Konstitucinės žmogaus teisės

Žmogaus teisės ir laisvės yra neabejotinai viena svarbiausių bet kurios šiuolaikinės demokratinės sistemos sudedamųjų dalių. Viena vertus, valstybės konstitucijoje deklaruojamos teisės dažnai atrodo savaime suprantamos ir net nekvestionuotinos, tačiau kita vertus, kai kada jos tampa problemine sritimi, kur kyla aršūs ir aktualūs ginčai, paveikiantys politinį, socialinį, teisinį ar ekonominį laukus. Žmogaus teisių ir laisvių problematika įvairių sričių mokslams ir visuomenei visada išlieka aktuali. Šiuolaikiniame sociume itin svarbu daug dėmesio kreipti į tai, jog konstitucijoje nurodomos tiek teisės, tiek laisvės būtų aktualios, atitiktų visuomenės lūkesčius ir gyvenamojo laikotarpio problemas. Vis dėlto, neretai konstitucinės teisės laikomos itin statišku ir netgi šventu dokumentu, kurio nevalia keisti. Taigi šiame darbe, remiantis naujausiais ir aktualiausiais moksliniais tyrimais, taip pat klasikinės politinės filosofijos koncepcijomis, ketinama glaustai aptarti konstitucinių žmogaus teisių sampratą, specifiką ir aspektus.
Darbo tikslas: išanalizuoti konstitucines žmogaus teises.
1. Aptarti konstitucinių žmogaus teisių sampratą, išskiriant „individualistinę“ ir „kolektyvinę“ žmogaus teisių ir laisvių sampratų teorijas.
2. Išnagrinėjus šaltinius, identifikuoti konstitucinių žmogaus teisių pagrindą – teisę į nuosavybę.
3. Aptarti tokią konstitucinę teisę liberalioje visuomenėje, kaip minties ir diskusijos laisvė.
4. Pateikti išvadas.
Žmogaus konstitucinių teisių samprata gali būti aiškinama įvairiais būdais. Visų pirma, reikėtų suprasti, kas yra konstitucija. Lotyniška žodžio konstitucija prigimtis – constitutio (liet. imperatoriaus dekretas, įsakymas; susitarimas) arba constituo (liet. nustatyti; įsteigti; sukurti; apibrėžti; įtvirtinti). Taigi konstitucija pagal savo apibrėžimą atitinka tai, kas yra aukščiausios galios teisės aktas, nes ji yra iš tautos suvereniteto kylančios steigiamosios galios kūrinys. Nurodoma, kad šiuo metu galiojančios demokratinės konstitucijos grindžiamos nekvestionuojamu principu, kad vienintelis valstybės suverenas yra pilietinė tauta (Abramavičius, Urbaitis, & Urmonas, 2017).
Teisėtyrininkas G. Mesonis nurodo, kad esama skirtingų koncepcijų reikšmių atskleidžiant žmogaus konkrečios teisės ar laisvės turinį. Anot jo, žmogaus teisės yra demokratijos materialumo branduolys, o „diskusija apie demokratiją, eliminavus žmogaus teisių faktorių, yra beprasmė, nes be žmogaus teisių nebelieka pačios demokratijos turiningojo objekto“ Pasak autoriaus, egzistuoja permanentinė filosofinę ir teisinę...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!