Kriminologinės nusikaltimų charakteristikos samprata

Įvadas Darbe nagrinėjama kriminologinės nusikaitimų charakteristikos sampratos problematika. Kriminologinė nusikaltimų charakteristika yra tarpusavyje susijusių elementų ir savybių visuma (sistema). Kriminologinė nusikalimų charakteristika - tai ne tik teorinė - mokslinė sistema, lemianti kriminalistikos mokslo plėtrą, bet ir veiksmingas instrumentarijus, sėkmingai taikomas nusikaltimų tyrimo praktikoje. Nusikalstamumas sparčiai didėja, keičiasi jo struktūra, daromi vis sunkesni, gerai iš anksto parengti bei nuslėpti nusikaltimai. Nusikaltimų pasaulyje vis labiau įsitvirtina nusikalstami susivienijimai ir organizuotos grupės. Susidariusi kriminogeninė padėtis verčia ne tik tobulinti nusikalstamumo kontrolės mechanizmą, bet ir ieškoti naujų metodų bei priemonių nusikaltimų tyrimui tobulinti. Dar nepanaudotos visos galimybės kriminalistikos įtakai didinti. Viena iš tokių iki galo neištirtu problemų yra kriminologinė nusikaltimų charakteristika. Teorijoje nevienodai su prantama kriminologinės nusikaltimų charakteristikos samprata, dar nenusistovėjo šios charakteristikos struktūra, jos vieta ir reikšmė kriminalistikos mokslui ir nusikaltimų tyrimo praktikai. Išvardytos aplinkybės verčia mokslininkus nuolat grįžti prie šios temos. Teorinis kriminologinės nusikaltimu charakteristikos neužbaigtumas neatskleidžia jos praktiniu galimybių. Manome, kad temą reikėtų pradėti nagrinėti nuo jos pagrindu, t. y. nuo kriminologinės nusikaltimų charakteristikos sampratos. „Rytu Europos kriminalistikoje jau senokai susiformavo nuostata, kad kriminologinė nusikaltimu charakteristika yra struktūrinis bet kokios nusikaltimų rūšies tyrimo metodikos elementas ir šios nuostatos nuosekliai laikomasi rengiant metodines rekomendacijas" [1, p. 23]. Vakaru Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, šią funkcija atlieka kriminologija [2, p. 557-560; 3, p. 14-15], Daugiausia apie kriminologinę nusikaltimų charakteristika yra diskutavę šios koncepcijos pradininkai - Rusijos kriminalistai. Kriminologinės nusikaltimu charakteristikos sampratą pradėsime nagrinėti ne nuo sąvokos, kuri paprastai išvedama atskleidžiant semantine prasme (nors tai padaryti taip pat reikia), formulavimo, o nuo reiškinio esmės atkleidimo. Nusikaltimu charakteristikos sampratą suformuluoti iš semantinės reikšmės lengviau nei šią sąvoką suformuluoti išnagrinėjus pati reiškinį. Kriminologine nusikaltimu charakteristika galima butu suprasti kaip nusikaltimą apibudinančiu kriminalistiškai svariu (svarbiu, turinčiu išskirtinę reikšme) savybių visumą. Panaši arba artima kriminologinės nusikaltimu charakteristikos sąvoka išdėstyta ir literatūroje"'. Tačiau akivaizdu, kad tokios ir panašios nusikaltimu kriminologine charakteristiką apibudinančios sąvokos yra formalios ir neatskleidžia reiškinio esmės. Nagrinėjant kriminologines nusikaltimu charakteristikos esme vien kriminalistikos mokslo žinių neužtenka, būtinos baudžiamosios teisės, ypač apie nusikaltimu sudėti ir jos elementus [4. p 32 187; 5, p. 144-216], kriminologijos, ypač apie vidini nusikalstamos veiklos sąlygotumą [6, p. 45 54, p 90-95, 7, p. 157-162, 8; 9Į, teismo psichologijos ir psichiatrijos, ypač apie žmogaus veiksmų motyvaciją [10], taip pa! logikos bei modeliavimo teorijos žinios (o ne citatos). Manome, kad kriminologinės nusikaltimų charakteristikos pamatu turi tapti nusikaltimo sudėtis Nusikaltimo sudėtis, kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas, tampa nusikaltimo tyrimo objektu ir tikslu Konkrečiu atveju visuomet sprendžiamas klausimas, ar įvykyje yra nusikaltimo sudėtis. Jeigu nusikaltimo sudėties požymiai įžvelgiami, tai visas įrodinėjimo procesas yra nukreiptas įrodyti nusikaltimo sudėtį arba ją paneigti. Taigi ir kriminologinė nusikaltimų charakteristika, kaip kriminologine kategorija, visų pirma turi būti panaudota nusikaltimo sudėčiai nustatyti (įrodyti arba paneikti jos buvimą). Tačiau nurodyti, kad kriminologines nusikaltimu charakteristikos pamatas, išeities pozicijoje gludi nusikaltimo sudėtyje, neužtenka. Itin svarbu atskleisti konkretų nusikaltimo sudėties ir kriminologinės nusikaltimų charakteristikos sąlytį, kas kriminalistikos aspektu apibūdina nusikaltimo sudėti arba kokios apibendrintos nusikaltimo sudėties charakteristikos išryškėja tiriant nusikaltimus, t. y. iš baudžiamosios teisės abstrakcijos nusikaltimo sudėtį transformuoti į praktinę nusikaltimo tyrimo plotmę. Kaip žinoma, nusikaltimo sudėtį sudaro keturi elementai: nusikaltimo subjektas, nusikaltimo objektas, subjektyvioji nusikaltimo pusė, objektyvioji nusikaltimo pusė [1, p. 36]. Mums reikia spręsti, kaip šie elementai virsta kriminalistiškai reikšmingomis ypatybėmis. Manome, kad minėtus elementus kriminalistikos tikslais reikėtų transformuoti į tokius kriminologinės nusikaltimu charakteristikos elementus; nusikaltimo subjektą asmenį, padariusį pavojingą veiką; subjektyviąją nusikaltimo pusę nusikaltimo situaciją; nusikaltimo objektą pasikėsinimo dalyką, nukentėjusįjį nuo nusikaltimo; objektyviąją nusikaitimo pusę nusikaltimo būda (žr. 1 schema) 1 schema. Kriminologinės nusikaltimu charakteristikos ir nusikaltimo sudėties elementu santykiu struktūra Čia būtų tikslinga panagrinėti mokslininkų kriminalistų naujausią požiūrį į kriminologinės nusikaltimų charakteristikos elementus. l. F. Gerasimovas išskiria šiuos kriminologinės nusikaltimų charakteristikos struktūros elementus: nusikalstamos veikos paplitimą, nusikaltimu išaiškinimo ypatybes, tipinius nusikaltimo įvykio ir aplinkos bruožus, pėdsakų susidarymo mechanizmą, nusikaltimo padarymo būdą, kaltinamojo asmenybę ir jo elgesio ypatybes, nukentėjusįjį apibudinančius duomenis [13, p. 330- 332). Taigi l. F. Gerasimovas išskiria 7 elementus, tuo tarpu pagal V.A. Obrazcovą kriminologinės nusikaltimų charakteristikos struktūrą sudaro 5 elementai: asmenys, padarę nusikaltimus, nusikaltimo tikslai ir motyvai, nusikaltimo objektas (dalykas), priemonės nusikalstamam rezultatui pasiekti, nusikaltimo mechanizmas ir jo padariniai {14, p.39]. Vis dėlto mes linkę laikytis anksčiau išdėstytos struktūros. Pradėdami nagrinėti pateiktu struktūrų skirtumus visų pirma išvardinkime tai, kas jas sieja. O visas jas sieja šie struktūriniai elementai, asmenys, padarę nusikaltimus, nusikaltimo objektas bei nukentėjęs asmuo arba pasikėsinimo dalykas. R. S. Belkino kaip ir V. A. Obrazcovo darbuose, kuriuose kalbama apie kriminologinės nusikaltimų charakteristikos ryšį su baudžiamosios teisės nusikaltimo sudėtimi, galima surasti nuorodų j subjektyviąją nusikaltimo pusę. Pagal R. S. Belkino teoriją nusikaltimo subjektyviąją pusę atspindi nusikaltimo situacija, o V. A. Obrazcovas iš subjektyviosios nusikallimo pusės paima nusikaltimo motyvus ir tikslus. Tiek R S. Belkinas (15, p. 688), tiek l. F. Gerasimovas [13, p. 330-332] į kriminologinę nusikaltimų charakteristiką įtraukia ir nusikaltimo būdą, kurio, deja, savo darbuose V. A. Obrazcovas nepabrėžia [14, p. 39]. Pažymėtina, kad noras nusikaltimo mechanizmą (pėdsakų susidarymo mechanizmą) įtraukti, kaip teigia V A. Obrazcovas ir l. F. Gerasimovas, į kriminologinės nusikaltimų charakteristikos struktūrą nėra pagrįstas. Čia kriminologinės nusikaltimų charakteristikos tikslas sutapatinamas su jos struktūros elementu. Kriminologinės nusikaltimų charakteristikos tikslas (funkcinė jo paskirtis) - būtent per savo struktūra atskleisti nusikaltimo padarymo mechanizmą. Kriminologinės nusikaltimų charakteristikos elementų visuma turi padėti atskleisti nusikaltimo padarymo mechanizmą, kartu ir pėdsakų susidarymo mechanizmą. Tą patį galima pasakyti apie nusikaltimų išaiškinimo ypatybes, kurias galima nustatyti tiriant nusikaltimo padarymo mechanizmą. Kaip matysime nagrinėdami nusikaltimo padarymo būdą, vienas iš objektyvių jį lemiančių veiksniu (aplinkybių) yra nusikaltimo įrankiai bei priemonės. Nuo to, kokie įrankiai pasirenkami darant nusikaltimą (arba nuo to, kokiais įrankiais disponuoja nusikaltėlis), priklauso ir konkretūs, tipiniai nusikaitimo būdai. Taigi čia sąlygas norima sutapatinti su pačiu reiškiniu, kaip iai daro V. A. Obrazcovas ir I. F. Gerasimovas, o tai nepagrista. Tipinius įvykiui ir jo aplinkai bruožus apibūdina du kriminologinės nusikaitimų charakteristikos elementai - nusikaltimo būdas ir nusikaltimo situacija. Plačiau tai bus aptarta nagrinėjant šiuos kriminologinės nusikaltimų charakteristikos elementus. Vargu ar galima sutikti su tokiu 1. F. Gerasimovo pateiktu dar vienu kriminologinės nusikaltimų charakteristikos elementu kaip nusikaltimu paplitimas. Nusikaltimų paplitimas gali būti kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos struktūros elementas. Tačiau pažymėtina, kad ne taip svarbu, kiek nusikaltimo sudėties elementu transformuojasi kriminologinės nusikaltimu charakteristikos naudai, o koks tų elementų pobūdis (turinys) ir ar tikrai išskirti elementai susiję su savo pagrindine baze - nusikaltimu sudėtimi. Pavyzdžiui, I. F. Gerasimovo pateikiamoje struktūroje už nusikaltimo sudėties ribų aiškiai atsidūrė nusikaitimo paplitimas, įvykio aplinkos bruožai, nusikaltimo aiškinimo aplinkybės, pėdsakų susidarymo mechanizmas [13, p. 330-332]. Autorius, pateikdamas kriminologinės nusikaitimų charakteristikos turinį, bando aprėpti bene visa kriminalistiką. Tačiau ar tai pateisinama? Be to, ar taip pasirinkti kriminologinės nusikaitimų charakteristikos elementai gali sudaryti visuma, t. y. sistema? Todėl reikia pabrėžti, kad į kriminologinę nusikaltimo charakteristiką, mūsų nuomone, negali būti įtrauktos jai nebūdingos savybės. Antra vertus, nagrinėjant kriminologine nusikaltimų charakteristiką būtina atskleisti tas savybes, kurios padeda (lemia) nusikaltimo sudėties ištyrimą. Grįžkime prie I.F. Gerasimovo suformuluotų kriminologinės nusikaltimų charakteris- tikos elementų, I.F. Gerasimovas į kriminologinę nusikaltimo charakteristiką įtraukia pėdsakų susidarymo mechanizmą bei nusikaltimo padarymo būdą. Nusikaltimo padarymo būdas yra susijęs su nusikaltimo sudėtimi (objektyvioji pusė), o pėdsakų susidarymas - ne. Tačiau nusikaltimo būdas, t. y. nusikalstamų veikų sistema, per veikos sąlytį su nusikaltimo objektu lemia būtinybę nustatyti pėdsakus ir jų susidarymo mechanizmą. Atsižvelgdami į nusikaltimo sudėties ribas bei nusikaltimo tyrimo poreikius turime nustatyti, kokios savybės būdingos kriminologinei nusikaltimo charakteristikai. Atrodo, kad atsižvelgiant į mūsų suformuluotus kriminologinės nusikaltimų charakteristikos savybių išskyrimo reikalavimus galima atsakyti i šiuos klausimus: • Kas (padarė nusikaltimą)? • Kaip (nusikaltimas padarytas - nusikaitimo padarymo mechanizmas)? -Kodėl (nusikaltimo padarymo motyvai, tiesioginis pretekstas)? Kitos įrodinėtinos aplinkybės nustatomos atsakius į anksčiau nurodytus klausimus. Iš padaryto nusikaltimo požymiu (kuo jų daugiau, tuo tiksliau ir išsamiau) galime sužinoti, koks tai nusikaltimas, ir jį identifikuoti. „O tai galime padaryti tik remdamiesi tam tikros nusikaltimų rūšies tyrimo mokslo apibendrintais rezultatais - kriminologine charakteristika" [16, p. 125]. Kaip jau minėta, kriminologinė nusikallimo charakteristika yra tam tikrų savybių visuma. Šią visumą įmanoma išsiaiškinti tik nagrinėjant kriminologinės nusikaltimu charakteristikos struktūrinius elementus. Todėl per elementus bus atskleidžiamos savybės, kurios ir sudaro kriminologinės nusikaltimų charakteristikos turinį. Kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos samprata 1. Asmuo, padaręs nusikaltimą. Pradėsime nuo nusikaltimo „autoriaus" - žmogaus. Nusikaltimo sudėties subjektas, kaip jau minėta, transformuojamas i asmenį, padariusį nusikalstamą veiką'. Nusikaitimo subjektas yra siauresnė sąvoka nei asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Nusikaltimo subjektas - tai fizinis (o dabar jau ir juridinis) [17, p. 20], pakaltinamas, sulaukės atitinkamo amžiaus asmuo. Įtariamajam, nusikaltimo kriminologinės charakteristikos elementui, baudžiamosios teisės apribojimai, taikomi nusikaltimo subjektui, negalioja. Kriminologiniu požiūriu nusikaltimo ištyrimui svarbu, kas tas asmuo, padaręs nusikalstama veiką. Nusikaltimo išaiškinimo etape visai nesvarbu, ar tas asmuo yra pakaltinamas ir ar sulaukė įstatymo nustatyto amžiaus, nuo kurio žmogus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Svarbu visu pirma nustatyti asmenį. Tolesnio nusikaltimo Tyrimo metu sprendžiamos ir baudžiamajai teisei būtinos asmens, padariusio nusikalstamas veikas, ypatybės - pakaltinamumas, asmens amžius, išskirtiniais atvejais ir teistumas. Kokios žmogui budingos savybės gali atskleisti kriminologinio pobūdį? Pažymėtina, kad kriminologija jau seniai nagrinėja nusikaltėlio asmenybe ir šia tema yra sukaupusi gana daug medžiagos [6, p. 61-101; 7, p, 117-135; 18; 19; 20]. Tačiau kriminologija į nusikaltėlį žiūri kitokiu aspektu - socialiniu. Kriminologija stengiasi išsiaiškinti, kodėl žmogus nusikalsta. Kriminalistai galėtu pasinaudoti kriminologiniais asmens tyrimais, bet ne tiesmukai, o pritaikę kriminologijos žinias apie nusikaltėlį savo reikmėms. Kriminalistikai, nagrinėjančiai įtariamojo asmenybę, svarbu atsižvelgiant į jo fizines, dvasines ir kitas savybes atskleisti žmogaus sugebėjimą padaryti nusikaltimą. Čia būtina pabrėžti, kad kriminalistikoje tokie arba panašūs tyrimai nebuvo atliekami. Mes taip pat negalėsime viename straipsnyje, skirtame nusikaltimo kriminologinei charakteristikos sampratai, išnagrinėti problemos - stengsimės pagal galimybes nurodyti kelis šios problemos sprendimo būdus. Apskritai visos žmogaus savybės vienaip ar kitaip (tiesiogiai arba netiesiogiai) yra susijusios su jo daromu nusikaltimu. Tačiau mums svarbu išskirti dominantus. Iš jų reikėtų paminėti fizinę žmogaus jėgą, gabumus, gyvenimo patirtį, taip pat patirti kurioje nors veikloje (ypač nusikalstamoje), išsilavinimą, specialybę ir kt. Sugebėjimas padaryti atskirų rūšių nusikaltimus (kyšininkauti, grobti visuomeninį turtą ir pan.) siejamas su užimamomis pareigomis. Atskirų nusikaltimu padarymui reikšmės turi įtariamojo amžius. Antai, nors įstatymas nenumato kyšininko amžiaus ribų, tačiau aišku, kad tai iš esmės suaugusiųjų daromas nusikaltimas (specialus subjektas). Svarbu, kad kyšį gauti gali tik pareigūnas arba jam prilygstantis valstybės tarnautojas, o būti jais galima tik sulaukus atitinkamo amžiaus. Amžius turi reikšmės ir nusikaitimo pobūdžiui, pavyzdžiui, išskiriami nepilnamečių nusikaitimai. Tas pats pasakytina ir apie nusikaltėlio lyti. Yra vadinamieji moteriški nusikaltimai ir kt. Nagrinėjant žmogaus sugebėjimą daryti nusikaltimus labai svarbu atsižvelgti į žmogaus psichiką, kuri reguliuoja jo elgėsi, taigi ir nusikalstamą elgesį. Kad būtų tenkinami kriminalistikos poreikiai, būtina visapusiškai ištirti žmogaus savybes, apibūdinančias jo sugebėjimus daryti nusikaltimą, sudaryti jų sąrašą bei jį pagrįsti. Svarstant koreliacinius, vidinius asmenų, padariusių nusikalstama veiką, ir kitų mūsų išskirtų kriminologinės charakteristikos elementu ryšius, pastebėtas nemenkas tarpusavio priklausomumo dėsningumas. Žinomas glaudus tarpusavio ryšys tarp amžiaus (net jo tarpsniu) ir nusikaltimo pobūdžio - pasikėsinimo objekto vertės (dydžio, svarbumo), nusikaltimo būdo (veiksmų, skirtų pasirengti, padaryti ir nuslėpti nusikaitimą, komplekso), pobūdžio ir sudėtingumo, taip pat Trumpumo dėlei asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, plačiąja prasme toliau vadinsime įtariamuoju. Apie psichiką, kaip žmogaus elgesio reguliatorių, rašoma psichologinėje, teismo psichologinėje literatūroje [10, p, 57-63). Moterys daugiau linkusios daryti intelektualius nusikaltimus nei nusikaltimus, kuriems padaryti reikia jėgos. Nei išskiriami moteriški nužudymo įrankiai (virtuvinis peilis, lygintuvas ir kt.). Nusikaltimu būdu sudėtingumas tiesiogiai priklauso nuo įtariamojo gabumų, išsilavinimo, patirties daryti tokius nusikaitimus ir t. t. Smurtiniai nusikaltimai glaudžiai siejami su fizine nusikaltėlio jėga; nusikaltimai ekonomikai, atvirkščiai, yra glaudžiai susiję su nusikaltėlio specialybe, užimamomis pareigomis ir, žinoma, su protu. Kriminalistiškai svarbu atkreipti dėmesį į žmogaus savybes bei jų visumą ir galimus derinius siekiant nustatyti žmogaus sugebėjimą daryti nusikaltimus apskritai ir atskiru rūšių nusikaitimus atskirai. Reikėtų sudaryti žmonių tipologija pagal sugebėjimą daryti nusikaltimus, nurodyti tarpusavio ryšius su kitais kriminologinės nusikaltimų charakteristikos elementais. 2. Nusikaitimo situacija. Dabar apžvelgsime kitą kriminologinės nusikaltimų charakteristikos elementą - nusikaltimo situaciją, kuri transformuojama iš nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės. Nagrinėdami ši kriminologinės nusikaltimo charakteristikos elementą susiduriame su papildomu uždaviniu - paaiškinti pačia situacijos ir kartu nusikaltimo situacijos sąvoka. Literatūroje situacija dažniausiai suprantama kaip aplinkybių visuma ir kaip padėtis [21, p. 32]. Norint suprasti nusikaltimo situacijos sąvoką, svarbu nustatyti, ką reiškia žodis „aplinkybės". Aplinkybės, kaip nurodyta literatūroje, - tai įvairus reiškiniai, taip pat ir santykiai [22, p. 699; 23, p. 348], Pritaikius žodžio „situacija" reikšmę nusikaltimo situacijai apibūdinti galima būtų teigti, kad nusikaltimo situacijai, kuri yra transformuojama iš subjektyviosios nusikaltimo pusės, apibūdinti labiau tinka santykio aspektas. Šis aspektas tiesiog išplaukia iš nusikaltimo subjektyviosios pusės sąvokos kaip vidinis žmogaus psichikos ir jo veiksmų padarinių santykis. Čia reikėtų nuspręsti, kas tą santykį gali materializuoti realiame gyvenime. Atrodo, kad ta materializaciją gali adekvačiai pavaizduoti žmonių, įtrauktų į nusikaltimo erdvę, tarpusavio santykiai, žmonių santykiai nusikalstamos veikos bei nusikaltimo padarinių atžvilgiu, be to, nusikaltėlio ir nukentėjusiojo, nusikaltėlių, nusikalstamos grupės, gaujos, susivienijimo vidiniai santykiai, taip pat žmonių ir pasikėsinimo objekto, žmonių ir nusikaltimo įrankių santykiai ir pan. Nusikaltimo tyrimo reikmėms svarbu atskleisti santykius ne tik nusikaltimo metu, bet ir prieš nusikaltimą, ir po jo. Taigi galima būtų suformuluoti ir nusikaltimo situacijos sąvoką. Nusikaltimo situacija - tai į nusikaltimą įtrauktų asmenų santykių įvairovės visuma prieš nusikalstama veiką, ją darant ir padarius nusikalstamą veiką. Anksčiau nurodyti santykiai gali atskleisti valinius nusikaltėlio priežastinius ryšius su nusikaltimu, taip pat gali apibūdinti nusikaltėlio kaltę, jos formas, nusikaltimo motyvus, tiesiogines priežastis ir pan. Nusikaltimo aplinka tik apibūdina nusikaltimo situaciją, ja materializuoja. Todėl nedera situaciją sutapatinti su aplinka, kuri ją apibūdina. Taigi negalima sutikti, pavyzdžiui, su V. I. Kulikovo [24, p. 16] nusikaltimo situacijos apibrėžimu: „Nusikaltimo situacija - tai sistema įvairaus pobūdžio tarpusavyje sąveikaujančių objektų, reiškinių ir procesų, apibūdinančių vietos ir laiko sąlygas, daiktines, gamtines, klimatines, gamybines ir buitines bei kitas supančios aplinkos sąlygas, netiesioginių nusikaltimo dalyviu elgesio ypatumus, psichologinius jų ryšius ir kitas objektyvios realybės aplinkybes, susiklosčiusias (nepriklausomai nuo dalyvių valios arba jų valia) nusikaltimo padarymo momentu ir veikiančias jo padarymo būdą, mechanizmą bei pasireiškiančias įvairaus pobūdžio pėdsakuose, kurie padeda suvokti šios sistemos ir nusikaltimo turinio ypatumus". Kitaip tariant, nusikaltimų situaciją pagal V. I. Kulikovą būtų galima apibūdinti kaip nusikaltimo aplinką (objektyvią pusę) ir aplinkybes (subjektyvioji pusė, kuri priklauso nuo žmonių). Taigi čia suplakti du nusikaltimo sudėties ir du kriminologinės nusikaltimo charakteristikos elementai. Negana to, čia randame savybių, kurių negalima priskirti nei objektyviajai, nei subjektyviajai nusikaltimo pusei (gamtinės klimatinės, gamybinės, buitinės ir kitos aplinkos sąlygos). Kai kurie vienarūšiai reiškiniai atskiriami vienas nuo kilo (nusikaltimo būdas ir nusikaltimo mechanizmas). Čia taip pat, autoriaus nuomone, suprantama situacija su jos aplinka. Nusikaltimo situacijos sąsaja su kitais nusikaltimo charakteristikos elementais yra labai plati ir reikšminga. Nusikaltimo motyvas lemia ne tik veiklą, bet ir nusikaltimo pasikėsinimo objektą, dalyką. Nuo motyvų aiškumo priklauso ir nusikalstamos veiklos mastas, intensyvumas, kartu ir padarinių mastas. Motyvų pobūdis yra nevienodas įvairių nusikaltimo rūšių atžvilgiu. Smurtiniuose nusikaltimuose asmeniui vyrauja asmeniniai motyvai kerštas, pavydas, meilė, atpildas ir kt. Vis dažniau šiuo metu kartu su nurodytais smurtinių nusikaltimų asmeniui motyvais reiškiasi turtiniai motyvai - noras pasipelnyti, užvaldyti svetimą turtą ir kt. Nusikaltimuose ekonomikai daugiau susiduriama su pasipelnymo motyvais. Praktikoje kyla klausimas: kaip atpažinti tikro nusikaltimo atvejais susidariusį situacijos pobūdį. Situaciją apibūdina nusikaltimo būklė (padėtis), aplinka, jos išdėstymas. Dažnai apie situaciją galima spręsti iš veiksmų, kuriu buvo imtasi nusikaltimui padaryti, pobūdžio. Nusikaitimo įvykis (visu fazių), jo parengimas ir pėdsaku slėpimas iš karto po padaryto nusikaltimo vyksta konkrečiomis vietos - daiktinės aplinkos, laiko, apšvietimo ir pan. - sąlygomis. Nurodytos sąlygos skirtingai pasireiškia ir veikia nusikaltimą, jos susidaro arba jo dalyvių valia, arba nepriklausomai nuo jos ir dažniausiai apibūdina tam tikrą išorinę aplinka bei kai kuriuos kitus objektyvios tikrovės veiksnius. Tam tikros aplinkos elementai ir kiti veiksniai palieka išorėje įvairaus pobūdžio pėdsakus, kurie gali būti atskleisti atliekant tyrimą, kriminologinę nusikaltimo analizę. Tokios informacijos tyrimas padeda surinkti esminę kriminologinę informaciją apie kriminologinę situacija, kuri susidarė prieš įvyki, įvykio metu ir po jo. Susiklosčius tam tikrai nusikaltimo situacijai galima nustatyti, kas įvyko prieš nusikaltimą, koks buvo jo turinys ir vėlesnių pakeitimų pobūdis. Labai dažnai galima pasakyti, kas tiriamo įvykio situacijoje buvo specialiai paruošta nusikaltėlio, o kas nuo jo nepriklausė, kaip apskritai susiklosčiusi padėtis buvo panaudota nusikaltimo tikslams: kas šioje situacijoje padėjo arba trukdė rengti ir vykdyti nusikaltimą bei slėpti pėdsakus. Nusikaltimo tyrėjas turi atsakyti ir į tokius klausimus: kokie netipiniai, neįprasti veiksniai pasireiškė susiklosčiusioje situacijoje ir kokią įtaką jie turėjo nusikaltimui, kas galėjo sukurti arba panaudoti objektyviai susiklosčiusią situaciją nusikaltimui padaryti ir kt. Pavyzdžiui, nusikaltimu tyrimo praktikoje žinomos „meilės situacijos". Jos būdingos nužudymu ir išžaginimų atvejais. Iš tokios situacijos galima spręsti apie nusikaltėlio ir jo aukos santykius nusikaltimo metu ir po nusikaltimo (kartais ir prieš nusikaltimą). Nusikaltimų tyrimo praktikoje žinomos ir „buitinės situacijos", leidžiančios-spręsti apie į buitinius nusikaltimus įtrauktų asmenų buitinius santykius. Jeigu rastas lavonas su kirstinėmis žaizdomis galvoje, yra pagrindas teigti, kad tai buvo tyčinis nužudymas. Niekam nekils abejonių, kad suklastojus dokumentus buvo paimti pinigai iš banko (kitos įstaigos kasos), kad čia tikriausiai sukčiavimas. Gyvenime tų situacijų yra daug ir nors jos kartais kartojasi, visuomet yra individualios - kiek nusikaltimų, tiek ir individualių situacijų. Nusikaltimo situacijų klasifikacija dar laukia kriminalistų mokslininkų tyrimo. Tačiau jau ir esant dabartiniam tyrimo lygiui nusikaltimo situacijas, mūsų manymu, būtų galima suskirstyti įvairiais pagrindais (žr. 2 schemą). Pagal sudėtingumą situacijas santykinai galima suskirstyti į paprastas (primityvias) ir sudėtingas. Tačiau čia pat reikėtų pabrėžti, kad gyvenimiškai beveik visos nusikaltimo situacijos būna nepaprastos, bent jau nevienareikšmės. Todėl situacijų skirstymas pagal sudėtingumą yra santykinis, o jų pavadinimas (paprastos, primityvios) yra sąlyginis. Paprastos (primityvios) situacijos kriminologiniu požiūriu nekelia itin dideliu problemų Jos dažniausiai būna santykinai aiškios. Aiškus neretai būna ir nusikaltimu motyvai. 2 schema. Nusikaltimu situacijos Sudėtingos situacijos būna gana painios, kriminologiniu požiūriu nevienareikšmės, jokias situacijas galima apibūdinti provokuojančiu arba rizikingu aukos elgesiu, ilgai trunkančiais (iki nusikaltimo) nenormaliais nusikaltimo dalyvių santykiais, sukeliančiais kerštą, pavydą, nenormaliais darbo (verslo) santykiais, išskirtiniais turtinio pobūdžio santykiais (skolos negrąžinimu, noru atsikratyti skolininko) ir t. t. Sudėtingas situacijas, kurios dažnai būna nevienareikšmės, galima suskirstyti pagal nusikaltimo situacijos dalyvius (įtrauktus i nusikaitimą asmenis). Čia, matyt, butų galima išskirti sudėtingas situacijas, į kurias pateko žmogus, padaręs nusikaltimą, ir sudėtingas situacijas, kuriose nuo nusikaltimo yra nukentėjęs žmogus. Toks sudėtingu situacijų skirstymas yra reikšmingas kriminologiniu požiūriu, nes gali paaiškinti nevienoda ir nevienareikšmi į nusikaltimą įtrauktų žmonių elgesį visuose nusikaitimo proceso etapuose. Nurodytas sudėtingas nusikaltimo situacijas galima suskirstyti pagal situacijos pobūdi. Šia prasme galima išskirti provokuojančias situacijas, viktimoiogines (rizikingas) situacijas ir asmeninio, svetimo (neutralaus) pobūdžio situacijas. Provokuojančios situacijos asmens, padariusio nusikaltimą, atžvilgiu yra priešingybė viktiminei (rizikingai) situacijai nukentėjusiojo atžvilgiu. Pavyzdžiui, dažnai išžaginimą išprovokuoja moters elgesys, kuris pačiai moteriai (nukentėjusiajai) yra rizikingas - viktimologinis. Situacijas dar galima skirstyti pagal nusikaltimo padarymo vietą, laika, nusikaltimo dalyvių skaičių, pagal nusikaltimo pobūdi (smurtinės, prieš asmenį ir pan.). Bet tai tolesnis tyrimo ir publikacijų dalykas. Kriminologinė tiriamo nusikaltimo esmė paprastai pradedama aiškinti būtent nuo situacijos, kurioje jis buvo padarytas, suvokimo ir tyrimo. Kriminologinės nusikaltimų charakteristikos elementai neegzistuoja už konkrečios aplinkos ribų ir pasireiškia būtent joje. Bet kokiu atveju jie patiria šios situacijos poveikį, galintį turėti esminę įtaką formuojant, plėtojant, o kartais ir transformuojant atskirų nusikaltimų kriminologines savybes. Tam tikra aplinka, apibūdinanti situaciją, gali palengvinti arba pasunkinti nusikaltimo padarymą atitinkamu būdu, labai dažnai aplinka determinuoja nusikaltimo būdo pritaikymą prie „savęs". Be to, ji dažnai turi esminį poveiki nusikaltimo padarymo mechanizmui (ypač autoavarijų bylose). Būtent nagrinėjant nusikaltimo situaciją yra nustatoma pasirengimo padaryti nusikaltimą laipsnis, aplinkos įtaka nusikaltimo būdui ir mechanizmui, situacijos elementai, turėję didžiausią įtaka nusikaltimo eigai ir jos rezultatui, bei kaip jie susiję su subjekto asmenybe, taip pat galimus nusikaltėlio bendrininkus, liudytojus, jų buvimo vietą, nusikaltimo laika ir kitus supančios aplinkos elementus nusikaltimo metu. Taigi nusikaltimo situacijos savitumas turi esminės įtakos nusikaltimo tyrimui vienu ar kitu būdu nustatant nusikaltimo būda, jo mechanizmą, nusikaltėlio elgesio įvairaus pobūdžio nukrypimus nusikaltimo metu. Baigiant trumpa nusikaltimo situacijos apžvalga tenka apgailestauti, kad nors apie nusikaltimo situacija apskritai parašyta nemažai, tačiau apie jos reikšme kriminalistikai, konkrečiai apie atskirų nusikaitimų grupių, rūšių situacijas - labai mažai ir tik epizodiškai. Nukentėjusysis, arba nusikaltimo pasikėsinimo dalykas. Toliau panagrinėsime dar viena kriminologinės nusikaltimų charakteristikos elementą -- nukentėjusįjį, arba nusikaltimo pasikėsinimo dalyką. Kriminalistikoje jis transformuojamas iš nusikaltimo sudėties objekto, i kuri buvo nukreipta nusikalstama veika. Baudžiamojo proceso kodekse nukentėjusiuoju pripažįstamas tik fizinis asmuo. Kriminalistikos tikslams būtu tikslinga išplėsti nukentėjusiojo sąvoką ir i ją įtraukti juridinius asmenis. Svarbu tai, kad nukentėjusysis, kaip kriminalistinės nusikaltimu charakteristikos elementas, apibudina fizini arba juridinį asmenį, į kurį buvo kėsintasi. Fizinio asmens atžvilgiu svarbu atskleisti jo gyvenimo būdą, ryšius, profesiją, turtinę padėti. Fizinio asmens ir juridinio asmens atžvilgiu - verslo, gamybos pobūdi, apsaugos, finansinę, ekonominę būklę. Iš nukentėjusiųjų nusikaltimu tyrimo metu gaunama pirmoji informacija, ji yra neįkainuojama ir nepakeičiama. Ši informacija padeda nustatyti nusikaltimo padarymo motyvus ir kitas svarbias aplinkybes Duomenys apie nukentėjusiojo elgėsi (nusikalstamas, nenusikalstamas, girtuokliavo, vartojo narkotikus), jo profesija (tardytojas, teisėjas, verslininkas, bankininkas, prostitute) dažnai padeda iki galo išsiaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes ir priežastis, padeda sėkmingai jį atskleisti. Duomenys apie jų elgesį tipinėse kriminologinėse situacijose, jų veiksmus, provokuojančius tam tikras atsakomąsias reakcijas, duomenys apie nukentėjusiojo elgesio ryši su kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais, žinios apie būdingus jo elgesio objektyvius pasireiškimus prieš nusikaltimą, nusikaltimo metu ir po jo sėkmingai panaudojamos keliant tardymo versijas ir planuojant tyrimą. Tas pats pasakytina apie juridinius asmenis. Jo veikios pobūdis (užsiiminėja kontrabanda), finansinė ir ūkinė būklė (yra paskolinės daug užsienio valiutos) taip pat suteikia daug informacijos pirminiame tyrimo etape. Kriminologinė tokio pobūdžio informacija leidžia išsamiau apibūdinti nusikaltimo padarymo motyvus ir atitinkamai padeda tiksliau nubrėžti asmenų, tarp kurių reikia ieškoti nusikaltėlių, ratą. Tai lengvai paaiškinama, nes tarp nusikaltėlio ir nukentėjusiojo dažniausiai yra tam tikras ryšys, todėl nusikaltėliai paprastai neatsitiktinai išsirenka atitinkamus asmenis (Įmones) savo nusikalstamo kėsinimosi objektais. Nėra abejonės, jog mokslininkų uždavinys - nustatyti krirninalistiškai reikšmingus, moksliškai pagristus, išsamius nukentėjusiojo požymius. Nukentėjusiojo kriminologiniu apibūdinimu šio nusikaitimo kriminologinės charakteristikos elementas nėra iki galo atskleistas. Lieka išnagrinėti kriminalistiškai svarbias nusikaltimo pasikėsinimo dalyko charakteristikas. Apskritai pasikėsinimo dalykas lemia veiksmus, kuriuos reikia atlikti norint įgyvendinti nusikaltimo kėslus. Nuo pasikėsinimo dalyko daug priklauso nusikaltimo mechanizmas, jo pobūdis. Antai nusikaltėliui, siekiančiam užvaldyti seife saugomus pinigus, kyla klausimas, kaip atidaryti seifą. Tam yra keletas variantų: atrakinti raktu, mechaniškai jį atidaryti, seifą iš viso išgabenti iš patalpų ir ramioje aplinkoje jį „sudoroti". Visais atvejais reikia atlikti atitinkamus veiksmus. Pirmuoju atveju - pasirūpinti raktu, antruoju - atitinkamais įrankiais ir specialistu pagalba, trečiuoju atveju - panaudoti fizinę jėga ir pan. Žmogui nužudyti reikalingi tam tikri Įrankiai (šaunamasis ginklas, peilis, kirvis ir kt.) bei priemonės (nuodai ir kt.) - tai priklauso nuo pasirinkto būdo nusikaltimui padaryti. Norint Įveikti aukos pasipriešinimą reikia įvertinti fizinę aukos būkle, dvasines bei protines savybes ir imtis atitinkamu veiksmų. Kriminalistikos požiūriu nukentėjusiuosius tikslinga skirstyti į fizinius arba juridinius asmenis ir atskleisti ypatingus jų bruožus (tai, kas budinga fiziniam asmeniui, gali būti ne būdinga juridiniam asmeniui ir atvirkščiai). Toliau nukentėjusiuosius būtu galima suskirstyti pagal nusikaltimu rūšis (turtiniai, smurtiniai nusikaltimai, nusikaltimai ekonomikai, tarp jų - nusikaltimai finansams, ūkiniai nusikaltimai ir kt.). Nusikaltimo kėsinimosi dalyką būtų galima taip pat skirstyti įvairiais pagrindais. Tokie pagrindai visu pirma gali būti gyvoji gamta (žmogus, gyvuliai, paukščiai ir pan.) ir negyvosios gamtos objektai (Įvairūs daiktai). Daiktai savo ruožtu gali būti skirstomi pagal funkcinį kriterijų (daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, namu apyvokos daiktai ir pan.). Nukentėjusiųjų ir pasikėsinimo objektų klasifikacija padėtų atskleisti kriminalistiškai svarbias savybes, į kurias reikia atsižvelgti tiriant nusikaltimus ir kurios gali padėti geriau suvokti nusikaltimą, jo padarymo mechanizmą ir net kaltus asmenis. Tenka apgailestauti, kad literatūroje nukentėjusiajam ir pasikėsinimo objektui (dalykui) kriminologiniu aspektu skirta labai mažai dėmesio. Nusikaltimo būdas. Teliko išnagrinėti paskutinįjį kriminologinės nusikaitimu charakteristikos elementą. Nors jis šiame straipsnyje nagrinėjamas paskutinis, jo reikšmė nėra jau tokia bevertė. M. Kazlauskas teisus sakydamas, kad „kriminologinės nusikaltimų charakteristikos pagrindas yra tam tikros rūšies nusikaltimų tipišku būdu visuma" [25, p. 265]. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, koki žodžiu jungini mes vartosime - ar nusikaltimo būdą, ar nusikaltimo padarymo būdą? Nusikaltimo būdo sąvoka yra platesnė, nes Į ją, be nusikaltimo padarymo būdo, įeina ir nusikaltimo pasiruošimo bei nusikaltimo slėpimo budai (žr. 3 schema). 3 schema. Nusikaltimo būdo struktūra Taigi šiame straipsnyje bus kalbama apie nusikaltimo padarymo būdą kaip apie vieną iš sudėtinių nusikaltimo būdo daliu. Nusikaltimo būdas1 kriminologiniu požiūriu transformuojamas remiantis baudžiamosios teisės nusikaltimo sudėties objektyviąja puse Nusikaltimo būdas daug kur įeina į baudžiamąją teisinę nusikaltimo sudėties charakteristiką (pvz., slaptas arba atviras turto pagrobimas - vagystė). Karlais jis gali būti kvalifikuojanti arba sunkinanti aplinkybė. Bei nusikaltimo būdo charakteristika - tai ne vien lik jo baudžiamoji teisine reikšmė. Baudžiamojoje teisinėje charakteristikoje jis pateiktas apibendrintos formos, jai neturi reikšmės slapto grobimo, patekimo į patalpą mechanizmas, kokios tuo metu naudojamos techninės priemonės, iš kur jos gautos, ir kt. Bet nusikaltimo būdas visada konkretus ir jis turi nemažai tokių savybių, kurios indiferentiškos baudžiamuoju teisiniu požiūriu, bet turi svarbia kriminologinę reikšme. Tarp jų - konkretūs nusikaltimo būdo panaudojimo metodai, techninės arba kitos priemonės, jų konstrukcinės ypatybės, pėdsakai, kuriuos palieka tam tikras nusikaltimo būdas. Atskirais atvejais jis neturi baudžiamosios teisinės reikšmės, bet kriminologinėje charakteristikoje yra vienas iš svarbiausių elementu. Nusikaltimo būdą galima būtu apibūdinti kaip bendro plano (tyčios), determinuotų, objektyvių ir subjektyviu veiksnių sistema, nusikaltėlio (nusikaltėlių) veiksmų kompleksą turint tikslą pasirengti, padaryti ir nuslėpti nusikaltimą [27, p. 102- 103]. Literatūroje yra ir kitų nusikaltimo būdų apibrėžimų. M. Kazlauskas nusikaltimo būdą apibūdina kaip „veiksmų, kuriais rengiamasi padaryti nusikaltimą, kuriais jis padaromas bei slepiamas, sistema" [25, p 264]. Nors M. Kazlauskas apibrėžime nemini nusikaltimo būdo priklausomybės nuo objektyvių ir subjektyviu veiksnių, tačiau nagrinėdamas nusikaltimo būdą apie tai rašo gana išsamiai. G. Zuikovas į nusikaltimo būdo apibrėžimą, be kitų elementų, dar įtraukia nusikaltimo įrankius bei priemones [28, p. 10], Tačiau teorijos bei praktikos analizė parodė, kad nusikaltimo būdas aprėpia nusikaltimo Įrankius ir priemones. Jų įsigijimas (įsigijo šaunamąjį ginklą, įrankių ir priemonių, būtinų nusikaltimui padaryti, ir pan.) bei veiksmai, kuriais padaromi nusikaltimai (nušovė žmogų, išgręžė skylę, pro kuria pateko į patalpas, naudodamasis kompiuteriu suklastojo dokumentus ir kt.), yra sudedamoji nusikaltimo budo dalis. Be to, nusikaltimo įrankiai ir priemonės yra įtraukiamos i nusikaltimo būdą kaip objektyvios nusikaltimą būdą determinuojančios sąlygos. Dabar pabandykime panagrinėti mūsų pateikia nusikaltimo budo apibrėžimą. Apibrėžime yra pateiktas teorinis nusikaltimo būdo modelis Realiame gyvenime nusikaltimas kartais padaromas nesiruošiam jam. Būna atveju, kai neslepiami nusikaltimo pėdsakai, neinscenizuojamas kitas nusikaltimas arba įvykis (nusikaltėlis nedaro veiksmų nusikaltimui nuslėpti). Tačiau nurodyti nusikaltimo budo variantai netrikdo į nusikaltimo būdo modeli įtraukti veiksmus nusikaltimui pasiruošti bei ji nuslėpti. Reikėtų itin pabrėžti nusikaltimo slėpimą. Paprastai apie nusikaitimą sužinoma tik jį padarius ir neretai - tik jį nuslėpus (pvz., lavonas randamas kanalizacijos šulinyje, aptinkamos suskaidyto lavono dalys, ekonominio nusikaltimo faktas atskleidžiamas atliekant kruopštų ūkinės finansinės veiklos patikrinimą (revizija)). Kriminalistikai svarbu žinoti ir tirti įvairius nusikaltimo slėpimo būdus. Nusikaltimo būdo slėpimo stadijos analizė gali padėti nustatyti, kaip buvo ruoštasi nusikaltimui ir kaip jis buvo padarytas, taip pat asmenis, tarp kurių galima ieškoti kaltų. Visos nusikaltimo būdo stadijos susijusios dėsningais ryšiais. Pavyzdžiui, žmogus nužudomas ir jo lavonas suskaidomas vietovėje (name, bute, lauke). Joje rastas lavonas padeda iškelti versijas apie galimą nusikaltėli, todėl nusikaltėliui būtina atsikratyti lavono. Tuos ryšius reikia mokėti atpažinti iš smulkiausių požymių. Nusikaltimo būdą sudaro ne padriki arba atsitiktiniai veiksmai rengiant nusikaltimą, o jų sistema. Ir ne bei kokia sistema, o iš anksto susieta bendru planu, bendra tyčia. Reikėtų pabrėžti, kad iš anksto bendru planu (tyčia) susietų veiksmų sistemai neturi reikšmės nei veiksmų eiliškumas (ar pirmiau iškasti duobę lavonui paslėpti, ar įsigyti nužudymo įranki), nei laikas po pirmųjų veiksmų. Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai ne veiksmų sistema, tačiau įsigilinus j veiksmų pobūdį tr Į jų tikslą išryškėja bendras sistemos planas (tyčia). Nusikaltimo būdą apibrėžia įvairūs veiksniai. Visi jie kriminalistikai nėra žinomi ir vargu ar gali būti užfiksuoti. Problema yra ta. kad kiekviena atskira nusikaltėlio pasirinkta būda lemia konkrečios gyvenimiškos situacijos, kurias savo ruožtu lemia konkretūs šiai situacijai būdingi veiksniai Teoriniu taikomuoju lygiu išnagrinėtos veiksniu grupes, lemiančios atskiru nusikaltimu rūšių būdus (tyčiniu nužudymu, grobimų, chuliganizmu ir pan.). Teoriniu lygiu nusikaltimo būda lemiančius veiksnius galima suskirstyti į objektyvius ir subjektyvius. Objektyvu nusikaltimo būdą teminiams veiksniams priskiriami nusikaltimo padarymo vieta, laikas, nusikaltimo įrankiai ir priemonės, nusikaltimo objektas bei dalykas (apie tai rašyta jau anksčiau) ir kt. Iš subjektyvų nusikaltimo būdą lemiančių veiksnių galinde paminėti nusikaltėlio amžių, lyti, profesija, gyvenimo būdą, darbo sritį, psichines ir fizines nusikaltėlio savybes, t y. nusikaltėlio savybes. M. Kazlauskas teisingai yra pažymėjęs, kad nusikaltimo būdas priklauso nuo nusikalstamu ryšių (ryšiai su nusikaitimo objektu, ryšiai su reikiamais žmonėmis, be kurių neįmanoma padaryti nusikaitimo) ir bendrininku. Nusikalstamus ryšius jis skirsto i tris grupes: objektyviai būtini ryšiai (be jų nusikaltėliai negali padaryti nusikaltimo pasirinktu būdu), subjektyvių aplinkybių lemiami ryšiai (draugystė, giminystė) ir atsitiktiniai ryšiai (pvz., atsitiktiniai sugėrovai, sugulovai). Nusikaltėliai negali ignoruoti veiksmu, trukdančių jiems padaryti nusikaltimą (pvz., asmens sargybinis, gera turto apsauga) Tam jiems lieka mažiausiai trys būdai pašalinti veiksnius, trukdančius jiems daryti nusikaltimą, apeiti (neutralizuoti) juos arba pritaikyti juos savo tikslams (pvz., papirkti pareigūną). Nusikaltimo būda lengviau aprašyti negu jį praktikoje atpažinti. Kiekvienas nusikaltimo būdas palieka tam tikrus pėdsakus (požymius)1, pagal kuriuos galima atpažinti bei atskirti jį nuo kitų būdų. Tačiau tie pėdsakai gali padėti nustatyti kelis nusikaltimo būdus (versijas apie būdą). Kiekvieną nusikaltimo būdo stadiją (pasiruošimą, padarymą, nuslėpimą) apibudina jiems būdingi požymiai Kuo daugiau požymių, tuo mažiau versijų apie nusikaltimo būdus. Kriminalistams svarbūs tie nusikaltimo būdo informaciniai bruožai, kurie atspindi išorėje pasireiškiančias pagrindines nusikaltėlio pasirinkto būdo savybes. Didelę vertę turi pėdsakai, nurodantys, kaip nusikaltėlis atliko tam tikrus veiksmus (pvz.. pateko į nusikaltimo vieta ir pasišalino iš jos, įveikė įvairias kliūtis, įvykdė užsibrėžtą nusikalstamą tiksią, bandė (arba nebandė) nuslėpti padarytos veikos pėdsakus). Nemažiau reikšmingi pėdsakai, liudijantys apie nusikaltėlio amžių, profesiją, įpročius, fizines arba kitas savybes, taip pat padedantys atskleisti tam tikra elgesio tipiškumą, būdinga tam tikroms nusikaltėlių kategorijoms. Kriminologiniu požiūriu svarbu ne tik išskirti visus išorinius nusikaltimo budo pasireiškimus, bet ir nustatyti, kas buvo iš anksto nusikaltėlio paruošta, o ką jis pritaikė prie susiklosčiusios situacijos. Taigi nusikaltimo būdu reikia laikyti objektyviai ir subjektyviai nulemtą subjekto elgesį prieš nusikaltimą, jo metu ir po nusikaltimo, paliekantį išorėje įvairaus pobūdžio pėdsakus, leidžiančius kriminologiniais budais ir priemonėmis atskleisti padaryto nusikaltimo esmę, nusikaltėlio elgesio ypatybes, jo atskirus asmeninius duomenis ir atitinkamai nustatyti optimaliausius nusikaltimo atskleidimo atskirų uždavinių sprendimo metodus [29, p. 327]. Atskleidus kriminologinės nusikaltimų charakteristikos esmę galima būtų suformuluoti jos apibrėžimą. Galima teigti, kad tai, kas buvo straipsnyje išnagrinėta, leidžia daryti išvadą, jog kriminalistinė nusikaltimų charakteristika atskleidžia nusikaltimu padarymo procesą ir jo dėsningumus. Nusikaltimo būdas, atskleidžiantis nusikaltimo padarymo mechanizmą, nusikaltėlio įgūdžius, patirti ir pan., o daugeliu atveju - nusikaltėlio amžių, specialybę ir pan. Nusikaltimo budo savybių atskleidimas padeda suprasti veiksnius, kurie determinuoja jį; - nusikaltimo/pasikėsinimo dalykas. Nukentėjusysis atskleidžia determinuojančias nusikaltimo budo sąlygas, nusikaltėlio motyvus ir tikslus, nusikaltėlio ryšius su pasikėsinimo dalyku bei nukentėjusiuoju, pasikėsinimo dalyko santykį, ryšius su nusikaltėliu; -nusikaltėliui būdingas savybės, padedančios suvokti padarytą nusikaltimą (motyvus, tikslą), nusikaltėlio sugebėjimą daryti nusikaltimą; - nusikaltimo situacija, padedanti atskleisti j nusikaltimą įtrauktu asmenų santykius, atskleidžiančius nusikaltimo motyvus, tikslus ir pan. Atsižvelgiant semantine žodžio „charakteristika" reikšme būtu galima teigti, kad kriminalistinę nusikaltimų charakteristiką sudaro visuma (sistema) kriminalistiškai svarbiu savybių, atskleidžiančiu pati nusikaltimą, jo padarymo procesą bei dėsningumus. Dėl nurodytų čia charakteristikų ir savybių abipusių ryšių ir praktinio jų (iš esmės ir pagrindinių bruožų) pasikartojimo jos įgauna dėsningą pobūdį. Pateiktas apibrėžimas, mūsų nuomone, yra daug „turtingesnis", išsamiau apibūdina tokią sudėtinga kategorija kaip kriminologinė nusikaltimų charakteristika. Palyginti pateiksime būdingesnius literatūroje skelbtus kriminologinės charakteristikos sąvokų apibrėžimus. Pažymėtina, kad šiandien mokslininkai parengė kelias kriminologinės nusikaltimu charakteristikos sąvokas ir gana plačią, įvairią, kartais mažai suderinamų jos struktūriniu elementu visumą. Kriminalistiškiausią nusikaltimo charakteristikos sampratą išplėtojo rusų mokslininkai. A. S Šatalovas savo straipsnyje rašė, kad, L. A. Sergejevo nuomone, „atskirų nusikaltimų rūšių ypatumai, turintys kriminologinę reikšmę tyrimo praktikai ir mokslinėms rekomendacijoms rengti, yra nagrinėjama kriminalistikos ir atsispindi atskirose tyrimo metodikose. Tai sudaro atskirų nusikaltimo rūšių tyrimo kriminologinę charakteristiką" |30, p. 19| A. N. Basalajevas ir V. A. Guniajevas pabrėžė, kad kriminologinė nusikaltimų charakteristika galima pavadinti tam tikros rūšies nusikaltimo padarymo būdą, kuris turi nekintančius požymius, atsispindinčius ir objektyvioje veikloje, ir žmonių sąmonėje - materialių ir idealių pėdsakų pavidalu [31, p. 99 -100]. A. F Oblakovas kriminologine nusikaltimų charakteristika vadina kriminologinių situacijų ir dėl jų atsiradusių aplinkybių modeli, taip pat nusikaltimų padarinius tiek idealių, tiek materialių pėdsakų pavidalu, nusikaltimo įrankius ir kitas technines priemones, kurios leidžia iškelti versijas apie tiriamą įvykį apskritai arba atskiras jo aplinkybes bei taktiniu tyrimo perspektyvu numatymą [32, p. 15], R. S Belkinas, V. A. Obrazcovas ir kiti savo darbuose teigia, kad kriminologinė nusikaltimų charakteristika - tai mokslinė abstrakcija, pagrista tardymo, ekspertine, operatyvine bei teismų ir praktikos analize ir naudojama šios praktikos per atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodiką, kur ji yra atspirties taškas (pagrindas) [33, p. 181 ]. Panašiai kriminologinės nusikaltimu charakteristikos sampratą apibrėžia ir P. Kuconis-„Kriminologinę nusikaltimų charakteristiką galima apibrėžti kaip duomenų (informacijas) apie nusikalstamos veikos elementus ir jų kriminalisliškai svarbius požymius sistemą" [ I. p. 24], Tai tik keleto autorių pateikti kriminologinės nusikaitimų charakteristikos apibrėžimai. Pažymėtina, kad išskyrus A. N. Basaiajevo ir V A. Guniajevo bei P Kuconio ir M Kazlausko apibrėžimus, kitus vargu ar galima pavadinti apibrėžimais, jie daugiau vaizduoja nagrinėjamos kategorijos elementus, struktūrą. Mes nelinkę pervertinti savo nurodyta kriminologinės nusikaltimu charakteristikos sąvokos apibrėžimą ir pateikti jį kaip etaloną. Tikriausiai jį dar galima tobulinti, tačiau atsižvelgiant i šių dienų kriminalistikos ir jam giminingų mokslų būkle mušu pateiktos sąvokos apibrėžimas turi teisę į pilietybę". Dėl ta daugiau polemizuoti šia tema mes nelinkę. Negana to, atrodo, kad tai būtu nekorektiška, atsižvelgiant į laiką, kuriame atskiros mokslininku sąvokos buvo suformuluotos. Reikia turėti galvoje, kad tyrimo pradžioje kriminologinė nusikaltimo charakteristika buvo siejama vien tik su nusikaitimo būdu. Vėliau kriminologinės nusikaltimu charakteristikos ribos plėtėsi. Kriminologinės nusikaltimų charakteristikos samprata būtų neišsami neatskleidus jos reikšmės teorijai bei nusikaltimu tyrimo praktikai. Straipsnyje išdėstyta medžiaga padeda atskleisti kriminologinės nusikaltimų charakteristikos reikšmę nusikaltimu tyrimo praktikai. Antai pagal nusikaitimo būda dažnai galima spręsti apie asmenis, tarp kurių reikia ieškoti nusikaltėlio, ir atvirkščiai - nusikaltėlis, atsižvelgiant i jo subjektyvias savybes bei laika, vietą ir kitas sąlygas, gali nurodyti, kaip jis galėjo padaryti nusikaltimą. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus kriminologinės nusikaltimo charakteristikos elementus - nusikaitimo situaciją ir nukentėjusįjį. Nusikaltimo situacija neretai gali atskleisti nusikaltimo būdą. Ir atvirkščiai, nusikaltimo būdas - nusikaltimo situaciją. Visa tai nusikaltimo tyrimo metu leidžia geriau įsivaizduoti nusikaltimo padarymą ir kartu numatyti pagristas versijas. Nustačius nusikaltimo padarymo mechanizmą galima Įsivaizduoti, kaip buvo padaryti pėdsakai, ir imtis atitinkamų tardymo veiksmų nusikaltimui ištirti. Bet tai dar ne visas kriminologinės nusikaltimų charakteristikos vaidmuo kriminalistikai. Išsamiau kriminologinės nusikaltimu charakteristikos vaidmuo galėtu būti atskleistas klasifikavus ja pagal lygius Nurodytu pagrindu kriminologinę nusikaltimų charakteristiką galima suskirstyti i kriminologinės nusikaltimų charakteristikos teorinį modeli, kriminologine tam tikrų nusikaltimų rūšių grupių charakteristika, kriminologinę atskirų nusikaltimų rūšių charakteristiką, kriminologine atskirų nusikaltimų charakteristiką ir kriminologinę atskiro konkretaus nusikaltimo charakteristika (Žr. 4 schemą)2. 4 schema. Kriminologinės nusikaltimu charakteristikos klasifikacija pagal lygius Atskirų nusikaltimų tyrimo melodikos pagrindą, traktavo F. U. Kurancva [35, p 165]. Nusikaltimo būda kaip kriminologinės nusikaltimo charakteristikos pagrindą, savo laiku nurodė M. Kazlauskas, A N Rasaiajevas, V. A. Sergejevas ir kt. Tai, ką dėstėme anksčiau, buvo kriminologinės nusikaltimo charakteristikos teorinio modelio aprašymas. Praktikoje šis modelis pasireiškia per atskiras nusikaltimo rūšių grupes, per atskira, nusikaltimų rusi ir atskirus nusikaltimus Pavyzdžiui, per smurtinių nusikaltimų grupę: per tyčinių nužudymų, kyšininkavimų, per kriminologines kontrabandų ir vagysčių charakteristikas. Kriminologinės nusikaltimų charakteristikos teorinis modelis atskleidžia kriminalistikos teorijai reikšmingas žinias apie mokslinius nusikaltimo tyrimo strategijos pagrindus. Nusikaltimo padarymo dėsningumai, kurie atskleidžiami kriminologinės nusikaltimų charakteristikos pagrindu, yra svarbus ne tik kriminologinei metodikai bei kriminologinei taktikai, bet ir kriminologinei technikai. Pėdsakų susidarymo dėsningumai turėtu padėti tobulinti atskiru tardymo veiksmu atlikimo taktiką bei skatinti kriminologinės technikos raidą, tobulinti technines ir taktines pėdsakų suradimo ir paėmimo galimybes. Kriminologinės nusikaltimu charakteristikos teorinis modelis kriminologinės nusikaltimų charakteristikos klasifikacijoje pagal lygius užima pirma, aukščiausią vieta. Tai klasifikacijos hierarchijos viršūnė. Toliau eina kriminologinė atskiru nusikaltimų rūšių grupių charakteristika, į kriminalistinę mokslinę apyvartą Lietuvoje nusikaltimu rūšių grupės buvo įvestos neseniai (37, p. 4--6; 38, p. 7]. Taip kriminalistikos moksle buvo įteisinta kriminologinė nusikaltimo rūšių grupių charakteristika. Tačiau apskritai apie nusikaltimų rūšių grupes jau buvo rašyta (buvo minimi smurtiniai nusikaltimai, nusikaltimai ekonomikai ir kt.) [39, p. 42, 40. p. 91]. Toliau pagal lygius eina atskiru nusikaltimų rūšių charakteristika ir kriminologinė atskirų nusikaltimų charakteristika. Duomenys iš šių lygių charakteristikų naudojami rengiant atskirų rūšių grupių bei atskiru rusiu nusikaltimų metodikas Prieš daugiau nei trisdešimt metų A. N. Koiesničenko pirmas Tarybų Sąjungoje nurodė, kokią reikšmę atskiru rūšių nusikaitimų metodikai turi kriminologinė charakteristika. Kriminologinę nusikaltimo charakteristiką jis /vertino kaip atskirų nusikaltimo (yrimo metodikos pagrindą [41]. Nusikaltimų tyrimo praktika tai patvirtino ir apie tai jau buvo išdėstyta straipsnyje nagrinėjant kriminologinės nusikaltimo charakteristikos elementus ir ypač tų elementų tarpusavio ryšius. Kiekvieno konkretaus padaryto nusikaltimo kriminologinė charakteristika yra jo sudėties konkretūs požymiai Tačiau tiriant konkretų nusikaltimą žinios apie teorinę nusikaltimo rūšies bei kriminologinę atskiro nusikaltimo charakteristiką padeda tyrėjui orientuotis realiomis aplinkybėmis; nustačius vieną kriminologinės nusikaltimo charakteristikos elementą arba jo požymį galima kelti versijas apie kitus elementus arba jo požymius. Kriminologinė nusikaltimų charakteristika - tai visuma (sistema) kriminalistiškai svarbių savybių, atskleidžiančiu nusikaltimo padarymo procesą ir jo dėsningumus. Kriminologinė nusikaitimų charakteristikos struktūra yra išvedama iš baudžiamosios teisės nusikaltimo sudėties ir transformuojama kriminologiniu aspektu. Ją sudaro asmuo, padaręs nusikaltimą (nusikaltėlis), nusikaltimo situacija, nukentėjusysis arba nusikaltimo pasikėsinimo dalykas ir nusikaltimo būdas. Kriminologinė nusikaltimų charakteristika turi esminę teorinę ir praktinę reikšmę. Kriminologinės teorijos aspektu kriminologine nusikaltimų charakteristika atskleidžia būdingas nusikaltimo padarymo proceso savybes ir tarpusavio ryšius bei kartu šio proceso dėsningumus. Praktiniu nusikaltimo tyrimo aspektu nusikaltimu tyrimo charakteristika gali būti vertinama kaip tikėtinas modelis ir atitinkamai panaudota tyrėjo praktikoje kaip veiksminga orientuojanti informacija, nurodanti nusikaltimo pėdsaku susidarymo mechanizmą, jų paieškos erdvę ir kitus svarbius nusikaltimų tyrimo orientyrus. Nepilnamečiais Lietuvoje laikomi vaikai, paaugliai ir jaunuoliai iki 18 metų, tačiau baudžiamoji atsakomybė už čia paminėtus sunkius nusikaltimus asmeniui taikoma jau nuo 14 metu. Aktualu trumpai aptarti ankstesnes nepilnamečių smurtinio elgesio tendencijas. Iki atgimimo Lietuvoje (1988 m.) per pokario laikotarpį minėtų smurtinių nusikaltimu, padarytų nepilnamečiu, daugėjo, tačiau lėčiau nei visu nusikaltimų, padarytų nepilnamečiu Lietuvoje. Per 1964-1988 m. registruojamo nepilnamečių nusikalstamumo rodikliai, ypač palyginamieji rodikliai (koeficientai 1000-čiui 14-17-mečių gyventojų), padidėjo du kartus: nusikaltimų skaičiaus koeficientas padidėjo nuo 4,3 iki 8,2; nusikaltimus padariusių asmenų skaičiaus koeficientas - nuo 3,1 iki 6,9. Patys didžiausi rodikliai per šį laikotarpi buvo 1986 m.: nusikaltimų koeficientas 9,7; nusikaltimus padariusių nepilnamečiu - 7,2. Nepilnamečių padarytu registruotu nusikaltimų per minėtą laikotarpį padaugėjo 129.4 proc. (796-1826), o nepilnamečiu, padariusių nusikaltimus. - •'67,5 proc. (569-1522). Tuo tarpu tyčinių nužudymų ir pasikėsinimu nepilnamečiai vidutiniškai padarydavo po penkis per kiekvienus metus per visa pokario laikotarpi iki 1988 m. Turint gaivoje, kad daugėja nepilnamečiu gyventojų, galima teigti, kad santykinai šių nusikaltimų sumažėjo. Nepilnamečiai padarė vieną ketvirtadali visų išžaginimų, užregistruotu Lietuvoje, tačiau metinis užregistruotų išžaginimu skaičius padidėjo keturis kartus - nuo 9 iki 36. Tyčiniu sunkių kūno sužalojimu 1964-1965 m. buvo registruojama gana daug (26 it 29 per metus), tačiau 1966 m. pakito nusikaltimų registravimo metodika, nes dauguma šių nusikaltimų pradėta kvalifikuoti kaip chuliganizmas. Todėl nuo 1967 m. nepilnamečiu padarytu ir užregistruotų tyčiniu sunkių kūno sužalojimų per metus buvo nedaug (9 arba 8 ir mažiau nusikaltimų). Apskritai minėti smurtiniai nusikaltimai nepilnamečių nusikalstamumo struktūroje per šį laika sudarė 1,5-4,0 proc. M. Gorbačiovo „perestroikos" metu ir vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, santykiniai nusikalstamumo rodikliai parodė, kad 1988-1995/96 m. registruotas nusikalstamumas Lietuvoje per ši trumpa aštuonerių metų laikotarpi padidėjo 3-3,5 karto. Po 1995-1996 m registruotas nusikalstamumas Lietuvoje stabilizavosi ir kasmet padidėja maždaug 3 procentais. Be abejo, nepilnamečių r: u si kaistam urnas taip pat smarkiai pakito Pastarųjų vienuolikos metu nepilnamečių smurtiniu nusikaltimų asmeniui duomenys pateikti 1 lentelėje. Taigi per pastaruosius vienuolika metų nepilnamečiai per metus vidutiniškai padarydavo po 21 tyčinį nužudymą (4 kartus daugiau negu per ankstesnį laikotarpį). Per metus jie padarydavo vidutiniškai po 14 tyčinių sunkių kūno sužalojimų (1,5 kario daugiau negu per ankstesnį laikotarpį). Išžaginimų ir pasikėsinimų išžaginti per metus jie padarydavo vidutiniškai po 26, t. y. maždaug tiek pat arba net ir mažiau negu vidutiniškai per ankstesni laikotarpį. Be to, minėtų nepilnamečių smurtinių nusikaltimų dalis iš bendro tokiu pačių nusikaltimų užregistruoto skaičiaus Lietuvoje didėjo, išskyrus užregistruotus išžaginimus ir pasikėsinimus išžaginti, kurių buvo įvykdyta tiek pat. Taigi galima konstatuoti, kad po 1995 m, Lietuvoje, kai bendras užregistruotas nusikalstamumas stabilizavosi, nepilnamečių padarytų ir užregistruotu smurtiniu nusikaltimų ne mažėjo, o daugėjo, ypač tyčinių nužudymų ir tyčinių sunkių kūno sužalojimų. Lietuvoje yra maždaug 300 tūkstančių 14-17 melu gyventoju, taigi nepilnamečių padarytų smurtinių nusikaltimų koeficientas yra mažas. Tiesa, per pastarojo dešimtmečio pirmuosius penkerius melus nusikaltusių nepilnamečių berniukų daugėjo. Lietuvoje 94-98 proc. užregistruotų nepilnamečiu nusikaltimų padarė būtent berniukai, tačiau ši aplinkybė iš esmės nekeičia registruoto nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo tendencijų. 1 lentelė. Užregistruoti nepilnamečiu (14-17 m.) padaryti sunkūs smurtiniai nusikaltimai ir jų dalis iš bendro užregistruotų tokių pačiu nusikaltimu skaičiaus (proc.) padarė vidutiniškai 21 nepilnametis, tyčinių sunkių kūno sužalojimų - 8 nepilnamečiai. Tačiau išžaginimus padariusiu užregistruotų asmenų per pastaruosius penkerius metus (1996-- 2000 m.) mažėjo: per pirmuosius penkerius dešimtmečio metus kasmet išžaginimų (su pa- sikėsinimais išžaginti) padarė 38 nepilnamečiai, o per paskutiniuosius penkerius metus - kasmet 26 nepilnamečiai, t. y. trečdaliu mažiau. Antrojo nepriklausomybės dešimtmečio ir trečiojo tūkstantmečio (2001 m.) pradžia dar labiau „sustiprina" nepalankią nepilnamečių smurtinio elgesio tendenciją. Tyčinių nužudymų ir sunkių kūno sužalojimų padariusių nepil- namečių staigiai padaugėjo. Kadangi apskritai tyčinių nužudymu Lietuvoje užregistruota mažiau negu praėjusiais metais, labai padidėjo ir nepilnamečių indėlis j šių nusikaltimų da rymą, t. y. jų dalis tapo 10,1 proc. iš bendro šiuos nusikaltimus padariusiu asmenų skai- čiaus. L — l Metai r Tyčiniai nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti Tyčiniai sunkus kūno sužalojimai Išž ^pasikės L skaičius dalis proc. skaičius dalis proc- skaioi 1991 7 O Y L _.. _J__ _„ i,/ 3 0,9 26 1992 11 3,6 3 0,9 22 1993 14 2,9 13 3,8 29 1994 22 4,2 12 3,4 28 1995 3C 6,0 12 4,0 33 1996 28 5,9 15 4,3 29 1997 27 6,9 16 4,3 16 1998 23 6,5 16 4,2 21 1999 20 5,8 15 3,8 28 2000 23 5,8 17 3,7 27 2001 29 7,7 33 8,1 26 Per paskutinįjį dešimtmeti nepilnamečiai vidutiniškai sudarė 6,3 proc. visu Lietuvoje už- registruotu asmenų, padariusių tyčinius nužudymus, 4,3 proc. asmenų, padariusių tyčinius sunkius kūno sužalojimus ir 19 proc. asmenų, padariusiu išžaginimus su pasikėsinimais iš- žaginti. Tuo tarpu 2001 m., kaip jau minėta, nepilnamečiai sudarė 10,1 proc. visų Lietuvoje užregistruotų asmenų, padariusių tyčinius nužudymus. Kompleksiškai vertinant ir lyginant visus smurtinio nusikalstamumo rodiklius darytina išvada, kad nepilnamečiai smurtinius nusikaltimus gana dažnai daro kartu su suaugusiaisiais. Nepilnamečių nusikalstamą smurtini elgėsi skatina suaugusieji - vis daugiau šių nusikaitimų nepilnamečiai padaro grupėmis kartu su suaugusiaisiais arba tiesiogiai suaugusiųjų sukurstyti. Dar vienas būdingas nepilnamečių smurtinio elgesio rodiklis - smurtas, nukreiptas prieš save, t. y. savižudybės. Nužudytų ir nusižudžiusių nepilnamečiu skaičių dinamika pateikta 3 lentelėje. 3 lentele. Jaunesni nei 20 metu asmenys: nužudyti ir nusižudę 1989-1999 m. Požymiai Taigi per pastarųjų vienuolikos (1989-1999) metų laikotarpi vidutiniškai per metus Lietuvoje užregistruota 50 nusižudžiusių jaunuolių iki 20 metų ir buvo nužudyti 23 minėto amžiaus asmenys. Savižudžių skaičius daugiau kaip du kartus viršija nužudytų vaikų ir jau- nuolių iki 20 rnetų skaičių. Beje, daugelyje Europos šalių nusižudžiusių vaiku ir jaunuoliu skaičius taip pat viršija nužudytųjų skaičių, tačiau Lietuvoje tas skirtumas yra ypač didelis [7, p. 132-145; 8; 9]. Ilgamečiai nepilnamečiu smurtinio elgesio priežastingumo ryšių tyrinėjimai šio darbo autorei leidžia teigti, kad tais atvejais, kai nepilnamečiai staiga nužudo iš karto keletą arba keliolika žmonių {kaip tai buvo per keletą pastarųjų metų JAV ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse), panašios dvasinės būsenos ištikti Lietuvos nepilnamečiai agresija linkę nukreipti ne j aplinką ir kitus žmones, o į save. Autorės nuomone, tai rodo mūsų vaikų subtilesnį dvasingumą, kurio ištakų galima ieškoti senojoje mūsų protėviu kultūroje. 4 lentelė. Nusižudžiusiu nepilnamečiu pasiskirstymas pagal amžių ir lyti Nusižudę nepilnamečiai pagal lyti pasiskirsto panašiai kaip ir kitose Europos šalyse t y. berniukai žudosi maždaug tris kartus dažniau negu mergaitės. Dažniausiai žudosi vyresni (16-17 m.) nepilnamečiai berniukai ir mergaitės; tačiau, kaip rado duomenys 4 lentelėje nemažai berniukų ir mergaičių pasitraukia iš gyvenimo nesulaukę net 14 metų. Tokia trumpa nepilnamečių smurto (agresijos) prieš asmenį statistinė analizė. Lietuvos sociologai (įvairiu mokslo sričių mokslininkai) tyrinėja savižudybių problemą. Nepilnamečiu smurtiniu nusikaltimų ir savižudybių priežastys kriminologiniu aspektu Lietuvoje taip pat buvo tirtos [1, p. 128-135; 2, p. 97-105; 3; 4, p. 10-17; 5; 6], tačiau vykstant valstybės ir visuomenes socialinei raidai aktualu nuolat tyrinėti ir nusikalstamumo priežasčių pokyčius, kurie šiame straipsnyje nagrinėjami kompleksiškai, bei galima jų transformacija. Nepilnamečiu padarytu seksualinio pobūdžio nusikaitimų (čia - išžaginimu ir pasikėsinimu išžaginti) priežastys ir jų padarytų nužudymu priežastys labai skirtingos. Beje, nepilnamečiu padarytu tyčiniu nužudymų priežastys ir jų savižudybių priežastys yra tarsi dvi to paties medalio pusės - jų pobūdis labai panašus, todėl abi šias nepilnamečių daromo smurto apraiškas (agresija ir auto agresiją) tikslinga nagrinėti kartu. Dauguma nepilnamečiu padarytų tyčiniu nužudymų buvo iš anksto neapgalvoti, neplanuoti Nepilnamečiai šiuos nusikaltimus padarė susiklosčius atsitiktinėms, staiga kilusios konfliktinės situacijos aplinkybėms, t. y. kai nebuvo laiko suvokti konflikto eigos, todėl jų elgesį lėmė staiga kilusi emocinė reakcija, o dingstis nusikaltimui padaryti būna labai menka (suaugusio žmogaus požiūriu) arba apskritai jos nebūna. Priežasčių staiga kilusiai tyčiai nužudyti reikia ieškoti nepilnamečio asmenybės formavimosi sąlygose, jo artimiausios aplinkos sąlygose. Nepilnamečiai, kurie žmogžudystes padarė vieni, dažniausiai nužudė savo artimuosius tėvą, motiną, patėvi, pamotę ar kitus. Šie nusikaltimai iš esmės padaromi dėl tarpasmeninio, dažnai metų metus besitęsiančio ir subjektyviai išgyvenamo nepilnamečio ir artimiausiu jo giminaičių socialinio konflikto. Tie sudėtingi ir nepilnamečiui skaudūs konfliktiniai santykiai dažniausiai prasidėdavo nuo ankstyvos jo vaikystės, kartais jau nuo kūdikystės. Jie tęsdavosi ir alindavo nepilnamečio psichika net 10-15 metų. Tuo tarpu šių konfliktinių santykių iniciatoriai ir kūrėjai iš esmės buvo suaugę nepilnamečio artimieji, praktiškai tikrieji nepilnamečio smurtinio elgesio kaltininkai, tapę jo padaryto nusikaltimo aukomis Dėl šeimos santykių nedarnos, ilgamečiu konfliktinių santykiu šeimoje ar artimiausioje buitinėje aplinkoje pirmiausiai atsakingi yra suaugusieji. Vaikas nekaltas, kad gimsta tokioje konfliktinėje šeimoje, kurioje jis pats nuo kūdikystės yra ir fiziškai, ir dvasiškai skriaudžiamas, alinamas, neturi sąlygų savo asmenybei formuoti ir įgyti socialini imunitetą (atsparumą) socialiniam blogiui bei gebėjimą susitvarkyti su savo gyvenimo problemomis. Taigi konfliktinėje šeimoje vaikai auga neatsparūs, kartais ir patys nesugeba elgtis nekonfliktiškai. Tačiau dažniausiai nepilnametis konfliktą išgyvena savyje, t.y. jo išgyvenamas vidinis konfliktas išoriškai beveik nepasireiškia, o išeities iš padėties jis neranda, todėl chroniškos konfliktinės situacijos ūmaus paaštrėjimo metu, atrodytų, dėl menkos dingsties įvyksta nusikaltimas. Tipiškas pavyzdys - tėvas girtaudavo, šeimoje nuo vaiko gimimo vyko nuolatiniai barniai, tėvas mušdavo žmona (vaiko motina), vaiką, tyčiodavosi iš jų, tačiau žmona nepajėgė išsiskirti. Vaikas, visatai kentęs 15 metų ir būdamas 15 metų, vieno tokio kivirčo metu neatlaikęs susikaupusios dvasinės naštos nužudė tėvą. Galima teigti, kad chroniško vidinio dvasinio konflikto svarba ir jo eigos intensyvumas pagaliau viršija asmens (nepilnamečio) individualų psichologini ir psichini atsparumą, konflikto vidinio kompensavimo ribą, tam tikra individualia jo kompensavimo normą, ir konflikto baigtis tampa tragiška - nužudoma arba nusižudoma. Išorinis konflikto proceso poveikis nepilnamečio asmenybei dėl ilgalaikės trukmes ir raiškos intensyvumo būna toks sunkus, kad jis, būdamas socialiai ir dvasiškai (o jaunesnis - ir fiziškai bei fiziologiškai) nesubrendęs individas, nesugeba socialiai priimtinais būdais išspręsti šių prieštaravimu. Svarbiausias vaidmuo šių smurtinių nepilnamečių padarytų nusikaltimų prevencijoje priklauso konfliktiškumo, agresijos šeimoje ir artimiausioje aplinkoje prevencijai bei psicho- loginės pagalbos teikimui, nepilnamečių nepriežiūros prevencijai, nes dažnai jie būna palikti likimo (atsitiktinių situacijų) valiai, tam tikros dalies šeimų sunkios socialinės padėties gerinimui bei nepilnamečių paėmimui laiku iŠ netinkamos jų asmenybei formuotis aplinkos ir palankių tam sąlygų suteikimui. Nepilnamečių savižudybių priežastys yra beveik tokios pačios kaip ir jų padarytų minėtu smurtiniu nusikaltimu, bet ne visada vienodos [6]. Taigi savižudybių prevencijai visos minėtos prevencijos priemones yra taip pat vienodai svarbios. Be abejo, tam tikrą nedidelę dalį tyčinių nužudymų nepilnamečiai padaro dėl sava- naudiškų ar chuliganiškų paskatų. Tyčinius sunkius kūno sužalojimus jie padaro dažniausiai taip pat dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų. Paprastai tokie nusikaitimai padaromi grupėmis, dažnai mišriomis grupėmis kartu su suaugusiaisiais, muštynių metu bei išgėrus. Tokiais atvejais svarbiausia vaidmenį atlieka suaugusieji. Šių nusikaltimu prevencijos pagrindinė kryptis - apsaugoti nepilnamečius nuo suaugusiųjų, kurie įtraukia juos į nusikalstamą ar kitokio pobūdžio socialiai smerktina veiklą, įtakos. Nepilnamečių padaromo seksualinio smurto priežastys yra kitokios, negu jų padarytų smurtinių nusikaltimų dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų priežastys. Daugelio išžaginusių ir besikėsinusiu tai padaryti nepilnamečių elgesiui (beje, kaip ir suaugusiųjų, padariusiu tokius pačius nusikaltimus, elgesiui) darant nusikaltimą buvo būdingas didelis cinizmas. Nusikalstamo elgesio pagrindinis motyvas yra ne seksualinio poreikio tenkinimas, o savotiškas seksualinis chuliganizmas, demonstruojamas nusikaltimo bendrininku vienų kitiems, nes šie nusikaltimai, ypač nepilnamečių, dažnai daromi grupėmis (pvz., Vilniuje prieš kelerius metus net 15 nepilnamečiu išžagino dvi nepilnametes). Beje, socialinės išžaginimų aplinkybės, jų socialine situacija mažai keitėsi pereinant į rinkos ekonomiką ir laisvėjant, demokratėjant asmenybei. Šiuolaikinėms socialinėms aplinkybėms būdinga tai, kad seksualinį gyvenimą pradeda vis jaunesnio amžiaus asmenys, įgiję seksualinių žinių ir seksualinės patirties, o priverstinė seksualinė patirtis (išžaginimas) dažnai nebūna pirmoji gyvenime seksualinė praktika (tiek nusikaltėliui, tiek aukai), kaip tai būdavo anksčiau [4j. Be to, atsirado gerokai daugiau galimybių gauti seksualinių žinių ir informacijos. Deja, ši informacija dažnai gaunama iš visuomenėje smerktinų šaltinių (pornoinformacija). Viešoji nuomonė pernelyg sureikšmina šios informacijos įtaką nusikalstamumui. Jaunesniems paaugliams ji iš dalies pasitarnauja kaip „garo nuleidimo" priemonė, padedanti išvengti smurtinių seksualinių veiksmu. Šį teiginį iš dalies patvirtina užregistruotų nepilnamečių padarytų išžaginimų ir pasikėsinimų išžaginti mažėjimo pastaruoju metu tendencija Lietuvoje. Šiuolaikinė socialinė seksualinio elgesio padėtis pasižymi tuo, kad vis labiau plinta ir prigyja visuomenės vartotojiškas požiūris į seksą (apskritai mes verčiami tapti vartojimo kulto dalyviais daugelyje socialinio gyvenimo sričių, vartojimas iš gyvenimo priemonės tampa jo tikslu). Jai taip pat būdinga ir tai, kad paplito prostitucija, plinta venerinės ligos ir AIDS: o seksualinio švietimo nepakanka. Be to, seksualinis švietimas atsilieka nuo gyvenimo ir šiuo- laikinių poreikių, stokoja kryptingumo, t. y. jo turinys ir forma pasenusi. Todėl pornografija gaji, ja domimasi, nes ji užpildo tam tikrą nepilnamečių žinių spragą, suteikdama, deja, smarkiai suvulgarinta informacija, prisidedančią prie besiformuojančio jaunimo ir net vyresniu žmonių klaidingo seksualinių dalykų suvokimo Informacijos apie seksą ir pornografija įtaka nepilnamečių smurtiniam seksualiniam elgesiui žaginant pasireiškia tuo, kad dabar jie šį nusikaltimą daro įvairiais rafinuotais būdais, o no paprasčiausiu būdu, kaip būdavo anksčiau. Taigi nepilnamečių daromų išžaginimų ir pasikėsinimu išžaginti svarbiausios prevencijos kryptys yra šios: tinkamas seksualinis švietimas bei jo tobulinimas, lyčių socialinės ir lytines diskriminacijos apraiškų visuomenės ir atskiru jos individu sąmonėje prevencija, atsparumo vartojimo kultui ugdymas, vaiku seksualinio išnaudojimo prevencija ir ypač pastarojo reiškimo latentiškumo prevencija. RIZIKOS GRUPEI PRIKLAUSANČIŲ PAAUGLIŲ IR JŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ YPATUMAI Šeima - svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir Įtaigiausias bendravimo modelis (Navaitis, 2001). Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius. Kaip nurodo G.Navaitis (1996), šeimos tarpusavio santykiai dinamiška tarpusavio sąveika, keitimasis emocijomis ir informacija. Kaip nurodo Z. Bajonūnas (1999), šeimos narių poveikis vienas kitam yra tiesioginis, nes veikiamos kiekvieno nario emocijos, gerinančios arba jo sveikatą, teikiančios džiaugsmo arba skausmo kiliems šeimos nariams, reikšmingas žmogaus gyvenimui, ries paliečia šeimos narių likimą, nuolatinis, nes daro įtaką visiems šeimos nariams. Šeimos darną, gerus tarpusavio santykius lomia daugiau vidiniai veiksniai; šeimos narių santykių kokybė, jų turinys, individų asmeninės savybės ir suderinamumas C Kvieskiene (2003) pabrėžia, kad tėvų skundimasis laiko stoka, atitolusios tėvų darbo ir vaikų mokslo vietos, galimybių nebuvimas susitikti šeimos nariams prie bendro stato daro neigiama įtaką tėvų ir vaikų tarpusavio santykiams Individo socializacijos krūvį iš šeimos perima darželis, mokykla, bendraamžių grupės, darbo kolektyvas. Tokiomis sąlygomis ryškėja socialinis sociohologinis tėvų ir vaikų barjeras. Kaip nurodo J. Leliūgienė (1997), viena iš aktualiausių problemų, tyrinėjant rizikos grupei priklausančių vaikų ugdymą Lietuvoje, yra šeimos, kaip svarbiausios institucijos, įtraukimas; jų ugdymą. Pastaruoju metu akivaizdus mokslininkų susidomėjimas emocine šeimos funkcija. Pabrėžtina, kad suaugusiųjų meilė, rūpinimasis ir dėmesys suteikia šeimoje augančiam vaikui emocinę pusiausvyrą, padeda labiau vertinti save, o emocinio bendravimo stoka, silpni šeimos narių ryšiai sukelia vaikų neurozes, baimes, nepasitikėjimą savimi. Tyrimų apžvalga rodo, kad rizikos grupės paauglių problemiškumas plačiai analizuotas ir Lietuvos, ir užsienio mokslinėje literatūroje. Galima paminėti tokius lietuvių autorius kaip Z. Bajoriunas (1997), B. Bitinas (19^8, 1990), K. Miškinis (1985, 2003), J. K. Uzdila (1977, 1985, 1988, 1993, 2001), G. Kvieskiene (2000, 2003, 2004), J. Leliūgienė (1997, 2003), kuriu tyrimai skirti šeimos, aplinkos vaidmeniui ir įtakai vaiko socialinei raidai, jo asmenybės formavimuisi. Rečiau pasitaiko rizikos grupei priklausančių šeimų tyrimų, kuriuose būtų analizuojami šeimose vyraujantys tarpasmeniniai santykiai ir jų poveikis rizikai. Tyrimo tikslas Darbo tikslas - nustatyti rizikos grupei priklausančių paauglių ir jų tėvų tarpusavio santykiu ypatumus. Tyrimo objektas - rizikos grupei priklausančių vaikų ir jų tėvų tarpusavio santykiai. Iškelta hipotezė, kad rizikos grupei priklausančiose šeimose yra pažeista tarpusavio santykių sąveika. Tyrimas atliktas 2005 metais. Tyrimo imtį sudaro Kauno miesto keturių bendrojo lavinimo mokyklų 5-10 klasių rizikos grupei priklausantys mokiniai ir jų tėvai (globėjai). Iš viso apklausoje dalyvavo 84 tiriamieji (iš jų. 37 paaugliai ir 47 paaugliu tėvai). Anketos tėvams buvo platinamos perduodant individualiai. Rizikos grupei priklausantys paaugliai anketas pildė mokykloje. 1. Rizikos grupei priklausančių šeimų tarpusavio santykiai; tyrimo teorinis pagrindimas Kiekvienai rizikos grupei priklausantys asmenys pasižymi tam tikromis specifinėmis socialinėmis charakteristikomis: gyvenimo būdu, elgsenos ir bendravimo su kitais žmonėmis ypatumais, moralinėmis nuostatomis ir vertybių sistema. Šias charakteristikas lėmė specifinės vienai arba kitai socialinei grupei priklausančių žmonių asmenybės savybės. Įprasta manyti, kad tėvai vaikus auklėja patarimais, pamokymais, paskatinimais ir bausmėmis. Kaip nurodo Bajoriūnas (1999), vaikams didžiausia įtaką turi tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, teigiamu emocinių ryšių trūkumas šeimoje trukdo vaikui tapatintis su tėvais. Tai verčia jį ieškoti pavyzdžiu už šeimos ribų, kur būtų panašių išgyvenimų ir galimybių mėgdžioti. E. L. Post (1987) atkreipia dėmesį į tai. kad tėvai, auklėdami savo vaiką, pirmiausia turi jį suprasti ir gerbti kaip asmenybę. G Navaičio (2001) tyrimai rodo, kad iš svarbesnių problemų, dėl kurių vaikai, daugiausia paaugliai, kreipiasi į psichologine konsultaciją, maždaug 15-18 proc. sudaro su šeima, kurioje vaikas gyvena, susiję sunkumai. Tai rodo, kad daugelio vaikų psichologinė savijauta priklauso nuo santykių su tėvais. Tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia lai, kaip lengvai jis išsiugdys įvairius įgūdžius, [gis savarankiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis, suformuos teigiamą savęs vertinimą. Daugelis rizikos grupei priklausančių tėvų, kaip nurodo V. Satir (1988), turi suvokti, kad jų vaikas tai ne jie patys. Tėvai linkę save tapatinti su vaiku, todėl jiems būna sunku pripažinti, kad vaikas - savarankiškas žmogus. Dažnai tėvai projektuoja į savo vaiką tai, ką patys jaučia. Kaip nurodo G. Kvieskieno (2004), sociali7acijos proceso metu asmenybė gali perimti įvairiausias elgesio formas, ir prosocialias, ir asocialias. Pastaruoju atveju susiduriama su nepageidautinu asmenybės socializacijos variantu - desocializacija. Jai esant asmenybė laipsniškai perima asocialias elgesio normas ir vertybes, ima tenkinti savo poreikius socialiai nepriimtinais būdais, ignoruoja prosocialios aplinkos poveikius Pasak autorės, socializacijos proceso trūkumus gali nulemti įvairūs veiksniai: auklėjimo klaidos šeimoje (šiltų santykių nebuvimas, kontrolės stoka, neteisingi skatinimai ir bausmės, prieštaringi reikalavimai); atstūmimas ir izoliacija bendraamžių grupėje; nesėkmės ir neigiamu vertinimų vyravimas mokykloje; žiniasklaidos priemonėse demonstruodamas smurtas ir prievarta; aplinkos įtaką (narkotikai, neformalūs lyderiai, prievarta) M. J. Burgess ir C. J. Locke (1993) atlikto tyrimą, kurio metu fiksuota, kokios yra rizikos grupei priklausančių paauglių nuostatos į tėvus, koks tėvų jiems rodomo supratingumo lygmuo. Duomenys rodo, kad draugai yra svarbesni už tėvus. Priežastis slypi suaugusiųjų psichologijoje, nes jie nenori pamatyti pokyčių, vykstančių paaugliuose. Tėvai nesugeba pripažinti savo ir vaiko skirtumų, individualumo. Daugelis tėvų save tapatina su vaiku, o tai trukdo pripažinti, kad jis - savarankiškas žmogus. Jie gali vaiką matyti tokį patį kaip tada, kai jis dar buvo penkerių, arba galvoti, kad vaikas turi būti panašus . A. Kaivaitis (1996) pabrėžia, kad empiriniai šeimos santykių tyrimai rodo, jog tėvų įtaka rizikos grupės vaikui nėra tokia paprasta ir kad vaikas gali turėti įtakos savo tėvams tiek pat, kiek pastarieji jam. Šeimos įtaka pagrista tarpusavio sąveika, tėvų ir vaiko įtaka yra abipusė. Kaip nurodo G. Navaitis (2001), tėvų šiurkštumas ir nesupratingumas, savo pareigu nevykdymas, tolerancijos stoka gerokai apsunkina vaikų gyvenimą ir sukelia psichologiniu problemų. Vaikai, su kuriais žiauriai elgiamasi, mažiau pasitiki žmonėmis, sunkiau palaiko su jais stabilius emocinius ryšius, nors ir jaučia stiprų meilės poreikį. G. Navaitis (2001) teigia, kad tėvai auklėti gali įvairiais metodais. Jie gali būti autokratiški (tėvai nurodinėja vaikams, ką daryti), autoritariniai (vaikas gali išsakyti savo nuomonę, bet tėvai priimdami sprendimus į ją neįsiklauso), autoritetiniai (vaikas laisvai išsako savo nuomonę apie jam svarbius dalykus ir neigi gali priimti sprendimus, tačiau jiems turi būti gautas tėvų pritarimas), nuolaidūs (sprendimus dažniausiai priima patys vaikai) ir viską leidžiantys (vaikas pats sprendžia, paklusti tėvų sprendimams ar ne). Tokia padėtis, kai tėvai nesugeba išspręsti didelių ir ilgalaikių tarpusavio santykių problemų, veda prie vaiko elgesio ir emocijų, socialinės ir tarpasmeninės bei kognityvaus funkcionavimo srities problemų. Per auklėjimo stilių tėvai struktūriškai - tiesiogiai arba netiesiogiai, sąmoningai arba nesąmoningai - veikia vaiką. Z. Sajoriūnas (1999) pateikia dvi tėvų auklėjimo stiliaus nuostatas: priešiškumo ir atmetimo (neigiama nuostata), meilės ir priėmimo (teigiama nuostata). Supriešinus šias nuostatas, sukurtas vaiko auklėjimo šeimoje modelis (1 paveikslas). Apie apskritimą išdėstytos teigiamos nuostatos, stačiakampio išorėje -- negatyvios nuostatos, kurios trukdo formuotis vaiko asmenybei. Vaiko priėmimas yra pagrindine gerų šeimos tarpusavio santykių sąlyga Vaikas priimamas toks, koks yra, su visais savo pranašumais ir ydomis. Tai nereiškia, kad tėvai yra nekritiški jo atžvilgiu. Vaiką priimantys levai juo rūpinasi ir pasitiki, yra jam jautrūs, liūdi, kai jam nesiseka arba yra nuliūdęs, rūpinasi jo reikalais, saugo vaiko individualumą, bet nieko per daug iš jo nesitiki. Tėvai, užimantys bendradarbiavimo nuostatą, visada pasiryžę dalyvauti vaiko gyvenime (savo iniciatyva ir kai vaikas prašo). Vaikas pagal savo sugebėjimus įtraukiamas į šeimos buitį. Jis yra patenkintas, nes jo veikla naudinga ne tik jam pačiam, bet ir kitiems šeimos nariams. Vaiko sunkumai nugalimi bendromis jėgomis. Tai ugdo jo pasitikėjimą savimi, teigiamai veikia jo savijautą ir savo vertės pajautimą. Mokslinės literatūros apžvalga rodo, kad tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai neabejotinai turi reikšmės tolesniam vaiko gyvenimui ir šeimos funkcionavimui. Viena iš priežasčių, dėl kurios gali atsirasti įtampa, vedanti i riziką šeimoje, yra neadekvatus santykių supratimas, t. y tėvai ir vaikai skirtingai suvokia, priima ir vertina tarpusavio santykius Atliktas empirinis tyrimas leido atskleisti rizikos grupės paauglių ir jų tėvų tarpusavio santykių ypatumus iš paauglių ir iš tėvų perspektyvos. Rizikos grupei priklausančių šeimų tarpusavio santykių sąveika Mokyklų socialiniams pedagogams pateikus šių mokinių sąrašą, atsitiktine tvarka pasirinktas kas trečias mokinys ir jo tėvai. Iš viso tyrime dalyvavo 84 tiriamieji. Iš jų 37 paaugliai (13 mergaičių, 24 berniukai) ir 47 paaugliu tėvai Daugelis psichologų nurodo, kad 12-17 vaiko gyvenimo metai vadinami paauglyste, todėl tyrime šio amžiaus tarpsnio vaikai, priklausantys rizikos grupei, vadinami paaugliais. Tyrime dalyvavusių paauglių amžiaus vidurkis yra 12,5 metų. Apklausoje dalyvavo 7 rizikos grupės tėvai. Iš jų 20 tėčių ir 27 mamos. Tyrime dalyvavo daugiau mamų, nes 7 šeimos yra išsiskyrusios. Respondentu am- žiaus vidurkis yra 41,0 metai. Daugelis tėvų turi vidurinį išsilavinimą 28. Aukštesnįjį išsilavinimą turi 12 tėvų, aukštąjį išsilavinimą-4 tėvai. 3 respondentai išsilavinimo nenurodė, Rizikos grupei priklausančių paauglių ir jų tėvu tarpusavio sąveikos tyrimo anketinė apklausa parengta pagal J. M. Markovskajos sudarytą klausimyną „Tėvu ir vaikų sąveika" (Markcvskaja, 20C2), Anketinę apklausą sudaro du klausimynų variantai: rizikos grupei priklausantiems paaugliams ir rizikos grupei priklausančių paauglių tėvams. Abiejų formų struktūra analogiška, lodei apklausiant vaikus ir jų tėvus, galima įvertinti nuomonių panašumus ir skirtumus visose skalėse. Klausimyno rizikos grupės paaugliams ir jų tėvams pateikiamos tėvų ir vaikų skalių 10 tarpusavio sąveikos. Pirmoji skalė Nereiklumas - reiklumas. Duomenys rodo, koks yra reiklumo lygmuo tėvams bendraujant su vaiku. Antroji skalė: Švelnumas - griežtumas. Rezultatai leidžia spręsti apie tėvų griežtumą, taisykles, kurios nustatomos bendraujant vaikams ir tėvams Trečioji skalė: Autonomiškumas - kontrolė. Kuo aukštesni šios skalės rodikliai, tuo didesnė tėvų kontrolė vaiko atžvilgiu. Aukšta kontrolė gali pasireikšti smulkmeniška globa, nuomones primetimu, atskyrimu nuo išorinio pasaulio. Žema kontrolė gali reikštis visiška vaiko autonomija, jo elgesio ribų, galimybių nebuvimu. Ketvirtoji skalė Emocinis šaltumas - emocinis artumas. Duomenys atspindi tėvų artumą savo vaikui. Tėvų ir vaikų nuomonių šioje skalėje lyginimas leidžia spręsti, ar jie tiksliai įvertina savo tarpusavio artumą. Penktoji skalė: Atstūmimas -- priėmimas. Duomenys atspindi tai, kaip tėvai priima vaiką: ar tėvai suvokia, kad vaikas jau yra bręstanti, besiformuojanti asmenybė, ar jis ir toliau priimamas kaip mažametis. Aukšti rodikliai leidžia spręsti apie didelį vaiko, kaip asmenybės, priėmimo laipsnį. Šeštoji skalė: Nebendradarbiavimas - bendradarbiavimas. Šeimos narių bendradarbiavimas rodo, ar vaikas (traukiamas į bendrą šeimos veiklą, ar pripažįstamos jo teisės reikšti savo nuomonę. Šios skalės duomenys atspindi lygiateisiškumo ir tėvų ir vaiko partnerystės ryšių buvimą arba nebuvimą. Tėvų ir vaiko bendradarbiavimo nebuvimas gali rodyti tai, kad šeimoje vyrauja autoritarinis, abejingas arba nuolaidžiaujantis auklėjimo stilius Septintoji skalė Nesutarimas - sutarimas. Duomenys atskleidžia tėvų ir vaiko tarpusavio sąveikos pobūdį, atspindi, kaip dažnai jų nuomonės [vairiose gyvenimiškose situacijose sutampa. Nuomonių išsiskyrimas leidžia spręsti apie skirtingus vaiko ir tėvų požiūrius į auklėjimą šeimoje. Aštuntoji skale Nenuoseklumas nuoseklumas. Rezultatai rodo tėvų reikalavimu, bausmių arba skatinimų vaikui nuoseklumą arba nenuoseklumą. 2emf rodikliai rodo nesuformuotą auklėjimo stilių. Devintoji skalė: Tėvų autoritetingumas. Duomenys leidžia spręsti apie tėvų autoritetą šeimoje. Kai vaikas aukštai vertina tėvų autoritetą, tai dažniausiai rodo teigiamas nuostatas savo tėvų atžvilgiu. Dešimtoji skalė: Pasitenkinimas tarpusavio santykiais. Šios skalės duomenys informuoja apie tėvų ir vaiko pasitenkinimo tarpusavio santykiais lygį. Žemas pasitenkinimo tarpusavio santykiais lygis gali byloti apie pakitusius tėvų ir vaikų santykius, galimus konfliktus arba šeimoje tvyrančią įtampą. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPSS_10 (Statistical Packago for Sociai Science) programos paketą. Atliekant duomenų analizę, tyrimo instrumentų tinkamumui patikrinti taikytos faktorinė ir klasterinė analizės. Išsiaiškintos šeimos narių tarpusavio sąveikos bendrosios tendencijos, rezultatų analizei pasirinkant pasibliaunamų intervalų metodą, kuris gali parodyti, ar yra statistiškai reikšmingas įvairių vertintojų grupių skirtumas: tėvų, vertinančių savo vaikus, vaikų, vertinančių savo tėvus. Apskaičiuoti visų parametrų vertinimo vidurkiai atskirai kiekvienai grupei, statistiškam reikšmingumui įvertinti pasinaudota -/ kriterijumi pasirinkus patikimumo lygmenį p nepalanki aplinka. Nedarnioms šeimoms dažniausiai būdingas vaiko elgesio nukrypimas Tokiose šeimose išaugę vaikai, bendraudami su kitais pedagogiškai apleistais bendraamžiais, suformuoja atitinkamos pakraipos mikro grupes. 2. Nedarni šeima + mokyklos pedagoginės veiklos apleistumas -> nepalanki aplinka. Nepakankama nepilnamečio iš nedarnios šeimos pakitusio elgesio korekcija įvairiomis pedagoginio -psichologinio poveikio priemonėmis mokykloje gali lemti jo patekimą i neigiamą aplinkos poveikio įtaką. 3. Blogas pažangumas mokykloje -> neigiamas mikroaplinkos poveikis, Slogas mokymosi rezultatyvumas tampa neigiamo požiūrio į mokymąsi priežastimi, formuojasi neigiamos nuostatos darbo, pedagogu, mokyklos apskritai atžvilgiu. 4. Normali sociogenezė - neigiamas mikroaplinkos poveikis. Kai nepilnamečio elgesio genezė atitinka socialinių normų reikalavimus, mokymosi pažangumas būna gana aukštas, tačiau jau pasireiškia pirmieji elgesio pokyčiai, mokymosi interesų menkėjimas. Nemaža atvejų, kai nepilnametis, kurio sociogenezė normali, patekęs draugų su antivisuomeninėmis nuostatomis įtakon, atlieka įstatymus pažeidžiančius veiks- mus. 5. Amžiaus ypatumai - neigiamas mikroaplinkos poveikis. Nustatyta, kad vyresnių paauglių teisėtvarkos pažeidimų ir nusikaltimų procentas didesnis lyginant su nepilnamečiais apskritai (Arutiunian, 1983). Lyginant įvairius statistikos duomenis galima konstatuoti, kad pastarąjį dešimtmetį ne- pilnamečių padaromu nusikaltimų padaugėjo 2,1 karto. 19S7 metais tai sudarė 16,3 proc. visų atskleistų nusikaltimų. Sunkių kriminalinių nusikaltimų skaičius per septynerius metus padidėjo tris kartus. Dažniausiai vyrama turtiniai nusikaltimai (vagystės); jie sudaro 67 proc., o chuliganizmas - apie 8 proc. bendro išaiškintu nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiaus. Šios amžiaus grupės paaugliai vis dažniau padaro smurtinius nusikaltimus. 1999 metais išnagrinėta 5070 nusikaltimu, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant; tai sudaro 16,1 proc. visu nusikaltimų, ir vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 14 metų vaikai. Situacija komplikuoja tai, kad sunkėja nepilnamečių padarytu nusikaltimų pobūdis. Pavyzdžiui, nuo 1990 iki 1997 metų nepilnamečių padarytų plėšimų skaičius padidėjo karto. Vis dažniau ir vis jaunesni nepilnamečiai nusikalsta ir padaro kitus teises pažeidimus pakartotinai (Pranešimas apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje, 1999). Vertinant nepilnamečių socialinės patirties kokybinį turinį, jų psichofizines raidos ypatumus ir susiklosčiusia ekonominę-socialine šalies situaciją, logiška, kad „krizinių grupių" asmenų, patenkančių i minimalios ir vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių institucijas, skaičius nuolat kinta - jų daugėja. Nepilnamečių vidutinės priežiūros institucijos ugdytinių socialinės adaptacijos kintamųjų sąveika Pastaruoju metu Lietuvoje funkcionuoja keturios vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių įstaigos: treji specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai berniukams (Veliučionuose, Vilniaus raj., Vilniaus apskr., Čiobiškyje, Širvintų raj., Vilniaus apskr., Gruzdžiuose, Šiaulių raj., Šiaulių apskr.) ir vieni specialieji auklėjimo ir globos namai mergaitėms (Vilniaus m.). Ugdytinių skaičius jose svyruoja nuo 190 iki 270, t. y. nuolat kinta Tai lemia daugelis kintamųjų, iš esmės trikdančiai veikiančių įstaigų pedagoginį-korekcinį darbą (ugdomų grupių sudėties planavimą, ugdomąja, veiklą, individualaus terapinio darbo gairių numatymą ir kt.). 2002--2003 mokslo metų pradžioje ugdytinių įstaigose labai sumažėjo, nes įgyvendinant Nepilnamečių justicijos koncepcijos nuorodas į šias institucijas nepilnamečiai siunčiami tik teismo sprendimu. Tyrimų {dokumentacijos analizės, pokalbiai su pedagoginiu personalu, ugdytiniais ir kt.) metu išsiaiškintos gana įvairios patekimo j priežiūros įstaigas aplinkybes, tačiau iš esmės veikia gana primityvus mechanizmas: asociali, nepilna ar nedarni šeima, „socialinės aiskir- tiesj grupes šeima, atitinkamai iškreipti ir asmenybės raidą neigiamai veikiantys santykiai [niekinimas, smurtas ir prievarta, išnaudojimas, vaikų sąskaita gaunant įvairias socialines iš- mokas, ir pan., socialinio statuso kaita grupėje (šeima, bendraamžiai, pedagogai ir kt.) ir vertybių sistemos transformacijos neišvengiamai lemia elgsenos pokyčius Pagrindinių poreikių (maisto, saugumo, grupinės priklausomybės ir kt.) tenkinimas lemia dvipusį procesą: homogeniniu grupių susidarymą (daugeliu atvejų sprendžiant visiems bendras socialines- psichologines problemas įtakos turi ir atitinkamo amžiaus tarpsnio ypatumai) ir tokių grupių aktyvumą, įgaunantį dažnai ir asocialų, nusikalstamą pobūdį Vertinant „kriminalinę" ugdytinių istorija akivaizdi viena tendencija: dokumentuose įvardijama nuo 25 iki 35 įvairių pražangų rūšių (mokyklos nelankymas, bėgimas iš narnų arba globos narnų, valkatavimas, išmaldos prašinėjimas, vagiliavimas, svaiginimasis tabletėmis arba alkoholiu, agresyvumas ir pan. ). iš kurių delinkventiškos iš esmės yra „automobilių vagystės, plėšimai, teisėtvarkos pažeidimai smurtaujant, agresyvus nusikalstamas elgesys, bandymas nužudyti", ir jų santykis su kitomis pražangomis įvairiose priežiūros įstaigose svyruoja nuo 5-7 iki 67-75 proc. (tai lemia nuolatinė ugdytinių kaita institucijose ir jų patekimo aplinkybės). Dėsninga tai, kad pažeidimų pobūdis ir specifika kinta ne tik dėl ugdytinių amžiaus, patekimo ir gyvenimo priežiūros įstaigose laiko ir trukmes, ugdymo tęstinumo globos įstaigose (Gruzdžiai, Čiobiškes ir vėliau Veliučionys) bei įgytos patirties, bet ir nuo atitinkamo laikotarpio besikeičiančių socialinių, ekonominių ir kitų sąlygų Išanalizavus psichosocialinės adaptacijos problemų 1993-1999 m. dinamiką Gruzdžių specialiuose globos namuose galima konstatuoti sąlyginį agresyvumo, teisėtvarkos pažeidimu, vagysčių, kaip patekimo i globos įstaigą priežasčių, procentinį (nuo 2-3 iki 35-67 proc. ) didėjimą, nors atveju, kai įvardijamos tokios pražangios kaip mokyklos nelankymas, bėgimas iš namu, valkatavimas bei vagiliavimas, procentinė išraiška taip pat nemažėja (nuo 10-25 iki 55-70 proc. ). Iš esmės galima prielaida (norint tiksliai konstatuoti būtina atlikti išsamius kompleksinius daugelio kintamųjų tyrimus), kad kai kuriose iš keturių tirtų priežiūros ištaigų nuo 50 iki 75 proc. atvejų ugdytinio „kriminalinė biografija" yra socialinės politikos pokyčiu padarinys ir tam tikra jų dalis turėtų būti vertinami kaip aukos (viktimologinis aspektas). schema. PI ugdytinių [vardytos patekimo j instituciją priežastys Gana iškalbingas yra tas faktas, kad vis dėlto didžioji dalis visų keturių Lietuvoje veikiančių priežiūros įstaigų ugdytiniu (apie 74 proc.) jaučiasi pelnytai patekę į šias ugdymo institucijas. Iš esmes tai koreliuoja su patekimo i įstaiga priežasčių duomenimis (svaresnes patekimo į įstaigą priežastys svyruoja iki 67-75 proc.). Sudėtinga tiksliai pateikti ugdytinių biografijos ir psichosocialinės „anamnezės" duomenų charakteristiką: pernelyg didelė jų kaitos dinamika ir problemiška (kompleksinio neigiamo poveikio aspektu asmenybės struktūros pokyčiams) šeimos gyvenimo ir sociokultūrinės bei ekonomines padėties situacija. Tirtose keturiose įstaigose, besiskiriančiose ugdytinių skaičiumi, patekimo aplinkybėmis, ypač specifiniais amžiaus ypatumais, išaiškėja vienas bendras dėsningumas nepalanki, trikdančiai veikianti šeiminio „ugdymo" situacija. Dažniausiai nurodomos tėvų skyrybos, dažnas likęs vienas tėvų yra bedarbis. Taip pat konstatuojamas jų polinkis j asocialų gyvenimo būdą, nemažai atvejų, kai tėvų teises atimtos arba apribotos, vienas iš tėvų įkalintas, tėvai vaikų atsisakė ir pan. Tokių nepalankių nepilnamečio psichosocialinio vystymosi šeimoje sąlygų atveju yra nuo 75 iki 85 procentų, ypač tai išryškėja tiriant Čiobiškio priežiūros įstaigos ugdytiniu biografijų duomenis. Apklausų metu tėvų išsiskyrimo faktą minėjo net 49,2 proc. respondentų, tik vienas iš tėvų augino 43,8 proc. dabartinių PĮ ugdytinių, 6,2 proc. iš jų tėvu apskritai neturi. Vaikų namuose augo 20 proc. apklaustųjų, 23 proc. ugdytinių dažnai keitėsi globos ir auklėjimo sąlygos (gyvenimas vaikų namuose, pas gimines ir pan.). Apibendrinus per 20 įvairiu šeimos sociokultūrinės ir ekonomines padėties situacijų deriniu (socialines padėties grafoje nurodoma „išsituokę", „gyvena atskirai", „motina - teista narkomanė", „gyvena šiukšlynuose, vaikais nesirūpina", „vaiko auklėjimui įtakos neturi", „socialiai remtini, bedarbiai, girtuokliauja" ir pan.), galima teigti, kad tik 7-10 proc. nepilnamečių priežiūros įstaigų ugdytinių šeiminės aplinkos situacija sąlygiškai galėtų būti įvertinta kaip patenkinama. Duomenys apie ugdytiniu šeimos ypatumus pateikiami 2 schemoje. Apibendrinant tyrimo metu gautus duomenis galima konstatuoti, kad į priežiūros įstaigas dažniausiai patenka nepilnamečiai, kurių asmenybes raidą ir elgsenos pokyčius lemia tiek ..šeimos" ugdymo stilius, dispozicija, ekonominis bei sociokultūrinis statusas, tiek ir „kritiniu" laikotarpiu nenustatytas „socialines atskirties" tęstinumas (nuo mažens ugdoma globos namuose, iš šeimos genogramos matyti, jog vienas iš ugdytinio tėvų ugdytas globos institucijose). Akivaizdu, kad iki patekimo i vidutinės priežiūros ištaigą daugelio ugdytinių socialines adaptacijos procesą trikdė įvairūs neigiami veiksniai, kurie pastebimai transformavo ir atskirus asmenybes struktūros komponentus, ir socializacijos tęstinumą (nepertraukiamumą). Vertinant sudėtingą nepilnamečių delinkventų psichosocialinę raidą svarbu pašalinti arba iki minimumo sumažinti trikdančių veiksniu įtaką jų resocializacijos priežiūros institucijoje laiko tarpiu užtikrinant tinkamų ir efektyvių socioedukacinių priemonių taikymą. Atliekant nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigų veikios edukacinę ir psichosocialinę analize vienas diagnostinis blokas buvo sukonstruotas psichosocialiniam ugdytinio „portretui" ir jo tipologijai išsiaiškinti. Diagnostiniuose konstruktuose „Kriminalinė istorija“, „Biografija ir psichosocialinę anamneze". ..Ugdytinio psictiosocialinė situacija PI (čia ir dabar)", „Ugdytinio psichosocialinę situacija: ateities projekcijos" greta kitų parametrų preliminariai paaiškėjo ir sociocdukacmės ugdytinių socialines adaptacijos prielaidos (žr. 2 lentelę). 2 lentele. Socioedukacinės nepilnamečių priežiūros įstaigų ugdytinių adaptacijos prielaidos Adaptacija trikdančių veiksniu kintamosios • Vertinant PI ugdytinių „kriminalinę istoriją" išryškėja dėsningumas": apie 40-50 proc. jų iki patekimo arba patekus į globos įstaigą nustatomi pastebimi elgesio pokyčiai (agresyvus elgesys, piktybiškas elgesys mokytojų ir draugu atžvilgiu gyvūnėlių kankinimas ir žudymas, agresijos ir pykčio protrūkiai ir kt.į. Ypač akivaizdus šis santykis (59.6 proc.). Čiobiškio PI nustatant ugdytinių elgesio patologiją, mišrų elgesio ir emocijų sutrikimą, patologini asmenybes vystymąsi, socializuotą elgesio sutrikimą ir kt. Galima prielaida, kad greta kitų veiksnių įtakos turi ir „kritinio" amžiaus ypatumai bei išryškėjančios „kalėjimo subkultūros" poveikis. Socioedukacinių adaptacijos priojaidų Kintamosios Būtinas „stebimasis-inkubacinis" laikotarpis (bent iki 4 6 savaičių) patekus į PI analizuojant ugdytinio problemas ir vertinant jų tolesnes psichosocialiiiės raidos perspektyvas (tikslesnis nei dokumentuose eigesio ir emocijų sutrikimų nustatymas, darbo formų parinkimas n koregavimas, ugdomosios grupės parinkimas ir kt.). Asmenybės socialinės adaptacijos ir socializacijos procesų dinamika ir sėkmingumas susiję su daugeliu įvairiu intensyvumu ir dažnai trikdančiai veikiančių veiksnių ar jų grupių. Be ypač svarbių biogenetinių, sociogenetinių ir kitų veiksnių, psichosocialinėje asmens raidoje svarbus vaidmuo tenka šeimai, kurios socioekonominis, intelektinis, kultūrinis statusas ir su šiais komponentais susijęs šeimos ugdymo stilius, dispozicija ir mikroklimatas ugdo asmeny- bės savybes ir bruožus dorinių normų ypatumus, socialinio kryptingumo specifika, ir kt. Šalyje susiformavo „socialinės atskirties" žmonių grupė, kurioje ugdomos asmenybės raidą, veikia daugelis papildomų neigiamų veiksnių, trikdančių socializacijos proceso sėkmių- gumą. Vienas iš papildomu neigiamų veiksnių yra (tokių šeimų) vaikų patekimas į įvairios pa- skirties globos įstaigas, tarp jų ir į vidutinės (sustiprintos) priežiūros įstaigas delinkventinio elgesio nepilnamečiams. Tyrimai parodė, kad iš esmės delinkventiškomis galima laikyti nuo 5- 7 iki 67 -75 proc. nepilnamečių patekimo į įstaigą priežasčių, tačiau daugeliu atvejų ugdytinio „kriminalinė" biografija yra socialinės politikos pokyčių padarinys. Nors dauguma priežiūros įstaigų ugdytinių savo patekimą į instituciją vertina kaip teisingą, galima tik hipotetiškai numatyti tolesnę jų socializacijos raidą po korekcinio-ugdomojo darbo įstaigoje. Ugdytinių priežiūros įstaigoje vykstančio socialinės adaptacijos proceso struktūroje pasireiškiantis „išlikimo" komponentas susijęs ne tik su institucijos specifika („režiminių" įstaigų subkultūros elementas), bet ir su įstaigos tęstinėmis ugdymo tradicijomis ir metodais (bihevioristiniu ugdymo metodu, įvairiomis nuobaudų ir skatulių sistemomis). Tai lemia tam tikros dalies nepilnamečių nesaugumo, baimes, kerštingumo jausmų plėtotę ir tolesnes socializacijos proceso komplikacijas. Priežiūros įstaigų pedagoginis (tam tikru lygiu ir padedantysis) personalas suvokia ir pabrėžia ne tik psichosocialines ir kitas, bet ir gilumines socialines ugdytinių delinkventinio elgesio priežastis (viktimologinis aspektas), profesionaliai įvertina geresnio ugdytinių asmenybės pažinimo būtinybę ir atitinkamų ugdomojo-korekcinio darbo būdų bei metodų priontetus. Turint omenyje tai, kad 75—85 procentais atveju buvo nustatytos nepalankios nepilnamečio psichosocialinio vystymosi šeimoje sąlygos ir neigiamai veikianti socialine aplinka, jų grįžimas i buvusią terpę dažniausiai lemia delinkventiškos elgsenos tęstinumą ir komplikuotą adaptacijos bei socializacijos raidą. Išvados 1. Pačios sunkiausios nepilnamečiu nusikalstamos smurtinės agresijos prieš asmenį formos yra šios: tyčiniai nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti, tyčiniai sunkūs kūno sužalojimai bei išžaginimai ir pasikėsinimai sužaloti ir išžaginti. Per sovietini laikotarpi (iki 1988 m.) minėtų smurtinių nusikaltimų, padarytų nepilnamečių, daugėjo, tačiau jų daugėjimo tempai buvo daug mažesni negu visų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių Lietuvoje. Pavyzdžiui. perši laikotarpi registruotų nepilnamečių nusikaltimų padaugėjo 129,4 proc., t. y. nuo 796 iki 1826, o nepilnamečių, padariusių nusikaltimus, - 167,5 proc., t. y. nuo 596 iki 1522. 2. Tuo tarpu tyčiniu nužudymų ir pasikėsinimų nužudyti kasmet vidutiniškai buvo užregistruojama po penkis, tyčinių sunkių kūno sužalojimu - 8 arba 9. Nepilnamečiai tradiciškai padarydavo viena ketvirtadali visų užregistruotų išžaginimų Lietuvoje, tačiau metinis šių nusikaltimu skaičius iki 1988 m. padidėjo keturis karius -- nuo 9 iki 36. 3. Nuo 1989 m. iki 1995/96 m. registruotas tiek suaugusiųjų, tiek nepilnamečiu nusikalstamumas Lietuvoje per šį įrumpa aštuonerių metų laikotarpį labai padidėjo, t. y. 3-3,5 karto. Vėliau nusikalstamumas stabilizavosi. ir nuo 1995/96 m. kasmet užregistruojama nusikaltimų tik maždaug 3 proc. daugiau. Lietuvoje gana sparčiai mažėja registruotu tyčinių nužudymu. Tuo tarpu užregistruotų nepilnamečių padarytų tyčinių nužudymų ir pasikėsinimų nužudyti, taip pat registruotu tyčiniu sunkių kūno sužalojimu per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpi daugėjo. Per pastaruosius vienuolika metų (1991 2001 m.) nepilnamečių padarytų tyčinių nužudymų būdavo registruojama kasmet 4 kartus daugiau negu per ankstesni laikotarpį, o tyčiniu sunkių kūno sužalojimų - atitinkamai 1,5 karto daugiau Tačiau užregistruotu nepilnamečiu padarytų išžaginimų ir pasikėsinimų išžaginti skaičius per ši laikotarpi išliko stabilus arba net mažesnis kai kuriais metais. 3. Dar vienas būdingas nepilnamečių smurtinio elgesio rodiklis - smurtas, nukreiptas prieš save, t. y savižudybės. Apskritai tai kur Kas aktualesnė problema net ir už nepilnamečių padarytus smurtinius nusikaltimus. Nepilnamečių savižudžiu užregistruota daugiau nei du kartus negu nužudytu vaikų ir jaunuoliu iki 20 metų. Berniukai žudosi tris kartus dažniau negu mergaitės. Dažniausiai žudosi vyresnio amžiaus (16-17 m.) nepilnamečiai berniukai ir mergaitės, nemažai berniukų ir mergaičių pasitraukia iš gyvenimo nesulaukę net 14 metų. 4. Nepilnamečių padarytų tyčinių nužudymų ir jų savižudybių priežastys yra labai panašios, ir nusikalstamos smurto apraiškos, ir autoagresija (savižudybė) iš esmės padaromi dėl tarpasmeninio, dažnai ištisus metus besitęsiančio ir subjektyviai išgyvenamo nepilnamečio ir jo artimiausiu giminaičių socialinio konflikto. Kai nepilnamečiai tyčinius nužudymus bei sunkius kūno sužalojimus padaro dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų, dažniausiai tokie nusikaitimai padaromi grupėmis, neretai mišriomis grupėmis kartu su suaugusiaisiais Suaugusieji dažnai įtraukia juos į nusikalstamą veiklą. 5. Autorės daromo permanentinio tyrimo duomenimis, nepilnamečių seksualinio smurto priežastys yra kitokios negu kitų smurtinių nusikaltimu: pagrindinis nusikalstamo elgesio motyvas yra ne seksualinio poreikio tenkinimas, o savotiškas seksualinis chuliganizmas, demonstruojamas nusikaltimo bendrininkų vienų kitiems, taip pat didelis cinizmas, nes šie nusikaltimai dažnai daromi grupėmis. 6. Svarbiausias vaidmuo vykdant nepilnamečių padaromų tyčinių nužudymų, sunkių kūno sužalojimu ir savižudybių prevencija priklauso konfliktiškumo, agresijos, nedarnos šeimoje ir artimiausioje aplinkoje prevencijai bei psichologinės pagalbos teikimui, nepilna mečių nepriežiūros prevencijai, tam tikros dalies šeimų sunkios socialinės padėties gerinimui bei nepilnamečių paėmimui laiku iš netinkamos jų asmenybei formuotis aplinkos ir palankių tam sąlygų suteikimui, o siekiant išvengti savižudybių - taip pat ir susvetimėjimo prevencijai. 7 Nepilnamečių daromų išžaginimų ir pasikėsinimų išžaginti prevencijos aktualiausios kryptys: tinkamas ir laiku vykdomas seksualinis švietimas bei jo tobulinimas, lyčių socialinės ir lytinės diskriminacijos apraiškų visuomenės ir atskirų jos individų sąmonėje prevencija, atsparumo vartojimo kultui ugdymas, vaikų seksualinio išnaudojimo prevencija ir ypač pastarojo reiškinio latentiškumo prevencija. Literatūra 1. Babachinaitė G. Socialiniai pokyčiai ir nusikalstamumas // Teisinos valstybes link Jurisprudencija: mokslo darbai. - Vilnius, ?000. l. 15(7). 2. Adomavičienė L. Nepilnamečių nusikalstamumo priežastys. Nepublikuotas rankraštis. 2001. 3. Babachinaitė G. Smurtiniai nusikaltimai Lietuvoje // Jurisprudencija: mokslo darbai. - Vilnius, 1999. T. 12(4). 4. Babachinaitė G. Smurtinio elgesio prevencija // Tau, jaunuoli. - Kaunas: LMA, 1989. 5. Babachinaitė G. Nepilnamečių padarytu, išžaginimų moraliniai aspektai // Socialistinė teise - Vilnius, 1989- Nr. 4. 6. Babachinaitė G. Nepilnamečių grupiniu nusikaltimų prevencija. - Vilnius: TEMTI, 1989. 7. Babachinaitė G. The Problem of Family Violence in Lithuania // The Crimiriological Pronlems in the Baltic States -- Riga: The Cnminological Research Centre of the National Council for the Grime 8. Prevention oi Latvia, 1995. /. Lietuvos statistikos metraštis: 1995-1999 - Vilnius: Statisiikos departamentas. 9. Lietuvos vaikai. - Vilnius: Statistikos departamentas, 2001. 10. Mirties priežastys 1999-2000 rn. - Vilnius: Statistikos departamentas, 2001. 11. Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. - Vilnius: Statistikos departamentas. 1997. 12. Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. ?000. - Vilnius: Statistikos departamentas, 2001. 13. Black Claudia-Childrenofalcoholics. New York, 1991, 14. Leonavičius J. Sociologijos žddynas. Vilnius: Academia. 199.1. 15. Manniskan Melą. Linas. // Metodine medžiaga darbui su priklausomybe Alkoholiui ir kiliems narkotikams turinčių tėvų vaikais. 1999. 16. Nisscn F, Jorgun. Nemalonias dramblys. Vilnius. 1997. 17. Poteri lėlei Kay Mano. Coping wilh codependency. New York. 1997. 18. Pranešimas apie žmogaus socialinę raida, Lietuvoje. - Vilnius: JTVP. 2001. 19. Psichologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1993. 20. Sakalauskas Gintautas. Vaiko leisiu apsauga Lietuvoje. Vilnius. 2000. 21. Woitilz J. G. Suaugę alkoholikų vaikai, Kaunas: Durgenis. 1999. 22. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnium, 1999, 23. Bitinas B. Auklėjimo metodika. • Vilnius, 1978 24. Bitinas B. Bendrosios pedagogikos pagrindai. Vilnius, 1990. 25. Burgess M. Y., Loche C. l. Faniily Assessmcnt: A GuiiJc; lo Methods and Measurys London: The Guiiford Press, 1993, 26. Kalvaitis A. l ėvų socialinio statuso poveikis vaiko mokymosi pradžiai // Mokymo ir auklėjimo klausimai. Vilnius, 1996. 27. Kvieskienė G. Socializacijos pedagogika. -- Vilnius, 2000. 28. Kvieskienė G. Nepalikime vaiko nuošalyje. - Vilnius. 2004. 29. Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerove, Vilnius, 2003. 30. Lliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. - Kaunas: Technologija, 1999. 31. Leliūgienė l. Socialinei pedagogika. -- Kaunas: Technologija, 2003. 32. Miškinis K. Šimtas atsakymų tėvams Kaunas1 Šviesa, 1985. 33. Miškinis K. Šeimos edukologija. -- Kaunas, 2003. 34. Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui Vilnius: Kronta. 2001 35. Post E. L. The family. New Yourk, 1987. 36. Satir V. Peoplemaking. -- California: Science and Behavior Press, 1989 37. Uzdila J. V. Asmenybės brendimas šeimoje. -- Vilnius: Žinija, 1985 38. Uzdila B. Dorovinis auklėjimas šeimoje: asmenybės ugdymas šiuolaikinėmis sąlygomis Vilnius: Žinija, 1988. 39. Uzdila J. V. Domus asmenybės ugdymas šeimoje. - Vilnius. Acadernia, 1993 40. Uzdila J. V. Familistikos pagrindai - Vilnius: VPU, 2001. SUMMARY In the article aggression and auto-aggression of juveniles are considered. The mossy serious criminal forms of aggression against the person are premeditated murders and attempts, intentional serious buddy injure and rapes and attempts. The focal attention of this work woks set on the examination of dominant parents' altitude towards their children and children's altitude towards their parents. A cluster analysts was done to identify the dominant types of parents. The main analyzed components of children and parent religions were: "not demanding - demanding", "tenderness - rigor", "autonomy - control", "emotional frigidity - emotional proximity", "alienation - acceptance", "cooperation absence or cooperation ". "consensus - variance ", "consistency - inconsistence". The main conduction of this work is that empirical research had revealed positive tendencies of children and parent relations. Parents asked to charactenze their relations with children prophesize tenderness. Emotional proximity, cooperation and reciprocity satisfaction. Children asked lo characterize their relations with parents emphasizes tenderness, emotional proximally, cooperation and parent authoritatively.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!