Krovinių vežimo sutarties sudarymas

KROVINIŲ VEŽIMO SUTARTIES SUDARYMAS Pagrindinės sąvokos: krovinių vežimo sutartis, sutarties konsensualumas ir realumas, pagrindinės sutarties šalių pareigos. Santrauka Straipsnyje analizuojamas krovinių vežimo sutarties reglamentavimas sutarties sudarymo ir įsigaliojimo aspektu. Iš pradžių aptariamos bendrosios Civilinio ko­dekso nuostatos. Remdamasis jų analize autorius daro išvadą, kad vežimo sutartis turi įsigalioti nuo susitarimo pasiekimo momento. Sudaryti realinę vežimo sutartį faktiškai įmanoma tik kitos sutarties pagrindu. Tokiu atveju pirmoji negali būti vertinama kaip savarankiška ir pakankama visam vežimo procesui aptarnauti. Padaryta išvada toliau grindžiama atskirų transporto šakų vežimo sutarčių su­darymo ypatumais. Straipsnyje nustatoma, kad krovinių gabenimas kelių, oro ir jū­rų transportu atliekamas konsensualinės sutarties pagrindu. Išimtį sudaro geležin­kelių transportas: čia atsižvelgiant į sutarčiai taikytiną teisės aktą galima konsensua-linė ir realinė vežimo sutartis. Pastaroji sudaroma pagal važtaraštį ir įvykdytą kro­vinių vežimo organizavimo sutartį. ĮŽANGA Straipsnio tikslas - atskleisti krovinių vežimo sutarties sudarymo specifiką. Šiam tikslui pasiekti autorius analizuoja bendrąsias CK vežimo sutarties nuosta­tas ir sutarties sudarymo atskirose transporto šakose ypatumus. Lietuvos teisės moksle krovinių vežimo sutartis menkai išnagrinėta. Kroviniai vežami skirtingų rūšių transportu, kiekviena iš šių rūšių turi savų ypatumų. Tai nulėmė skirtingą vežimo sutarties reglamentavimą ir atsiradusį sutarties sudarymo sampratos dualumą. 1. BENDROSIOS KROVINIŲ VEŽIMO SUTARTIES NUOSTATOS Krovinių vežimo sutartis reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio ko­dekso (toliau - CK) XL skyriuje. CK 6.808 straipsnio 2 dalyje krovinių vežimo su­tarties sudarymo klausimu numatoma tik tai, kad sutarties sudarymas patvirti­namas „važtaraščiu" arba „kitokiu dokumentu". Pavyzdžiui, krovinių vežimo jūra sutarties sudarymas patvirtinamas konosamentu ar kitu dokumentu (Prekybinės laivybos Įstatymo 14 str. 1 d.); oro transporto važtaraštis gali būti pakeistas bet kokia kita priemone, kurioje įrašyta apie numatomą vykdyti vežimą (1999 m. Monrealio konvencijos 4 str. 2 d.). Apibendrintai tokie dokumentai vadinami transportavimo arba vežimo dokumentais. Dokumentai yra svarbūs vežimo su­tarčiai, nes atlieka tokias funkcijas kaip: įrodymo; legitimacijos; instruktavimo ir kt. [1, p. 79; 2, p. 10-11]. Specialių vežimo sutarties sudarymo taisyklių CK ne­numato. CK nėra vienintelis krovinių vežimo sutartį reglamentuojantis teisės ak­tas, tačiau ir kiti transporto teisės šaltiniai taip pat nereikalauja laikytis specialios sutarties sudarymo tvarkos. Dėl šios priežasties galima daryti išvadą, kad veži­mo sutartis sudaroma laikantis bendrųjų sutarčių sudarymo principų. Krovinių vežimo sutarčiai sudaryti svarbus sandorių skirstymas į realinius ir konsensualinius [3, p.40-41]. Konsensualinis sandoris laikomas sudarytu nuo sandorio šalių valių suderinimo ir galutinio susitarimo pasiekimo momento, t. y. nuo susitarimo dėl esminių sandorio sąlygų pasiekimo. Realinis sandoris įsiga­lioja, kai pasiekus susitarimą papildomai yra atlikti tam tikri būtini veiksmai, pa­vyzdžiui, perduotas daiktas [4, p. 99]. CK 6.808 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutarties pagrindu vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduo­tą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį as­meniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Normoje atsispindi realinė krovinių vežimo sutarties sam­prata, nes vežėjo pareigų atsiradimo momentas susietas su siuntėjo perduoto krovinio gabenimu [5, p. 550; 6, p. 47]. Tuo remiantis pagal CK krovinių vežimo sutartis turėtų būti laikoma sudaryta nuo krovinių perdavimo vežėjui momento, o tai lemtų, kad sutartis turi būti vertinama kaip realinė. Straipsnio autorius su to­kiu vertinimu nenorėtų sutikti. Realinė vežimo sutartis neatitinka bendrojo CK vežimo santykių reglamentavimo, ji negalėtų tenkinti šiuolaikinių krovinių gabe­nimo poreikių, galėtų sudaryti papildomų piktnaudžiavimo galimybių. Savo nuo­monę autorius grindžia toliau pateikiamais argumentais: 1. CK 6.814 straipsnis reglamentuoja privalomą transporto priemonių patei­kimą Pirmoje straipsnio dalyje įtvirtinta vežėjo pareiga pateikti krovinio siuntėjui tinkamos būklės transporto priemones krovinio siuntėjo užsakyme, vežimo su­tartyje arba vežimų organizavimo sutartyje nustatytais terminais. Neabejotina, kad vežėjo pareiga pateikti krovinio siuntėjui tinkamos būklės transporto prie­monę juridiškai negalėtų atsirasti iš realinės vežimo sutarties, sukuriančios savo šalims subjektines teises ir pareigas tik nuo krovinio vežėjui perdavimo momen­to, t. y. po to, kai transporto priemonė turėtų būti pateikta. Aptariamoje CK nor­moje taip pat nurodomas transporto priemonės pateikimas nustatytais terminais, kurie gali būti apibrėžti: a) siuntėjo užsakyme, b) vežimo sutartyje arba c) veži­mų organizavimo sutartyje. Realinėje vežimo sutartyje nustatytų transporto priemonių pateikimo terminų privalomumo klausimas sprendžiamas kaip ir pa­reiga pateikti tinkamos būklės transporto priemonę. Pavyzdžiui, įmonė A vežimo sutartyje su vežėju B nustatė, kad šis per 24 valandas pateiks vilkiką su refriže­ratoriumi maisto prekėms į Rusiją gabenti. Vežėjas B transporto priemonę patei­kė po 36 valandų, šaldymo įranga netvarkinga. įmonės A tai netenkino, ji atsisa­kė pavėluotai pateiktos ir kroviniui netinkamos transporto priemonės, o už sutar­ties nevykdymą pareikalavo iš vežėjo atlyginti patirtus nuostolius. Realinė veži mo sutartis tokiu atveju pažeista nebūtų, nes dar negaliotų siuntėjo užsakymas. Nepatvirtintas vežėjo užsakymas savaime negali įpareigoti vežėjo, nes vertinti­nas kaip vienašalis siuntėjo valios išraiškos aktas, savarankiškai nesukuriantis pareigų kitiems asmenims. Pavyzdžiui, įmonė X išsiuntė užsakymą vežėjui Y, kuris nepateikė jokio atsakymo. Suėjus užsakyme nustatytam terminui įmonė X pareikalavo, kad užsakyta transporto priemonė būtų skubiai pristatyta į sandėlį. Vežėjas atsisakė vykdyti reikalavimą kaip nepagrįstą ir buvo teisus, nes asmenų nesiejo prievoliniai santykiai. Kai kroviniai vežami nuolat ir yra poreikis nustatyti transporto priemonių ir krovinių pateikimo terminus bei tvarką vežėjas su krovi­nių siuntėju sudaro ilgalaikę vežimų organizavimo sutartį, kuria vežėjas įsiparei­goja sutartyje nustatytu laiku priimti, o siuntėjas - pateikti vežti krovinius (CK 6.822 str. 1 d.). Krovinių vežimo organizavimo sutartyje susitariama dėl trans­porto priemonių ir krovinių masto, terminų, atsiskaitymo tvarkos, kitų sąlygų (CK 6.822 str. 2 d.). Akivaizdu, kad organizavimo sutartis skirta būtent pareigoms dėl transporto priemonių pateikimo ir terminams nustatyti. Šiuo metu Lietuvoje reali­nė krovinių vežimo sutartis sudaroma tik vežimų organizavimo sutarties pagrin­du. Tačiau tokiu atveju vežimo sutartis nėra laikytina savarankiška pervežimo santykių reguliavimo priemone. Jos sudarymas visiškai priklauso nuo vežimų organizavimo sutarties tinkamo įvykdymo. 2. Vadovaujantis CK 6.817 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad už krovinių vežimo sutarties neįvykdymą arba netinkamą vykdymą šalys atsako ir CK nusta­tytais pagrindais ir tvarka, CK 6.818 straipsnio 1 dalyje numatyta vežėjo atsa­komybė už transporto priemonių nepateikimą bei siuntėjo atsakomybė už krovi­nių nepateikimą arba už pateiktų transporto priemonių nepanaudojimą. Iš šių CK normų matyti, kad vežėjas turi pareigą pateikti transporto priemonę, o siuntėjas - pareigą pateikti krovinį bei pasinaudoti vežėjo pateikta transporto priemone. Pareigų nevykdymas reiškia krovinių vežimo sutarties pažeidimą. Priminsime, kad tokie veiksmai kaip transporto priemonės pateikimas ar krovinio pateikimas atliekami iki perduodant krovinius vežėjui. Jie negali būti privalomi pagal realinės sutarties sampratą. Už jų neatlikimą civilinės atsakomybės taikymo galimybė realinės krovinių vežimo sutarties pagrindu atsirasti negali. Aptariamos CK nor­mos skirtos normaliam pervežimo procesui užtikrinti, mažinant krovinių gabeni­mo santykių dalyvių galimybes piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, asmuo, turintis intere­są perkelti krovinį iš taško a į tašką b, turi būti tikras, kad sudarius vežimo sutartį jo interesas bus patenkintas, o jeigu ne, bus atlyginti patirti nuostoliai. Vežimo įmonė, ūkinės veiklos vykdytoja, yra suinteresuota, kad gavusi užsakymą krovi­niui nugabenti, skyrusi tam darbuotojus ir reikiamą transporto priemonę, iš siun­tėjo gaus krovinį ir už sutarties įvykdymą jai bus atitinkamai sumokėta. Nustatyta atsakomybė užtikrina abiejų vežimo santykio šalių interesų apsaugą, ją taikyti galima konsensualinės vežimo sutarties pagrindu. 3. Prieš tai minėta, kad krovinių vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu arba kitokiu dokumentu (CK 6.808 str. 2 d.). CK normoje važtaraštis nėra tapatinamas su vežimo sutartimi. Be to, yra numatyta galimybė sutarties sudarymą patvirtinti kitokiu dokumentu. Toks krovinių vežimo dokumentų verti­nimas nebūdingas formalioms realinėms krovinių vežimo sutartims. Priešingai, CK nustatyta krovinių vežimo dokumentų reikšmė sudarant sutartį yra išimtinai konsensualinės vežimo sutarties bruožas [6, p. 47; 7, p. 508; 8, p. 191 ir 196]. sutarties sudarymas patvirtinamas konosamentu ar kitu dokumentu (Prekybinės laivybos įstatymo 14 str. 1 d.); oro transporto važtaraštis gali būti pakeistas bet kokia kita priemone, kurioje įrašyta apie numatomą vykdyti vežimą (1999 m. Monrealio konvencijos 4 str. 2 d.). Apibendrintai tokie dokumentai vadinami transportavimo arba vežimo dokumentais. Dokumentai yra svarbūs vežimo su­tarčiai, nes atlieka tokias funkcijas kaip: įrodymo; legitimacijos; instruktavimo ir kt. [1, p. 79; 2, p. 10-11]. Specialių vežimo sutarties sudarymo taisyklių CK ne­numato. CK nėra vienintelis krovinių vežimo sutartį reglamentuojantis teisės ak­tas, tačiau ir kiti transporto teisės šaltiniai taip pat nereikalauja laikytis specialios sutarties sudarymo tvarkos. Dėl šios priežasties galima daryti išvadą kad veži­mo sutartis sudaroma laikantis bendrųjų sutarčių sudarymo principų. Krovinių vežimo sutarčiai sudaryti svarbus sandorių skirstymas į realinius ir konsensualinius [3, p.40-41]. Konsensualinis sandoris laikomas sudarytu nuo sandorio šalių valių suderinimo ir galutinio susitarimo pasiekimo momento, t. y. nuo susitarimo dėl esminių sandorio sąlygų pasiekimo. Realinis sandoris įsiga­lioja, kai pasiekus susitarimą papildomai yra atlikti tam tikri būtini veiksmai, pa­vyzdžiui, perduotas daiktas [4, p. 99]. CK 6.808 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutarties pagrindu vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduo­tą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį as­meniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Normoje atsispindi realinė krovinių vežimo sutarties sam­prata, nes vežėjo pareigų atsiradimo momentas susietas su siuntėjo perduoto krovinio gabenimu [5, p. 550; 6, p. 47], Tuo remiantis pagal CK krovinių vežimo sutartis turėtų būti laikoma sudaryta nuo krovinių perdavimo vežėjui momento, o tai lemtų, kad sutartis turi būti vertinama kaip realinė. Straipsnio autorius su to­kiu vertinimu nenorėtų sutikti. Realinė vežimo sutartis neatitinka bendrojo CK vežimo santykių reglamentavimo, ji negalėtų tenkinti šiuolaikinių krovinių gabe­nimo poreikių, galėtų sudaryti papildomų piktnaudžiavimo galimybių. Savo nuo­monę autorius grindžia toliau pateikiamais argumentais: 2. 1. CK 6.814 straipsnis reglamentuoja privalomą transporto priemonių patei­kimą. Pirmoje straipsnio dalyje įtvirtinta vežėjo pareiga pateikti krovinio siuntėjui tinkamos būklės transporto priemones krovinio siuntėjo užsakyme, vežimo su­tartyje arba vežimų organizavimo sutartyje nustatytais terminais. Neabejotina, kad vežėjo pareiga pateikti krovinio siuntėjui tinkamos būklės transporto prie­monę juridiškai negalėtų atsirasti iš realinės vežimo sutarties, sukuriančius savo šalims subjektines teises ir pareigas tik nuo krovinio vežėjui perdavimo momen­to, t. y. po to, kai transporto priemonė turėtų būti pateikta. Aptariamoje CK nor­moje taip pat nurodomas transporto priemonės pateikimas nustatytais terminais, kurie gali būti apibrėžti: a) siuntėjo užsakyme, b) vežimo sutartyje arba c) veži­mų organizavimo sutartyje. Realinėje vežimo sutartyje nustatytų transporto priemonių pateikimo terminų privalomumo klausimas sprendžiamas kaip ir pa­reiga pateikti tinkamos būklės transporto priemonę. Pavyzdžiui, įmonė A vežimo sutartyje su vežėju B nustatė, kad šis per 24 valandas pateiks vilkiką su refriže­ratoriumi maisto prekėms į Rusiją gabenti. Vežėjas B transporto priemonę patei­kė po 36 valandų, šaldymo įranga netvarkinga. įmonės A tai netenkino, ji atsisa­kė pavėluotai pateiktos ir kroviniui netinkamos transporto priemonės, o už sutar­ties nevykdymą pareikalavo iš vežėjo atlyginti patirtus nuostolius. Realinė veži mo sutartis tokiu atveju pažeista nebūtų, nes dar negaliotų siuntėjo užsakymas. Nepatvirtintas vežėjo užsakymas savaime negali įpareigoti vežėjo, nes vertinti­nas kaip vienašalis siuntėjo valios išraiškos aktas, savarankiškai nesukuriantis pareigų kitiems asmenims. Pavyzdžiui, įmonė X išsiuntė užsakymą vežėjui Y, kuris nepateikė jokio atsakymo. Suėjus užsakyme nustatytam terminui įmonė X pareikalavo, kad užsakyta transporto priemonė būtų skubiai pristatyta į sandėlį. Vežėjas atsisakė vykdyti reikalavimą kaip nepagrįstą ir buvo teisus, nes asmenų nesiejo prievoliniai santykiai. Kai kroviniai vežami nuolat ir yra poreikis nustatyti transporto priemonių ir krovinių pateikimo terminus bei tvarką, vežėjas su krovi­nių siuntėju sudaro ilgalaikę vežimų organizavimo sutartį, kuria vežėjas įsiparei­goja sutartyje nustatytu laiku priimti, o siuntėjas - pateikti vežti krovinius (CK 6.822 str. 1 d.). Krovinių vežimo organizavimo sutartyje susitariama dėl trans­porto priemonių ir krovinių masto, terminų, atsiskaitymo tvarkos, kitų sąlygų (CK 6.822 str. 2 d.). Akivaizdu, kad organizavimo sutartis skirta būtent pareigoms dėl transporto priemonių pateikimo ir terminams nustatyti. Šiuo metu Lietuvoje reali­nė krovinių vežimo sutartis sudaroma tik vežimų organizavimo sutarties pagrin­du. Tačiau tokiu atveju vežimo sutartis nėra laikytina savarankiška pervežimo santykių reguliavimo priemone. Jos sudarymas visiškai priklauso nuo vežimų organizavimo sutarties tinkamo įvykdymo. 3. Vadovaujantis CK 6.817 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad už krovinių vežimo sutarties neįvykdymą arba netinkamą vykdymą šalys atsako ir CK nusta­tytais pagrindais ir tvarka, CK 6.818 straipsnio 1 dalyje numatyta vežėjo atsa­komybė už transporto priemonių nepateikimą bei siuntėjo atsakomybė už krovi­nių nepateikimą arba už pateiktų transporto priemonių nepanaudojimą. Iš šių CK normų matyti, kad vežėjas turi pareigą pateikti transporto priemonę, o siuntėjas - pareigą pateikti krovinį bei pasinaudoti vežėjo pateikta transporto priemone. Pareigų nevykdymas reiškia krovinių vežimo sutarties pažeidimą. Priminsime, kad tokie veiksmai kaip transporto priemonės pateikimas ar krovinio pateikimas atliekami iki perduodant krovinius vežėjui. Jie negali būti privalomi pagal realinės sutarties sampratą. Už jų neatlikimą civilinės atsakomybės taikymo galimybė realinės krovinių vežimo sutarties pagrindu atsirasti negali. Aptariamos CK nor­mos skirtos normaliam pervežimo procesui užtikrinti, mažinant krovinių gabeni­mo santykių dalyvių galimybes piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, asmuo, turintis intere­są perkelti krovinį iš taško a į tašką b, turi būti tikras, kad sudarius vežimo sutartį jo interesas bus patenkintas, o jeigu ne, bus atlyginti patirti nuostoliai. Vežimo įmonė, ūkinės veiklos vykdytoja, yra suinteresuota, kad gavusi užsakymą krovi­niui nugabenti, skyrusi tam darbuotojus ir reikiamą transporto priemonę, iš siun­tėjo gaus krovinį ir už sutarties įvykdymą jai bus atitinkamai sumokėta. Nustatyta atsakomybė užtikrina abiejų vežimo santykio šalių interesų apsaugą, ją taikyti galima konsensualinės vežimo sutarties pagrindu. 4. Prieš tai minėta, kad krovinių vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu arba kitokiu dokumentu (CK 6.808 str. 2 d.). CK normoje važtaraštis nėra tapatinamas su vežimo sutartimi. Be to, yra numatyta galimybė sutarties sudarymą patvirtinti kitokiu dokumentu. Toks krovinių vežimo dokumentų verti­nimas nebūdingas formalioms realinėms krovinių vežimo sutartims. Priešingai, CK nustatyta krovinių vežimo dokumentų reikšmė sudarant sutartį yra išimtinai konsensualinės vežimo sutarties bruožas [6, p. 47; 7, p. 508; 8, p. 191 ir 196]. 5. Apibendrinant pasakytina, kad sisteminis ir loginis pateiktų CK normų aiški­nimas ir vertinimas leidžia tvirtinti, jog krovinių vežimo sutartis - vienintelė ir savarankiška vežimo santykių reguliavimo priemonė - pagal CK gali būti tik konsensualinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai CK 6.808 straipsnio 1 dalį siū­lytina vertinti ne kaip sutarties apibrėžimą bet kaip pagrindinių pareigų, atsiran­dančių asmenims iš krovinių vežimo sutarties, nurodymą. Toks aiškinimas pa­grįstas ir tuo, kad CK įtvirtina tik bendruosius krovinių gabenimo santykių regla­mentavimo principus. Atskiroms transporto sritims būdingi dideli skirtumai, dėl kurių kol kas atrodo neįmanoma sukurti bendro reglamentavimo visoms trans­porto šakoms. Šiai autoriaus pozicijai patvirtinti toliau aptariami atskirų transpor­to rūšių krovinių vežimo sutarčių sampratos ir sudarymo ypatumai. 6. 2. KROVINIŲ ATSKIRŲ TRANSPORTO ŠAKŲ VEŽIMO SUTARČIŲ 7. SUDARYMAS 8. Krovinių vežimo proceso organizavimas paprastai pradedamas užsakymo vežėjui pateikimu [9, p. 93; 10, p. 487]. Užsakymo institutas reglamentuojamas keliu transporto srityje. Užsakymas suprantamas kaip siuntėjo pasiūlymas jo pageidaujamomis sąlygomis vežėjui pateikti reikalingą transporto priemonę už­sakyme nurodytam kroviniui vežti (Kelių transporto kodeksas - toliau KTK - 28 str. 1 d.). Užsakymas laikomas priimtu, kai vežėjas praneša, kad užsakymas pri­imtas, t. y. išreiškiamas sutikimas su užsakyme išdėstytu pasiūlymu (KTK 28 str. 5 d.). Užsakymo pateikimas vertintinas kaip oferta [11, p. 75], užsakymo priė­mimas - kaip akceptas [12, p. 260]. Tai patvirtina KTK 27 straipsnyje suformu­luota krovinių vežimo sutarties kelių transportu samprata. Remdamasis šia su­tartimi vežėjas pagal priimtą užsakymą įsipareigoja priimti krovinį, pateikti trans­porto priemonę, pagal važtaraštį nuvežti jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį ir už jo vežimą sumo­kėti sutartyje nustatytą užmokestį. Šioje sampratoje yra išlaikyta loginė seka veiksmų, kurie turėtų būti atlikti gabenant krovinius pagal krovinių vežimo sutartį. Sutarties įsigaliojimas susietas su užsakymo priėmimo momentu, todėl sutartis yra konsensualinė. Savo ruožtu Ženevos 1956 metų Tarptautinio krovinių veži­mo keliais sutarties konvencija (toliau - CMR konvencija) neturi tiesioginių nuo­statų dėl vežimo sutarties sampratos. Ji išsamiai reglamentuoja važtaraščio ins­titutą ir 4 straipsnyje nustato, kad vežimo sutarties patvirtinančio dokumento -važtaraščio - nebuvimas, pametimas arba neteisingas užpildymas neturi įtakos sutarčiai ir jos veikimui. Vežimo sutarties galiojimas nesiejamas su važtaraščio buvimu arba klaidingu užpildymu, o CMR važtaraščiui nėra suteikiama konstitu­cinė reikšmė vežimo sutarčiai. Tai yra konsensualinės vežimo sutarties bruožas [13, p. 19; 8, p. 58; 14, p. 124]. 9. Geležinkelių transporto kodekso (toliau - GTK) 35 straipsnyje nustatyta, kad krovinių vežti geležinkeliais negalima nesant vežimo organizavimo sutarties, nes krovinių siuntėjas ir vežėjas (geležinkelio įmonė) sudaro krovinių vežimo ir (ar­ba) vežimų organizavimo sutartis. Krovinių vežimo geležinkeliais taisyklių II sky­riaus I skirsnis prieš vežimo sutartį įpareigoja sudaryti organizacinę sutartį, nu­statyti joje vežėjo pareigas sutartu laiku pateikti reikiamą tam tikros rūšies vago­nų skaičių ir siuntėjo pareigą - pakrauti vagonus pagal sutartyje numatytą tvar- ką. Krovinių vežimo geležinkeliais taisyklių 109 punktas pakartoja CK pateiktą vežimo sutarties apibūdinimą. GTK 37 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta siuntėjo pareiga su kiekviena krovinių siunta pateikti tinkamai užpildytą važtaraštį. Žino­ma, kad GTK vežimo sutartis yra realinė, ji turi ir gali būti sudaroma tik įvykdžius organizacinę sutartį. Ji būtinai įforminama važtaraščiu. Tai, kad vežimo sutartis priklausoma nuo organizacinės sutarties, neleidžia jos laikyti savarankiška konk­rečių vežimo santykių reguliavimo priemone. Tai patvirtina autoriaus jau išreikš­tą poziciją apie realinės krovinių vežimo sutarties vaidmenį gabenant krovinius. 1951 metų Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) (toliau - SMGS taisyklės) 7 straipsnyje reikalaujama, kad su krovinio siunta siuntėjas būtinai pateiktų tinkamai užpildytą važtaraštį. Važtaraščio pildymas turi griežtai atitikti SMGS taisyklių reikalavimus. Įsakmus važtaraščio pildymo ir jo būtinų są­lygų reglamentavimas leidžia teigti, kad vežimo sutarties sudarymas ir įsigalioji­mas priklauso nuo to, ar važtaraštis yra ir ar laikytasi jo pildymo reikalavimų. SMGS taisyklių 8 straipsnio 5 dalyje nustatoma, kad sutartis laikoma sudaryta įforminus važtaraštį ir priėmus krovinį. Šios normos reiškia, kad krovinių vežimas geležinkeliais pagal SMGS taisykles taip pat atliekamas realinės krovinių vežimo sutarties pagrindu, o važtaraštis prilyginamas krovinių vežimo sutarties formai. 1999 metų Vienodųjų tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties taisyk­lių (toliau - CIM taisyklės) vežimo sutartis yra konsensualinė. Taisyklių 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja nuvežti krovinį į paskirties vietą ir perduoti jį gavėjui už atlyginimą. Vežėjo pareigos ne­siejamas su krovinio priėmimo faktu, be to, nors vežimo sutartis ir patvirtinama važtaraščiu, važtaraščio nebuvimas, neteisingas užpildymas arba praradimas neturi įtakos sutarties galiojimui (CIM taisyklių 6 str. 2 d.). Pagal 1999 metų Konvenciją dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo krovinių vežimo sutarties oru sudarymas ir galiojimas nėra sieja­mas su važtaraščio surašymu (Konvencijos 4 ir 9 str.), todėl kroviniai oru gabe­nami pagal konsensualinės krovinių vežimo sutartis. Kroviniai jūros transportu gabenami pagal konsensualinės sutartis, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie čarterio, arfrachto sutartį [12, p. 415-417; 15, p. 381, 391; 16, p. 19-24]. IŠVADOS 1. Civiliniame kodekse įtvirtinta konsensualinė krovinių vežimo sutarties sa­mprata. Krovinių perdavimo faktas neturi įtakos sudarant sutartį, tačiau yra reikšmingas atsirandant vežėjo pareigoms saugiai nugabenti priimtus krovinius į paskirties vietą ir išduoti gavėjui. 2. Visuotinai kelių, geležinkelių, oro ir jūrų transporto sutartyse taip pat vy­rauja konsensualinė krovinių vežimo sutartis, kuri laikoma sudaryta nuo susita­rimo dėl esminių sutarties sąlygų pasiekimo. Geležinkeliais kroviniai Lietuvoje gali būti gabenami ir pagal realinę vežimo sutartį. Tokia sutartis yra formali ir ne­savarankiška, nes privalomai įforminama nustatytos formos važtaraščiu po to, kai įvykdoma krovinių vežimo organizavimo sutartis. LITERATŪRA 1. Koller I. Transportrecht. Komentar zu Spedition und Gutertransport. Munchen: Verlag C. H. Beck, 2004. 2. Becker Ch. Die Bevveiskraft des Konnossements. Insbesondere nach Ūbernahme der sog. Visby-Regeln in das HGB. Berlin: Alfred Metzner Verlag, 1991. 3. Janssen R. Die Reform des Frachtrechts - Ausvvirkung fūr die Strasse, Bahn und Bin-nenschiffart. Goettingen: V&R unipress GmbH mit Universitatsverlag Osnabrūck 2004. 4. Mikelėnas V. Sutarčių teisė. Vilnius: Justitia, 1996. 5. Modpdpe O. C. M36paHHbie Tpyflbi. Tom III. CaHKT-rieTepbypr: KDpMflMHecKMii Uemp npecc, 2004. 6. Canaris C. W., Schiling W., Ulmer P. Handelsgesetzbuch. Grosskommentar. Berlin: De Gruyter Recht, 2004. 7. Basedovv J. Mūnchner Kommentar zum Handelsgesetzbuch. Band 7. Munchen: Ver­lag C. H. Beck/Verlag Franz Vahlen, 1997. 8. Thume K. H. Kommentar zur CMR.2 Auflage. Frankfurt am Main: Verlag Recht und VVirtschaft, 2007. 9. Minalga R. Krovinių transporto sistema. Vilnius: 1998. 10. Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vadovėlis. Antroji laida/red. Ambrasienė D., Baranaus­kas E. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2004. 11. Drobitko O. Krovinių multimodaliniai vežimai: teisiniai aspektai. Daktaro dis. Soc. mokslai: teisė (01 S), MRU. Vilnius, 2006. 12. BparnHCKMM M. H., Bhtphhckmm B. B. .OproBopHoe npaBO. Km-ira 4eTBepTan. floroBO-pw o nepeB03Ke. MocKBa: daTyT, 2004. 13. Ambrasienė D., Sinkevičius E. Vežėjo civilinės atsakomybės pagal Ženevos tarptauti­nio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją ir jos draudimas. Vilnius: MRU Leidy­bos centras, 2004. 14. Herber R., Piper H. CMR. Internationales Strassentransportrecht. Kommentar mit An-hang Innerstaatliches Strassentransportrecht europaischer Staaten. Munchen: C. H. Beck'sche Verlagsbuchhandlung, 1996. 15. rpax

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!