Kultūros epochos ir literatūros srovės

Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos.
Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu, amžinas grįžimas ir kartojimasis.
Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios raiška.
Aplinka neturi reikšmės, žmogus yra visiškai priklausomas nuo dievų valios ir lemties.
Kiti estetikos principai
Glaudus ryšys su gyva tautosakine tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų literatūra), su literatūros tradicija (romėnų literatūra). Visatos jėgų sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas kaip maksimaliai gražus, kilnus ir gerai sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą. Dėmesys kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai turi tiek prasmės, kiek kartoja dievų įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus yra griežtai baudžiamas. Visuomenės interesai vertinami labiau už asmeninius. Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški, ryškinamas pastovus būdo bruožas. Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų vienumų (laiko, erdvės, veiksmo) taisyklė dramos kūriniuose. Deus ex machina.
Romėnai kartoja ir papildo pasaulio harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti darną ir grožį idėją, saiko principus.
Stiliaus bruožai
Detalus komponavimas ir platesnių, ir pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. Epinis objektyvumas ir daiktiškumas.
Monumentalumas. Patetika ir harmoninga ramybė.
Žanrai
Susiformavo pagrindimai epo, lyrikos, dramos žanrai. Grynieji žanrai.
Atstovai
Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, Euripidas, Vergilijus, Ovidijus, Horacijus, Ezopas, Fedras.


Viduramžiai
(V – XV a.)
Dramatizmas
Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos ir idėjos. Konfliktas sprendžiamas Dievo ir dieviškumo naudai. Dvasinio tobulėjimo idėja.
Santykis su laiku
Mistinis laikas, duotas Dievo, todėl amžinas. Dievas sukūrė pasaulį ir laiką iš nieko. Laikas – tai linija, turinti pradžią ir pabaigą.
Visuomeninis, buitinis laikas (liaudinė, riterinė, miestelėnų literatūra).
Santykis su aplinka
Žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika. Ne materiali realybė, o idealybė. Žmogaus likimą lemia Dievo valia. Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį vertinti, pažinti.
Kiti estetikos principai
Išaukštinti žmogaus asketizmą ir kentėjimą. Kurti meną, kuriame išryškėtų ne daiktiškoji, o dvasinė – aukščiausioji idėja, amžina, nekintama tvarka ir pastovumas. Individas – luomo atstovas, jo veikla griežtai reglamentuojama.
Liaudinė kryptis. Feodalinės ir krikščioniškosios ideologijos atspindžiai. Ryški kolektyvinė savimonė. Idealizuoti herojai. Pastangos psichologiškai pagrįsti veikėjus ir kovos epizodus. Tarnavimas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!