Kriminologijos teorija egzaminui

1. Nusikalstamumo ir jo prevencijos problemų mokslinės analizės aktualumas 2. Kriminologijos mokslo samprata. Kriminologinių koncepcijų įvairovė Kriminologija (lot.k - ‘crime’, gr.k. - ‘logus’) - mokslas apie nusikalstamumą (nusikaltimą). Nėra vieningos šio mokslo sampratos: 1) mokslas apie nusikalstamumą ir su juo susijusius reiškinius; 2) Britanijos enciklopedija: mokslinis nusikaltimo tyrimas (įeina kriminalistika, sociologija, ekonomika, teisės mokslas, psichologija, psichiatrija…); 3) LR: mokslas, tiriantis nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltėlio asmenybę ir rengiantis jo prevencijos priemones; 4) Kuzniacova: socialinis teisinis mokslas, tiriantis nusikalstamumą, nusikaltėlio asmenybę, nusikalstamumo sąlygas ir priežastis, jo prevencijos būdus ir priemones (praplėtė sąvoka pridėdama “socialinis”); 5) Dolgova: mokslas apie dėsningumus. Dėsningumai visose formacijose yra specifinis dalykas: nusikalstamumo, nusikalstamumo priežastingumo determinacijos, šio reiškinio kintamumas, jo prevencijos priemonės. Kriminologija yra mokslas, kurio tikslas - (1) suformuluoti nusikalstamumo kaip socialinio reiškinio sampratą, (2) jam būdingus dėsningumus, (3) nagrinėti jo ryšius su kitais socialiniais procesais, (4) aptarti prevencjos kelius ir priemones. Kriminologija yra empyrinis mokslas. Požiūrių 2 grupės ( kriminologijos kryptys): 1. Norminė kriminologija - orientacija į žmogaus prigimtines teises, ieškomos normos, kurios atitiktų teisingumą. Kriminologija - teisės mokslo šaka arba baudžiamosios teisės pagalbinė disciplina (dalykai sutampa) (Kuzniacova, prancūzai). Egzistuoja dvi teisės rūšys: - prigimtinė teisė, kylanti iš nekintamos prigimties; - pozityvioji teisė, kuriama žmonių valia. Ji reikalinga tiek, kiek atitinka prigimtinę teisę, kitaip ji žalinga. Kriminologijos dalyku yra veikos, kurios uždraustos prigimtine teise. Dalyko ribas nustato objektyviai egzistuojančių nusikaltimų savybės. Kriminalizuojant veikas gali suklysti - netikri nusikaltimai neturi būti kriminologijos dalyku (turi parodyti tikrus, egzistuojančius nusikaltimus, jų sąvybes). Nusikalstamas elgesys visada skiriasi nuo nenusikalstamo bei nusikaltėlis nuo nenusikaltėlio. 2. Sociologinė kryptis nesivadovauja samprotavimais apie prigimtines teises, teisingumą, o tik visuomeniniais faktais. Kriminologija - viena iš specializuotų sociologijos disciplinų (nusikalstamumo socialogija). Ieško atsakymo, kas verčia nusikalsti. Sociologija nagrinėja normalų elgesį, o kriminologija nenormalų, kuris pažeidžia nustatytą tvarką (tyrimo dalykas). Kriminalizuoti reikia tik kraštutinius pažeidimus. Nusikalstamumas - visiskai normalus reiškinys, kuris nors ir daro žalą. Nusikalstamumo sociologija visada atmeta prielaidą, kad nusikalstamas elgesys skiriasi nuo nenusikalstamo bei nusikaltėlis nuo nenusikaltėlio. Yra ir (3) tarpinė kryptis. Stengiamasi suderinti abi kryptis (Šnaideris). Jei analizuojame nusikalstamumą tik legaliniu požiūriu, už nagrinėjimo ribų lieka daug nagrinėtinų dalykų. Tai, kas šiandien ne nusikaltimas, rytoj gali būti kriminalizuota. 3. Kriminologijos objektas ir dalykas (Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų pozicijos) Norminės krypties atstovai mano, kad K yra viena iš pagalbinių BT disciplinų ir dalykas sutampa su BT dalyku. Šio požiūrio šalininkai vadovaujasi įsitikinimu, kad egzistuoja dvi teisės rūšys. Pirmoji - prigimtinė, antroji - pozityvioji teisė. Kalbant apie K dalyką, tai reiškia, kad tikrais nusikaltimais (mala in se) galima pripažinti tik tas veikas, kurios uždraustos prigimtinės teisės. Kai įstatymų leidėjas suklysta, kriminalizuodamas veikas, kurios iš tikrųjų nėra tikri nusikaltimai, tai jos (mala prohibita) K nedomina. Taigi, K ribas nustato ne žmonės, kurdami, keisdami ir panaikindami baudžiamuosius įstatymus, bet objektyviai egzistuojančios tikrų nusikaltimų savybės. Sociologinės krypties atstovai (K kaip nusikalstamumo socialogija) tiria elgesį, kuris pažeidžia nustatytą visuomenėje tvarką. Kriminalizuoti reikia tik kraštutinius atvejus. Jeigu dėl įstatymų leidėjo klaidos viena iš tokio elgesio rūšių liko nekriminalizuota, K vis tiek privalo jį nagrinėti, kaip ir tas veikas, kurios tiesiogiai uždraustos įstatymu. Jei dėl įstatymų leidėjo klaidos buvo kriminalizuota veika, kuri nepažeidžia nustatytų elgesio normų, tai ji domina K tik todėl, kad šios veikos tyrimas gali padėti išsiaiškinti įstatymų leidėjo klaidos priežastį. K, skirtingai negu daugelis kitų mokslų, nagrinėjančių žmonių elgesį, tiria ne tik tam tikras žmonių elgesio rūšis, bet ir valstybės valdžios reakciją. Taigi, kad konkretus poelgis taptų kriminologinio tyrimo objektu, reikia, kad, pirma, įstatymų leidėjas kriminalizuotų tokią poelgių kategoriją, ir, antra, kad baudžiamąjį įstatymą taikanti institucija pripažintų, jog poelgis priklauso šiai kategorijai. K tiria baudžiamosios teisės normų socialinį efektą, nusikaltėlių resocializacijos problemas, administracinius nusižengimus, socialinės dezorganizacijos problemas (alkoholizmą, narkomaniją, prostituciją, šeimų iširimą ir t.t.) ir t.t. K dalykas pagal Kaizerį: 1) nusikalstamumas; 2) nusikaltėlio asmenybė; 3) prevenciniai keliai ir priemonės; 4) faktoriai, lemiantys nusikalstamumą. Kuznecova išskiria iš esmės tokį pat K dalyką: 1) nusikalstamumas; 2) nusikaltėlio asmenybė; 3) nusikalstamumo priežastys ir sąlygos; 4) prevencija (profilaktika). 4. Kriminologinė mintis Lietuvoje Tik susikūrus nepriklausimai Lietuvos valstybei (1918 m.) dar nebuvo kriminologijos specialistų, mokslo tradicijų, statistikos duomenų, kurie buvo būtini kriminologiniamstyrinėjimams ir kriminologijs politikai formuoti ir nagrinėti. Buvo skelbiamos V. Europos mokslinės idėjos (A. Ketlė, Č. Lombrozo, E. Feri, R. Garofalo, G. Tardo, E. Diurkheimo), tačiau apsiribojama tik principinėmis nuostatomis ir fragmenais. Kriminologijos problemas pradėjo analizuoti įvairių sričių specialistai: teisininkai, medikai, psichologai, pedagogai, ekonomistai, žurnalistai (kiekvienas žiūrėjo iš savų pozicijų). Taigi formavosi marga kriminologinės minties panorama. Ilgainiui plėtėsi teisėsaugos įstaigų patirtis, kaupėsi statistika, ryškėjo nusikalstamumo kontūrai ir ryškiausios problemos (3 dešimt.). Pagausėjo publikacijų, pakito jų turinys - nusikalstamumo ištakų pradedama ieškoti ne vien praeities palikime, bet ir tuometinėje tikrovėje, imta gvildenti nusikaltėlio asmenybės problema. Išsiskyrė autorių nuomonės dėl lemiamų nusikaltimų genezės veiksnių (J. Vabalas - Gudaitis, J. Blažys, K. Oželis, V. Lazerconas, M. Jonaitis, I. Kurklietis, E. Endzinas, V. Jurgutis…).Tačiau jų tyrinėjimai nebuvo pakankamai išsamūs. Tam trukdė informacinės bazės defektai, netobula tyrimų metodika ir kt.. Dėl to buvo analizuojamas ne visas nusikalstamumas, o atskiros jo dalys: nepilnamečių, moterų, recidyvinis ir kt.. Greta buvonagrinėjami ir nusikalstamumui artimi reiškiniai: alkoholizmas, prostitucija, valkatavimas, savižudybės. Kriminogenimnių veiksnių paprastai buvo ieškoma atskirų nusikaltimų genezėje. Buvo išskiriama daug įvairių kriminogeninių faktorių. Išsakomos kraštutinės nuomonės apie socialines ir biologines nusikaltimų priežastis, tačiau daugiausia diskutuojama apie kriminogeninius kompleksus, susidarančiussąveikaujant egzogeniniams (išoriniams) ir endogeniniams (vidiniams) faktoriams, lemiamą vaidmenį priskiriant tai vienai, tai kitai grupei. Į pirmą vietą iškeliama nusikaltėlio asmenybės tema. Biologinių pradų kriminogeninę įtaką itin pabrėžė V. Gustainis, J. Kuprius; V. Lazerconas teigė, kad negalima abejoti dėl vidinių ir išorinių veiksnių bendros įtakos formuojantis nusikaltėlio asmenybei, tačiau reikia pripažinti, kad egzistuoja ir nusikaltėlio iš prigimties tipas. Plačiausią požiūrį į nusikaltėlio asmenybę išplėtojo prof.J.Vabalas - Gudaitis: nusikaltėlį formuoja žmogaus sąveika su aplinka. Įvairūs veiksniai jungiasi į tam tikrus kompleksus, kurie veikia žmogaus psichiką ir elgesį. Vieni kompleksai - kriminorepulsiniai - sulaikonuo nusikalstamo elgesio, o kiti - kriminogeniniai - stumia į nusikaltimą. Jis taip pat pabandė suklasifikuoti nusikaltėlius, teigdamas, kas nusikaltėlių tipologija yra būtina prielaida imantis juos taisyti: 1. Memtalinio asocialumo tipai (šaltas apskaičiavimas, racionalumas): - vadai ir nusikaltėlių organizatoriai; - eiliniai nusikaltėliai savanaudžiai. 2. Emocinio asocialumo tipai (jaumai): - geidulingi nusikaltėliai; - efektingi nusikaltėliai. 3. Periferiško asocialumo tipai (primityvus reagavimas į susidarančias situacijas): - impulsingi nusikaltėliai; - refleksoidiniai nusikaltėliai. Šia klasifikacija buvo naudotasi tiriant nepilnamečių kolonijų auklėtinius, bandant detalizuoti resocializacijos priemones ir būdus atskiroms nusikaltėlių kategorijoms. Egzistavo nuomonių, kad nusikalstamas elgesys priklauso tik nuo socialinės santvarkos defektų. Požiūriai į nusikaltimų prevencija: 1. Biosocialinės pakraipos šalininkai labiausiai akcenavo poveikį individui (nusikaltėlių izoliavimas, sterilizavimas, santuokų ribojimas, medikamentų, įtaigos naudojimas). 2. Sociologinės krypties atstovai pabrėžė socialinių, teisinių reformų svarbą (bedarbystėslikvidavimas, priemonės prieš valkatavimą, girtavimą, prostitucija, gyvenimo sąlygų gerinimas, švietimas…). Pirmuosius penkiolika pokario metų kriminologija Lietuvoje buvo uždrausta. Višpatavo ideologinė doktrina, pagal kurią nusikalstamumas buvo svetimas tarybinei visuomenei - “jo nebuvo”. 1964 m. kriminologija vėl įtraukta į aukštųjų mokyklų mokymo planus (t. p. ir VU TF), suvokus, jog valstybė turi atlikti nusikalstamumo kontrolės funkciją, o ši kontrolė turi būti moksliškai pagrįsta. Bet duomenys apie tikrąjį nusikalstamumą visdar buvo slepiami. Dėl šios priežasties kriminologinės minties vystymasis buvo vienpusiškas (kapitalizmo kritika ir socializmo propogavimas). To meto kriminologinė tematika Lietuvoje: 1. Nusikaltėlių asmenybės tyrimai buvo tik sąlyginė kryptis, nes jais buvo remiamasi tik analizuojant faktorius, determinuojančius tam tikras nusikalstamo elgesio rūšis (M. Kazlauskas, S. Kuklianskis, J. Rinkevičius, A. Pivoriūnas). 2. Nepilnamečių nusikalstamumo tyrimas. Tyrimų grupės: 1) atskirų kategorijų nepilnamečių nusikalstamoelgesio ypatybių tyrimas; ( G. Lipnevičius, V. Pavilionis, A. Čiapas, A. Drakšienė, G. Babachinaitė); 2) tyrimai, skirti specifinėms nepilnamečių nusikalstamumo profilaktikos problemoms (V. Pavilonis, A. Čiapas, A. Dapšys, J. Galinaitytė, V. Justickis, V. Kojala). 3. Bendroji nusikaltimų prevencijos teorija (J. Bluvšteinas, V. Kojala, V. Pavilionis, S. Kuklianskis). 4. Nusikalstamumo ir nusikaltėlių tyrinėjimo metodologijos, metodų ir technikos tobulinimas: nuo statistinių iki matematinių metodų (J. Bliuvšteinas). Lietuvos kriminologai pirmieji pasaulinėje nusikalstamumo tyrimo praktikoje panaudojo atpažinimo proceso modelį. Tai leido eksperimentais pagrįsti tezę apie socialinį nusikalstamumo sąlygotumą (J. Bliuvšteinas, N. Zablodskis). Taip pat pradėta kriminologijos mokslo pagrindinių filosofinių problemų analizė (J. Bluvšteinas, A. Dobryninas). Kriminologinės minties židiniai: VU TF, TU, Teisės institutas prie TM, Lietuvos teismo ekspertizės mokslinio tytimo institutas. Bendradarbiavimas su Estijos, Latvijos kriminologais (kasmetiniai nusikalstamumo sociologijos Pabaltijo simpoziumai), glaudūs ryšiai su Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos kriminologais, kontaktai su Lenkijos ir Čekijos kriminologais, nuo 1990 m. ir su Vakarų kolegomis. Kriminologijos mokslo laimėjimai turėtų būti panaudijami įstatymų kuriamojoje, taikomojoje ir prevencinėje veikloje. 5. Kriminologijos vieta visuomenės mokslų sistemoje Norint tiksliau išsiaiškinti kriminologijos dalyką, būtina suvokti šio mokslo vietą visoje mokslų sistemoje. Teisės mokslų sistemoje: 1) baudžiamoji teisė tiria teisės normas, kriminologija stengiasi išsiaiškinti jų socialinį efektą. Padeda vystyti ir tobulinti baudžiamuosius įstatymus; 2) bausmių vykdymo teisė tyrinėja bausmių efektyvumo didinimo galimybes, kriminologijai rūpi nusikaltėlių resocializacijos problemos bei recidyvo priežasčių išsiaiškinimas ir jų pašalinimas; 3) baudžiamojo proceso teisė; kriminologija naudoja baudžiamąsias bylas kaip informacijos šaltinį, nes tai padeda kuriant kaltinamiesiems ir teisiamiesiems taikomų priemonių teisinius pagrindus; 4) kriminalistika tobulina nusikaltimų išaiškinimo ir tyrimo metodiką bei taktiką, kriminologija padeda išsiaiškinti nusikaltėlio asmenybės bruožų ir padaryto nusikaltimo ryšį; 5) administracinė teisė; riba skirianti nusižengimą nuo nusikaltimo, yra labai sąlygiška (pvz. administracinės prejudicijos institutas), todėl administracinių nusižengimų visuma įeina į kriminologijos dalyką; 6) kt.: šeimos teisė, darbo teisė, finansų teisė, kurie tyrinėja uridinių ir fizinių asmenų kompetenciją stiprinant teisėtvarką, išaiškinant ir šalinant priežastis bei sąlygas padedančias ją pažeisti. O kriminologija kuria bendrąją nusikaltimų prevencijos teoriją, kuri yra pagrindas sprendžiant atskirus konkrečius teisėsaugos stiprinimo uždavinius. Neteisinių disciplinų sistemoje: 1) socialogija. Daugelio autorių nuomone, kriminologija yra sociologijos dalis. Kriminologiją ir sociologiją sieja dėmesys socialinės dezorganizacijos procesams (alkoholizmas, prostitucija, šeimų iširimas…). Kriminologijai būdinga sava dalyko tyrimo specifika: plačiai naudojamos teisinės sąvokos ir kategorijos; 2) socialinė psichologija tiria bendrijų psichologiją. Šio mokslo duomenų ir metodų panaudojimas leidžia kriminologijai išaiškinti konkrečių nusikaltimų padarymo mechanizmą, siūlyti prevencijos priemones; 3) bendroji psichologija - mokslas, nagrinėjantis žmogaus psichikos formavimąsi, jos struktūrą, normalius ir patologinius procesus. Svarbu norint parinkti adekvačias individualaus auklėjimo priemones linkusiems daryti teisės pažeidimus asmenims; 4) psichiatrija padeda kriminologijai atriboti psichinių ligonių padarytus veiksmus nuo nusikaltimų. Kriminologinės žinios gali duoti naudos ir psichinių anomalijų profilaktikai (padeda nustatyti socialinius faktorius, kurių poveikis gali jas sukelti); 5) pedagogika - bendroji mokymo ir auklėjimo teorija. Kriminologija nagrinėja įvairių mokymo įstaigų veiklos defektus bei jų įtaką asmenybės deformacijoms ir nusikaltimams; 6) ekonomika. Didelė dalis reiškinių, leidžiančių nusikalstamumui egzistuoti, priklauso ekonominių santykių sferai; kriminogeninę įtaką daro visuomenės ekonominių ir socialinių poreikių prieštaravimai. Kriminologijos uždavinys yra numatyti tuos prieštaravimus ir rasti galimybę sušvelninti jų padarinius. Pačios patikimiausios prevencijos priemonės - ekonominės; 7) demografija: amžius, lyties struktūros prognozės turi reikšmę planuojant nusikaltimų prevencijos priemones; 8) matematika: matematinių metodų panaudojimas (matematinės statistikos, modeliavimo). 6. Kriminologijos ryšys su sociologija 7. Kriminologijos mokslo sąveika su baudžiamąja politika, baudžiamąja teise ir kitomis teisės šakomis 8. Nusikalstamumo sąveika su adminitraciniais, darbo ir kitais teisės pažeidimais Norint tiksliau išsiaiškinti kriminologijos dalyką, būtina suvokti šio mokslo vietą visoje mokslų sistemoje. Vienas iš mokslų, santykį su kuriuos reikia išsiaiškinti yra administracinės teisės mokslas. Daugelis administracinių nusižengimų mažai kuo skiriasi nuo baudžiamosios teisės pažeidimų. Yra tokių teisės pažeidimų, kurių tik padaryta žala apsprendžia kokią teisę asmuo pažeidė: administracinę ar baudžiamąją. Aišku, kad tokios ribos nustatymas yra tik įstatymų leidėjo kompetencijos dalykas, ir jis bet kada gali ją pakeisti. Dar yra ir administracinės prejudicijos institutas, reiškiantis, kad asmuo bus baudžiamas baudžiamąja tvarka, jeigu anksčiau buvo baustas administracine tvarka. Taip pat daugelio valstybių teisinės sistemos iš viso nepripažįsta tokio administracinio nusižengimo sąvokos ir pripažįsta nusikaltimu bet kokią veiklą, už kurią valstybė gali bausti pilietį. Akivaizdu, kad riba, skirianti nusižengimą nuo nusikaltimo yra labai sąlygiška, todėl ir administracinių nusižengimų visuma kaip tam tikras socialinis fenomenas (kurį ir tiria kriminologija) yra glaudžiai susijęs su nusikalstamumu ir iš dalies sąlygoja jo egzistavimą, todėl įeina į kriminologijos dalyką. Kriminologijos ir administracinės teisės mokslo ryšį stiprina ir tai, kad daugelio administracinės teisės institutų, normų ir priemonių tikslas arba vienas iš tikslų - nusikaltimų prevencija. Pavyzdžiui: - leidimų sistemos tikslas - neleisti panaudoti tam tikrų daiktų nusikalstamoje veikloje; - atsakomybė už transporto piremonės vairavimą, neturint vairuotojo pažymėjimo, tikslas - užkirsti kelią eismo taisyklių pažeidimams (už kuriuos numatyta ir baudžiamoji atsakomybė); - administracinės teisės priemonių sistemos, skirtos kovai su girtavimu, tikslas - užkirsti kelią nusikaltimams, kuriuos dažniausiai padaro asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu. Kriminologija susijusi ir su kitais teisės mokslais, kurie tyrinėja juridinių ir fizinių asmenų kompetenciją stiprinant teisėtvarką, išaiškinant ir šalinant priežastis bei sąlygas padedančias ją pažeisti. 1) šeimos teisė - tyrinėja tėvų pareigą auklėti savo vaikus pagarbos įstatymui dvasia ir prižiūrėti jų elgesį; 2) finansų teisė - finansinės veiklos subjektų pareigą ginti pinigų apyvartą nuo nusikalstamų machinacijų; 3) darbo teisė - įmonių administracijos pareigą užkirsti kelią nusikalstamiems darbo apsaugos bei saugumo technikos taisyklių pažeidimams. Kriminologija kuria bendrąją nusikaltimų prevencijos teoriją, kuri yra pagrindas sprendžiant atskirus konkrečius teisėsaugos stiprinimo uždavinius. 9. Kriminologinių tyrimų rezultatų naudojimas nusikalstamumo prevencijai 10. Nusikalstamumo tyrimo metodai ir jų pritaikymas tiriant nusikalstamumą šalyje, mieste ar rajone 11. Kriminologijos žinių naudojimas šalinant nusikalstamumo priežastis ir pataisant nusikaltėlius 12. Kriminologijos sistema, jos supratimo kaita ir tobulinimo perspektyvos 13. Informacijos, reikalingos kriminologiniams tyrimams, šaltiniai. Jos išsamumas, patikimumas ir gavimo būdai Pagrindiniai objektai: 1) nusikaltimai; 2) nusikaltėliai; 3) taikomos prievartos priemonės; 4) nusikaltimu padaroma žala. Informacijos taikymui taikomi tokie kriterijai: 1) išsamumas; turi atspindėti pačias pagrindines, esmingiausias tiriamų objektų savybes (neleistina per daug susiaurinti arba per daug išplėsti renkamos informacijos paieškos zoną); 2) tikrumas - tai atspindimų faktų atitikimas. Šį atitikimą lemia: - informacijos šaltinio patikimumas; - metodų, kuriais buvo gauta informacija, patikimumas (tyrėjas turi nurodyti metodus, kuriais naudojosi); - ar tiksliai tyrinėtojas atskyrė faktinius duomenis nuo siūlomų išvadų, vertinimų, samprotavimų; 3) operatyvumas; vertingiausi duomenys, kurie suteikia įstatymų leidėjui ir teisėsaugos įstaigoms galimybę operatyviai, greitai pasirinkti tuo metu pačius efektyviausius sprendimus. Duomenys atspindintys praeityje buvusią padėtį gali turėti didelę istorinę reikšmę, sprendžiant apie raidą, tendencijas, skelbiant prognozes, ir kartu būti visiškai nenaudingi šiandieninėje teisės kuriamojoje ir taikomoje veikloje; 4) kompleksiškumas - teisinės informacijos derinimas su ekonomine, demografine, socialine-psichologine ir kita informacija; 5) vienareikšmiškumas - tyrimo rezultatai turi būti aprašomi aiškiai, nevartojant dviprasmiškų sąvokų. Informacijos šaltiniai: 1) oficialūs (įstatymai, teisės aktai, bylos, rekomendacijos teisėsaugos stiprinimo klausimais); 2) neoficialūs (kriminologinių tyrimų medžiaga, mokslinė, mokomoji literatūra, masinių informacijos priemonių pranešimai, skundai ir pan.). Kriminologai niekada nepateikia kategoriškų teiginių, palieka abejonių (tyrimo metu informacija buvo patikima, bet po kurio laiko gali pasikeisti). 14. Socialinės statistikos naudojimas kriminologiniams tyrimams 15. Nusikalstamumo vertinimo galimybės naudojantis kriminaline ir kitokia statistika 16. Kriminologinių tyrimų organizavimas, pagrindiniai etapai Kriminologinis nusikaltimų tyrimas - visumos žinių įgijimas. Tikslas - pasirinkti konkretų tyrimo objektą ir panaudojus metodus bei priemones surinkti apie tą objektą informaciją, kuri padeda juos apibūdinti. 3 tyrimų lygmenys: 1) nusikalstamumo kaip socialinio reiškinio - tai fundamentalus tyrimas; 2) atskirų nusikaltimų rūšių, vienarūšių nusikaltimų grupių (sunkūs, nužudymai, vagystės ir pan.); 3) atskirų nusikaltimų, nusikaltėlių. 2-3 - taikomieji tyrimai, jų rezultatus dažniausiai galima pritaikyti tiesiogiai. Riba tarp fundamentalių ir taikomųjų tyrimų yra sąlyginė. Fundamentaliam tyrimui panaudoja visus taikomuosius tyrimus; taikomieji panaudoja fundamentalių teorines nuostatas. Fundamentalių tyrimų metu pagrindinis dėmesys skiriamas bendram visų tyrimo objektų apibūdinimui: imama visuma, neatsižvelgiant į konkretaus objekto ypatumus, kurie iškeliami taikomųjų tyrimų metu. Naudojasi sociologijos, psichologijos pasiekimais. Šios žinios reikalingos tiek, kiek jos leidžia tobulinti baudžiamųjų įstatymų taikymo praktiką, padeda reformuoti veikiančią įstatymų sistemą. 1901m. tarptautinio lygmens tyrimas: lyginamos Europos valstybės. 1911m. pasiūlyta ir priimta vieninga tam tikrų požymių sistema (ji tobulinama ir dabar). 1945m. JAV statistinis metraštis: 20 šalių nusikalstamumas prieš ir po karo. JT 1950m. Ženevos kongresas: lyginamojo nusikalstamumo analizė (kokius duomenis imti ir ar galima bei kaip palyginti). Šalies ar miesto tyrimui svarbu nustatyti informacijos apimtį ir šaltinius. Tiriant būklę, struktūrą, dinamiką rekomenduojama rinkti kompleksą duomenų apie: 1) nusikaltimus: - pagal objektą, sunkumo laipsnį: visi užregistruoti, iš jų sunkūs, smurtiniai, nuosavybei, ekonominiai ir verslo tvarkai; - pagal subjektą: kuriuos padarė moterys, nepilnamečiai, grupės asmenų; - visus užkardytus; 4) nusikaltimų aukas, jų amžių, padarytą žalą, žuvusių asmenų skaičių; 5) teisėsaugos institucijų veiklą (prevencinę, tyrimo); 6) socialoginę, ekonominę, demografinę statistiką. Informacija kaupiama policijos, prokuratūros, teismų apibedrintose statistinėse lentelėse, ataskaitose, Informacijos ir ryšių departamente prie VRM; Policijos, Kalėjimų ir Teismų departamentuose. Informacija turi būti apibendrinama panaudojus statistinius, matematinius ir kitus metodus. Kriminologinio tyrimo etapai: 1) programos sukūrimas: ką ir kaip daryti, kokias hipotezes sukurti, ar tirsim visą nusikalstamumą, ar tik dalį, kokią teritoriją imsim ir t.t.; 2) informacijos rinkimo priemonės sukūrimas: kokiu būdu bus renkama informacija (anketa, kompiuterinė programa ir pan); 3) Informacijos rinkimas; tai svarbiausias etapas. Renkama informacija iš bylų, pildomos anketos, vykdomos apklausos. 4) surinktų rezultatų analizė; tai gautų duomenų apdorojimas, kad iš gautos informacijos būtų galima daryti tam tikras išvadas. Sulyginus informaciją, matomi įvairūs pasikartojimai. 5) išvadų darymas; išvados daromos apdorojus ir išanalizavus gautą informaciją; išvados apytikrės, nes visais atvejais būtina patikinumo paklaida (kuo daugiau faktų tyrinėja, tuo mažesnė paklaida); 6) rekomendacijų rengimas; gautas išvadas reikia kažkaip panaudoti, iš jų “išnešti” tam tikrus pasiūlymus (pvz. Kokius įstatymus ir kaip patobulinti, kokių dar imtis priemonių kovai su nusikalstamumu Ir. pan.). 7) rekomendacijų įgyvendinimas; įgyvendinant minėtus pasiūlymus, kriminologų galimybės ribotos. Jie tik gali priminti, prašyti, kiek gali - reikalauti. Tyrinėjant šiuos reiškinius, susiduriame su 2 pagrindiniais būdais: 1. Pilnas tyrimas; Tiriama viskas ir viskas suskaičiuojama (bet taip pat sąlyginai, nes tyrimas vis vien daromas t. t. apimtimi); toks tyrimas nelabai informatyvus - neparodo reiškinių esmės priežasčių ir pan. 2. Atrankinis tyrimas; Vykdomas tada, kai iš reiškinių visumos paimame tirti t.t. dalį ir analizuodami ją darome prielaidą, kad toks yra ir visas reiškinys. Atstovavimas tam reiškiniui turi būti proporcingas (pavz. Atstovavimas pagal teritoriją. Darant tyrimą Lietuvos mastu, iš Vilniaus reikės paimti atstovą nuo 11 tūkst., iš rajono - nuo 5 tūkst. Ar pan.). Kitas klausimas - tų duomenų patikimumas (reprezentatyvumas). Čia reikia nuspręsti, kiek apimti duomenų, kad gautume pakankamai informacijos išvadoms daryti. 17. Kriminologinio tyrimo pagrindiniai metodai Metodika - metodų visuma, metodologija - mokslas apie tyrimo metodus, sociologijos dalis. Metodų reikšmė: 1) parodo kelius ir būdus reiškinio esmei atskleisti; 2) padeda nustatyti teisingą tyrimų kryptį; 3) padeda išvengti klaidų ir teorijoje, ir praktikoje. Metodai: 1) bendrieji - taikomi nagrinėjant visus reiškinius - universalūs; 2) specialieji - taikomi tik vienoje ar keliose mokslo srityse. Prof. Nojus: savų metodų neturi, todėl dažniausiai modifikuoja ir pritaiko kitų mokslų metodus. Kasaplečevas: 1) stebėjimas; 2) socialinis eksperimentas; 3) anketavimas; 4) betarpiškos apklausos; 5) baudžiamųjų bylų tyrimas. Pankratovas: 1) stebėjimas; 2) eksperimentas; 3) anketavimas; 4) apklausa. Statistiniai ir matematiniai - gautų duomenų apibendrinimo metodai A.Cepas: 1) pagrindiniai: - betarpiško stebėjimo; - kriminologinis eksperimentas; - anketavimo; - apklausos; - interviu; - statistiniai; 2) papildomi: - ekonominių tyrimų; - psichiniai testai; - kibernetiniai (informatiniai). 1. Stebėjimo metodas - galima stebėti ir visą reiškinį, ir atskirą faktą. Atskirų faktų stebėjimas netaikomas, nes tos problemos, kurios domina kriminologą yra giluminės ir slypi reiškinio viduje. Šnaideris: negalima taikyti betarpiško stebėjimo metodo: 1) žmogus turi moralinę pareigą nutraukti nusikaltimą; 2) sukonstruotas nusikaltimas nepilnai atspindi situaciją. Prievartinis skverbimasis į žmogaus gyvenimą, naudojant stebėjimo metodą, pažeidžia žmogaus teises. 2. Aprašymas - tam tikrų faktų išskyrimas iš visumos. 3. Eksperimentas. Dažniausiai netaikomas, kad neskatintų neigiamų asmenybės pasireiškimų. Taiko psichologijos mokslas; kriminalinės ekspertizės užkardymui. 4. Eksperimentinės nuomonės taikymo metodas - įvairių specialistų nuomonės bei jų apibendrinimas. 5. Statistikos stebėjimas - plačiausiai naudojamas. Kriminologijos mokslas remiasi dėsningumais, todėl jų paieškoje labai svarbūs yra statistiniai stebėjimai - statistinių duomenų fiksavimas bei aprašymas. Gretinama kriminalinė ir demografinė statistika - stebimas nusikalstamumo paplitimas, intensyvumas, nustatomas jo lygis. Demografinė statistika naudojama tiriant asmenybę. Naudojantis statistiniu metodu, taikomi tokie statistikos grupavimo metodai: - tipologinis (pagal kokyb. pož., pgl. nusikaltimų rūšis); - analitinis (pagal 2 ar kelias susijusių požymių gr. - nusikaltimo vieta ir laikas); - variacinis (pagal kiekyb, pož. - pagal amžiaus gr.); - grafinis vaizdas; - koeficientai. Statistinio tyrimo etapai: stebėjimas; grupavimas; analizė. Statistiniai metodai užima ypatingą vietą, nes pateikia apibendrintus duomenis. Statistikos faktas - abstrahuotas nuo atsitiktinumo ir smulkmenų. Tačiau paties statistikos fakto pateikimas ne viską paaiškina, pats vienas jis nieko nereiškia, pirminiai apskaitos duomenys nepaaiškina reiškinio priežasčių. Bendriausi reikalavimai, keliami statistinei informacijai: pilnumas, savalaikiškumas, suderinamumas, patikimumas. Kriminologiniai statistiniai visuminiai stebėjimai susiję su tokiais objektais: 1) nusikaltimo objektu, 2) nusikaltėliais bei kitais teisės pažeidėjais, 3) įvairiomis asmenims taikomomis poveikio priemonėmis. 4) nusikaltimų padaryta žala. 6. Anketavimas - jo pagalba nustatomos: 1) nusikalstamumo priežastys bei sąlygos. 2) atskirų kontingentų nusikaltimo aplinkybės. 3) neigiamo socialinio reiškinio poveikis atskirų nusikaltimų padarymui. 4) recidyviniam nusikalstamumui. 5) nepilnamečių nusikalstamumui ir kt. Anketavimo metodas - taktinių ir techninių būdų, įgalinančių tirti tam tikrą problemą, kompleksas. Analizuojami duomenys, surinkti apklausus didelį asmenų skaičių pagal iš anksto paruoštų klausimų ratą. Klausimai vienodi, nesueinama į tiesioginį kontaktą. Anketos, kaip ir socialiniame moksle, gali būti: 1) uždaros - su galimais atsakymų variantais; 2) atviros - atsakymus pateikia respondentai; 3) mišrios. 7. Interviu - pokalbis, kuriame vienas iš dalyvių atsakinėja į kito pateiktus klausimus. In terviu informacija gaunama betarpiškai (interviu imamas/duodamas žodžiu). Tipai: laisvasis (numatomos tik pokalbio gairės), standartinis (klausimai tiksliai sugrupuojami). Galimas grupinis ir individualus interviu. Kiti metodai: 1) baudžiamųjų bylų analizė; 2) socialinis eksperimentas, pagr. uždavinys - patikrinti hipotezę apie socialinius reiškinius, kurie reikšmingi pažeidėjo elgesiui - poveikio priemonių efektyvumui nustatyti; 3) biografinis asmenybės tyrimo metodas - tiriamas asmuo laisva forma pasakoja savo biografiją, atsako į formalizuotus klausimus. Kiekvieno numatomo tyrimo metodai priklauso nuo tikslo - kokios tyrimų apimtys pasirenkamos, kokios hipotezės iškeliamos. Visi surinkti duomenys turi būti apibendrinti, nes kriminologija ieško dėsningumų. Rekomenduojama metodų panaudoti kuo daugiau, juos lyginti - kompleksinis metodas - naudoja sudėtingesnius tyrimo metodus: (1) panaudoja eilę metodų, (2) taip pat tiria socialinę, ekonominę būklę, kultūrą, (3) tiria ir įtaką turinčius teisėsaugos institucijų trūkumus bei (4) baudžiamojo įstatymo kaitą. Naudojasi sociologijos, psichologijos ir pan. metodais. LR naudojami: I. Bendrieji metodai: 1) stebėjimo; 2) anketavimo; 3) betarpiškos apklausos. II. Specialieji metodai: 1) socialinis eksperimentas; 2) biografinis asmenybės tyrimo metodas. 18. Matematinio-loginio metodo taikymas nusikalstamumo reiškiniams tirti. Gautų rezultatų panaudojimas nusikalstamumo prevencijai Paprastai stengiamasi sudaryti matematinius-loginius nusikalstamumo, nusikaltėlio asmenybės bei kt. modelius. Šiuo metu šių metodų taikymas yra fakultatyvinis. Jie padeda išskirti atskirus statistinius rodiklius, leidžia naudoti koreliacijos koeficientus, atspindinčius santykius tarp kelių procesų ir reiškinių, lemiančių nusikalstamumą. Šio metodo naudojimo kriminologiniuose tyrimuose būtina sąlyga - visapusiškas tiriamų reiškinių socialinis analizavimas, jų turinio žinojimas. Ateityje matematinio-loginio metodo ir skaičiavimo technikos naudojimas suteiks galimybę gauti ir operatyviai apdirbti kriminologinę informaciją. Užtikrins vis didesnę analizuojamų rodiklių ir jų santykių, atsižvelgiant į kriminologinių tyrimų tikslus bei uždavinius, variantų įvairovę. 19. Kriminologinio tyrimo hipotezės Kriminologinio tyrimo tikslas - patvirtinti ar paneigti iškeltas hipotezes. Hipotezė - kai iš eilės žinomų faktų daroma išvada apie objekto, reiškinio priežastis, ir kai tos išvados negalime laikyti visiškai įrodyta. Hipotezė visada turi būti patikrinama. Hipotezė parodo tyrimo kryptį, koncentruoja dėmesį į kokį nors reiškinį. Ji turi išplaukti iš įrodytų faktų. Patikrinta hipotezė tampa įrodyta teorija. Bet koks rezultatas moksle yra geras (ar teorija atmetama, ar priimama). Hipotezių iškėlimo taisyklės: 1) ji turi derintis su tais faktais, kurie ją liečia. Iš daugelio viena kitai prieštaraujančių hipotezių vertingesnė, kuri vienodai paaiškina didesnį faktų skaičių (reikia kelti nuo mažiau prieštaraujančių hipotezių); 2) jos turi būti tikėtinos. Hipotezės: 1) apibendrinančios; 2) konkrečios, liečiančios vieną problemą; 3) paaiškinančios - nurodo atskirų reiškinių priežastis; 4) prognozuojančios (“mes gyvensim geriau”). 20. Antrankinio kriminologinio tyrimo esmė ir galimybės. Jo reprezentatyvumas Atrankinio tyrimo esmė ta, kad pagal tyrinėtus atrankinės aibės požymius įvertinami ir netyrinėti generalinės aibės požymiai, padaroma statistinė išvada, kuria galima tikėti su sąlyga, kad atrankinė aibė gerai atspindi generalinę - yra reprezentatyvi (atrankinio tyrimo metu apie visumą sprendžiama iš dalies.) Generalinė aibė - tai visų tiriamų elementų aibė, kurią reikia apibūdinti, remiantis turima info apie jos elementų dalį. Atrankinė aibė - tai g. aibės elementų dalis, apie kurią turime tam tikrą info. Tai tyrimas, kurio metu surenkama papildoma informacija, tai yra, kurios šiaip nėra baudžiamojoje ir sociologinėje statistikoje. Jos turinys priklauso nuo tyrimo tikslų bei uždavinių, pavz., ištirti nusikaltėlio elgesį iki nusikaltimo padarymo. Esmė: jo metu visuma apibūdinama per tam tikrą jos dalį. Čia galima reprezentatyvumo paklaida. Reprezentatyvumas - tai yra reikalavimas atrankiniam tyrimui, kad atrinkta dalis turėtų visus visumos ypatumus, kad tai būtų visumos modelis. Rekomendacijos reprezentatyvumui pasiekti: 1) naudoti tikimybių teoriją - suformuoti atrankinę aibę atsitiktiniu būdu, nes atsitiktinė atranka visada nešališka; 2) naudoti kvotas (tas pačias struktūrines proporcijas, kurios yra visumoje). 3) skaičiuojama ribinė atrankos paklaida, nes reprezentacijos paklaidai būdingos tam tikros ribos. Yra t.t. taisyklės, pvz., kuo didesnė atrankinė dalis, tuo tikslesni rezultatai. Nustatant minimalią reikalingą dalį, kad tyrimas būtų reprezentatyvus, naudojamos įvairios lentelės. Pirmiausia nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju galima paklaida bei tiriamo reiškinio dalis visumoje procentais. Iš lentelės sužinome, kiek vienetų atvejų reikia paimti. Kitos taisyklės - kuo labiau vienarūšė visuma, tuo mažesnė gali būti atrankinė dalis. Taip pat svarbu, kad atvejai būtų parenkami tolygiai, tai yra ne iš eilės, o kas 5, kas 10… Atrankinio tyrimo metu informacija gaunama 2 būdais: 1) antrinis grupavimas. Šiuo būdu atrenkama dalis duomenų, aprašytų statistikos lentelėse ir sugrupuojama pagal papildomus reikalingus požymius. Ypač naudingas kombinuotasis antrinis grupavimas, pvz., pagal nusikaltimo rūšį, nusikaltėlio lytį Ir. amžių. Jis yra ekonomiškesnis nei statistinės ataskaitos parengimas, įtraukiant daugiau rodiklių; 2) sudarant savarankišką programą daliai reiškinių. Šiuo būdu atrenkama dalis statistinės informacijos, kuri analizuojama pagal atskirą programą. Tam naudojami visi kiti metodai: anketavimas, interviu, baudžiamųjų bylų analizė, stebėjimas ir t.t. 21. Baudžiamųjų bylų ir kitų dokumentų analizė, jos reikšmė kriminologiniams tyrimams 22. Anketavimo metodo taikymas kriminologijoje. Anketų rūšys, jų rengimo, užpildymo ir apibendrinimo metodika Anketavimo pagalba tiriamos: 1) nusikaltimų prielaidos ir sąlygos; 2) atskirų kontingentų nusikaltimų aplinkybės; 3) recidyvinio nusikaltimo tyrimas; 4) neigiamų socialinių reiškinių tyrimas ir pan. Anketos: 1) uždaros (su galimų atsakymų variantais); 2) atviros (be atsakymų variantų); 3) mišrios; 23. Interviu naudojimas kriminologiniams tyrimams, jo metodika ir technika 24. Eksperimento ir tiesioginio stebėjimo metodų esmė ir jų taikymo galimybės 25. Bendrieji (universalūs) kriminologiniai metodai ir jų taikymas kriminologiniuose tyrimuose Lietuvoje naudojami toliau išdėstyti bendrieji metodai. Metodo pasirinkimas priklauso nuo tyrėjo galimybių, tikslų, tiriamų objektų. Stebėjimo metodas pasireiškia vizualiniu suvokimu situacijos, turinčios kriminologinę reikšmę. Galimi tokie stebėjimo būdai: betarpiškas stebėjimas - kai stebėtojas apsiriboja pasyviu situacijos stebėjimu; įtraukiantis stebėjimas - kai tyrėjas tampa aktyviu tiriamos situacijos dalyviu tam tikroje grupėje, kur apie jo vaidmenį dažniausiai nieko nėra žinoma. Tai, beje, priklauso nuo tyrimo pobūdžio, tikslų. Anketavimo metodas padeda tirti kriminologines problemas apklausiant reprezentacinę asmenų grupę arba paimant duomenis iš, pvz., baudžiamųjų bylų, ir užrašant juos specialiai paruoštoje anketoje, taip pat apibendrinti ir įvertinti gautą informaciją. Apklausti anketavimo būdu gali būti nusikaltėliai, nukentėjusieji, teisėsaugos institucijų darbuotojai, visuomeninių organizacijų atstovai, atskiros visuomenės grupės. Su anketavimo pagalba galima: 1) išsiaiškinti nusikaltimų priežastis ir sąlygas, padėjusias juos padaryti, tam tikrų nusikaltimų rūšių paplitimą, esmines charakteristikas; 2) išsiaiškinti tam tikrų reiškinių, veikiančių asmenų elgesį, paplitimą (alkoholizmo, valkatavimo, narkomanijos, toksikomanijos, bedarbystės); 3) tirti teisėsaugos institucijų, visuomenės veiklos efektyvumą stengiantis sumažinti nusikalstamumą (pareigūnų, kompetentingų asmenų, gyventojų apklausa); 4) tirti recidyvinį, nepilnamečių nusikalstamumą, bausmių efektyvumą. Anketavimo metodo privalumai: jis leidžia gauti duomenis, kurių neįmanoma rasti statistiniuose rinkiniuose, o taip pat atlieka tokių (statistinių) duomenų patikrinimą. Trūkumai: taikant šį metodą, neišvengiama subjektyvumo. Retai naudojamas anoniminės apklausos metodas. Jis dažniausiai naudojamas latentiniam nusikalstamumui ir kriminogeninėms asmens savybėms tirti. Galima kalbėti apie anketų rūšis. Apklausos metodas gali duoti teigiamų rezultatų tik kai naudojamas kartu su kitais metodais, taip užtikrinamas tyrimo ir rezultatų pilnumas, objektyvumas, patikimumas. Betarpiškos apklausos metodas (interviu) yra atliekamas pašnekesio forma, kai vienas iš pašnekovų užduoda klausimus, o kitas atsako. Šis metodas panašus į anketavimą, tik atsakymai pateikiami žodžiu. Teigiamos savybės: leidžia greičiau gauti pilnesnę informaciją. Neigiamos: atsižvelgiant į kriminologinio tyrimo specifiką, galimi ne visai tiesą atitinkantys atsakymai ir kt. panašūs trūkumai. Kad tokių trūkumų būtų išvengta reikalingas specialus apklausiančiųjų asmenų organizacinis - psichologinis pasiruošimas. Dažniausiai šis metodas taikomas nuodugniam nusikaltėlio ar nukentėjusiojo asmenybės tyrimui, aiškinantis visuomenės nuomonę. Galimos tokios interviu rūšys: 1) laisvas (neformalus), kur leidžiamas klausimų skaičiaus ir jų turinio svyravimas, priklausomai nuo pokalbio eigos; 2) standartizuotas (formalus) - kai yra iš anksto nustatomi klausimai; Žodinis klausimas gali būti individualus arba grupinis, kai klausiantysis vienu metu bendrauja su kaliais asmenimis. 26. Specialieji kriminologiniai metodai ir jų taikymas kriminologiniuose tyrimuose 27. Vagies kriminologinė charakteristika ir apgrindiniai jo asmenybės bruožai 28. Sukčiaus kriminologinė charakteristika ir apgrindiniai jo asmenybės bruožai 29. Kyšininko kriminologinė charakteristika ir apgrindiniai jo asmenybės bruožai 30. Turto prievartautojo kriminologinė charakteristika ir apgrindiniai jo asmenybės bruožai 31. Savanaudiško nusikalstamumo prevencija Savanaudiškų nusikaltimų prevencines (profilaktines) priemones priimta skirti į: 1. Bendrosios priemonės (netikslinio charakterio), tai yra priemonės objektyviai veikiančios kriminologeninius tam tikros nusikalstamumo rūšies veiksnius; 2. Specialios priemonės, t.y. priemonės, veikiančios kriminologeninius tam tikro nusikalstamumo veiksnius. Naudojant socialinės sferos kriterijų skiriamos šios priemonės kovai su savanaudiškais nusikaltimais; 1) ekonominės; 2) politinės; 3) teisinės; 4) psichologinės; 5) organizacinės; 6) techninės. Būtina skirti šiuos principinius šių priemonių skirtumus nacionaliniu, regioniniu, lokaliniu, atskiro objekto ar individualiu lygiu. Ekonominės priemonės kovojant su savanaudiškais nusikaltimais: 1) ekonomikos augimo skatinimas; 2) infliacijos mažinimas; 3) nedarbo mažinimas; 4) visuomenės susisluoksniavimo mažinimas; 5) skurdo mažinimas; 6) geresnis teisėsaugos finansavimas kovai su savanaudiškais nusikaltimais. Politinės priemonės: 1) politinės valdžios stabilumo didinimas; 2) valstybės interesų geresnis gynimas, atstovavimas; 3) korupcijos mažinimas; 4) specialios valstybinės strategijos kovai su savanaudišku nusikalstamumu paruošimas; 5) siekimas, kad politinės partijos savo programose nustatytų kovos su nusikalstamumu ekonominėje sferoje tikslus, kelius ir metodus. Teisinės priemonės: 1) įstatymų ir kitų teisės aktų (ypač reguliuojančių santykius finansų, mokesčių, valiutinių ir kitų ekonominių sferų srityje) trūkumų, prieštaravimų šalinimas; 2) baudžiamųjų įstatymų tobulinimas; 3) prevencinių priemonių, numatančių finansinius, ekonominius metodus, galinčius paveikti ekonominių nusikaltimų priežastis ir sąlygas, įstatyminis įtvirtinimas. Psichologinės priemonės: 1) jaunosios kartos auklėjimas-gerbti įstatymus, gerbti kitų asmenų nuosavybę ir pan.; 2) sąžiningo verslo idealų formavimas; 3) gyventojų pasitikėjimo Vyriausybės vykdoma politika formavimas; 4) negatyvios gyventojų nuomonės apie mokesčių slėpimą formavimas; 5) nuolatinis visuomenės informavimas apie savanaudiškų nusikaltimų priežastis, sąlygas, pasekmes, prevencijos ir kovos priemones; 6) teisėsaugos organų ir gyventojų ryšių kovojant su nusikaltimais ekonominėje sferoje gerinimas; 7) visuomenės informavimas, mokymas apie legalius metodus ginant savo teises, šių teisių pažeidimo savanaudiškais nusikaltimais atveju. Organizacinės priemonės: 1) socialinių technologijų objektyviai stabdančių savanaudišką nusikalstamumą įdiegimas: valstybinio biudžeto ir jo išlaidų skaidrumas, viešumas, sąžiningiausių (korupcijos atžvilgiu) valdymo organų ir sferų reitingavimas, viešas skelbimas; 2) ekonominio pobūdžio įstatymų kriminologeninė situacija; 3) ekonominės sferos (ūkio šakų) kriminologinio monitoringo įdiegimas, t.y. pastovios sistemos stebint ekonominius reiškinius ir juos įvertinant sukūrimas; 4) specialių programų kovai su savanaudiškais nusikaltimais paruošimas; 5) teisėsaugos organų veiklos koordinavimas, jų bendravimo su užsienio kolegomis gerinimas. Techninės priemonės: 1) teisėsaugos techninės bazės tobulinimas; 2) specialios programinės įrangos, leidžiančios aptikti ir kvalifikuoti savanaudiškus nusikaltimus, sukūrimas. 32. Savanaudiško nusikalstamumo ypatumai, jų reiškimosi formos Pagrindiniu požymiu leidžiančiu skirti (grupuoti) savanaudišką nusikalstamumą (toliau tekste - SN) yra “naudos” motyvas, kai siekiama pasipelnyti, kai turimas materialinis interesas. Šiaip gyvenime plačiąją prasme naudos siekia bet kuris žmogus, -tam jis dirba, mokosi ir pan. Tačiau, pasak Kudriavcevo, baudžiamojoje teisėje “naudos” kategorija suprantama siauresne prasme – kaip sąmoningas siekis neteisėtu keliu gauti neatlyginamą materialinę naudą, neteisėtai pasipelnyti (savanaudiškas suinteresuotumas, tikslas). Įstatymų leidėjas savanaudiškumo motyvą (tikslą) naudoja kaip priemonę išreikšti nusikaltimo pavojingumą visuomenei (pvz, nusikaltimas tarnybai savanaudiškai tikslais) arba kaip priemonę atskirti panašius nusikaltimus. Realiai savanaudiškais tikslais ar motyvais nusikaltimai gali būti vykdomi prieš bet kurį objektą: žmogaus sveikatą, gyvybę, nuosavybę, valstybę ir t.t. Pvz., pagal Rusijos BK nusikaltimams, kuriems savanaudiškumas yra būtinas požymis yra priskiriama daugiau kaip 90 veikų. Dauguma savanaudiškų nusikaltimų priskiriami nusikaltimams ekonomikos sferoje, nusikaltimams nuosavybei, nusikaltimams valstybės tarnybai ir valstybės interesams. Tačiau savanaudiški nusikaltimai yra ir kėsinantis: 1) į žmogaus gyvybę (pvz. nužudymas dėl savanaudiškų paskatų); 2) į žmogaus laisvę (žmogaus pagrobimas dėl išpirkos); 3) kitas žmogaus konstitucines teises; 4) visuomenės saugumą (pvz., nusikalstamo susivienijimo organizavimas); 5) žmogaus sveikatą ; 6) aplinkos apsaugą; 7) valstybę; 8) valstybės įstaigų, institucijų normalią, efektyvią, autoritetingą vykdomą veiklą; ir pan. Kudriavcevas: SN-as - tai nusikaltimų, kuriuos sąlygojo juos padariusių asmenų neteisėtas siekis gauti neatlyginamą materialinę naudą, visuma. Skiriamos 3 savanaudiškų nusikaltimų grupės: 1) savanaudiški nusikaltimai nuosavybei; 2) savanaudiški nusikaltimai ekonominėje sferoje (pvz., mokesčių slėpimas ir pan.); 3) savanaudiški (toliau – S) nusikaltimai, padaryti pažeidus tarnybos interesus (). Tipiškas S nusikaltimų požymis yra profesionalizmas. Pagrindiniai šio profesionalizmo bruožai yra: 1) iš nusikalstamos veiklos gaunamos stabilios pajamos (t.y. nusikalstama veikla yra kaip verslas); 2) vykdomų nusikaltimų sistemingumas (pastovumas); 3) santykinė specializacija,- kuri ypač charakteringa kišenvagiams, organizuotam turto prievartavimui, pinigų padirbinėjimui ir pan.; 4) nusikalstamos veiklos duodamų rezultatų santykini stabilumas; 5)santykinis neišaiškinamumas; 6) nusikaltėlių naudojamos kalbos elementai, tradicijos. SN priežastys ir sąlygos (per jas galima tempt ir prie prevencijos): I. Ekonominės: 1) ekon-kos nuosmūkis, žęmo vystymosi tempai; 2) didelis visuomenės susisluoksniavimas pgl pajamas.(16, 6 % L-vos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, apie 25% neturi darbo); 3) skurdas; 4) nedarbas; 5) infliacija; 6) didelis gyventojų apmokestinimo laipsnis; 7) didelis verslininkų apmokestinimas; II. Politinės: 1) politinis nestabilumas ( dažna vyriausybių kaita turi įtakos ekonominiam nestabilumui, žmonės t.p. praranda tikėjimą geresne ateitimi); 2) žemas gyventojų aktyvumas kovojant su ekonominiai nusikaltimais. Gyventojai susitaiko su pvz., darbdavių nesąžingumu, mokesčių slėpimu, darbo užmokesčio slėpimu ir pan. 3) korupcija; 4) aiškios politinės valios nebuvimas priimant 1-us ar kitus sprendimus skolų iš įmonių išieškojimo klausimais (nurašyti arne), rinkos monopolizavimo kausimais, rinkos atvirumo klausimais (pvz, ar visi muitų mokesčiai reikalingi). III. Teisinės: 1) trūkumai įstatymų leidyboje (t.p.teisės aktų prieštaravimas vienas kitam) ypač mokesčių, valiutinių santykių ir kt ekonominių santykių sferoje. Pvz., iki šiol nėra visuotinai būtino pajamų ir išlaidų deklaravimo; 2) baudžiamosios teisės normų trūkumai; 3) prevencinių priemonių, numatančių finansinius, ekonominius metodus, galinčius paveikti ekonominių nusikaltimų priežastis ir sąlygas, įstatyminio įtvirtinimo nebuvimas IV. Socialinės – psichologinės: 1) pinigų “kulto” vystymasis; 2) žmonių poreikiai auga greičiau nei sąlygos jiems patenkinti; 3) žemas žmonių aktyvumas kovojant su ekonominiais nusikaltimais; 4) žmonių įsitikinimas, kad nusikaltimų (ypač ekonominėje sferoje) išaiškinamumas ekonominėje sferoje yra žemas, tikimybė atsakyti už nusikaltimą maža. V. Organizacinės sąl. eknominėje sferoje: 1) trūksta kvalifikuotų darbuotojų kovoti su ekonominiais nusikaltimais; 2) žemas savanaudiškų nusikaltimų išaiškinamumas; 3) nėra valstybinio kriminologinio monitoringo – t.y. pastovaus eknominių reiškinių stebėjimo, vertinimo, prognozavimo; menkas teisėsaugos aprūpinimas techninėmis priemonėmis; 4) menkas teisėsaugos organų veiklos tarpusavio koordinavimas, aiškinant ir kovojant su savanaudiškais nusikaltimais; 5) neefektyvus nusikaltėlių suradimas užsienyje ir jų išdavimas. VI. Techninės: 1) nėra valstybinės savanaudiškų nusikaltimų duomenų bazės; 2) techninių priemonių trūkumas, netobulumas; 3) efektyvaus informacinio ryšio su užsienio valstybių organais nebuvimas. 33. Savanaudiško nusikalstamumo būklė, struktūra ir dinamika Lietuvoje (palyginkite su bet kuria užsienio valstybe) SN-labiausiai paplitusi N-mo rūšis. S nusikaltimai tarp visų Lietuvoje registruotų nusikaltimų 1998 m. sudaro 72,7%, o Rusijoje – 60,4% . S nusikaltimų skaičius Lietuvoje per 1994-1999 m. išaugo 24 % (nuo 47511 iki 57112). Daugiausia tarp savanaudiškų nusikaltimų padaroma nusikaltimų nuosavybei: 1994 – 96,1%; 1998 m. – 95,2 %; Šie rodikliai panašūs su Rusijos – 95, 6 %. Apskritai nusikaltimų nuosavybei Lietuvoje 1994-1999 m. laikotarpiu išaugo 18 % (nuo 45,7 tūkst. iki 54,8 tūkst.). Vagystės tarp visų savanaudiškų nusikaltimų Lietuvoje sudaro 85% (1998m.), o Rusijoje – 73% Vagystės Lietuvoje 1990 – 1999 m. laikotarpyje išaugo 2 kartus nuo 23,5 tūkst. iki 47, 8 tūkst. 1994 – 1999 m. laikotarpyje vagysčių skaičius išaugo 17%. Pagal vagystes 10000 gyv. Lietuva viršija Rusijos lygį. Lietuvoje 10000 gyv. 1999 m. teko 108 vagystės, Rusijoje – 110. (O, pvz., 1997 m. Lietuvoje – 127, Rusijoje – 110). Plėšimų skaičius Lietuvoje mažėjo. Jei 1994 m. užregistruoti 4217 plėšimai, tai 1999 m. – 3376 plėšimai. Todėl jų lyginamasis svoris visuose savanaudiškuose nusikaltimuose sumažėjo nuo 8,9 % iki 6,3%. Tuo tarpu Rusijoje plėšimų svoris , pvz., 1997 m. sudarė 10,2 %. Lietuvoje auga nusikaltimų ekonomikai skaičius 1994-1998 m. laikotarpiu jų skaičius išaugo 1,5 karto. Jų lyginamasis svoris visuose savanaudiškuose nusikaltimuose Lietuvoje kiek aukštesnis nei Rusijoje: Lietuvoje – 4,7%, Rusijoje-4,3 % (1997m.). Lietuvoje daug žemesnis nei Rusijoje turto pasisavinimo ar išvaistymo lygis tarp visų savanaudiškų nusikaltimų: Lietuvoje-1,2%, Rusijoje-3,0%. 34. Savanaudiško nusikalstamumo tendencijų vertinimo ypatumai, atsižvelgiant į nusikaltimų latentiškumą SN-ui būdingas aukštas latentiškumas. Latentiškumo lygio koeficientas skaičiuojamas: neužregistruoti t.t. rūšies nusikaltimai dalinami iš užregistruotų tos pačios rūšies nusikaltimų. Kudriavcevo duomenimis S nusikaltimų nuosavybei vidutiniškas latentiškumo lygis yra 9,8 ( pvz., vagysčių – 6,1; plėšimų – 3,2; svetimo turto pasisavinimų arba iššvaistymų – 12,9; turto prievartavimo – 26,5; sukčiavimų 94,4). Aukštas sukčiavimų latentiškumas verčia manyti, kad šių nusikaltimų ateityje neturėtų mažėti. 1994 – 1997 m. laikotarpyje sukčiavimų skaičius išaugo maždaug 2,5 karto. Tačiau 1998 m. staigiai sumažėjo net vienu trečdaliu ir dabar stabilizavosi. Vis dėlto reikia manyti, kad sukčiavimo atveju ateityje neturėtų sumažėti. Tai susiję su tuo, kad: 1) sukčiavimus labai sunku išaiškinti; 2) nukentėjusysis dažnai būna pats kažkokiu aspektu susijęs su sukčiautojais ar sukčiavimo faktu, todėl nesuinteresuotas kreiptis į teisėsaugos organus. Pastaruoju metu statistika rodo, kad vagysčių skaičius Lietuvoje maždaug stabilizavosi (apie 47-48 tūkst. per metus). Tačiau esant jų latentiškumo koeficientui 6,1 tikėtis, kad vagysčių skaičius ateityje mažės yra nerealu. Jei negerės ekonominė padėtis, nemažės nedarbas vagysčių augimo neišvengsime. Pakilus ekonomikos lygiui, pagerinus teisėsaugos organų darbo apmokėjimą, pakilus šių organų darbuotojų suinteresuotumui, tarpusavio konkurencijai dėl darbo vietų, vagysčių registravimas t.p. gerės. Plėšimų skaičius Lietuvoje 1990-1999 m. laikotarpyje išaugo nuo 334 (1990m.) iki 3376 (1999 m.), t.y. išaugo 10 kartų. Tačiau nuo 1997 m. plėšimų skaičius po truputį mažėja (1997 m. – 3971 plėšimas, 1999 m.-3376 plėšimas). Plėšimų latentiškumas kur kas mažesnis – 3,2. Tačiau jų sukeliamas rezonansas visuomenėje yra kur kas didesnis nei vagysčių ar sukčiavimų. Todėl teisėsauga plėšimams skiria kur kas daugiau dėmesio. Todėl nemanau, kad plėšimų skaičius ateityje stipriai augs. 1994 – 1998 m. Lietuvoje nusikaltimų ekonomikai skaičius išaugo 1,5 karto (nuo 1700 iki 2638). Ši augimo tendencija, manau, išliks. Pirma, šešėlinės ekonomikos mastai labai dideli ir sudaro 25% viso nacionalinio produkto. Šaliai esant krizinėje būklėje kova su šia šešėline ekonomika tampa valstybės išlikimo uždaviniu. Antra, per pastarąjį penkmetį teisėsaugos pareigūnai paprasčiau išmoko vertinti rinkos ekonomikos niuansus, mokesčių, kontrabandos, “nešvarių” pinigų slėpimo būdus. Ekonominius nusikaltimus nuslėpti tampa vis sunkiau. Todėl, manau, nusikaltimų ekonomikai artimiausią penkmetį bus užregistruota daugiau. (daugiau nusikaltimų neaptariu, nes tam reiktų diplominio apimties) 35. Savanaudiški ir savanaudiški-smurtiniai nusikaltimai, jų paplitimas ir struktūra (Literatūroje informacijos apie tai – minimaliai, statistikoj – iš vis nieko) Kai kurie savanaudiški nusikaltimai gali būti susiję su smurto pavartojimu. Savanaudiški smurtiniai nusikaltimai yra pavojingesni už nesmurtinius vertinant tiek pačią veiką, tiek ir kaltininką. Lietuvos ir Rusijos įst-ų leidėjai, vadovaudamiesi tokia nuostata, numato griežtesnes sankcijas už nusikaltimus, susijusias su smurtu. Tokiems savanaudiškiems – smurtiniams nusikaltimams priskiriama: plėšimas (BK 272.: svetimo turto užvaldymas pavartojant fizinį smurtą arab grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis. Plėšimo sąvoka LR yra sudėtinė, nes iš dalies apjungia vagystės ir nusikaltimo žmogui požymius).; turto prievartavimas (BK 273 str. čia fizinio smurtas yra kvalifikuojantis požymis), taip pat, pvz., orlaivio nuvarymas (2492 str. 2 d.: orlaivio nuvarymas naudojant smurtą), poveikis liudytojui, nikentėjusiaja, ekspertui, specialistui, revizoriui ar vertėjui (BK 297 str. 2 d.), siekimas paveikti nukentėjusįjį, kad jis susitaikytų su kaltininku ( BK 2971 ), kišimasis į kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teisėjo ar teismo antstolio veiklą (BK 298 str. 3 d.). Paplitimo atskleidimui pateiksius šiuos savanaudiškus nusikaltimus: vagystė (nesmurtini nusikaltimas), plėšimas, turto prievartavimas. 1994 1995 1996 1997 1998 Vagystės 40992 41969 44767 47301 48303 Plėšimai 4217 2837 3481 3971 3646 Turto prievartavimai 317 226 242 237 194 Pgrindiniai autoriai: Kudriavcevas, A. Dapšys. 36. Neatsargaus nusikalstamumo samprata, pagrindinės jos tendencijos Neatsargūs nusikaltimai - tai sudėtinga sąvoka, jungianti baudžiamojo įstatymo numatytas pavojingas veiklas, padarytas dėl neatsargumo. Šiomis veikomis kėsinamasi į įvairius visuomeninius santykius. Todėl neatsargiems nusikaltimams būdinga įvairovė. Rusų kriminologas Eminovas neatsargų nusikalstamumą apibrėžia: tai visuma nusikaltimų, padaromų dėl neatsargumo, tam tikroje vietoje per tam tikrą laiką. Yra pabrėžiama, kad “neatsargaus nusikalstamumo” samprata priklauso nuo įstatymo leidėjo, o būtent nuo įstatymuose numatomų nusikaltimų ir jų požymių sąrašo. Paskutiniais metais ryškėja neatsargių nusikaltimų augimo ir plitimo tendencija. Atsižvelgiant į tai, kokioje sferoje padaryti neatsargumo nusikaltimai, sąlygiškai galima skirti: 1) neatsargumą buityje; 2) neatsargumą susijusį su technikos naudojimu; 3) profesinį neatsargumą; 4) pareigūnų neatsargumą. Kuznecovos teigimu, neatsargūs nusikaltimai sudaro 12-15% visų užregistruotų nusikaltimų. Lietuvoje užregistruotų neatsargių nusikaltimų dalis yra gerokai mažesnė (80-90 metais 5-8%). Šiuos skaičius reikia vertinti tik kaip orientacinius: 1) jie remiasi oficialios statistikos analize, kurioje nemaža neatsargių nusikaltimų dalis atskirai nenagrinėjama, o tik pateikiama grafoje “kiti nusikaltimai” kartu su kitom veikom; 2) kai kurie neatsargūs nusikaltimai pasižymi dideliu latentiškumu, kadangi juos sunku atskirti nuo kazusų Neatsargų nusikaltimų dinamika Lietuvoje nėra palanki. Bendro nusikalstamumo lyginamoji šių nusikaltimų dalis per paskutinius 10 metų palyginti stabili (5-8%), todėl galima teigti, kad kova su neatsargiais nusikaltimais yra ilgalaikė problema. Analizuojant neatsargių nusikaltimų struktūrą pastebime, kad daugiausia šių nusikaltimų 80-92% sudaro nusikaltimai eismo saugumo taisyklių pažeidimai. Maždaug 4-9% tenka aplaidumui, 2-3% darbo apsaugos taisyklių pažeidimams ir 1-2% - neatsargiems nužudymams bei kūno sužalojimams. Reikia paminėti, kad neatsargumo nusikaltimai sukelia įvairaus pobūdžio sunkių padarinių: 1) dažnai sukelia žymią materialinę ir fizinę žalą; 2) daro neigiamą įtaką socialinio gyvenimo sferų valdymui bei organizavimui; 3) nusikaltimai neigiamai veikia aplinkinius žmones, sudarydami nerūpestingumo atmosferą; 4) sudaro palankias sąlygas daug pavojingesniems nusikaltimams. Taigi, jie pridaro daug daugiau žalos už tyčinius. Tyrimais nurodyta, kad net 15% visų atvejų baigiasi nukentėjusiojo mirtimi. 37. Moterų nusikalstamumo apibūdinimas Statistika rodo, jog 80% visų nusikaltimų padaro vyrai. Kriminologiniai tyrimai rodo, kad kai kuriose sferose moterų nusikaltimai labai svarbūs -motina savo naujagimį, nelegalus alkoholinių gėrimų gaminimas ir kt. moterys daro 6-7 kartus mažiau nusikaltimų nei vyrai, (taip yra ir pasaulyje). Būtent moterų nusikalstamume atsispindi kriminologinių situacijų vertinimo specifiškumas, jų tarpe dominuoja savanaudiški nusikaltimai. Per dešimtmetį padaugėjo moterų smurtinių nusikaltimų. Motyvacija - buitinė sfera. Smurtinių nusikaltimų didėjimas, susijęs su šeimynine, buitine sfera. Grupės faktorių įtakojančių moterų nusikalstamumą: 1) nepalankūs procesai kultūros sferoje, t.y. nepakankamas moters funkcijų visuomeninis įvertinimas; vyrų prioritetas valstybės tarnyboje, komercijoje, gamyboje;oficialus moters ribojimas gamtinėm funkcijom; 2) socialinė - politinė šalies situacija - kultūros nevertinančios moters vaidmens, bedarbystė, sumažėjusi galimybė išlaikyti šeimoje pragyvenimo lygį; 3) darbinės veiklos faktoriai - mažiau apmokamas moterų darbas ir kt.; 4) šeimos ir buities sfera - konfliktai ir smurtas šeimoj; neigiama vyro įtaka, nebuvimas pastovios gyvenamos vietos. Moterų nusikalstamumo būklė, dinamika, struktūrą Labiausiai paplitę nusikaltimai - vagystės 12%, turto pasisavinimas piktnaudžiaujant tarnyba, pirkėjų apgaulė (13-14%);alkoholinių gėrimų gamyba, laikymas (3%). Anksčiau moterys daug dažniau duodavo kyšius, dabar daugėja imančių. Tai reikėtų aiškinti didėjančiu visuomeniniu moterų aktyvumu. Apie 1% “sėdi” už nužudymus arba pasikėsinimus nužudyti, 1% už sunkius kūno sužalojimus. Moterų - žudikių kiekvienais metais yra nuo 10-12%, taigi tendencija yra augimo. Daugėja nuteistų moterų už bendrininkavimą išžaginimuose. Tipiškas moterų nusikaltimas - vaiko nužudymas. Dažnai šį nusikaltimą padaro jaunos moterys, dar nespėję adaptuotis, t.y. neturinčios šeimos, gyvenamosios vietos. Didžiausią grupę moterų - nusikaltėlių sudaro iki 30 metų(48%). Daugiau nei pusė moterų yra ištekėjusios. Rusų kriminologai išskiria, kad apie 25% nuteistųjų buvo nustatytos psichinės anomalijos, t.y. psichopatija, alkoholizmas, oligofrenija ir kt. ypatingai daug nepilnamečių tarpe. Priežastys: 1) moterų visuomeninis aktyvumas 2) susilpnėję pagrindiniai soc. institutai ir pirmiausia šeima, bei soc. kontrolė 3) auganti įtampa visuomenėje,įvairūs konfliktai 4) augantys neigiami soc. reiškiniai:alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, valkatavimas ir kt. Moterys padaro 1 iš 8 nusikaltimų. 38. Organizuoto nusikalstamumo priežastys, jų veikimo mechanizmas ir turinys Skirtingose šalyse organizuotas nusikalstamumas gimsta ir vystosi skirtingai. Pvz.: Rusijoj susiformavo ekonomikos sferoj, o vakarų šalyse - teikiant uždraustas paslaugas (prostituciją, azartinius lošimus, narkotikus, alkoholinius gėrimus). Pvz.: JAV organizuotas nusikalstamumas išsivystė “sauso įstatymo” galiojimo metu. Organizuotam nusikalstamumui didelę reikšmę turi ekonominės, politinės, demografinės, kultūrinės sąlygos. Žymiausių kriminologų yra laikoma, kad pirminė organizuoto nusikalstamumo atsiradimo priežastis - šešėlinė ekonomika. Nusikaltėliai vienijasi turėdami tikslą - gauti didžiausi įmanomą pelną ir suprasdami, kad be sutelktos ir organizuotos jėgos nebus maksimalaus pelno. Nusikalstamumas, kaip “verslas”, paklūsta visuomenės ir ekonomikos dėsniams. Ypač vienam iš jų - ribinio pelno dėsniui, t.y. kiekviena ūkio šaka gali išmaitinti ribotą skaičių verslininkų. Taigi nusikaltėliai priversti konkuruoti tarpusavy, siekdami užvaldyti tam tikrus nusikalstamos veiklos sferas (pvz.;narkotinių ir psichologinių apyvartos organizavimas) arba tam tikros teritorijas kuriose kontroliuojama nusikalstama veikla. Tai sąlygoja dar vieną priežastį, kad organizuotas nusikalstamumas grupės yra itin palanki priemonė siekiant vyrauti tiek šakinėmis, tiek teritoriniu principu. Tokia nusikalstamumo forma suteikia visas priemones - koordinuotą, veiksmingą, ilgalaikę veiklą, didelius žmonių ir specialių žinių išteklius - nusikaltėliams siekti vyrauti nusikalstamame pasaulyje. Tik galėdami vyrauti (pasiekę tam tikrą monopolio laipsnį) organizuoti nusikaltėliai gali užtikrinti didžiausią pelną. Kita organizuoto nusikalstamumo funkcionavimo sąlyga yra valstybės aparato korupcija. Tai garantija gauti maksimalų pelną iš nelegalaus biznio. Kaip atskiras priežastis reikia išskirti politines ir ekonomines. Vykstant politiniams ir ekonominiams pertvarkymams išryškėjo ir susiformavo naujos organizuoto nusikalstamumo formos (mafijos pobūdžio grupės, nusikalstami susivienijimai ir kt.). Kriminologijos vadovėlyje yra pateiktas atliktas tyrimas, kurio metu respondentai nurodė tokias organizuoto nusikalstamumo priežastis: 1) vieningo tikslo siekimas; 2) būvimas kartu įkalinimo įstaigose; 3) įvairių neformalių grupuočių egzistavimas ir kt. 39. Organizuoto nusikalstamumo samprata. Šio nusikalstamumo raiškos tendencijos Nusikalstamumo struktūroje reikšmingą vietą užima organizuotas nusikalstamumas, kuris glaudžiai susijęs su profesionaliuoju nusikalstamumu. Jie dažnai reiškiasi kartu, tačiau reiki skirti Profesionalusis nusikalstamumas yra visuma nusikaltimų, kuriuos padaro nusikaltėliai profesionalai, turintys pastovų nusikalstamą verslą (specializaciją), pakankamai kriminalinių žinių ir glaudžius ryšius su asocialia aplinka. Apibrėžti organizuotą nusikalstamumą sudėtinga, nes ši nusikalstamumo dalis yra labai įvairi, pasireiškia daugybe formų. Dažnai šis nusikalstamumas apibrėžiamas bendriausiais bruožais - kaip nusikaltėlių bendrija, susivienijimas, vykdantis planingą, kvalifikuotą nusikalstamą veiklą, tačiau tik abstraktus apibūdinimas. Organizuotas nusikalstamumas - tai soc. reiškinys, susidedantis iš daugelio nusikaltimų, kuriuos panaudodami korupcinius ryšius su valstybės institucijų darbuotojais padaro patvarių organizacijų nariai, vadovaujami bei saugomi šių organizacijų, ir jų nusikalstama veikla (verslas) yra profesinio pobūdžio. Taigi greta bendrų nusikalstamumo požymių - masiškumo, teisinio kriminalinio pobūdžio, nusikaltimų visumos ir kt., organizuotas nusikalstamumas turi savus požymius: 1) nusikaltėlių organizacija; 2) vadovavimas; 3) hierarchinis paklusnumas; 4) korupcijos ryšiai su valstybės institucijų darbuotojais; 5) platus veiklos mastas; 6) konspiracija (žargonizmas); 7) išaiškintų narių aprūpinimas. Organizuoto nusikalstamumo organizuotumas ir vadovavimas nevienodas, yra keli jo lygiai. Aukščiausias lygis pasireiškia klasikine organizuoto nusikalstamumo forma - mafija. Tai organizuotų nusikaltėlių grupių sąjunga, turinti funkcinę hierarchinę valdymo struktūrą, veiklos reglamentaciją, piniginius fondus, apsaugos ir aprūpinimo sistemas. Sunku konkrečiais duomenimis apibūdinti, kokią bendro nusikalstamumo Lietuvoje dalį sudaro organizuotas nusikalstamumas, nes jis dažnai lieka latentinėje dalyje, dažnai kvalifikuojamos grupiniais nusikaltimais. Organizuotas nusikalstamumas yra tarptautinio pobūdžio problema. JT 1991m. konferencijoje “dėl organizuoto nusikalstamumo problemų” suformulavo tokį apibrėžimą: funkcionavimas pastovių ir valdomų nusikaltėlių sąjungų, kurios užsiima nusikaltimais kaip verslu ir sudaro apsaugos nuo socialinės kontrolės sistemą korupcijos pagalba. Pagal šį apibrėžimą išplaukia 3 požymiai: 1) asmenų susivienijimų egzistavimas siekiant daryti nusikaltimus 2) ekonominis 3) korupcija Tendencijos: bendrai organizuoto nusikalstamumo perspektyvą galima įvertinti kaip nepalankią mūsų visuomenei: 1) tikimasi tolesnės nusikalstamų susivienijimų integracijos; panaudojimo komercinių bankų, bendrų įmonių pinigų plovimui. Žymia dalimi tai susiję su reketo paplitimu, kuris katalizuoja organizuotq nusikalstamumą, keičia jo struktūrą; 2) politinės ir ekonominės situacijos nestabilumas sąlygoja tolesnė organizuoto nusikalstamumo skverbimąsį į valstybinės ekonomikos ir politikos sferą; 3) ypatingai pavojinga tendencija - tarpnacionalinių ryšių plėtra, kuriai egzistuoja objektyvios priežastys : sienų atvirumas, ekonominių santykių tarp valstybių vystymasis, nepakankamas teisinės šių procesų reguliavimas; 4) nusikaltėliai kontrabandos būdu išvežta antikvarinius daiktus, medicininius ir strateginius prekursorius, o įveža kompiuterinę ir kopijavimo techniką, ginklus, valiutą; 5) ši tendencija susijusi su neformalių jaunimo grupių įtraukimu į nusikalstamą veiklą; 6) pastebimas organizuoto nusikalstamumo lyderių ir ekstremistinių organizacijų ryšių sustiprėjimas. 40. Organizuoto nusikalstamumo ekonomikoje pagrindiniai buoržai ir tendencijos Pastaraisiais metais pastebima stiprėjanti organizuoto nusikalstamumo, susijusio su grobimais itin stambiu mastu ir kyšininkavimu, augimo tendencija. Neatsižvelgiant į tai, kad šių nusikaltimų dalis visų kitų nusikalstamų veikų formų, nukreiptų į ekonominę sistemą, struktūroje yra nedidelė, tačiau jų stoka gyventojų grupių elgesio reakcijoms auga. Gurovas sako: “pastovūs nusikaltėliai, kurie organizuoja ir specializuojasi, paverčia neteisėtą veiklą vieninteliu arba papildomu, bet svarbiu pragyvenimo šaltiniu”. Iš vienos pusės - vyksta tokių asmenų susiliejimas su vagimis, o iš kitos pusės - vyksta aktyvus bendradarbiavimas su šešėline ekonomika, kuri yra ekonominio nusikalstamumo pagrindas. Tačiau ekonominį nusikalstamumą negalima tapatinti su organizuotu. Šešėlinės ekonomikos ir organizuoto nusikalstamumo susikertantys interesai suteikia pastovumą nusikalstamoms grobikų grupių egzistavimui, praplečia jų potraukį turėti ypatingą vaidmenį, reguliuojant tokius ekonominius procesus, kaip privatizavimas. Daugumos užsienio mokslininkų nuomone, ekonominis požymis yra pagrindinė tikroji organizuoto nusikalstamumo ašis, nes organizuotų nusikaltėlių formuočių kūrimosi tikslas - praturtėjimas. Žymiausi kriminologai laiko, kad priminė organizuoto nusikalstamumo atsiradimo priežastis yra šešėlinė ekonomika. Šešėlinė ekonomika vadinama ekonominė veikla, vykdoma nesilaikant galiojančių įstatymų arba prieštaraujant šiems įstatymams. Sąlygiškai galima skirti 3 šešėlinės ekonomikos sferas: 1) kriminalinio pobūdžio veikla siaurąja prasme, pvz.:prekyba narkotikais; 2) nelegali komercija, tai nustatyta tvarka neregistruotų, nemokančių mokesčių ir kt. įmonių, įstaigų sukūrimas; 3) nelegalus verslas valstybiniame sektoriuje, pvz.: dalies pelno naudojimas valstybės tarnybų pareigūnams papirkti, kad gautų žaliavos, įrenginius ir kt. Šešėlinės ekonomikos pelnas paskirstomas: 60% naudojama asmeninėms reikmėms (sąskaitos bankuose, valiuta ir kt.), 40% naudojama įvairioms investicijoms. Neabejojama, kad 20 % investuojama į verslą, o kita pusė skiriama “reikalingiem žmonėm”. Valdymo ir valdžios struktūrose papirkti. Šešėlinės ekonomikos apimtis tiesiogiai proporcinga draudimų, taikomų firmų veiklai, kiekiui ir mokesčių dydžiui. Pvz.: įmonėms Šveicarijoje ir Ispanijoje leidžiama praktiškai viskas ir mokesčiai nėra dideli, todėl šešėlinės ekonomikos apimtis neviršija 5% BVP. Sistematiškas įstatymų pažeidinėjimas seka pagrindinį tikslą - praturtėti sukaupti kapitalą. Gautos neteisėtas pelnas yra plaunamas naudojantis sudėtingomis bankinėmis operacijomis ir patenka į sąskaitas užsienio bankuose, o taip pat investuojamos į nekilnojamą turtą. 41. Organizuoto nusikalstamumo prevencija, jos sistemos kūrimo problemos 42. Smurtinio nusikalstamumo samprata, jo būklė, struktūra ir dinamika 43. Sumrtinio nusikaltėlio kriminologinė charakteristika ir pagrindiniai jo asmenybės bruožai 44. Smurtinių nusikaltimų priežastys ir pagrindinės jų pasireiškimo sferos 45. Kriminologijos kaip mokslo istorinės ištakos. Pažangiųjų idėjų įtaka kriminologijos raidai 46. Nusikaltėlių, dalyvaujančių organizuotame nusikalstamume, asmenybės bruožai Nusiklatėlio asmenybės bruožai yra labai panašūs kaip ir viso organizuoto nusiklastamumo. Organizuot nusik. atsiradimas salygojo netik “eilinių” nusik. vykdytojų, bet ir “ kvalifikuotų” narių poreikį. Tokių kurie išmanytų teisę, ekonomiką, techninius, informatikos mokslus.Taig nusikalstamos grupuotės į savo veiklą įtraukia vis adugiau išsilavinusių žmonių, kuriem nusikalstama veikla tai tik papildomas pajamų šaltinis prie dažnai prestižinio legalaus darbo. Visgi racidyvistų indėlis į organizuotą nusikalstamumą tėbėra labai didelis ( 38 procentai ). Dažnai šių grupių narius charakterizuoja tai kad jie yra palyginti jauni : daugiau kaip 70 proc yra 18- 30 metų amžiaus. Padaryti stebėjimai nurodo, kad nemaža dalis iš jų nėra teisti, kas ketvirtas turėjo aukštąjį, nebaigtą aukštąjį ar techninį išsilavinimą. Šie asmenys charakterizuojami kiap valingi, tvirti kartu ir bendraujantys žmonės, turintys organizatoriškų sugebėjimų, įtakingų pažinčių , dažnai ir materialinių resursų.. Dažnai šie žmonės kruopščiai maskuoja savo nusikalstamą gyvenimo būdą ir rodo paklusnumą teisėsaugos institucijoms. Apie 2/3 bendradarbių ir kaimynų nurodo vien tik teigiamus šių asmenų apibūdinimus.. Ekonominių nusikaltimų narių gyvenimo būdas iš viso būna panašus į teigiamų visuomenės narių. 47. Antropologinės nusikalstamumo priežasčių teorijos ir jų raida Antropologija - mokslas apie žmogaus ir rasių fizinės organizacijos evoliuciją, nepriklausomai nuo jos ekonominių, socialinių ryšių, sociologizacijos procese įgytų sąvybių. Svarbiausias metodas - antropometrija: žmogaus kūno matavimas ir aprašymas (taikomas atliekant teismo medicinos ekspertizes ir pan.). Antropologinė kardinaliai keitė klasikinės mokyklos požiūrį, kad už vienodą nusikaltimą vienoda bausmė. Teigė, kad žmogaus elgesį nulemia fiziniai ir socialiniai faktoriai, kurie nepasiduoda kontrolei. Turi būti skirtinga bausmė, pagal grėsmę visuomenei. Lombrazo (1835-1909m.). Išleido ~400 darbų: ‘Genialumas ir pamišimas’; 1876m. ‘Nusikalstamas žmogus’. Prielaida: nusikaltimas natūralus, būtinas, neišvengiamas reiškinys ir savo šaknimis nueina į liguistą žmogaus prigimtį (homo criminalis). Nustatė sąrašą sąvybių: (1) veido asimetrija, (2) didelis žandikaulis, (3) storos lūpos, (4) ilgos rankos... Jei žmogus turi 5 ar daugiau tokių bruožų - apsigimęs nusikaltėlis ir jo pataisyti neįmanoma. Kriminologija neturi net tokio tikslo - žmogaus prigimties nepakeisi. Nusikaltėlis - ypatingos prigimties žmogus. Jo asmenybę reikia tirti ne abstrakčiai sėdint kabinete, o pačiame gyvenime (kalėjime, psiciatrijos ligoninėje, nusikalstamoje bendruomenėje…). Lombrazo kritikai - Feri, Tardas. 1885m. pirmasis baudžiamosios antropologijos kongresas, antras kongresas Paryžiuje: svarbu atsižvelgti į socialinius veiksnius. Lombrazo pripažino, kad ne visi nusikaltėliai yra atavistinio tipo (tik apie 40%). Nusikaltėliai: 1) iš prigimties (~1/3); 2) psichikos ligoniai; 3) atsitiktiniai: - nusikalstantys dėl netinkamų įstatymų (psiaudonusikaltėliai); - emocinės bei psichinės sąvybės lemia, kad tam tikrose situacijose jie nusikalsta; - nusikalsta dėl prasto išsilavinimo ar dėl bendravimo su kitais nusikaltėliais (nusikaltėliai iš įpročio). Lombrazo įvedė empyrinį metodą, laikomas naujo kriminologijos tyrimo dalyko pradininku (išsivystė ir buvo tiriamas nusikaltėlių žargonas, tatuiruotės). Kai kurios jo mintys: 1) karštis blogai veikia žmogų (daugiausia nusikaltimų vasarą); 2) nusikaltėliai skiriasi nuo nenusikaltėliu ne tik vaisingumu bet ir gyvenimo trukme; 3) daugiausia nusikaltėliu iš daugiavaikių šeimų; 4) sukčių 37%, žudikų 30% tėvai paprastai yra vyresnio amžiaus žmonės; 5) nusikaltėlių smegenys sveria 50 gr. mažiau; 5) yra betarpiškas ryšys tarp išsmokslinimo ir nusikalstamo elgesio; Juo žavėjosi rasių higienos mokslas (naciai), todėl buvo labai kritikuojamas. Žymiausias pasekėjas Feri: 1881m. ‘Nauji baudžiamosios teisės ir proceso horizontai’, ‘Baudžiamoji sociologija’. Susistemino ir išvystė nusikaltamumo faktorių teoriją. Skyrė dėmesį į socialinius faktorius: 1) antropologiniai, individualūs, pagrindiniai: - organinė sandara (anomalijos ir pan.); - psichinė sandara; - asmeninės sąvybės: lytis, amžius; išsilavinimas; 2) fiziniai: klimatas, dirvos ypatybės; 3) socialiniai: šeimos struktūra, gyventojų tankumas, alkoholizmas. R.Garofalo 1851-1934m. Kritikavo Lombrazo (pereinamasis periodas į sociologinę kryptį). ‘Kriminalistika’: pagrindinis kriminologijos uždavinys - visuomenės saugumo užtikrinimas. Nusikaltimai: 1) prigimtiniai, kurie pažeidžia svarbiausius žmogaus jausmus (padorumas, gailestingumas); padarę prigimtinį nusikaltimą - baisiausi nusikaltėliai; 2) policiniai - formalus įstatymo pažeidimas, kuris gali nepažeisti padorumo ir gailestingumo ribų. Pataisyti nusikaltėlį neįmanoma. Turėtų būti sudaryta ekspertų komisija, kuri nustatytų pavojingumo laipsnį ir priemones pašalinti iš visuomenės (mirties bausmė, ikalinimas iki gyvos galvos). Šeldonas: fiziniai kūno sandaros ypatumai - svarbiausi lemiant žmogaus elgesį. Atrado ryšį tarp kūno sandaros ir temperamento. Somototipai: 1) endomorfiniai, žmogus linkęs į nutukimą; 2) mezomorfiniai, raumeningi, stambių kaulų; 3) ektomorfiniai, liesi, silpni; 4) subalansuotas tipas - kombinuotoji kategorija (visi likę). Froidas: žmogus nuo pat gimimo pasmerktas vidinei antisocialinei agresijai, lytinių ir baimės instinktų kovai; ta vidinė kova įgauna tam tikrus kompleksus: 1) herostrato - garbėtroška, betiksliai agresijos protrūkiai; 2) elektros - dukters lytinis potraukis tėvui; 3) edipo - sūnaus lytinis potraukis motinai. LR nebuvo atliekama tyrimų, ieškant lietuvių prigimties. Biologinės krypties teorija rėmėsi Gustainis ‘Eugenika’: užmigęs moralinis jausmas pastūmėja nusikalsti. Įgudęs psiciatras iš karto gali nustatyti ar žmogus iš prigimties ar dėl blogos aplinkos linkęs nusikalsti. Lazersonas: nusikalstamas elgesys, jo ydos yra paveldimos ir susijusios su socialine aplinka. Chromosomų teorija, susijusi su genetiniu paveldimumu. Paveldimumo pagrindas - chromosoma, elementas - genas. Nusikalstamumo pagrindas - ligos, susijusios su genų pakitimų sukeltomis ligomis. Trisomija sukelia psichinius sutrikimus: 1) XXY (moteris - XX, vyras - XY) - Klainefelterio sindromas: vyrai - nevaisingi, homoseksualūs. Kurichava - turi ir psichinių nukrypimų, kurie lemia lytinius ir turtinius nusikaltimus; 2) XYY - papildoma chromosoma Y padaro vyrą labiau agresyvesniu. Fox (JAV) tyrinėjant kalinius išsiaiškino, kad jie nėra agresyvesni, bet dažniau padaro smulkius nusikaltimus. Jie yra aukštesni, bet žemesnio intelekto. Tačiau šias teorijas vėliau paneigė. 48. Antropologinės mokyklos pradininkai (Itališkoji mokykla) 49. Nusikalstamumo ir jo požymių samprata Nusikalstamumas: 1) statistinė nusikaltimų visuma; 2) Bluvšteinas: tam tikras procesas, kurį sudaro visuma baudžiamųjų veikų, kurios padaromos tam tikroje valstybėje per tam tikrą laikotarpį; 3) Vokietijoje: mokslas, tiriantis gyvenimo realybę, nusikalstamumą, kaip masinį reiškinį; 4) Šnaideris: individualių neteisėto elgesio faktų suma tam tikroje geografinėje erdvėje per tam tikrą laiką; 5) Ueda (Japonija): tokia antisocialinė, delinkventinė veikla, kuri visuomenėje išeina iš humanistinio pakantumo ribų ir iššaukia būtinybę bausti; 6) Kuznecova: atsiradęs eksploatacinėse ekonominėse formacijose klasinio pobūdžio, istoriškai pereinantis, kintantis, turintis antagonistinį pobūdį socialinis-teisinis reiškinys, apjungiantis į visumą tam tikrus nusikaltimus, padarytus tam tikroje teritorijoje, per tam tikrą laikotarpį ir apibūdinamas kokybiniais (struktūra, pobūdis) ir kiekybiniais (dinamika ir būklė) požymiais; 7) Čepas: masiškai paplitęs, istoriškai kintantis socialinis reiškinys, turintis antagonistinį, teisinį-kriminalinį pobūdį ir susidarantis iš nusikaltimų visumos tam tikrose valstybėse, padarytų per tam tikrą laiką. Požymiai: 1) masiškumas. Nusikaltimai nėra pavieniai, jų visumoje atsispindi dėsningumai; 2) istorinis kintamumas; 3) socialinė esmė. Nusikaltimų priežastys irgi yra susijusios su socialiniais reiškiniais; 4) antagonizmas. Atskiri visuomenės nariai, jos grupės, gali siekti padaryti nusikaltimus, tačiau visos visuomenės požiūriu - tai nepriimtini reiškiniai. Jei manom, kad nusikalstamumas normalus, atliekantis pozityvią funkciją reiškinys, tada šis požymis netinka; 5) kriminalinis-teisinis pobūdis. Tuo skiriasi nuo kitų socialinių reiškinių - tai veikos, kurios ne tik pavojingos, bet ir baustinos; 6) nusikaltimų visuma. Ne mechaninė, o organinė visuma, tarp visų požymių ir sąvybių egzistuoja ryšys ir vienybė. Nusikalstamumas atspindi dėsningus bruožus. Nusikalstamumo vidinė sandara atskleidžiama pagal būklę, struktūrą, dinamiką (pagrindiniai nusikalstamumo rodikliai). 50. Pagrindinių nusikalstamumo požymių kaita ir jų reikšmė Pagrindiniai nusik.požymiai: 1) Masiškumas. Parodo, kad nusikaltimai yra ne pavieniai; jų yra tūkstančiai,; masiškume atsispindi pasikartojantys dėsningumai. Tai visuomenės ir gyvenimo pagimdytas reiškinys. Ši požymį pripažįsta viso pasaulio kriminologai.///// 2) Istorinis kintamumas. Pripažįsta dauguma mokslininkų. Rusiškas vadovėlis nurodo, kad nusikalstamumo kaip reiškinio nebuvo bendruomeninėje santvarkoje ir jis atsirado tik iširus šiai santvarkai ir bendruomenei formuojantis pagal sluoksnius ir , kuriantis valstybėms ir teisei ir pan. Skirtingais konkrečios visuomenės raidos etapais nusikalstamumo samprata ryškiai skiriasi. Tai geriausiai parodo baudžaiamosios teisės formavimasis, ir įstatymleidystė šioje srityje, konkrečių veikų kriminalizavimas ar dekriminalizavimas. 3) Socialinė esmė.Nusik. prigimtis yra socialinė. Visuomenės sprendžia, kas yra nusikalstama, nusiklatimus daro visuomenės nariai.//// Rus.vadov.: taip pat pripažįsta, kad tai soailainis reiškinys, nes nusikaltimus padaro visuomenės nariai ir nukreipti jie į visuomenės tvarką ir jos narių tarpusavio santykius. Nusikaltimas, tai kaip didžioji dalis kriminologų sutinka, tai priežasčių ir salygų, turinčių socialinį/visuomeninį pobūdį nulemtas reiškinys.Visgi nusikaltimas kruopščiai slepiamas nuo kitų visuomenės narių kaip neigiamas socialinis reiškinys. 4) Antagonistinis pobūdis. Atskiri visuomenės nariai, jos grupės gali būti net suinteresuoti nusikaltimų adarymu, tačiau visos visuomenės požiūriu – tai smerktini reiškiniai.///// Rus. vadov. nurodo Klasinį pobūdį. Šis aiškinimas labai panašus į dėstytojo Čepo antagonistinį pobūdį. Nors visuomenė/valstybė teigė, kad kai kurios veikos yra nusikaltimai, pvz. spekuliacija, tačiau daug visuomenės narių to nesmerkė ir iš to gyveno. (kaip žinome dabar tai vienas iš pagrindinių rinkos ekonomikos principų). 5) Teisinis-kriminalinis pobūdis.Tuo nusikalstamumas skiriasi nuo kitų socilainių reiškinių., tai ne tik pavojingos bet ir baustinos veikos.///////// Rus.vadov.:Patį nusikaltimo samprata mums pateikia baudžiamoji teisė.Nusikaltimai tai netik visuomenei pavojingos, bet ir priešingos teisei, numatytos baudžiamosios teisės ir baudžiamos pagal nurodytas sankcijas. teisinis nusikalstamumo pobūdis labai svarbu nustatant nusikalstamumo dinamiką, struktūrą ir kitus rodiklius, nes įstatymų leidybos institucijoms kriminalizavus ar dekriminalizavus veiną ar kitą veiką pasikeičia nusikalstamumo rodikliai. 6) Nusikaltimų visuma. Šį požymį nurodo viso pasaulio kriminologai. Nusikaltimų visumas nėra mechaninė nusikaltimų suma, bet organinė visuma (tarp visų jo požymių ir savybių egzistuoja tarpusavio ryšys).Nusik. atspindi esmingus nusikaltimų bruožus, o ne pavienius faktus.//// Rus. vadov. : Šios visumoselementai – atskiri nusikaltimai, taip pat yra atskirų statistinių stebėjimų ir kaupimo elementai. Pvz. pasikeitus nepilnamečių nusikalstamumo lygiui, aiškiai matomas ir nusikalstamumo kaip visumos rodiklių pasiketimas. Nusikalstamumas tai stichiškas reiškinys. Asmenys, kurie padaro nusikaltimus nesusiję ( išskyrus grupinį ir organizuotą nusikalstamuma ) nei vienu tikslu, nei priemonėmis, kuriomis padaromas nusikaltimas. Nusikalstamumui kaip visumai būdinga bendri požymiai ir tendencijos, kurios pasireiškia kaip sisitematizuojančios visus nusikaltimus. “Kpiminologija” Rusiškas 1997m .vadovėlis dar nurodo, tokį požymį kaip nusikalstamumas kaip NEIGIAMAS reiškinys, kuris sukelia neigiamas pasekmes ir daro žalą tiek visai valstybei, tiek atskiriems jos nariams. 51. Ar nusikalstamumas yra ‘normalus’ socialinis reiškinys? Nusikalstamumo kaip socialinio gyvenimo normos teorija: jos pradininkai ir esmė 52. Nusikalstamumo tendencijos atskirais visuomenės raidos laikotarpiais 53. Pagrindiniai nusikalstamumo rodikliai: būklė, struktūra ir dinamika. Jų sampratos ir reikšmė 1. Nusikalstamumo būklė - atspindi kiekybinę nusikalstamumo charakteristiką, išreiškiamas nusikaltimų ir juos padariusių asmenų skaičiumi per tam tikrą laiką, tam tikroje teritorijoje. Esama padėtis nusikalstamume, kuri apibūdinama jos sąvybių kompleksu: (1) apimtimi, (2) lygiu, (3) struktūra, (4) dinamika, (5) teritoriniu pasiskirstymu, (6) latentiškumu, (7) padarytų veikų pavojingumu. Būklė gali būti atskleista panaudojus visą kompleksą rodiklių: 1) absoliučiu užregistruotų nusikaltimų, ir juos padariusių asmenų skaičiumi bei jų lyginamąja dalimi - išreikšta procentais; 2) užregistruotų nusikaltimų ir juos padariusių asmenų skaičiumi, tenkančiu tam tikram gyventojų skaičiui - koeficientas; 3) atskirų nusikaltimų skaičiumi ir jų lyginamąja dalimi - procentais; 4) užregistruotų nusikaltimų pavojingumu; 5) nusikaltimų latentiškumu. Duomenys grupuojami, apibendrinami naudojant įvarius metodus. Tik visi užregistruoti nusikaltimai + latentiški nusikaltimai gali parodyti realią nusikalstamumo būklę. Visi apdoroti duomenys padeda atskleisti nusikalstamumo pokyčius. 2. Koeficientas parodo reiškinio paplitimą, jo intensyvumą. Tai tam tikroje teritorijoje, tam tikru laikotarpiu padarytų visų nusikaltimų ir gyventojų skaičiaus santykis (10 000 gyventojų). Nusikaltimai  10 000 Gyventojai 1) skaičiuojant rekomenduoja panaudoti tuos gyventojų rodiklius, kurie atspindi tuos pačius kaip ir nusikaltimai duomenis. Kai skaičiuoja metų gale, parodo didesnį koeficientą, nes žmonių skaičius išaugo. Siūlo skaičiuoti sausio 1d. duomenis. Optimaliausia - skaičių vidurkį. Yra pastovūs ir migruojantys gyventojai; 2) siekiant nustatyti nusikalstamumo lygį reikia imti ne visą populiaciją, bet asmenis, kuriems gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė (nuo 14m.). Tačiau to nepaisoma, nes pasaulyje 14m. nėra vieningas kriterijus. Todėl paskaičiuoti lyginant negalima. Nusprendė skaičiuoti bendram gyventojų skaičiui; 3) nusikalstamumo intensyvumą parodo užregistruotų ir išaiškintų nusikaltimų koeficientai. Turi nesutapti. Jei išaiškintų koeficientas didesnis: blogai veikia teisėsaugos institucijos, nes išaiškina tik kai padaro daugiau nei vieną nusikaltimą. Jei užregistruotų mažiau: padaroma daug grupinių nusikaltimų. 3. Latentinis nusikalstamumas - sudėtinė nusikalstamumo struktūros dalis, kuriai naudojami tie patys požymiai, bet dar jie yra paslėpti (apie kurį nėra oficialių duomenų teisėsaugos institucijose bei jų neatspindi kriminologinė statistika). Latentinio nusikalstamumo rūšys: 1) natūralus - visuma nusikaltimų, kai pats faktas netapo žinomas, nes (1) nukentėjusieji nepraneša (nežino, bijo keršto, gėdijasi, gailisi nusikaltėlio), (2) liudytojai nepraneša (nesuvokia, nenori eiti į teismą), (3) žino tik nusikaltėlis; 2) ribinis, kai nusikaltimas žinomas, bet neregistruojamas dėl klaidos (klaida vertinant veiką: nužudymas kaip savižudystė); 3) dirbtinis, kai nusikaltimas žinomas teisėsaugos institucijoms, bet neregistruojamas norint sudaryti tinkamos efektyvios pareigūnų veiklos regimybę, sumažinti statistiką (keli nusikaltimai registruojami kaip vienas, perduodama medžiaga kitoms institucijoms). 4. Nusikalstamumo dinamika - nusikaltimų ir jų atskirų sąvybių pasikeitimas laike. Atspindi nusikalstamumo (1) būklės, (2) lygio, (3) struktūrų pasikeitimus, tendencijas tam tikroje teritorijoje, per tam tikrą laiką. Skaičiavimo metodai gali būti įvairūs: 1) pastovios bazės metodas (lygina su 1994m.); 2) grandininis, parodo, kiek pasikeitė lyginant su praėjusiais metais. 5. Nusikalstamumo struktūra - kokybinis nusikalstamumo apibūdinimas, parodo (1) vidinę nusikalstamumo sandarą, (2) santykį tarp atskirų nusikaltimų tipų, porūšių. Apibūdina nusikalstamumą (1) erdvės ir laiko požiūriu, (2) jį sudarančių nusikaltimų pavojingumo laipsniu, (3) kaltės forma, (4) motyvais (politiniai, smurtiniai, savanaudiški, anarchistiniai-individualistiniai, lengvi-neatsargūs), (5) asmeniniais požymiais, (6) demografiniais požymiais. Analizuojant struktūrą svarbu atsižvelgti į latentiškumą. Tikslinga atskirai tyrinėti žemo ir aukšto latentiškumo nusikalstamumą. Žemas lygis yra dėl gero teisėsaugos institucijų darbo, o aukšto lygio rodo neigiamus pakitimus nusikalstamumo struktūroje. 54. Nusikalstamumo būklės, struktūros ir dinamikos nustatymo galimybės ir būdai 55. Latentinio nusikalstamumo samprata, rūšys ir nustatymo galimybės Latentinis nusikalstamumas - sudėtinė nusikalstamumo struktūros dalis, kuriai naudojami tie patys požymiai, bet dar jie yra paslėpti (apie kurį nėra oficialių duomenų teisėsaugos institucijose bei jų neatspindi kriminologinė statistika). Nustatyti yra sudėtinga; naudojami įvairūs metodai, priklausomai nuo nusikaltimo rūšies. Latentinio nusikalstamumo rūšys: 1) natūralus - visuma nusikaltimų, kai pats faktas netapo žinomas, nes (1) nukentėjusieji nepraneša (nežino, bijo keršto, gėdijasi, gailisi nusikaltėlio), (2) liudytojai nepraneša (nesuvokia, nenori eiti į teismą), (3) žino tik nusikaltėlis; 2) ribinis, kai nusikaltimas žinomas, bet neregistruojamas dėl klaidos (klaida vertinant veiką: nužudymas kaip savižudystė); 3) dirbtinis, kai nusikaltimas žinomas teisėsaugos institucijoms, bet neregistruojamas norint sudaryti tinkamos efektyvios pareigūnų veiklos regimybę, sumažinti statistiką (keli nusikaltimai registruojami kaip vienas, perduodama medžiaga kitoms institucijoms). Nusikaltimų latentiškumo laipsnis: 1) mažiausias: sunkūs kūno sužalojimai, nežudymai, terorizmo aktai; 2) didžiausias, kai yra oficialūs duomenys, bet neatspindi realios padėties (vagystės, kontrabanda). 56. Nusikalstamumo koeficientas Koeficientas nėra nusikalstamumo lygis, o tik vienas iš nusikalstamumo lygio rodiklių. Matematikoje - pastovus dydis, kuris yra kintamojo skaičiaus skaitinis arba raidinis daugiklis. Krimonologijoje - naudojamas tam tikrų santykinių dydžių nustatymui. Parodo reiškinio paplitimą, jo intensyvumą. Tai tam tikroje teritorijoje, tam tikru laikotarpiu padarytų visų nusikaltimų ir gyventojų skaičiaus santykis (10 000 gyventojų). Nusikaltimai  10 000 Gyventojai 1) skaičiuojant rekomenduoja panaudoti tuos gyventojų rodiklius, kurie atspindi tuos pačius kaip ir nusikaltimai duomenis. Kai skaičiuoja metų gale, parodo didesnį koeficientą, nes žmonių skaičius išaugo. Siūlo skaičiuoti sausio 1d. duomenis. Optimaliausia - skaičių vidurkį. Yra pastovūs ir migruojantys gyventojai; 2) siekiant nustatyti nusikalstamumo lygį reikia imti ne visą populiaciją, bet asmenis, kuriems gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė (nuo 14m.). Tačiau to nepaisoma, nes pasaulyje 14m. nėra vieningas kriterijus. Todėl paskaičiuoti lyginant negalima. Nusprendė skaičiuoti bendram gyventojų skaičiui; 3) nusikalstamumo intensyvumą parodo užregistruotų ir išaiškintų nusikaltimų koeficientai. Turi nesutapti. Jei išaiškintų koeficientas didesnis: blogai veikia teisėsaugos institucijos, nes išaiškina tik kai padaro daugiau nei vieną nusikaltimą. Jei užregistruotų mažiau: padaroma daug grupinių nusikaltimų. Tendencija - nusikalstamumas auga. Prognozė: didės, nepriklausomai nuo to, ar gyventojų skaičius didėja ar mažėja. Išvada: nusikalstamumo tempo augimas - užmokestis už šalyse turimą demokratijos laipsnį. Latentiniai nusikaltimai gali nuo 3 iki 5 kartų viršyti užregistruotų nusikaltimų skaičių. Bendras realus pažeidėjų skaičius viršija 5-7 kartus. LR-oje tyrimų nėra. 57. Teisinių kovos su girtavimu ir narkomanija priemonių reikšmė nusikalstamumo prevencijai 58. Prevencijos priemonės alkoholizmo, norkomanijos, toksikomanijos srityje 59. Girtavimo priežastingumo ir sąlygotumo reikšmė nusikalstamumui 60. Girtavimo, alkoholio ir narkomanijos vieta nusikalstamumo priežasčių sistemoje 61. Labiausiai susiję su girtavimu, alkoholizmu ir narkomanija nusikaltimai, jų pobūdis ir dinamika Kiekvieną konkretų nusikaltimą sąlygoja daugybė įvairiausių veiksniu. Vieni jų veikia tiesiogiai, kiti - netiesiogiai. Pavyzdžiui, individo apsvaigimas alkoholiu gali tiesiogiai paskatinti padaryti nusikaltimą. Kitas nusikaltimo veiksnys - alkoholio potraukis - veikia jau netiesiogiai. Apsvaigę nuo alkoholio asmenys padaro daugiau kaip pusę visų nusikaltimų. Chuliganizmo, nusikaltimų prieš asmenį atvejų - 90. Užpuolimų atvejų - 60. Sutuoktinių prievartos priežastis - daugiau kaip 50. Ypač daug išžaginimo, buitinių nusikaltimų atvejų. Prof.A.J.Dalgovojaus knygoje “Kriminologija” (2000m.) rašoma apie tai, kokią įtaką daro alkoholizmas nusikaltimų padarymui. Pvz. pagal Rusijos milicijos organų suvestines 1995m. iš 113 tūkst. tėvų darančių neigiamą įtaką savo vaikams - 30 iš jų pastoviai išgeriantys alkoholį. Alkoholizmo didėjimas daro labai neigiamą įtaką vaikų atžvilgiu: -žiaurus su jais elgesys; - psichinė ir fizinė prievarta. 70 visų vaikų traumų - alkoholį vartojančios šeimos pobūdis. Kiekvienais metais, gelbėdamiesi nuo žiauraus elgesio, apie 2 tūkst. vaikų ir paauglių baigia savo gyvenimą savižudybė (privedimas prie savižudybės). Praktiškai pusė visų užregistruotų ir išaiškintų tyčinių žmogžudysčių, tyčinių sužalojimų padaromi esant neblaiviems. Šnaiderio “Kriminologijoje” (1994m.) rašoma, kad buvo atliktas tyrimas su narkomanais (stebint, bendraujant ir vartojant narkotikus kartu su jais), kurio metu išaiškėjo daugiausia padaromų jų nusikaltimų: - vaistinių apiplėšimai; - receptų padirbinėjimai; - narkotikų laikymas,supirkinėjimas,pardavinėjimas; - mašinų vagystės. Tradiciškai nusikaltimai, susiję su narkotikais, yra paplitę didžiuosiuose miestuose. Pobūdis. Šie nusikaltimai dažniausiai sukelia materialinę, moralinę, fizinę žalą. Pagal kėsinimosi objektą dažniausiai padaromi nusikaltimai: - asmeniui; - nuosavybei; - tarnybai. Pagal veikos pobūdį bei jos sukeltas pasekmes: - smurtiniai; - turtiniai. Pagal kaltės formą: - tyčiniai; - neatsargūs. Dinamika. Duomenys apie nusikaltimus, susijusius su narkotinėmis medžiagomis ir juos padariusius asmenis: 1990m. - 76 užregistruoti nusikaltimai, nusikaltimų skaičius 10.000 gyventojų 0,20. Kasmet šitie skaičiai didėja, išskyrus 1998 m., kada palyginus su 1997m., 10 užregistruotų nusikaltimų mažiau. 2000 m. - 926 nusikaltimai, 2,50 (10.000 gyventojų). Žodžiu, nusikalstamumas didėja. Pvz., lyginant 1999m. su 2000m., tai 2000m. 230 nusikaltimų daugiau nei 1999m. (33). Išnagrinėta nusikaltimų, kuriuos padarė neblaivūs asmenys: 1990 m.- 4507 sk.(10. 000 gyventojų) - 12,1. Čia nusikaltimų tempas labai banguojantis. Krizė, aukščiausias taškas pasiektas (nuo 1990 m.), tai 1997 m. - net 8 314 (22,4), po to mažėja, o 2000 m. vėl auga 7 613 (20,6). 62. Grupės asmenų padaromi nusikaltimai, jų būklė, struktūra ir dinamika Bet kuri nusikaltėlių formuotė - tai iš esmės nusikaltimo bendrininkų grupė. Būtų galima išskirti tokias grupes: 1) grupė be išankstinio susitarimo - tai paprastai laikina bendrija, kuri susiburia prieš pat nusikaltimą ir jį padarę išsiskirto. Tokių grupių daromų nusikaltimų mastas ir pavojingumas visuomenei yra artimas pavienių nusikaltėlių daromiems nusikaltimams; 2) grupė su išankstiniu susitarimu: - su išankstiniu elementariu susitarimu; - organizuota grupė; - nusikalstamas susivienijimas. Organizuotą nusikaltėlių grupę paprastai sudaro ne mažiau kaip 3 asmenys, šiuos asmenis sieja nuolatinė veikla, grupėje yra asmuo, kuris nuolat koordinuoja ir organizuoja šios grupės veiklą. Bendrininkavimas tokiose nusikaltimų sudėtyse, kaip pvz. banditizmas, masinės riaušėse, yra būtinas požymis. Kitais atvejais bendrininkavimas vertinamas kaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis. Išties nemažai vagysčių, plėšimų, turto prievartavimų padaroma grupės asmenų, paprastai grupės asmenų padaromi nusikaltimai yra žymiai sudėtingesni ir pavojingesni, todėl BK už grupės asmenų padaromus nusikaltimus numato griežtesnes sankcijas. Apskritai grupė asmenų gali padaryti daugelį nusikaltimų. Tada kiekvienas grupės narys atsakys pagal tai, koks buvo jo indėlis į nusikalstamą veiką. Grupiniai nusikaltimai sudaro apie 20 visų nusikaltimų. Tipiškiausios organizuotų nusikaltėlių grupių veiklos rūšys: (1) turto prievartavimas, (2) atvirosios vagystės ir plėšimai, (3) sukčiavimas, (4) kontrabanda, (5) chuliganizmas, (6) išžaginimas. (7) Narkobiznis, (8) prostitucija, (9) nelegalių lošimo namų kūrimas - tai taip pat organizuotų grupių veikimo sfera. Tokios veikos, pvz. kaip turto prievartavimas, išžaginimai, plėšimai ir pan. - yra nusikaltėlių formuočių tikslas ir būtent dėl jos susikuria, kitos veikos yra tik priemonė pagrindiniam tikslui pasiekti, šalinti iškilusias kliūtis (pvz. nužudymai). Dar kitos veikos, pvz. chuliganizmas, išžaginimai - nesusiję su pagrindiniais grupės tikslais, tai greičiau grupės narių gyvenimo būdo padarinys. Analizuojant statistiką, kuri pateikiama apie išnagrinėtus nusikaltimus padarytus grupės asmenų, matome, kad atgavus nepriklausomybę Lietuvoje nusikaltimų, padaromų asmenų grupės, skaičius auga, apie 93 - 97 m. stabilizuojasi, 98 - 99 m. šių nusikaltimų padaroma mažiau, o nuo 99 m. vėl skaičius auga. Lyginant nusikaltimų skaičiaus augimo tempus, lyginant su praeitais metais, 2000 m. šių nusikaltimų skaičius smarkiai išaugo. 63. Kriminologijos požiūris į asmenų grupes. Oficialios, neoficialios grupės ir jų poveikis nusikalstamam elgesiui Požiūris į grupę savitas. Grupė - žmonių bendrija, kurią jungia bendras požymis: veikla, tarpusavio santykiai, interesai, priklausomybė organizacijai. Grupių klasifikacija: 1) didelės - mažos; 2) organizuotos - neorganizuotos; 3) trumpalaikės - pastovios; 4) oficialios - nepficialios. Kriminologija domisi oficialiomis (šeima, klasė, darbo kolektyvas) ir neoficialiomis (kiemo draugai, nusikaltėlių bendrija) grupėmis. Domisi grupėmis, jų sudėtimi, įtaka nusikalstamam elgesiui, jų vertybėmis. Oficialios grupės veikla yra vertinama pagal tai, kiek jų rezultatai atitinka keliamus uždevinius, moralės nuostatas. Formuojant pozityvų požiūrį yra svarbi oficialios grupės vidinių elementų darna, stabilumas (šeima). Sociologai, psichologai, kriminologai pabrėžia, kad kai iškyla netvarka, keičiasi ir tos grupės narių požiūris į moralę, teisę, kas yra teisinga ar neteisinga. Socialinių sąlygų pasikeitimas labai paveikia grupių narių požiūrį. Daugiausia kriminologus domina neoficialios grupės, jos nebūtinai nusikalstamos. Šių grupių elgesio standartai oficialios teisės požiūriu gali būti labai puikus. Nors grupės netoleruoja savo nario pažeidimų, ji gali visai nekreipti dėmesio į jo išorinį elgesį (ne grupėje). Prie neoficialių grupių priskiriamos visos nusikalstamos grupės: 1) mažos (2, 3 žmonės); 2) vidutinės; 3) didelės (20 ir daugiau). Neoficialios grupės skirtingai vertina ir savo grupių ir kitų grupių elgesį. savo grupės elgesys, normos laikomos teisingos, o kitų - ne. Grupiškumas reiškia, kad darydamas nusikaltimą veikia su keliais asmenimis bendrai laikomas pavojingesniu. BT - bendrininkavimas. Toje grupėje veikiančių asmenų vaidmuo yra įvairus. Žmonės savo gyvenime dalyvauja ne vienoje grupėje - bendravimas - natūralus bruožas. Sociologai, psichologai kalba apie tai, kad bendravimo ir pažinimo poreikis atlieka vieną iš svarbiausių vaidmenų: formuoja požiūrį į daugelį gyvenimo klausimų, elgesio normas (pvz. kaip reikia elgtis), moko reaguoti į įvairius gyvenimo atvejus, leidžia sukaupti individualią socialinę patirtį. Nepalanki žmonių padėtis grupėje, nepajėgumas atlikti savo funkcijų, įvykdyti įsipareigojimus, sukelia ne tik skaudžių išgyvenimų, neigiamų emocijų, suformuoja žemą jo statusą oficialioje grupėje: emocinė įtampa, nepatenkintas bendravimo poreikis skatina ieškoti draugų už šeimos, darbo kolektyvo. Asmuo negali būti vien pažeminto būsenoje, todėl savo asmens pripažinimo ieško neoficialiose grupėse. Jos susburia bendrų likimų, interesų, simpatijų pagrindu, tokiose grupė pasireiškia kolektyvinė agresija, negatyvus požiūris į teisę, darbą, įpročiai, poreikiai. Grupė tenkina daugelio asmenų poreikius. grupės narys turi laikytis nerašytų taisyklių, ginti kitus narius. Kriminologai dėmesį skiria grupės kryptingumui - į ką grupė akcentuoja pagrindinį dėmesį. Tokių grupių yra labai įvairių. Grupės kryptingumas išįryškėja nagrinėjant planus, svarstant juos. Neigiamą grupės orentaciją sąlygojantys faktoriai: 1) priežiūros ir kontrolės stoka; 2) socialinės veiklos trūkumai; 3) anksčiau teistas asmuo; 4) palankios situacijos susiklostymas. Amerikos kriminologai nepilnamečių grupes klasifikuoja: 1) glaudžiai susijusios savo struktūra ir nepažeidžiančios teisės normų; 2) nusikalstamos grupuotės, kurios iškilo iš nedidelių, glaudžiai susijusių narių. Neteisėtai veikdamos dažnai naudoja smurtą, mano, kad vagystės ir ……… yra geras dalykas; 3) smurtinės, kurios pasižymi smurtiniu elgesiu. Įvairios grupės priklausomai nuo jų tikslų ir organizacijos laipsnio: 1) susivienijimai su laisvais ryšiais; 2) susivienijimai su griežta struktūra. Todėl daugelis nepilnamečių grupes skirsta: 1) spontaninės; 2) situacinės; 3) organizuotos. 1-2 - atsitiktinai, vienam kartui sudarytos; veiksmai iš anksto neplanuoti, lemiamas faktorius - situacija. Jos paprastai daro nesunkius nusikaltimus. Grupės, net nenusikalstamos, dėl lyderio gali tapti nusikalstamomis. Grupės: 1) ginkluotos - neginkluotos; 2) dviejų asmenų - daugiau; 3) nepilnamečių - suaugusių - mišrios; 4) recidyvinės - nerecidyvinės; 5) laisva valia susibūrusios - prievarta. 64. Grupinė agresija ir jos įtaka nusikalstamam elgesiui Agresija - tai atsakomoji žmogaus reakcija į realią ar tariamą grėsmę. Agresija gali būti dvejopa (pagal E.From'ą): 1) gynybinė - tai reakcija į iškilusį pavojų. Ją genetiškai paveldi kiekvienas individas. Tokios adaptacijos reikšmė - gyvybės išsaugojimas. Ši agresija neveda prie varžovo sunaikinimo. Kadangi tokia agresija paveldima - jos kontroliuoti neįmanoma, todėl norint sumažinti tokios agresijos pasireiškimą reikia mažinti skaičių faktorių, kurie ją provokuoja (iššaukia); 2) pavojingoji, arba destruktyvioji, - pasireiškia kaip žmogiškoji absoliutaus viešpatavimo aistra, noras valdyti kitus gyvus sutvėrimus, juos sunaikinti, griauti. Taigi ši agresija nėra biologiškai užprogramuota pas žmogų ir yra socialinės aplinkos padarinys, todėl galima daryti išvadą, jog jos atsiradimas nėra neišvengiamas. Būsena, kai individas nuolat pasirengęs agresyviam elgesiui, vadinama agresyvumu. Šio bruožo susiformavimas labai priklauso nuo asmens socializacijos laipsnio (toks elgesys neretai būna nulemtas ir kitų žmonių blogo elgesio). Dažnai agresyviu elgesiu paaiškinami smurtiniai nusikaltimai. Kriminologijai labai svarbi grupės asmenų agresija. Šiai formai yra būdingas savitarpio paskatinimas, stereotipinės nuomonės apie priešus formavimas, iniciatorių ir provokatorių įtaka (pvz. grupinės riaušės). Grupinės agresijos metu kiekvieno grupės nario agresija įsilieja į visų kitų asmenų, ji tarsi pasislepia ir tampa anonimiška. Taigi nusikaltėlių grupė - kolektyvinis agresorius, kuris kyla iš atskirų jos narių agresijos, bet jau įgauna naują išraišką. Kriminalinė grupė gali visiškai pakeisti žmogų (bailys tampa drąsuoliu ir pan.), - kolektyvinė agresija primeta kitam žmogui savo gyvenimo taisykles. Kolektyvinė agresija gali būti nukreipta į (jos formos): 1) turtą - turto prievartavimai, plėšimai, vandalizmo aktai ir pan. 2) žmogų - sužalojimai, išžaginimai, nužudymai ir t.t. 3) moralę - grupės narių pašaipa gali sukelti aukai moralinę krizę, ypatingo pažeminimo jausmą 4) psichologiją. Psichologinė agresija yra ypatinga forma, nes ji gali būti materialinės, fizinės agresijos padarinys, bet gali būti ir savarankiška forma, siekianti sukelti aukai pastovią psichologinę būseną (pvz. pastovus stresas, nuolatinė panika, baimė ir pan.) Visa ši klasifikacija - sąlyginė. Agresijos padariniai labai priklauso nuo įvairių aukos savybių. 65. Socialinių ir teisinių veiksnių įtaka nusikalstamumo būklei, struktūrai ir dinamikai Nusikalstamumas, kaip ir bet kuris kitas socialinis procesas, neegzistuoja savaime ir nėra izoliuotas nuo gyvenimo. Jis nuolat įtakojamas ir pats daro poveikį kitiems socialiniams procesams ir reiškiniams, todėl ir jo priežasčių reikia ieškoti socialinio gyvenimo sferose. Kadangi socialiniai santykiai labai įvairialypiai, ir jei asmuo jaučiasi nelygus su kitais - tai išreiškiama protestuojančiu elgesiu, kurio kraštutinė išraiška - nusikaltimas. Socialinio gyvenimo daugialypumas verčia asmenis adaptuotis, nepriklausomai, ar jis tam pritaria, ar ne:jis privalo paklusti visuomenės dėsningumams, valdžios įstatymams. Socialiniai santykiai egzistuoja 2 lygmenyse: 1) makro - asmens santykiai su visuomene ir valstybe. Asmenybės padėtis visuomenėje; 2) mikro - tarpasmeniniai santykiai. Svarbiausi socialiniai veiksniai, įtakojantys nusikalstamumą: 1) nacionaliniai santykiai ir lygybės problema - tai ne biologinis skirstymas į rases, o asmens socialinio statuso ypatumai, sąlygoti rasės ir suskirstantys asmenis į skirtingus socialinius lygmenis. Skirtingo socialinio statuso asmenys negali kovoti už savo socialines teises vienodomis priemonėmis, todėl naudojamos nusikalstamos. Tai nepateisina nusikaltimų, bet paaiškina jų priežastis. Nacionalinė problema tampa nusikalstamumo priežastimi ne dėl rasinės priklausomybės, o dėl iš socialinio statuso prieštaravimų kylančių konfliktų. Nacionalinė neapykanta ir priešiškumas tampa sunkių nusikaltimų - terorizmo, masinių žudynių, ginkluotų išpuolių - priežastimi. Tai iššaukia ne tik nusikalstamus veiksmus, bet ir nepasitikėjimą, įtampą, nuolatinę baimę, nervinius stresus. 2) nepalanki ekologinė situacija - ji įtakoja nusikalstamumą, kai žmonėms tampa nepakeliamos gyvenimo sąlygos. Nusikalstamumas šiais atvejais būna dvejopas: - pareigūnų nusikaltimai - pastebėję žalingą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, jie tai slepia taip padidindami žalingų pasekmių poveikį; - tokios situacijos aukų nusikaltimai - nusikalstamumas daugiausia susijęs su girtavimu, kaip gyvenimo prasmės netekimo, pablogėjusios sveikatos pasekme. 3) asmenų nepasitenkinimas savo socialiniu statusu, išsimokslinimu, darbu, kuriame kyla konfliktai, klesti neteisėtumas - nepasitenkinimas labai dažnas ir sąlygoja konfliktines situacijas, o šios - įtraukia asmenis į nusikaltimus (bet ne visada). Konfliktų ir nusikalstamumo priežastimi tampa socialinis neteisingumas (atlyginimo neatitikimas atliktam darbui ir pan.) 4) visuotinė atmosfera visuomenėje - valdžios šūkiai, neatitinkantys realios padėties, sąlygoja visuomenės nepasitikėjimą ir priešiškumą jai, ir taip sudaro sąlygas nusikalstamumui. 5) klasiniai interesai - įvairios visuomenės grupės vienijamos tų pačių gyvenimo sąlygų, bet skiriasi savo interesais. Prieštaravimai visuomenės viduje sąlygoja interesų konfliktus, o aštriausi iš jų perauga į nusikalstamumą. Blogiausia, kai vieno sluoksnio neapykanta kitam yra sąmoninga ir išreiškiama masinėmis visuomenės informavimo priemonėmis (pvz. žiniasklaida), riaušėmis ir pan. Toks socialinis klimatas visuomenės viduje neišvengiamai veda į nusikalstamumą. Nors visuomenė labai marga ir lygybės idėja neįgyvendinama, bet reikia siekti socialinio teisingumo principo įgyvendinimo. Svarbu ir tai, kad nusikaltimų būdas ir motyvai taip pat susiję su priklausomybe vienai ar kitai socialinei grupei: kuo mažesnis kultūros, išsilavinimo lygis, tuo agresyvesni ir primityvesni daromi nusikaltimai ir atvirkščiai. 6) tarpasmeniniai santykiai (˛emiausia nusikalstamumo priežasčių grandis) - tai santykiai šeimoje, tarp kaimynų, artimųjų, atsitiktinėse situacijose susidūrus skirtingiems interesams užsimezgę santykiai. Pirminė ir svarbiausia socialinių santykių grandis - šeima. Jos gyvenimo lygis, narių veikla priklauso nuo ekonominių, materialinių sąlygų. Nepakankamas aprūpinimas nulemia dvasinius ir socialinius šeimos santykius, įtakoja moralinį ir psichologinį suderinamumą, nes materialinės aprūpinimas nulemia ir išsilavinimą, dvasinių poreikių vystymąsi bei formuoja draugų ratą. Tarpasmeninių interesų prieštaravimai ir nepakankamas materialinis aprūpinimas dažnai baigiasi smurtiniu nusikalstamumu. Tarpasmeniniai konfliktai pavojingi tuo, kad yra neprognozuojami, formuojasi ilgą laiką, todėl sunku juos pastebėti ir užkardyti. O ilga laiką kaupta neapykanta išliejama nusikaltimu. 7) socialinių institucijų disfunkcija ir socialinių bendrijų dezorganizacija - kai socialinės institucijos nepajėgia vykdyti savo funkcijų, jos tampa disfunkcinėmis. Tai nulemia nepakankamas materialinis aprūpinimas, organizacinės klaidos, autoriteto smukimas. Tokiais atvejais institucijos nebesiekia joms keliamų tikslų ir ima trukdyti darbui - tai biurokratizmas, kuris pasireiškia įvairiose politinėse sferose ir tampa nusikaltimų - piktnaudžiavimo tarnyba, kyšininkavimo - priežastimi. Institucijų disfunkcija skatina korupciją - klesti organizuotas nusikalstamumas, sukeliama nepagarba socialinėms normoms. Socialinės bendrijos - kryptingos, skirtingos savo atsiradimo aplinkybėmis, demografine ir profesine struktūra, grupės (šeima, profesinės grupės, laisvalaikio draugai). Socialinės permainos sąlygoja tokių grupių dezorganizaciją: nariai nebesugeba reguliuoti savo elgesio, skiepijamas prieštaravimas nusistovėjusioms visuomenėje normoms ir elgesio standartams, silpsta socialinė elgesio kontrolė - tai nusikalstamumą sąlygojantys veiksniai. Tokios dezorganizacijos pasižymi agresyvumu, smurtiniu pobūdžiu (chuliganizmas, nužudymai, išžaginimai). Teisiniai veiksniai, sąlygojantys nusikalstamumą: 1) baudžiamųjų įstatymų pasikeitimo pobūdis ir mastai - jei kriminalizuojamos vis naujos veikos, kai kitos sąlygos lieka nepakitę, tai nusikalstamumas didėja, o jei dekriminalizuojamos - mažėja. Kartais net pakeitus bent vieną normą pasirodo ryškus nusikalstamumo rodiklių pokytis. 2) įstatymų spragos, teisės normų netobulumas - neteisingas teisės normų pritaikymas t.t. santykiams reguliuoti ar jų nebuvimas, o taip pat spragos, neleidžiančios griežtai atriboti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės, sudaro atsakomybės išvengiamumo galimybę ar tikimybę būti patrauktam lengvesnėn - administracinėn, o ne baudžiamojon atsakomybėn. Tokios galimybės dėl įstatymų netobulumo ir sąlygoja nusikalstamumą. 3) teisėsaugos institucijų darbo neefektyvumas, napasitikėjimas jomis - nepakankamai objektyvus, visapusiškas ir pilnutinis teisėsaugos institucijų darbas sąlygoja jų darbo neefektyvumą ir iššaukia žmonių nepasitikėjimą jomis. Šios priežastys lemia asmenų, linkusių nusikalsti elgesio pateisinimą sukuria bausmės išvengiamumo, teisingumo principo neįgyvendinimo iliuziją ir taip skatina nusikalsti. Teisinių veiksnių įtaka nusikalstamumo rodiklių didėjimui galima tiek, kiek netobula ir neefektyvi yra baudžiamoji politika šalyje. Kriminalizacijos ir dekriminalizacijos procesų pagrindimas, socialinio teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmes bei viso įstatymų leidybos ir taikymo proceso tobulinimas, griežta tvarka visuomenėje gali sumažinti sąlygas nusikalstamumo plitimui. 66. Nusikalstamumo Lietuvoje apibūdinimas (jo būklė, strukūra ir dinamika nuo 1995 iki 2000 metų) 67. Profesionalaus nusikaltėlio požymiai, jų tipologijos ypatumai 68. Recidyvinių nusikaltimų būklė, struktūra ir dinamika Recidyvinio nusikalstamumo terminą baudžiamosios teisės teorija ir kriminologija traktuoja skirtingai. Baudžiamoji teisė: recidyvinis nusikalstamumas – visuma nusikaltimų, kuriuos padaro asmenys, turintys nepanaikintą ir neišnykusi teistumą. Ši visuma vadinama juridiniu arba legaliu recidyvu. Kriminologija recidyviniu nusikalstamumu laiko visumą nusikaltimų, padarytų asmenų, kuriems anksčiau buvo taikytos bausmės arba jas pakeičiančios administracinio bei visuomeninio poveikio priemonės. Ši visuma vadinama faktiniu recidyvu. Sąvokų skirtumą lemia skirtingi tikslai. Baudžiamojoje teisėje pagrindinis dėmesys skiriamas teisingos bausmės paskyrimo problemai. Kriminologijai svarbiausia – nusikaltimų prevencija. Faktinio recidyvo nagrinėjimas įgalina išsiaiškinti aplinkybes, dėl kurių nebuvo efektyvi bausmė arba ją pakeitusi priemonė. Kiekvieną recidyvinį nusikaltimą galima vertinti kaip teisėsaugos sistemos nesėkmę. Analizuojant recidyvinio nusikalstamumo struktūrą įprasta skirti: 1) paprastą recidyvą – tai nusikaltimai, padaryti asmenų, kuriems vieną kartą jau buvo paskirta bausmė arba ją pakeičiančios administracinio ar visuomeninio poveikio priemonės; 2) daugkartinį recidyvą – tai nusikaltimai, padaryti asmenų, kuriems bausmė, arba ją pakeičiančios priemonės buvo paskirtos 2 ar daugiau kartų. Skiriamas taip pat: 1) specialus recidyvas – tai pakartotinis analogiškų arba vienarūšių nusikaltimų padarymas, pvz.: vagystė – vagystė arba plėšimas; 2) bendras recidyvas – tai pakartotinis skirtingų rūšių nusikaltimų padarymas, pvz.: vagystė – išžaginimas. Dominuoja specialus recidyvas. Galima pažymėti, jog recidyvinio nusikalstamumo struktūra iš esmės panaši į bendro nusikalstamumo struktūrą; ir ten ir čia labiausiai paplitusios vagystės. Yra ir skirtumų: recidyviniam nusikalstamumui būdingi sunkūs smurtiniai nusikaltimai, plėšimai ir pan. Dinamika – lentelė: Metai Nusikaltimų Pakitimo tempai Recidyvo dalis,lyginant su skaičius Lyginant su praeitais visais išaiškintais nusikalt. metais 1991 3077 227 19,6 1992 4001 924 20,7 1993 5897 1896 26,6 1994 6340 443 26,6 1995 5924 - 416 23,5 1996 8367 2443 23,5 1997 10624 2257 32,8 1998 10902 278 34,4 1999 1397 505 33,1 2000 13139 2742 39,8 Šie nusikaltimų recidyvo duomeny leidžia konstatuoti, kad šios nusikalstamumo rūšies dinamika skiriasi nuo viso nuo viso nusikalstamumo dinamikos trendo. Ji skiriasi visų pirmą tuo, kad nuo 1991 iki 2000 m. bendras nusikalstamumas nuolat sparčiai didėjo, o recidyvinis didėjo iki1995m, o po to trumpam stabilizavosi ir sparčiai pradėjo didėti po 1995 m. Būklė. Žiūrėkit absoliutų skaičių tam tikrais metais, pvz.1995m. padaryta 5924 nusikaltimų plius nusikaltimų skaičius 10000 gyventojų. 1991 8,2 1992 10,6 1993 15,8 1994 17,1 1995 16,0 1996 22,6 1997 28,7 1998 29,5 1999 28,1 2000 35,5 Recidyvinis nusikalstamumas nuolat sparčiai didėja!!! 69. Nusikalstamumo priežasčių samprata. Socialinė priežasčių esmė Nusikalstamumas - socialinis reiškinys, kuris neegzistuoja izoliuotai nuo socialinio gyvenimo. Vienas socialinis reiškinys, veikiamas tam tikrų aplinkybių, pats daro poveikį. Nusikalstamumas priklauso nuo kitų socialinių reiškinių egzistavimo. Svarbu suvokti jų kilmę ir jų veikimo mechanizmą. Nusikalstamumo priežastys analizuojamos atsižvelgiant į visą socialinę sistemą. Neišsiaiškinant priežasčių, negalima kurti prevencinių priemonių sistemos. Kriminogeniniai determinantai - visuma socialiai neigiamų (1) ekonominių, (2) demografinių, (3) ideologinių, (4) socialinių-psichologinių, (5) organizacinių valdymo reiškinių, kurie gimdo ir lemia nusikalstamumą kaip pasekmę. Priežastys: 1) veiksmai, sąlygojantys nusikalstamumą; 2) aplinkybės, lemiančios nusikaltimų padarymą; 3) faktoriai (užsienio kriminologai), lemiantys vieną ar kitą dalyką. Priežastingumo vaidmuo svarbus - (1) objektyviai egzistuojantis ryšys, (2) tarpusavio sąveika ir (3) priklausomybė tarp dviejų ar daugiau reiškinių, iš kurių vienas (priežastis) sukelia kitą (padarinį). Kudriancevas: priežastingumas nėra vaizduotės padarinys, bet realiai egzistuojantys gamtos ir visuomenės dėsningumai. * Visuomenė yra istoriškai kintanti visuma, todėl reiškinių priežasčių aiškinimas tinkantis vienam laikui, netinka kitam. * Priežastiniais ryšiais perduodama ne materija ar energija, o informacija. Ši informacija ir visuomeniniai ryšiai pereina per žmogaus sąmonę, tampa žymiai sudėtingesni ir gali kardinaliai keistis. * Visuomeniniame gyvenime ypatingai stipriai veikia atgaliniai ryšiai. Padarinys taip pat veikia priežastį. Priežasčių sampratų todėl yra daug. Bluvšteinas: priežastis - tokie reiškiniai, kurie sukelia nusikalstamumą, dėsningą jo pasikartojimą ir lemia jo egzistavimą 1) absoliuti priežastis - sistema reiškinių, kurių visuma sukelia padarinius; 2) tiesioginė priežastis; 2) speciali priežastis - ta absoliučios priežasties dalis, kuri padarinį sukelia tik esant tam tikroms sąlygoms. Populiariausias tyrimo metodas - priežasčių analizė tam tikrais lygmenimis: 1) žemiausias lygmuo - psichologinis, individualus - konkrečių žmonių padarytų nusikaltimų psichologinės priežastys. Atsakymas: nepakankamas teigiamas asmenybės socializacijos laipsnis, nepakankamai įsisavina visuomenei priimtinas normas arba menkai adaptuojasi. Privati socializacija gali būti negatyvi (subkultūrų teorija). Atsakymas kitam lygmenyje; 2) socialinis lygmuo - jame analizuojami visi visuomeninės sistemos struktūros ydos, trūkumai (socialinės, politinės, ekonominės, dvasinės), kurie veikia asmenybės formavimąsi, jo elgesio motyvaciją; 3) aukščiausias - filosofinis lygmuo (socialistinėje visuomenėje ieškoma atsakymų). Pačia bendriausia forma bet kurios formacijos nusikalstamumo priežastys - objektyviai egzistuojantys socialiniai prieštaravimai: socialistinėje visuomenėje tarp žmonių poreikių ir administracinės komanditinės sistemos suteiktų galimybių patenkinti poreikius; kapitalistinėje visuomenėje tarp visuomeninio pobūdžio gamybos ir privataus darbo rezultato pasisavinimo. Šie prieštaravimai vienos ar kitos formacijos rėmuose yra amžini, nekintantys (kol egzistuos formacija). Šie prieštaravimai realizuojami socialiniame lygmenyje. 70. Pagrindinių tarptautinių organizacijų vaidmuo nusikalstamumo prevencijoje 71. Socialinės krypties teorijos apie nusikalstamumo priežastis 72. Nusikalstamumo prevencija užsienio valstybėse 73. Biopsichologinės krypties teorijos apie nusikalstamumo priežastis 74. Nusikalstamumo priežasčių klasifikavimas; pagrindiniai klasifikavimo kriterijai LR kriminologai pateikia tokią nusikalstamumo priežasčių klasifikaciją: 1) pagal veikimo mechanizmą, sąlygojantys nusikalstamumą socialiniai reiškiniai ir priežastys: - priežastys; - sąlygos; 2) pagal veikimo mastą: - bendrosios viso nusikalstamumo; - atskirų nusikaltimų rūšių; - konkrečių nusikaltimų; 3) pagal turinį: - socialinės; - ekonominės; - ideologinės; - politinės; - socialinės-psichologinės; - kultūrinės; 4) pagal šaltinius: - išorinės; - vidinės. Šis skirstymas ypatingai buvo aktualus socialistinėje visuomenėje (nusikalstamumo priežastys - iš kapitalistinių valstybių). Šiandien - išoriniai labai svarbūs, nes valstybės nėra izoliuotos nuo pasaulio ir poveikis nemažas. Pasaulis veikia per labai daug veiksnių; 5) pagal prigimtį: - objektyvios; neigiami reiškiniai, susiję su socialiniais-ekonominiais prieštaravimais; - subjektyvios; įvairių visuomenės gyvenimo sričių trūkumai. Buvo ir objektyvios-subjektyvios (Drakšienei nepatinka); 6) pagal turinį: - absoliuti priežastis (bendra); - specifinė priežastis. 75. Savivaldos institucijų veikla užkardant nusikalstamumą 76. Nusikalstamumo priežasčių ir sąlygų tapatumo ir skirtingumo veikimo esmė Nusikalstamumas – socialinis reiškinys, negalintis egzistuoti izoliuotai nuo visuomenės gyvenimo. Jis priklausomas nuo kitų socialinių reiškinių egzistavimo ir jų poveikio. Vienas iš kriminologijos uždavinių ir yra suvokti šio socialinio reiškinio kilmę ir kilmės veiksnių veikimo mechanizmą. Kriminologijoje išskiriamos dvi šių veiksnių grupės – priežastys ir sąlygos (nusikalstamumą sukeliančių reiškinių skirstymas į nusikalstamumo priežastis ir sąlygas atsispindi ir galiojančiame Baudžiamojo proceso kodekse – 182 str., 159 str.). Tiek priežastys, tiek sąlygos yra socialiniai reiškiniai. Jų skirtumas – veikimo mechanizmas. Taigi, priežastis- toks socialinis reiškinys, kuris yra vienas iš binarinio ryšio elementų, neišvengiamai sukeliantis nusikalstamumą, kaip savo pasekmę ir lemia jo dėsningą pasikartojimą bei egzistavimą. Tuo tarpu sąlygos – tai tokie reiškiniai, kurie patys savaime nesukelia nusikalstamumo, o tik padeda, palengvina, skatina, užtikrina jo priežasčių atsiradimą ir veikimą. Tai gali būti gamtiniai, socialiniai, techniniai faktoriai. Kaip matome tarp priežasčių ir sąlygų yra labai tampri sąveika. Sąlygos savaime negali sukelti nusikalstamumo, tačiau be jų nusikalstamumo priežastys negali susiformuoti ar būti realizuojamos. Tačiau visados sistemoje “priežastis – sąlyga” yra kokybiniai skirtumai tarp šių dviejų elementų, lemiantys jų vietą. Būtina paminėti, jog priežastys ir sąlygos gali keistis vietomis, tas pats reiškinys, kuris vienomis sąlygomis sukelia padarinius, kitu atveju gali tapti sąlyga. Priežastys - visuma socialiai neigiamų (1) ekonominių, (2) demografinių, (3) ideologinių, (4) socialinių-psichologinių, (5) organizacinių valdymo reiškinių, kurie gimdo ir lemia nusikalstamumą kaip pasekmę. Priežastys: 1) veiksmai, sąlygojantys nusikalstamumą; 2) aplinkybės, lemiančios nusikaltimų padarymą; 3) faktoriai (užsienio kriminologai), lemiantys vieną ar kitą dalyką. Bluvšteinas: priežastis - tokie reiškiniai, kurie sukelia nusikalstamumą, dėsningą jo pasikartojimą ir lemia jo egzistavimą Greta priežasčių, egzistuoja ir sąlygos - tai tokie reiškiniai, kurie patys nesukelia nusikalstamumo, bet (1) padeda, (2) palengvina, (3) skatina ir (4) užtikrina priežasčių veikimą (katalizatorius, paskata). Prie sąlygų priskiriami (1) gamtiniai, (2) socialiniai, (3) techniniai faktoriai. Pačios savaime sąlygos nenulemia, bet padeda realizuoti nusikaltimus. Tas pats reiškinys gali pats realizuoti arba tik padėti realizuoti. 77. Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų veikla užkardant nusikalstamumą Norint užtikrinti efektyvų nusikalstamumo užkardymą, šalyje turi būti tinkamai išvystyta valstybinės valdžios bei valdymo institucijų, privalančių savo kompetencijos ribose imtis prevencinių priemonių nusikalstamumo užkardymui bei efektyviam padarytų pažeidimų išaiškinimui ir kaltų asmenų patraukimui atsakomybėn, sistema. Lietuvoje už tai atsakingos institucijos yra: 1) įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė; 3) teisėsaugos institucijos; 4) kt. valstybinės valdymo institucijos, kurių kompetencijai yra priskirtos funkcijos šioje srityje (pvz. Lietuvos Bankas, Vertybinių popierių komisija bei Draudimo priežiūros tarnyba pinigų plovimo srityje ir kt.). Seimas šioje srityje priima įstatymus, įgalinančius užkardyti nusikalstamumą (tai ir finansavimo šiam reikalui skyrimas, ir užkardymo formų, priemonių bei atsakingų asmenų numatymas ir kt.). Vyriausybė, remiantis Vyriausybės įstatymo 22 straipsniu garantuoja viešąją tvarką, turi teisę steigti bei reorganizuoti įstaigas prie Vyriausybės ir ministerijų (tarp jų ir tas, kurių kompetencijai yra priskirtas nusikalstamumo užkardymas) ir kt. Teisėsaugos institucijos – 79 klausimas. Prie kitų valstybinės valdžios institucijų priskirtinos įstaigos, užsiimančios nusikalstamumo prevencijos priemonių rengimu (kaip jau buvo minėta, pvz. Lietuvos Bankas rengia metodines rekomendacijos pinigų plovimo prevencijos klausimais bankinės veiklos srityje), specialios įvairių sričių priežiūros institucijos (Vertybinių popierių komisija, Konkurencijos tarnyba ir pan.) bei kt. 78. Bendrosios ir konkretaus nusikaltimo priežastys Pagal veikimo mastą nusikalstamumo priežastys skirstomos į: 1) bendras nusikalstamumo priežastys; 2) atskirų nusikaltimų rūšių priežastys; 3) konkrečių nusikaltimų priežastys. Priežasčių skirtingumas, bet tuo pačiu ir jų sąveika nusikalstamumo visumos, atskirų nusikaltimų rūšių bei konkrečių nusikaltimų požiūriu, atspindi sudėtingą dialektinį ryšį tarp bendro, specialaus ir vienetinio. Aukščiausiame lygyje yra nusikalstamumo bendrosios priežastys – tai maksimaliai konkretizuotos atskirų nusikaltimų priežastys. Toliau eina atskirų nusikaltimų rūšių, pvz. smurtinio nusikalstamumo, nepilnamečių nusikalstamumo ir pan. priežastys, būdingos tik šiai nusikaltimų rūšiai. Pagal kiekį ir turinį visų trijų lygių nusikalstamumo priežastys nesutampa. Atsižvelgiant į įvairias kriminologijos kryptis, šiai klasifikacijai yra skiriama daugiau ar mažiau dėmesio. Pvz., sociologinės krypties mokslininkai teigia, jog bendrų visoms nusikaltimų rūšims priežasčių nėra ir negali būti. Pasak jų, kažin ar įmanoma nurodyti faktorius, kurie tuo pačiu metu galėtų sukelti ekonominius ir lytinius nusikaltimus. Taip yra vien dėl to, kad ekonominiai nusikaltimai yra žymiai artimesni leistinoms ekonominio elgesio formoms, o lytiniai nusikaltimai – leistinoms lytinio elgesio formoms, negu kad ekonominiai nusikaltimai lytiniams. Tuo tarpu norminės kriminologijos šalininkai šiai klasifikacijai pritaria. 79. Teisėsaugos institucijų veikla vykdant nusikalstamumo prevenciją Viena iš valstybės valdymo institucijų kategorijų, vykdančių nusikalstamumo prevenciją, yra teisėsaugos institucijos, kadangi teisėsauga pagal turinį savyje jungia ir nusikalstamumo priežasčių aiškinimąsi, ir jų šalinimą. Prie šios kategorijos priskirtinos: 1) Vidaus reikalų ministerija ir jai pavaldžios institucijos (Policijos departamentas, Tardymo departamentas ir kt.); 2) Prokuratūra; 3) STT; 4) Teisingumo ministerija; 5) Teismai. 6) kt (Saugumo departamentas ir pan.) Vidaus reikalų ministerija bei Teisingumo ministerija nusikalstamumo prevencijos srityje rengia įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, priima jos kompetencijai priskirtus šioje srityje teisės aktus bei yra atsakinga už šių teisės aktų vykdymą. Remiantis Baudžiamojo proceso kodeksu, tiek Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos, tiek STT, tiek prokuratūra ar kt. teisėsaugos institucijos baudžiamosios bylos parengtinio tyrimo metu bei teismas bylos nagrinėjimo metu, privalo išsiaiškinti tiriamo nusikaltimo padarymo priežastis bei sąlygas bei imtis veiksmų joms pašalinti savo kompetencijos ribose. 80. Vidinės ir išorinės nusikalstamumo priežastys Pagal šaltinius nusikalstamumo priežastys skirstomos į: 1) vidines; 2) išorines. Vidinės priežastys – tai valstybės vidaus socialiniai reiškiniai, neišvengiamai sukeliantys nusikalstamumą kaip savo pasekmę ir lemiantys jo dėsningą pasikartojimą bei egzistavimą. Išorinės priežastys – tai kitose valstybėse egzistuojantys socialiniai reiškiniai, neišvengiamai sukeliantys Lietuvoje nusikalstamumą kaip savo pasekmę ir lemiantys jo dėsningą pasikartojimą bei egzistavimą. Šitas skirstymas ypač buvo akcentuojamas tarybiniais laikais, kadangi viso “blogio” šaltiniais tuo metu buvo laikomos kapitalistinės valstybės. Dabartiniu metu, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą ir kitus tarptautinius junginius, išoriniai socialiniai reiškiniai taip pat turėtų būti svarbūs, tačiau šis klasifikavimas dėl jo akivaizdaus dirbtinumo neturėtų būti teikiama didelė reikšmė. 81. Policijos atskirų tarnybų, penitenciarinių ir specialiųjų auklėjimo įstaigų prevencinė veikla 82. Ankstyvoji nusikalstamumo prevencija: jos esmė ir šios prevencijos priemonių taikymo kryptys 83. Pagrindinės nusikalstamumo priežasčių veikimo sferos Nusikalstamumo veikimo sferas: 1) ekonomika; 2) politika - šalies politikos problemos; 3) socialinė sfera - nedarbas, staigus gyvenimo lygio nuosmūkis; 4) kultūrinė sfera - naujos, neįprastos moralinės nuostatos; 5) teisinė sfera - nuolatinė teisės institucijų reforma, teisės aktų kaita ir t.t. Anomijos, antropologijos, ekonominio priežastingumo, marksistinė, socialinės kontrolės, stigmatizacijos, socializacijos, subkultūrų teorijos bando atskleisti nusikalstamumo priežastis. Kiekviena teorija turi dvi pagrindines funkcijas: 1) aiškinamąją (kodėl nusikalstamumas egzistuoja dabar) ir 2) prognistinę (ar egzistuos ateityje). I. Ekonominiai santykiai ir nusikalstamumas (ekonominių priežasčių sritis). Pirmiausiai kriminologai ieško nusikalstamumo priežasčių ekonominiuose santykiuose, (1) įvairiuose prieštaravimuose, (2) ūkiniame, mechaniniame disbalanse, (3) socialinio produkto paskirstymo disbalanse. Ekonominiai santykiai, kaip ir visi reiškiniai, yra kelių lygmenų. Esminę reikšmę nusikalstamumui turi aukščiausias ekonominių santykių lygmuo valstybiniu požiūriu - įvarios krizės, perversmai, nes jie lemia žemesnių lygmenų padėtį. ‘Socializmo ekonominė sistema negimdo nusikalstamumo’ - esminis socializmo teiginys. ‘Būtis nulemia sąmonę’ - marksistinis teiginys. Ekonominiai santykiai nepriklauso nuo subjektų asmeninių nuomonių ar veiklos. Ekonominių santykių prieštaringumas, nesvarbu, ar tai rinkos ekonomika, ar socialistinė, lemia nusikalstamumą: 1. Rinkos ekonominiai santykiai buvo glaudžiai susiję su nusikalstamumu. Pati jų pradžia yra tampriai susijusi: 1) t.y. su atsirandančia konkurencija, kurios nebuvo socializmo sąlygomis, t.y. su daromu spaudimu konkurentui ir ta konkurencija yra labai ryški; 2) darbo jėgos pertekliu; 3) didesnio pelno mažesnėmis sąmatomis paieška - noras praturtėti labai didelis ir tai gimdo atskiras nusikaltimų rūšis. Rinkos ekonomika lemia žmonių pasiskirstymą į sluoksnius pagal turtą ir socialinę padėtį. Rinkos trūkumai akivaizdūs ir ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse pinigų vaikymasis labai nuskurdina dvasinį gyvenimą ir tai atsiliepia nusikalstamumui. 2. Socialistinė komanditinė ekonomikos sistema. Socializme žmonių gyvenimo lygis buvo maždaug vienodas; tačiau planinis ūkis ir tų planų nuleidimas iš viršaus, jų netinkamas vykdymas ir sąlygojo nusikalstamumą nuo aukščiausių sluoksnių. Išvada: nėra nei vienos ekonominės formacijos, kurią mes galėtume idealizuoti, kuri nebūtų laisva nuo neigiamų pasekmių ir prieštaravimų, ir kuri neturėtų įtakos nusikalstamumui. Ekonominiai santykiai paliečia kiekvieną žmogų, kuris gyvena valstybėje. Rinka - tai ne tik prekės ir paslaugos, bet ir darbo žmonių rinka. Dabar LR-oje turime pačią ryškiausią bedarbystės formą. Bedarbystė turi labai didelę reikšmę nusikalstamumui, nors negalima sakyti, kad kiekvienas bedarbis - nusikaltėlis. Maisto ir pramoninių prekių trūkumas būna ne tik atskirų nusikaltimų priežastimi, bet ir nusikaltimų motyvacija. Atotrūkis tarp skurdžių ir turtuolių pragyvenimo lygio. Viename poliuje egzistuoja nusikalstamumas dėl skurdo, o kitame dėl nevaržomo potraukio valstybės ar visuomenės sąskaita gauti kuo didesnį pelną. Ekonominiai nusikaltimai gali peraugti į savanaudiškus, smurtinius, kartu labai auga nusikaltimų tarnybai skaičius. Balzakas: ’po kiekvienu užgyventu didžiuliu turtu slypi nusikaltimas’. Nėra vienareikšmiško ryšio tarp ekonomikos ir nusikalstamumo. Ekonominiai santykiai nulemia nusikalstamumą kaip socialinį reiškinį, bet netiesiogiai nulemia žmogaus elgesį. Viskas vyksta per žmogaus sąmonę. Turtingųjų sluoksnio nusikalstamumas: turėdami dideles lėšas, gali manipuliuoti turtais; būdami tam tikro visuomenės sluoksnio viršūnėje jie nustoja laikyti nusikaltimą nusikaltimu. Metle: ‘staigus perėjimas iš turto į skurdą visada lydimas nusikaltimo’. Skurdas - santykinė kategorija. Skurdą žmonės suvokia subjektyviai. Skurdas paprastai apibūdinamas (1) atitinkamu pragyvenimo lygiu visuomenėje, ir (2) žmogaus subjektyviu to skurdo įvertinimu (jei vienam žmogui tai yra skurdas, tai kitam - prabanga). Užsienyje yra susikūrusios 3 teorijos: 1. Depresijos - ekonominio suklestėjimo metu nusikalstamumas mažėja, o ekonominių krizių metu - auga. 2. Ekspancijos - vystantis ir gerėjant ekonomikai nusikalstamumas auga, o jai smunkant - mažėja. Ekonomikos suklestėjimo metu ekonominės, materialinės gėrybės tampa labiau pastebimos ir prieinamos žmonės, kurie jų negali pasiekti legaliu būdu, stengiasi pasiekti nelegaliai. 3. Kombinuotoji - bet koks ekonominės situacijos pasikeitimas turi įtakos nusikalstamumui; esminiai momentai: 1) šiuolaikinė industrija gimdo naujus norus, poreikius ir viltis; dalis visuomenės orientuojasi į aukštesnės klasės standartus (jų gyvenimo būdas yra daugiausiai reklamuojamas ir propaguojamas); 2) objektyvusis skurdas neskatina nusikalstamumo augti tol, kol visi visuomenės nariai yra vienoje materialinėje padėtyje (Kinija). Nusikalstamumas padidėja tada, kai atskiri žmonės tampa bedarbiais ir sąlyginiai skurdžiais; 3) sunkiose sąlygose nusikaltimai padaromi dėl materialinių gėrybių trūkumų, o kylant pragyvenimo lygiui, žmonės stengiasi pataisyti savo materialinę padėtį. II. Socialiniai santykiai ir nusikalstamumas 1. Makro lygiu - žmogaus santykiai su visuomene ir valstybe, įskaitant (1) išsilavinimą, (2) specialybę, (3) darbą ir (4) jo visuomeninę padėtį kaip individo. Žmogaus teisių ir laisvių nepaisymas dažniausiai susijęs su nusikalstamais valdymo metodais. Nacionalinė ir socialinė lygybė. Pabrėžiamas ne biologinis rasių pasiskirstymas, o socialinė padėtis. Priklausomai nuo odos spalvos žmonės pakliūva į tam tikrą sluoksnį. Tautybė (politizuota); nusikaltėlių pasiskirstymas pagal tautybę panašus į pasiskirstymą į socialinius sluoksnius pačioje tautybėje. Tautinių problemų kyla ten, kur kyla prieštaravimai. Socialiniai santykiai nusikalstamumui turi įtakos net tada, kai susiję su ekologine sfera. Nepakeliamos gyvenimo sąlygos turi įtakos nusikalstamam konkrečių žmonių elgesiui. Žmogui sunku prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, pvz. kenčia psichinė sveikata, kyla alkoholizmo lygis (Černobylis, Sibire kertama tundra). 2. Mikro lygyje - nepasitenkinimas savo socialiniu statusu, tuo kuo jie yra, konfliktinėmis situacijomis, nusikalstami pareigūnų veiksmai, nepasitenkinimas išsilavinimu, darbu, dėl daugelio kitų aplinkybių. Praktikoje įrodytas teiginys. Nepasitenkinimas neturi tiesioginio ryšio su nusikalstamumu (=skurdui). Esminė nusikalstamumo ir konfliktų priežastis - socialinis neteisingumas. Yra įvarių visuomenės grupių, kurios veikiamos tų pačių socialinių sąlygų, bet turi atskirų grupinių interesų. Prieštaravimų tarp atskirų grupių interesų negalima ignoruoti. Ne visi konfliktai gimdo nusikalstamą elgesį, bet labiausiai - aštrūs. Blogiausia, kai vieno sluosknio neapykanta kitam kurstoma sąmoningai, pasitelkus žiniasklaidą. Lansbergis: ‘niekada nebūsim lygūs’. Visuomeniniai sluoksniai turi toleruoti vienas kitą. Nusikaltimų motyvai yra susiję su žmogaus priklausymu vienai ar kitai socialinei grupei. Dėsningumai: kuo žemesnis nusikaltėlių kultūros lygis, išsilavinimas, tuo agresyvesni ir primytyvesni savo motyvacija jų nusikaltimai. Kuo aukštesnis kultūros lygis, išsilavinimas, tuo nusikaltimų būdai rafinuotesni, bet ne mažiau pavojingesni. Žemiausias socialinių santykių lygmuo - žmogaus asmeninė aplinka: šeima, draugai ir t.t. Toje artimiausioje aplinkoje susikerta interesai, kas baigiasi nusikaltimu. Daugiausia smurtinių nusikalstimų dėl tarpasmeninių santykių. Šeimos atmosferą nulemia (1) materialinė padėtis, (2) šeimos išsiauklėjimas, (3) dorovinės nuostatos, (4) psichologinis suderinamumas. Būtent materialinės sąlygos formuoja draugų ratą, išsilavinimą, padeda vystytis dvasiniam pasauliui. 84. Prevencijos priemonių klasifikavimas. Klasifikavimo kriterijai 85. Prevencinių priemonių klasifikavimas pagal jų taikymo subjektus 86. Šeimos įtaka nusikalstamam kaltininko elgesiui 87. Mikroskopinės aplinkos įtaka nusikalstamam kaltininko elgesiui 88. Nusikalstamumo priežasčių kaita įvairiais mūsų visuomenės raidos etapais 89. Pagrindinės nusikalstamumo prevencijos prielaidos 90. Tarptautinis kai kurių nusikalstamumo priežasčių pobūdis, jų plitimo tendencijos 91. Pagrindiniai reikalavimai taikomi nusikalstamumo prevencijos priemonėms 92. Narkomanijos plitimo priežastys ir tendencijos 93. Nusikalstamumo prevencijos samprata ir pagrindinės jos kryptys 94. Nusikalstamumo prevencija užsienio valstybėse 95. Kalėjimų subkultūros įtaka nusikalstamam elgesiui Subkultūrų teorija. Subkultūra padeda sušvelninti anomiją: leidžia žmonėms pakilti savo subkultūroje. Ryškiausiai ji matosi ir atsiskleidžia kalėjimuose, kariuomenėje. Susideda iš skirtingų aplinkų, gyvenimo filosofijos, tačiau per įvairiausius draudimus, įpareigojimus, sankcijas, reglamentuojančias normas perima subkultūrą. Svarbiausia yra aplinkos hierarchija, per ją pasidalina vaidmenis, kad jie yra subkultūroje. Visa tai formuoja visų jų psichologinį ir egzistavimo pagrindą. Normų, kurios egzistuoja laisvės atėmimo vietose privalo laikytis kiekvienas, net jei jos nepriimtinos. Šiuo metu jie visi yra mūsų visų opozicijoje. Subkultūra yra ne tik jų gyvenimo pagrindas, bet ir gynyba. Jų normos yra skirtingos nuo visos valstybės normų. Svarbi nusikaltėlių vidinė konsolidacija (mes ir jie - neteisti). Nuo to priklauso nuteistojo požiūris į save ir kitus (visi išėję laiko save aukščiau už kitus - yra vertingesnė žmonių kategorija, turinti didelę patirtį). Vertina savo patyrimą ir tai pasireiškia jų išoriniam elgesyje, atsiliepia jų sąmonėje, pasaulėžiūroje - veikia neigiamai. Subkultūra kompensuoja laisvės atėmimo vietoje patirtus suvaržymus. Mano, kad tik savo aplinkoje gali būti suprastas, taip formuojamas priešiškumas. Taisyklės laisvės atėmimo vietose: 1) nuteistieji turi atsakyti už savo žodžius (negali įžeisti); turi dalintis tuo ką turi su savo kameros draugais; 2) laikyti nuo administracijos paslaptyje visus asmeninius santykius; 3) nesikreipti į administraciją sprendžiant vidaus konfliktus; 4) pranešti vieni kitiems apie asmens priklausymą nuskriaustiesiems; 5) draudžiama asmeniniais sumetimais bendradarbiauti su administracija (nusižudo, nes negali pasiskųsti; suspardo mirtinai, nes nesišaukia pagalbos); 6) imti iš atstumtojo daiktus ar duoti draudžiama; 7) imtis veiksmų nesuderinus su lyderiais negalima. Tokios taisyklės priklauso nuo amžiaus, kalėjimo režimo, šalies. Daugiausia tyčiojamasi bendrojo režimo kalėjimuose (prisipažįsta dėl kitų nusikaltimų, kad gautų griežtesnį režimą). Įkalinti stengiasi laikytis bendražmogiškų taisyklių. Turtingieji nori išplėsti savo laisvę, bendradarbiauja su administracija, iš kitos pusės - perka elitinius nusikaltėlius. Vargšai ir ten yra opozicijoje ir bando patekti į elitinį sluoksnį panaudodami masę nuteistųjų. Kartai pavyksta nugalėti elitinius kalinius. Vyksta nuolatinė kova. Elitiniams mažiausiai galioja normos ir jie kartais patys bando sukurti savo taisykles. 96. Socialinio ir biologinio pradų santykis nusikaltėlio asmenybėje Kiekviena kriminologijos teorija savaip traktuoja asmenybę. Tačiau visos jų pripažįsta, jog jeigu tam tikri faktoriai veikia kaip nusikaltimų darymo stimulas, vadinasi kai kurie žmonės turi tam tikrų savybių, skatinančių jautrumą šių faktorių poveikiui. Jeigu žmonės neturėtų tų savybių, šie veiksniai nebeveiktų. Sociologinės asmenybės teorijos akcentuoja socialinio asmens prado įtaką jo vienokio ar kitokio elgesio, taip pat ir nusikalstamo, pasirinkimui. Žmogaus socialinis pradas pasireiškia tuo, kad jis nėra gyvenantis ir negali gyventi izoliuotai. Todėl didelę reikšmę žmogui, jo savijautai ir elgesiui turi santykiai su įvairiomis socialinėmis institucijomis (mokykla, šeima, darbo kolektyvas, religinės bendruomenės ir pan.). Šios teorijos atstovai teigia, jog kuo glaudžiau žmogus susijęs su socialinių institucijų veikla, tuo pastoviau jis laikosi tų institucijų socialinių normų ir atitinkamai – tuo mažesnė tikimybė, kad jis tas normas pažeis. Socialiniai ryšiai, siejantys žmogų su viena ar kita socialines grupe, jį tarsi palaiko, padeda tų socialinių normų jam laikytis. Šie ryšiai yra ir psichinio žmogaus pastovumo pagrindas. Jų susilpnėjimas sukelia anomiją, kurios sąlygomis individas lengviau pažeidžia socialines normas, tampa žymiai nepastovesnis, linkęs į savižudybę, psichinius susirgimus, alkoholizmą, narkomaniją, nusikaltimą ir pan. Biologinės asmenybės teorijos (pradininkas Č. Lombrazo) akcentuoja biologinį žmogaus pradą, jo biologines ypatybes. Šių teorijų tikslas – paaiškinti, kokia biologinių veiksnių įtaka formuojantis nusikalstamam elgesiui. Atlikti tyrimai patvirtino nemažą biologinių veiksnių reikšmę asmenybei. Buvo patvirtinta tai, kad tų pačių bruožų ugdymas, priklausomai nuo įgimtų biologinių savybių, vienam \mogui gali būti labai sunkus, kitam – ne. Tačiau nepasitvirtino pagrindinis biologinių teorijų teiginys, jog egzistuoja tam tikras specifinis žmogaus tipas, kuriam besiformuojant lemiamą vaidmenį vaidina biologiniai veiksniai, ir būtent tas asmenybės tipas labiausiai linkęs į nusikaltimus. Iš tikrųjų biologinių veiksnių poveikio mechanizmas yra visai kitoks. Biologiniai veiksniai nusikalstamą elgesį tik kartu su socialiniais veiksniais. Svarbu ir tai, kad biologinių veiksnių reikšmė, veikimo pobūdis priklauso nuo visuomeninių sąlygų. Įvairios visuomeninės sąlygos gali smarkiai skirtis pagal reikalavimus, keliamus žmogui. Priklausomai nuo to, kokie asmenybės bruožai pageidaujami, tų pačių biologinių savybių žmonės gali neturėti didesnių keblumų vienoje visuomenėje ir turėti didelių sunkumų kitoje. Kalbant apie biologinį asmenybės pradą, pažymėtina, jog biologinė žmogaus prigimtis nesuteikia ir negali suteikti jam orientyrų baudžiamųjų normų atžvilgiu, kadangi šios normos yra grynai socialinio pobūdžio. Šios normos – tai įvertinimas, kurį visuomenė skiria tam tikriems elgesio variantams. Šie vertinimai nėra pastovūs, ilgainiui keičiasi – pasikeitimai susiję ne su žmogaus, kaip biologinės būtybės, o su socialinių sąlygų kitimu. Socialinio ir biologinio pradų santykis asmenybėje domina daugelio sričių specialistus: biologus, sociologus, medikus, teisininkus ir kt. Kriminologine prasme šios problemos nagrinėjimo svarbą sąlygoja: 1) smurtinio (ypač buityje) nusikalstamumo, recidyvo, nepilnamečių nusikalstamumo, neatsargaus nusikalstamumo, susijusio su padidinto pavojaus šaltinių naudojimu, kuo nuodugnesnio paaiškinimo būtinybė bei 2) būtinybė tolesnio kaip įmanoma efektyvaus visų rūšių ir formų užkardymo nusikaltimų, labiausiai susijusių su asmeninėmis nusikaltėlio savybėmis. Kiekvieno žmogaus socialinis pradas yra užprogramuotas išorinio pasaulio, kuris, pasireikšdamas per jo intelektą ir jausminę-emocinę sferą, palaipsniui tampa vidiniu asmenybės turiniu. Biologinis pradas veikia kaip materialinė socialinio asmenybės prado vystymosi prielaida (sąlyga). Svarbi asmenybės biologinių faktorių įtakos nusikalstamam individo elgesiui tyrimų kryptis susijusi su atvejais, kuomet nusikaltėlis turi fizinių ar psichinių anomalijų, kurios įtakoja jo elgesį, lengvina ar stimuliuoja kriminogeninių asmeninių orientacijų veikimą. Prie psichinių anomalijų priskiriama: psichopatija, alkoholizmas, narkomanija, silpnaprotystė debilumo forma, centrinės nervų sistemos sutrikimai. Šios anomalijos mažina asmens pasipriešinimą susidariusių situacijų (tarp jų ir konfliktinių) poveikiui; sudaro kliūtis vystytis socialiai naudingiems asmenybės bruožams, adaptuotis išoriniame pasaulyje; silpnina individo vidinės kontrolės (savikontrolės) mechanizmą; lengviną atsitiktinių (tarp jų ir neteisėtų) veiksmų realizavimą. Tokiu būdu, nurodyti psichiniai nukrypimai gali iš esmės įtakoti socialiai neteisingą asmens vystymąsi bei nulemti jo elgesį. Kita vertus, psichinės anomalijos viso asmenybės turinio neužpildo. Esant tam tikroms psichinėms anomalijoms, kurios nedaro žmogaus nepakaltinamu, išlieka bendri suvokimo mechanizmai, kurių reikalauja baudžiamoji teisė, ir galimybė valdyti savo elgesį. Todėl lemiamą reikšmę turi socialinės aplinkybės, kuriomis ir pasireiškia psichinės anomalijos. Tas pats pasakytina ir apie genetinį faktorių – tiesiogiai jo sieti su nusikaltimo padarymu negalima, kadangi žmogų veikia ne tik įgimti, bet ir įgyti dalykai. 97. Nusikaltėlių asmenybės samprata. Jos nagrinėjimo ribos Baudžiamoji teisė asmenybės definicijos nepateikia. Pateikiama tik subjekto (pakaltinamas, įstatymo nustatyto amžiaus sulaukęs asmuo, kaltas nusikaltimo padarymu) samprata. Kriminologijoje asmenybė apima kiekvieną žmogų. Nagrinėjama: 1) asmenybės esmė; 2) asmenybės formavimo ypatumai ir mechanizmas; 3) stengiamasi atskleisti tas savybes, kurios tam tikroje situacijoje skatina nusikalstamą asmens elgesį. Rusų kriminologai nusikaltėlio asmenybę apibrėžia kaip tam tikrų savybių ir santykių, apibūdinančių abstraktų baudžiamosios teisės pažeidėją, visumą. Ši samprata kritikuojama, kadangi neapima individo bruožų, požymių. A. Čepas pateikia tokį nusikaltėlio asmenybės apibrėžimą: tai socialinių ir socialiai reikšmingų savybių, požymių, ryšių ir santykių visuma, apibūdinanti asmenį, jo kaltę baudžiamojo įstatymo pažeidimu ir kartu su kitomis sąlygomis bei aplinkybėmis daranti įtaką jo antivisuomeniniam elgesiui. Žmogaus elgesys nėra vien tik automatiškas reagavimas į išorines aplinkybes. Kriminologai pabrėžia, kad žmonių elgesys tam tikromis aplinkybėmis skiriasi. Renkantis vienokį ar kitokį poelgį įtakos turi vidinės savybės, emocijos ir pan. Apie nusikaltėlio asmenybę galima kalbėti tik tuo atveju, kai asmuo padaro nusikaltimą, t.y. kuomet jis tampa nusikaltimo subjektu baudžiamosios teisės prasme iki kol atlieka bausmę. Nusikaltėlio asmenybė – tai visuma neigiamų kriminogeninių asmenybės bruožų, kurie nulemia ar gali nulemti nusikaltimo padarymą. Reikšmė. Nusikaltėlių asmenybės (iš)tyrimas būtinas nustatant nusikaltimo padarymo priežastis. Konkrečių nusikaltimų padarymo priežastys – tai visų pirma kriminogeninė asmens elgesio motyvacija bei įvairios socialiai neigiamos ypatybės, kurios sąveikauja su kriminogeninėmis individo aplinkos ir susidariusios situacijos sąlygomis. Šių priežasčių išsiaiškinimas sudaro specialiosios, tuo pačiu ir individualiosios, nusikalstamumo prevencijos pagrindą, kurios esmė – kriminogeninių asmenybės savybių korekcija bei individo tolesnio vystymosi ir gyvenimo veiklos normalizavimas. Nusikaltėlio asmenybės kriminologinis nagrinėjimas vyksta trimis lygmenimis: 1) individualus lygmuo – nukreiptas nustatyti konkretaus nusikaltėlio charakterio savybėms (ypatybėms); svarbus tuo, kad padeda nustatyti efektyvias individualios nusikalstamumo prevencijos priemones bei metodus; 2) grupinis lygmuo – nagrinėjamos atskiros nusikaltėlių kategorijos ir tipai; svarbus nustatant atskirų nusikaltimų rūšių prevencijos priemones bei šias priemones įgyvendinant; 3) tiriama nusikaltėlio kaip “nusikalstamumo subjekto” apskritai asmenybė; tokie tyrimai padeda išsiaiškinti pačias bendriausias nusikaltėlio asmenybės savybes, elementus, struktūrą, nustatyti pačias bendriausias nusikalstamumo priežastis ir sąlygas bei šio reiškinio prevencijos priemones. Pati bendriausia nusikaltėlio asmenybės charakteristika apima tik tuos požymius, kurie apibūdina “nusikaltėlio” apskritai sampratą bei skiria asmenis, padariusius nusikaltimus, nuo visų kitų (ne nusikaltėlių). 98. Viktimologinių duomenų naudojimas nusikalstamumo prevencijai Viktimologiniai tyrimai – tai viena iš kriminologinio tyrimo krypčių. Tokie tyrimai sudaro galimybę realiau įvertinti nusikalstamumo būklę, ypač latentinę jo dalį, išsiaiškinti nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų padarymo būdingesnes situacijas, sąlygas bei aplinkybes, reikšmingas šio reiškinio prognozei ir prevencijai, taip pat sukaupti tikslesnę informaciją apie nusikaltimais padaromą fizinę, turtinę ir moralinę žalą. Viktimologinių tyrimų metu surinkti duomenys reikalingi organizuojant priemones nusikaltimų aukoms padėti, kitoms nusikalstamumo socialinėms pasekmėms neutralizuoti. Viktimologija – tai nusikalstamumo prevencijos priemonių nustatymo bazė. Tai pagrindinė jos reikšmė. Uždavinys – nustatyti pagrindines viktimologinės prevencijos bei nusikaltimų padarinių mažinimo kryptis. Nusikalstamumo prevenciją galima plėtoti dviem kryptim: 1) per nusikaltėlio asmenybės formavimosi prevenciją ir 2) per asmens tapimo auka prevencija. Darytina prielaida, jog toks dualistinis poveikis yra efektyvesnis. Viktimologinė prevencija reiškia viktimizacijos (socialinių procesų, kuriančių bei formuojančių auką) ir viktimiškumo (vidinės aukos savybės, aukos polinkio tapti auka dėl vienokių ar kitokių priežasčių) prevenciją, t.y. ir bendro pobūdžio, ir labiau individualizuotą asmens tapimo auka prevenciją. Valstybės socialinėje politikoje turi būti numatyta bendroji viktimizacijos procesų prevencija arba tų procesų intensyvaus pasireiškimo mažinimas ir jų masto siaurinimas. Labiau individualizuota prevencija iš dalies apima atskirų socialinių grupių ir atskirų konkrečių asmenų viktimiškumo prevenciją. Visa ši veikla gali būti skirstoma į: 1) ankstyvąją viktimizacijos (ir viktimiškumo) prevenciją; 2) pirminę viktimizacijos (ir viktimiškumo) prevenciją; 3) antrinę viktimizacijos prevenciją.. Ankstyvoji viktimizacijos ir viktimiškumo prevencija apima visas bendro (ir individualaus) pobūdžio pastangas netapti nusikaltimo ar kitokio teisės pažeidimo bei kitų socialinių procesų vyksmo auka, jeigu formuojasi ir atsiranda neigiamų pasekmių. Pirminė viktimizacija apima tiesioginius socialinius nusikaltimo padarinius – nusikaltimo auką (aukas) ir jai (joms) padarytą konkrečią žalą. Antrinė viktimizacija apima viktimizaciją, kurią nusikaltimo auka patiria vykdant baudžiamąjį teisingumą arba kurią jam suteikia kita socialinė aplinka. Be to, antrinė viktimizacija apima visus kitokio pobūdžio netiesioginius nusikaltimo padarinius – socialinę, fizinę, dvasnę, moralinę, materialinę žalą, kurią patiria nusikaltimo auka (aukos), jų artimieji, liudytojai, kiti žmonės ar juridiniai asmenys, taip pat visuomenė ir valstybė apskritai. Antrinė viktimizacija taip pat apima nusikaltimų baimės įvairaus pobūdžio apraiškas su neigiamais padariniais visuomenei ir kiekvienam individui apskritai. Nusikaltimų aukų prevencijos ir viktimologinės nusikalstamumo prevencijos problema nagrinėjama iš esmės ne kaip ankstyvoji, o kaip pirminė ir antrinė prevencija, t.y. siekiant užtikrinti, kad būtų visapusiškai kompensuota nusikaltimų aukų patirta žala ir užkirstas kelias tolesniam šių aukų viktimizacijos procesui. Pirminės ir antrinės viktimizacijos prevencijos turinį sudaro labai plati socialinės pagalbos nusikaltimų aukoms veikla: atitinkamų įstatymų, garantuojančių visapusiška jų pažeistų teisių atkūrimą, bei atitinkamų žalos kompensavimo taisyklių rengimas, baudžiamojo teisingumo sistemos tobulinimo viktimologiniai aspektai, praktinė pagalba nusikaltimų aukoms ginant savo teises ir šalinant fizinės bei dvasinės sveikatos ir pusiausvyros sutrikimus, neatidėliotina materialinė pagalba ir laikino prieglobsčio suteikimas, tarpininkavimas tarp nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio sprendžiant aktualius materialinius ir psichologinius kompensavimo ir reabilitacijos dalykus ir pan. Taigi prevencinė veikla kovojant su nusikalstamumu nukreiptina ne tik į asmenis, padariusius ar galinčius padaryti nusikaltimus, bet ir į asmenis, kurie gali tapti nusikaltimo aukomis. Iš vienos pusės, viktimologija siekia įvertinti nusikaltimo auką kaip aktyvų nusikalstamos veikos dalyvį, laikydama jį vienu iš nusikaltimo padarymo proceso subjektų. Tiriamas elgesys bei nustatoma kaltė asmens, kuris pats ir nukentėjo nuo nusikaltimo. Iš kitos pusės, užkertant kelią nusikaltimui, svarbu informuoti potencialias nusikaltimo aukas apie nusikaltimo padarymo metodus, apie polinkio į viktimizaciją sumažinimo galimybes apie eliminavimą (sumažinimą) galimybių patekti į viktimologines situacijas. (papildoma info) 1998 metais buvo sukurta ir 1999 metais buvo planuojama įvesti Vidaus reikalų ministerijos struktūrose nukentėjusiojo fizinio asmens statistinė kortelė. Ją panaudojant buvo tikimasi kaupti oficialiai registruotą statistinę informaciją apie nusikaltimų aukas. Tačiau ši kortelė nebuvo įvesta nuo 1999 metų sausio 1 d. ir dar nėra įvesta iki šiol. Kriminologiniu požiūriu labai svarbi informacija nėra kaupiama, nors prielaidos tam buvo sukurtos. 99. Viktimiškumo priežasčių įtaka nusikalstamumui Tikimybė tapti nusikaltimo auka priklauso nuo ypatingo fenomeno – viktimiškumo, kuris apibrėžiamas kaip atitinkama asmenybės, socialinio vaidmens ar socialinės situacijos savybė, kuri provokuoja ar palengvina nusikalstamą elgesį. Viktimiškumas priklauso nuo įvairių faktorių (tiek objektyvių, tiek subjektyvių): 1) asmeninių charakteristikų; 2) pareigūno teisinio statuso, tarnybinių specifinių funkcijų, materialinio aprūpinimo ir apsaugos lygio; 3) situacijos konfliktiškumo laipsnio, vietos ir laiko ypatybių, kurioms esant ši situacija vyksta. Viktimiškumo dydis gali kisti: jo didėjimas vadinamas viktimizacija, o mažėjimas – deviktimizacija. Veikiant viktimiškumą sąlygojančius faktorius, galima jį mažinti, o tuo pačiu veikti ir nusikalstamumą. Ieškant konkretaus nusikaltimo sąlygų ir priežasčių, reikia turėti omeny ir viktimologinį faktorių, t.y. nukentėjusiojo asmenybės ir elgesio vaidmenį nusikaltime. Svarbi psichinė paties nukentėjusiojo būsena, taip pat ryšys tarp nusikaltėlio psichologijos bei aukos socialinės psichologijos, aukos asmeninių bruožų ypatumai, ryšys su nusikaltimu. Esama nuomonių, kad kai kurie žmonės yra linkę tapti aukomis. Tokio polinkio priežastys gali būti: aukos asmenybė, aukos ir nusikaltėlio santykiai, situacija, kurioje atsiduria auka arba bendra socialinė kultūrinė ar kitokia sistema, kurioje gyvena žmogus. Tad nusikaltimo auka (viktimologiją pripažįstant kriminologijos dalimi) vertintina kaip faktorius genetiškai bei dinamiškai veikiantis nusikalstamumą. Aukos elgesys bei vienokį ar kitokį tą elgesį sąlygojantys veiksniai turi įtakos nusikaltėlio elgimuisi, nusikaltimui, nusikalstamumo dinamikai, jo kontrolei. 100. Atskirų nusikaltimų rūšių viktimiškumo ypatumai Viktimiškumas – tai vidinė aukos būsenos charakteristika, vidinė aukos savybė, tikimybės tapti auka išraiška, asmens polinkis tapti auka dėl vienokių ar kitokių jai būdingų priežasčių. Viktimiškumas priklauso nuo įvairių tiek objektyvių, tiek subjektyvių aplinkybių, viena ar kita linkme nukreipiančių nukentėjusiojo elgesį, kuris labai dažnai išprovokuoja ar palengvina nusikalstamų ketinimų jo atžvilgiu realizavimą. Aukos vaidmuo nusikalstamame elgesyje gali būti labai skirtingas (vienas nukentėjusiuoju tapo dėl to, kad pasipriešinimo nusikaltėliui, kitas – dėl to, kad išprovokavo nusikalstamą elgesį): neutralus (nei padėjo, nei sukliudė; tai nusikaltimai, kurių aukomis asmenys tapo atsitiktinai), socialiai teigiamas (nusikalstamas elgesys prieš asmenis, vykdančius savo visuomeniškai reikšmingas funkcijas bei pilietines pareigas), negatyvus elgesys (nusikalstamas elgesys prieš asmenis, pažeidžiančius socialines normas). * plėšimai: pastebėta, kad viešose vietose apiplėštais labiau linkę tapti apsvaigę nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų asmenys, patekę į tokią situaciją dėl netinkamo, apsvaigimo sąlygoto savo elgesio. Kitas faktorius - vieną ketvirtadalį nukentėjusiųjų nuo plėšimų sudaro moterys, tris ketvirtadalius – vyrai. Gana dažnai nukenčia dėl plėšimų tarnautojai. * nužudymai ir sunkūs kūno sužalojimai – net 70 proc. visų nužudymų ir 61 proc. sunkių kūno sužalojimų susiję su netinkamu nukentėjusiojo elgesiu. Įtakos turi ir fizinės aukos savybės (kūno sudėjimas, fizinė jėga, lytis (dažniau nukenčia vyrai) ir pan.). * išžaginimai – specifinė grupė. 38 proc. šių nusikaltimų padaroma nukentėjusiems esant pasvaigimo būklėje; 92 proc. iš jų girtavo kartu su smurtininku. Šiuo atveju nusikaltėlis vertindamas situaciją pirmiausia atsižvelgia į aukos lyti – išžaginimų aukomis dažniausiai tampa moterys, retai – vyrai, taip į amžių – vis dažnesni atvejai, kai tokių nusikaltimų aukomis tampa vaikai (mažametės ir nepilnametės (ypač)). * vagystės – panašiai vieną trečdalį nukentėjusiųjų dėl vagysčių sudaro moterys, o likusieji du trečdaliai yra vyrai. Gana dažnai vagysčių aukomis tampa tarnautojai. * sukčiavimas – dėl sukčiavimų moterys nukenčia du kartus rečiau negu vyrai, o tarnautojai – du su puse karto dažniau negu verslininkai. Profesinė veikla – šiuo atveju pati veiklos rūšis (bankininkai, verslininkai) sąlygoja viktimiškumą, taigi – ir didesnę tikimybę tapti tokių nusikaltimų kaip turto prievartavimas, vagystė aukomis. Dorovinės nuostatos – jomis nusikaltėlis gali specialiai pasinaudoti savo nusikalstamam ketinimui realizuoti – tai jau minėtas polinkis į narkotikus, alkoholį. Svarbūs nusikaltėlio ir aukos santykiai iki nusikaltimo padarymo (didžioji dalis nužudymų ir sunkių kūno sužalojimų aukų buvo nusikaltėlių pažįstami, draugai, sutuoktiniai, giminaičiai), taip pat nukentėjusiojo elgesys po nusikaltimo padarymo (pvz., nukentėjusysis po vagystės ar išžaginimo ir toliau elgiasi lengvabūdiškai, nerūpestingai, nepraneša apie nusikaltimą teisėsaugos institucijoms). Taip pat svarbus aukos amžius – nepilnamečiai ir brandaus mažiaus žmonės dažniau tampa smurtinių nusikaltimų aukomis. Nusikaltimo padarymo vieta – pavojingiausia vieta, kur asmuo gali būti užpultas, apiplėštas ar tapti seksualinio pobūdžio nusikaltimo auka, yra jo namai ir teritorija netoli namų – 1997 m. tyrimai Lietuvoje parodė, jog čia tapo aukomis pusė visų nukentėjusiųjų. Antroji pagal pavojingumą vieta yra aukos gyvenamasis miestas arba aplinkinė vietovė. 101. Viktimiškumo ir viktimologijos sampratos Viktimologija, tai socialinis mokslas apie auką. Viktimologija plačiąja prasme - tai mokslas apie įvairių soc. procesų (nebūtinai neigiamai vertinamų) aukas. Ji tyrinėja “auką – skriaudėją – visuomenę, jų tarpusavio sąveiką, tapimo auka priežastis, tyrinėja ir ieško būdų, kaip galima būtų išvengti tapimo auka tais atvejais, kai tai įmanoma. Viktimologijos dalykas – visuomenės ir valstybės institucijų, teikiančių paramą soc. procesų padarinių, ypač n-mų, aukoms, veiklos analizė, jos efektyvumo ir teisėtumo įvertinimas. Kriminologija turi pateikti objektyvią soc. būklės viktimologinę diagnostiką ir pagr. Viktimologines prevencijos kryptis. Viktimologijos mokslo plačiąja prasme dalyką sudaro: 1) socialinių viktimizacijos procesų tyrimas, padarinių tyrimas; 2) socialinių procesų aukos samprata ir aukų rūšys; 3) socialinės žalos samprata ir jos rūšys; 4) žalos kompensavimas ir jo rūšys (būdai); 5) skriaudėjo (pažeidėjo) ir jo aukos konflikto sprendimas; 6) institucijų,padedančių spręsti skriaudėjo ir aukos konfliktą, veikla; 7) institucijų, kurios teikia pagalbą aukoms; 8) nusikaltimų aukų teisės (ir pareigos), realizuojamos civ. Procese; 9) viktimologinė prevencija; 10) soc. viktimologinė politika; 11) viktimologijos mokslo atsiradimas ir raida. Siaurąja prasme dalyką sudarytų: 1) mokslinis nusikaltimų aukų tyrimas 2) soc. procesų, darančių žmogų n-timo auka, tyrimas 3) tų procesų ir n-tamumo apskritai soc. padarinių tyrimas 4) nusikaltimo auka baudž. Soc. ir teisingumo sist. Viktimologija siaurąja prasme – mokslas apie n-timų aukas. Viktimologijos mokslo srovės: 1) pozityvioji – ją sudaro konservatyvioji ir tradicinė, paprasta viktimologija. Esmė: faktorius, kurie neatsitiktinai turi įtakos viktimizacijai, sutelkti dėmesį į tarpasmeninius smurtinius n-timus, identifikuoti aukas, kurios prisidėjo prie jų pačių viktimizacijos. Konservatyvusis požiūris reiškiasi per tai, kad baudž. teisingumo sist. taikoma garantu teisingumui įgyvendinti, kai auka žino, kad n-tėlis yra nubaustas už n-timą. Pabrėžiamas jėgos aspektas, kad auka turėtų satisfakciją iš to, jog nusikaltėlis nubaustas. 2) radikalioji viktimologija baudžiamojo teisingumo procesą vertina ne tik pozityviai, bet ir atskleidžia neigiamus aspektus, jo viktimizuojantį poveikį soc. procesų aukoms. Ji tyrinėja jėgos naudojimo policijos struktūrose, soc. korekcijos (laisvės atėmimų metų) bei baudž. teisingumo sist. valstybės prievartos ir bet kokio kito prievartinio spaudimo aukas. Pagrindinės radikalios viktimologijos klausimas – žmogaus teisės. 3) kritinės viktimologijos pagrindinis klausimas – kas turi teisę priskirti ką nors tam tikrai soc. kategorijai ir kokie argumentai gali kelti svarbūs ir naudojami nustatant šios rūšies stigmatizuojančią determinaciją. Viktimiškumas – vidinė aukos būsenos charakteristika, vidinė aukos s-tė, tikimybės tapti auka išraiška, aukos polinkis tapti auka dėl vienokių ar kitokių jai būdingų priežasčių (objektyvių ar subj. aplinkybių). Bendriausios viktimiškumo tipų charakteristikos: 1) asmenybės viktimiškumas (potencialus ir realizuotas); 2) socialinio vaidmens; 3) socialinės grupės; 4) situacinis; 5) visuomenės; 6) valstybės; 7) globalinis. Taigi viktimiškumas taip pat būna kompleksinis arba daugkartinis (ypač fizinio ar juridinio asmnens), totalinis (karo atveju) arba kitokio visuotinio pabūdžio (visuomenės, vast. arba globalinės). Viktimologija - kriminologijos kryptis, kuri nagrinėja nukentėjusiojo nuo nusikaltimo asmenybę bei šio nukentėjusiojo vaidmenį nusikalstamos veikos mechanizme. Ištyrus asmens elgesį nusikaltimo metu galima tinkamai organizuoti prevencinę veiklą, kalbėti apie realią nusikaltėlio bausmę, lengvinančias arba sunkinančias aplinkybes. Viktimiškumas - tai padidėjęs pažeidžiamumas, didesnis potencialas tapti auka (nukentėjusiuoju). Tai susiję su žmogaus ypatybėmis, vykdomomis funkcijomis; priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Viktimizacija - tai procesas, kurio metu asmuo tampa realia auka. Viktimiškumas: 1) asmeninis (išžaginimas); 2) situacinis (kišenvagystė). Tiek asmeniniai, tiek situaciniai glaudžiai susiję, pvz. viešosiose vietose linkę tapti apiplėštais girti asmenys; jie patenka į tokią situaciją, kad netinkamai elgėsi. Viktimologiniai tyrimai naudingi tuo, kad praplėčia kriminologinę informaciją. Prevencinė veikla kovojant prieš nusikalstamumą turi būti nukreipta ne tik į asmenis, padariusius ir galinčius padaryti nusikaltimus, bet ir tarp žmonių, kurie gali tapti nusikaltimo aukomis. Viktimologinės problemos ir šios mokslo pakraipos tolimesnė raida gan sudėtinga, nes faktiškai LR-oje ir kitur aukos asmenybė, jos elgesys iki nusikaltimo padarymo menkai ištirtas. Statistikoje tokių duomenų nėra. Galima išvadas daryti tik atliekant specialius tyrimus. Pačios nusikaltimų aukos stengiasi neskleisti informacijos (baudžiamosios bylos). 102. Aukos samprata kriminologijoje Auka yra suprantama kaip asmuo, fiziškai, moraliai ar materialiai nukentėjęs nuo n-mo, nepriklausomai ar jį nukentėjusiuoju pripažino įstatymas, pakanka, kad jis taip save vertina, nesvarbu ar n-mas užregistruotas ar ne. Tiesioginės aukos patiria pirmiausia nusikalstamą elgesį ir jo pasekmes. Netiesioginės aukos (pvz: n-mų aukų šeimų nariai) taip pat kenčia emociškai ir dvasiškai (patiria emocinę ir dvasinią žalą) arba patiria materialinę žalą. Įvairią žalą patiria skirtingos soc. prupes, soc. gyventojų sluoksniai ar net visi gyventojai (karo metu), įvairios v-tės ar net ir visa žmonija (biosferos naikinimas, kosminės katastrofos). Viktimologijai aktualu žinoti, kokiu mastu aukos patiria fizinę žalą (kūno sužalojimus), ekonominius nuostolius ir kaip atimama jų savirgarba (arba kaip kėsinamasi į jų savigarbą) emociškai jos traumuojamos, soc. išskiriamos, paženklinamos, kaip jomis manipuliuojama, jos ignoruojamos, patiria politinę spaudimą, pačios apkaltinamas, negarbingai elgiamasi su jomis arba jos šmeižiamos. Aukai surasti jėgų visą tai išgyventi, atkurti savyje harmoniją ir santykius su aplinka, trukdo aukai požiūris I ją kaip į silpną, bejėgį, naivų nesugebantį apsiginti padarą. Auka tarsi savaime pasmerkta būti auka būtent dėl to, kad yra “labai socialiai ir moraliai teigiama”.s viktimologijos mokslas teigia, jog nėra prigimtinės aukos ( taip pat kaip ir prigimtinio n-tėlio). Konkretaus subjekto tapimas auka nėra neišvengiamas procesas, tačiau neišvengiama tai, kad tam tikras skaičius individų ar kt. subjektų taps n-mų aukomis. Aukomis taip pat laikomi ne tik asmenys, pripažinti nukentėjusiaisiais, bet ir visi kiti dėl konkrečios nusikaltimas veikė įvairią soc. (materialinę, fizinę, dvasinę) žalą patyrę asmenys, pvz.: n-mo liudytojai, nukentėjusiųjų artimieji ir pan. Aukos vaidmuo nusikalstamame elgesyje gali būti skirtingas aukas – nes pasipriešino n-mui, o kita, kad provokavo nusikalstamą veiką. Kriminologija kalba apie aukos elgesį, jog jis gali būti : 1) neutralus (pėsčiojo elgesys, kai jį mašina sužalojo ant šaligatvio); 2) socialiai teigiamas; 3) negatyvus, kai pats pažeidžia soc. normas. Auka gali būti ir organizacija, visuomenė, bendruomenė, valstybė arba tarptautinė tvarka, n-mas kelia jiems grėsmę. N-mo auka gali tapti ir nužudytojo šeimos nariai ar asmenys, kuriems užkertant kelią n-mui ar policijos pagalbos suteikimo metu buvo padaryta žala. Organizacijos dažniausiai tampa n-mų aukomis negu atskiri asmenys. Pvz.: vagystės parduotuvių. Ūkinės organizacijos (įmonės, firmos) daro žalą vienos kitoms per ūkinius (ekonominius) n-mus. Organizacijos (ūkio subjektai) savo ekonominiais ir ekologiniais n-mais daro žalą atskiriems asmenims, bendrai visuomenei. Ypač jos ekonominei santvarkai, tarpt. Tvarkai. Tokia žala yra socialiai beveik nematoma. Jeigu potenciali auka neapibrėžia savęs kaip aukos bet įrodo n-tėliui, kad yra šios situacijos subjektas, o ne objektas, tai aukai pasiseka neretai išvengti viktimizacijos. Žala padaryta aukai n-mu gali būti: 1) pirminė – padaroma tiesiogiai pačiu n-mu 2) antrinė – sąlygoja pakartotinė viktimizacija, rezultate pakankamas neformalios ar formalios reakcijos į pirminę viktimizaciją. N-mo auka dažnai jaučiasi soc. izoliuota. Jai tenka girdėti kuždėjimąsi jai už nugaros, kuriame dvejojama jos nekaltumu ir pabrėžiamas jos bendrininkavimas. Kartais auka susiduria su atviru agresyvumu, kreipimusi su provokuojančiais n-mu nesusijusiais klausimais. N-mą tiriantys rganai nesiskaito su tuo, jog auka po patirto n-mo yra gilioje psichinėje ir pergyvenimo būsenoje, kurioje reikia supratimo ir užuojautos. Aukai gali būti vykdomas valstybinių kompensacijų išmokėjimas, išreikalavus iš nusikaltėlio draudimo išmokos jeigu auka apsidraudusi, pašalpomis. 1963m N.Zelandijoje priimtas I pasaulyje įst. Dėl žalos atlyginimo n-mo aukoms. Auka - asmuo, fiziškai, moraliai ar materialiai nukentėjęs nuo nusikaltimo; nepriklausomai, ar jį nukentėjusiuoju pripažino įstatymas, pakanka, kad jis taip save vertina. BPK apibrėžia nukentėjusiojo statusą - tai yra baudžiamojo proceso dalyvis, turintis tam tikras procesines teises ir pareigas. Nukentėjusiojo santykį su kaltininku reikia suprasti kaip ryšį tarp dviejų subjektų iki nusikaltimo padarymo. Aukos vaidmuo nusikaltime gali būti skirtingas: 1) pasipriešino daromam nusikaltimui; 2) provokavo nusikalstamą elgesį. Kriminologijoje aukos vaidmuo: 1) neutralus (pvz. pėsčiojo elgesys, kai mašina jį sužaloją ant šaligatvio); 2) socialiai teigiamas; 3) neigatyvus elgesys, kai pats pažeidžia socialines normas. Todėl nukentėjusiojo elgesys turi didelę įtaką nusikaltimo rezultatui, pvz. konfliktinėje situacijoje rezultatas priklauso nuo abiejų šalių elgesio - neaišku, kas taps auka, o kas - nusikaltėliu. * 33% nukentėjusiųjų savo elgesiu sudarė palankias sąlygas nusikaltimui; * 10% savo elgesiu išprovokavo; * 38% nusikaltimų padaroma nukentėjusiesiems esant apsvaigimo būklėje, 92% iš jų gėrė kartu su kaltininku; * sunkių kūno sužalojimų atvejais 61% nusikaltimų padaroma, kai įtakoja auka; nužudymų - 70%. Padidinta galimybė tapti auka: 1) profesinė veikla (bankininkai, verslininkai, asmenys, dirbantys su pinigais); 2) lytis (chuliganizmo atveju dažniausiai nukenčia vyrai, išžaginimų - moterys); 3) amžius (labiau nukenčia nepilnamečiai, brandaus amžiaus asmenys - dažniau tampa smurtinių nusikaltimų aukomis); 4) tiesioginiai santykiai iki nusikaltimo padarymo (daugelis aukų pažįstami su kaltininkais iki nusikaltimo padarymo, pvz. nužudymai konfliktų metu). 103. Nusikaltėlio ir aukos santykių reikšmė nusikaltimo padarymui Santykius tarp nusikaltėlio ir aukos baudžiamosios veikos padarymo momentu tiria kriminologija. Sarsas fon Gentigas: auka išsiugdo, užsiaugina nusikaltėlį, kooperuojasi su nusikaltimu ir jį provokuoja. Nusikaltėlis atengiasi auką padaryti savo n-mo auka. 1) auka savo gyvenimo būdu gali sudaryti sąlygas nusikaltimo jos atžvilgiu padarymui; 2) auka gali palengvinti delikto padarymą savo elgesiu skatindama nusikaltėlį subjektyviai pateisinti savo elgesį. Pvz.: nusikaltėlis neteisingai interpretuoja aukos elgesį; 3) neteisingas viktimizacijos proceso psichologinis traktavimas gali privesti prie elgesio nukrypimų. Pvz: (priklausomybė nuo narkotikų) ir nusikalstamumo; 4) auka gali suvaidinti svarbų vaidmenį nusikaltimo motyvacijos procese įsitraukdama į šį procesą prieš savo valią. Tuo kaip auka vertina nusikaltėlį gali jam pasitarnauti t.y. jo veiksmų pateisinimui, neutralizacijai nusikaltėlio sąmonėje. Nusikaltėlis įsitikinęs aukos kaltumu. Vidinis moralinis pasipriešinimas, kurie sukelia žalą aukai, yra nusikaltėlio sąmonėje stipresnis negu pasipriešinimas veiksmams, kai auka nekonkretizuota, anoniminė arba abstrakti. Todėl nusikaltėliai turi endenciją į aukos depersonizaciją ir deindividualizaciją. Nusikaltėlis turi mažiau stabdančių moralinių pagrindų kai yra nesipriešinanti auka ir su viskuo sutinkanti, negu kada jis (nusikaltėlis) susiduria su aukos pasipriešinimu, t.y. auka įrodo, kad jis nėra nusikaltimo objektas, o yra subjektas. Nužudymuose net 70% vusų nužudytųjų susiję su nukentėjusiojo netinkamu elgesiu. Neaišku, kas taps auka, o kas nusikaltėliu (konfliktiniuose nusikaltimuose). Kriminologai mano, jog net 33% nukentėjusiųjų savo elgesiu sudarė palankias sąlygas nusikaltimui, o 10% savo elgesiu provokavo. Nusikaltėlio ir aukos ryšys įvyksta apsvaigimo būsenoje kai geriama kartu su smurtautoja. 104. Socialiniai-demografiniai nusikaltėlio asmenybės bruožai Demografija – mokslas apie gyventojų skaičių, sudėtį, pasiskirstymą ir kt. tai atspindi kiekybinę ir kokybinę n-tėlių charakteristiką. Šie požymiai savaime nėra kriminogeniniai. Jie neapibūdina asmens kaip n-tėlio. Tačiau šie požymiai turi reikšmės atitinkamam žmogaus elgesiui. Lytis – skirstoma kiek vyrų, kiek moterų. Amžius – 2 grupės : nepilnamečiai ir suaugusieji. Nepilnamečiam ypatingas asmenys ne tik dėl psichologinių santykių, bet ir dėl to, kad anksti pradėjęs ir vėliau tai tęsia. Dažniausiai nusikalstama 18-24m, 25-30m –15%, 30 ir daugiau 40%. Daugiau nerimą kelia asmenys iki 30m. Išsilavinimas – pagal jį sprendžiama apie kontaktus. Su aukštuoju sudaro nedidelę terpę. Daugiausia su pagr. (neturi net pagr.). Užimtumas – apibūdina soc. vaidmenį ir iš dalies parodo požiūrį į pagr. Savo veiklos sferą. Du trečdaliai n-tėliu niekur nedirba, nesimoko. Dar nereiškia jog žmogus tapęs bedarbiu turi tapti n-tėliu. Šeimyninė padėtis – šeima skatina pozityvų elgesį, jei jis vukdo savo f-jas. Kartais šeimų santykių deformacija daro didelę įtaką. Nedarni šeima daro neigiamą įtaką moteriai. Gyvenamoji vieta – rodo, kad daugiausia n-mų daroma miestuose. Miesto anonimiškas, galimybė pasislėpti, pabėgti ir t.t. skatina n-mą/ kaimo gyventojų n-mai susiję su buitiniais ir plėšimais. Soc. vaidmuo – kokias pozicijas užima žmogus (vyro, tėvo) tų vaidmenų gali užimti daug. Baudž. byloje tai atspindi pvz.: netikęs darbuotojas, sūnus ir kt. pats požymis nėra kriminologinis, bet požymių visumoje jis reikšmingas. Prielaida. Didėja bedarbių skaičius, todėl jaunimo tarpe didėja nesimokančių, narkomanų ir kt. didėja marginalinės grupės. Didėja ir n-mas. 105. Nusikalstamo elgesio motyvai ir motyvacija Motyvai – tai žmogaus veiklos stimulai, susiję su poreikių tenkinimu. Bet koks motyvas yra poreikių, interesų minčių emocijų kompleksas. Akcentuojama: 1) motyvas kaip išorinė paskata – aplinkybės, kuriomis buvo rengiamasi ir vykdomas n-mas; 2) motyvas kaip vidinė paskata – individo jausmai, veiksmai bei jų junginiai, kaip jų ir subjektyvios situacijų vaizdiniai, motyvai; 3) motyvas kaip vidinės ir išorinės paskatos sąveika. Motyvas kaip pagr. Individo elgesį veiksniai realybės atspindys, skatinantis jo veiklą ir nukreipiantis į konkrečius poreikių patenkinimus. Motyvas išreiškia asmens požiūrį į nusikalstamą elgesį. Motyvai turi savarankiškumą, nes ta sfera, kurioje formuojasi motyvai nėra veidrodinis atspindys. Žmogus – sudėtinga konstrukcija, kuri suvokia reiškinį per save. Motyvas ne tik savarankiškas, bet ir individualus. Kiekvienas žmogus turi individualų požiūrį į nustatytas teisės normas. Nusikalstamą elgesį gali skatinti daugelis motyvų. Vienodi motyvai gali sąlygoti daugelį n-mų. Motyvus lemia bet kurios veiklos kryptį ir tikslą. Kaip siekiama to tikslo priklauso nuo daugelio aplinkybių. Klasifikuojami: Pagal visuomeninį vertingumą: 1) pozityvūs (altruistiniai) 2) neutralūs (meilė, draugiškumas) 3) negatyvūs (savanaudiškumas, kerštas) Motyvacija – bet kuri veikla skatinama komplekso motyvų. Tai tam tikras asmens elgesio skatinimo procesas. Motyvacijos turinys platesnis nei motyvų. Apima: 1) pradinį žmogaus aktyvumą skatinančios jėgos (poreikiai, orientacijos) 2) psichologinė žmogaus mobilizacija ir pasirengimas atlikti tam tikrus veiksmus 3) faktoriai kurie nukreipia, reguliuoja ir palaiko tuos veiksmus arba keičia jų kryptį. Motyvai gali būti įsisamoninti (aiškiai žino, kodėl jis taip elgiasi) ir neįsisamoninami (nepripažįsta tikrosios motyvacijos ar nenori pripažinti savo elgesį aiškina visai kitais motyvais). Aiškinam motyvus taip, kad įtikintumėm aplinkinius Sąžiningai išsakyta motyvacija gali labai skirtis nuo neįsisamonintų motyvų. Motyvacija be stimuliatoriaus atlieka filtro vaidmenį: motyvai padeda žmogui įvertinti kas jam naudinga, kas kliudo poreikių patenkinimui. Vieni motyvai skatina, kiti sulaiko nuo nisikalstamų veiksmų. Prieštaringų motyvų kova individui sukelia nemalonią būseną. Žmogus stengiasi to išvengti. Būdai, sustiprinti motyvus, prieštaraujančius elgesiui: 1) auka buvo pati kalta, bloga ir t.t.; 2) žmonės, kurie smerkia, patys nusikaltėliai (vagia iš sukčiaus). 106. Psichologiniai nusikaltėlio asmenybės bruožai 107. Teisiniai nusikaltėlio asmenybės bruožai 108. Nusikaltėlio socialinių psichologinių savybių reikšmė nusikaltimo mechanizmui 109. Psichikos anomalijų poveikis asmens nusikalstamam elgesiui 110. Nepilnamečių nusikalstamumas - bendro nusikalstamumo dalis. Pagrindiniai jo ypatumai 111. Anomijos teorija. Jos esmė Anomijos teorija - nukrypstančio nuo normos elgesio teorija. Anomija - tam tikras moralinės tuštumos jausmas, normų nebuvimo būsena, kuri kyla, kai žmogaus viltys viršija realias jo gyvenimo aplinkybes, socialinę padėtį. Mertonas: anomija kyla tada, kai iškyla prieštaravimai tarp visuomenėje vyraujančių vertybių ir turimų resursų. Jis pastebėjo, jog tai - visuomenėje viešpataujantis galingas pinigų fetišizmas - potraukis pinigams ir ideologija, kad visi žmonės lygūs ir turi vienodas galimybes. To nebuvimas turi reikšmės nusikaltimų padarymui. Ideologijos skelbimas, kad tu gali ir tam trūksta materialinių gėrybių, daro neigiamą įtaką elgesiui. Išvada: bet kurioje visuomenėje galima pastebėti nelygiateisiškumo viešpatavimą, nepaisant visų teisinių deklaracijų. Tradiciškai nusikalstamumas (vagystės, plėšimai…) pasiskirsto tarp žemiausių socialinių žmonių sluoksnių. Žmogus gali labai įvairiai reaguoti į vidinę įtampą, kurią sukelia negalėjimas pasiekti tam tikrų vertybių. Reakcija gali būti išreiškiama kaip: 1) prisitaikymas prie esančios situacijos (narkotikai, alkoholizmas); 2) imamasi įvairių novacijų, net nelegaliais būdais; 3) atsisakymas nuo tikslų; 4) pasitraukimas apskritai iš visuomenės (valkatavimas); 5) pasipriešinimas; sąmoningas subkultūrų keitimas, noras pasikeisti. Atsakymas: neturtas ar galimybių nebuvimas nesukelia nusikalstamumo, būtinas prieštaravimas tarp vertybių ir realių žmonių galimybių. 112. Stigmatizacijos (ženklinimo) teorija. Jos esmė Ženklinimo teorija. 20a.pr. buvo viena populiariausia. 7dešimt. šios teorijos įtakoje atsirado daug laisvės atėmimui alternatyvių bausmių. Ši teorija teigia, kad pati visuomenė sukuria nusikaltėlį, uždeda anspaudą, kuris pažymi jį kaip nusikaltėlį. Nusikalstamumas: valstybės turi galią konstruoti tam tikras definicijas, nustatyti tam tikroms institucijoms tam tikras galias persekioti žmones; iš dalies formuoja visuomenės reakciją į nusikalstamą elgesį. Įstatymai nenukrenta iš dangaus, juos sukuria žmonės. Tipinė bausmė - laisvės atėmimas. (1) Pirminių nusikalstamumo priežasčių reikia ieškoti socialiniame, psichologiniame, kultūriniame žmonių gyvenime. (2) Antrinės priežastys priklauso nuo to kaip valstybė, visuomenė, mokytojai, šeimos nariai reaguoja į nusikalstamą elgesį. Nuteistieji yra nuteisiami ne tik teisme, bet ir įvairose visuomenės grupėse. Kiekvienam žmogui uždedama nusikaltėlio etiketė. Visuomenė palieka labai mažai šansų pasikeisti savo gyvenimą, jis gali pasikeisti greičiau, nei pasikeičia jo stigma. Visuomenė nenori jam atleisti. Teisiškai žmogus po teismo yra neteistas, bet užimti kai kurių pareigų nebegali. Visuomenė kartais negailestinga. Žmogus pradeda save identifikuoti su tokiu įvaizdžiu: nusikaltėlis, narkomanas - aš toks esu ir galių taip elgtis - taip pateisina pats save - tai pats blogiausias dalykas. Gal ir dėl to ši teorija ir paplito. Lambertas: delinkventinis elgesys sąlygoja socialinę individo kontrolę, tačiau ji sąlygoja ir individo neteisėtą elgesį. Pasakyti, kad neigiama nuomonė apie žmogų atsiranda atsitiktinai nevisada galima, dažniausiai tam yra pagrindas. Socialinė kontrolė turėtų būti priemone, o ne neteisėto elgesio priežastimi. Reikšmė: 1) dėl stigmatizmo yra tikėtinas nusikalstamo elgesio recidyvas; 2) susidaro uždaras ratas, kuris prasideda pirmąja bausme ir dėl įkalinimo įstaigos dažnai neduoda rezultato; šie du dalykai skatina trečiąjį - 3) kriminalinė profesija tampa žmogaus gyvenimo procesu. Prie to labiausiai prisideda justicijos sistema. 113. Socialinės kontrolės teorijos esmė Socialinės kontrolės teorija. Visi žmonės yra potencialūs nusikaltėliai; nusikalstamas veikas daro tie, kurie neturi tamprių ryšių su teisinėmis institucijomis ar kitais žmonėmis. Didžiausioji dalis ypatingai paauglystės metu daro teisės pažeidimus: nedidelės vagystės, chuliganinis elgesys, smūgių sudavimas. Suaugusieji: į komandiruotę važiuoja ir tvarko asmeninius reikalus, mėsą parsineša iš kombinato. Ir suaugusiųjų elgesys dažnai neatitinka reikalavimų. Tačiau tokio elgesio neišvengiam. Daugelis tų veikų lieka paslaptyje. Dažnai padarę vieną nusikaltimą, daugiau nebenusikalsta. Paauglystės amžiuje dažnai eksperimentuojama - ir tai norma. Visuomenė iki tam tikro lygio toleruoja žmogaus nusikalstamą elgesį. Tačiau ateina laikas, kai nebetoleruoja - žmogus peržengia ribas - tai nusikaltimas. Esminis teorijos dalykas - visi yra potencialūs nusikaltėliai, o kai pakliūva uždedama stigma. Tarptautiniai dokumentai: jaunam žmogui turi būti taikomos ne laisvės atėmimo bausmės, o alternatyvios. Negali skelbti spaudoje (pavardės, nuotraukos). 114. Socialinio mokymosi (socializacijos) teorijos esmė Socialinio mokymosi teorija. Antisocialaus elgesio, kaip ir kitokio, išmokstame. Socializacija - procesas, kurio metu išmokstame tam tikros grupės elgesio. Per tą socialinę aplinką, kurioje gyvena, perduodamas vertybių orientacija, mąstymo būdas… Tai įsisavina per stebėjimą, megdžiojimą, bendymus. Įsisavinimas gali būti greitas arba lėtesnis. Teigiamas - sąžinės formavimas, solidarumas, sugebėjimų formavimas. Socializmo metu teigė, kad socializacija gali būti tik pozityvi. Dabar teigiama, kad gali būti ir negatyvi. Socializacija - laipsniškas elgesio steriotipų formavimasis (per tam tikrų lūkesčių formavimą, mokymą, apdovanojimą ar nubaudimą). Ši teorija teigia, kad tai kokioje socialinėje grupėje žmogus gyvena, tokioje ir socializuojasi, įgauna mąstymo būdą. Mokymosi procesas nėra vienadienis procesas, jis mokosi tapti nusikaltėliu ilgą laiką. Tačiau būna ir tokių, kurie atsitiktinai papuola į nusikaltėlių tarpą - tai paneigia šios teorijos 100% teisingumą. Iš dalies ši teorija teisi - žmogus paveldi ne tik genus, bet ir socialinę aplinką; tačiau yra ir išimtis: Zuoka - meras - išaugęs nedarnioje šeimoje. 115. Funkcionalistai ir jų pagrindinės mintys Funkcionalizmas - visuomeninio reiškinio funkcijų paieška. Atsirado 19a.pab.-20a. B.Malinovskis ir A.Radklifas-Braunas tyrinėjo vietinių tautų gyvenimą; kai kurių tautų religija, tradicijos jų požiūriu atrodė beprasmiai, net tų tautų atstovai negalėjo to paaiškinti. Papročiai, ritualai stiprina genties stiprybę, vienybę. Aiškino, kad visi papročiai, ritualai turi savo reikšmę. Kiekviena kultūra savo viduje turi vieningą funkcinę visumą, kiekvienas atskirtas institutas turi svarbią pozityvią funkciją. Pradininkas E.Diurhaimas: nusikaltimas - būtinas, nors ir nepageidaujamas reiškinys. Nusikaltimas - svarbus liaudies medicinos faktorius, integruojantis sveikos visuomenės visumą. Jeigu visuomenė turi teisę teisti, turi teisę ir bausti pagal savo tvarką. Nusikaltimas - susijęs su visomis gyvenimo sąlygomis; yra būtinas normaliam įstatymų ir moralės vystymuisi. Suomių kriminologai: nusikalstamumas atlieka 3 pagrindines funkcijas: 1) bendra visuomenės integracija; stiprina žmonių vienybę, tarnauja nepavojingų piliečių agresijos objektu; 2) konkrečių normų integracija. Tam tikrų elgesio taisyklių išmokstam kasdieniniame gyvenime. Pirmiausia žmogus turi suvokti veiką, o po to padarinius - taip nustatoma riba tarp galimo ir negalimo. Norma, kurios niekas nepažeidžia - nereikalinga. Kriminalizuojant, sukuriant naują normą preziumuojamas jos pažeidimas. Pažeidėjas išsaugo tą normą ją pažeisdamas; 3) novatorystė - visi nukrypstantys nuo teisės normų veiksmai - reformų iniciatoriai, tai svarbu, kai normų sistema pasenusi. Siūlo ieškoti nusikalstamumo bei kitų socialinių reiškinių (prostitucija) uždavinių. Pvz. prostitucija - apsaugos priemonė, leidžianti apsaugoti nuo prievartos. Tai yra ir apsauginė priemonė monogaminei šeimai. Stiprina visuomenės vienybę, gina jos tradicinius institutus. Nusikaltamumas kaip teigiamas reiškinys negali būti panaikintas. Kol visuomenei reikalingos normos, tol reikia žmonių, kurie jas pažeidžia. Tačiau nepaneigia prevencijos. 116. Klinikinės kriminologinės teorijos esmė ir jos taikymas užsienio valstybėse Ji tapo pagrindu netradiciniam poveikiui į nusikaltėlį. Medicininės priemonės nėra naujas dalykas, jos nusikaltėliams buvo taikomos ir viduramžiais. Klinikinė kriminologija kūrė ypatingą poveikio sistemą asmenybės korekcijai, nes būtent asmenybėje ir slypi viso nusikalstamo elgesio priežastys. Feri manė, kad tokių priemonių turėtų pakakti, nes bausmė negali pakeisti, t.y. bausmė neturi tokio prevencinio poveikio. 1921m. Feri Italijos parlamentui pateikė BK projektą, kurio pagrindą sudarė netradicinio poveikio priemonės - siūlė atsisakyti nubaudimo elementų. Ž.Pinatelis siūlė klinikinį poveikį realizuoti 3 etapais: 1) diagnozė - nustatyti, kiek nusikaltimas atitinka etinius principus, kiek derinasi su nusikaltėlio sąžine; 2) prognozė - ar baimė būti nubaustam gali jį sulaikyti nuo nusikaltimo padarymo; 3) auklėjimas. Pinatelis manė, kad sugebėjimas padaryti nusikaltimą gali būti: 1) aukštas; 2) vidutinis; 3) žemas. Humaniškomis priemonėmis laikė: psichoanalizę, hipnozę, lapotomiją, gydymą vaistais, smegenų operacijas ir kt. Klinikinės teorijos pagrindu buvo realizuojamas elektrošokas nusikaltėlių gydymui (asmenybės koregavimas). Šios antropologinės krypties teorijos atsigauna, jų yra daug: psichopatologinė teorija (daro nusikaltimus, nes yra psichiškai atsilikęs), chromosomų teorijos. Teorijų daug, tačiau grynų - ne, visos persipina su kitomis teorijomis (išskyrimas sąlyginis). 117. Esminiai radikaliosios kriminologijos teiginiai Radikalioji kriminologija. Jos atsiradimą sąlygojo 1960-70m. vakarų pasaulio krizė, kuri buvo siejama su JAV krize Vietnamo kare. Vakarų pasaulyje atsirado revoliucinių permainų judėjimas. Herbertas Markūze suformavo socialinės kovos teoriją, vietoj darbininkų klasės iškėlė autsaiderius (marginalines grupes, neturtingus): nusikalstamumo priežastys - ekonominiuose ir socialiniuose prieštaravimuose. Blokas, Keisas, Mileris. Marksistinės idėjos leido papildyti anomijos, stigmatizmo, socialinio mokymo teorijas. 1965m. pavadinta deviantinio elgesio teorija. Jangas ‘Naujoji Kriminologija’. Vėliau patobulino - ‘Kritinė kriminologija’. Pagrindinė priežastis - pirmuosiuose sluoksniuose. Smerkė socialinį neteisingumą. Visuomenės kriminalizacijos priežastis - klasių konfliktai. Stambiųjų viršininklų klasė savo išskirtinę padėtį naudoja kaip instrumentą. Nusikaltimu pripažįstamos tokios veikos, kurios gina ekonomikoje viešpataujančių sluoksnių interesus. Įstatymų leidėjai pripažįsta tokias normas, nes valdžios sluoksnis labai tampriai susijęs su ekonominiu sluoksniu. Ne visi radikalai buvo tokie kraštutiniai. Hafertam: baudžiamoji justicija sukurta ne tam, kad mažintų nusikalstamumo lygį, o kad jį kontroliuotų ir valdytų. Teisėsaugos sistema bendradarbiauja su nmusikaltėlių grupuotėmis, kad kontroliuotų tuos, kurių nusikalstamumas nedidelis, daro nesunkius nusikaltimus. Tai parodo jų korupciją. Kryptys: 1) palaikė egzistuojančią tvarką, ir viešpataujančios valdžios pagrindu norėjo toliau vystyti kriminologiją; 2) radikalesnės: - atsiriboti visiškai nuo politikos ir gilintis į fundamentalias nusikalstamumo priežastis (nekalba apie klasių nelygybę, prieštaravimus); - bandė keisti politines šalies nuostatas( mokslinis radikalizmas, drąsa taikyti naujas priemones). Radikaliausiųjų kriminologinių tyrimų reikšmė: 1) nutrūko tylėjimas apie aukščiausiųjų sluoksnių nusikaltimus; 2) nutrūko tylėjimas apie tam tikrus nusikaltimus (nusikaltimus gamtosaugai); 3) išryškėjo ekologinės problemos. Todėl daugelyje šalių pradėtos kelti baudžiamosios bylos didelėms įmonėms už ekonominius nusikaltimus, kalbėta apie organizuotą nusikalstamumą, korupciją; 4) pradėjo lojaliau žiūrėti į žemesniųjų sluoksnių atstovus. 118. Nusikalstamo elgesio mechanizmo esmė ir jo pažinimo svarba 119. Nusikaltėlių tipologija. Jos kriterijai 120. Nusikaltėlio asmenybės tipai 121. Individualioji nusikaltimų prevencija. Jos pagrindinės kryptys Individualioji nusikalstamumo prevencija gali būti interpretuojama kaip tam tikras poveikis tiems asmenims, kurie yra linkę į nusikalstamą elgesį. Tokiu poveikiu siekiama pakeisti individo elgesį taip, kad jis atitiktų teisės normas. Individualioji nusikalstamumo prevencija taikoma: 1) praeityje nusikaltusiems asmenims; 2) asmenims, padariusiems kitokius teisės pažeidimus, mažai besiskiriančius nuo nusikaltimų (paprastai administracinės teisės pažeidimus); 3) priklausantiems tam tikram kontingentui asmenims, kuriems būdingas padidėjęs kriminogeniškumas (alkoholikai, narkomanai ir t.t.); Nepainioti (!): sovietmečiu visus alkoholikus buvo galima priverstinai gydyti, o dabar tik su to asmens sutikimu (tas pats ir su narkomanais). Individualaus poveikio prevencijos priemones jiems galima taikyti (pvz., asmeniškai įtikinėti, veikti ar pan.). 4) asmenims, kurie ugdomi kriminogeninėje aplinkoje (asocialių šeimų vaikai). Individualioji prevencija vykdoma trimis pagrindinėmis kryptimis: 1) poveikis į asmenį; 2) į aplinką; 3) į negatyvaus elgesio šaltinius. Pagrindiniai reikalavimai individualiajai prevencijai: 1) individuali iš tikrųjų; 2) teisėta ir teisinga (ypač kalbant apie kriminalines bausmes); 3) individui priimtina, teisinga ir jo suprasta. Individualiosios prevencijos etapai: 1. Informacinių priemonių. Padeda rasti ir kaupti duomenis apie asmenis. Tą informaciją gauname iš oficialių ir neoficialių šaltinių (pvz., “viena boba sakė…” - teiginys turi būti patikrinamas, tam, kad vėliau nebūtų pažeistas asmens nekaltumo prezumpcijos principas, jo teisės, orumas, interesai ir t.t.). Patikimais informacijos šaltiniais laikoma: baudžiamoji byla, kalinio asmens byla, policijos informacijos sistemoje turimi neslapti duomenys, gydymo įstaigų duomenys ir pan. 2. Poveikio priemonių. Tai esminė individualiosios prevencijos dalis. Poveikio priemonės turi pašalinti asmens socializacijos defektus, apsaugoti juos nuo nusikaltimų padarymo, keisti jo vertybines orientacijas. Poveikio priemonės: 1) įtikinimo. Įtikinėjimo priemonės vis gi neturi apriboti asmens teisių ir interesų. Jos turi palikti laisvės veikti. Įeina ugdymo metodas (ugdymas apima švietimą ir auklėjimą). 2) prievartos. Taikomos, kai asmuo nusikalsta ar padaro konkretų teisės pažeidimą: įvairios nuobaudos, kriminalinės bausmės, baudžiamosios, auklėjamosios poveikio priemonės, susijusios su nubaudimu. 3) pagalbos. Susijusios su asmens socialinės aplinkos korekcija. Priskiriamas ir tiesioginis bei netiesioginis teigiamas asmens skatinamas (Drakšienė linkusi labiau priskirti prie įtikinėjimo). Moralinė psichologinė pagalba ypač reikalinga jauno amžiaus žmonėms. 3. Kontrolės priemonių. Pagrindinis uždavinys - išsiaiškinti, kokių rezultatų davė taikomos poveikio priemonės. Kaip individas vykdo jam pavestus įpareigojimus, apribojimus, draudimus. Tačiau, jeigu asmuo daugiau kaip 3 metus nedaro teisės pažeidimų, jam individualių poveikio priemonių taikyti nebegalima. 122. Bendroji nusikaltimų prevencija Nusisalstamumą lemiantys faktoriai skirstomi į nusikaltimų priežastis ir sąlygas. Tas pats skirstymas taikytinas ir kalbant apie nusikaltimų prevenciją. Skirstymas į priežastis ir sąlygas nėra vienareikšmis, nes visuomenės gyvenimui būdingi sudėtingi susipynę tiesioginiai ir netiesioginiai ryšiai. Sąlygiškas skirstymas į priežastis ir sąlygas būdingas kriminologiniams tyrinėjimams. Vienais atvejais tie patys reiškiniai gali būti nusikaltimo sąlygomis, o kitais - nusikaltimų priežastys. Sąlygos, padedančios padaryti nusikaltimą, visų pirma yra negatyvūs socialiniai reiškiniai (trūkumai), tačiau šias sąlygas gali sudaryti ir visuomenės vystymosi procesai. Trūkumus reikia pamėginti pašalinti ar bent sumažinti, o neigiamiems vystymosi procesų padariniams reikia sukuri kompensuojančius mechanizmus. Nusikaltimo sąlygų analizė padeda suformuoti pagrindinius bendrosios nusikaltimų prevencijos reikalavimus: 1) griežtas realizmas - planuojant bendrosios prevencijos uždavinius, reika atsižvelgti ne tik į laukiamą rezultatą, bet ir į galimybes jį pasiekti. Nerealu kovoti su tokiomis nusikalstamumo sąlygomis, kurias sunku pašalinti nusikaltimų prevencijos subjektams; 2) prevencijos išlaidų ir laukiamo efekto derinimas. Tai nereiškia, kad nusikaltimų prevencija turi būti ‘rentabili’. Reikia prognozuoti ne tik laukiamą efektą, bet ir galimus finansinius nuostolius; 3) lankstumas - sugebėjimas keistis keičiantis prevencijos objektams. Priežastys ir sąlygos, kurios daro didžiausią poveikį nusikalstamumui keičiasi. Nusikaltimų prevencijos rūšys: 1) pagal subjektą - bendrosios (jas naudoja organizacijos, kurioms teisėsauga yra tik viena iš veiklos sričių); - specialiosios (jas naudoja teisėsaugos įstaigos); 2) pagal poveikio objektą: - užkirsti kelią visiems nusikaltimams (teisinis auklėjimas ir švietimas); - užkirsti kelią atskirų rūšių nusikalstamumui ar atskirų grupiųnusikaltimams; - priemonės, kurios užkerta kelią atskiriems nusikaltimams (signalizacija); 3) pagal konkretaus uždavinio pobūdį: - padedančios išsiaiškinti nusikaltimų priežastis ir sąlygas (jos neteikia tiesioginio prevencinio efekto); - tiesiogiai užkertančios kelią nusikaltimams (nuo jų priklauso galutinis socialinių vertybių apsaugos sttiprinimo rezultatas); 4) pagal organizacinę formą: - priemonės - signalai (informacija, pasiūlymai, reikalavimai dėl nusikaltimų prižasčių ir sąlygų panaikinimo); - priemonės - veiksmai (nusikaltimų priežasčių ir sąlygų šalinimas); 5) pagal turinį: - organizacinės; - ekonominės; - techninės; - aiškinamosios; 6) pagal teisinio reguliavimo laipsnį: - teisinės (baudžiamojo proceso priemonės); - neteisinės (ūkinės, kultūrinės, auklėjamosios). Tačiau visos priemonės turi turėti teisinį pagrindą. Galimos ir kitos klasifikacijos, kiekviena jų turi savų pranašumų ir trūkumų. LR-oje 3 NP lygmenys: 1) bendra-socialinis; ekonominių santykių, technologijų ir techninių procesų vystymas, nes susiję su gyvenimo lygio kėlimu; 2) specialus-kriminologinis; siejama su soc. Priemonėmis, skirtingoms žmonių grupėms; skiriamos tos priemonės prieš veiksmus, kurie skatina nusikalstamą elgesį (alkoholizmas, narkomanija); 3) individualus; asmenų, padariusių nusikaltimus atžvilgiu. Nukreipta į aplinką, jos neutralizavimą; stengiamasi keisti asmens vertybes, mąstymą. Ji dažnai išeina iš prielaidos, kad nusikalstamumas yra normaalus reiškinys ir jį veikia socialinės priežastys. Čepas: 1) ankstyvoji; valstybinių ir visuomeninių institucijų veikla, kuria siekiama, kad dar nenusikaltę asmenys nedarytų nusikaltimų; 2) betarpiška; kryptinga įvairių institucijų veikla, kuria siekiama šalinti aplinkybes, jau sąlygojusias nusikaltimus; 3) nusikaltimo recidyvo; įvairių valstybinių ir visuomeninių institucijų veikla, kuria siekiama padaryti pozityvų poveikį asmenims, kurie jau padarė nusikaltimą. 123. Nusikaltimų kontrolė. Jos apibūdinimas ir esmė Šaknų reikia ieškoti klasikinėje kriminologijoje, kur pagrindinis akcentas - kriminalinė bausmė. Tačiau taip buvo anksčiau, o dabar užsienio valstybėse nusikalstamumo kontrolė labai dažnai siejama su tuo, ką galima kontroliuosi ir kaip galima veikti. Mūsų kriminologai dažnai neskiria nusikaltimų kontrolės ir nusikaltimų prevencijos. Vokiečių kriminologai išskyrė tokiu kontrolės elementus (momentus): 1) visuomenės apsaugą; 2) asmens sulaikymą nuo nusikaltimo; 3) išaiškintų nusikaltėlių nubaudimas. Kriminalinės bausmės paskirtis (BK 21str.): - sulaikyti asmenį nuo nusikaltimų padarymo (bausmės bendrosios prevencijos funkcija); - nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą; - atimti galimybę daryti naujus nusikaltimus; - siekti, kad asmenys, atlikę bausmę, nebedarytų naujų nusikaltimų. Pagrindinis nusikalstamumo kontrolės tikslas - greitai efektyvus teisingumas, lydimas nubaudimo. Kristi atrodo, kad nusikaltimų kontrolės ribas turi nubrėžti mintys ???, vertybės, etika. Valstybė turi kontroliuoti priemones, nukreiptas prieš nusikalstamumą (finansais, materialiniais resursais ir pan.). Kaizeris greta socialinės kontrolės naudoja nusikalstamumo kontrolės terminą. Anot jo, nusikalstamumo nuo socialinės kontrolės skiriasi savo tikslais, ir tuo, kad naudojamos priemonės ribojamos nusikalstamumo užkardymu (tai esminis dalykas!). Pagal jį socialinė kontrolė sukuria mechanizmus, kurių pagalba prižiūri, kaip jos nariai laikosi nustatytų normų. Socialinės kontrolės elementai: religija, moralė, auklėjimas, teisė. Nusikalstamumo kantrolė skiriasi tuo, kad jos išeities pozicija yra baudžiamoji teisė. Olandai nusikalstamumo kontrolei iškelia 3 pagrindinius uždavinius: 1) pagerinti socialinę kontrolę (kuri Olandijoje yra nusikalstamumo kontrolės viduje); 2) užkardyti nusikaltimo padarymo galimybes; 3) baudžiamojo įstatymo sankcijomis sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų padarymo. 1992m. Vyriausybės patvirtinta Nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje koncepcija. Nusikalstamumo kontrolė apima: - nusikaltimų prevenciją, - nusikaltimų išaiškinimo, - teisingumo vykdymo ir - nuteistųjų resocializacijos procesą. Taigi pas mus nusikalstamumo kontrolė - labai plati sąvoka. Ją siūloma suprasti, kaip kriminogeninės situacijos valdymą, kurio tikslas - sumažinti nusikalstamumą ir jo daroma žalą. Tokiu būdu siekiama užtikrinti individo ir visos visuomenės saugumą (tai vienas iš pagrindinių uždavinių). Taigi nusikalstamumo mažinimas neturėtų būti suprantamas vien kaip nusikalstamumo lygio, bet ir kaip daromos žalos mastų mažinimas. Įdomu šioje Koncepcijoje tai, jog nurodoma, kad valstybė planuoja nusikalstamumo strategiją, pagrindines kryptis ir uždavinius, atsižvelgiant į ekonomiką, kriminogeninę situaciją ir t.t. Nusikalstamumo kontrolės prioritetiniais uždaviniais siūloma laikyti: 1) nacionalinės nusikalstamumo strategijos parengimas; 2) smurtinių, turitinių, organizuotų nusikaltimų ir jų korupcijos užkardymas; 3) vaikų ir jaunimo, neatsargių nusikaltimų prevencija; 4) nacionalinių teisės normų harmonizavimas (ir derinant su ES standartais); 5) nusikalstamumo kontrolės priemonių kompleksiškumo užtikrinimas; 6) pagalba nusikaltimų aukoms ir t.t. Strateginiu uždaviniu laikoma nusikalstamumo priežasčių šalinimas. Nusikalstamumo kontrolės sistemą sudaro kontrolės: 1) teisiniai pagrindai, 2) institucijos, 3) priemonės ir būdai bei kiti elementai. Pagrindinis bruožas: taikomų priemonių veiksmingumas. Kiek pasiseka, sunku spręsti (viskas yra reliatyvu!), pvz., Jaunimo nusikalstamumo prevencijos programa buvo jau daug kartų keista. Nusikalstamumo kontrolės principai tie patys, kaip ir prevencijos, bet yra ir naujesnių: - pagarba kiekvieno subjekto teisėms ir laisvėms; - pozityvaus elgesio skatinimo prioritetas; - planavimas, kompleksiškumas ir t.t. Kontrolė gali būti vykdoma lygmenimis: 1) nacionaliniu (sprendžiamos pagrindinės socialinės, ekonominės, politinės ir kt. problemos); 2) tarpvalstybiniu; 3) tarptautiniu. Du paskutiniai lygiai būtini, kai nusikalstamumo kontrolės problemų negalima išspręsti vienos valstybės rėmuose. Nusikaltimų kontrolei priskiriamos priemonės, kurios skrtos: - teisingai vertinti asmenų veikas ir jų vaidmenį nusikaltimų padaryme; - pritaikyti tinkamas pataisymo ir ugdymo priemones; - užkardyti nusikaltimų recidyvą. Pagrindis kriterijus, kuriuo remiantis atrobijama nusikalstamumo kontrolė ir prevencija - kontrolės priemonės turi prievartinį pobūdį. Prie kontrolės subjektų priskiriami lietuvos teisinkų kontrolės sistemos valdymo subjektai: - Seimas (priima įstatymus); - teisėsaugos institucijos: teismai, prokuratūra ir kt. - pati visuomenė. Kai kurios valstybinės valdžios institucijos (vavivaldybės administracija, jos struktūriniai padaliniai ir pan.) kontrolės procese dalyvauja tiesiogiai atlikdamos tam tikras funkcijas (pvz., Švietimo ministerija - ugdymo funkciją). Teisėsaugos institucijos tiesiogiai dalyvaujančios nusikalstamumo kontrolės procese vykdo įstatymais pavestas specialias funkcijas: viešosios tvarkos apsaugos, kvotos, tardymo, bausmių vykdymo ir t.t. Visuomenės dalyvavimas vyksta per visuomeninę veiklą rengiant, įgyvendinant priemones, padedančias stabdyti nusikalstamumą. Visuomenė turiteisę dalyvauti taisant nuteistuosius. 124. Kriminalinių bausmių ir kitų poveikio priemonių reikšmė nusikaltimų prevencijai Šiek tiek yra ankstesniame klausime.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!