Kūno problematika Antano Škėmos kūryboje

Interpretacinio darbo tikslas - fenomenologinio, psichoanalitinio, dekonstruktyvistinio diskursų jungties pagalba pabandyti atskleisti kūno vaizdinių funkcionavimą, į Kitą orientuotos poholokaustiškosios egzistencijos problematiką, teksto paviršiaus ir skaitymo choreografijos kūniškumą A. Škėmos kūryboje. Filosofinė tradicija - nuo Platono raštuose aptiktos marginalijos minties, Descarteso, Leibnizo, Feuerbacho, Fichtės, Hėgelio, Heideggerio, Sartreo, Husserlio, iki Buberio, Levino, Deleuzo, Derrida - nuolat kelia ir sprendžia Kito problemą. Pagal Kito ir Aš santykio traktavimo pobūdį išskiriamos trys sąlyginės Vakarų (kaip pasakytų O. Spenglleris - „fizionominės") filosofijos erdvės1. Paskutinioji nepaneigia psichikos reikšmės, todėl psichoanalitiniu J. Lacano kitu bei I. Levino Kitu kaip instrumentu naudojamasi interpretuojant tekstą. Į savo kūno atpažinimą tik per kito bei leviniškojo Kito kūną žvelgiama iš pačių bendriausių fenomenologijos, psichoanalizės ir dekonstrukcijos pozicijų. Žiūros taškas pasirinktas kaip įrankis, nekvestionuojant metodų, interpretacinių patirčių ir jų samplaikos problemų, nes tam neužtektų ir kelių darbų. Trumpai galima pasakyti, kad visoms trims disciplinoms bendras diskursyvumas, o fenomenologija „jungia" dekonstrukcijos postuluojamą reikšmės proceso neapibrėžtumą bei beribiškumą ir psichoanalizės teorijos konstatuojamą geismo, kurį nusako signifikantų seka, nemotyvuotą perteklių bei neapibrėžtumą. Podorogos teorija yra daugiau antropologinė, tyrinėjanti „odos kūną"; Foucault remiasi diskursais bei kūno kaip objekto konstravimo autopsijomis, o Deleuze operuodamas „paviršiumi" bei vartodamas kalbą neįveikia posthėgelinių vidaus - išorės distinkcijos sistemų. Visi trys atvejai nepretenduoja į fenomenologinį kūno supratimą pagal Merleau-Ponty, o yra tik dalys, padedančios kalbėti apie kūno supratimą ,modernybėje'. Tokia fragmentacija būtina analizuojant būtent tokio, fragmentuoto kūno supratimą atitinkantį tekstą. Kad išlaikytume postmodernistinės' fenomenologinės kūno analizės galimybę ir taip Rekonstruotume' susidariusius tekstus, būtina įvesti dar vieną plotmę: pasinaudoti M. Merleau-Ponty kūno supratimu. Darbe bandoma išskirti dvi esmines problemas: aptarti (A. Škėmos) tekstų kūniškumo galimybę bei skaitymo kūniškumą, taip pat patyrinėti minėto autoriaus tekstuose aptinkamą ,modernaus' kūniškumo sklaidą. Kafkiškasis identiteto klausimas, reprodukuojamas nuolatinio socialinio bei egzistencinio susiskaidymo būklės, būdingas visai moderniai Vakarų kūrybai. Bandant išskirti psichologinę teksto ir kūno supratimo plotmę, identifikacija ir tapatybė tekste tyrinėjamos remiantis kūno vaizdinių funkcionavimu, kas yra tik fenomenologinės interpretacijos dalis, bet neapima fenomenologinio kūno supratimo. Tokia strategija pasirinkta, nes galima matyti, kaip kūriniuose fenomenologinis kūnas suskaidomas į tam tikras (re)prezentacijas bei vaizdinius, yra psichologizuojamas bei objektinamas, paskiriamas fukoistiniams diskursams. Tyrinėjami tekstai pasirinkti neatsitiktinai. Škėmos kūryba - marginalus reiškinys, viena iš tokių, kokia buvo draudžiama Lietuvoje sovietmečiu. Panašiai buvo nutikę daugumai išeivijos tekstų, tačiau Škėma nebuvo itin mėgstamas ir už vandenyno. Literatūros lankuose (1952) pasirodžius Giesmei, B. Kazimieraitis (Kazimieras Barėnas-Barauskas), nors ir turėdamas didelę literatūros degustacijos patirtį, ironiškai tarstelėjo nežinąs, kuriai literatūros srovei ją priskirti. Tuo tarpu Aleksis Rannitas Dirvoje rašęs, jog minėtas kūrinys prilygstąs geriausiems Dos Passos, Wolfgango Borcherto tekstams. Giesmė - tipiškas Škėmos kūrinys, atitinkąs modernistinės literatūros reikalavimus. Pasak L. Mačianskaitės, besiremiančios R. Barthe'o rašymo kaitos supratimu, A. Škėmos romanas Balta drobulė (parašytas 1953, išleistas 1958) padalijo skaitytojus į „tradicionalistus" ir „modernistus", kas, pasak literatūros tyrinėtojos, liudytų įvykus epistemologinį lūžį. Tačiau turint omenyje vis dar pukšinčias aistras dėl A. Škėmos kūrinių (pvz., Izaoko) legalumo bei padorumo, (ne)priskyrimo literatūrai, galbūt tikslingiau čia būtų įžvelgti interpretacinių bendruomenių problematiką2. Juolab kad minėtieji kūriniai pratęsia savotišką intersubjektyvią marginalumo „tradiciją" lietuvių literatūroje: lotyniškoji lietuvių literatūra, A. Vištelis-Višteliauskas, K. Puida, P. Morkūnas, K. Ostrauskas ir kiti. Interpretacinė bendruomenė visuomet yra aktuali, reaguojanti, gimstanti ir nunykstanti nesant identiteto vaizdinių kaitos atžvilgiu aktualių tekstų. Būtent interpretacinės bendruomenės ir suponuoja teksto intersubjektyvumą arba tekstą-įvykį. „Skaitytojas teksto teikiamą patirtį aktyviai internalizuoja, ją inkorporuodamas į save patį, o ne pasyviai priima ar „perima", todėl skaitytojo požiūris į kūrinį iš dalies sutampa su požiūriu į save."[31]Tekstas/skaitytojas tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi pats skaitytojas/tekstas, ir tik regėdamas „savo" kaip kito atspindį kuria savo/teksto tapatybę(skaitymas kaip nuolat įvykstanti Lacano aprašytoji veidrodžio stadija), sakytume atsižvelgdami į XIXa. Kito kaip to paties veidrodžio tradiciją. Tuo tarpu kitybė šiapus veidrodžių Valerijaus Podorogos žodžiais sako, kad interpretacinės bendruomenės atmeta vienus ar kitus tekstus, nes juos skaitydamos nesugeba perkomplektuoti, suformuoti pagal tokių tekstų choreografiją savo pačių kūniškumo. Taip, atsižvelgiant į (veidrodinę) tapatybės įvykio situaciją, gana suprantamai vyksta įstabus reiškinys: „marginali" valstybė oficialia programine literatūra paskelbia tokią literatūrą, kokia didesnėje Europos valstybėje liktų paraštėje, užribyje. Tuo pačiu pastarojoje oficialų statusą galintys įgauti tekstai Lietuvoje paliekami cenzūruojamam diskursui. Literatūros politika kartais įsileidžia vienaip ar kitaip parankius tekstus, bet jokiu būdu nepalieka jų be Interpretatoriaus globos. Panašiu būdu, nutylint dalį kūrybos, „jaukinami" ir Škėmos tekstai. Minimas atvejis įkyriai unikalus: Škėmos tekstai kėsinasi ne tik į politinę ,valdžios', bet į asmenybės struktūrą, grįstą kūniškumo, santykių su ir per paviršiu? patirtimis. Išvietinančio, tapatybes perkonstruojančio teksto galia įgaunamą žongliruojant rašymo patirtimis, žanrų figūromis, netikėtai teksto kasdienybę kaitaliojant su prasmės įvykiu (Deleuze), kai fališki, įsitempę tekstai (kartu ir skaitymo kūniškos patirtys) pakeičiamos kasdieniniu kalbėjimu apie mirtį, kuri neaišku ar apskritai yra, tačiau kasdienybė vaizduojama, dėliojamą ramiai (žydų) žudynių, beprotybės, apokalipsės kontekstuose. Kodėl kūnas? Pasak M. Merleau-Ponty, kūnas yra pasaulio tęsinys, būdamas įpintas į pasaulio audinį, kūnas tuo pačiu yra visa ko universalus matas; kūnas naudoja savo dalis simboliniam pasaulio išreiškimui; kūno dėka žmogus įsiveržia į pasaulį, jį supranta ir suteikia jam reikšmes. Kūnas atrodo labai paprasta sąvoka, jei ją lyginsime su tokiomis sąvokomis kaip Aš arba Aš tapatumas. Kūnas nėra tik fizinis darinys (žmogiškoji mėsa dar nėra kūnas), kurį mes turime; tai - veiksmų sistema, praktikos būdas. Toks praktiškas panirimas į kasdieninio gyvenimo sąveikas turi esminę reikšmę palaikant aiškų Aš tapatumo jausmą, t.y. kuriant nuosavą naratyvą. Tai ir kūno išvaizda, manieros, juslingumas, režimai erdvės potyriai (lifte, gatvėje su dangoraižiais, prieškario Laisvės alėjoje, tardymo izoliatoriuje erdvė jaučiama skirtingai: oro trūkumas arba perteklius, lubų ir sienų slėgimas, susigūžimas, ėjimas atsitiesus etc.). Ritualinių elgesio manierų išlaikymas įvairiausiose bendravimo situacijose yra viena svarbiausių priemonių, paprastai leidžiančių išsaugoti aiškaus Aš tapatumo pojūtį, sako Antony Giddens'as. Aš tapatumo potencialas yra kontroliuojamas, nes manieros palaiko ryšį tarp Jausmo, kad savo kūne esi namie", ir suasmeninto naratyvo. Ikimoderniomis laikomose Vakarų kultūrose kūno išvaizdos ir manierų tipai rodė socialinį, o ne asmeninį tapatumą. Būtent tokio - socialinio - tapatumo pagrindu kuriami veik visi lietuvių literatūroje iki Škėmos sutinkami personažai. Škėma gi personažo (o ir skaitytojo) tapatumą konstruoja „potradicinei" ,brandžiai modernybei' būdingu būdu, t.y. pasikliaudamas kūnu kaip vienintele tapatybės įvykio vieta. Minėto autoriaus tekstuose nuolat sureikšminamas estetiškumas bei manierų svarba, personažus apima baimė vos tik pagalvojus apie kontrolės kūnui/rašymui praradimą (mirties estetiškumas svarbesnis už patį mirties faktą). Tačiau ar tikrai galime kalbėti apie tapatybę kaip tokią? Ar tapatybė yra įmanoma? G. Deleuze ir J. Butler kalba apie pamėgdžiojimo meną. Būtent pamėgdžiojimo, pakartojimo (o pakartotas dalykas kaskart yra kitas, kitaip turėtume ne pakartojimą, o tapatybę), kuris yra mimetinės prigimties, pagrindu ir kuriamos socialinės-seksualinės-politinės ar lytinės tapatybės. Mimezė ne pakartoja jau egzistuojančią tapatybę, bet būtent pakartojimo, vaidybos (performance) dėka tapatybė įgauna ,pirminės' substancijos pobūdį. Pakartojimo principu yra kuriami ir tekstų ritualai, kurie „atgaliniu" būdu įkuria tekstus, kuriuos mimetizuoja. (Lacano kūdikis negalėtų išvysti „savęs" be mimezės, kurią išvysta veidrodyje).Teksto visuma ir originalumas yra vaizdinys. Čia taip pat ypatingai svarbu atskleisti rašymo/teksto kūniškumą. Kūnas - centrinė konflikto vieta ir religijų praktikose. Tai nieko bendra neturi su stereotipine posokratine materialaus kūno ir dvasios priešprieša. Anot Algio Mickūno, Vakarų religijų (gal, tiksliau, dogmatiškumo?-/?../.,) priešas - erotiškas (turimas galvoje ikiplatoniškas graikiškasis Eros), nesupaprastintas, nesuobjektintas kūnas: „ Teigimai, kad kūnas turi įvairių silpnybių, ypatingai sąryšyje su erotine patraukia ir žmogaus pasidavimu jai, parodo gana priešingą eigą, kur erotinis, aistringas kūnas yra stipriausias ir didžiausias religijos priešas. "(Iš laiško). Toks rūpestis kūnu nurodo į katalikišką religingumą, kurio svarbiausias tikslas - perkeistas, prisikėlęs kūnas, besidžiaugiantis tobulu erotiniu ryšiu su Dievu. Šio rūpesčio kodeksas - pamatinis krikščionybės šventasis tekstas - šventasis kūnas, kuris gali būti liečiamas, interpretuojamas, ,sukuriamas' tik pagal tam tikras nustatytas „saugias" taisykles -besirūpinantis kūnų nuerotinimo/suobjektinimo režimų kūrimu ir praktikomis. Tuo tarpu kultūros priklausomybė vienam ar kitam identiteto įvaizdžiui gali būti nusakoma pagal jos literatūroje interpretuojamą „pamatinį" tekstą bei pačios kultūros tekstų patirčių „tūrį", kuris yra greitos reakcijos į Kitą kultūrą sąlyga bei pasekmė3. Lietuvių literatūroje tokiais mito-simbolines „pamatinio" - šiuo atveju Šv. Rašto - teksto struktūras (rekonstruojančiais tekstais laikytini A. Vaičiulaičio Valentina, kone visa A. Škėmos kūryba, dalis A. Nykos-Niliūno poezijos, T. S. Kondroto Žalčio žvilgsnis ir dar keli kiti kūriniai. Škėma rašo „savo" Šv. Rašto versiją pasirinkdamas kasdienybę, Jeruzalės atitikmenį - Čikagą, „žydiškos" tremties motyvą pritaikydamas „lietuviškajam" egziliui bei žmogaus būtį suvokdamas kaip nesibaigiančią kelionę be pradžios ir be pabaigos (nomadiškumą). Tradicinė, t.y. oficiali lietuviška literatūrinė bendruomenė formuojama „horizontaliu" principu.4 Čia prioritetas teikiamas nacionalizmui. Tokia situacija presuponuoja stereotipiškai apribotą interpretacinę reakciją į Kitą kultūrą, o tai nurodo į komunikacijų impotencijos paslėptis. ,Nacionaliniais' laikomiems kūnams/tekstams būdingas frigidiškas fališkumas,- jie nuolat įsitempę, pasiruošę mirti (už hermofroditišką Tėv-ynę Motiną). Tuo tarpu Škėmos tekstai praneša apie vertikalios bendruomenės kūrimą. Čia personažų/kalbos kūnai - ieškantys ir neturintys vienos tiesos, už kurią mirtų. Tai nuolatinė atvirumo, kaitos vieta, plyšys, pro kurį žiūri Kitas. Pasirenkamas teksto tapatybės būdas - literatūrinė, ,grynojo meno' bendruomenė, laikas kūriniuose neturi istorinės kryptingos pradžios ir pabaigos trajektorijos, nomadiškumas - tai kasdienybė bei Dievo ieškojimas ir tokie pat kasdieniški, nepastebimi Jo apsireiškimai joje. Taip mes atrandame religinį, modernų (tikslingai nukreiptą) tekstą. Škėma savo kūryba išpildo savo motto: „tikėkimės, yra [manomas žmogaus, lietuvio ir amerikono liedinys. "(P.526), juolab, kad, turint galvoje istorines lietuvių tautos patirtis, niekur neaišku, kur yra sava-svetima, o kur svetima-sava. Kalbėdamas Santaros suvažiavime apie ideologinį tautiečių auklėjimą bei virkavimus dėl to, kad lietuviai neturį meno, Škėma sakęs: „Dailėje -jaunuolis sužinos, kad literatūrinis siužetas yra lemiamas ir kad rusiškoji realistinė (ir natūralistinė) mokykla yra lemiama. Haremiškai išsilenkusios lietuvaitės (muilo reklamos nepadorumu), šokančios apie koplytstulpi, lyg apie kokį falinį simbolį, bus pavadintos idealistiniu realizmu. Ne per daug kam ateina į galvą, kad lietuviškų raštų spalvų deriniuose jau buvo ir lietuviškasis fovizmas, ekspresionizmas, mondrianinis abstraktizmas, kad lietuviško smuikelio, lietuviško žmogaus, veido ir figūros pailgame, patvariai kenčiančiame išpjaustyme slypėjo ir mėlynoji Picasso epocha, ir Gromaire neorealizmas. Kraitis gulėjo čia pat. Reikėjo ateiti ir semtis pilnomis rieškučiomis. Kai kas pasisėmė. Ir įrodė, kad lietuviškas menas gali būti ir tarptautinis menas. Tai dailininkų nuopelnas, kurie, pasivaikščioję po Paryžių, pratęsė ir tebetęsia čiurlioniškus ieškojimus. Literatūroje bet palikime šiandien literatūrą ramybėje, tai ypatingai man skaudus klausimas, kur, bijau, galiu pradėti ar šaukti, ar keiktis."(P.517) Būtent tokių patirčių afektuojamas, Škėma atlieka pseudolietuviškumo autopsijas, bandydamas užauginti literatūros kūną su visomis pilnavertėmis, savo amžių atitinkančiomis dalimis. (Tarsi) esant vienodoms skaitymo patirtims, Škėmos tekstuose nevengiama angliškų, vokiškų bei lotyniškų citatų,- šie inkliuzai, kaip ir interpretacinė kitų kultūrų patirtis, būtina skaitant ir norint suprasti, prakiurdo lietuviško, hermetiško teksto apsauginę nekaltybės plėvelę ir leidžia mėgautis vakarietiškos kultūros ženklų skaitymo malonumais. Iki Škėmos lietuvių literatūroje žmogiškasis kūnas buvo aprašomas kaip neišsiskiriantis iš peizažo, kaip sudedamoji peizažo dalis. Škėma bene pirmasis lietuvių literatūroje „iškerpa" žmogiškąjį kūną iš peizažo. Kūnas tampa savarankiškas, pats sau molbertas. Škėma ne aprašo, bet vaizduoja kūną. Esminis momentas - vaizdas. Erdvės griebiamasi tiek, kiek pats kūnas jos užima; laikas reikalingas tada, kai kūnui tapyti reikalingas prieš tai jo atliktų judesių fonas. Taigi, kartu su Škėmos kūno vaizdavimu lietuvių literatūra praranda molbertišką, nuo kūno atsietą erdvę bei laiką. Škėmos kūryboje laikas ir erdvė yra įvykis, atsirandantis kartu su kūnu. Škėma reflektuoja savo „istorinę" situaciją: „Aš tikiu, kad daugelis mūsų aplamai yra supažindinti su pagrindiniais faktais: gimė, mirė, laimėjo, sumušė, žuvo. Tačiau ar daugelis mūsų esame supažindinti: pastatė, nubraižė, parašė, nutapė, grojo, vaidino. Aš ir šiandien labai dažnai susergu tokia nostalgija, dėl kurios nebūtų gėda net prieš vyriškiausiąjį vyrą. Vilniaus bokštų smaigaliai įsibedę į aukštąjį dangų, ir jums atrodo, jūs galite įnerti į žydrumą šitie smailūs pirštai nulydės jus iki paties dugno, ir jūs puikiai žinote, ką surasite dugne: siauras , susiraizgiusias žydų geto gatveles, kuriomis vaikščioja žydai, tie patys, ramiausiai pražingsniavę tarp suakmenėjusių Raudonosios jūros bangų ir vėliau pradėję tapyti pasakiškus paveikslus: sužadėtinius, skraidančius virš cerkvių, ugnines gėlių puokštes, labai išmintingus rabinų veidus, tokius išmintingus, kad jie jums niekad nepasakys, ar yra pomirtinis gyvenimas. Jūs įeinate į baziliką, ir jus pasitinka dešimtys laimingų statulų, jos prilaiko marmurinius portalus, jos uosto akmenines gėles, jos pučia į ragus, ir erdvėje skraido obuoliai, kriaušės, vynuogės. Kažkoks šventasis intymiai moja jums pirštu, ir šventoji Kotryna siūlo pasėdėti ant kankinimų rato, ir, žinoma, jūs ne per daug sugebėsite melstis tokioje bazilikoje, bet jeigu jūs ateisite su mergaite, kuri jums patinka, jūs būtinai ją pabučiuosite prie kurio ypatingai rimto ir barzdoto šventojo (juo galima pasitikėti), ir nemanau, kad mergaitė priešinsis, juk nedera triukšmauti bažnyčioje. Aplankęs baziliką jūs sužinosite, koks būtų Dantės dangus, jeigu Dantė būtų rašęs prieškrikščioniškoje eroje. Tai tik trupiniai Vilniaus, tai tik trupiniai istorijos, laimingos istorijos, o kur visa kita? Kur kaimo aniuolas? Kur visa kita? "(P.516-517) Būtent montažo, tapymo, nuolatinio pertapymo veiksmu Škėma pirmasis lietuvių literatūroje ėmė kurti paviršių. Iki tol paviršius (kūnas, peizažas) buvo tarsi duotas, o jame reikšdavosi įvairios „gelminės, vidinės sielos būsenos" (veide atsispindėdavo pyktis, raudonis, gėda, žiaurumas; gašlios akys ar nervingas rankų trūkčiojimas; žmogus, apgyvendinantis jau iki jo buvusį peizažą). Škėma tuo tarpu kuria ne ant paviršiaus, bet patį paviršių: judesys ir ranka kuria vienas kitą, veido išraiška - veidą, judesys ar maniera - kūno visumą. Paprasčiau tariant, kūnas Škėmos kūryboje yra tiek, kiek jis yra intencionalus, veikiantis, patiriantis poveikį. Žmogiškasis kūnas yra pats paviršius. Jei nėra žmogaus kūno, nėra ir peizažo, erdvės, laiko, paviršiaus; erdvė, laikas kuria?/ tik esant nuolatiniams ryšiams tarp kūnų, daiktų, savybių, esant nuolatiniam erotiškumui, kuriančiam įvykį. Škėma sustabdo, karpo, dėlioja šį sūkurį, suteikia kontūrus vaizdu, sukuria membranas-Iinijas, kuriose patalpina prasmės (atrinktų reikšmių) galimybę. Būtent todėl čia aktualu kalbėti apie Deleuze paviršių, kur gaminama prasmė, Podorogos odos kūną bei (Kito) veido mašiną, kur tapyba, linijos, spalvos momentiškumas ir yra Deleuze paviršiaus prasmės kaip įvykio atitikmuo. Būtent įvykis, susitikimas su Kitu kuria ankstyvąjį „ikidrobulinį" Škėmos kūną-paviršių. Tik tokio susitikimo metu atsiranda kūnas kaip vaizdinys, nes tik tuomet jis yra prasmingas (t.y. surinkęs tam tikras reikšmes) tekste. Balta drobulė - romanas be vientiso fenomenologinio kūno, bet su psichologizuotais, reflektuojamais skirtingais kūno vaizdiniais, kūno-afekto variacijomis. Beprotybė, kuri ne dominuoja tekste, bet yra aprašinėjama, neturi nieko bendra su „odos kūnu", su projektuojamu paviršiumi, kaip ir estetiškumo siekimas. Klausimas ,,kaip aš atrodžiau apalpęs?" arba replikos apie neestetišką mirtį išsistūmus pro daugiaaukščio langą,- tai ne tampantis, bet į dalis suskaidytas, įsivaizduojamas, su-objektinamas kūnas, jo vaizdinių psichologizacija. Būtent čia randa vietos Foucault diskursyvumas. Algimanto Bučio žodžiais tariant, Škėma silpniausias, kai mąsto arba filosofuoja. Baltoje drobulėje būtent tai ir daroma. Literatūriškai stipriausios vietos - vaizdavimo intarpai: .Aš matau plaukus ant Tavo koiu, juos bučiuoja Magdalena. Ir matau ištemptus raumenis, juntu nervišką Tavo pyktį, skrenda pirkliai ir prekės nuo šventyklos laiptų. "(P.312) Kūniškumas, jo suvokimas, eksponavimas ir reprezentavimas yra tema, kurios analizei neužtektų kelių gyvenimų. Tokia perspektyva - nepakeliamai sunki, todėl būtina pasirinkti strategiją, kas ir bus daroma kitame skyriuje II. Kūnas kaip vaizdinys 1. Kūno samprata. Kaip galima mąstyti kūną (ne sielą, dvasią, subjektyvumą, o būtent kūną) ir -plačiau - kūniškąją patirtį? Mąstyti kūną kaip objektą neįmanoma. Todėl tipologinis aprašymas tampa betiksliu ir yra absoliučiai priešingas fenomenologiniam. Tačiau, kad apskritai galėtume apie kūną rašyti, jo neįmanoma išlaikyti kaip vientiso fenomenologinio kūno. Tam, pasitelkiant refleksiją, kuri neįmanoma be psichologinio lygmens, pasirenkama kūno kaip vaizdinio strategija. Būtent tokiu principu daugeliu atveju kuriamas kūnas ir Škėmos tekstuose. Ne tik mes valdome kūną, tačiau ir patys esame jo valdomi, priklausome jam, todėl esame; mums nepavyksta jo pasisavinti. Egzistuoja kūnai (ne mumyse ir aplinkui mus) - dangaus, žmonių, gyvūnų, materialūs etc), ir egzistuoja kūnas, kuris kažkodėl atsiduria pasaulio daiktų centre. Tai savotiškas Panoptikumas. Mes visuomet ne kituose kūnuose, o savajame. Kaip mūsų nuosavas kūnas suvokiamas kūnas, kurį mes kontroliuojame, kuriam turime valdžią. Toks suvokimas susiduria su jam priešingu: mes esame kūno mašinos viduje ir neturime jai jokios įtakos. (Antrąjį pojūtį, kai jis tampa dominuojančiu, Antony Giddens vertina iš socialumo prarasties perspektyvų kaip negebėjimą kurti nuosavą asmenybės naratyvą). Tokia perspektyva iš dalies grįsta psichologiniu diskursu: kalbama apie išgyvenimą, Aš jausmą tapatybę. Tuo tarpu kūnas iš fenomenologinių pozicijų (V. Podoroga) visuomet yra vaizdinys. Jis nuolat siūbuoja intencionalių išgyvenimų tėkmėje, jis pasinėręs į įvykio laiką ir neturi nieko bendra su mūsų kūno įsivaizdavimu erdvėlaikyje. Jei priimsime kartografuojančią, pasaulio tapsmo upę sustabdančią poziciją,- kūnas yra paslanki riba tarp ateities ir praeities vaizdinių. Mano kūnas kiekvieną konkrečią akimirką yra tik vedlys, atsidūręs tarp daiktų, kurie jį veikia, ir daiktų, kuriuos veikia jis pats; atvirkščiai, atsidūręs takiame laike, jis visuomet yra apibrėžtame ,taške', kur mano praeitis tik ką pasibaigė veiksmu. Neegzistuoja „daiktai", „materijos", „objektai", o yra vientisas dinamiškas jutiminių vaizdinių laukas, kuriame, nė akimirkai nesustodamos, tęsiasi variacijos visų apraiškų, veiksmų, reakcijų, būdingų tam ar kitam kūniškumui. Nuolat tampantis pasaulis negali būti niekuo kitu nei tarpusavyje sąveikaujančių vaizdinių sistema. Tokiu būdu mūsų kūnas yra tik vienas iš specifinių vaizdinių, pajėgiantis užimti centrinę vietą pasaulyje, tapti ypatingu ekranu, pro kurį „prateka", diferencijuojąs! „pasaulio tapsmo" upė. Kūną būtina įsivaizduoti kaip slenkstį (A. Bergson), „plyšį", „momentinę išpjovą", „centrą", kad būtų galima apie jį kalbėti. Tai kūnas, kuris „mąstosi", jis nėra kūnas-objektas, subyrėjęs į antropologinio ar kitokio žinojimo struktūras. Būtent toks bergsoniškasis kūno, esančio akimirkos veiksmu, būtent tuo momentu išsiskiriančio iš kitų vaizdinių, supratimas vėliau plėtojamas Merleau-Ponty. Egzistuoja, pasak Podorogos, trys slenksčiai, kurių pagalba gimsta kūno vaizdinys. Bandydamas laikytis Bergsono pozicijos, mokslininkas skiria keturis „tarpslenksčius": 1. Kūnas-objektas 2. Kūnas -„mano kūnas" 3. Kūnas-afektas 4. Mąstomas, vientisas kūnas (transcendentinio plano operacijos) Kūno būkles Podoroga nustato pagal kūnui būdingą „intensyvumą" - sugebėjimą atspindėti arba „praleisti" skirtingas energijos rūšis. Viskas priklauso nuo pasirinktos strategijos: slenksčio-tėkmės interpretacija, kurią renkasi Podoroga, ir kuria remiuosi savo darbe, yra priešinga kūno stratografijai, kuriai ypatingai pritarė E. Husserlis ir M. Heideggeris. Tam, kad galėtume atlikti tam tikrą skaitymo veiksmą ir jį užrašyti, būtina „pristabdyti" pasaulio tapsmo upę, įvedant statišką kartografijos metodą. Būtent jo pagalba, pasitelkiant tam tikrus kūno vaizdinių modelius, įmanoma užrašyti tekste apsireiškiančius kūno kontūrus, kurių neturi Merleau-Ponty kūno samprata. Tolesni samprotavimai ir bus paremti minėta kūno kartografija, kurios principus čia ir pateiksiu. Kūnas - kanonas Kūnas - afektas Mirtis "O Miręs kūnas Mano kūnas Kito kūnas Kūnai -objektai Proto­ kūnas Kūnas - organizmas Čia esminė perskyra nurodoma tarp kūnų-objektų ir kūnų-būsenų vaizdinių. Kūnai-objektai (kūnas-kanonas, kūnas-organizmas, kūnas-ginklas) išdėstyti ant elipsės linijos. Kad juos suvoktume, turime priimti prielaidą, kad galime išeiti už savo kūniškumo, kurį patiriame kaip pirminį išgyvenimą. Kūnai-objektai yra stebimi, projektuojami, disciplinuojami, konstruojami kūno vaizdiniai, tuo tarpu kūnai-būsenos (mano kūnas, kūnas-afektas, kito kūnas, proto-kūnas) yra vidiniai (kai esu savo kūno viduje ir sutampu su juo) kūniškumo pergyvenimai, jie išdėstyti elipsės viduje, jų epicentras - nulinė kūno ašis. Kūniškumą mes visuomet išgyvename sąveikaujant fundamentaliems konfliktams. Kūnas egzistuoja kaip pirminis mūsų išgyvenimas. (Čia gal vertėtų apžvelgti J. Lacano veidrodines stadijas, bet dėl darbo apimties to vengsime). Kyla klausimas: ar įmanoma įsteigti savo žvilgsnį kaip nepriklausomą stebėtoją, išeiti už savo kūno patyrimo? Jei priimsime tokią poziciją kaip įmanomą, atsivers esminė distinkcija, kurią daro Podoroga tarp kūnų-būsenų ir kūnų-objektų. Kūnai-objektai yra stebimi, projektuojami, disciplinuojami, kontroliuojami kūno vaizdiniai. Būtent tokio požiūrio į kūną sistemas ir tyrinėjo M. Foucault. Tik jokiu būdu nereikia pamiršti, kad kalbama apie kūno vaizdinius, o ne apie sinestetišką, fenomenologinį kūną. Kaip vyksta kūno vaizdinių, kurie visuomet yra pagrįsti psichologiškai bei susiformavę žinojimo apie žmogiškąjį kūną diskurso pagalba, slinktis suvokiant savo kūniškumą? Pradinį kūniškumo išgyvenimą galima pavadinti „aš-jausmu". Tai buvimas savo kūno „viduje", kai „aš" ir „mano kūnas" yra neatskiriamas ir neišardomas, vieningas psichosomatinis „geštaltas". Jis dar nėra kūno vaizdinys, nes dar nėra žinojimas apie savo kūną. Tai savotiška ikiveidrodinė, kūdikio stadija, kai dar nėra sutiktas Kitas. Tol, kol kūno nereikia valdyti, kol jis juda „pats kartu su manimi", kol nėra formuojamas kūno vaizdinys kaip žinojimas apie kūną, tol galima kalbėti apie „aš-jausmą". Mano kūno vaizdinio susiformavimas jau yra kūno vaizdinio gimimas. Sis savo kūno suvokimas, tuo pačiu suvokimas, žinojimas apie kūniškumą, yra sudėtingas procesas, įmanomas tik per kito kūno patyrimą. Kūno vaizdinys kaip mano kūnas niekuomet nėra išbaigtas, jis kinta, tampa tik esant santykiui su kito kūnu. Kūno vaizdiniai, sukuriami tokiu būdu, vienas kitam priešinasi, vienas kitą papildo ar neigia. Nulinė kūno ašis, pasak Podorogos,- tai tokia tranzityvi padėtis, kuri iš principo niekada negali būti užimta; tai vieta, perėja, kurioje vienas kūno vaizdinys nuolat keičia kitą. Galima kalbėti apie apie kūno vaizdinį kaip apie tam tikrą formą, kuri siekia užimti tranzityvumo teritoriją, t.y. tapti vieninteliu kūniškos saviidentifikacijos modeliu. Kūnas-afektas šiuo atveju yra formos netektis. Kai kito kūnas žvilgsniu, prisilietimu ar buvimu šalia „kėsinasi" į mano kūną, jis praranda formą ir tampa kūnu-afektu, t.y. tokiu beformiu kūno vaizdiniu, kuriame jau nėra centrinio atskaitos taško. Trumpai apibūdinant šių kūno vaizdinių, kuriais yra valdomas žmogiškas kūnas, sąveiką, galima nurodyti: 1) mano kūnas, kuriam aš priklausau per aš-jausmą, išgyvenamas kaip kito kūno vaizdinys, kurį aš turiu; 2) priklausyti ir turėti santykis reiškiasi tranzityvumu, perėjimais nuo priklausyti prie turėti ir atvirkščiai. 3) šie perėjimai galimi tik kaip kūno vaizdinio praradimas (kūnas-afektas) ir kaip nesąmoninga orientacija į stabilų karkasinį provaizdį (proto-kūną). Egzistencinės problematikos turėti ir priklausyti modusai (kuriuos norint aptarti plačiau, tektų imtis išsamesnės kūno-sau ir kūno-kitam - sartriškųjų kategorijų analizės), kaip mano kūno - kito kūno sąveikos išraiškos, metaforiškai gali būti apibūdinti kaip despoto (kuris visiškai turi) ir kūdikio (kuris visiškai priklauso) santykiai su savo kūno vaizdiniu. Despotas ir kūdikis yra dvi radikalios formos, kurios užima tranzityvumo ašį ir įtvirtina vieną vienintelį kūno vaizdinį: despotas kaip toks kito kūnas, kuriam nėra jokių slenksčių, ir kuris eliminuoja mano kūno vaizdinį - su išlygomis (būtent dėl to vartojama despoto metafora) galima teigti, kad tai įmanoma tik Dievui (E. Levino Kitas); kūdikis kaip tokia mano kūno modifikacija, kurią išreiškia „aš-jausmas", ir kuriai dar nėra kito kūno - kūno fenomenas dar neatsiskyręs nuo pasaulio fenomeno. Kai mes kalbame apie žmogišką kūną kaip įvairių kūno vaizdinių sąveiką, šis atsiduria tarp despoto ir kūdikio, nes savo kūno suvokimas yra konfliktiškas ir išgyvena nuolatinę įtampą,- mes priklausome savo kūnui, ir esame užvaldomi kitų kūnų, tuo išgyvendami savo kūniškumą kaip būseną ir įvykį. Apibendrinant kūnų-būsenų sritį, kurią atskiriame nuo kūnų-objektų pasireiškimo teritorijos, reikia pasakyti, kad kūnai-būsenos yra atskirti vienas nuo kito slenksčiais, kurių peržengimas sukuria minėtų bendriausio pavidalo vaizdinių tranzityvumą. Tuo tarpu perėjimas nuo vienos sferos prie kitos, nuo kūnų-būsenų prie kūnų-objektų, numato ne slenksčius, o distancijas. Kūnai-objektai nėra tranzityvūs, nėra būsenos ir nėra įvykiai. Kūnai-objektai yra objektai: Objektas, kaip mes matėme, apibūdinamas tuo, kad jis egzistuoja partes extra partes, ir kad būtent todėl tarp jo dalių ir tarp jo paties bei kitų objektų būna tik išoriniai ir mechaniniai -priimto ir perduoto judesio, arba kintančių dydžių funkcijos - santykiai.[4$] Jei kūnų-būsenų konfliktiškumas kyla iš mano kūno ir kito kūno susidūrimo, tai vidinio kūno vaizdinio objektyvacija yra radikali trajektorija, kuria perduodamos šios įtampos. Kitas, kuris kėsinasi į mano kūną jau vien tuo, kad mano kūnas irgi yra kito kūnas - vienas iš daugelio matomų kūnų, siekia objektyvizuoti mano kūno vidinį pergyvenimą. Objektyvuojantis kito žvilgsnis, stebintis mane iš išorės, atlieka žudikiškai nusiteikusio kontrahento vaidmenį: mano kūnas kaip objektas yra miręs kūnas (ir atvirkščiai, kai aš stebiu kito kūną kaip vieną iš daiktų - esu toks pat žudikas kito atžvilgiu). Miręs kūnas (savaime suprantama, ne tiesiogine prasme) yra absoliučiai paklusnus objektas, kuriuo galima disponuoti, kuris gali būti stebimas, prižiūrimas, konstruojamas, auklėjamas, gydomas, disciplinuojamas, pūdomas, kankinamas ir t.t., tačiau svarbiausia — naikinamas. Miręs kūnas egzistuoja kaip opozicija kūnui-ginklui, kuris nurodo į visus gyvybingo kūno konstravimo mechanizmus (bėgiojimas, sunkumų kilnojimas, aerobika - visas body building ir body shaping kompleksas -treniruoto/gyvybingo kūno vaizdinys). Asketas, kuris atlieka kūno marinimo praktikas, kuris iki smulkmenų žino, kaip turi būti alinamas kūnas, ir atletas, kuris konstruoja savo totalų kūną-ginklą, yra du kraštutiniai kūnai-objektai, išsidėstantys gyvybingumo ir mirtingumo linijoje kaip mano kūno ir kito kūno įtampos išraiškos. Santykis linija kūnas-ginklas - mano kūnas - kito kūnas - miręs kūnas yra apgręžiamas santykis (kaip jau buvo minėta, mano kūnas irgi yra kito kūnas). Kūnas-kanonas ir kūnas-organizmas yra tarpinės kūno vaizdinio objektyvizacijos formos. Kalbėti apie kūną-kanoną, tai - nurodyti į idealų kūną, kuris gali būti išreikštas ir įkalintas tiek vaizduojamajame mene, tiek įvairiausio pobūdžio tekstuose (nuo egiptiečių bareljefų, Heraklio skulptūrų, Pranciškaus Asyžiečio iki šiuolaikinių manekenių, pop ir porno žvaigždžių). Kiekviena epocha ir kultūra turi bei propaguoja savo kūną-kanoną, kuris siekia būti tobulas, ergo autoreferentiškas. Kūnas-organizmas, arba žinojimas apie kūną kaip apie organizmą, leidžia kūno-objekto vaizdinio konstravimo mechanizmus taikyti atskiriems organams: tai gali būti artima mirusiam kūnui (kurio ryšys su autopsijos praktika akivaizdus),- anestezija kaip laikinas organo neutralizavimas, arba, tarkime, plastinė operacija kaip organo projektavimas (kūno-ginklo projekto dalis). Distancijomis atskirtiems kūnams-objektams, skirtingai nei kūnams-būsenoms, Nebereikia vidinio fenomenalaus matmens, o tai reiškia, kad nebėra esminės psichodinaminės egzistencinės kūniškumo patyrimo grandies,- mano santykio su savo kūnu ir kito kūnu. Kūnas tampa objektu tiek, kiek apribojama jo gyvybinių jėgų veikimo autonomija, tiek, kiek mes prarandame savo kūno vaizdinio kontrolę. [58] Čia pateikiama kūno kartografija parodo pačius bendriausius kūno vaizdinius, kuriais siekiama aprėpti visą sudėtingą kūno vaizdinių išgyvenimo, konstravimo ir sąveikos lauką - tam tikrą metaschematinį lygmenį, kuriuo čia vadovaujamasi, ir kuris reikalingas kaip pats plačiausias kontekstas - į kartografiją telpa visi įmanomi kūno vaizdiniai. Sis kontekstualus lygmuo yra neišvengiamas, jei norime kalbėti apie skirtingus vyraujančius ar išstumtus kūno vaizdinius konkrečiame tekste. Tik nereikia pamiršti abstraktaus kartografavimo pobūdžio. Kadangi toliau bus vartojami istorinių laikotarpių kūno vaizdinio tipai, reikia čia trumpai apžvelgti ir kūno vaizdinių istorinę genezę. 2. Kūno vaizdinio psichogenezė. Archeologinė kūno vaizdinio rekonstrukcija reikšminga ne tik kontekstualiai, bet kūno vaizdinio susiformavimo ir plitimo tam tikroje epochoje analizė suteikia specifinį žinojimą apie kūniškumą, - kūnas atpažįstamas kaip istorinis (apibrėžtas konkrečios erdvės ir laiko) sąmonės konstruktas; kūno vaizdinys, kuris susiformuoja su nauju žinojimu (epistema), nauju kataklizmu, naujomis technologijomis. Tokie istoriškai susiformavę kūno vaizdiniai neišnyksta, yra aktualūs ir šiandien. Jie persidengia, išnyra ar pasislepia įvairiose situacijose. Mes neturime vieno kūno vaizdinio vienam kūnui, o tai yra problema, norint svarstyti kūno vaizdinių specifiką nūdienos kontekstuose. Norint ją spręsti, o sprendimas šiuo atveju reikštų begalinį aprašinėjimą, telieka tik parodyti pačią problemą. Galima išskirti dvi kalbėjimo apie pirminį kūno vaizdinį linkmes: kalbėti apie senųjų kultūrų kūno provaizdį, arba apie kūno vaizdinio kaip tokio gimimą. Čia svarbu atskirti kūno vaizdinį nuo jo požymių, nes senosios kultūros (senovės indų, egiptiečių ir kt., net antikinė) neturi kūno kaip išgyvenamos visumos idėjos, t.y. to, ką mes vadiname kūno vaizdiniais. Metonimiškas kūnas aptinkamas Antikos tekstuose. Tai kūnas kaip tam tikras kūno dalių iš(si)dėstymas ir su(si)dėstymas, kur kiekviena kūno dalis yra priklausoma (tiek vietos, tiek funkcijų) požiūriu viena nuo kitos. Toks geštaltas numato jos tam tikrą padėtį, poziciją jos pačios atžvilgiu. Kiekviena kūno dalis yra savarankiška, tačiau būtinai nurodanti į kitas kūno dalis,- metonimiškas kūnas nežino jį išcentruojančio ir koordinuojančio ego, kurį pakeičia visų kūno dalių aprašymas („surinkimas").Čia esama dvejopų kūno provaizdžių: kūnų-pavyzdžių (dievų kūnai) ir kūnų-kopijų (mirtingųjų kūnai). Esminį skirtumą čia sudaro galios judėti savarankiškai (ne)turėjimas; mirtingieji negali patys atlikti judesio tol, kol jiems „nepadeda" dievai. Mirtingas kūnas yra nejudrus, dieviškas kūnas, savo ruožtu nėra kuris nors kūnas,- jis apibūdinamas kaip „kūnas apskritai", tam tikra galios ir psichinės energijos sankaupa, o ne savarankiška visuma. Graikiškasis dievas pasirodo kokiu nors kūnu, o ne savo kūnu,- jam būdinga turėti ne savo kūną, bet pavidalą, kuriuo jis „reiškiasi". Kalbant apie viduramžišką kūno provaizdį, galima postuluoti „dvasiškumo" ir „kūniškumo" vienybę, bet būtina atkreipti dėmesį į askezę, gana įtariai vertintą oficialiosios krikščionybės, kaip į padidintą dėmesį savo kūnui, bei tam tikras labai svarbias manipuliacijas skausmo efektais. Pirmasis kūno vaizdinys, t.y. autonomiško ir vieningo kūno idėja, pasak Podorogos, gimė Renesanso - Naujųjų laikų sandūros metu: „Žmogiškasis kūnas" - sąlyginai vėlyvas kultūros produktas, ir jo atsiradimas sutampa su „baigtinumo" jausmo vystymusi, žmogiškos būtybės mirtingumu. Tarp subjekto, pergyvenančio buvimą savo kūne, ir jo fizinio kūno įsiterpia mirtis. Pirmieji kūno vaizdiniai -soma, pavyzdžiui,- greičiausiai buvo taikomi mirusiam kūnui, lavonui, nei gyvam; kūnas atsirado iš savo mirties.[58] Šio atsiradimo priežastis - autopsija ir skverbimasis į mirusį kūną - reikalauja platesnių paaiškinimų. a. Miręs kūnas. Mirusio kūno vaizdinys atsirado konkrečioje epochoje, konkrečiomis aplinkybėmis, kartu su autopsijos praktika ir Dekarto dviejų substancijų atskyrimu. Atskirdamas dvi - res cogitans (mąstančiąja) ir res extensa (tįsiąją) substancijas, Dekartas, galima sakyti, „išrado" kūną kaip autonomišką mechanizmą. Tuo pačiu metu išplito ir autopsijos praktika,- t.y. į kūną nustota žvelgti kaip į sakralų reiškinį. Kūnas, kuris yra skrodžiamas, egzistuoja tik kaip kūnas-mašina, kuri turi būti peržiūrėta tam, kad būtų sukurtas žinojimas apie jos veiklą. (Pirmoji anatomija, Anatomía del corpo humano, pasirodė 1560m., Leonardo da Vinči ir Vezalijaus „fabriko" kanonai dar anksčiau. Žmogiškas kūnas palaipsniui praranda savo neliečiamumą, paslaptį ir tampa mirusiu žmogiškumo likučiu, lavonu; pirmieji skrodimai perkelia jį į medicininių objektų klasę.[58] Tokį kartez i etiškąjį kūno vaizdinį galima konstruoti, disciplinuoti ir atitinkamai modifikuoti. Tuo metu itin populiarios kūno-mašinos, kūno-mechanizmo ikonografijos realiai pradeda reprezentuojamo kūno erą. „Nuodėmklausys šnabžda kenčiančiam į ausį, paskui jį palaimina, ir iš karto egzekutorius, rankoje turintis geležinį vėzdą, naudojamą skerdykloje, atsivedėjęs smogia juo nelaimingajam į smilkinį, ir šis miršta: po akimirkos mortis exactor didžiuliu peiliu perpjauna jam gerklę, iš kurios pasipila kraujas; tai šiurpą keliantis reginys. Budelis perpjauna jam sausgysles prie kulnų, perskrodžia pilvą ir išplėšia širdį, kepenis, blužnį, plaučius, pakabina ant geležinio kablio, paskui pjausto ir smulkina į gabaliukus, o šiuos kabina ant kitų kablių taip, tarytum mėsinėtų gyvulį. Žiūrėkite, kas gali į tai žiūrėti". Toks begalinis kūno smulkinimas, akivaizdžiai primenantis skerdyklą irgi tampa reginiu, kiekvienas gabaliukas atsiduria tarsi vitrinoje. [20] (žinoma, čia nereikėtų kreipti dėmesio į baudžiamojo kūno specifiką) Šis dokumentinis aprašas - tai pavyzdys, kaip galima elgtis su žmogiškuoju kūnu, kaip jis gali būti eksponuojamas ir tekstuliai reprodukuojamas. Kūnas-mašina sudarytas iš atskirų, išardomų organų. Skrodimo praktikos akivaizdžiai šiuo atveju sietinos su egzekuciniais mechanizmais. Pasak M. Foucault, egzekucija virsta viešu skrodimo aktu. Autopsijos ir mirusio kūno vaizdinio atsiradimo koherentiškumas galėtų būti suprantamas kaip naujas požiūris į mirtingumą: Po to atėjo Apšvieta; mirtis įgijo teisę į aiškumą ir tapo filosofijos objektu bei žinių šaltiniu: „Kai filosofija atnešė savo fakelą civilizuotoms tautoms, pagaliau buvo leista nukreipti tyrinėjantį žvilgsnį į negyvas žmogiško kūno liekanas, ir šios liekanos, neseniai dar buvusios šlykščiomis kirminų aukomis, tampa vaisingu pačių naudingiausių tiesų šaltiniu. "[25] Pasak Foucault, gyvenimas, liga ir mirtis sudaro techninę ir konceptualiąją šios epochos trejybę. [25] Kartezietiškasis res extensa ir autopsija integruoja į gyvųjų pasaulį mirtingumą mirusio kūno vaizdinio pavidalu. Kūnas-mašina atveria kelius tiems kūno vaizdinio konstravimo mechanizmams, be kurių neįsivaizduojama nei šiandieninė medicininė praktika, nei daugelis reprezentavimo modelių, įskaitant visas kūnų-mašinų apraiškas šiuolaikinėje visuomenėje. b. Suluošintas kūnas. Suluošinto kūno vaizdinys - bazinis kūno suvokimo kompleksas, atsirandantis kartu su dviejų pasaulinių karų patirtimi ir pasekmėmis -luošumu ir protezu. Suluošintas kūnas, kaip ir suluošinta psichika, nebėra pilnavertė kartezietiška mašina, tačiau kūno kaip autonomiškos visumos pergyvenimas išlieka. Suluošinti kūnai pergyvena savo kūniškumą, nepaisant nepataisomų trūkumų. Kūno vaizdinys išlieka nefragmentiškas - žmogus, netekęs rankos, išgyvena viso kūno būseną: luošys ranką ir toliau jaučia., patiria pasikartojantį skausmą nesančioje rankoje, kurį sukėlė į ją įsmigusios skeveldros. M.Merleau-Ponty tai vadina fantominiu organu: Būtina suprasti, kokiu būdu psichiniai determinantai ir fiziologinės sąlygos sukimba vienas su kitu: neaišku, kaip fantominis organas - jeigu jis priklauso nuo fiziologinių sąlygų ir reiškiasi, tokiu atveju, beasmenio kauzalumo rezultatu - gali, iš kitos pusės, paklusti asmeninei ligonio istorijai, jo prisiminimams, jo emocijoms ir geismams [...J Fantominis organas nėra paprastas kauzalumo rezultatas, bet ir juo labiau ne cogitatio. [49] Suluošinto kūno vaizdinys atveria kūno kaip būsenos, kinestetinio pergyvenimo galimybę, kartu su juo atrandamas tvirtinimas, kad mūsų kūno įsivaizdavimas ir kūniškumo pergyvenimas nepriklauso nuo objektyvaus fizikalistinio, biocheminio kūno -mėsos nuostolių: Prisiminimas ir emocija veda į fantominio organo atsiradimą ne taip, kaip vienas cogitatio seka paskui kitą cogitatio, arba kaip sąlyga nulemia pasekmę; kalba eina ne apie mąstymo kauzalumo formavimą pagal fiziologini kauzalumą, tačiau apie tai, kad viena egzistencinė pozicija motyvuoja kitą, kad būties pasaulyje atžvilgiu prisiminimai, emocija ir fantominis organas yra lygiaverčiai. [49] Kartezietiško mąstymo kritika, kurią pateikia Merleau-Ponty, nukreipta prieš svarbiausią Dekarto distinkciją, „dvasiškumo" ir „kūniškumo" atskyrimą. Suluošinto žmogaus patirtis nurodo į psichosomatinę vienybę,- prisiminimas apie nutrauktą ranką, emocija sukelia fizinį skausmą. Kūnas neegzistuoja atskirai nuo dvasios ir mąstymo. Fantominis organas yra vienas iš daugybės fenomenų, kuriuose susilieja „dvasinė" ir „fizinė" sritys: galima pairti tai, ko fiziškai jau nebėra. Galvojant kartezietiškai, fantominė Merleau-Ponty ranka yra nesuvokiamas reiškinys, nepriklausantis nei mąstymui (ranka nėra deduktyvaus samprotavimo išdava), nei kūnui-mašinai (fantominė ranka yra jaučiama,- kaip fizinis objektas ji neegzistuoja). Fenomenologinis aprašymas (pagal Podorogą) tampa vidinių kūno vaizdinių, kai mano Aš ir mano kūnas sutampa, reprezentacijos galimybe. Fizinė negalia, pagrindinių gyvybiškai svarbių funkcijų sutrikimai nepanaikina psichosomatinės kūno išgyvenimo vienybės. Toks vidinis kūniškumas juntamas kaip nuolatinė, nedali būsena (kūno kartografijoje buvo teigiama, kad kūnų-būsenų sritis yra nuolatinės kaitos laukas; tačiau čia turima omenyje kūniškumo kaip būsenos (kintančios, įgyjančios ir prarandančios formas) pačios kaip tokios neatšaukiamumas. Protezavimo praktika, išsivysčiusi kartu su masinio luošumo situacija, kūno vaizdinių atžvilgiu yra fenomenalus perėjimas nuo kūno-mašinos prie suluošinto kūno ir šiuolaikinio dingstančio kūno vaizdinių. Protezas kaip mechaninis įtaisas yra kūno-mašinos dalis, reikalinga suluošintam kūnui, ir galiausiai tampanti esminiu kūniškumo konstravimo prietaisu (kai visas kūnas tampa (skaitmeniniu) protezu, reikia kalbėti jau apie dingstančio kūno vaizdinį). Apibendrinant šią glaustai išdėstytą kūno vaizdinio problematiką, galima tvirtinti, kad kūno vaizdinys egzistuoja kaip specifinė žmogiško patyrimo ir išgyvenimo sritis su jai būdingais aspektais: 1) kūno vaizdinys yra išgyvenamas kaip būsena ir konstruojamas kaip objektas. Kūno vaizdiniai, kurie mums reiškiasi kaip būsenos, yra tranzityvūs ir vidiniai kūniškumo suvokimai, konstruojami kūno vaizdiniai, kurie reiškiasi kaip išoriškai stebimi objektai; 2) egzistuoja pamatiniai konfliktai tarp kūno vaizdinių,- išgyvenamų kūno vaizdinių įtampos laukas atsiranda tarp mano kūno vaizdinio ir kito kūno vaizdinio, bei tarp išgyvenamo ir objektyvizuoto kūno vaizdinio, nes mes neturime vieno kūno vaizdinio vienam kūnui; 3) kūno vaizdiniai aprėpia ir numato įvairias dėka santykio su kūniškumu gimstančias praktikas (pvz., autopsija, askezė, protezavimas ir kt.) Tai leidžia teigti, kad mes nepatiriame kūno kaip fizikalistinės duotybės; savo ir kitų kūnus mes patiname ir išgyvename per tam tikrus kūno vaizdinius ir kaip tam tikrus kūno vaizdinius. Šie vaizdiniai gali būti reprezentuojami, tarkime, literatūroje. Dabar ir pabandykime pasivaikščioti po tokių reprezentacijų vietoves A. Škėmos tekstuose. Bet pirmiausia pabandykime suprasti paties skaitymo kūniškumą. III. Teksto/kūno strategija: perregimumas „ Kalba domiuosi todėl, kad ji mane žeidžia arba gundo ". Rolanas Bartas. Teksto malonumas [P.259] 1. Skaitymo strategija. Skaitymas, kaip teigia Valerijus Podoroga, visuomet yra malonumas (jau minėjome, kad iš fenomenologiniam suvokimui neegzistuoja kūno/dvasios dialektika, todėl malonumas čia visaapimantis). Skaitoma tam, kad patirtume pasitenkinimą, o ne tam, kad vis labiau ir labiau suprastume tai, ką skaitome. Pačiu skaitymo momentu mes greičiausiai apskritai nieko nesuprantame. Skaitome tol, kol juntame pasitenkinimą pačiu skaitymu. Skaitome, nes mūsų kūniški riboti matmenys įsitraukia į teksto realybę ir pradeda kisti, vystytis pagal kitas taisykles, mes atsiduriame, nors ir akimirkai, realybėje, kuri išgyvenama kaip kita, kitame kūne (skonis, kvapas, judesys ir gestas). Pasitenkinimas priklauso nuo šių persikūnijimų, nuo judėjimo potyrio kitokiose, neįprastose erdvėse, juk skaitydami mes pažeidžiame daugelį draudimų, o ypač svarbiausiąjį: draudimą keisti įsivaizduojamo nuosavo „Aš" vientisumą. Tai sužavi. Ir mes skaitome vien todėl, kad tai patiriame, vien todėl, kad nesuprantame to, ką skaitome. Kai tik mūsų „supratimas" ima veikti remdamasis „prasmės" ir „beprasmybės" opozicija, mes nustojame komunikuoti su tekstu, teksto skaitymas nustoja teikti mums džiaugsmą. Štai šis džiaugsmas ir yra tarpinė akimirksnio būsena, griaunanti dvi Rolano Barto išskirtas skaitymo rūšis: mėgavimąsi ir malonumą-geismą. Šios dvi ideologijos tampa takios, pralaidžios, paklūstančios skaitymo džiaugsmo potyriui. Skaitau. Glemžiu, gromuliuoju, dreskiu, čiupnoju. (A)ritmiškai arba ne. (A)ritmika sukuria pasikartojimus, įpročius. Malonumo, mėgavimosi, šleikštulio. Bado ir sotumo periodus - kontrolės poreikio ir galios riboms kaitą. Įpročiai geriausiai rodo geismą,- laukimą, jog „tai" tęsis, jog elementai seks vienas paskui kitą ir tokiu būdu užtikrins mano situacijos amžinumą (Deleuze). Detektyvo, anekdoto istorija. įpročio esmė - sutrumpinti linijinę seką, sutraukti ją į vieną, „amžiną" tašką ( N. Mileris). Tai -kibernetinė kelionė. Kai pasiklystu, priartinu (zoom) tekstą ir ieškau nuorodų (link'ų). Taip priartėjusi akis „užsigauna" į vaizdo/ekrano lygumą (lygūs paviršiai liečiasi tampriausiai, o ragena - jautriausia žmogaus kūno dalis),- vyzdys susitraukia nuo gresiančio smūgio, akis išsviedžiama „pamatyti": „Jis mato akių baltymus, užkritusi ant kaktos sulipusi plaukų kuokštą ir nustemba - violetinis liežuvis beveik siekia smakro galą. Viršum pakartojo galvos - žibinto lempa " [taip nukreipiamas, apvaldomas skaitantis žvilgsnis.-R.J.] Išplečiu vaikščiojimo paviršių iki norimo dydžio arba sutraukiu. Išsiplečiu arba susitraukiu pati. a. Įvykis. Kūnams neegzistuoja joks kitas laikas, tik dabartis. Gyva dabartis - tai laiko tamprumas, lydintis, išreiškiantis ir išmatuojantis konkretų veikimą to, kas veikia, konkrečią kančią to, kas kenčia. Tik kūnai egzistuoja erdvėje, ir tik dabartis - laike. Tarp kūnų nėra priežasčių nei aplinkybių. Greičiau visi kūnai yra priežastys vieni kitų ir vieni kitiems. Būtent tokie kūnai yra priežastys efektų, kurie neturi fizinių savybių nei kokybių5. Tai ne daiktai ar jų padėtys, bet įvykiai; ne daiktavardžiai ar būdvardžiai, bet veiksmažodžiai. Tačiau būtent įvykis nepaliaujamai dalina laiką į praeitį ir ateitį, nepalikdamas vietos dabarčiai. Ir tik įvykio dėka laike egzistuoja tik dabartis, kuri renka ir „ryja" praeitį bei ateitį. įvykis - visada paradoksas, kurio esmė - dviejų prasmių įtvirtinimas vienu metu. Deleuze klausia: kas gali būti artimesnio ir esmingesnio kūnams kaip augimo, sumažėjimo įvykiai ar pjūvis? Kūnai ir jų ,gelmė' egzistuoja kaip mišinys, kūnai prasiskverbia vienas į kitą, „vienas kūnas išteka iš kito kūno kaip skystis iš vazos". Būtent toks kūnų susimaišymas suteikia jiems kiekybės bei kokybės savybes (geležiai -raudonį, medžiui - žalumą). Tuo tarpu įvykis - tai jau nebe rezultatas, o ,bekūnis' įvykis paviršiuose (medis žaliuoja), nuolatos skylantis, dvilypis. Būtent įvykio dėka simuliakrai nustoja būti pogrindžio maištininkais ir gamina daugiausia efektų - fantazmų. Tai, kas buvo palėpta, tampa akivaizdu. Beprotybė, nusikaltimas ar gėda daugiau nebeturi ,gelminio' pateisinimo. Viskas vyksta paviršiuje ir nebeturi geismo. Škėmos tekstai nuolatos įvyksta. Ne tik todėl, kas nuolat kuriasi interpretacinės bendruomenės ir jie yra skaitomi vis kitaip. Jiems būdingas nuolatinis švysčiojimas, efektai, kai simuliakrai, atsidūrę paviršiuje, sukuria aporetišką, postmodernų diskursą, kai tuo tarpu pats tekstas funkcionuoja kaip įvykis, paklūstantis regėjimui, Akies estetikai, neapleidžia modernaus kryptingumo nuojauta. b. Paviršius. Kalba visuomet grobuonis. Kalbėti - tai užgrobti, suvalgyti, sunaikinti ribą tarp „aš" ir „ne aš", keisti „įprastas" savo ribas. Kai kalbame apie skaitymą, suvokiame, kad neįmanoma jo atlikti be mūsų kūno pagalbos. Regintieji dažniausiai skaito akimis, aklieji - pirštų galiukais, egzistuoja audialinis skaitymas, kur ypatingai sureikšminama klausa. Jei nukryptume kiek į šalį pritardami J. Derrida teiginiui, jog nieko nėra už teksto ir visa yra tekstas, suvoktume, kaip skaityti prisiminimus padeda kvapai ir vietovių, kuriomis keliauja mūsų kūnas, reljefas, kokią reikšmę tokiam skaitymui turi kognityvinių žemėlapių persidengimai. Kaip žinome, kognityvinis žemėlapis sukuriamas mumyse kinestetikos patirčių pagalba ir tik jų dėka yra pritaikomas, kad mūsų kūnas galėtų sąlyginai pasinaudoti erdve ir laiku. Pirminis kinestetikos, o tuo pačiu ir dialogo bei susidūrimo su kitu potyris visuomet tenka paviršiui. Kūnas (dar kartą primenu, kad turimas omenyje mano kūnas, o ne kūnas kaip fizinė ar biocheminė sistema) „atsitrenkia" į daiktus: aplinka sukuriama čiuopiant. Daugybe prisilietimų sukuriame pasaulį aplink save, akies taktilika leidžia išvysti vaizdus, skonis ir kvapas agresyviai prasismelkia į mūsų kūną. Ta riba, kai prasideda dialogas su kitu, su pasauliu ir bus mano darbe vadinama paviršiumi. Visų šių paviršiaus pažeidimų patirčių dėka ir yra įmanomas prisiminimas, o tuo pačiu, prisiminimų dėka, ir naujo potyrio perskaitymas. Akis juda čiuopdama teksto paviršių. Akis „susikuria" teksto paviršių, ir tuo pačių taktilika „kuria" akies suvokimą. Knygos paviršius skiriasi nuo kompiuterio ekrano ar rankraščio. Čia taktilika apribota: skaitymas balansuoja tarp grynojo hedonizmo (G. Mažeikis) ir ypač stipraus kūniškumo, kai akis leidžia vedžioti kartu su rašančiuoju kaligrafinius raštmenis. Knyga geriausiai nurodo į Autoriaus mirtį,- ją reikia užvaldyti skaitant, apčiupinėti, išuostyti puslapių dažus, užlankstyti. Kas nutinka, kai grįžti ir kartas nuo karto skaitai tą patirties reljefą, kurį jau buvai užvaldęs, padaręs juslų", apgyvendinęs? Tai savotiškas dalinis atrajojimas. Tekstas - fiziologinės „knygos", į kurias ir iš kurių plūsta kramtymo patirtis. Kiekvienu atveju įdomus ir pavojingas ribos, kuri egzistuoja tik nuolat perkeliama ir tik taip nubrėžiama, momentas, kai maistu tampa mano pačios „savasis kūnas". Tai nutinka, kai skaitau tai, kas jau skaityta. Kaip saugus, bet rizikingas statinys, kuriama ir perkuriama utopija. Iš teksto dažniausiai irgi tikimasi utopiškumo, įsivaizduojamos kitos, kitokios vietos. Tuo tarpu esi priverstas skaityti savo pėdsako pėdsaką. Literatūra nuostabiai parodo, kad kalba surėdyta neįprastai - mes visuomet iš jos imame žymiai mažiau, nei joje yra. Kai žmogus klauso ar skaito, žodžiai nebūtinai iššaukia jam žinomą reikšmę,- jie yra unikaliai pajėgūs išvesti susidomėjusįjį už jo paties minčių lauko, pramuša jo nuosavam pasaulyje skyles, pro kurias prateka kito mintys. Skaitant-geidžiant išsivietinama. Taip patiriamas nusiraminimas, perkeliamos mano nuosavos rizikingos tapatybės ribos. Mėgaujantis tarsi tyrinėjami patirčių įrašai. Škėmos tekstai apgauna: savo geismingu ritmingumu, kuris lyg siūlai siuva paviršių. Jungtukais ir...ir...ir...ir, kableliais, mažais pro teksto odą prasišviečiančiais tarpeliais „sukabinami" kūniškosios tapatybės pojūtį dekonstruojantys vaizdiniai - kognityvaus žemėlapio gabalėliai, kurie sukelia mėgavimąsi. Tekstas, kuris naudoja visus kūniškosios - vienintelės įvietintos (nomado sauga, namai yra jo nuosavas kūnas) tapatybės raktus, kodus. Tekstas, kuris skaldo: metonimijų, kvapo, garso, regos, judesio empatijos (raiškumo) pagalba. Taip skaitydama imu atrajoti kasdieninę savastį, tai, kas yra išstumta, mėgavimąsi draudimo poluobiu. Toks skaitymas, kai jungtukai suteikia saugų pagreitį, o greičio takeliai - tekstas tarp tų jungtukų - įkyriai ekshibicionistiškai nutaikytas į užglaistytą standartų neatitinkantį kūną. Neturint tokios skaitymo patirties, tai sukrečia, kelia mėgavimąsi, šleikštulį. Bet kuriuo atveju - tai „mano aš" ribų keitimas. Jis vimdo. Škėmos tekstas nuolat erzina tapatybių pasiūlos gausumu. Angliški, vokiški, garsažodiniai inkliuzai tarsi bando interpretacijos ribas. Galiausiai, svarbu ne supratimas, o tai, ar sugebi perskaityti „svetimkalbį" textą kaip garsažodžių rinkinį, mėgautis. Išsišokėlės „svetimkalbės" citatos, gauburėliai malonaus skaitymo glamonei. „Transas", pasiekiamas pasitelkiant skaitymo greitį, suteikia saugumą. Tokie iškyšuliai, „išsikūnijimai" - savotiški kūnai-protezai ir yra geismo judesiai. Skaitymo striptizas, atveriantis objektinančiam, grobuoniškam žvilgsniui teksto trūkius, plyšius, žaizdas. „Erotiški yra trumpalaikiai švystelėjimai: ten, kur sublizga oda tarp abiejų drabužių

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!