Konstitucinė teisė - gera teorija atsiskaitymui

1 tema 1. Konstitucinės teisės sąvoka. (Konstitucinės teisės samprata) Konstitucinė teisė yra pagrindinė teisės šaka, kurią sudaro sistema teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių grupę. “Konstitucinė teisė – tai sistema konkrečios šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį visuomenėje ir valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios organų sistemos organizacijos ir veikos pagrindus”. Papildomas teisės skirstymo į teisės šakas kriterijus – teisinio reguliavimo metodas. Teisinio reguliavimo metodą atskleidžia toje srityje naudojami reguliavimo būdai. Konstitucinėje teisėje vyrauja imperatyvinio pobūdžio reguliavimas. Konstitucinės teisės normos nustato tam tikrus įpareigojimus, draudimus ar suteikia tam tikrus įgaliojimus, kuriuos reikia įgyvendinti. Šis reguliavimas ypač svarbus žmogaus ir valstybės santykių srityje, kadangi būtina tiksliai apibrėžti valstybės galių ribas, nustatyti asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo mechanizmą. Tuo tarpu dispozityvinių normų konstitucinėje teisėje yra nepalyginamai mažiau. Konstitucinė teisė kai teisinis reiškinys Teisės požymiai Sociatarininkai ir etatistai pripažįsta, kad pozityvią teisę sudaro sistema. Pagrindinė teisės funkcija reguliavimas. Teisės pagrindas yra teisingumas. Teisės normos įtvirtina visuomenės suvoktą teisingumą (pozityvios teisės požymiai) Etatistų nurodomi požymiai. Instituciningumas – teisės normas kuria tik kompetentingos v-bės institucijos. Privatinis teisės normų pobūdis – teisės normų vykdymas užtikrinamas v-bės prievarta. Subjektyvioji teisė – teisiniai santykiai. Tai teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi teises ir pareigas. Valstybinė teisė – kaip sinonimas konstitucinei teisei. Termino pasirinkimas priklauso nuo v-bės tradicijų. Yra materialioji ir formalioji k.teisė. Materialinė k.teisė reiškia – sistema teisės normų reglamentuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymu, bei asmens teisine padėtimi v-bėje.. Formalioji k.teisė t.y. iš teisės normų išskirta tam tikra privilegijuota jos dalis, kuri sudaro visų teisės šakų pagrindą, apibrėžia pagrindinius teisinio reglamentavimo principus ir ribas. Formalinė k.teisė – bandoma keisti sąvoka – konstitucinė teisė arba aukščiausioji konstitucine teisė. Įsisavinti reikia materialiosios k. teisės žinias. Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Konstitucinės teisės reguliavimo dalykas. Skiriami teisės mokslai pagal teisinio reguliavimo dalyką ir metodą. Dalykas (objektas). Teisinio reguliavimo objektas – įvairūs visuomeniniai santykiai, kurie gali būti teisiškai reguliuojami, kurie gali paklusti norminiam ir organizaciniam poveikiui ir kurie konkrečiomis sąlygomis reikalauja tokio poveikio. (Dalyką sudaro visuomeniniai santykiai atsirandantys valstybinės valdžios ir valdymo institucijų veikloje). K.teisės normos reguliuoja ypatingus visuomeninius santykius, nes jie sudaro visos visuomenės, v-bės ir žmogaus gyvenimo pagrindus. Ir kurie tiesiogiai susiję su v-bės funkcijų įgyvendinimu. Teisinio reguliavimo kryptį diktuoja ir pati Konstitucija jei ji yra. Visuomeninių santykių kriterijai: • V-bės ir v-bės valdžios sutvarkymo • Žmogaus ir v-bės santykių sutvarkymo. Pagal svarbiausias visuomeninio gyvenimo sritis visuomeniniai santykiai skirstomi: • Socialinius • Ekonominius • Politinius • Ideologinius (dvasinius) Konstitucinės teisės reguliavimo metodas. Dalykas pagrindinis kriterijus. Metodas yra pagalbinis kriterijus. Teisinis reguliavimas t.y. norminis organizacinis poveikis visuomeniniams santykiams. Jis yra teisinių priemonių pagalba, turint tikslą sutvarkyti visuomeninius santykius, juos saugoti ir derinti su visuomenės poreikiais. Teisinių priemonių sistemą sudaro 3 pagrindiniai elementai (teisinis reguliavimo mechanizmas): 1. teisės normos; 2. teisiniai santykiai; 3. teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo aktai. Teisinis reguliavimas vykdomas tam tikrais būdais ir metodais. Teisinis reguliavimo metodas – t.y. sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius. Teisinio reguliavimo būdai: 1. leidimo ar įgalinimo būdas; 2. draudimo būdas; 3. įpareigojimo būdas Visi šie būdai susiję su subjektinėmis teisėmis. Esant leidimams subjektui priklauso ir teisė ir pareiga reikalauti. Būdai pasireiškia dominuojančiomis normomis. Atsižvelgiant į šių būdų derinimus atsiranda reguliavimo metodai. Susidaro dispozityvinis ir imperatyvinis metodas. Dispozityvinio metodo ypatumai: 1. teisinių santykių dalyvių lygybė; 2. teisinių santykių dalyvių savarankiškumas nustatant teisinius santykius; 3. dispozityvizmas įgyjant teisės subjektams priklausančias teises. Imperatyvinio metodo ypatumai: 1. griežtas privalomumas; 2. teisinių santykio dalyviai nėra lygūs, tarpusavio santykiai grindžiami valdžios ir pavaldumo principu (subordinacijos); 3. teisės subjektai neturi veikimo laisvės. Konstitucinėje teisėje vyrauja imperatyvusis metodas, bet yra ir dispozityviojo. Konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinius santykius. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės – valstybės valdžios) organizavimas bei jos įgyvendinimo pagrindai, taip pat svarbiausi asmens ir v-bės tarpusavio santykiai. Tokios normos yra įtvirtintos Konstitucijoje. Kadangi konstitucinės teisės normos yra teisės normų rūšis, joms turėtų būti būdingi ir bendri teisės normų požymiai, ir joms būdingi tam tikri ypatumai: 1. K.teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį. Jos nustato valstybės org-jos, v-bės valdžios org-jos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja v-bės ir asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas leidžia konkrečią normą priskirti konstitucinės teisės sričiai. 2. K.teisės normoms, kurios nustato: v-bės org-ją, v-bės valdžios institucijų sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų pagrindu kuriama v-bės valdžios institucijų sistema, nustatomas v-bės valdžios institucijų statusas, šiomis normomis grindžiama šių institucijų veikla, jos lemia ir asmens padėtį. 3. Konstitucinės teisės normos neretai nustato ir kitų sričių teisnių santykių reguliavimo pradus. LRK 46str,3d. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, BP ir CP bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose. Konstitucinės teisės normos – visą teisės sistemą vienijančios normos. 4. K.teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai. Svariausios normos yra išdėstytos konstitucijoje – svarbiausiame šalies įstatyme, teisės “šaltinių šaltinyje”. 5. K.teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra aukščiausios teisinės galios. Šias normas turi atitikti visos kitos teisės normos. 6. K.teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia bendriausia prasme. 7. K.teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas. 8. K.teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai ypatingi. Tai ir v-bė apskritai, ir tauta, ir v-bės valdžios institucijos, ir piliečių susivienijimai ir invalidai (piliečiai, užsieniečiai ir t.t.). 9. K.teisės normos išskiria savo stabilumu. Konstitucinės teisės normų funkcijos. Konstitucinės teisės normos reguliuoja santykius, susijusius su viešosios valdžios įgyvendinimu. Konstitucinės teisės normos nustato tik asmens teisinio statuso principus, pagrindines teises ir laisves, taip pat ir pareigas. Konstitucinės teisės normos nustato teises ir pareigas, atsakomybę, leidimą ir draudimą Konstitucinės teisės normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą ir politinį rėžimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei jų įgaliojimus, jų tarpusavio santykius, taip pat vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai. K.teisės normų, kurios galima aptikti visus struktūrinius elementus, rasime ne itin daug, ypač konstitucinėje teisėje siaurąja prasme. Todėl neretai tektų konstatuoti, kad konstitucinės teisės normas sudaro dispozicija, o kitų elementų ganėtinai dažnai lyg ir nėra. Vieniems atrodo, kad konstitucinėje teisėje apskritai nėra sankcijų, nes konkrečios poveikio priemonės už konstitucinės teisės normų dispozicijoje nustatytų taisyklių pažeidimą yra nuostatos kitų teisės sričių (administrac, baudž. ir pan.) normų. Šitaip suvokiant sankciją, vadovaujamasi teisės kaip vieningos sistemos samprata. Vadovaujantis tokia pačia teisės normos sankcijos samprata teigiama, kad k.teisės normose sankcijos retai yra tiesiogiai išdėstomos; jos paprastai yra nustatytos kitų teisės sričių normų. Kitų autorių nuomone, sankcija yra laikomos pačioje teisės normoje numatytos teisinės pasekmės, kaip pažeidžiama teisės norma. Pagal šią siaurąją teisės normos sampratą, teisės sankciją yra tik pačioje teisės normoje įtvirtintas struktūrinis elementas. Teisinėje literatūroje kartais rašoma, kad K.teisės normų sankcijos yra politinio pobūdžio. Taigi susiduriama su politinio pobūdžio sankcijos samprata. Yra k.teisės normos struktūros požiūrio įvairovė. Konstitucinės teisės normų įgyvendinimas. 3. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai. K.teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. K.teisės normos į teisės institutus jungiamos atsižvelgiant į jų reguliuojamus, tam tikrus, tarpusavyje tiesiogiai susijusius, santykius. Taigi normos į institus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą. Tokį jungimą lemia ir objektyvios aplinkybės ( t.y. normų reguliuojami santykiai), ir mokslininkų tokių klasifikavimo autorių – požiūris. Konstitucinėje teisėje galima skirti žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, v-bės vadovo, parlamento, vyriausybės, savivaldos, rinkimų teisės ir kitus institutus. Pilietybės institutas apiima k.teisės normas, reglamentuojančias pilietybės įgijimą, išsaugojimą, pasibaigimą, vaikų pilietybę pasikeitus tėvų pilietybei ir kitus šios srities santykius. 4. Konstitucinės teisės pricipai. Konstituciniai principai – Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės nuostatos, kurioms, palyginti su normomis, būdingas labai apibendrinamasis pobūdis. Konstituciją sudaro ir normos ir principai. Normos ir principai yra glaudžiai susiję, kartais vienas nuostatas galima laikyti ir principais ir normomis. LRK 14str. įtvirtintą nuostatą “Valstybinė kalba” ar LRK 29str.1d. nuostatą “Įstatymui, teismui ar kt. v-bės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs” turime traktuoti kaip konstitucinius principus. 5. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka. Konstituciniai teisiniai santykiai – tai konstitucinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai. Jų dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir teisines pareigas. Šie santykiai yra viena iš teisinių santykių rūšių. Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi bendri visiems teisiniams santykiams požymiai: šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai, pagaliau, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas v-bės prievarta. Teisinių santykių subjektai yra šių santykių dalyviai. Jiems teisės normomis nustatomos subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Teisės teorijoje nurodoma, kad teisinių santykių subjektai yra asmenys, kurie pagal įstatymą yra veiksnūs ir teisnūs. Teisinių santykių subjektai gali būti fiziniai ir juriniai asmenys. Teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad teisinių santykių objektas – tai įvairios materialinės ir nematerialinės vertybės, dėl kurių kyla teisiniai santykiai. Konstitucinių teisinių santykių objektas – socialinės vertybės. Jos yra įtvirtintos Konstitucijoje ir kt. k.teisės šaltiniuose. Tai tokios vertybės, kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir v-bės suverenitetas, demokratija, politinis pliuralizmas ir daugiapartiškumas ir t.t. .Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai. Konstitucinių teisinių santykių sritį apibrėžia konstitucinės teisės reguliavimo objektas. Tai v-bės organizacijos, viešosios valdžios (kaip minėta, iš esmės – valstybinės) organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir v-bės ir tarpusavio svarbiausi santykiai. Konstitucinių teisinių santykių objektas – svarbiausios socialinės vertybės – asmens teisės ir laisvės, Tautos ir v-bės suverenitetas demokratija, politinis pliuralizmas ir daugiapartiškumas. Daugelis konstitucinių teisinių santykių yra susiję su šalies politinės sistemos funkcionavimo pagrindais. Konstitucinių teisinių santykių turinys atskleidžia šių santykių subjekto teisės ir pareigas. Konstituciniai teisiniai santykiai išsiskiria savo subjektais. Tai Lietuvos v-bės, Tauta, v-bės valdžios institucijos, vietos savivaldos institucijos, piliečiai ir kt. Konstitucinės teisininės normos įgyvendinamos kartu konstitucinį reguliavimą detalizuojančiomis normomis. (remiantis LRK 55str.3d.) Užtikrinant konstitucinių teisės normų įgyvendinimą, ypač svarbu teisinė apsauga, t.y. tam tikrų v-bės poveikio priemonių taikymas. Konstitucinių teisnių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda įgyvendinant konstitucinės teisės normas, nustatančias v-bės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir įgyvendinimą, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. 6. Konstitucinės teisės vieta nacionalinėje teisės sistemoje. Pagal teisės šakų vaidmenį teisės sistemoje skiriamos materialiosios ir procese teisės šakos. Skirtumas: materialiosios teisės šakos tiesiogiai reguliuoja visuomeninius santykius, nustato visuomeninių santykių dalyvių teisės ir pareigas. Skirstomos į fundamentaliąsias ir specialiąsias teisės šakas. Fundamentaliosios teisės šakos reguliuoja tokius visuomeninius santykius, kurie pagal savo turinį reikalauja kokybiškai savito reguliavimo ir yra pirminės kitų teisės šakų atžvilgiu. Priskirtinos teisės šakos: k.teisė, adm. Teisė, civ. teisė ir baudž. teisė. Specialiosios teisės šakos atsiranda iš fundamentaliųjų teisės šakų (finansų ir t.t.) Proceso teisės šakos nustato materialiosios teisės šakų normų įgyvendinimą ir taikymą. Skiriamos 3 šakos – civ., baudž. ir adm. proceso teisė. Teisės šakos skirstomos į viešąją ir privatinę teisę. Konstitucinė teisė priskirtina prie viešosios teisės. Reglamentuoja santykius susijusius su v-be ar v-bės institucijomis. Reguliuojami santykiai grindžiami subordinacijos principu. Konstitucinė teisė yra viešosios teisės šaka, kurios normos nustato žmogaus ir v-bės teisinio būdo principus. Principai lemiantys konstitucinės teisės išskirtinumą (specifiniai požymiai): 1. išskirtiniai (ypatingi) konstitucinės teisės reguliuojami santykiai. 2. Tik k.teisės normos kompleksiškai reguliuoja visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis. 3. Tik k.teisės normos reguliuoja patį teisėkūros procesą, apibrėžia teisėkūros pagrindus, nustato teisės aktų rūšis ir jų hierarchiją. 4. K.teisei būdinga ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma. Daugumoje v-bių pagrindinis teisės šaltinis yra Konstitucija, ji turi viršenybę kitų teisės aktų atžvilgiu. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika. Konstitucinė teisė yra pagrindinė teisės šaka, nes k.teisės normos yra pagrindas visoms kitoms teisės šakoms. Pvz. darbo, šeimos, administracinės, finansų. Konstitucinės teisės ir tarptautinės teisės santykis K.teisė ir tarptautinė teisė turi bendrų ypatumų, jos egzistuoja glaudžioje tarpusavio sąveikoje: 1. Daugumoje v-bių Konstitucija įtvirtina tuos pačius tarptautinius žmogaus ir piliečių standartus ir principus. (pozityvioji teisė neturi prieštaraut prigimtinei). 2. Užsienio politikos klausimai (pagrindai). 3. Kam atiduoti pirmenybę- tarptautinei ar nacionalinei teisei. Yra 2 koncepcijos – monistinė ir dualistinė. Monistinė - prioritetas teikiamas vienai iš teisės šakų. Nacionalinė teisė yra aukščiau tarptautinės – Vokietija 19a. H.Kelzenas suformulavo tarptautinės teisės viršenybės koncepciją, pagal kurią nacionalinės teisės normos negali prieštarauti tarptautinės t.normoms. tai būdingiausia demokratinėms v-bėms. Dualistinė – (tarptautinės ir valstybinės teisė lygiagretumo teorija) koncepcija susiformavo 19a. Neteikiama pirmenybė nei tarptautiniai nei nacionalinei teisei. Daromos išlygos jei atsiranda kolizijos – pirmenybę teikti tarptautinei teisei. LR Konstitucijos 138str. įtvirtinta, jog tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Tačiau pagal kitas Konstitucijos nuostatas nurodoma (7str.2d.), kad negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai. LR yra dualistinės koncepcijos elementų. LR Tarptautinių sutarčių įstatymas 1999m.. Nustatyta, LR įsigaliojus ratifikuotai sutarčiai – prioritetas teikiamas tarptautinei sutarčiai. 7. Europos Sąjungos konstitucinės teisės samprata. 2 tema. 1. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas.(K.teisės mokslo šaka) Dalykas. Priklauso socialinių mokslų grupei. Visus mokslus sieja bendras objektas – teisė, visuomeniniai santykiai. Kiekviena teisės mokslo šaka turi jai būdingus metodus ir objektus. Teisės mokslai skirstomi į: • Bendrieji arba fundamentalieji teisės mokslai (teisės teorija, t.sociologija); • Istoriniai teisės mokslai (teisės istorija); • Šakiniai teisės mokslai (adm.teisė, konstitucinė teisė, ir t.t.); • Taikomieji (specialieji) teisės mokslai (kriminalistika ir t.t.); Konstitucinės teisės mokslas skiriasi nuo konstitucinės teisės šakos: 1) Visuomenine paskirtimi, 2) Dalyku arba objektu, 3) Metodu. Teisės šaka atlieka visuomenės integravimo ir teisinio reguliavimo funkcijas. Mokslas – pažintinę f-ją. Konstitucinės teisės mokslas nagrinėja visuomeninius santykius, kuriuos nagrinėja teisės normos. Konstitucinės teisės mokslas yra platesni negu konstitucinės teisės šaka. Kaip teisės šaka – nagrinėja teorines problemas, Konstitucijų sampratą, v-bės sampratą. Konstitucinės teisės mokslas nagrinėja mokslines pažiūras, nuomones. Su poliniais teisės mokslais turi bendrą – nagrinėja politinius santykius. K.teisė suteikia politiniams santykiams teisinę formą. Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai. (sistema ir šaltiniai) Sistemą sudaro 2 dalys: bendroji ir specialioji dalys. Bendrojoje dalyke – sąvokos, normos, kas yra Konstitucija. Spec. dalyke nagrinėjama galiojančios teisės normos, teisiniai institutai. Šaltiniai: Teisiniai šaltiniai – įstatymai, kiti norminiai teisės aktai; Specialieji šaltiniai – studijos, straipsniai, moksliniai darbai. Metodologiniai k.t.mokslo pagrindai ir tyrinėjimo metodai. Metodologinę reikšmę turi bendroji teisės teorija – jos sąvokos,.. Metodai – konkretūs būdai ar priemonės, naudojami tyrinėjant mokslo objektą. Remiamasi metodais: Sisteminis metodas – kai nagrinėjama sąryšyje su kitais metodais, Istorinis, Loginis – Dogmatinis metodas, Gramatinis metodas, Kritikos, Teleologijos – kai nustatomas reiškinių tikslingumas, Statistiniai, Lyginamosios teisėkūros metodas. 3 tema. 1. Konstitucinės teisės šaltinio sąvoka. Teisės šaltiniu suprantama teisės forma, t.y. oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma. Taip teisės šaltinis apibudinamas formaliuoju teisiniu aspektu. Teisės šaltinio samprata dažnai suprantama, kaip istorinės, socialinės, politinės aplinkybės, įtakojusios teisės normos atsiradimą. Šiuo atveju kalbama apie teisės šaltinį materialiuoju aspektu. Labiau paplitęs tiesės šaltinių (formaliuoju juriniu aspektu) skirstymas pagal teisės normų išraišką ir įvirtinimo būdą. Tai teisės norminis aktas, teisinis paprotys ir teismo precedentas. Teisės šaltiniai, atsižvelgiant į tai, ar jie galioja dabar, ar galiojo praeityje, gali būti skirstomi į galiojančius ir istorinius teisės šaltinius. Istoriniams Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniams reikėtų priskirti Lietuvos Statutus, Lietuvos konstitucijas, priimtas 1918-1938m. laikotarpiu, ir kai kuriuos kitus to meto teisės aktus. (šiuo metu negaliojančius). Dažniausiai teisės šaltinio sąvoka teisėje yra suprantama siaurąja prasme ir apima teisės normos formą. Tačiau ir šitaip traktuojant teisės šaltinius jiems gali būt priskiriami ir teisės principai, doktrina. Kaip kurie autoriai teisės šaltinių klasifikaciją grindžia teisės struktūra ir jai priskiria doktrininį, norminį ir sociologinį elementus (lygius). Doktrininiu lygiu susiklosto tokie teisės šaltiniai, kad doktrina ir teisės principai; norminiu lygmeniu – teisės normų aktai, o teisės realizavimo lygmeniu - teisės precedentas, teisminė praktika, norminė sutartis, paprotys. Konstitucinės teisės šalutinių klasifikavimo kriterijai. K.teisės šaltiniai g.b. klasifikuojami įvairiai: pagal teisinę galią, pagal konstitucinės teisės institutus, pvz.: pilietybės, žmogaus teisių ir laisvių ir kt. Labiausiai yra paplitusi konstitucinės teisės šaltinių klasifikacija pagal jų teisinę galią. Taip klasifikuojami teisės šaltiniai gali sudaryti hierarchinę sistemą. Nuo konstitucinės teisės sampratos priklauso šaltinių klasifikacija. Nagrinėjant Lietuvos konstitucinės teisės normas įtvirtinančias teisės šaltinius, siūloma juos klasifikuoti pagal teisinę galią tokia tvarka: 1. Konstitucinės teisės siaurąja prasme šaltiniai: a) LRK, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai – sudedamoji konstitucijos dalis, taip pat Konstitucijos pataisos, b) LR Konstitucinio Teismo nutarimai. 2. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai: a) Konstituciniai įstatymai, priimti pagal LRK 69str.3d. b) LR ratifikuotos tarptautinės sutartys; c) Įstatymai, Seimo statutas d) Poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kt. v-bės institucijų teisės norminiai aktai). 2. Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis. Pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis yra LR Konstitucija, kuri buvo priimta referendumu 1992 10 25. LRK vietą Lietuvos teisės sistemoje labai tikslai apibrėžia LR Konstitucinis Teismas 1997m. 05 29d. nutarime: “Konstitucija apibudinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Bet to, Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą , visi teisės aktai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijai ir įstatymams”. Konstitucija, ir jos sudedamoji dalis, ir Konstitucijos pataisos sudaro vieningą aukščiausio reguliavimo lygmens normų ir principų sistemą. Tik sąlygiškai iš vieningos Konstitucijos išskirsime Konstitucijos pataisas bei konstitucinius aktus ir konstitucinius įstatymus – sudedamąją Konstitucijos dalį. 3. Įstatymai ir jų rūšys. Konstitucinių įstatymų sąvoka konstitucinės teisės doktrinoje. Įstatymai Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje užima svarbią vietą. Jie sudaro didžiąją k.teisės šaltinių dalį. Įst-o inicijavimo, priėmimo ar įsigaliojimo tvarką reglamentuoja Konstitucijos ir Seimo statuto nuostatos, t.p. ir įst-as dėl LR įst-ų ir kt. teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo 1993m. tvarkos. Konstitucinės teisės doktrina, skirsto įst-us pagal jų teisinę galią – Konstitucija (t.p.jos pataisos ar aktai, esantys sudėtine Konstitucijos dalimi), konstituciniai ar organiškieji įst-ai (kurie nėra sudėtinė Konstitucijos dalis) ir paprastieji įstatymai. Pagal jų galiojimą įst-ai g.b. pastovūs ir laikini. Pagal reguliavimo pobūdį juos bandoma skirti į įprastus įst-us, įst-us – principus, įst-us – programas. Pagal galiojimą tam tikroje teritorijoje federalinės valstybėse gali būti federaliniai ir federacijos subjektų įst-ai. LRK numatyti pagrindiniai įst-ų leidybos principai ir reikalavimai įst-ms. LRK 7str. nurodoma, kad galioja tik paskelbti įst-ai. Konstitucijos 67str. 1 ir 2p. yra įtvirtinta, kad įst-us leidžia Seimas. Šalies teisės šaltinių sistemoje įst-as yra priminis teisės aktas, turintis aukščiausiąja teisinę galią. Įst-ų normos nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiais teisės aktais jas galima detalizuoti, reglamentuoti jų įgyvendinimo tvarką. Įst-ai pagal jų priėmimo tvarką g.b. skirstomi į įst-us, priimtus Seime, ir įst-us priimtus referendumu. Jie turi ta pačią teisinę galią nors jų inicijavimo ir priėmimo bei įsigaliojimo tvarka skiriasi. 4. Tarptautinės sutartys ir kiti tarptautiniai dokumentai Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje. Lietuvos konstitucinių teisės šaltinių doktrinoje klasifikuojant šaltinius pagal jų teisinę galią, po konstitucinių įst-ų reikėtų išskirti LR ratifikuotas ir tarptautines sutartis. Vadovaujantis LRK 138str. nuostatomis, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Įsigaliojusias LR tarptautines sutartis LR privaloma vykdyti. Vadovaujantis LR tarptautinių sutarčių įst-o (1999m.) 11str. nuostatomis, jeigu įsigaliojusi ratifikuota LR tarptautinė sutartis nustato kitokias normas nei LR įst-ai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos LR tarptautinės sutarties nuostatos. Nors Lietuva yra ratifikavusi (ar kitu būdu prisijungusi) prie daugelio tarptautinių sutarčių, tačiau konstitucinei teisei didžiausią įtaką daro Europos žmogaus teisių konvencija (ir ją papildantys protokolai). Konvenciją Lietuva ratifikavo 1995m. Šios Konvencijos nuostatos yra dažnai interpretuojamos ir LR KT praktikoje. KT remiasi ne tik Konvencijos straipsnio tekstu, bet ir atsižvelgia į Europos žmogaus teisių teismo praktiką. Lietuvoje ratifikuotos tarptautinės sutartys įeina į nacionalinės teisės sistemą ir gali būti tiesiogiai taikomos. LR K nedetalizuoja koks ratifikuotos sutarties santykis su kitais Lietuvos teisės sistemos elementais, t.y. ir su įstatymais. Tačiau LRK 7str. įtvirtintas griežtas principas, kad negalioja joks įst-as ar kt.teisės aktas, priešingas LRK. Europos žmogaus teisių konvencijos negalima tinkamai interpretuoti ir taikyti nesiremiant Europos teisių teismo (ir Europos žmogaus teisių komisijos) sprendimuose suformuluotais precedentais. Europos žmogaus teisių konvencija įsilieja į mūsų teisės sistemą ne vien pozityviosios teisės požiūriu. Ji taip pat keičia ir mūsų teisės šaltinių doktriną, atsinešdama ir precedentą. 6. Konstitucinės kontrolės institucijų aktai kaip konstitucinės teisės šaltinis. Konstitucinės kontrolės mechanizmas nevienodai veikia kontinentinėje ir bendrojoje teisinėse sistemose. Konstitucinės kontrolės institucijų sprendimai koreguoja įstatymines nuostatas, pripažįstant jas negaliojančiomis tais atvejais, kai jos prieštarauja Konstitucijai. Neretai konstitucinės kontrolės institucija vadinama “negatyviuoju įstatymų leidėju”. KT priimti nutarimai turi įst-o galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonės, įstaigoms bei org-oms, pareigūnams ir piliečiams. Visos v-bės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Konstitucinės teisės aktai yra ne vienodos konstitucinės galios ir reikšmės. Konstitucinio teismo aktai pagal formą gali būti skirstomi į nutarimus, sprendimus ir išvadas. Nutarimus ir išvadas galėtume traktuoti kaip baigiamuosius aktus, nes jie yra priimami atlikus tam tikrus procesinius veiksmus. Tačiau nutarimo ir išvados teisinė galia skiriasi, kadangi išvada turi rekomendacinį pobūdį – galutinį sprendimą visais atvejais priima Seimas. Apibudinant KT baigiamųjų aktų teisinę galią, remiamasi kriterijais: 1) įstatymas ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. (LRK 107str.1d); 2) Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. (107str.2d.); 3) KT priimti nutarimai turi įst-o galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonės, įstaigoms bei org-oms, pareigūnams ir piliečiams.(KT 72str.2d.); 4) viso v-bės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kuri pagrįsti pripažintu nekonstituciniu t.aktu; 5) Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais K ar įst-ams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo; 6) K. ir KT įst-e numatytais atvejais KT gali sustabdyti R.Prezidento, Seimo ir V-ybės aktų galiojimą. KT turi teisę atskleisti, aiškinti K.normas ir principus, kad KT nutarimas – vientisas aktas, kurio dalių negalima mechaniškai išskaidyti. KT aktai savo teisine galia turi tam tikrą prioritetą įstatymų atžvilgiu, nes KT nutarimu diskvalifikuojama įstatymo norma. KT nutarimas yra susijęs su pačia Konstitucija. Tai aktas, kuriame atskleidžiamas Konstitucijos normų ir principų turinys, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamos įstatymo ar kito teisės akto normos prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. 7. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai. Teisinėje literatūroje kaip savarankiški konstitucinės teisės šaltiniai nurodomi parlamentų (ar jų rūmų) reglamentai ir statutai, kurie reguliuoja parlamento vidaus organizaciją ir darbo tvarką. Seimo statutas turi įst-o galią. Seimo statutas nuo įst-ų skirias ir reglamentuojamų santykių pobūdžiu ir priėmimo, įsigaliojimo tvarką. Konstitucinės teisės šaltinių požiūriu civilinį kodeksą reikėtų traktuoti kaip teisės aktą, nustatantį specialias normas, reglamentuojančias civilinius santykius ir dėl to turintį pirmumą kitų įstatymų, nustatančių civilinius santykius, atžvilgiu. Konstitucinės teisės šaltiniais galima laikyti ir poįstatyminius norminius teisės aktus. Jie gali būti skirstomi į Seimo nutarimus, Respublikos Prezidento dekretus, Vyriausybės nutarimus, ministerijų ir kitų v-bės institucijų teisės aktus (instrukcijas ir kt.), turinčius norminį pobūdį. Savivaldos institucijų aktai nelaikyti k.teisės šaltiniais. Poįstatyminiu aktu “realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įst-o ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įst-mo normomis”. Poįstatyminiai teisės aktai sudaro labai didelę teisės šaltinių dalį. Ne visi nutarimai ar sprendimai yra konstitucinės teisės šaltiniai, o tik tie, kurie yra norminio pobūdžio ir reglamentuoja konstitucinės teisės reguliuojamus klausimus. Prezidento dekretų kaip konstitucinės teisės šaltinių nedaug yra norminio pobūdžio. Fakultatyviniai konstitucinės teisės šaltiniai. Teisinėje literatūroje vieni autoriai jų paprasčiausiai nepastebi, kiti pripažįsta tik kai kuriuos šios rūšies šaltinius, bet nepripažįsta kitų, treti kalba apie šiuos šaltinius kaip apie būdingus tik atskiroms pasaulio šalims. Fakultatyviniais konstitucinės teisės šaltiniais laikytina teisminė praktika, teisės principai, papročiai, doktrina (fakultatyvinių konstitucinės teisės šaltinių grupė – ypatinga, jos vieta ir reikšmė teisės šaltinių sistemoje anaiptol ne žemiausia; prireikus jie papildo kitų konstitucinės teisės šaltinių įtvirtintą teisinį reguliavimą). Teisminės praktikos išskyrus KT,vaidmuo konstitucinės teisė šaltinių sistemoje, nėra nagrinėjamas. Konstitucinio teismo aktai yra savarankiški teisės šaltiniai. Tesimų praktika galėtų būti vertinama kaip fakultatyvinis teisės šaltinis. Neretai teismai taikydami įst-us, interpretuoja k.teisės normas. Aukščiausiojo teismo senato sprendimai ir Senato aprobuoti teismų sprendimai gali būt traktuojami kaip fakultatyvinis teisės šaltinis. Papročiai kontinentinės konstitucinės teisės teorijos požiūriu nesudaro svarbaus konstitucinės teisės šaltinio ir gali būt traktuojami kaip fakultatyvinis šaltinis. Konstitucinis paprotys g.b.suprantamas kaip bendra elgesio taisyklė, kuri reglamentuoja konstitucinius teisinius santykius, susijusius su v-bės valdžios įgyvendinimu, kaip daug kartų pasikartojantį veiksmą, istoriškai susiformavusį. Konstitucinis paprotys paprastai suprantamas dviem prasmėm: kaip konstitucinė konvencija (susitarimas) ir kaip paprotys. Konstitucinės konvencijos plačiausiai paplitusios D.Britanijoje ir yra svarbus jos konstitucinės teisės šaltinis. Kita svarbi papročių rūšis, parlamento veikloje susiklostęs elgesys įgavęs privalomą pobūdį. Konstitucinis paprotys Lietuvos teisėje dar tik klostosi. Konstitucinės teisės šaltiniams turėtų būt priskiriam ir visuotinai pripažinti bendrieji teisės principai. Tai lygiateisiškumo, teisinio tikrumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, žmogaus teisių ir kt. principai. Paprastai neneigiama doktrinos įtaka k.teisei, tačiau retai kada ji yra pripažįstama kaip oficialus teisės šaltinis. K.teisės doktrina vystoma ir LR KT išvadose, ir nutarimuose. Konstitucinės teisės teorijoje ypač pripažintas precedentas kaip k.teisės šaltinis, būdingas bendrosios teisės tradicijai. Plačiai paplitęs JAV, Anglijoje. Precedentas nėra Lietuvos k.teisės šaltinis išskyrus Europos žmogaus teisių teismo formuluojamus precedentus, kadangi jie sudaro Europos žmogaus teisių konvencijos jurisprudenciją. 8. Europos Sąjungos teisės šaltiniai ir Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistema. 1995 06 12 Lietuva su Europos Sąjunga (Europos bendrijomis) pasirašė Europos (asociacijos) sutartį, kurios 69str. nurodoma, kad Lietuva sieks savo įst-us palaipsniui suderinti su Bendrijų teise. Šiuo metu vyksta spartus Lietuvos teisės harmonizavimo procesas. Europos Sąjungos teisė ateityje, Lietuvai tapus ES nare, bus svarbus teisės šaltinis, kadangi ES teisė turi pirmumą nacionalinės teisės atžvilgiu. Konstitucinė teisė yra viena iš sudėtingiausių sričių, kurioje v-bė siekia išlaikyti savo valstybingumo tradiciją. ES konstitucinę teisę sudaro ES steigimo sutartys, jas keičiančios ir papildančios sutartys ir v-bių stojimo sutartys. Konstitucinėje teisėje teisės šaltinių konkurencijos atveju taikomos bendros teisės teorijos taisyklės, atsižvelgiama į teisės akto padėtį teisės aktų hierarchijoje, aukštesnės teisės galios aktas turi prioritetą; vadovaujamasi bendrais principais. 1. Konstitucinio Teismo kompetencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Konstitucinis Teismas) vykdo konstitucinę priežiūrą Lietuvoje. Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Jis sprendžia jau priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumo klausimus. Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus. Konstitucinis Teismas buvo sudarytas ir savo veiklą pradėjo 1993 m. Konstitucinio Teismo teisėjų statusas. KT teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagoginį ir kūrybinį darbą. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. KT teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. KT teisėjas negali būti jokių kitų įmonių, įstaigų, organizacijų arba asmenų gynėju ar atstovu. Asmuo, paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, prieš pradėdamas eiti savo pareigas, Seimo posėdyje prisiekia. Priesaiką priima Seimo Pirmininkas Seimo posėdyje. KT teisėjo asmuo neliečiamas. KT teisėjas be KT sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Klausimas dėl sutikimo patraukti KT teisėją baudžiamojon atsakomybėn svarstomas pagal generalinio prokuroro teikimą. Baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas KT teisėjas, nagrinėja Aukščiausiasis Teismas. KT teisėjai turi lygias teises. KT teisėjas turi teisę dalyvauti KT posėdžiuose su sprendžiamojo balso teise, susipažinti su visa posėdžiui teikiama medžiaga bei dokumentais, naudotis kitomis šiame įstatyme nustatytomis teisėmis. KT teisėjas neturi teisės viešai reikšti savo nuomonę dėl klausimo, kuris yra svarstomas arba priimtas svarstyti KT, esmės. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų sustabdymas Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai gali būti sustabdyti Konstitucinio Teismo sprendimu, kai: 1) šio įstatymo nustatyta tvarka yra duotas sutikimas patraukti Konstitucinio Teismo teisėją baudžiamojon atsakomybėn; 2) Seimo nutarimu po specialios tardymo komisijos išvados pradedamas Seime apkaltos procesas Konstitucinio Teismo teisėjui; 3) įsiteisėjusiu teismo sprendimu teisėjas pripažįstamas nežinia kur esančiu. Sustabdžius teisėjo įgaliojimus, jis netenka teisių, nustatytų šio įstatymo 9 ir 15 straipsniuose. Kai nebelieka pagrindo Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimams sustabdyti, Konstitucinis Teismas ne vėliau kaip per 3 dienas priima sprendimą dėl teisėjo įgaliojimų atstatymo. Jeigu nurodytu laiku sprendimas nepriimamas, laikoma, kad Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai atstatyti nuo tos dienos, kai jis faktiškai pradeda eiti savo pareigas, pareiškimu pranešdamas apie tai Konstitucinio Teismo pirmininkui. 11 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų nutraukimas Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas; 2) jis miršta; 3) jis atsistatydina; 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės, t.y. per vienerius metus teisėjas serga ilgiau kaip 4 mėnesius arba jei suserga nepagydoma ar kita ilgalaike liga, kliudančia jam eiti savo pareigas; 5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Šio straipsnio 3 punkte nustatytu atveju sprendimą dėl Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų nutraukimo priima Seimas jo Pirmininko teikimu. Šio straipsnio 4 punkte nustatytu atveju klausimą dėl teisėjo įgaliojimų nutraukimo Seimas sprendžia tik tuomet, kai yra Konstitucinio Teismo sprendimas ir sveikatos apsaugos ministro sudarytos gydytojų komisijos išvada. 12 straipsnis. Materialinės sankcijos Konstitucinio Teismo teisėjas negali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn. Konstitucinio Teismo teisėjui už šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą, nedalyvavimą posėdžiuose be pateisinamos priežasties Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti taikomos materialinės sankcijos - iki 50% sumažinamas atlyginimas už praėjusį mėnesį. 13 straipsnis. Konstitucinio Teismo pirmininkas Konstitucinio Teismo pirmininkas greta teisėjo pareigų: 1) vadovauja Konstitucinio Teismo darbui; 2) vadovauja klausimų, teikiamų svarstyti Konstituciniam Teismui, rengimui; 3) šaukia Konstitucinio Teismo posėdžius ir jiems pirmininkauja; 4) siūlo Konstituciniam Teismui svarstytinus klausimus; 5) paskirsto darbus Konstitucinio Teismo teisėjams; 6) teikia Konstituciniam Teismui tvirtinti jo aparato struktūrą ir etatus, bendrai vadovauja aparato darbui, priima ir atleidžia iš pareigų aparato darbuotojus; 7) leidžia įsakymus ir potvarkius; 8) vykdo kitus šio įstatymo nustatytus įgaliojimus. Įsakymai leidžiami sprendžiant aparato darbo ir kitus vidaus klausimus, o potvarkiais pirmininkas realizuoja jam suteiktas procesines teises. Konstitucinio Teismo pirmininkas yra Konstituciniam Teismui skirtų lėšų tvarkytojas. 14 straipsnis. Konstitucinio Teismo pirmininko pavadavimas Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko arba kai jis negali eiti savo pareigų, šias pareigas laikinai eina Konstitucinio Teismo pirmininko paskirtas teisėjas. Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko ar jo paskirto eiti šias pareigas teisėjo, Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas laikinai eina didžiausią teisininko darbo stažą turintis Konstitucinio Teismo teisėjas. 15 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjų teisė dalyvauti valstybės institucijų posėdžiuose Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai turi teisę dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo, jo komitetų ir komisijų posėdžiuose, Vyriausybės, Lietuvos teisėjų senato, prokuratūros bei kitų teisinių institucijų posėdžiuose. 16 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjų socialinis ir buitinis aprūpinimas Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30% didesnis negu Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas. Konstitucinio Teismo pirmininkas ir laikinai jo pareigas einantis teisėjas gauna 10 % didesnį atlyginimą negu Konstitucinio Teismo teisėjo atlyginimas. Konstitucinio teismo teisėjas draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka. Pradėjus įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo sistemą, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir Konstitucinio Teismo teisėjams taikomos tame įstatyme nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos. Konstitucinio Teismo teisėjui, paliekančiam savo pareigas pasibaigus paskyrimo laikui ar atsistatydinus dėl pensinio amžiaus arba dėl sveikatos būklės, išmokama 6 mėnesių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa. Konstitucinio Teismo teisėjui mirus, tokio pat dydžio pašalpa išmokama jo šeimai. Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta kitais pagrindais, jam išmokama 2 mėnesių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa. Teisėjui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, išeitinė pašalpa nemokama. Konstitucinio Teismo teisėjų pensinį aprūpinimą reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Konstitucinio Teismo teisėjui, neturinčiam Vilniuje gyvenamojo ploto arba gyvenančiam Vilniuje ir turinčiam teisę į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, Vyriausybė suteikia gyvenamąsias patalpas kadencijos laikui Vilniuje. Pasibaigus įgaliojimų laikui, išskyrus kai Konstitucinio Teismo teisėjas pašalinamas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, teisėjui turi būti suteiktas iki tol turėtas darbas arba pareigos valstybinėse įstaigose, o jei galimybių nėra - kitas tolygus darbas arba pareigos. 2. Konstitucinio Teismo vieta Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad konstitucinę priežiūrą Lietuvoje vykdo Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo veiklą reglamentuoja Konstitucinio Teismo įstatymas, priimtas 1993 m. vasario 3 d. Konstitucinis Teismas buvo sudarytas ir savo veiklą pradėjo 1993 m. 1997 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priimtas į Europos konstitucinių teismų konferenciją tikruoju nariu. Pilietybės klausimų sprendimo tvarka. Pilietybės reikalų komisija preliminariai svarsto ir teikia pasiūlymus Respublikos Prezidentui dėl: 1) Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo; 2) Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo; 3) Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo; 4) Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo akto pripažinimo negaliojančiu. Prieglobsčio teisė kaip ypatinga tam tikros užsieniečių grupės subjektinė teisė. Užsienietis turi teisę kreiptis dėl prieglobsčio, juo naudotis Lietuvos Respublikoje, taip pat pagal įstatymo nustatytas sąlygas bei tvarką gauti pabėgėlio statusą. Prieglobsčio teisės reglamentavimas Lietuvoje. Užsieniečiui teisė naudotis prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje nepripažįstama, jei: 1) yra rimtų priežasčių manyti, jog jis įvykdė nusikaltimą taikai, žmonijai arba karinį nusikaltimą, kaip šie nusikaltimai yra apibrėžti tarptautiniuose dokumentuose; 2) yra kaltinamas už tikrai padarytą nepolitinio pobūdžio nusikaltimą arba jam yra įsigaliojęs nuosprendis už nusikaltimą ar veiką, prieštaraujančią Jungtinių Tautų tikslams ir principams; 3) pagrįstai gali būti laikomas pavojingu Lietuvos Respublikos saugumui, kelia pavojų visuomenei; 4) turi kelių šalių pilietybę ir be svarbių priežasčių nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba; 5) prieglobstis jam suteiktas kitoje šalyje, kurioje pasinaudojo pagalba ir apsauga; 6) atvyko iš šalies, kurioje jis galėjo gauti prieglobstį; 7) serga ypač pavojinga užkrečiama liga ar nesileidžia gydytojo patikrinamas įtariant tokią ligą; 8) atsisako suteikti duomenis apie save arba pateikia žinomai neteisingą informaciją apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes; 9) jau ankščiau pagal jo prašymą suteikti pabėgėlio statusą šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis buvo priimtas neigiamas sprendimas ir naujame prašyme nėra papildomos informacijos; 10) jis galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką Imigracijos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu paaiškėja, kad užsienietis neturi įvažiavimo dokumentų ir pagal šį įstatymą negali naudotis prieglobsčiu, jis į Lietuvos Respublikos teritoriją neįleidžiamas. Sprendimas neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respublikos teritoriją priimamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus Vyriausybės nustatyta tvarka. Pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos ir tvarka. Lietuvos Respublikoje pabėgėliu pripažįstamas užsienietis,kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų negali arba bijo naudotis tos šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba arba neturi atitinkamos pilietybės ir yra už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Užsienietis turi teisę kreiptis dėl prieglobsčio, juo naudotis LR, taip pat pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas bei tvarką gauti pabėgėlio statusą. Užsieniečiui pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteikiamas, jeigu: 1) jis naudojasi kitų nei Jungtinių Tautų Pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro valdybos Jungtinių Tautų organizacijų pagalba ir apsauga; 2) šalies, kurioje jis gyvena, kompetentingos valdžios institucijos pripažįsta teises ir pareigas, susijusias su tos šalies pilietybe; 3) yra rimtų priežasčių manyti, kad jis įvykdė nepolitinio pobūdžio nusikaltimą arba kaltinamas veikla, prieštaraujančia Jungtinių Tautų tikslams ir principams iki prieglobsčio gavimo LR. Užsieniečio teisė į pabėgėlio statusą išnyksta, jeigu jis: 1) savo noru pasinaudojo šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba; 2) savo noru atstatė prarastą pilietybę; 3) įgijo naują pilietybę ir naudojasi tos šalies, kurios pilietis dabar jis yra, gynyba; 4) savo noru vėl sugrįžo į šalį, kurią buvo palikęs arba už kurios ribų jis buvo bijodamas persekiojimo; 5) negali atsisakyti naudotis šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba, nes pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo pripažintas pabėgėliu; 6) kaip pilietybės neturintis asmuo gali grįžti į šalį, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, nes pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo pripažintas pabėgėliu; 7) pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje gavo apgaulės būdu. Šio straipsnio 5 ir 6 punktų nuostatos netaikomos pabėgėliui, jeigu jis turi pakankamai argumentų dėl ankstesnio persekiojimo ir atsisako grįžti į šalį, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Šio straipsnio 7 punkto nuostatos netaikomos pabėgėliui, jeigu užsieniečio pateikta apie save informacija neturi esminės įtakos sprendimui suteikti jam pabėgėlio statusą. Užsienietis, norintis gauti pabėgėlio statusą, į Lietuvos Respublikos teritoriją įleidžiamas per pasienio kontrolės punktus pagal LR įstatymus Vyriausybės nustatyta tvarka. Užsieniečiui, neteisėtai atvykusiam į Lietuvos Respubliką iš šalies, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, šio įstatymo 2 straipsnyje numatytais atvejais atsakomybė už neteisėtą įvažiavimą ir buvimą netaikoma, jeigu jis per 48 valandas prisistato vietos valdžios institucijų arba miesto (rajono) policijos komisariato pareigūnams. Užsienietis, norintis gauti pabėgėlio statusą, neišsiunčiamas iš LR ir negrąžinamas į šalį, iš kurios atvyko, jei jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus šio įstatymo 2 straipsnyje numatytais atvejais. Ši nuostata netaikoma asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 1-3 punktuose. Užsienietis, pagal šį įstatymą negalintis naudotis prieglobsčiu ir gauti pabėgėlio statuso, gali būti išsiųstas iš LR tik LR įstatymų nustatytais pagrindais. Sprendimą išsiųsti priima vidaus reikalų ministras.Vidaus reikalų ministro sprendimą išsiųsti užsienietį gali užsienietis ar jo įgaliotas atstovas apskųsti teisme per 14 dienų nuo sprendimo gavimo. Teismas sprendimą priima ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo priėmimo. Teismo sprendimas yra galutinis ir neapskundžiamas. Užsienietis iš LR išsiunčiamas pagal LR įstatymus Vyriausybės nustatyta tvarka. Pabėgėlio statuso suteikimo tvarka. Prašymą suteikti pabėgėlio statusą užsienietis pateikia raštu arba žodžiu LR pasienio kontrolės punkte. Už nepilnamečius vaikus prašymą paduoda tėvai, teisėtas globėjas arba vaikų teisių apsaugos institucijos skirtas atstovas. Žodžiu pateiktas prašymas yra protokoluojamas. Informacija apie prašymo padavimą laikoma paslaptyje, jeigu prašytojas nepageidauja kitaip. Nustačius, kad nėra priežasčių, kliudančių užsieniečiui naudotis prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje, kol bus nagrinėjamas asmens prašymas suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje arba kol jis negaus leidimo įvažiuoti į kitą šalį, jam suteikiamas laikinas teritorinis prieglobstis ir išduodamas tai patvirtinantis dokumentas. Šis dokumentas užsieniečio prašymu suteikia teisę nemokamai kelionei iki pabėgėlių priėmimo centro. Kelionės išlaidas apmoka pabėgėlių priėmimo centras. Užsieniečiui, gavusiam laikiną teritorinį prieglobstį, gali būti apribota kilnojimosi laisvė pagal LR įstatymus Vyriausybės nustatyta tvarka. Laikinam prieglobsčiui steigiami pabėgėlių priėmimo centrai, kuriuose jie apgyvendinami. Pabėgėlių priėmimo centrus steigia, reorganizuoja ir likviduoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija arba, pritarus Vyriausybei, Raudonojo kryžiaus draugija. Pabėgėlių priėmimo centrams išlaikyti skiriamos lėšos iš LR valstybės biudžeto. Pabėgėlių priėmimo centrų steigėjams suteikiama LR Vyriausybės parama, taip pat jie turi teisę naudotis kitų valstybių, tarptautinių organizacijų bei užsienio privačių asmenų parama. Teisėtai atvykęs ir esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje asmuo prašymą suteikti pabėgėlio statusą pateikia miesto (rajono) policijos komisariatui. Užsienietis, pateikęs prašymą suteikti pabėgėlio statusą pasienio kontrolės praleidimo punkte, privalo nedelsdamas vykti į nurodytą pabėgėlių priėmimo centrą. Ypatingais atvejais, kai to reikalauja visuomenės interesai, užsienietis į pabėgėlių priėmimo centrą vyksta su palyda. Prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jo pateikimo. Užsieniečio, prašančio suteikti pabėgėlio statusą, teisės prašymo nagrinėjimo laikotarpiu: 1) yra atleidžiamas nuo visų įmokų ir mokesčių, susijusių su pabėgėlio statuso suteikimo dokumentų tvarkymu; 2) nemokamai naudojasi vertėjo paslaugomis; 3) nemokamai gyvena pabėgėlių priėmimo centre ir naudojasi jo teikiamais patarnavimais; 4) nemokamai naudojasi medicinos paslaugomis; 5) kas mėnesį gauna piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms. Užsieniečio, prašančio suteikti pabėgėlio statusą, pareigos prašymo nagrinėjimo laikotarpiu: 1) gyventi pabėgėlių priėmimo centre, laikytis LR įstatymų ir buvimo pabėgėlių priėmimo centre nustatytos tvarkos; 2) leisti gydytojui patikrinti sveikatos būklę pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą formą; 3) aktyviai dalyvauti tvarkant prašymo suteikti pabėgėlio statusą reikalus. Pabėgėlio statusą suteikia arba atsisako suteikti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras. Užsieniečiui pabėgėlio statusą patvirtinantį dokumentą išduoda Vidaus reikalų ministerija. Pabėgėlio prašymu kelionėms už Lietuvos Respublikos ribų Vidaus reikalų ministerija išduoda kelionės dokumentą. Tais atvejais, kai pabėgėlio statusą gavusiam užsieniečiui kelionei į užsienį gali kliudyti svarbios valstybės saugumo ar viešosios tvarkos priežastys, Vidaus reikalų ministerija LR įstatymų nustatytais pagrindais gali neišduoti pabėgėliui kelionės dokumento. Kelionės dokumento išdavimo pabėgėliui tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vidaus reikalų ministro sprendimus dėl pabėgėlio statuso užsieniečiui suteikimo ar pabėgėlio statuso išnykimo gali iš naujo išnagrinėti Pabėgėlių reikalų taryba. Atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą užsienietis per 14 kalendorinių dienų nuo atsisakymo gavimo gali apskųsti Pabėgėlių reikalų tarybai. Į Pabėgėlių reikalų tarybą skiriama po vieną LRSeimo narį iš Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo, Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitetų, Kultūros ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Teisingumo ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Raudonojo kryžiaus, Žmogaus teisių centro atstovai. Pabėgėlių reikalų tarybos sudėtį bei kompetenciją socialinės apsaugos ir darbo ministro teikimu tvirtina LR Vyriausybė. Pabėgėlių reikalų taryba privalo per 10 kalendorinių dienų išnagrinėti užsieniečio skundą. Pabėgėlių reikalų tarybos priimami sprendimai patenkinti užsieniečio skundą yra galutiniai. Pabėgėlių reikalų tarybos sprendimą nesuteikti pabėgėlio statuso užsienietis per 14 dienų nuo sprendimo gavimo gali apskųsti teismui. Teismas privalo per 10 kalendorinių dienų išnagrinėti užsieniečio skundą. Teismo priimamas sprendimas patenkinti arba atmesti užsieniečio skundą yra galutinis ir neapskundžiamas. Skundo nagrinėjimo metu laikinas prieglobstis išlieka. Pabėgėlių socialinė integracija Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pabėgėliui sudaromos sąlygos mokytis lietuvių kalbos, jis supažindinamas su LR Konstitucijos pagrindais, savo teisėmis ir pareigomis. Pabėgėlio natūralizacija įgyvendinama LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pabėgėlis gali naudotis humanitarine pagalba. Humanitarinės pagalbos pabėgėliams fondą steigia Lietuvos Respublikos juridiniai arba fiziniai asmenys. Fondų veiklą gali remti kitos valstybės, tarptautinės organizacijos bei užsienio privatūs asmenys. Pabėgėlis Lietuvoje naudojasi visomis LR tarptautiniuose susitarimuose ir LR įstatymuose užsieniečiams nustatytomis teisėmis. Pabėgėlis privalo laikytis galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų ir atsakyti už jų pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus 10 tema. KONSTITUCINĖ VALSTYBĖS VALDŽIOS INSTITUCIJŲ SISTEMA 1. Valdžių padalijimas – svarbiausias demokratinės valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principas. Valdžių padalijimo principas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Valdžių padalijimo principo įgyvendinimas. 2. Valstybės valdžios samprata. Valstybės valdžios institucijos. Sąvoka. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios. Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijų sistema. 11 tema. POLITINĖS PARTIJOS IR VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS. RELIGINĖS BENDRUOMENĖS IR BENDRIJOS 1. Politinės partijos ir politinės organizacijos. Politinių partijų ir politinių organizacijų įvairovė užtikrina Lietuvos Respublikos politinės sistemos demokratiškumą. Politinės partijos ir politinės organizacijos jungia Lietuvos Respublikos piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus ir politinę valią. LR piliečiai turi teisę jungtis į politines partijas ir politines organizacijas ir dalyvauti jų veikloje. Politinių partijų ir politinių organizacijų nariu gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aktyviąją rinkimų teisę. Tuo pat metu LR pilietis gali būti tik vienos politinės partijos ar politinės organizacijos nariu. Visos politinės partijos turi lygią teisę dalyvauti valstybinės valdžios organų rinkimuose. Rinkimų metu visų politinių partijų kandidatams į deputatus sudaromos vienodos galimybės nemokamai naudotis valstybinėmis masinės informacijos priemonėmis Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymuose nustatyta tvarka. Politinės partijos turi teisę sudaryti koalicijas, sąjungas, rinkiminius blokus. Politinės partijos turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti politinės partijos idėjas, tikslus ir programą. Politinės partijos turi teisę steigti masinės informacijos priemones, išskyrus radiją ir televiziją, taip pat nustatyta tvarka naudotis valstybinėmis spaudos ir kitomis masinės informacijos priemonėmis. Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka politinės partijos turi teisę rengti mitingus, demonstracijas, susirinkimus ir kitokius masinius renginius. 2. Politinių partijų veiklos principai, teisinės garantijos ir apribojimai. Politinės partijos ir politinės organizacijos veikia, laikydamosi LR Konstitucijos, šio bei kitų įstatymų ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotu partijos ar politinės organizacijos statutu (įstatais). LR teritorijoje negali būti steigiamos ir veikti kitų valstybių politinės partijos, jų padaliniai ir organizacijos. Draudžiama steigtis ir veikti politinėms partijoms, kurių programiniuose dokumentuose propaguojama ar veikloje praktikuojama rasinė, religinė, socialinė klasinė nelygybė ir neapykanta, autoritarinio ar totalitarinio valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių bei laisvių pažeidimai, kitokios idėjos bei veiksmai, prieštaraujantys LR konstitucinei santvarkai ir nesuderinami su visuotinai pripažintomis tarptautinėmis teisės normomis. Vadovaujantieji politinės partijos ar politinės organizacijos organai turi būti tik LR teritorijoje. Visos politinės partijos Respublikos teritorijoje veikia laisvai ir savarankiškai. Valstybės organams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat visuomeninėms organizacijoms ir atskiriems pareigūnams draudžiama kištis į politinių partijų vidaus reikalus. Asmenys, trukdantys politinei partijai veikti, atsako pagal LR įstatymus. Valstybės organai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, visuomeninės organizacijos, kitos politinės partijos ir politinės organizacijos, taip pat asmenys privalo atlyginti politinei partijai ar politinei organizacijai neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą. Politinės partijos ar politinės organizacijos veiklos apribojimas. Politinių partijų ir struktūra grindžiama tik teritoriniu principu. Darbo kolektyvuose negali būti steigiami ir veikti politinių partijų padaliniai. LR tikrosios karo tarnybos kariai, kadriniai vidaus reikalų ir valstybės saugumo tarnybų darbuotojai, teisėjai, prokurorai, tardytojai ir kiti LR įstatymuose nurodyti asmenys negali būti politinių partijų nariais. Asmenų, atliekančių tikrąją karo tarnybą, LR Seimo ar Vyriausybės paskirtų į pareigas Valstybės saugumo departamente, Vidaus reikalų ministerijoje, Prokuratūroje, taip pat valstybės kontrolės pareigūnų narystė politinėje partijoje ar politinėje organizacijoje sustabdoma visam tarnybos ar darbo laikui. Asmuo, kurio narystė politinėje partijoje sustabdyta, negali rinkti ir būti renkamas į politinės partijos ar politinės organizacijos bei jos padalinių organus ir vykdyti jų pavedimų. Politinė partija ar politinė organizacija, neteisėtais veiksmais padariusi materialinę ar moralinę žalą valstybei, jos įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, piliečiams, kitoms politinėms ar visuomeninėms organizacijoms, privalo iš savo turto atlyginti šią žalą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 3. Politinių partijų steigimo tvarka. Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji turėtų Lietuvoje ne mažiau kaip 400 steigėjų, kurie savo ar savo atstovų suvažiavime turi patvirtinti statutą (įstatus), programą ir išrinkti vadovaujančiuosius organus. Steigiamos politinės partijos programa ir statutas (įstatai) negali prieštarauti LR Konstitucijai ir įstatymams. Statute (įstatuose) turi būti nurodyta: 1) partijos ar politinės organizacijos pavadinimas, buveinė, tikslai, uždaviniai ir veiklos teritorija; 2) įstojimo į partiją ar politinę organizaciją ir išstojimo sąlygos ir tvarka; 3) partijos ar politinės organizacijos narių teisės ir pareigos; 4) partijos ar politinės organizacijos struktūra, padalinių sudarymo būdai, vadovų rinkimo tvarka; 5) partijos ar politinės organizacijos aukščiausiosios valdymo institucijos sušaukimo būdai, laikas, jos kompetencija; 6) vadovaujančiųjų organų rinkimo tvarka ir jų kompetencija; 7) lėšų šaltiniai; 8) partijos ar politinės organizacijos organų veiklos kontrolės vykdymo tvarka; 9) statuto (įstatų) keitimo tvarka; 10) partijos ar politinės organizacijos veiklos nutraukimo ir turto panaudojimo tvarka. Statute (įstatuose) gali būti numatyti ir kiti partijos ar politinės organizacijos veiklos organizavimo bei tvarkos klausimai. Politines partijas ir politines organizacijas registruoja LR teisingumo ministerija. Steigėjai ne vėliau kaip per 1 mėnesį po statuto (įstatų), programos priėmimo ir vadovaujančiųjų organų išrinkimo dienos paduoda LR teisingumo ministerijai pareiškimą dėl partijos ar politinės organizacijos registravimo. Pareiškimą pasirašo vadovas, nurodydamas partijos ar politinės organizacijos buveinės adresą, telefoną. Prie pareiškimo dėl registravimo pridedama: 1) statutas (įstatai); 2) kopija steigiamojo suvažiavimo protokolo; 3) steigėjų sąrašas, 4) partijos ar politinės organizacijos simbolių, vėliavų pavyzdžiai arba jų eskizai. Statutas (įstatai), programa, protokolas ir steigėjų sąrašas turi būti pasirašyti partijos ar politinės organizacijos vadovo. Teisingumo ministerija nurodytus dokumentus išnagrinėja per mėnesį nuo jų pateikimo dienos ir įregistruoja politinę partiją ar politinę organizaciją, jeigu pateikti visi reikalingi dokumentai ir nėra pažeisti šio įstatymo reikalavimai. Jei dokumentų trūksta, steigėjams pranešama apie tai raštu ir nustatomas terminas trūkstamiems dokumentams pateikti. Šis terminas negali būti ilgesnis negu vienas mėnuo. Partija ar politinė organizacija įregistruojama per mėnesį nuo trūkstamų dokumentų pateikimo dienos.Praleidusi nustatytus pateikimo terminus, taip pat pažeidusi kitus šio įstatymo reikalavimus, neregistruojama. Politinė partija ar politinė organizacija, kurią buvo atsisakyta registruoti šiame įstatyme nurodytais pagrindais, savo steigimo ir registravimo klausimus turi spręsti iš naujo šio įstatymo nustatyta tvarka. Registruojamos politinės partijos ar politinės organizacijos pavadinimas ir simbolika turi skirtis nuo jau registruotų politinių partijų ir politinių ar visuomeninių organizacijų pavadinimų ir simbolikos. Apie statuto (įstatų), programos pakeitimus politinė partija ar politinė organizacija per 15 dienų privalo raštu pranešti Teisingumo ministerijai, pateikdama jai pakeistą statutą (įstatus), programą ir juos pakeitusio suvažiavimo protokolo kopiją. Jei politinė partija ar politinė organizacija pakeitė pavadinimą, ji perregistruojama šio įstatymo nustatyta tvarka. Politinė partija ar politinė organizacija ir jų statutuose (įstatuose) nurodyti struktūriniai padaliniai yra juridiniai asmenys nuo partijos ar politinės organizacijos įregistravimo dienos. 4. Politinių partijų finansavimo šaltiniai ir lėšos. Politinėms partijoms nuosavybės teise gali priklausyti pastatai, įrengimai, leidyklos, spaustuvės, transporto priemonės bei kiti objektai, taip pat kitas turtas, reikalingas jų statute (įstatuose) numatytiems uždaviniams įgyvendinti. Politinės partijos turi teisę naudotis pastatais ir kitokiu turtu pagal panaudos ar nuomos sutartis įstatymų nustatyta tvarka su valstybės ir savivaldybių institucijomis, įstaigomis, įmonėmis, kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis bei įmonėmis, neturinčiomis juridinio asmens teisių. Politinių partijų lėšas sudaro jos narių mokesčiai, iš leidybinės veiklos gautos pajamos, piliečių bei visuomeninių organizacijų dovanotos lėšos ir kitos teisėtai gautos pajamos. Valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos neturi teisės kokia nors forma ar būdu finansuoti politinių partijų bei jų padalinių, taip pat politinėms partijoms ar politinėms organizacijoms atstovaujančių Seimo narių ar savivaldybių tarybų narių arba jų grupių. Politinės partijos negali gauti lėšų ar kitokio turto, kuriuos skiria kitų valstybių valdžios bei valdymo organai, valstybinės organizacijos ar fondai. Politinės partijos gali gauti lėšų ar kitokio turto iš tarptautinių organizacijų, nevalstybinių organizacijų, fondo ir asmenų tik LR įstatymų nustatyta tvarka. Neteisėtai gautos lėšos ir turtas teismo sprendimu perduodamas LR nuosavybėn. Partijos ar politinės organizacijos narys neturi teisės į politinės partijos ar politinės organizacijos turtą ir neatsako už politinės partijos ar politinės organizacijos skolas. Politinės partijos, atstovaujamos LR Seime, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti dotacijų iš LR valstybės biudžeto. Politinių partijų ir politinių organizacijų nuosavas lėšas sudaro: 1) nario mokesčio lėšos; 2) kitos savanoriškos narių įmokos; 3) palūkanos iš bankuose laikomų indėlių; 4) iš leidybos gautos lėšos; 5) kitos teisėtai gautos lėšos. Politinių partijų ir nariai moka nario mokesčius, kurių dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi politinių partijų įstatuose. Politinių partijų nariai gali savanoriškai įmokėti lėšas politinės partijos ir politinės organizacijos įstatuose nustatyta tvarka. Politinių partijų ir politinių organizacijų lėšos gali būti laikomos tik Lietuvoje įregistruotuose bankuose. Už bankuose laikomas lėšas gaunamos palūkanos naudojamos politinių partijų veiklai finansuoti. Politinės partijos gali gauti lėšų iš leidybos, spaudos ir atributikos platinimo, parduoto turto, politinių bei kultūrinių renginių (paskaitų, parodų ir kt.) organizavimo ir kitos pelno nesiekiančios veiklos. Politinės partijos gali išnuomoti joms nuosavybės teise priklausantį turtą įstatymo nustatyta tvarka ir pagal nuomos sandorį gautas lėšas naudoti savo veiklai finansuoti. Lėšos ir turtas, gauti iš šiame įstatyme numatytų finansavimo šaltinių, gali būti naudojami tik Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatyme numatytai veiklai finansuoti. Politinės partijos lėšas ir turtą gali investuoti politinių partijų įstatuose nustatyta tvarka. Lėšos ir dovanos, gautos iš draudžiamų finansavimo šaltinių, turi būti grąžintos dovanotojams arba perduotos valstybės nuosavybėn per 10 dienų nuo to momento, kai ši aplinkybė paaiškėjo. Aukos (dovanos) laikomos anoniminėmis, jeigu politinės partijos savo apskaitos dokumentuose nenurodo duomenų apie finansavimo šaltinį dėl to, kad jis nežinomas arba jei aukotojas nesutinka, kad jo pavardė bei paaukota suma būtų nurodyta apskaitos dokumentuose. Gavusi anoniminių aukų (dovanų), politinė partija privalo per 10 dienų perduoti jas į valstybės biudžetą. Politinės partijos ir politinės organizacijos iš vieno fizinio ar juridinio asmens per metus gautų lėšų ir dovanų vertė negali būti didesnė kaip 500 MGL. Politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo šaltiniai: 1) nario mokesčiai; 2) valstybės biudžeto dotacijos;3) kiti finansavimo šaltiniai. Nario mokesčiais gali būti: 1) stojamasis mokestis; 2) nario mokesčiai. Valstybės biudžeto dotacijos - politinėms partijoms skirta bendra lėšų suma, nustatoma atitinkamų metų valstybės biudžeto savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Politines partijas gali finansuoti: 1) LR juridiniai asmenys, kurių kapitalo sudėtyje valstybės ar savivaldybės kapitalo nėra arba jo dalis sudaro mažiau kaip 50 procentų; 2) LR įmonės, neturinčios juridinio asmens statuso; 3) fiziniai asmenys - nuolatiniai LR gyventojai; 1) užsienyje gyvenantys LR piliečiai ir LR politinių partijų ir politinių organizacijų skyriai, įkurti lietuvių gyvenamosiose vietovėse (bendruomenėse). Politines partijas ir politines organizacijas finansuoti draudžiama: 1) Lietuvos valstybės ir savivaldybių įstaigoms ir organizacijoms; 2) Lietuvos valstybės ir savivaldybių įmonėms; 3) kitoms Lietuvos įmonėms, kurių daugiau kaip 50 procentų akcijų valdo valstybė ar savivaldybės; 4) Lietuvoje įregistruotoms užsienio kapitalo įmonėms; 5) užsienio valstybių valdžios, valdymo ir savivaldybių institucijoms; 6) užsienio valstybių juridiniams ir fiziniams asmenims, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnio 4 punkte nurodytus asmenis; 7) Lietuvos labdaros ir paramos fondams, religinėms organizacijoms bei profesinėms sąjungoms. Draudžiama priimti didesnes kaip 100 litų anonimines lėšas ar brangesnes kaip 100 litų anonimines dovanas. Draudžiama kurti specialius fondus politinėms partijoms remti. Draudžiama finansuoti politines partijas ir politines organizacijas per trečiuosius asmenis. 5. Politinių partijų finansinė kontrolė. Politinės partijos privalo finansinės apskaitos tvarka registruoti visas gaunamas lėšas ir dovanas, nurodyti jų sumas, aukotojų, kurie paaukojo daugiau kaip 100 litų, pavardes ir adresus arba pavadinimą, būstinės adresą ir registracijos kodą, kai aukotojas yra juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių. Didesnes kaip 3000 litų aukas draudžiama kaupti ir laikyti grynaisiais pinigais. Aukotojas privalo dovanotąją didesnę kaip 1000 litų sumą pervesti į politinės partijos sąskaitą banke. Politinių partijų finansavimą kontroliuoja Finansų ministerija ir Vyriausioji rinkimų komisija.Politinės partijos ir politinės organizacijos privalo kasmet, ne vėliau kaip iki ateinančių metų kovo 1 dienos, Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikti finansinės veiklos deklaraciją, Finansų ministerijai - biudžeto išlaidų sąmatos vykdymo apyskaitą. Finansinės veiklos deklaracija turi būti pasirašyta politinės partijos vadovo ir patvirtinta politinės partijos ar politinės organizacijos valdymo institucijos. Finansinės veiklos deklaracijos formą nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Politinės partijos valstybės biudžeto lėšų naudojimą kontroliuoja Valstybės kontrolė. Politinės partijos ir politinės organizacijos privalo viešai skelbti finansinės veiklos deklaracijas. Kiekvienas asmuo, kuriam šis įstatymas leidžia finansuoti politines partijas, arba visuomenės informavimo institucijos atstovas, pateikęs tai patvirtinantį dokumentą, turi teisę Vyriausiojoje rinkimų komisijoje susipažinti su bet kurios politinės partijos finansinės veiklos deklaracija bei skelbti jos duomenis visuomenės informavimo priemonėse. Jei politinė partija laiku nepateikia finansinės veiklos deklaracijos arba nenurodo joje visų reikalaujamų duomenų, Vyriausioji rinkimų komisija per 15 kalendorinių dienų apie tai turi raštu įspėti politinės partijos vadovą. Jei praėjus 30 kalendorinių dienų nuo įspėjimo dienos politinė partija nepateikia pagal reikalavimus užpildytos finansinės veiklos deklaracijos, Vyriausioji rinkimų komisija per 60 kalendorinių dienų nuo pakartotinio įspėjimo termino pasibaigimo gali siūlyti Finansų ministerijai sustabdyti politinės partijos ar politinės organizacijos finansavimą iš valstybės biudžeto. Finansavimas iš valstybės biudžeto atnaujinamas tik tada, kai politinė partija ir politinė organizacija pašalina visus Vyriausiosios rinkimų komisijos nurodytus pažeidimus. 6. Politinių partijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas. LR teisingumo ministerija sustabdo politinės partijos veiklą, jeigu ji pažeidžia LR Konstituciją ar šį įstatymą. Dėl politinių partijų ar politinių organizacijų veiklos sustabdymo gali kreiptis valstybės ir savivaldos institucijos, taip pat kitos politinės partijos ar politinės organizacijos. Kreipimasis dėl politinės partijos ar politinės organizacijos veiklos sustabdymo turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo jo gavimo dienos. Teisingumo ministerija turi teisę sustabdyti politinės partijos ar politinės organizacijos veiklą ir savo iniciatyva. Teisingumo ministerija, sužinojusi apie įstatymo pažeidimą, apie tai raštu praneša politinės partijos vadovaujantiesiems organams, nurodydama, kokie įstatymų reikalavimai pažeisti, ir nustatydama terminą pažeidimams pašalinti. Jei nustatytu terminu pažeidimas nepašalinamas, politinės partijos veikla sustabdoma. Teisingumo ministerija, spręsdama, ar politinė partija, nepažeidė LR Konstitucijos ar šio įstatymo, turi teisę kreiptis į kitas valstybės institucijas ir gauti iš jų išvadas. Rinkiminės kampanijos metu politinės partijos veiklą gali sustabdyti tik Apygardos administracinis teismas, kurio sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo. Sustabdžius politinės partijos veiklą, jai draudžiama naudotis visomis masinės informacijos priemonėmis, vykdyti agitaciją ir propagandą, dalyvauti rinkimuose. Politinės partijos veikla negali būti sustabdyta ilgesniam 6 šešių mėnesių laikotarpiui. Jeigu politinė partija po to, kai jos veikla bus sustabdyta, nepašalina pažeidimų ar per metus nuo jos veiklos sustabdymo dienos vėl pažeidžia LR įstatymus, partijos veikla sustabdoma 1 metams. Pašalinusi pažeidimus, politinė partija apie tai praneša LR teisingumo ministerijai, kuri, gavusi tokį pranešimą, per 5 dienas leidžia politinei partijai tęsti veiklą. Politinės partijos ar politinės organizacijos veikla pasibaigia: 1) jei pati partija nutraukia savo veiklą statute (įstatuose) nustatyta tvarka; 2) jei partijos veiklą nutraukia Apygardos administracinis teismas. LR teisingumo ministerijos teikimu Apygardos administracinis teismas gali nutraukti politinės partijos veiklą, jeigu po pakartotinio veiklos sustabdymo ji per metus pažeidžia Konstituciją ir šį įstatymą. 7. Religinės bendruomenės ir bendrijos. Religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys. Religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų - bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Religiniai centrai yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucijos. Valstybė pripažįsta 9 Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. 6 straipsnis. Kitų religinių bendrijų pripažinimas Kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos. Pripažinimo klausimą Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytas pirminis įregistravimas yra įvykęs, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 dienos. 12 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKIMŲ TEISĖ. REFERENDUMAS 1. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka: rinkimų apygardų ir rinkimų apylinkių sudarymas; rinkimų komisijos, jų rūšys, sudarymo tvarka ir įgaliojimai; rinkėjų sąrašų sudarymas; kandidatų iškėlimo ir registravimo tvarka, kandidatų veiklos garantijos; rinkimų agitacija; balsavimas, balsų skaičiavimas ir rinkimų rezultatų nustatymas; rinkimų galiojimo sąlygos, pakartotiniai rinkimai. 14 tema. ĮSTATYMŲ LEIDYBA 1. Įstatymų leidybos stadijos: 1) įstatymų projektų rengimas; 2) įstatymų projektų registravimas; 3) įstatymų projektų pateikimas, aplinkybės, kurioms esant įstatymo projektas neteikiamas svarstyti Seime; 4) įstatymų projektų svarstymas; 5) įstatymų priėmimas, konstitucinių įstatymų priėmimo ypatumai; 6) įstatymų promulgavimas, veto teisė, vetuotų įstatymų pakartotinis priėmimas; 7) įstatymų įsigaliojimo tvarka.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!