Kultūros paveldas ir paveldosauga

Ruošta iš: Čepaitienė R., Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius, LII, 2005, įvado.
Europos siekis kurti supranacionalines politines struktūras skatina persiorientuoti nuo nacionalinio paveldo, kuriuo remiasi nacionalinės valstybės, prie supranacionalinio europinio paveldo, besiremiančio vietiniais paveldais. Tokiu būdu tikimasi, kad šiuolaikiškas kultūros vertybių apsaugos ir panaudos organizavimas gali būti naudingas kultūrinės, socialinės ir regioninės įvairovės išlaikymu.
Pagal J. Bučą, palikimas - ką mums praeitis palieka, paveldas - ką mes iš praeities pasiimame ir naudojame kaip savastį, o kultūros paveldo vertybės - ką mes iš kultūros paveldo atsirenkame patys naudoti ir išsaugoti ateičiai. „Palikimas“ ir „paveldas“ – tai ne alternatyvos, o vientiso istorinio proceso sudėtinės dalys. Iki XX a. 7-8 dešimtmečio Europoje šios sąvokos mažai tevartotos, nes pakako „kultūros paminklo“ termino, kuris buvo suvokiamas kaip vientisa reikšmingiausiu konkrečios valstybės meno ir architektūros istorijos objektų kolekcija, kruopščiai išdėliota pagal stilius ir epochas. Maždaug prieš šimtmetį išryškėjo nauja reikšmė, pagal kurią paminklas yra kiekvienas kūrinys, turintis būdingų kuriai nors epochai liekanų. Vėliau ši sąvoka išgryninta istorinės vertės aspektu, pagal kurią paminklas – tai praeities liekana. Remiantis tokiu apibrėžimu išskiriami „paminkliškumo" kriterijai: 1) objekto amžius (kuo senesnis, tuo geriau); 2) meniškumas. Vertybiškumą nusakė du esminiai požymiai: 1) istorinis informatyvumas (istorinė – dokumentinė arba mokslinė vertė); 2) formos brandumas (meninė vertė). Paminklais imta laikyti ne tik praeities, bet ir dabarties brandžiausių formų tvarinius. XX a. antroje pusėje, ypač priėmus Venecijos chartiją, „paminklo" sąvoka labai išsiplėtė ne tik „teritoriškai, bet ir struktūriškai".
Kitaip nei „paminklas“, „paveldas", remiantis bet kuriuo labiausiai paplitusiu sąvokos apibrėžimu, visu pirma nurodo į perdavimo-perėmimo veiksmą, praeities ir dabarties kartų ryšių tęstinumą.
5) įvardijant komercinės veiklos sritį - „paveldo industriją", besiremiančią paveldo komponentų turinčių produktų ir paslaugų visuma;
6) galiausiai kartais pagrindžiant ir puoselėjant politinį ekstremizmą bei rasinį ar etninį išskirtinumą. Taip tampa įmanoma nubrėžti skirtumą tarp „paminklo“ išskirtinumo, elitiškumo, reprezantatyvumo ir „paveldo“ universalumo, prieinamumo, demokratiškumo.
Pagal...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!