Kriminogeninių veiksnių sisitema šeimoje

Įvadas Darbo aktualumas. Šeima - svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir Įtaigiausias bendravimo modelis (Navaitis, 2001). Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius. Kaip nurodo G.Navaitis (1996), šeimos tarpusavio santykiai dinamiška tarpusavio sąveika, keitimasis emocijomis ir informacija. Kaip nurodo Z. Bajonūnas (1999), šeimos narių poveikis vienas kitam yra tiesioginis, nes veikiamos kiekvieno nario emocijos, gerinančios arba jo sveikatą, teikiančios džiaugsmo arba skausmo kiliems šeimos nariams, reikšmingas žmogaus gyvenimui, ries paliečia šeimos narių likimą, nuolatinis, nes daro įtaką visiems šeimos nariams. Šeimos darną, gerus tarpusavio santykius lomia daugiau vidiniai veiksniai; šeimos narių santykių kokybė, jų turinys, individų asmeninės savybės ir suderinamumas C Kvieskiene (2003) pabrėžia, kad tėvų skundimasis laiko stoka, atitolusios tėvų darbo ir vaikų mokslo vietos, galimybių nebuvimas susitikti šeimos nariams prie bendro stato daro neigiama įtaką tėvų ir vaikų tarpusavio santykiams Individo socializacijos krūvį iš šeimos perima darželis, mokykla, bendraamžių grupės, darbo kolektyvas. Tokiomis sąlygomis ryškėja socialinis sociohologinis tėvų ir vaikų barjeras. Kaip nurodo J. Leliūgienė (1997), viena iš aktualiausių problemų, tyrinėjant rizikos grupei priklausančių vaikų ugdymą Lietuvoje, yra šeimos, kaip svarbiausios institucijos, įtraukimas; jų ugdymą. Pastaruoju metu akivaizdus mokslininkų susidomėjimas emocine šeimos funkcija. Pabrėžtina, kad suaugusiųjų meilė, rūpinimasis ir dėmesys suteikia šeimoje augančiam vaikui emocinę pusiausvyrą, padeda labiau vertinti save, o emocinio bendravimo stoka, silpni šeimos narių ryšiai sukelia vaikų neurozes, baimes, nepasitikėjimą savimi. Darbo mokslinis naujumas. Tyrimų apžvalga rodo, kad rizikos grupės paauglių problemiškumas plačiai analizuotas ir Lietuvos, ir užsienio mokslinėje literatūroje. Galima paminėti tokius lietuvių autorius kaip Z. Bajoriunas (1997), B. Bitinas (1998, 1990), K. Miškinis (1985, 2003), J. K. Uzdila (1977, 1985, 1988, 1993, 2001), G. Kvieskiene (2000, 2003, 2004), J. Leliūgienė (1997, 2003), kuriu tyrimai skirti šeimos, aplinkos vaidmeniui ir įtakai vaiko socialinei raidai, jo asmenybės formavimuisi. Rečiau pasitaiko rizikos grupei priklausančių šeimų tyrimų, kuriuose būtų analizuojami šeimose vyraujantys tarpasmeniniai santykiai ir jų poveikis rizikai. Darbo tikslas - nustatyti kriminogeninių veiksnių šeimoje sistema ir jos įtaka. Tyrimo objektas - kriminogeninių veiksnių šeimoje sistema rizikos grupei priklausančių vaikų ir jų tėvų tarpusavio santykiai. Iškelta hipotezė, kad kriminogeninių veiksnių šeimoje sistema įtakoje rizikos grupei priklausančiose šeimose sociokultūrine adaptacija. Darbo metodai. Sisteminė, loginė, analizė, teorinės literatūros lyginamoji ir loginė analizė, statistinė analizė. 1.Kriminogeninių veiksnių charakteristikos sampratos problematika 1.1. Kriminogeninių veiksnių samprata Šioje darbo dalyje nagrinėjama kriminogeninės nusikaitimų charakteristikos sampratos problematika. Kriminogeninė nusikaltimų charakteristika yra tarpusavyje susijusių elementų ir savybių visuma (sistema). Kriminogeninė nusikalimų charakteristika - tai ne tik teorinė - mokslinė sistema, lemianti kriminalistikos mokslo plėtrą, bet ir veiksmingas instrumentarijus, sėkmingai taikomas nusikaltimų tyrimo praktikoje. Nusikalstamumas sparčiai didėja, keičiasi jo struktūra, daromi vis sunkesni, gerai iš anksto parengti bei nuslėpti nusikaltimai. Nusikaltimų pasaulyje vis labiau įsitvirtina nusikalstami susivienijimai ir organizuotos grupės. Susidariusi kriminogeninė padėtis verčia ne tik tobulinti nusikalstamumo kontrolės mechanizmą, bet ir ieškoti naujų metodų bei priemonių nusikaltimų tyrimui tobulinti. Dar nepanaudotos visos galimybės kriminalistikos įtakai didinti. Viena iš tokių iki galo neištirtu problemų yra kriminogeninė nusikaltimų charakteristika. Teorijoje nevienodai su prantama kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos samprata, dar nenusistovėjo šios charakteristikos struktūra, jos vieta ir reikšmė kriminalistikos mokslui ir nusikaltimų tyrimo praktikai. Išvardytos aplinkybės verčia mokslininkus nuolat grįžti prie šios temos. Teorinis kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos neužbaigtumas neatskleidžia jos praktiniu galimybių. Manome, kad temą reikėtų pradėti nagrinėti nuo jos pagrindu, t. y. nuo kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos sampratos. „Rytu Europos kriminalistikoje jau senokai susiformavo nuostata, kad kriminogeninė nusikaltimu charakteristika yra struktūrinis bet kokios nusikaltimų rūšies tyrimo metodikos elementas ir šios nuostatos nuosekliai laikomasi rengiant metodines rekomendacijas" [1, p. 23]. Vakaru Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, šią funkcija atlieka kriminologija [2, p. 557-560; 3, p. 14-15], Daugiausia apie kriminogeninę nusikaltimų charakteristika yra diskutavę šios koncepcijos pradininkai - Rusijos kriminalistai. Kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos sampratą pradėsime nagrinėti ne nuo sąvokos, kuri paprastai išvedama atskleidžiant semantine prasme (nors tai padaryti taip pat reikia), formulavimo, o nuo reiškinio esmės atkleidimo. Nusikaltimu charakteristikos sampratą suformuluoti iš semantinės reikšmės lengviau nei šią sąvoką suformuluoti išnagrinėjus pati reiškinį. Kriminogenine nusikaltimu charakteristika galima butu suprasti kaip nusikaltimą apibudinančiu kriminalistiškai svariu (svarbiu, turinčiu išskirtinę reikšme) savybių visumą. Panaši arba artima kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos sąvoka išdėstyta ir literatūroje"'. Tačiau akivaizdu, kad tokios ir panašios nusikaltimu kriminogenine charakteristiką apibudinančios sąvokos yra formalios ir neatskleidžia reiškinio esmės. Nagrinėjant kriminogenines nusikaltimu charakteristikos esme vien kriminalistikos mokslo žinių neužtenka, būtinos baudžiamosios teisės, ypač apie nusikaltimu sudėti ir jos elementus [4. p 32 187; 5, p. 144-216], kriminologijos, ypač apie vidini nusikalstamos veiklos sąlygotumą [6, p. 45 54, p 90-95, 7, p. 157-162, 8; 9Į, teismo psichologijos ir psichiatrijos, ypač apie žmogaus veiksmų motyvaciją [10], taip pa! logikos bei modeliavimo teorijos žinios (o ne citatos). Manome, kad kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos pamatu turi tapti nusikaltimo sudėtis Nusikaltimo sudėtis, kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas, tampa nusikaltimo tyrimo objektu ir tikslu Konkrečiu atveju visuomet sprendžiamas klausimas, ar įvykyje yra nusikaltimo sudėtis. Jeigu nusikaltimo sudėties požymiai įžvelgiami, tai visas įrodinėjimo procesas yra nukreiptas įrodyti nusikaltimo sudėtį arba ją paneigti. Taigi ir kriminogeninė nusikaltimų charakteristika, kaip kriminogenine kategorija, visų pirma turi būti panaudota nusikaltimo sudėčiai nustatyti (įrodyti arba paneikti jos buvimą). Tačiau nurodyti, kad kriminogenines nusikaltimu charakteristikos pamatas, išeities pozicijoje gludi nusikaltimo sudėtyje, neužtenka. Itin svarbu atskleisti konkretų nusikaltimo sudėties ir kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos sąlytį, kas kriminalistikos aspektu apibūdina nusikaltimo sudėti arba kokios apibendrintos nusikaltimo sudėties charakteristikos išryškėja tiriant nusikaltimus, t.y. iš baudžiamosios teisės abstrakcijos nusikaltimo sudėtį transformuoti į praktinę nusikaltimo tyrimo plotmę. Kaip žinoma, nusikaltimo sudėtį sudaro keturi elementai: nusikaltimo subjektas, nusikaltimo objektas, subjektyvioji nusikaltimo pusė, objektyvioji nusikaltimo pusė [1, p. 36]. Mums reikia spręsti, kaip šie elementai virsta kriminalistiškai reikšmingomis ypatybėmis. Manome, kad minėtus elementus kriminalistikos tikslais reikėtų transformuoti į tokius kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos elementus; nusikaltimo subjektą asmenį, padariusį pavojingą veiką; subjektyviąją nusikaltimo pusę nusikaltimo situaciją; nusikaltimo objektą pasikėsinimo dalyką, nukentėjusįjį nuo nusikaltimo; objektyviąją nusikaitimo pusę nusikaltimo būda (žr. 1 schema) 1 schema. Kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos ir nusikaltimo sudėties elementu santykiu struktūra Čia būtų tikslinga panagrinėti mokslininkų kriminalistų naujausią požiūrį į kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos elementus. l. F. Gerasimovas išskiria šiuos kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos struktūros elementus: nusikalstamos veikos paplitimą, nusikaltimu išaiškinimo ypatybes, tipinius nusikaltimo įvykio ir aplinkos bruožus, pėdsakų susidarymo mechanizmą, nusikaltimo padarymo būdą, kaltinamojo asmenybę ir jo elgesio ypatybes, nukentėjusįjį apibudinančius duomenis [13, p. 330- 332). Taigi l. F. Gerasimovas išskiria 7 elementus, tuo tarpu pagal V.A. Obrazcovą kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos struktūrą sudaro 5 elementai: asmenys, padarę nusikaltimus, nusikaltimo tikslai ir motyvai, nusikaltimo objektas (dalykas), priemonės nusikalstamam rezultatui pasiekti, nusikaltimo mechanizmas ir jo padariniai {14, p.39]. Vis dėlto mes linkę laikytis anksčiau išdėstytos struktūros. Pradėdami nagrinėti pateiktu struktūrų skirtumus visų pirma išvardinkime tai, kas jas sieja. O visas jas sieja šie struktūriniai elementai, asmenys, padarę nusikaltimus, nusikaltimo objektas bei nukentėjęs asmuo arba pasikėsinimo dalykas. R. S. Belkino kaip ir V. A. Obrazcovo darbuose, kuriuose kalbama apie kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos ryšį su baudžiamosios teisės nusikaltimo sudėtimi, galima surasti nuorodų j subjektyviąją nusikaltimo pusę. Pagal R. S. Belkino teoriją nusikaltimo subjektyviąją pusę atspindi nusikaltimo situacija, o V. A. Obrazcovas iš subjektyviosios nusikallimo pusės paima nusikaltimo motyvus ir tikslus. Tiek R S. Belkinas (15, p. 688), tiek l. F. Gerasimovas [13, p. 330-332] į kriminogeninę nusikaltimų charakteristiką įtraukia ir nusikaltimo būdą, kurio, deja, savo darbuose V. A. Obrazcovas nepabrėžia [14, p. 39]. Pažymėtina, kad noras nusikaltimo mechanizmą (pėdsakų susidarymo mechanizmą) įtraukti, kaip teigia V A. Obrazcovas ir l. F. Gerasimovas, į kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos struktūrą nėra pagrįstas. Čia kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos tikslas sutapatinamas su jos struktūros elementu. Kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos tikslas (funkcinė jo paskirtis) - būtent per savo struktūra atskleisti nusikaltimo padarymo mechanizmą. Kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos elementų visuma turi padėti atskleisti nusikaltimo padarymo mechanizmą, kartu ir pėdsakų susidarymo mechanizmą. Tą patį galima pasakyti apie nusikaltimų išaiškinimo ypatybes, kurias galima nustatyti tiriant nusikaltimo padarymo mechanizmą. Kaip matysime nagrinėdami nusikaltimo padarymo būdą, vienas iš objektyvių jį lemiančių veiksniu (aplinkybių) yra nusikaltimo įrankiai bei priemonės. Nuo to, kokie įrankiai pasirenkami darant nusikaltimą (arba nuo to, kokiais įrankiais disponuoja nusikaltėlis), priklauso ir konkretūs, tipiniai nusikaitimo būdai. Taigi čia sąlygas norima sutapatinti su pačiu reiškiniu, kaip iai daro V. A. Obrazcovas ir I. F. Gerasimovas, o tai nepagrista. Tipinius įvykiui ir jo aplinkai bruožus apibūdina du kriminogeninės nusikaitimų charakteristikos elementai - nusikaltimo būdas ir nusikaltimo situacija. Plačiau tai bus aptarta nagrinėjant šiuos kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos elementus. Vargu ar galima sutikti su tokiu 1. F. Gerasimovo pateiktu dar vienu kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos elementu kaip nusikaltimu paplitimas. Nusikaltimų paplitimas gali būti kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos struktūros elementas. Tačiau pažymėtina, kad ne taip svarbu, kiek nusikaltimo sudėties elementu transformuojasi kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos naudai, o koks tų elementų pobūdis (turinys) ir ar tikrai išskirti elementai susiję su savo pagrindine baze - nusikaltimu sudėtimi. Pavyzdžiui, I. F. Gerasimovo pateikiamoje struktūroje už nusikaltimo sudėties ribų aiškiai atsidūrė nusikaitimo paplitimas, įvykio aplinkos bruožai, nusikaltimo aiškinimo aplinkybės, pėdsakų susidarymo mechanizmas [13, p. 330-332]. Autorius, pateikdamas kriminogeninės nusikaitimų charakteristikos turinį, bando aprėpti bene visa kriminalistiką. Tačiau ar tai pateisinama? Be to, ar taip pasirinkti kriminogeninės nusikaitimų charakteristikos elementai gali sudaryti visuma, t. y. sistema? Todėl reikia pabrėžti, kad į kriminogeninę nusikaltimo charakteristiką, mūsų nuomone, negali būti įtrauktos jai nebūdingos savybės. Antra vertus, nagrinėjant kriminogenine nusikaltimų charakteristiką būtina atskleisti tas savybes, kurios padeda (lemia) nusikaltimo sudėties ištyrimą. Grįžkime prie I.F. Gerasimovo suformuluotų kriminogeninės nusikaltimų charakteris- tikos elementų, I.F. Gerasimovas į kriminogeninę nusikaltimo charakteristiką įtraukia pėdsakų susidarymo mechanizmą bei nusikaltimo padarymo būdą. Nusikaltimo padarymo būdas yra susijęs su nusikaltimo sudėtimi (objektyvioji pusė), o pėdsakų susidarymas - ne. Tačiau nusikaltimo būdas, t. y. nusikalstamų veikų sistema, per veikos sąlytį su nusikaltimo objektu lemia būtinybę nustatyti pėdsakus ir jų susidarymo mechanizmą. Atsižvelgdami į nusikaltimo sudėties ribas bei nusikaltimo tyrimo poreikius turime nustatyti, kokios savybės būdingos kriminogeninei nusikaltimo charakteristikai. Atrodo, kad atsižvelgiant į mūsų suformuluotus kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos savybių išskyrimo reikalavimus galima atsakyti i šiuos klausimus: • Kas (padarė nusikaltimą)? • Kaip (nusikaltimas padarytas - nusikaitimo padarymo mechanizmas)? • Kodėl (nusikaltimo padarymo motyvai, tiesioginis pretekstas)? Kitos įrodinėtinos aplinkybės nustatomos atsakius į anksčiau nurodytus klausimus. Iš padaryto nusikaltimo požymiu (kuo jų daugiau, tuo tiksliau ir išsamiau) galime sužinoti, koks tai nusikaltimas, ir jį identifikuoti. „O tai galime padaryti tik remdamiesi tam tikros nusikaltimų rūšies tyrimo mokslo apibendrintais rezultatais - kriminogenine charakteristika" [16, p. 125]. Kaip jau minėta, kriminogeninė nusikallimo charakteristika yra tam tikrų savybių visuma. Šią visumą įmanoma išsiaiškinti tik nagrinėjant kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos struktūrinius elementus. Todėl per elementus bus atskleidžiamos savybės, kurios ir sudaro kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos turinį. 1.2.Kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos samprata 1. Asmuo, padaręs nusikaltimą. Pradėsime nuo nusikaltimo „autoriaus" - žmogaus. Nusikaltimo sudėties subjektas, kaip jau minėta, transformuojamas i asmenį, padariusį nusikalstamą veiką'. Nusikaitimo subjektas yra siauresnė sąvoka nei asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Nusikaltimo subjektas - tai fizinis (o dabar jau ir juridinis) [17, p. 20], pakaltinamas, sulaukės atitinkamo amžiaus asmuo. Įtariamajam, nusikaltimo kriminogeninės charakteristikos elementui, baudžiamosios teisės apribojimai, taikomi nusikaltimo subjektui, negalioja. Kriminogeniniu požiūriu nusikaltimo ištyrimui svarbu, kas tas asmuo, padaręs nusikalstama veiką. Nusikaltimo išaiškinimo etape visai nesvarbu, ar tas asmuo yra pakaltinamas ir ar sulaukė įstatymo nustatyto amžiaus, nuo kurio žmogus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Svarbu visu pirma nustatyti asmenį. Tolesnio nusikaltimo Tyrimo metu sprendžiamos ir baudžiamajai teisei būtinos asmens, padariusio nusikalstamas veikas, ypatybės - pakaltinamumas, asmens amžius, išskirtiniais atvejais ir teistumas. Kokios žmogui budingos savybės gali atskleisti kriminogeninio pobūdį? Pažymėtina, kad kriminologija jau seniai nagrinėja nusikaltėlio asmenybe ir šia tema yra sukaupusi gana daug medžiagos [6, p. 61-101; 7, p, 117-135; 18; 19; 20]. Tačiau kriminologija į nusikaltėlį žiūri kitokiu aspektu - socialiniu. Kriminologija stengiasi išsiaiškinti, kodėl žmogus nusikalsta. Kriminalistai galėtu pasinaudoti kriminogeniniais asmens tyrimais, bet ne tiesmukai, o pritaikę kriminologijos žinias apie nusikaltėlį savo reikmėms. Kriminalistikai, nagrinėjančiai įtariamojo asmenybę, svarbu atsižvelgiant į jo fizines, dvasines ir kitas savybes atskleisti žmogaus sugebėjimą padaryti nusikaltimą. Čia būtina pabrėžti, kad kriminalistikoje tokie arba panašūs tyrimai nebuvo atliekami. Mes taip pat negalėsime viename straipsnyje, skirtame nusikaltimo kriminogeninei charakteristikos sampratai, išnagrinėti problemos - stengsimės pagal galimybes nurodyti kelis šios problemos sprendimo būdus. Apskritai visos žmogaus savybės vienaip ar kitaip (tiesiogiai arba netiesiogiai) yra susijusios su jo daromu nusikaltimu. Tačiau mums svarbu išskirti dominantus. Iš jų reikėtų paminėti fizinę žmogaus jėgą, gabumus, gyvenimo patirtį, taip pat patirti kurioje nors veikloje (ypač nusikalstamoje), išsilavinimą, specialybę ir kt. Sugebėjimas padaryti atskirų rūšių nusikaltimus (kyšininkauti, grobti visuomeninį turtą ir pan.) siejamas su užimamomis pareigomis. Atskirų nusikaltimu padarymui reikšmės turi įtariamojo amžius. Antai, nors įstatymas nenumato kyšininko amžiaus ribų, tačiau aišku, kad tai iš esmės suaugusiųjų daromas nusikaltimas (specialus subjektas). Svarbu, kad kyšį gauti gali tik pareigūnas arba jam prilygstantis valstybės tarnautojas, o būti jais galima tik sulaukus atitinkamo amžiaus. Amžius turi reikšmės ir nusikaitimo pobūdžiui, pavyzdžiui, išskiriami nepilnamečių nusikaitimai. Tas pats pasakytina ir apie nusikaltėlio lyti. Yra vadinamieji moteriški nusikaltimai ir kt. Nagrinėjant žmogaus sugebėjimą daryti nusikaltimus labai svarbu atsižvelgti į žmogaus psichiką, kuri reguliuoja jo elgėsi, taigi ir nusikalstamą elgesį. Kad būtų tenkinami kriminalistikos poreikiai, būtina visapusiškai ištirti žmogaus savybes, apibūdinančias jo sugebėjimus daryti nusikaltimą, sudaryti jų sąrašą bei jį pagrįsti. Svarstant koreliacinius, vidinius asmenų, padariusių nusikalstama veiką, ir kitų mūsų išskirtų kriminogeninės charakteristikos elementu ryšius, pastebėtas nemenkas tarpusavio priklausomumo dėsningumas. Žinomas glaudus tarpusavio ryšys tarp amžiaus (net jo tarpsniu) ir nusikaltimo pobūdžio - pasikėsinimo objekto vertės (dydžio, svarbumo), nusikaltimo būdo (veiksmų, skirtų pasirengti, padaryti ir nuslėpti nusikaitimą, komplekso), pobūdžio ir sudėtingumo, taip pat Trumpumo dėlei asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, plačiąja prasme toliau vadinsime įtariamuoju. Apie psichiką, kaip žmogaus elgesio reguliatorių, rašoma psichologinėje, teismo psichologinėje literatūroje [10, p, 57-63). Moterys daugiau linkusios daryti intelektualius nusikaltimus nei nusikaltimus, kuriems padaryti reikia jėgos. Nei išskiriami moteriški nužudymo įrankiai (virtuvinis peilis, lygintuvas ir kt.). Nusikaltimu būdu sudėtingumas tiesiogiai priklauso nuo įtariamojo gabumų, išsilavinimo, patirties daryti tokius nusikaitimus ir t. t. Smurtiniai nusikaltimai glaudžiai siejami su fizine nusikaltėlio jėga; nusikaltimai ekonomikai, atvirkščiai, yra glaudžiai susiję su nusikaltėlio specialybe, užimamomis pareigomis ir, žinoma, su protu. Kriminalistiškai svarbu atkreipti dėmesį į žmogaus savybes bei jų visumą ir galimus derinius siekiant nustatyti žmogaus sugebėjimą daryti nusikaltimus apskritai ir atskiru rūšių nusikaitimus atskirai. Reikėtų sudaryti žmonių tipologija pagal sugebėjimą daryti nusikaltimus, nurodyti tarpusavio ryšius su kitais kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos elementais. Kriminogeninės nusikaltimu charakteristikos teorinis modelis kriminogeninės nusikaltimų charakteristikos klasifikacijoje pagal lygius užima pirma, aukščiausią vieta. Tai klasifikacijos hierarchijos viršūnė. Toliau eina kriminogeninė atskiru nusikaltimų rūšių grupių charakteristika, į kriminalistinę mokslinę apyvartą Lietuvoje nusikaltimu rūšių grupės buvo įvestos neseniai (37, p. 4--6; 38, p. 7]. Taip kriminalistikos moksle buvo įteisinta kriminogeninė nusikaltimo rūšių grupių charakteristika. Tačiau apskritai apie nusikaltimų rūšių grupes jau buvo rašyta (buvo minimi smurtiniai nusikaltimai, nusikaltimai ekonomikai ir kt.) [39, p. 42, 40. p. 91]. Toliau pagal lygius eina atskiru nusikaltimų rūšių charakteristika ir kriminogeninė atskirų nusikaltimų charakteristika. Duomenys iš šių lygių charakteristikų naudojami rengiant atskirų rūšių grupių bei atskiru rusiu nusikaltimų metodikas Prieš daugiau nei trisdešimt metų A. N. Koiesničenko pirmas Tarybų Sąjungoje nurodė, kokią reikšmę atskiru rūšių nusikaitimų metodikai turi kriminogeninė charakteristika. Kriminogeninę nusikaltimo charakteristiką jis /vertino kaip atskirų nusikaltimo (yrimo metodikos pagrindą [41]. Nusikaltimų tyrimo praktika tai patvirtino ir apie tai jau buvo išdėstyta straipsnyje nagrinėjant kriminogeninės nusikaltimo charakteristikos elementus ir ypač tų elementų tarpusavio ryšius. Kiekvieno konkretaus padaryto nusikaltimo kriminogeninė charakteristika yra jo sudėties konkretūs požymiai Tačiau tiriant konkretų nusikaltimą žinios apie teorinę nusikaltimo rūšies bei kriminogeninę atskiro nusikaltimo charakteristiką padeda tyrėjui orientuotis realiomis aplinkybėmis; nustačius vieną kriminogeninės nusikaltimo charakteristikos elementą arba jo požymį galima kelti versijas apie kitus elementus arba jo požymius. Kriminogeninė nusikaltimų charakteristika - tai visuma (sistema) kriminalistiškai svarbių savybių, atskleidžiančiu nusikaltimo padarymo procesą ir jo dėsningumus. Kriminogeninė nusikaitimų charakteristikos struktūra yra išvedama iš baudžiamosios teisės nusikaltimo sudėties ir transformuojama kriminogeniniu aspektu. Ją sudaro asmuo, padaręs nusikaltimą (nusikaltėlis), nusikaltimo situacija, nukentėjusysis arba nusikaltimo pasikėsinimo dalykas ir nusikaltimo būdas. 1.3.Kriminogeninių veiksnių tyrimo raida Lietuvoje Kriminogeninė nusikaltimų charakteristika turi esminę teorinę ir praktinę reikšmę. Kriminogeninės teorijos aspektu kriminogenine nusikaltimų charakteristika atskleidžia būdingas nusikaltimo padarymo proceso savybes ir tarpusavio ryšius bei kartu šio proceso dėsningumus. Praktiniu nusikaltimo tyrimo aspektu nusikaltimu tyrimo charakteristika gali būti vertinama kaip tikėtinas modelis ir atitinkamai panaudota tyrėjo praktikoje kaip veiksminga orientuojanti informacija, nurodanti nusikaltimo pėdsaku susidarymo mechanizmą, jų paieškos erdvę ir kitus svarbius nusikaltimų tyrimo orientyrus. Nepilnamečiais Lietuvoje laikomi vaikai, paaugliai ir jaunuoliai iki 18 metų, tačiau baudžiamoji atsakomybė už čia paminėtus sunkius nusikaltimus asmeniui taikoma jau nuo 14 metu. Aktualu trumpai aptarti ankstesnes nepilnamečių smurtinio elgesio tendencijas. Iki atgimimo Lietuvoje (1988 m.) per pokario laikotarpį minėtų smurtinių nusikaltimu, padarytų nepilnamečiu, daugėjo, tačiau lėčiau nei visu nusikaltimų, padarytų nepilnamečiu Lietuvoje. Per 1964-1988 m. registruojamo nepilnamečių nusikalstamumo rodikliai, ypač palyginamieji rodikliai (koeficientai 1000-čiui 14-17-mečių gyventojų), padidėjo du kartus: nusikaltimų skaičiaus koeficientas padidėjo nuo 4,3 iki 8,2; nusikaltimus padariusių asmenų skaičiaus koeficientas - nuo 3,1 iki 6,9. Patys didžiausi rodikliai per šį laikotarpi buvo 1986 m.: nusikaltimų koeficientas 9,7; nusikaltimus padariusių nepilnamečiu - 7,2. Nepilnamečių padarytu registruotu nusikaltimų per minėtą laikotarpį padaugėjo 129.4 proc. (796-1826), o nepilnamečiu, padariusių nusikaltimus. - 67,5 proc. (569-1522). Tuo tarpu tyčinių nužudymų ir pasikėsinimu nepilnamečiai vidutiniškai padarydavo po penkis per kiekvienus metus per visa pokario laikotarpi iki 1988 m. Turint gaivoje, kad daugėja nepilnamečiu gyventojų, galima teigti, kad santykinai šių nusikaltimų sumažėjo. Nepilnamečiai padarė vieną ketvirtadali visų išžaginimų, užregistruotu Lietuvoje, tačiau metinis užregistruotų išžaginimu skaičius padidėjo keturis kartus - nuo 9 iki 36. Tyčiniu sunkių kūno sužalojimu 1964-1965 m. buvo registruojama gana daug (26 it 29 per metus), tačiau 1966 m. pakito nusikaltimų registravimo metodika, nes dauguma šių nusikaltimų pradėta kvalifikuoti kaip chuliganizmas. Todėl nuo 1967 m. nepilnamečiu padarytu ir užregistruotų tyčiniu sunkių kūno sužalojimų per metus buvo nedaug (9 arba 8 ir mažiau nusikaltimų). Apskritai minėti smurtiniai nusikaltimai nepilnamečių nusikalstamumo struktūroje per šį laika sudarė 1,5-4,0 proc. M. Gorbačiovo „perestroikos" metu ir vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, santykiniai nusikalstamumo rodikliai parodė, kad 1988-1995/96 m. registruotas nusikalstamumas Lietuvoje per ši trumpa aštuonerių metų laikotarpi padidėjo 3-3,5 karto. Po 1995-1996 m registruotas nusikalstamumas Lietuvoje stabilizavosi ir kasmet padidėja maždaug 3 procentais. Taigi per šešiolika metų nepilnamečiai per metus vidutiniškai padarydavo po 21 tyčinį nužudymą (4 kartus daugiau negu per ankstesnį laikotarpį). Per metus jie padarydavo vidutiniškai po 14 tyčinių sunkių kūno sužalojimų (1,5 kario daugiau negu per ankstesnį laikotarpį). Išžaginimų ir pasikėsinimų išžaginti per metus jie padarydavo vidutiniškai po 26, t. y. maždaug tiek pat arba net ir mažiau negu vidutiniškai per ankstesni laikotarpį. Be to, minėtų nepilnamečių smurtinių nusikaltimų dalis iš bendro tokiu pačių nusikaltimų užregistruoto skaičiaus Lietuvoje didėjo, išskyrus užregistruotus išžaginimus ir pasikėsinimus išžaginti, kurių buvo įvykdyta tiek pat. Taigi galima konstatuoti, kad po 1995 m, Lietuvoje, kai bendras užregistruotas nusikalstamumas stabilizavosi, nepilnamečių padarytų ir užregistruotu smurtiniu nusikaltimų ne mažėjo, o daugėjo, ypač tyčinių nužudymų ir tyčinių sunkių kūno sužalojimų. Lietuvoje yra maždaug 300 tūkstančių 14-17 melu gyventoju, taigi nepilnamečių padarytų smurtinių nusikaltimų koeficientas yra mažas. Tiesa, per pastarojo dešimtmečio pirmuosius penkerius melus nusikaltusių nepilnamečių berniukų daugėjo. Lietuvoje 94-98 proc. užregistruotų nepilnamečiu nusikaltimų padarė būtent berniukai, tačiau ši aplinkybė iš esmės nekeičia registruoto nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo tendencijų. 1 lentelė. Užregistruoti nepilnamečiu (14-17 m.) padaryti sunkūs smurtiniai nusikaltimai ir jų dalis iš bendro užregistruotų tokių pačiu nusikaltimu skaičiaus (proc.) padarė vidutiniškai 21 nepilnametis, tyčinių sunkių kūno sužalojimų - 8 nepilnamečiai. Tačiau išžaginimus padariusiu užregistruotų asmenų per pastaruosius penkerius metus (1996-- 2000 m.) mažėjo: per pirmuosius penkerius dešimtmečio metus kasmet išžaginimų (su pa- sikėsinimais išžaginti) padarė 38 nepilnamečiai, o per paskutiniuosius penkerius metus - kasmet 26 nepilnamečiai, t. y. trečdaliu mažiau. Antrojo nepriklausomybės dešimtmečio ir trečiojo tūkstantmečio (2001 m.) pradžia dar labiau „sustiprina" nepalankią nepilnamečių smurtinio elgesio tendenciją. Tyčinių nužudymų ir sunkių kūno sužalojimų padariusių nepilnamečių staigiai padaugėjo. Kadangi apskritai tyčinių nužudymu Lietuvoje užregistruota mažiau negu praėjusiais metais, labai padidėjo ir nepilnamečių indėlis j šių nusikaltimų darymą, t. y. jų dalis tapo 10,1 proc. iš bendro šiuos nusikaltimus padariusiu asmenų skaičiaus. 1 lentelė. Užregistruoti nepilnamečių (14-17 m.) padaryti sunkūs smurtiniai nusikaltimai ir jų dalis iš bendro užregistruotų tokių pačių nusikaltimų skaičiaus, proc. Metai Tyčiniai nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti Tyčiniai sunkūs kūno sužalojimai Išžaginimai ir pasikėsinimai išžaginti 1999 7 2,7 3 0,9 26 13,7 2000 11 3,6 3 0,9 22 11,5 2001 14 2,9 13 3,8 29 14,8 2002 22 4,2 12 3,4 28 17,0 2003 30 6,0 12 4,0 33 16,5 2004 28 6,9 15 4,3 29 17,2 2005 27 6,9 16 4,3 16 9,6 2006 23 6,5 16 4,2 21 12,6 2007* 20 5,8 15 3,8 28 12,4 Per paskutinįjį dešimtmeti nepilnamečiai vidutiniškai sudarė 6,3 proc. visu Lietuvoje užregistruotu asmenų, padariusių tyčinius nužudymus, 4,3 proc. asmenų, padariusių tyčinius sunkius kūno sužalojimus ir 19 proc. asmenų, padariusiu išžaginimus su pasikėsinimais iš- žaginti. Tuo tarpu 2001 m., kaip jau minėta, nepilnamečiai sudarė 10,1 proc. visų Lietuvoje užregistruotų asmenų, padariusių tyčinius nužudymus. Kompleksiškai vertinant ir lyginant visus smurtinio nusikalstamumo rodiklius darytina išvada, kad nepilnamečiai smurtinius nusikaltimus gana dažnai daro kartu su suaugusiaisiais. Nepilnamečių nusikalstamą smurtini elgėsi skatina suaugusieji - vis daugiau šių nusikaitimų nepilnamečiai padaro grupėmis kartu su suaugusiaisiais arba tiesiogiai suaugusiųjų sukurstyti. Dar vienas būdingas nepilnamečių smurtinio elgesio rodiklis - smurtas, nukreiptas prieš save, t. y. savižudybės. Nužudytų ir nusižudžiusių nepilnamečiu skaičių dinamika pateikta 2 lentelėje. 2 lentele. Jaunesni nei 20 metu asmenys: nužudyti ir nusižudę 2000-2007 m. Užregistruota kiekvienais metais Požymiai 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 Nužudyti 17 15 16 27 24 33 21 Nusižudė 41 30 52 44 46 59 56 Taigi per pastarųjų šešiolikos metų laikotarpi vidutiniškai per metus Lietuvoje užregistruota 50 nusižudžiusių jaunuolių iki 20 metų ir buvo nužudyti 23 minėto amžiaus asmenys. Savižudžių skaičius daugiau kaip du kartus viršija nužudytų vaikų ir jau- nuolių iki 20 rnetų skaičių. Beje, daugelyje Europos šalių nusižudžiusių vaiku ir jaunuoliu skaičius taip pat viršija nužudytųjų skaičių, tačiau Lietuvoje tas skirtumas yra ypač didelis [7, p. 132-145; 8; 9]. Ilgamečiai nepilnamečiu smurtinio elgesio priežastingumo ryšių tyrinėjimai šio darbo autorei leidžia teigti, kad tais atvejais, kai nepilnamečiai staiga nužudo iš karto keletą arba keliolika žmonių {kaip tai buvo per keletą pastarųjų metų JAV ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse), panašios dvasinės būsenos ištikti Lietuvos nepilnamečiai agresija linkę nukreipti ne j aplinką ir kitus žmones, o į save. Autorės nuomone, tai rodo mūsų vaikų subtilesnį dvasingumą, kurio ištakų galima ieškoti senojoje mūsų protėviu kultūroje. 3 lentelė. Nusižudžiusiu nepilnamečiu pasiskirstymas pagal amžių ir lyti Metai Berniukai ir jaunuoliai Mergaitės ir jaunuolės 0-13 m. 14-15 m. 16-17 m. 0-13 m. 14-15 m. 16-17 m. 2002 1 8 11 - 2 3 2003 4 4 9 - 2 9 2004 3 2 19 1 2 6 2005 3 5 15 - 2 4 2006 4 5 12 1 3 2 Nusižudę nepilnamečiai pagal lyti pasiskirsto panašiai kaip ir kitose Europos šalyse t y. berniukai žudosi maždaug tris kartus dažniau negu mergaitės. Dažniausiai žudosi vyresni (16-17 m.) nepilnamečiai berniukai ir mergaitės; tačiau, kaip rado duomenys 4 lentelėje nemažai berniukų ir mergaičių pasitraukia iš gyvenimo nesulaukę net 14 metų. Tokia trumpa nepilnamečių smurto (agresijos) prieš asmenį statistinė analizė. 1.4.Šeimos veiksnių sistema ir kriminogeninė įtaka Lietuvos sociologai (įvairiu mokslo sričių mokslininkai) tyrinėja savižudybių problemą. Nepilnamečiu smurtiniu nusikaltimų ir savižudybių priežastys kriminogeniniu aspektu Lietuvoje taip pat buvo tirtos [1, p. 128-135; 2, p. 97-105; 3; 4, p. 10-17; 5; 6], tačiau vykstant valstybės ir visuomenes socialinei raidai aktualu nuolat tyrinėti ir nusikalstamumo priežasčių pokyčius, kurie šiame straipsnyje nagrinėjami kompleksiškai, bei galima jų transformacija. Nepilnamečiu padarytu seksualinio pobūdžio nusikaitimų (čia - išžaginimu ir pasikėsinimu išžaginti) priežastys ir jų padarytų nužudymu priežastys labai skirtingos. Beje, nepilnamečiu padarytu tyčiniu nužudymų priežastys ir jų savižudybių priežastys yra tarsi dvi to paties medalio pusės - jų pobūdis labai panašus, todėl abi šias nepilnamečių daromo smurto apraiškas (agresija ir auto agresiją) tikslinga nagrinėti kartu. Dauguma nepilnamečiu padarytų tyčiniu nužudymų buvo iš anksto neapgalvoti, neplanuoti Nepilnamečiai šiuos nusikaltimus padarė susiklosčius atsitiktinėms, staiga kilusios konfliktinės situacijos aplinkybėms, t. y. kai nebuvo laiko suvokti konflikto eigos, todėl jų elgesį lėmė staiga kilusi emocinė reakcija, o dingstis nusikaltimui padaryti būna labai menka (suaugusio žmogaus požiūriu) arba apskritai jos nebūna. Priežasčių staiga kilusiai tyčiai nužudyti reikia ieškoti nepilnamečio asmenybės formavimosi sąlygose, jo artimiausios aplinkos sąlygose. Nepilnamečiai, kurie žmogžudystes padarė vieni, dažniausiai nužudė savo artimuosius tėvą, motiną, patėvi, pamotę ar kitus. Šie nusikaltimai iš esmės padaromi dėl tarpasmeninio, dažnai metų metus besitęsiančio ir subjektyviai išgyvenamo nepilnamečio ir artimiausiu jo giminaičių socialinio konflikto. Tie sudėtingi ir nepilnamečiui skaudūs konfliktiniai santykiai dažniausiai prasidėdavo nuo ankstyvos jo vaikystės, kartais jau nuo kūdikystės. Jie tęsdavosi ir alindavo nepilnamečio psichika net 10-15 metų. Tuo tarpu šių konfliktinių santykių iniciatoriai ir kūrėjai iš esmės buvo suaugę nepilnamečio artimieji, praktiškai tikrieji nepilnamečio smurtinio elgesio kaltininkai, tapę jo padaryto nusikaltimo aukomis. Dėl šeimos santykių nedarnos, ilgamečiu konfliktinių santykiu šeimoje ar artimiausioje buitinėje aplinkoje pirmiausiai atsakingi yra suaugusieji. Vaikas nekaltas, kad gimsta tokioje konfliktinėje šeimoje, kurioje jis pats nuo kūdikystės yra ir fiziškai, ir dvasiškai skriaudžiamas, alinamas, neturi sąlygų savo asmenybei formuoti ir įgyti socialini imunitetą (atsparumą) socialiniam blogiui bei gebėjimą susitvarkyti su savo gyvenimo problemomis. Taigi konfliktinėje šeimoje vaikai auga neatsparūs, kartais ir patys nesugeba elgtis nekonfliktiškai. Tačiau dažniausiai nepilnametis konfliktą išgyvena savyje, t.y. jo išgyvenamas vidinis konfliktas išoriškai beveik nepasireiškia, o išeities iš padėties jis neranda, todėl chroniškos konfliktinės situacijos ūmaus paaštrėjimo metu, atrodytų, dėl menkos dingsties įvyksta nusikaltimas. Tipiškas pavyzdys - tėvas girtaudavo, šeimoje nuo vaiko gimimo vyko nuolatiniai barniai, tėvas mušdavo žmona (vaiko motina), vaiką, tyčiodavosi iš jų, tačiau žmona nepajėgė išsiskirti. Vaikas, visatai kentęs 15 metų ir būdamas 15 metų, vieno tokio kivirčo metu neatlaikęs susikaupusios dvasinės naštos nužudė tėvą. Galima teigti, kad chroniško vidinio dvasinio konflikto svarba ir jo eigos intensyvumas pagaliau viršija asmens (nepilnamečio) individualų psichologini ir psichini atsparumą, konflikto vidinio kompensavimo ribą, tam tikra individualia jo kompensavimo normą, ir konflikto baigtis tampa tragiška - nužudoma arba nusižudoma. Išorinis konflikto proceso poveikis nepilnamečio asmenybei dėl ilgalaikės trukmes ir raiškos intensyvumo būna toks sunkus, kad jis, būdamas socialiai ir dvasiškai (o jaunesnis - ir fiziškai bei fiziologiškai) nesubrendęs individas, nesugeba socialiai priimtinais būdais išspręsti šių prieštaravimu. Svarbiausias vaidmuo šių smurtinių nepilnamečių padarytų nusikaltimų prevencijoje priklauso konfliktiškumo, agresijos šeimoje ir artimiausioje aplinkoje prevencijai bei psicho- loginės pagalbos teikimui, nepilnamečių nepriežiūros prevencijai, nes dažnai jie būna palikti likimo (atsitiktinių situacijų) valiai, tam tikros dalies šeimų sunkios socialinės padėties gerinimui bei nepilnamečių paėmimui laiku iŠ netinkamos jų asmenybei formuotis aplinkos ir palankių tam sąlygų suteikimui. Nepilnamečių savižudybių priežastys yra beveik tokios pačios kaip ir jų padarytų minėtu smurtiniu nusikaltimu, bet ne visada vienodos [6]. Taigi savižudybių prevencijai visos minėtos prevencijos priemones yra taip pat vienodai svarbios. Be abejo, tam tikrą nedidelę dalį tyčinių nužudymų nepilnamečiai padaro dėl sava- naudiškų ar chuliganiškų paskatų. Tyčinius sunkius kūno sužalojimus jie padaro dažniausiai taip pat dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų. Paprastai tokie nusikaitimai padaromi grupėmis, dažnai mišriomis grupėmis kartu su suaugusiaisiais, muštynių metu bei išgėrus. Tokiais atvejais svarbiausia vaidmenį atlieka suaugusieji. Šių nusikaltimu prevencijos pagrindinė kryptis - apsaugoti nepilnamečius nuo suaugusiųjų, kurie įtraukia juos į nusikalstamą ar kitokio pobūdžio socialiai smerktina veiklą, įtakos. Nepilnamečių padaromo seksualinio smurto priežastys yra kitokios, negu jų padarytų smurtinių nusikaltimų dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų priežastys. Daugelio išžaginusių ir besikėsinusiu tai padaryti nepilnamečių elgesiui (beje, kaip ir suaugusiųjų, padariusiu tokius pačius nusikaltimus, elgesiui) darant nusikaltimą buvo būdingas didelis cinizmas. Nusikalstamo elgesio pagrindinis motyvas yra ne seksualinio poreikio tenkinimas, o savotiškas seksualinis chuliganizmas, demonstruojamas nusikaltimo bendrininku vienų kitiems, nes šie nusikaltimai, ypač nepilnamečių, dažnai daromi grupėmis (pvz., Vilniuje prieš kelerius metus net 15 nepilnamečiu išžagino dvi nepilnametes). Beje, socialinės išžaginimų aplinkybės, jų socialine situacija mažai keitėsi pereinant į rinkos ekonomiką ir laisvėjant, demokratėjant asmenybei. Šiuolaikinėms socialinėms aplinkybėms būdinga tai, kad seksualinį gyvenimą pradeda vis jaunesnio amžiaus asmenys, įgiję seksualinių žinių ir seksualinės patirties, o priverstinė seksualinė patirtis (išžaginimas) dažnai nebūna pirmoji gyvenime seksualinė praktika (tiek nusikaltėliui, tiek aukai), kaip tai būdavo anksčiau [4j. Be to, atsirado gerokai daugiau galimybių gauti seksualinių žinių ir informacijos. Deja, ši informacija dažnai gaunama iš visuomenėje smerktinų šaltinių (pornoinformacija). Viešoji nuomonė pernelyg sureikšmina šios informacijos įtaką nusikalstamumui. Jaunesniems paaugliams ji iš dalies pasitarnauja kaip „garo nuleidimo" priemonė, padedanti išvengti smurtinių seksualinių veiksmu. Šį teiginį iš dalies patvirtina užregistruotų nepilnamečių padarytų išžaginimų ir pasikėsinimų išžaginti mažėjimo pastaruoju metu tendencija Lietuvoje. Šiuolaikinė socialinė seksualinio elgesio padėtis pasižymi tuo, kad vis labiau plinta ir prigyja visuomenės vartotojiškas požiūris į seksą (apskritai mes verčiami tapti vartojimo kulto dalyviais daugelyje socialinio gyvenimo sričių, vartojimas iš gyvenimo priemonės tampa jo tikslu). Jai taip pat būdinga ir tai, kad paplito prostitucija, plinta venerinės ligos ir AIDS: o seksualinio švietimo nepakanka. Be to, seksualinis švietimas atsilieka nuo gyvenimo ir šiuolaikinių poreikių, stokoja kryptingumo, t.y. jo turinys ir forma pasenusi. Todėl pornografija gaji, ja domimasi, nes ji užpildo tam tikrą nepilnamečių žinių spragą, suteikdama, deja, smarkiai suvulgarinta informacija, prisidedančią prie besiformuojančio jaunimo ir net vyresniu žmonių klaidingo seksualinių dalykų suvokimo Informacijos apie seksą ir pornografija įtaka nepilnamečių smurtiniam seksualiniam elgesiui žaginant pasireiškia tuo, kad dabar jie šį nusikaltimą daro įvairiais rafinuotais būdais, o no paprasčiausiu būdu, kaip būdavo anksčiau. Taigi nepilnamečių daromų išžaginimų ir pasikėsinimu išžaginti svarbiausios prevencijos kryptys yra šios: tinkamas seksualinis švietimas bei jo tobulinimas, lyčių socialinės ir lytines diskriminacijos apraiškų visuomenės ir atskiru jos individu sąmonėje prevencija, atsparumo vartojimo kultui ugdymas, vaiku seksualinio išnaudojimo prevencija ir ypač pastarojo reiškimo latentiškumo prevencija. 2.Kriminogeninių veiksnių šeimoje sistemos analizė 2.1.Rizikos grupės ir jų šeimyninių santykių ypatumai Kiekvienai rizikos grupei priklausantys asmenys pasižymi tam tikromis specifinėmis socialinėmis charakteristikomis: gyvenimo būdu, elgsenos ir bendravimo su kitais žmonėmis ypatumais, moralinėmis nuostatomis ir vertybių sistema. Šias charakteristikas lėmė specifinės vienai arba kitai socialinei grupei priklausančių žmonių asmenybės savybės. Įprasta manyti, kad tėvai vaikus auklėja patarimais, pamokymais, paskatinimais ir bausmėmis. Kaip nurodo Bajoriūnas (1999), vaikams didžiausia įtaką turi tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, teigiamu emocinių ryšių trūkumas šeimoje trukdo vaikui tapatintis su tėvais. Tai verčia jį ieškoti pavyzdžiu už šeimos ribų, kur būtų panašių išgyvenimų ir galimybių mėgdžioti. E. L. Post (1987) atkreipia dėmesį į tai. kad tėvai, auklėdami savo vaiką, pirmiausia turi jį suprasti ir gerbti kaip asmenybę. G Navaičio (2001) tyrimai rodo, kad iš svarbesnių problemų, dėl kurių vaikai, daugiausia paaugliai, kreipiasi į psichologine konsultaciją, maždaug 15-18 proc. sudaro su šeima, kurioje vaikas gyvena, susiję sunkumai. Tai rodo, kad daugelio vaikų psichologinė savijauta priklauso nuo santykių su tėvais. Tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia lai, kaip lengvai jis išsiugdys įvairius įgūdžius, [gis savarankiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis, suformuos teigiamą savęs vertinimą. Daugelis rizikos grupei priklausančių tėvų, kaip nurodo V. Satir (1988), turi suvokti, kad jų vaikas tai ne jie patys. Tėvai linkę save tapatinti su vaiku, todėl jiems būna sunku pripažinti, kad vaikas - savarankiškas žmogus. Dažnai tėvai projektuoja į savo vaiką tai, ką patys jaučia. Kaip nurodo G. Kvieskieno (2004), sociali7acijos proceso metu asmenybė gali perimti įvairiausias elgesio formas, ir prosocialias, ir asocialias. Pastaruoju atveju susiduriama su nepageidautinu asmenybės socializacijos variantu - desocializacija. Jai esant asmenybė laipsniškai perima asocialias elgesio normas ir vertybes, ima tenkinti savo poreikius socialiai nepriimtinais būdais, ignoruoja prosocialios aplinkos poveikius Pasak autorės, socializacijos proceso trūkumus gali nulemti įvairūs veiksniai: auklėjimo klaidos šeimoje (šiltų santykių nebuvimas, kontrolės stoka, neteisingi skatinimai ir bausmės, prieštaringi reikalavimai); atstūmimas ir izoliacija bendraamžių grupėje; nesėkmės ir neigiamu vertinimų vyravimas mokykloje; žiniasklaidos priemonėse demonstruodamas smurtas ir prievarta; aplinkos įtaką (narkotikai, neformalūs lyderiai, prievarta) M. J. Burgess ir C. J. Locke (1993) atlikto tyrimą, kurio metu fiksuota, kokios yra rizikos grupei priklausančių paauglių nuostatos į tėvus, koks tėvų jiems rodomo supratingumo lygmuo. Duomenys rodo, kad draugai yra svarbesni už tėvus. Priežastis slypi suaugusiųjų psichologijoje, nes jie nenori pamatyti pokyčių, vykstančių paaugliuose. Tėvai nesugeba pripažinti savo ir vaiko skirtumų, individualumo. Daugelis tėvų save tapatina su vaiku, o tai trukdo pripažinti, kad jis - savarankiškas žmogus. Jie gali vaiką matyti tokį patį kaip tada, kai jis dar buvo penkerių, arba galvoti, kad vaikas turi būti panašus . A. Kaivaitis (1996) pabrėžia, kad empiriniai šeimos santykių tyrimai rodo, jog tėvų įtaka rizikos grupės vaikui nėra tokia paprasta ir kad vaikas gali turėti įtakos savo tėvams tiek pat, kiek pastarieji jam. Šeimos įtaka pagrista tarpusavio sąveika, tėvų ir vaiko įtaka yra abipusė. Kaip nurodo G. Navaitis (2001), tėvų šiurkštumas ir nesupratingumas, savo pareigu nevykdymas, tolerancijos stoka gerokai apsunkina vaikų gyvenimą ir sukelia psichologiniu problemų. Vaikai, su kuriais žiauriai elgiamasi, mažiau pasitiki žmonėmis, sunkiau palaiko su jais stabilius emocinius ryšius, nors ir jaučia stiprų meilės poreikį. G. Navaitis (2001) teigia, kad tėvai auklėti gali įvairiais metodais. Jie gali būti autokratiški (tėvai nurodinėja vaikams, ką daryti), autoritariniai (vaikas gali išsakyti savo nuomonę, bet tėvai priimdami sprendimus į ją neįsiklauso), autoritetiniai (vaikas laisvai išsako savo nuomonę apie jam svarbius dalykus ir neigi gali priimti sprendimus, tačiau jiems turi būti gautas tėvų pritarimas), nuolaidūs (sprendimus dažniausiai priima patys vaikai) ir viską leidžiantys (vaikas pats sprendžia, paklusti tėvų sprendimams ar ne). Tokia padėtis, kai tėvai nesugeba išspręsti didelių ir ilgalaikių tarpusavio santykių problemų, veda prie vaiko elgesio ir emocijų, socialinės ir tarpasmeninės bei kognityvaus funkcionavimo srities problemų. Per auklėjimo stilių tėvai struktūriškai - tiesiogiai arba netiesiogiai, sąmoningai arba nesąmoningai - veikia vaiką. Z. Sajoriūnas (1999) pateikia dvi tėvų auklėjimo stiliaus nuostatas: priešiškumo ir atmetimo (neigiama nuostata), meilės ir priėmimo (teigiama nuostata). Supriešinus šias nuostatas, sukurtas vaiko auklėjimo šeimoje modelis ( paveikslas). 2 pav. Vaiko auklėjimo šeimoje modelis Apie apskritimą išdėstytos teigiamos nuostatos, stačiakampio išorėje -- negatyvios nuostatos, kurios trukdo formuotis vaiko asmenybei. Vaiko priėmimas yra pagrindine gerų šeimos tarpusavio santykių sąlyga Vaikas priimamas toks, koks yra, su visais savo pranašumais ir ydomis. Tai nereiškia, kad tėvai yra nekritiški jo atžvilgiu. Vaiką priimantys levai juo rūpinasi ir pasitiki, yra jam jautrūs, liūdi, kai jam nesiseka arba yra nuliūdęs, rūpinasi jo reikalais, saugo vaiko individualumą, bet nieko per daug iš jo nesitiki. Tėvai, užimantys bendradarbiavimo nuostatą, visada pasiryžę dalyvauti vaiko gyvenime (savo iniciatyva ir kai vaikas prašo). Vaikas pagal savo sugebėjimus įtraukiamas į šeimos buitį. Jis yra patenkintas, nes jo veikla naudinga ne tik jam pačiam, bet ir kitiems šeimos nariams. Vaiko sunkumai nugalimi bendromis jėgomis. Tai ugdo jo pasitikėjimą savimi, teigiamai veikia jo savijautą ir savo vertės pajautimą. Mokslinės literatūros apžvalga rodo, kad tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai neabejotinai turi reikšmės tolesniam vaiko gyvenimui ir šeimos funkcionavimui. Viena iš priežasčių, dėl kurios gali atsirasti įtampa, vedanti i riziką šeimoje, yra neadekvatus santykių supratimas, t. y tėvai ir vaikai skirtingai suvokia, priima ir vertina tarpusavio santykius Atliktas empirinis tyrimas leido atskleisti rizikos grupės paauglių ir jų tėvų tarpusavio santykių ypatumus iš paauglių ir iš tėvų perspektyvos. 2.2.Kriminogeniniai veiksniai alkoholinės priklausomybės šeimose Lietuvoje kas dešimtas suaugės žmogus serga alkoholine priklausomybe (Pranešimas apie žmogaus socialine raida Lietuvoje, 2001). Remiantis užsienio šalių duomenimis, kiekvienas alkoholizmu sergantis žmogus įvairiais būdais veikia 30 kitų asmenų (Manniskan. 1999, p.6). Mokslinėje literatūroje šiam reiškiniui randame terminą „netiesioginė priklausomybe" (eodepcndeney). Siame straipsnyje tokia „netiesioginės priklausomybės" šeima vadinama priklausoma nuo alkoholio šeima. Pažeidžiamiausi ir labiausiai reikalingi pagalbos yra tokioje Šeimoje augantys vaikai. Alkoholiku vaikai dažnai jaučiu kalto, gedą, nerimą, pyktį, nusivylimą dėl tėvų gėrimo, turi suicidinių minčių, žemą saviverte. Sunkumu mokykloje, neretai elgiasi agresyviai, o kartais atvirkščiai - matomi kaip labai atsakingi, ramūs, „nematomi vaikai". Daugelis alkoholiko vaiko apibūdinimų parodo, kad gyvendamas priklausomoje nuo alkoholio Šeimoje, jausdamasis nesaugus tiek tarp artimųjų, tiek mokykloje ar kitoje aplinkoje, toks vaikas susiduria su socialines adaptacijos sunkumais. Daugelyje literatūros šaltinių (Psichologijos žodynas, 1993; Leonavičius, !W3) „socialinės adaptacijos" sąvoka apibrėžiama kaip asmenybes prisitaikymas prie socialines aplinkos bei jos keliamų sąlygų ir socialinių poreikių patenkinimu. Pirmoji vaiko socialinio ugdymo institucija, įtvirtinanti pagrindines socialine" normas, atsakinga už kiekvieno asmens, ypatingai vaiko, poreikių tenkinimą, yra šeimą. Tai "svarbiausioji terpe, kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis" (Sakalauskas. 2000. p.21). Pripažįstama, kad niekas negali konkuruoti su senuos laiduojančios emocinę atmosferą, ryšių giluma. Šilumą ir poveikį vaiko socialiniai, socialinei adaptacijai. Alkoholiko Seimą dažnai apibrėžiama kaip disfunkcine Seimą (Black. Poterfield). Tai Šeima, nefunkcionuoja kaip turėtų, kadangi kažkas kitas užima didžiąją dalį šeimos narių laiko, šiuo atveju, tai – priklausomybe nuo alkoholio (Maimiskan, 1999, p.17). Alkoholinės priklausomybes šeimoje nesirūpinama kiekvieno šeimos nario gerove, neleidžiama šeimos nariams augt; emociškai. Ji ne funkcionuoju kaip sveika šeima [Poterfreld, 1997, 4). Šio darbo tikslas apibūdinti socialinės adaptacijos problemas, su kuriomis susiduria vaikai, augantys alkoholinę priklausomybe turinčioje šeimoje ir išryškinti socialinio darbo su alkoholikų vaikais ypatumus. Tyrimas parodė, kad daugelis vaikų Seimas skirsto į ..normalias" ir „nenormalias''. Kalbėdami apie šeimą, vaikai vartoja terminus „normali šeima" bei „normalus gyvenimas". Savo Seimą dauguma suvokia kaip normalios šeimos priešingybę: Aš gyvensiu geriau, kai mano šeima pradės normaliai gyventi [Auksėj. Normaliai gyventi. kai mama dirba, mes vaikštom normaliai į mokyklą, ne vienos dienos nepraleidžiant, namie yra tvarka, po mokyklos ruoštam pamokas, į lauką trumpam galim išeiti ir eiti miegot. (Marijaj. Vaikų pasakojimuose matyti pastovumo, stabilumo, normalios šeimos trukumas. Dažniausiai alkoholiko šeimoje taisyklės nėra orientuotos į sveiką šeimos funkcionavimą, nuolatos vyrauja didžiule įtampa, vaikas yra išmokęs „nekalbėti", „nepasitikėti", „nejausti", pilnas baimių, kalčių, skausmingo meilės, prisirisimo supratimo. Daugelyje Seimų niekas nenori kalbėtis apie priklausomybę, tikėdamiesi, kad tylėjimas reiks alkoholizmo nebuvimą (Ackerman, !99S, 17). Alkoholiko vaikas beveik visada jaučiasi normaliai, nors akivaizdu, kad dažniausiai tokiu būdu jis bėga nuo savo pykčio, apmaudo ir skausmo, ilgainiui, galbūt, iš tikrųjų pamiršdamas", kaip iš tikrųjų jaučiasi. Vaikai, augdami alkoholikų šeimoje, išmoksta nepasitikėti (Poterfield, 1997, 34). Jie mano, kad kiti žmonės nėra geri, laužia duotus pažadus ir tai yra normalu, o augdami tokioje aplinkoje, patys išmoksta meluoti: Mama nugalėjo eiti pas mane į klases tėvų susirinkimą, nes ji buvo girta. Tai ji liepė man mieloti, kad pasakyčiau, jog ji susirgo. Tai aš turėjau pameluoti mokytojai, nors mama iš tikrųjų trupinį sirgti... [Auksėj]. Nejausdami pasitikinčio bendravimo, vaikai praranda tikėjimą ir savimi. Jei šeimoje nėra nuolatinio padrąsinimo, paskatinimo, meilės, vaikas negali sužinoti, kad jis yra geras, gebantis siekti užsibrėžtų liksiu, būti mylimas, turėti daug gurų savybių. Norėdamas išlikti šeimoje, kurioje nėra struktūros, pastovumo, vyrauja nuolatinė įtampa, vaikas turi rasti būdus, kaip išgyventi, kad jo skausmas būtų kiek galima mažesnis. Kitaip tariant, vaikas turi kokiu nors būdu prisilaikyti prie susidariusios situacijos tam, kad sumažintų alkoholio daromą poveikį jam. Matyli šie alkoholiko vaiko vaidmenų tipas - šeimos herojus. Toks vaikas prisiima atsakomybę už namų aplinka, už tvarką šeimoje, suteikdamas pastovumo ne lik sau, bet ir kitiems šeimos nariams (Black, 1991, 11): Mano pareigos namuose yra rūpintis valgiu, tvarkytis, prižiūrėti vaikus, kad visi būtų pavalgę. Kad namuose hutų švaru [Kristina]; Kai mama naktį ateina išgėrusi ir jai ji labai daug rėkauja, tai aš mėginu jų patildyti [Marijus]. Alkoholiko vaikas mano turįs sunkiai dirbti, kad užsitarnautu aplinkinių meile ir pritarimą. Jam būdinga save vertimi tiek, kiek jį vertina aplinka (Poterfield, 1997). atpirkimo ožys. Šią rolę atliekantis vaikas dažnai demonstruoja delinkventinį, problemišką elgesį, kuris nurodo tipišką šeimos statusą. Tokiu būdu dėmesys atitraukiamas nuo alkoholizmo problemos ir sukoncentruojamas į vaiką (Black, 1991. 21); • prarastas (nematomas) vaikas. Tokiam vaikui būdinga prisitaikyti prie situacijos, kokia ji bebūtų. O kariais, kai jie geria, aš būnu toj pačioj vieloj - bandau pritapti, su tais mamos draugais kalbėtis, kad sužinočiau, kas čia per draugai [Kristina); • juokdarys (klounas). Vaikas "juokdarys" nuolatos stengiasi, kad kiti šeimos nariai jaustųsi geriau. Tik "pamiršdamas" rūpesčius, jis gali išgyventi. Aš lai kai mama būnu gina visada išeinu į taukų ir juokauju su draugais. Tiesiog man taip ir pačiam pasidaro linksmiau, viskas daryti. Socialinis darbas su alkoholiku vaikais turi būti nukreiptas į sveiką ryšių tarp jo ir socialines aplinkos keitimą, socialiniu poreikių patenkinimo užtikrinimą. 1. Svarbu padėti vaikui suprasti savo šeimos situacija ir vaiko vaidmenį joje. Aiškesnis alkoholizmo ligos suvokimas sumažins vaiko kaltes ir gėdos jausmus bei atsakomybes dėl savo tėvų gėrimo našta. 2. Pagalbos alkoholiko vaikui procese svarbu „išmokyti" vaiką iš naujo pasitikėti, kalbėti apie savo teigiamus ir neigiamus jausmus. Vaikas, augdamas alkoholinės priklausomybės šeimoje, turi pajusti, kad jis nėra vienas, jog yra daug vaiku, išgyvenančių panašius jausmus ir žmonių, norinčių ir galinčių jam padėti. Pasitikėjimo atstatymas ir vilties suteikimas yra vienas svarbiausių socialinio darbo su alkoholiku vaikais uždaviniu. 3. Tyrimas parode, kad prisiimtas vaidmuo, pagal kurį vaikas elgiasi namuose, yra perkeliamas už šeimos ribų. Pavyzdžiui, jei šeimoje vaikas yra "atpirkimo ožys", tuomet mokykloje jis matomas kaip "blogiukas". Neatpažinus tokios situacijos, vaikas dar karta_ patiria apmaudą, atstūmimą ir nesulaukia pagalbos. Mokykloje ''nubaudžiamas" už netinkamą elgesį, kuris, iš tikrųjų, buvo tik jo pasirinktas būdas šauktis pagalbos. Todėl teisingas vaiko vaidmens, kaukes pamatymas yra pirmas žingsnis jam padėti. Nepaisant to, kokią rolę prisiėmus alkoholiko vaikas, daugeliu atvejų pagalba tokiems vaikams teikiama dėl jų problematiško elgesio, pamirštant, kad tokio elgesio problemų pagrindas yra gyvenimas alkoholiko šeimoje. Dažnai vaikai yra nepastebimi, jei prisiima ''nematomojo" vaidmenį. Taip sumažėja galimybės vaikui gauti tikrąja pagalba, ir neviltis gilėja. 3.3.Kriminogeninių veiksnių šeimoje socioedukacinės prielaidos Asmenybės socialaus elgesio formavimui (-si) būtina atitinkamų ir pakankamai skirtingai funkcionuojančių (prioritetų aspektu) sąlygų sistema, kurios hierarchinė struktūra yra gana kompleksiška (biogenetiniai, sociogenetiniai, psichosocialiniai. sociokultūriniai, psicho pedagoginiai ir kiti veiksniai) ir ypač kintanti atsižvelgiant i šiuos veiksnius lemiančių sudėtingu procesų komponentų trikdymo intensyvumą. Iš esmės elgesys gali būti suprantamas ne tik kaip atitinkamai organizuota įnorių, dorinių santykių, poelgių sistema, bet ir kaip tam tikras funkcijas atliekančių kognityvinių bei konatyvinių (patologinių, subordinacijos veiksnių bei intravertiškumo ir ekstravertiškumo) procesų sąveikos darinys. Kaip viena iš esminių asmenybės socializacijos procese galima įvardyti adaptacinę elgesio funkciją ją suprantant kaip subjekto gebėjimą (negebėjimą) asmenine elgsena rodyti pasiruošimą (nepasiruošimą) konstruktyviai sąveikauti su socialine aplinka. Remiantis daugelio biologų, neurofiziologų, psichologų tyrimais konstatuojama, kad „vienas iš esminių adaptacijos proceso požymiu, lemiančių jo specifiką, yra aktyvumas. Adaptacinis procesas, kaip biologinių atspindžių apibendrinimas, vaizduoja, pakartoja ir atkuria ji sudarančių biologinių atspindžiu aktyvumo ypatumus Adaptacijos procesui, kaip ir biologiniams atspindžiams, būdingas adekvatus, atrenkamasis ir tikslingas atspindėjimo pobūdis: jam būdingas valdymo ir reguliavimo vaidmuo" (Kalaikov, 1984, p. 31). Įvardytas aktyvumo požymis adaptacijos procese svarbus ne tiek konstantiškumo aspektu, kiek pirmiausia savo kokybiniais parametrais, t. y. pozityvia, negatyvia arba ambivalentiška dispozicija. Vyraujant vienai iš minėtų dispozicijų (ypač negatyvios orientacijos) elgesio aktyvumo konstantiškumas tampa socialiai problemišku reiškiniu. Akivaizdu, kad socialaus elgesio formavimuisi būtina tam tikra deklaruojamų normų ir asmens nuostatos, nulemtos įvairių, dažnai psichosocialinę raidą, trikdančių veiksnių, pusiausvyra. Tarp daugelio gana dinamiškų veiksnių ar jų grupių ypač svarbia reikšmę įgauna pagrindinių asmenybes poreikių tenkinimo sąlygos, motyvacijos ir vertybių sistemos struktūra, nuostatos. Esama ar besiformuojanti bendravimo ir paklusimo įvairioms normoms patirtis ir kt., turint omenyje, Kad tam tikrai visuomenės daliai (net gana ankstyvame psichosociaiines raidos etape) minėtų sąlygų užtikrinimas yra specifinio pobūdžio. Viena tokių grupių yra vidutinės priežiūros įstaigų ugdytiniai, kuriu adaptacijos ir sociaiizacijos visuomenėje procesus trikdė įvairios nepalankiai susiklosčiusios aplinkybes ir reiškiniai. Nepilnamečių delinkventų patekusių į vidutinės priežiūros įstaigas, socioedukacinės raidos sąlygų pokyčiai ir jų įtaka socialinės adaptacijos procesams yra šio mokslinio tyrimo objektas. Tyrime buvo remiamasi hipoteze, jog nuolat kintančios asmenybės raidos sąlygos (žemas sociokultūrinis ir ekonominis šeimos statusas, ilgalaikis ugdymas globos įstaigoje ir kt.) ypač neigiamai veikia nepilnamečių socialinės adaptacijos procesą ir lemia elgesio pokyčius, kurio negatyvaus aktyvumo parametrai trikdo atitinkamų socializacijos lygių siekimo nuoseklumą,. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti pagrindines vidutines priežiūros įstaigų ugdytinių patekimo i instituciją aplinkybes ir jų tolesnės adaptacijos perspektyvas bei galimybes tikslingai modifikuojant susiformavusio elgesio stereotipus. Tyrimo metodika buvo pagrįsta įvairios dokumentacijos analize, nestandartizuotu interviu, atviro tipo anketa bei užrašais (Field Notės) įvairiai informacijai ir duomenims fiksuoti. 3.4.Asmenybės socialinė adaptacija šeimoje: trikdančių veiksnių kintamumas ir elgesio pokyčiai Psichologinėje literatūroje bene dažniausiai minima bendroji, socialinė ir asmeninė adaptacija (Cattell, 1978; Englich, 1970; Friedman, 1966; Eysenck, 1964 ir kt.). Pabrėžiama, kad „adaptacija galima sąveikaujant su natūraliąja bei socialine aplinka (socialinė adaptacija) ir su savimi (asmeninė adaptacija), ji visada reiškia aktyvumą patenkinant tam tikrus poreikius arba, ir tai yra svarbu, ji visada yra kažkaip motyvuota..." (Stančič, 1981, p. 34) Tam tikru aspektu atkreipiamas dėmesys į dvipusį individo, adaptacinio elgesio santykį jį suprantant kaip asmenybes santyki su pačiu savimi ir visuomene, kuriai jis priklauso, „kartu bandant apibrėžti atskiria nejausi aš (distinkcines) asmenines ir socialinės adaptacijos ribas" (Juodraitis, 1999, p. 24). Adaptacijos (pirmiausia socialines adaptacijos) proceso sėkmė (nesėkme) priklauso nuo asmenybės struktūros ypatumų bei socialinės aplinkos reikalavimų lygio, galimybių juos vykdyti ir atitinkamo aplinkos pritarimo bei palaikymo. Akivaizdu, kad vertinant asmenybės savybes ir bruožus bei galimas jos reagavimo į įvairias aplinkybes ir situacijas formas bei kryptis galima daryti prielaidą apie galimybes susidurti tiek su asmenines, tiek su socialinės adaptacijos problemomis. Individo adaptaciniai gebėjimai (adaptacinis potencialas ir jo pokyčiai) ypač išryškėja ištikus frustracijai arba stresinėse situacijose, turint omenyje dar ir tokią svarbią aplinkybę kaip mokėjimas įvertinti tokių situacijų įtaką asmenybes funkcionavimui. Autoriaus nuomone, toks mokėjimas (nors šios sąvokos vartojimas tokiame kontekste gali būti ginčytinas) glaudžiai susijęs su vaikystėje vykstančiais socializacijos procesais, kurie „gali būti suprantami ir įvertinami tik toje visuomenėje, kurioje yra atitinkamas požiūris į vaikus, kaip į visaverčius socialinius individus, turinčius vidines potencines socializacijos galimybes, ir kurioje yra sudaromos atitinkamo elgesio su vaikais taisyklės, palaikančios šios socializacijos procesus ir galimybes vaikams aktyviai veikti aplinkoje." Toliau pabrėžiama, kad „tuo pačiu turi būti sudarytos sąlygos vaiku socialinei prigimčiai atsiskleisti ir santykiams su žmonėmis formuotis" (Juodaitytė, 2002, p. 150). Iš esmes socializacija „plačiąja prasme suprantama kaip nuolatinis žmogaus sąveikaujant su mikro- ir makro- aplinka. Individas perima socialinę patirtį. Dažnai prieštaringi socialiniai veiksniai. Nereikalauja įrodymu aksioma, kad žmogus yra biosociali būtybė ir savo socialini statusą įgyja socialinėje aplinkoje. Nuo gimimo pirmoji ir artimiausia socialinė aplinka su kuria sąveikauja vaikas, yra šeima, kurios socioekonominis, intelektinis, kultūrinis statusas ir su šiais komponentais susijęs šeimos ugdymo stilius, dispozicija ir mikroklimatas kartu su kitais svarbiais veiksniais formuoja asmenybes savybių pagrindus, doriniu normų (valdymo dinamikos ypatumus, socialinio kryptingumo specifiką ir pan. Aptariant šeimos institucijos, kaip vienos iš socializacijos prielaidu, situaciją tenka konstatuoti, kad „1997 metu tyrimų duomenimis, Lietuvoje buvo 317 tūkstančių bedarbiu o nedarbo lygis siekė 15,6 proc." Šie duomenys gerokai skiriasi nuo oficialių Darbo biržos duomenų (Pranešimas apie žmogaus socialine raida Lietuvoje, 2006). Tačiau pastarųjų metu oficialūs duomenys priartėja prie šių skaičių. Antai 2000-ųjų pradžioje oficialus nedarbas Lietuvoje pasiekė iki šiol nebūtą mastą - 10 proc. (Rupšienė 2001, p. 145). Skirtinguose šaltiniuose pateikiamų duomenų analizė leidžia teigti, kad „smukęs pragyvenimo lygis bei skurdas stumia žmones į neviltį, kelia rimtus susirgimus, netgi savižudybes, provokuoja nusikalstamumą bei visuomenėje smerktinų pragyvenimo šaltinių naudojimą Visa tat lemia šeimoje augančių vaikų savijautos nestabilumą, gebėjimo adaptuotis aplinkoje sutrikimą, neadekvatų požiūrį į esmines gyvenimo vertybes (Rupšienė, 2001, p. 145-146). Dideli būtiniausių poreikių tenkinimo galimybių skirtumai ir interesų konfliktai transformuoja individualumo ir socialumo santykį, supriešina atskiras visuomenės grupes ir trikdo adaptacijos ir socializacijos procesus. Tokia situacija modeliuoja „socialinės atskirties" žmonių grupės atsiradimo reiškinį, kuris lemia jų menkas perspektyvas normaliai funkcionuoti mūsų visuomenėje ir jų sąlygine gerovė priklauso tik nuo išorinių veiksniu. Akivaizdu, kad tik „socialinės atskirties" asmenų šeimose ugdomos asmenybes psichosocialinė raida veikiama daugelio papildomų neigiamų veiksnių, stabdančių visapusiška socialinę adaptaciją. Skirtingu institucijų duomenimis, nuo 1995 metų rajonų (miestų) vaikų teisių apsaugos tarnybų įskaitoje nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 65 proc., o vaikų jose - 44 proc. (Juodraitis, 2001). 3.4.1.Kriminogeninė grėsmė šeimos struktūrinės deformacijos Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai sociokultūrine) deformacija, kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesne negu tipinėje šeimoje (60 proc.). Šeima kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija su ryškia kriminogenine rizika vaikų atžvilgiu. Akivaizdu, kad šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja. Atskirų sociologiniu nepilnamečiu delinkventu ir jų tėvų apklausų rezultatai parodė, kad laisvalaikiu su paaugliais nuolat bendrauja tik 10 proc. {tėvų nuomone) ir 4 proc. (paauglių nuomone) tėvu; retkarčiais bendrauja 51 proc. {tėvų nuomone) ir 20 proc. tėvų (paauglių nuomone); dauguma paaugliu (67 proc.) teigia, kad tėvai su jais visai nebendrauja. Tik 39 proc. jų tėvų sutiko su tokiu paauglių bendravimo vertinimu (Adomavičienė, 2001). Remiantis įvairių autorių tyrimų duomenimis, konstatuojama, kad neigiamo elgesio pagrindai. Susiformuojantys nepalankiomis šeimos psichosocialinio mikroklimato sąlygomis, tampa asmenybės sociopatogenenės proceso pirmąja stadija. Ši stadija iš esmės atitinka latentinę socialines vaiko deformacijos stadija, kurioje elgesys dar neįgauna asocialaus Kryptingumo ir pasireiškia nedrausmingumo, prieštaravimų, kaprizu ir panašia forma (Aržumanian, 1980). Vėlesniuose raidos etapuose, įsitraukdamas į įvairesnes ir kartais komplikuotas ekstremalių socialinio gyvenimo situacijų sritis, individas turi galimybę pakoreguoti savo vertybių sistemą ir nuostatas arba dar labiau įtvirtinti jau turimus neigiamos patirties pradus. Nustatyta, kad „socializacijos ir socialinės orientacijos lygio kilimas leidžia jį išryškinti, reakcijas skirstyti į nepalankius išorinius poveikius. Tokiomis sąlygomis anksčiau difuziškai pasireiškiančios vaiko nuostatos į neigiamą elgesį laipsniškai stiprėja, įsitvirtina ir įgauna ryškia antivisuomeninio kryptingumo formą" (Arutiunian, 1983, p 37) Empiriniais tyrimais nustatytos konkrečios aplinkybės, lemiančios nepilnamečio patekimą į nepalankiai veikiančias mikroaplinkos sąlygas, iš kurių išskiriamos: 1. Nedarni šeima -> nepalanki aplinka. Nedarnioms šeimoms dažniausiai būdingas vaiko elgesio nukrypimas Tokiose šeimose išaugę vaikai, bendraudami su kitais pedagogiškai apleistais bendraamžiais, suformuoja atitinkamos pakraipos mikro grupes. 2. Nedarni šeima + mokyklos pedagoginės veiklos apleistumas -> nepalanki aplinka. Nepakankama nepilnamečio iš nedarnios šeimos pakitusio elgesio korekcija įvairiomis pedagoginio -psichologinio poveikio priemonėmis mokykloje gali lemti jo patekimą i neigiamą aplinkos poveikio įtaką. 3. Blogas pažangumas mokykloje -> neigiamas mikroaplinkos poveikis, Slogas mokymosi rezultatyvumas tampa neigiamo požiūrio į mokymąsi priežastimi, formuojasi neigiamos nuostatos darbo, pedagogu, mokyklos apskritai atžvilgiu. 4. Normali sociogenezė - neigiamas mikroaplinkos poveikis. Kai nepilnamečio elgesio genezė atitinka socialinių normų reikalavimus, mokymosi pažangumas būna gana aukštas, tačiau jau pasireiškia pirmieji elgesio pokyčiai, mokymosi interesų menkėjimas. Nemaža atvejų, kai nepilnametis, kurio sociogenezė normali, patekęs draugų su antivisuomeninėmis nuostatomis įtakon, atlieka įstatymus pažeidžiančius veiks- mus. 5. Amžiaus ypatumai - neigiamas mikroaplinkos poveikis. Nustatyta, kad vyresnių paauglių teisėtvarkos pažeidimų ir nusikaltimų procentas didesnis lyginant su nepilnamečiais apskritai (Arutiunian, 1983). Lyginant įvairius statistikos duomenis galima konstatuoti, kad pastarąjį dešimtmetį ne- pilnamečių padaromu nusikaltimų padaugėjo 2,1 karto. 19S7 metais tai sudarė 16,3 proc. visų atskleistų nusikaltimų. Sunkių kriminalinių nusikaltimų skaičius per septynerius metus padidėjo tris kartus. Dažniausiai vyrama turtiniai nusikaltimai (vagystės); jie sudaro 67 proc., o chuliganizmas - apie 8 proc. bendro išaiškintu nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiaus. Šios amžiaus grupės paaugliai vis dažniau padaro smurtinius nusikaltimus. 1999 metais išnagrinėta 5070 nusikaltimu, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant; tai sudaro 16,1 proc. visu nusikaltimų, ir vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 14 metų vaikai. Situacija komplikuoja tai, kad sunkėja nepilnamečių padarytu nusikaltimų pobūdis. Pavyzdžiui, nuo 1990 iki 1997 metų nepilnamečių padarytų plėšimų skaičius padidėjo karto. Vis dažniau ir vis jaunesni nepilnamečiai nusikalsta ir padaro kitus teises pažeidimus pakartotinai (Pranešimas apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje, 1999). Vertinant nepilnamečių socialinės patirties kokybinį turinį, jų psichofizines raidos ypatumus ir susiklosčiusia ekonominę-socialine šalies situaciją, logiška, kad „krizinių grupių" asmenų, patenkančių i minimalios ir vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių institucijas, skaičius nuolat kinta - jų daugėja. 3.4.2.Rizikos grupei priklausančių šeimų tarpusavio santykių sąveika Mokyklų socialiniams pedagogams pateikus šių mokinių sąrašą, atsitiktine tvarka pasirinktas kas trečias mokinys ir jo tėvai. Iš viso tyrime dalyvavo 84 tiriamieji. Iš jų 37 paaugliai (13 mergaičių, 24 berniukai) ir 47 paaugliu tėvai Daugelis psichologų nurodo, kad 12-17 vaiko gyvenimo metai vadinami paauglyste, todėl tyrime šio amžiaus tarpsnio vaikai, priklausantys rizikos grupei, vadinami paaugliais. Tyrime dalyvavusių paauglių amžiaus vidurkis yra 12,5 metų. Apklausoje dalyvavo 7 rizikos grupės tėvai. Iš jų 20 tėčių ir 27 mamos. Tyrime dalyvavo daugiau mamų, nes 7 šeimos yra išsiskyrusios. Respondentu amžiaus vidurkis yra 41,0 metai. Daugelis tėvų turi vidurinį išsilavinimą 28. Aukštesnįjį išsilavinimą turi 12 tėvų, aukštąjį išsilavinimą- 4 tėvai. 3 respondentai išsilavinimo nenurodė, Rizikos grupei priklausančių paauglių ir jų tėvu tarpusavio sąveikos tyrimo anketinė apklausa parengta pagal J. M. Markovskajos sudarytą klausimyną „Tėvu ir vaikų sąveika" (Markcvskaja, 20C2), Anketinę apklausą sudaro du klausimynų variantai: rizikos grupei priklausantiems paaugliams ir rizikos grupei priklausančių paauglių tėvams. Abiejų formų struktūra analogiška, lodei apklausiant vaikus ir jų tėvus, galima įvertinti nuomonių panašumus ir skirtumus visose skalėse. Klausimyno rizikos grupės paaugliams ir jų tėvams pateikiamos tėvų ir vaikų skalių 10 tarpusavio sąveikos. Pirmoji skalė Nereiklumas - reiklumas. Duomenys rodo, koks yra reiklumo lygmuo tėvams bendraujant su vaiku. Antroji skalė: Švelnumas - griežtumas. Rezultatai leidžia spręsti apie tėvų griežtumą, taisykles, kurios nustatomos bendraujant vaikams ir tėvams Trečioji skalė: Autonomiškumas - kontrolė. Kuo aukštesni šios skalės rodikliai, tuo didesnė tėvų kontrolė vaiko atžvilgiu. Aukšta kontrolė gali pasireikšti smulkmeniška globa, nuomones primetimu, atskyrimu nuo išorinio pasaulio. Žema kontrolė gali reikštis visiška vaiko autonomija, jo elgesio ribų, galimybių nebuvimu. Pav. Kriminogeninių (auklėjimo) veiksnių šeimoje ir jos įtaka, pagal klasterius skalė nuo -1,5 iki 2 Ketvirtoji skalė Emocinis šaltumas - emocinis artumas. Duomenys atspindi tėvų artumą savo vaikui. Tėvų ir vaikų nuomonių šioje skalėje lyginimas leidžia spręsti, ar jie tiksliai įvertina savo tarpusavio artumą. Penktoji skalė: Atstūmimas -- priėmimas. Duomenys atspindi tai, kaip tėvai priima vaiką: ar tėvai suvokia, kad vaikas jau yra bręstanti, besiformuojanti asmenybė, ar jis ir toliau priimamas kaip mažametis. Aukšti rodikliai leidžia spręsti apie didelį vaiko, kaip asmenybės, priėmimo laipsnį. Šeštoji skalė: Nebendradarbiavimas - bendradarbiavimas. Šeimos narių bendradarbiavimas rodo, ar vaikas (traukiamas į bendrą šeimos veiklą, ar pripažįstamos jo teisės reikšti savo nuomonę. Šios skalės duomenys atspindi lygiateisiškumo ir tėvų ir vaiko partnerystės ryšių buvimą arba nebuvimą. Tėvų ir vaiko bendradarbiavimo nebuvimas gali rodyti tai, kad šeimoje vyrauja autoritarinis, abejingas arba nuolaidžiaujantis auklėjimo stilius Septintoji skalė Nesutarimas - sutarimas. Duomenys atskleidžia tėvų ir vaiko tarpusavio sąveikos pobūdį, atspindi, kaip dažnai jų nuomonės [vairiose gyvenimiškose situacijose sutampa. Nuomonių išsiskyrimas leidžia spręsti apie skirtingus vaiko ir tėvų požiūrius į auklėjimą šeimoje. Aštuntoji skale Nenuoseklumas nuoseklumas. Rezultatai rodo tėvų reikalavimu, bausmių arba skatinimų vaikui nuoseklumą arba nenuoseklumą. 2emf rodikliai rodo nesuformuotą auklėjimo stilių. Devintoji skalė: Tėvų autoritetingumas. Duomenys leidžia spręsti apie tėvų autoritetą šeimoje. Kai vaikas aukštai vertina tėvų autoritetą, tai dažniausiai rodo teigiamas nuostatas savo tėvų atžvilgiu. Dešimtoji skalė: Pasitenkinimas tarpusavio santykiais. Šios skalės duomenys informuoja apie tėvų ir vaiko pasitenkinimo tarpusavio santykiais lygį. Žemas pasitenkinimo tarpusavio santykiais lygis gali byloti apie pakitusius tėvų ir vaikų santykius, galimus konfliktus arba šeimoje tvyrančią įtampą. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPSS_10 (Statistical Packago for Sociai Science) programos paketą. Atliekant duomenų analizę, tyrimo instrumentų tinkamumui patikrinti taikytos faktorinė ir klasterinė analizės. Išsiaiškintos šeimos narių tarpusavio sąveikos bendrosios tendencijos, rezultatų analizei pasirinkant pasibliaunamų intervalų metodą, kuris gali parodyti, ar yra statistiškai reikšmingas įvairių vertintojų grupių skirtumas: tėvų, vertinančių savo vaikus, vaikų, vertinančių savo tėvus. Apskaičiuoti visų parametrų vertinimo vidurkiai atskirai kiekvienai grupei, statistiškam reikšmingumui įvertinti pasinaudota -/ kriterijumi pasirinkus patikimumo lygmenį p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!