Krikščioniškoji etika literatūroje

Krikščioniškoji etika Lietuvos literatūroje Įžanga Krikščioniškos vertybės – tai tokios žmogaus būdo ir jo veiksmų savybės, kurios pagal krikščionių supratimą, turi teigiamą reikšmę žmogui, krikščionių bažnyčioms ir visuomenei, pavyzdžiui, gailestingumas, atlaidumas bei žmogiškumas ar nuolankumas kitam žmogui. Biblijoje rašoma: „Dievas mums įdiegė dvasinius poreikius, tarp kurių yra troškimas suvokti gyvenimo prasmę (Mato 5:3). Jis nori, kad mes tą troškimą patenkintume“. Kiekvienas turi suprasti tikėjimo ir jo skelbiamų tiesų naudą ir svarbą, nes tai svarbus kiekvieno gyvenimo elementas. Visi gyvename pagal tam tikrus mąstymo modelius, kuriais vadovautis mums leidžia aktyvi sąmonė. Svarbu yra tai, kad sąmoningumas atsiranda tik dėl nuolankaus krikščioniškųjų vertybių puoselėjimo, kurį mums įdiegia šeima arba visuomenė, kurioje gyvename. Dėstymas 1. Novelėje „Kliudžiau“ yra pasakojamas mažo berniuko vaikystės išgyvenimas, kuris yra itin atviras ir tikras. Vaikas supranta padaręs didelę klaidą, kurios kaltė jį slegia iki šiol, tačiau šūvis buvo laimingas, jį nešiojasi krūtinėje. Krikščioniškoji etika Lietuvos literatūroje aprašoma kaip padarytos klaidos ir atgailos vaizdinys. 2. Lietuvių literatūros kūrėjas Balys Sruoga savo veikale „Dievų miškas“ aprašė siaubingą patirtį koncentracijos stovykloje, kurioje tikėjimo klausimas tarsi svyravo ant atitinkamai keisto dvasinio sukrėtimo ribos. Tikėti į Dievą tokioje situacijoje yra didis iššūkis, nes aplink matomas blogis neleidžia suvokti, kaip jis gali leisti vykti tokiems baisiems dalykams. Kūrinyje yra aprašomos situacijos, kai žmogus nuolankiai tiki, kad yra iš Dievo ir tai jam teikia dvasinės stiprybės, jis nė nežada išsižadėti tikėjimo, net jei tai garantuotų jam laimingą gyvenimą 3. . Apie tikėjimo krizę kalbėjo XX a. kūrėjas Antanas Škėma – vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų savo romane „Balta drobulė“ Pagrindinio personažo santykis su religija išreiškia moderniems laikams būdingą tikėjimo krizę, kai žmogus negali Dievo nei priimti, nei atmesti. Personažo supratimas apie gėrį ir blogį tebėra glaudžiai susijęs su krikščioniškų vertybių sistema, tačiau jis abejoja privalomomis religinėmis tiesomis ir Bažnyčios nustatytais ritualais. Išvada Krikščioniškosios etikos taisyklės užima svarbią poziciją Lietuvos literatūroje. Jjos atskleidžia ne tik jų laikymosi, bet ir pažeidimo pasekmes, kurios ne visuomet yra vertinamos tik iš neigiamų perspektyvų, kaip didžiausia žmogaus gyvenimo klaida. Kai šiuolaikiniam žmogui kyla klausimas, ar verta laikytis krikščioniškosios etikos taisyklių, manau, verta susimąstyti apie kiekvieną galima pasekmę – mat išsižadėjęs nuolankaus tikėjimo žmogus praranda vidinę ramybę. Kaip rodo lietuvių literatūra, pirmiausia reikia sekti savo dvasinių įsitikinimų keliu, atsižvelgiant į širdies balsą ir vidines moralines vertybes. Jei šios sutampa su krikščioniškosios etikos reikalavimais, nusigręžti nuo tikėjimo nepridera. Bet XX a. moderniosios literatūros atstovai parodo, kad kai kuriems gali atsirasti abejonė krikščioniškosios etikos tiesomis, nes pasaulio neteisybė dažnai peržengia visas moralinių vertybių ribas. Tada žmogus turi ieškoti savyje drąsos ir ryžto tęsti pradėtą kelionę. Krikščioniškoji etika Lietuvos literatūroje Krikščioniškos vertybės – tai tokios žmogaus būdo ir jo veiksmų savybės, kurios pagal krikščionių supratimą, turi teigiamą reikšmę žmogui, krikščionių bažnyčioms ir visuomenei, pavyzdžiui, gailestingumas, atlaidumas bei žmogiškumas ar nuolankumas kitam žmogui. Biblijoje rašoma: „Dievas mums įdiegė dvasinius poreikius, tarp kurių yra troškimas suvokti gyvenimo prasmę (Mato 5:3). Jis nori, kad mes tą troškimą patenkintume“. Kiekvienas turi suprasti tikėjimo ir jo skelbiamų tiesų naudą ir svarbą, nes tai svarbus kiekvieno gyvenimo elementas. Visi gyvename pagal tam tikrus mąstymo modelius, kuriais vadovautis mums leidžia aktyvi sąmonė. Svarbu yra tai, kad sąmoningumas atsiranda tik dėl nuolankaus krikščioniškųjų vertybių puoselėjimo, kurį mums įdiegia šeima arba visuomenė, kurioje gyvename. Krikščioniškoji etika Lietuvos literatūroje pasižymi tuo, kad nusižengęs Dievo įstatymams žmogus jaučia kaltę ir atgailauja savo netinkamų veiksmų. Svarbu suprasti, kad bet koks kito asmens teises pažeidžiantis veiksmas yra nusižengimas prieš esminę krikščioniškąją tiesą ir svarbiausias jos vertybes. Apie tai kalbėjo XIX a. psichologinės ir lyrinės lietuvių prozos pradininkas Jonas Biliūnas. Šis kūrėjas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą ir visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, bet į vidinį konfliktą. Jo kūriniuose yra svarbūs žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės temos, plėtojami neteisybės, skriaudos ir kaltės motyvai. Svarbu pasakyti, jog Jonas Biliūnas – tai vienas rašytojų, kurių meniniuose darbuose galima rasti krikščioniškosios etikos pažeidimą, dėl kurio kūrinio veikėjas nuolankiai gailisi. Novelėje „Kliudžiau“ yra pasakojamas mažo berniuko vaikystės išgyvenimas, kuris yra itin atviras ir tikras. Lauke vaikas pamato baltą, sulysusią katytę. Rankoje laikydamas lanką, jis vedamas smalsumo savo mintyse ėmė teisinti kilusią pagundą paleisti strėlę į nekaltą gyvūnėlį. Būtent šis jo veiksmas, 5 Dievo įsakymo Nežudyk pažeidimas, atveda jauną žmogų prie skaudžių ir rimtų vidinių išgyvenimų. Nušovęs nekaltą katytė, vaikas išsigandęs prie jos atbėga, numeta į šalį lanką ir pajaučia neapsakomą kaltės jausmą, slegiantį jo dvasią. Kūrinyje rašoma: „Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę“, − akivaizdu, jog vaikas yra slegiamas kaltės jausmo. Svarbiausia yra tai, jog vaikas supranta padaręs didelę klaidą, kurios kaltė jį slegia iki šiol: „Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“ Vaikas, nušovęs katytę, tris dienas negali išeiti į kiemą. Taigi, Lietuvių literatūra demonstruoja aiškią krikščioniškosios etikos idėją, jog netgi pačiose sudėtingiausiose situacijose žmogus neišsižada savo tikėjimo į Dievą, mąstymo, jog yra kilęs būtent iš jo, net jei jam gresia dideli nemalonumai už išpažįstamą religiją. Svarbu suprasti, kad tik tas žmogus, kuris nuolankiai tiki į Dievą, visas atsiduoda jo malonei, net pačiomis baisiausiomis gyvenimo akimirkomis neišsižadės tikėjimo, nes tai jo laimingo gyvenimo pagrindas, jo viltis ir amžinas saugumo pojūtis, kuris jį apsaugo net pačiomis baisiausiomis gyvenimo akimirkomis. Apie tai kalbėjo ir XX a. skaudžią istorinę patirtį patyręs lietuvių literatūros kūrėjas Balys Sruoga, kuris savo veikale „Dievų miškas“ aprašė siaubingą patirtį koncentracijos stovykloje, kurioje tikėjimo klausimas tarsi svyravo ant atitinkamai keisto dvasinio sukrėtimo ribos. Tikėti į Dievą tokioje situacijoje yra didis iššūkis, nes aplink matomas blogis neleidžia suvokti, kaip jis gali leisti vykti tokiems baisiems dalykams. Vis dėlto kūrinyje yra aprašomos situacijos, kai žmogus nuolankiai tiki, kad yra iš Dievo ir tai jam teikia dvasinės stiprybės, jis nė nežada išsižadėti tikėjimo, net jei tai garantuotų jam laimingą gyvenimą. Kūrinyje rašoma: „Jam reikėjo tiktai pasirašyti, kad jis atsisako savo biblijos tikėjimo būdo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!