Konstitucinė teisė - teorija egzaminui

Konstitucija – pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus. Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus, įtvirtina politikos pagrindus.
Dabartinė konstitucionalizmo samprata ėmė formuotis prieš du šimtmečius. Tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialinius santykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš du tūkstantmečius. Būtent tokio pobūdžio dokumentai ir buvo šiuolaikinių konstitucijų pirmtakai.
Romėnų teisėje Konstitucijos vardu buvo vadinami imperatoriaus išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutronum, novellal constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijos laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisės normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijas provincijų valdininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais), dekretus (tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismų sprendimus), reskriptus (imperatoriaus atsakymus magistratams arba besiginčijančioms pusėms).
Viduramžių Vakarų Europos teisiniai aktai atspindėjo to meto politinį, socialinį - ekonominį gyvenimą ir visuomenės teisinės sąmonės lygį.
gyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitai socialinei grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas.
Esminį poveikį konstitucionalizmo raidai padarė XVII-XVIII a. politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje, istorinėje literatūroje dar vadinami revoliucijomis. Revoliucijų laikotarpiu ir tuojau pat po jų greta einamųjų, paprastų įstatymų pasirodė ir išskirtinių rūšių įstatymai – konstitucijos.
Konstituciniams aktams, teisiškai įtvirtinantiems valstybės valdžios organizaciją ir įgyvendinimo būdus, yra pripažįstama pagrindinio valstybės įstatymo reikšmė, didžiausias teisinis autoritetas. Konstitucijų (lot.constitutio- nustatymas) pasirodymas buvo grindžiamas plačiai konstitucinėje teisėje paplitusia teorija apie steigiamąją ir įsteigtąją valdžias, pagal kurią tik tauta turinti suverenią galią sukurti valstybę ir nustatyti jos pagrindus; šią galią tauta deleguojanti specialiai išrinktiems savo atstovams, sudarantiems steigiamąją valdžią, kuri valstybės įkūrimo faktą teisiškai įtvirtina konstitucijoje, o jau konstitucija sudaranti teisinį pagrindą įsteigtai valdžiai neperžengiant jos nustatytų ribų funkcionuoti.
XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios konstitucionalizmo raidos politinė reikšmė buvo ta, kad eilėje valstybių (pirmiausiai tose, kur vyko revoliucijos) teisinių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!