkijos, augo pasiturinčių ūkininkų, tradicijų besilaikančioje šeimoje. Jos gabumai literatūrai atsiskleidė labai anksti, mokėsi daug kalbų, labai mėgo literatūrą. Būdama naivi ir jausminga politikė, žavėjosi socializmo idėjomis, gyveno Rusijoje, tačiau vėliau, sovietų okupacijos metais išgyveno skaudžius laikus, kuriose ilgėjosi savo tėvynės. Vienintele paguoda jai tapo poezija, kuriai galėjo atverti savo kenčiančią širdį. Viename iš savo eilėraščių - ,,Maironiui“ , ji atveria savo skaudančią širdį, atgailauja ir ilgisi savo tėvynės - Lietuvos. Lyrinis subjektas yra lyg pati Salomėja Nėris – yra pastebimas jos biografinis kontekstas. Ryškiausia ir pagrindinė eilėraščio tema yra kaltė ir gailestis. Taip pat vyrauja netekties, žmogaus būties trapumo ir laikinumo temos. Šiame eilėraštyje lyrinis subjektas trokšta būti palaidotas savo Tėvynėje, kad Tėvynė priimtų lyrinį subjektą, nors ir padarė klaidą: ,,Tik prie žemės prisiglaust brangios, / Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagele rugiuos.“ Salomėja Nėris pripažįsta savo kaltę ir atsiprašydama sako, kad priima bausmę – vietoj duonos gauti akmenį: ,,Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus.“ Taigi Salomėja Nėris kuria išpažintinę lyriką, kurioje išreiškia savo būseną, atveria skaudančią, kenčiančią širdį ir sielą, bando atsiprašyti už klaidas, nuoširdžiai gailisi, yra jautri ir kupina vidinių išgyvenimų, kurie ją labai slegia.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!