Konstitucinės teisės samprata ir normos

KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA 1. Konstitucinės teisės sąvokos vartojimo aspektai Sąvoka „konstitucinė teisė“ yra vartojama keliais aspektais. Vienu atveju kalbama apie asmens subjektinę teisę, įtvirtintą konstitucijoje, kitu – apie nacionalinės teisės sritį, trečiu – apie vieną iš teisės mokslų, ketvirtu – apie studijų discipliną. Toks vienos sąvokos vartojimas įvairiais aspektais rodo, kad visi šie aspektai susiję, tačiau netapatūs.1Dabar bus apibrėžiamas detaliau kiekvienas šios sąvokos vartojimo atvejis. Kai sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama konstitucijoje įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisėms apibrėžti, tai kalbama apie santykio dalyvio galimą (leistiną) elgesį. Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės: 1) galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; 2) galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą; 3) galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę.2 Objektyviosios teisės atveju „konstitucinė teisė“ vartojama tam tikrai sričiai apibūdinti. Čia ši sąvoka suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma.3 Kita sąvokos „konstitucinė teisė“ reikšmė gali būti ir vienas iš teisės mokslų, kuris tiria konstitucinės teisės normas, jų įgyvendinimo praktiką, konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.4 Be šio galimo sąvokos vartojimo yra ir dar vienas atvejis, kuomet „konstitucinė teisė“ yra suprantama kaip studijų disciplina, t.y. specialus kursas, dėstomas studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. 2. Dvi konstitucinės teisės sampratos: konstitucinė teisė kaip aukščiausioji teisė ir konstitucinė teisė kaip teisės sritis Teiginį „konstitucinė teisė kaip aukščiausioji teisė“ galima pagrįsti remiantis Konstitucijos kaip aukščiausiosios teisės aiškinimu. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija – tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucija, ne tik kaip aukščiausios teisinės galios aktas, bet ir kaip visuomenės sutartis, grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis - suvereniteto priklausymo tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu.5 Dėl šių priežasčių galima teigti, jog teiginys „konstitucinė teisė kaip aukščiausioji teisė“, o kartu ir ši samprata yra pagrįsti. Vis dėlto į konstitucinę teisę galima žiūrėti ir kaip į teisės sritį. Konstitucinė teisė kaip teisės sritis gali būti siaurąja ir plačiąja prasme. Konstitucijos teisė – konstitucinės teisės centras, tai lyg konstitucinė teisė siaurąja prasme. Šios konstitucinės teisės centrinės srities, kuri taip pat yra visos teisės centrinė sritis, šaltiniai – pati Konstitucija, taip pat konstitucinį reguliavimą atskleidžiantys Konstitucinio Teismo nutarimai. Konstitucinę teisę (konstitucinę teisę plačiąja prasme) sudaro ir konstitucinė teisė siaurąja prasme (t.y. konstitucijos teisė), ir įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, kituose teisės šaltiniuose išdėstytos normos, reguliuojančios viešosios valdžios organizavimo ir veiklos, taip pat asmens ir valstybės santykius.6 3. Konstitucinio reguliavimo objektas ir metodas Kaip kiekviena teisės šaka, konstitucinė teisė turi savo reguliavimo objektą ir specifinį teisinio reguliavimo metodą. Teisinio reguliavimo objektas – tai įvairūs visuomeniniai santykiai, kurie gali būti teisiškai reguliuojami, t.y. paklusti norminiam ir organizaciniam poveikiui ir esamomis konkrečiomis sąlygomis reikalingi tokio poveikio.7 Konstitucinė teisė reguliuoja ypatingus visuomeninius santykius, kurie sudaro visos visuomenės, valstybės ir žmogaus gyvenimo pagrindus ir yra tiesiogiai susiję su valstybės funkcijų įgyvendinimu.8 Kitaip tariant, konstitucinės teisės reguliavimo objektą sudaro dvi didelės visuomenių santykių grupės: 1) valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymas; 2) žmogaus ir valstybės santykių sutvarkymas. Teisinio reguliavimo objektas yra pagrindinis, o metodas – pagalbinis kriterijus, kuriuo vadovaujantis teisės šakos atribojamos viena nuo kitos. Teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai: a) civilinis arba dispozityvusis; b) administracinis arba imperatyvusis. Kadangi konstitucinės teisės normos nustato tam tikrus įpareigojimus, draudimus ar suteikia tam tikrus įgaliojimus, kuriuos reikia įgyvendinti, tai galima teigti, jog šioje teisės srityje dominuoja imperatyvinio pobūdžio reguliavimas. Šis reguliavimas ypač svarbus žmogaus ir valstybės santykių srityje, nes būtina tiksliai apibrėžti valstybės galių ribas, nustatyti asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo mechanizmą.9 4. Konstitucinės teisės normos Teisės norma yra pati smulkiausia teisės sistemos dalis, pirminis jos elementas. Joje pasireiškia pagrindiniai teisės požymiai ir savarankiškos teisės šakos ypatumai.10 Konstitucinės teisės normos struktūra yra tokia: 1. Hipotezė – tai sąlygos, faktinės aplinkybės, kurioms atsiradus pradeda veikti visa teisės norma. Ji nurodo, kokių reikia realių sąlygų, kad reguliuojamų santykių dalyviams atsirastų konkrečių teisių ir pareigų. Išraiškos norminiuose teisės aktuose požiūriu dauguma konstitucinės teisės normų neturi aiškiai išreikštos hipotezės. 2. Dispozicija – nurodo, kaip turi elgtis reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai, kokios jų teisės ir pareigos, atsiradus hipotezės numatytoms aplinkybėms. 3. Sankcija – tai teisės normos dalis, kurioje numatomi neigiami padariniai, atsirandantys asmeniui už dispozicijoje nurodytų reikalavimų nepaisymą.11 Konstitucinės teisės normų klasifikavimas sietinas su konstitucine teise apskritai. Jos gali būti klasifikuojamos pagal tai, kur yra įtvirtintos: a) Konstitucijoje; b) įstatymuose; c) poįstatyminiuose aktuose; d) kituose konstitucinės teisės šaltiniuose. Taip pat gali būti klasifikuojamos pagal galiojimo trukmę: 1) pastovios (galioja iki jos panaikinimo); 2) laikinos (nustatyta galiojimo trukmė); 3) išskirtinės (galioja tik nepaprastosios ir karo padėties metu). Pagal atliekamas funkcijas teisės normos yra skirtomos į reguliacines ir apsaugines. Reguliacinės normos nustato visuomeninių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas, o apsauginės – saugo reguliacines teisės normas, užtikrina jų įgyvendinimą. Funkcijų požiūriu dauguma konstitucinės teisės normų yra reguliacinės. Pagal reikalavimų pobūdį jos yra skirstomos į: 1) įpareigojamąsias (nustato teisinių santykių dalyvių pareigą atlikti tam tikrus aktyvius teigiamus veiksmus); 2) draudžiamąsias (nustato pareigą susilaikyti, nevykdyti draudžiamų veiksmų); 3) įgalinamąsias (suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus).12 Konstitucinės teisės normų ypatumai: 1) reguliuoja ypatingus visuomeninius santykius; 2) nustato konstitucinių teisinių subjektų teises ir pareigas; 3) numato konstitucinius principus, konkrečius valstybės ir jos institucijų uždavinius ir tikslus; 4) stabilumas; 5) imperatyvumas ir kt. 5. Konstituciniai principai. Konstitucinių principų klasifikavimas Konstituciniai principai – tai konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai (pagrindinės nuostatos), kurie lemia ir konstitucinės teisės, ir kitų teisės šakų raidą. Dauguma bendrųjų teisės principų yra aiškiai apibrėžti ir tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normose. Galima išskirti tokius bendruosius teisės principus: 1) tautos suvereniteto principas; 2) demokratiškumo, arba demokratinės valstybės, principas; 3) prigimtinės teisės principas; 4) lygybės, arba lygiateisiškumo, principas; 5) žmoniškumo principas; 6) teisėtumo principas; 7) valdžių padalijimo principas13 ir kt. Pagal tai, kaip konstituciniai principai išreiškti (suformuluoti) Konstitucijos tekste jie skirstomi į : 1) pirminius (įtvirtintus ir dažnai tiesiogiai įvardytus tam tikroje vienoje Konstitucijos nuostatoje); 2) sudėtinius (įtvirtintus keliose Konstitucijos nuostatose, bet paprastai neįvardytus tuo pavadinimu, kuriuo jie žinomi konstitucinėje doktrinoje); 3) išvestinius (Konstitucijos aiškinimo keliu išvedamus iš pirminių ir/arba sudėtinių principų).14 Pagal tai, kokiu mastu principai lemia teisinio reguliavimo turinį skirstomi į: 1) determinacinius: a) demokratija ir suverenitetas; b) pilietinė visuomenė; c) valdžių padalijimo principas ir kt. (lemia, kaip statutinė teisė yra derinama su konstitucine); 2) koordinacinius: a) Konstitucijos viršenybė; b) Konstitucijos vientisumas; c) teisinė valstybė (lemia pačioje Konstitucijoje nustatytą reguliavimą, lemia, kaip vienos konstitucinės normos dera su kitomis ir Konstitucijoje įtvirtintais principais). Konstituciniai principai susiję ne tik tarpusavyje. Kadangi Konstitucija yra vientisas aktas, konstituciniai principai vienas kitą sąlygoja, vieni principai suponuoja, leidžia formuluoti kitus. Konstitucinių principų sistema – savotiškas „tinklas“, kurio skirtingi elementai tarp savęs susiję tam tikrais sudėtingais ryšiais.15 6. Konstitucinės teisės institutai Konstitucinės teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Konstitucinės teisės normos į teisės institutus jungiamos atsižvelgiant į jų reguliuojamus tam tikrus, tarpusavyje tiesiogiai susijusius, santykius. Taigi normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą.16 Konstitucinės teisės institutai skirstomi į: a) paprastuosius (neskirstomi į atskirus poinstitučius); b) sudėtinius (susideda iš kelių poinstitučių). Konstitucinėje teisėje galima skirti žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės, rinkimų teisės ir kitus institutus. 7. Konstituciniai teisiniai santykiai Konstituciniai teisiniai santykiai – tai konstitucinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir teisines pareigas. Šie santykiai yra viena iš teisinių santykių rūšių.17 Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi tokie bendrieji požymiai: 1) konstitucinis teisinis santykis yra visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektinių teisių ir pareigų; 2) konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda teisės normų pagrindu; 3) konstituciniai teisiniai santykiai padeda įgyvendinti teisės normų reikalavimus; 4) konstituciniai teisiniai santykiai – tai teisinis visuomeninių santykių dalyvių ryšys.18 Kaip jau buvo minėta, konstitucinės teisės normos nustato teisinių santykių dalyviams tam tikras teises ir pareigas. Tokie teisinių santykių dalyviai yra vadinami konstitucinės teisės subjektais. Konstituciniams teisiniams santykiams būdingas išskirtinis subjektų ratas – konstitucinės teisės subjektais pripažįstami visi asmenys, kurių elgesį reglamentuoja konstitucinės teisės normos. Galima išskirti tokias konstitucinės teisės subjektų grupes: 1) socialinės bendrijos; 2) valstybė; 3) valstybiniai teritoriniai junginiai; 4) valstybės valdžios institucijos; 5) valstybės piliečiai; 6) užsieniečiai19 ir kt. Konstitucinių teisinių santykių objektas – socialinės vertybės. Jos yra įtvirtintos Konstitucijoje ir kituose konstitucinės teisės šaltiniuose. Tai tokios vertybės, kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija, daugiapartiškumas ir t.t. Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą konstituciniai teisiniai santykiai gali būti paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas – pareigą) bei sudėtingieji (abu santykių subjektai turi ir teises ir pareigas). Pagal teisinių subjektų pareigas galima skirti aktyviuosius (kurių dalyviai turi atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyviuosius (kurių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų) teisinius santykius.20 Reikia pabrėžti, kad konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda konstitucinės teisės normų pagrindu. 8. Nacionalinės teisės konstitucionalizacijos procesas Konstitucionalizacija – reiškinys, kai įvairios teisės šakos, teisės normų taikymo praktika ir teisės mokslas patiria vis didesnį Konstitucijos, jos vertybių, poveikį. Konstitucija vis labiau persmelkia visą teisinį gyvenimą: konstitucinis pagrindinių asmens teisių ir laisvių įtvirtinimas, tiesioginis Konstitucijos taikymas, konstitucinės kontrolės institucijų atsiradimas ir aktyvi jų veikla, galimybė ginti savo teises remiantis Konstitucija.21 Teisės konstitucionalizacija – tai konstitucinių vertybių įtvirtinimo ir apsaugos garantija. Šis procesas konstitucines vertybes padeda paversti kiekvienos teisės srities vertybėmis, svarbiausia gaire, į kurią orientuojamasi ir kuriant, ir taikant teisę. 9. Konstitucinės teisės vieta nacionalinės teisės sistemoje Visose valstybėse konstitucinės teisės vieta yra išskirtinė. Tai lemia specifiniai šios teisės šakos požymiai: 1) išskirtiniai konstitucinės teisės normų reguliuojami visuomeniniai santykiai, t.y. konstitucinės teisės objektas; 2) tik konstitucinė teisė kompleksiškai reguliuoja visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis; 3) konstitucinei teisei būdinga ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma; 4) konstitucinė teisė nustato pagrindinius konstitucinės santvarkos principus ir šiems negali prieštarauti kitų teisės šakų normos; 5) konstitucinė teisė nustato valstybės teritorinės sandaros principus22 ir kt. Šie požymiai parodo, jog konstitucinė teisė yra pagrindinė Lietuvos teisės sistemoje ir lemia kitų teisės šakų atsiradimą, raidą, teisinio reguliavimo principus ir ribas. 10. Konstitucinės teisės įtaka įvairioms nacionalinės teisės šakoms Konstitucija – ne teisės paminklas, o aukščiausioji teisė, daranti įtaką visoms teisinės sistemos sritims. Pavyzdžiui, konstitucinės teisės normos įtvirtina daugumą civilinio proceso teisės principų, taip pat Konstitucijoje yra įtvirtinta teismų sistema. Konstitucija daro įtaką ir baudžiamajai teisei, nes baudžiamojoje teisėje didelė reikšmė skiriama Konstitucijoje įtvirtintiems principams (lygybės, teisėtumo, humanizmo ir kt.). Apskritai, Konstitucijos įtaka jaučiama visai teisės sistemai, visoms teisinio reguliavimo sritims, nes visi teisėkūros subjektai privalo laikytis konstitucinio imperatyvo: negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai.23 11. Konstitucinė teisė ir tarptautinė bei supranacionalinė teisė Konstitucinė ir tarptautinė teisė turi nemažai bendrų ypatumų, kadangi jos gyvuoja glaudžiai tarpusavyje sąveikaudamos. Tai pasireiškia tuo, kad dauguma valstybių konstitucijoje įtvirtina tarptautinius žmogaus ir piliečių teisių standartus ir principus. Taip yra pripažįstamos tos pačios vertybės ir jų apsauga. Taip pat demokratinės valstybės įgyvendindamos užsienio politiką vadovaujasi tarptautinės teisės normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135str. teigiama: „Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!