Kūrybinė laisvė ir menininko atsakomybė

Turinys: Pratarmė………………………………………………………………….3-4 p. Moralinės meno funkcijos problema estetikoje………………….5-14 p. Menininkas ir visuomenė (sociologinė meno koncepcija; “gyvenimo filosofija”; meno dehumanizavimo teorija) 15-19 p. Šaltiniai………………………………………………………………….20-21 p. Pratarmė Žmonijos kultūros raidoje įsitvirtino pažiūra į meną kaip netobulos tikrovės humanizavimo bei harmonizavimo būdą. Vienos estetikos koncepcijos kritiškai vertina visuomenės prieštaravimus, kitos siūlo optimistines, idealizuotas kultūros prieštaravimų sprendimo galimybes. Kai kurios estetikos koncepcijos ypač išryškina dvasinio gyvenimo prieštaravimus, juos savitai įveikdamos (romantizmas, estetizmas) arba pasyviai su jais susitaikydamos (dekadansas). Egzistuoja estetikos koncepcijos, kurios “nemato” prieštaravimų, kurdamos estetinę gyvenimo iliuziją (sentimentalizmas) arba neigdamos juos kūrybos kanonais (klasicizmas). Menas plačiausia prasme padeda žmogui sąlygiškai atrasti įvairias vertybes – pažintines, estetines, dorines -, jas išgyventi ir išreikšti. Todėl kiekvienas meno kūrinys modeliuoja kokią nors vertybinę situaciją, kuri gali būti deklaratyvi ir moralizuojanti, neišsakyta bei nutylėta slypėti simbolių žaismėje. Iš meno žmogus laukia naujo, nepatirto pasaulio pajautimo, daugiau ar mažiau atpažįstamų gyvenimo vertybių teigimo arba neigimo. Kai žmogus pajunta, jog moralė “susikerta” su menu, jis atsiduria aklavietėje, nes mėgina suderinti savo laikmečio estetiškumo sampratą su klasikine etiškumo samprata. Šiuolaikinėje kultūroje, kurią dauguma filosofų ir meno teoretikų vadina postmodernistine, ryškėja dvi pagrindinės tendencijos: globalinė kasdieninio gyvenimo estetizacija ir meno deestetizacija. Agresyvumo, žiaurumo, bjaurumo, amoralumo invazija meninėje kūryboje verčia mokslininkus diskutuoti apie estetinę meno prigimtį. Kartais atrodo, kad tradicinės estetikos kategorijos negali apibūdinti mūsų dienų meno praktiką, nes meno kūriniai vertinami ne dėl grožio ar estetinės vertės. Menininkui yra žymiai svarbiau ne kūrybos rezultatas, o pats kūrybos procesas, žaidimas, individuali vyksmo interpretacija, į kurią įtraukiamas žiūrovas ir klausytojas. Šiuo metu bene labiausiai paplitusi institucionalistinė meno teorija visiškai liberalizavo meno sampratą: menas yra tai, kas meno pasaulyje laikoma menu. Tačiau estetikoje, vienu ar kitu aspektu, išlieka aktuali etinių vertybių sklaidos problema meninėje kūryboje, kuri ypač siejama su menininko atsakomybe, žmogaus estetiniu bei meniniu ugdymu. Leidinys “Kūrybinė laisvė ir menininko atsakomybė (meno ir moralės santykio problema estetikos istorijoje)”, skirtas studentams, kurie siekia gilesnio estetikos problemų pažinimo, nes estetikos paskaitų kursas tik nedaugelį jų aprėpia. Medžiagos struktūrą sudaro dvi tarpusavyje susijusios dalys: pirmoje dalyje analizuojamos tradicinės moralinės meno koncepcijos, atskleidžiamas jų savitumas bei pagrindiniai skirtumai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad šių koncepcijų atskyrimas yra sąlyginis, nes filosofų pažiūros, veikiamos visuomenės gyvenimo ir meno raidos, dažnai keitėsi. Be to, klasikinė estetika (nuo antikos iki XIX a.) neapsiribojo meno ir moralės santykių tyrinėjimu, o nužymėjo meno sociologijos gaires; jai rūpėjo, iš dalies, menininko egzistencinės būties klausimai. Antroje dalyje aptariamas meno, meninės kūrybos bei menininko vieta visuomenės gyvenime, meno ryšys su kitais kultūros reiškiniais. Čia dėmesys skiriamas ir Vakarų kultūros apokaliptinei vizijai, tradicinių estetikos ir etikos vertybių žlugimui, kas, autoriaus nuomone, galėtų tapti studentų diskusijų objektu. Tačiau medžiagos studijas palengvintų bei praturtintų, išklausytos arba greta estetikos kurso klausomos, filosofijos įvado arba filosofijos istorijos paskaitos. Leidinyje taip pat nurodyti cituojamos literatūros šaltiniai, kurie padės studentams nuosekliau susipažinti su vieno ar tai kito mąstytojo kūryba. Moralinės meno funkcijos problema estetikoje Seniausios estetinės minties raidoje, moralinės meno koncepcijos šaknys slypi Platono (428/427-348/347 m.pr.Kr.) filosofijoje, kur jis rigoristiškai kėlė klausimą apie meno moralumą, jo reikšmę dvasiniam asmenybės ir visuomenės ugdymui. Platonas išplėtojo savo mokytojo ir bičiulio Sokrato (469-399 m.pr.Kr.) mintį apie etinį idealą kaip estetinį meno kūrinio kriterijų, teigdamas, kad menas turi padėti sukurti idealią valstybę. Filosofas suformulavo du pagrindinius meno uždavinius – naudingumas ir atitinkamumas -, kuriais privalo remtis tikrasis menas. Pasak Platono, meno kūrinio atitinkamumas slypi dalių atitikime, vidinėje tvarkoje, geroje struktūroje, tame, kai jis turi savo “pradžią, vidurį ir pabaigą”. Sekdamas pitagorininkų filosofija, jis nurodo, kad apskaičiavimas ir saikas užtikrina meno kūrinio atitinkamumą (pav., architektūra, kuri siekia daugiau tikslumo nei kiti menai). Idealioje valstybėje meninį asmenybės ugdymą Platonas siejo su jos doriniu bei pilietiniu ugdymu. Jis skeptiškai vertino savo laikmečio graikų meną, tačiau gyrė statišką Egipto meną, ištikimą tradicijai ir kūrybos kanonams, ir todėl galintį auklėti valstybės piliečius. Moralaus meno kūrinio etalonu Platonas laikė Heziodo “Darbus ir dienas”, gyrė Teognidą, kurio poezija ugdo piliečių moralę, ištikimybės bei pareigos jausmą taikos ir karo metu. Kitą vertus, kūrinyje “Įstatymai” filosofas vertina meną ir todėl, kad jis teikia malonumą, o ypač “... mūzą, kuri džiugina žmogų, išsiskiriantį dorybingumu bei išsiauklėjimu” . Platonas kritikuoja Italijos ir Sicilijos įstatymus, kurie leido pasitikėti minios estetiniu skoniu ir sugadino poetus bei “paties teatro teikiamą malonumą”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!