Konstitucinė teisė egzaminui

1 tema. KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA 1. Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. 2. Konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normų funkcijos. Konstitucinės teisės normų klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai. Konstitucinės teisės normų įgyvendinimas. 3. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai. 4. Konstitucinės teisės principai. 5. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka. Konstitucinių teisinių santykių struktūra. Konstitucinės teisės subjektai. Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai. Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. 6. Konstitucinės teisės vieta nacionalineje teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika. 7. Europos Sąjungos konstitucinės teisės samprata. 1. I. Konstitucinės teisės sąvoka Sąvoka konstitucinė teisė gali būti vartojama kalbant apie asmens subjektines teises, įtvirtintas konstitucijoje, nacionalinės teisės sritį, vieną iš teisės mokslų ir studijų discipliną. Visais šiais atvejais ši sąvoka yra netapati. • Kai kalbama apie konstitucine teisę subjektine prasme (asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti) – turimas galvoje teisinio santykio dalyvio leistinas elgesys, kuris gali numatyti: 1. Galimybę elgtis kaip numato teisės normos 2. Galimybę reikalauti, kad kitas teisinio santykio dalyvis atlikti savo pareigas 3. Galimybę kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą) ◦ Sąvoka “konstitucinė teisė” vartojama objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Konstitucinė teisė - tai teisės sritis, nustatanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, o taip pat ir svarbiausius santykius tarp valstybės ir asmens ◦ Sąvoka konstitucinė teisė gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų, kuris tiria ir konstitucinės teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį. ◦ Taip pat “konstitucinė teisė” gali reikšti iš studijų discipliną. T.y. specialų kursą dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje II. Teisinio reguliavimo dalykas Atsižvelgiant į daugelio autorių išsakytas nuomones apie konstitucinės teisės reguliavimo dalyką (objektą), reikia pastebėti, kad yra išskiriamos 2 didelės visuomeninių santykių sritys.Tai yra: 1. Valstybės organizacija, viešosios valdžios organizacija ir jos įgyvendinimo santykiai 2. Asmens ir valstybės santykiai. Iš tikro daugelis autorių į Konstitucinės teisės reguliavimo dalyką įtraukia ir platesnes santykių sritis, kaip santykiai tarp valstybės ir visuomenės ir pan, tačiau giliau išnagrinėję siūlomą sritį pamatysime, kad ją galima suintegruoti į pirmąsias dvi, o ją prijungti tik dėl išsamumo – gausime jau ne apibrėžimą, o aprašymą. III. Teisinio reguliavimo metodas Teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama linkme. Skiriami tokie teisinio reguliavimo būdai: leidimas, draudimas ir liepimas. Klasikinėje teisės teorijoje skiriami 2 teisini reguliavimo metodai: 1. Dispozicinis, kuriam būdinga a)teisinių santykių dalyvių lygybė b) teisinių santykių dalyviai gali savarankiškai nustatyti teisinius santykius c) subjektai gali veikti savo nuožiūra, kol nepažeidžia įstatymų 2. Imperatyvusis, kuriam būdinga a)griežtas privalomumas, neleidžiama nukrypti nuo nustatytų taisyklių b) teisinių santykių dalyviai nėra lygūs, jų tarpusavio santykiai grindžiami subordinacijos principu c)teisinio santykio dalyviai neturi veikimo laisvės, negali savo nuožiūra pasirinkti elgesio varianto, jų teisės ir pareigos grižtai nustatytos ir apibrėžtos teisės normose. Ten, kur vyrauja įpareigojimai ir draudimai – yra imperatyvusis metodas, kur leidimai – dispozityvusis. Konstitucinėje teisėje yra visokių elementų: įpareigojimų, draudimų, ir leidimų. Didžiausią jų dalį sudaro pirmieji du, tad galima teigti, kad Konstitucinėje teisėje vyrauja imperatyvusis metodas, tačiau neatmetamas ir dispozityviojo metodo egzistavimas, kuris čia sudaro labai menką dalį. 2. Konstitucinės teisės normos. Konstitucinė teisės norma – tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyveninimo pagrindus, o taip pat svrabiausius asmens ir valstybės tarpusavio santykius. Svarbiausieji Konstitucinių teisės normų ypatumai: 1. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį. Jos nustato valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas leidžia konkrečią normą priskirti konstitucinės teisės sričiai. 2. Konstitucinės teisės normoms, kurios nustato: valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valstybės valdžios institucijų statusas, šiomis normomis grindžiama šių institucijų veikla, jos lemia ir asmens padėtį. 3. Konstitucinės teisės normos, nustatydamos valstybes organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės santykių pagrindus, neretai nustato ir kitų sričių teisinių santykių reguliavimo pradus. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d. nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Ši nuostata yra imperatyvas teisėkūrai ūkinių santykių srityje. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo ir civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose. Konstitucinės teisės normos - visą teisės sistemą vienijančios normos. 4. Konstitucinės teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai. Svarbiausios, darančios didžiausią įtaką teisės sistemai, normos yra išdėstylos Konstitucijoje - svarbiausiame šalies įstatyme, teisės „šaltinių šaltinyje“. Kitos konstitucinės teisės normos yra išdėstytos ir konstituciniuose įstatymuose, ir aukščiau nurodytus santykius reguliuojančiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taip pat kituose konstitucinės teisės šaltiniuose. 5. Konstitucinės teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra aukščiausios teisinės galios. Šias normas turi atitikti visos kitos teisės normos. 6. Konstitucinėje teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia bendriausia prasme. Šių normų įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik panaudojus įvairius aiškinimo metodus, galima išsiaiškinti normos turinį. Neretai reikia priimti kitas teisės normas, kurios detalizuotų, konkretintų ar išvystytų konstitucinės teisės normose įtvirtintą itin abstrakčiai ar lakoniškai suformuluotą taisyklę. 7. Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas. Dispozicinių normų šioje teisės srilyje yra kur kas mažiau. 8. Konstitucinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai ypatingi. Tai ir valstybė apskritai, ir tauta, ir valstybės valdžios institucijos, ir piliečių susivienijimai, ir individai (piliečiai, užsieniečiai ir t.t.). 9. Konstitucinės teisės normos išsiskiria savo stabilumu (lyginant su kitų teisės sričių normomis). Daugelis konstitucinės teisės normų, išdėstytų Konstitucijoje ar konstituciniuose įstatymuose, yra priimamos, keičiamos ir naikinamos sudėtingesne nei daugelis kitų normų tvarka. IV. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai Kiekviena teisė norma turi atsakyti į 3 klausimus: 1. Kokioms aplinkybėms esant reikia vadovautis tam tikra norma (Hipotezė) 2. Kokie asmenys laikomi tos normos reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviais ir koks elgesys jiems privalomas ar draudžiamas (Dispozicija) 3. Kokių teisinių padarinių atsiras nesilaikant teisės normų reikalavimų (Sankcija) Tačiau yra pripažįstama, kad realiai egzistuojančios teisės normos labai retai kada gali turėti visų trijų elementų sistemą, o be to, dažniausiai konstitucinės teisės normos, ypač siaurąja prasme, turi tik dispozityviąsias teisės normas. Kitas ginčytinas dalykas yra sankcijos egzistavimas. Vieni autoriai teigia, kad konstitucinėje teisėje apskirtai nėra sankcijų, nes konkrečios poveikio priemonės už konstitucinės teisė normų nustatytų taisyklių pažeidimą yra nustatytos kitų teisės sričių normų. Šitaip suvokiant sankciją, vadovaujamasi teisės kaip vieningos sistemos samprata. Kiti teigia, kad sankcija yra laikomos pačioje teisinėje normoje numatytos teisinės pasėkmės, kai pažeidžiamos teisės normos. Pagal šią siaurąją teisės normos sankcijos sampratą, yra tik pačioje teisės normoje įtvirtintas struktūrinis elementas. Tačiau abi nuomonės gali būti sukritikuotos – pirmąją už tai, kad ji sudaro prielaidas skirtingo lygmens reguliavime rasti tos pačios teisės normų elementų, antrųjų – už tai, kad daugelis konstitucinės teisės normų apskritai liktų be sankcijos V. Konstitucinės teisės normų klasifikavimo kriterijai I. Pagal skrstymą į konstitucinę teisę siaurąją ir plačiąja prasme: 1. Konstitucinės teisės siaurąja prame normos 2. Kitos konstitucinės teisės normos II. Pagal teisės šaltinius: 1. Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje 2. Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais 3. Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais 4. Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniais III. Pagal galiojimo trukmę: 1. Pastovios 2. Laikinosios (galioja iki tam tikro laiko) 3. Išskirtinės (galioja tik nepaprastosios arba karo padėties atveju) IV. Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą 1. Imperatyvusis 2. Dispozityvusis V. Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme 1. Materialiosios (reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas) 2. Proceso (įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendino ir gynybos tvarką, taip pat valstybės institucijų ir pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarka) VI. Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius 1. Reguliacinės (nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas) 2. Apsauginės (saugančios reguliacines teisės normas) VII. Pagal teisės normose išdėstytų taisyklių pobūdį: 1. Įpareigojamosios 2. Draudžiančios 3. Įgalinančios VIII. Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį 1. Bendrosios (tiesiogiai neformuluoja teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų, o formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius) 2. Konkrečiosios (tiesiogiai numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas) IX. Pagal įtvirtinimo pobūdį 1. Statutinės 2. Paprotinės 3. Precedentinės 3. VI. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai Konstitucinės teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Konstitucinės teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliuojamus tam tikrus tarpusavyje tiesiogiai susijusius, santykius.. Taigi teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą. Konstitucinėje teisėje galime išskirti žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, valstybės vadovo ir pan. Institutus. Institutai gali būti skirstomi į paprastus ir sudėtingus. Paprasti institutai nėra skirstomi į atskirtus junginius,o sudėtingus institutus sudaro poinstitučiai. Kaip pavyzdys gali būti žmogaus teisių ir laisvių institutas, kurį sudaro pilietinių, politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių poinstitučiai. Šiuos poinstitučius galima skirstyti į dar mažesnes grupeles. 4. Konstitucinės teisės pricipai Konstituciniai principai yra vienas iš konstitucijai būdingų struktūrinių elementų. Dažniausiai jie yra apibūdinami kaip Konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai, kaip pagrindinės nuostatos, kuriomis grindžiamas visas teisinis reguliavimas. Taigi iškyla klausimas: koks yra skirtumas ir santykis tarp teisės normų ir principų? Konstituciniai principai – Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės nuosatos, kurioms, palyginti su normomis, būdingas labai apibendrinamasisi pobūdis. Konstituciniai principai lemia viso teisinio reguliavimo kryptį. Kartais labai sunku atskirti kur yra principas, o kur norma, tačiau juos lengvai galime atskirti įvedę klasifikaciją pagal struktūrinius elementus: ten, kur sunku išskirti teisės normos elementus (hipotezę, dispoziciją, sankciją), galime traktuoti kaip principus, ten, kur normos elementų požymių yra daugiau ar mažiau – kaip konstitucines teisės normas. Konstitucijoje numatyti bendrojo pobūdžio principai yra dažniausiai labai platūs, tad įstatymų leidėjas ar kitos valstybės institucijos savo pamatiniuose teisės aktuose juos detalizuoja. Būtent taip išskyrę, kad konstitucijoje yra ir konstitucinės teisės normos ir konstituciniai principai, galime pasakyti, kad konstitucinė teisė tai teisės normų ir principų sistema. 5. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka Konstituciniai teisiniai santykiai - tai konstitucinių teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras teises ir teisines pareigas. Konstitucinių teisinių santykių objektas – socialinės vertybės. Tai tokios vertybės kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija ir t.t. Konstitucinių santykių sritis – tai valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės tarpusavio santykių sritis. Konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda konstitucinių teisės normų pagrindu. Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi ir bendri visiems teisiniams santykiams bruožai: jie atsiranda teisės normų pagrindu; jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai; teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos yra garantuotos valstybės prievarta. Skirtumus tarp paprastų ir konstitucinių teisės santykių galima pastebėti nagrinėjant šių santykių elementus: subjektus, turinį bei objektą, taip pat santykių sukūrimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindus. Konstitucinių teisinių santykių struktūra Teisnių santykių turinį sudaro teisinių santykių dalyvių subjektinės teisė ir teisinės pareigos. Šios teisės ir pareigos priklauso nuo teisės subjekto. Skirtingi teisės subjektai turi skirtingų teisių ir pareigų. Subjektinė teisė - tai teisės normos suteikiama galimybė atlikti vieną ar kitą veiksmą arba reikalauti iš kito asmens atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti. Subjektinė teisė susideda iš: a) galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą b) galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro elgesio c) galimybė imtis teisėsaugos priemonių apsaugoti ar ginti savo teisę Teisinė pareiga – tai teisės normų nustatytas teisinių santykių dalyvio privalomas elgesys, skirtas įgyvendinti kito asmens subjektinę teisę. Konstitucinės teisinės pareigos turinys – tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka subjektinę teisę turinčio asmens galimybes. Konstitucinės teisės subjektai Skirtingai nuo kitų teisės šakų, konstitucinės teisės subjektai nėra fiziniai ir juridiniai asmenys, čia teisinių santykių subjektų sąrašas yra gerokai platesnis. Tai: 1. Fiziniai asmenys. Tai Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai ( a) užsienio valstybių piliečiai b) asmenys be pilietybės), taip pat asmenys su dviguba pilietybe. Jie turi tam tikras konstitucinės teisės normų nustatytas teises ir pareigas (visiems jiems teisės ir pareigos nevienodos). Subjektais gali būti ir tam tikros fizinių asmenų grupės. 2. Socialinės bendrijos. Tai Tauta, kuriai priklauso suverinitetas, kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat administracinių teritorinių vienetų gyventojai – Lietuvos respublikos piliečiai, dalyvaujantys renkant savivaldos institucijas 3. Lietuvos valstybė 4. Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai bai kitos valstybės valdžios institucijos 5. Vietos savivaldos institucijos 6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai (politinės partijos ir politinės organizacijos, visuomeninės organizacijos, ir t.t.) 7. Atstovaujamųjų institucijų deputatai. Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai I. Pagal konstitucinius teisinius santykius reguliuojančias normas: a) iš materialiųjų teisės normų - materialieji teisiniai santykiai b) iš procesinių teisės normų - procesiniai teisiniai santykiai c) iš imperatyviųjų – subordinaciniai teisiniai santykiai d) iš dispozityviųjų – koordinaciniai teisiniai santykiai e) iš reguliacinių – reguliaciniai teisiniai santykiai f) iš apsauginių – apsauginiai teisiniai santykiai g) iš bendrųjų – bendrieji teisiniai santykiai h) iš konkrečiųjų – konkretieji teisiniai santykiai II. Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą d) paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas pareigą) e) sudėtingieji (abu teisinių santykių dalyviai turi ir teises ir pareigas) III. Pagal teisinių santykių subjektų pareigas a) aktyvieji ( teisinių santykių dalyviai turi atlikti tam tikras pareigas) b) pasyvieji (teisinių santykių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų) IV. Pagal kilmę: a) konstitucijos b) konstitucinius Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Tam, kad atsirastų konstituciniai teisiniai santykiai reikia: 1. Konstitucinės teisės normos 2. Teisinio santykio dalyviai tuti turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių 3. Būtinas teisinis faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu Vienas svrrbiausių sąlygų konstituciniams teisiniams santykiams atsirasti yra juridinis faktas, kuris ir lemia konstitucinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Pagal tai jie ir klasifikuojami į : a) teisinius santykius sukuriančius b) teisinius santykius pakeičiančius c) teisinius santykius panaikinančius Juridiniai faktai pagal turinį klasifikuojami į: VII. Įvykiai (jie atsiranda be teisinio subjekto valios VIII. Veikos (atsiranda tik teisinio subjekto valia ir yra jos išorinė išraiška) 1. veiksmai (teigiami teisiniai faktai) 2. neveikimas (neigiami teisiniai faktai) 3. teisėtos (kurios neprištarauja konstitucinėms teisės normoms) a. individualūs teisiniai aktai ( tai veikos, kurias subjektai padaro turėdami tikslą sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinį santykį) b. teisiniai poelgiai (tai veikos, kurių pagrindu atsiranda teisiniai padariniai, tačiau subjektai specialiai jų nesiekia) 4. neteisėtos (tai įvairūs konstitucinės teisės pažeidimai, už kuriuos konstitucinės teisės normos numato teisinio poveikio priemones) Juridinio fakto funkciją gali atlikti ir bendrieji teisiniai santykiai – teisinės būsenos (santuoka, pilietybė ir kt.) Konstituciniai teisiniai santykiai pasikeičia : 1. pasikeitus teisinių santykių turiniui (teisinių subjektų valia; kompetentingos institucijos sprendimu arba automatiškai, pvz., pasibaigus nustatytam terminui) 2. pasikeitus teisinių santykių subjektui 3. pasikeitus teisinių santykių objektui Konstituciniai teisiniai santykiai pasibaigia teisinių subjektų valia; kompetentingos institucijos sprendimu, automatiškai; išnykus bent vienam iš teisinių subjektui; išnykus teisinių santykių objektui. 6. Konstitucinės teisės vieta nacionalineje teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika. Teisės sistemai yra būdingas ne tik dalijimas į tam tikras dalis (institutus, šakas), bet ir sistemos vienovė, darna. Teisės normos yra susijusios, viena su kita suderintos. Kitaip teisinis reguliavimas taptų beprasmis. Todėl konstitucinei teisei tenka ypatingas vaidmuo, nes ji reguliuoja svarbiausiuosius santykius visuomenėje – valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir veiklos pagrindus, bei asmens ir valstybės santykius. Nuo šių santykių sričių sureguliavimo priklauso visų kitų santykių sureguliavimo kryptis. Taigi, ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sritims. Todėl konstitucinei teisei tenka visą teisės sitemą integruojanti vaidmuo. Būtent dėl to ji yra vadinama ne teisės šaka, turinčia giržtai apibrėžtą reguliavimo objektą, bet teisės sritimi. Konstitucinės teisės – teisės sitemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia keletas aplinkybių: 1) Konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime. Valstybė, valstybės valdžios institucijų sistema, viešosios valdžios įgyvendinimas, asmens santykio su valstybe įgyvendinimas, asmens santykių su valstybe pradų įtvirtinimas – fundamentalūs dalykai, salygojantys daugelį kitų teisinio reguliavimo sričių 2) Konstitucinei teisei būdinga ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma. Daugumoje valstybių konstitucinės teisės reguliavimo dalyką sudarančius visuomeninius santykius reglamentuoja didesnės teisinės apsaugos ir teisinės galios normos. Jos įtvirtinamos pagrindiniame valstybės įstatyme – konstitucijoje. Demokratinių valstybių konstitucinės teisės doktrina pripažįsta, kad konstitucija yra steigiamojo pobūdžio aktas, išreiškianti tautos valią ir interesus. Remiantis konstitucijos normomis kuriamos kitų teisės šakų normos ir jos negali priešataruti konstitucijai. 3) Konstitucinės teisė normos apibrėžia konstitucinę santvarką, valstybinės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą, valstybės valdžios institucijų sistemą bei jų igaliojimus, tarpusavio santykius, taip pat vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus. 4) Šalies konstitucijoje įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. Todėl konstitucinėje teisėje įtvirtintų žmogaus ir valstybių santykių koncepcijos būtina nuosekliai laikytis visose teisinio reguliavimo srityse. 5) Konstitucinė teisė iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Neretai jos normos nustato valstybės valdžios institucijas, priimančias teisės aktų rūšis; ji taip pat nustato teisės aktų hierarchiją; neretai konstitucinės teisės normose ir principuose yra įtvirtinta ir teisinio reguliavimo kryptis. Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad lonstitucinė teisė yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Žinoma, konstitucinė teisė nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų teisės sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, savrabiausius pradus. Juo labiau tų sričių teisinis reguliavimas atitinka konstitucinės teisės reikalavimus, juo didesnė tikimybė, kad šalyse veikia harmoninga, teisiškumo reikalavimus atitinkanti, teisės sistema 7. Europos Sąjungos konstitucinės teisės samprata. Europos sąjungos konstitucinės teisėd terminas yra vartojamas suprantant ją kaip ES steigimo sutartis, jas keičiančias ir papildančias sutartis, o taip pat ir atskirų valstybių stojimo sutartys. ES konstitucinę teisę jokiuy būdu negalima suprasti kaip visų valstybių – narių konstitucių visumos. 2 tema. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS MOKSLAS 1. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas. Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai. 2. Konstitucinės teisės, kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos 3. M.Riomerio konstitucinės pažiūros 4. Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos Lietuvoje 5. Konstitucinė teisė, kaip studijų disciplina 1. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas Konstitucinės teisės mokslas – tai visuma įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę (galiojančias konstitucines teisės normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius), o taip jos istoriją, perspektyvą ir reikšmę. Konstitucinės teisės mokslo objektas – tai Konstitucinė teisė kaip mokslo šaka, o taip pat jos teisės institutai, jų raida, funkcionavimo ypatumai, konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktika, konstituciniai teisiniai santykiai, susidarantys įgyvendinant konstitucnės teisės normas, konstituciniai teisės šaltiniai, valstybės samprata, valstybės formos, valstybės institucijos samprata ir kita. Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai 1. Teisės mokslininkų (ir Lietuvos, ir užsienio) darbai 2. Konstitucinės teisės normas įtvirtinantys šaltiniai (LR Konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai, kiti konstitucinės teisės šaltiniai, užsienio šalių konstitucinės teisės šaltiniai, kuriais įtvirtintos konstitucinės teisės normos) 3. Konstitucinė praktika, teisinių įdėjų ir normų įgyvendinimas 2. Konstitucinės teisės, kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida Konstitucinės teisės mokslas susiformavo palyginti neseniai, tik XIX a. viduryje. Konstitucinio mokslo, kaip savarankiško teisės mokslo, raida sietina su modernios rašytinės institucijos įvtirtinimu, valstybės organizacijos, valstybės valdžios institucijų sistemos ir šių valdžios institucijų veiklos, asmens ir valstybės santykių pagrindų kryptingu teisiniu reguliavimu. Valstybės valdžia, kurią riboja teisė, tampa ne tik idėja, bet ir realybe. Konstitucinės teisės mokslo raida: 1. Mokslo apie valstybę užuomazgas regime jau antikos laikų graikų mąstytojų Platono, Aristotelio darbuose Vėliau ir senovės Romos autorių Cicerono ir Gajaus veikaluose. 2. Šv. Augustinas (354 – 430 m.) ir Šv. Tomas Akvinietis (1225-1274 m.) savo veikaluose konstravo politines bendreuomenes ir valstybės galią grindė Dievo delegacija, iš kurios ši galia kyla 3. XVI a. Fortescue ir Thomas Smithas savo darbuose aiškino Anglijos konstitucijos dėsnius ir valstybės sutvarkymą. Reikšmingų elementų apie valstybę randame N.Machiavelli (1469-1529 m.) “Valdove” ir Hugo Grotijaus (1583-1645 m.) “Apie karo ir taikos teisę”, B. Spinozos (1632-1677 m.) darbuose 4. Jeanas Bodinas (1530-1596 m.) savo knygoje “Šešios knygos apie rspubliką” yra monarchijos naudai išdėstyta vientiso ir absoliutaus suveriniteto teorija. 5. T.Hobsas (1588-1679 m.) “Leviatanas” išdėstė teisės ir valstybės teoriją. Pagal jį, žmogus iš prigimties yra blogas. Jei nebūtų socialinės ar valstybinės organizacijos, būtų taikomas stipresniojo įstatymas. Siekiant užtikrinti tvarką, kiekvieno ir visų sujungtos pajėgos ir valdžia perleidžiama vienam asmeniui ar žmonių sąjungai, kuri visas jai priklausančia valia daugumo balsų dėsniu suvertų į vieną valią. Tas asmuo turi didžiausią galią, o tas valstybė vadinama milžinu – “Leviathan”. Pagal T.Hobbesą valstybė naudoja visų žmonių jėgą ir priemones, kad užtikrintų tvarką ir gerovę. Taigi regime sutartinės valstybės kilmės formulavimą. 6. J.Locke’as (1632-1704 m.) darba “Du traktatai apie valdymą” dėstė sutartinę valstybės kilmės sampratą, bandė formuluoti valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją, esant pirmosios prioritetui idėją. 7. XVIII a. autorių Ch.L.Montesquieu (1689 – 1755 m.) ir J.J.Rousseau (1712 – 1778 m.) darbai – dar viena pakopa demokratinių revoliucijų ir naujos valstybės sampratos link. Ch.L.Montesquieu išdėstė klasikine tapusia teoriją - valdžių padalijimo sampratą, kuri turėjo nepaprastą reikšmę visai vakarų konstitucinei raidai. 8. 1758 m. E.Vattelis išleido knygą “Tautų teisė arba prigimtinio įstatymo principai”. Joje rašoma, kad svarbiausieji šalies įstatymai sudaro šalies konstituciją. Konstitucija – tai svarbiausias reglamentas, kuriuo apibrėžiamas viešosios valdžios įgyvendinimo būdas. 9. 1762 m. J.J.Rousseau išleido knygą “ Apie visuomenės sutartį arba Politinės teisės principai”, kurioje suformuluotos visuomenės sutarties, liaudies suvereniteto, suvereniteto nedalomumo idėjos. 10. Taip pat reikia paminėti 1765 m. pasirodžiusius V.Blackstone’o “Anglijos teisės komentarus”, kur išdėstyta Anglijos viešoji ir privatinė teisė, G.Bonnof de mably 1776 m. parašytą veikalą “ Traktatas apie įstatymų leidimą arba įstatymų principai” Minėtų autorių idėjos apie valdžios padalijimą, tautos suverenitetą, asmens prigimtines teise, parlamentarizmą yra šiuolaikinio konstitucinės teisės mokslo pamatinės tiesos. Konstitucionalizmo idėjų įgyvendinimo poligonu tapo Naujasis žemynas. Čia jau 1768 m. Masačiųsetso kolonijos atstovai tvirtino, kad nuosavybės teisė yra “konstitucinė prigimtinė teisė”, kurią turi gerbti visi britų valdiniai kaip šventą ir neliečiamą, kad šitos teisės negalima varžyti padidinant mokesčius 1776 m. liepos 4 d. JAV Nepriklausomybės deklaracija yra dokumentas, kad, kuriuo įtvirtintos reikšmingos konstitucinės teisės idėjos, kad visi žmonės yra sutvarti lygūs ir turi neatimamas teises, kad šioms įgimtoms ir neatimamoms teisėms įgyvendinti žmonės sukūrė vyriausybes, kurių valdžia remiasi valdomųjų sutikimu ; o jei ta vyriausybė nevykdo susitarimo ir įgnoruoja įgimtas žmonių teises, tai tauta turi teisę ją paleisti arba panaikinti ir įkurti naują vyriausybę. 1787 m. priimta JAV Konstitucija, tapusi idealiu demokratinės konstitucijos pavyzdžiu demokratinės raidos kelią pasirinkusioms šalims, įtvirtino valdžios galių ribojimą, griežtai atskyrė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Pasaulinės reikšmės yra ir tokie Europoje XVIII a. pabaigoje priimti dokumentai kaip 1789 m. “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”, skelbusi, kad žmogaus teisės yra šventos ir neatimamos ir, kad šalyje nėra konstitucijos jei žmogaus teisės neužtikrintos ir valdžių padalijimas neįgyvendintas. Nemaža reikšmė tenka ir 1791 m. Konstitucijai, įtvirtinusiai daugelį konstitucionalizmo idėjų. Tačiau, kad ir kaip bevertintumėme įvairių autorių konstitucines idėjas ir besiklostančią konstitucinę praktiką, reikėjo sulaukti XIX a. vidurio, kad būtų galima konstatuoti atsiradus konstitucinės teisės mokslą kaip savarankišką teisės mokslą, tiriantį konstitucinį teisinį reguliavimą, valstybės valdžios organizacijos ir veiklos konstitucinius pagrindus, valstybės ir asmens santykius. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos Pagrindinės konstitucinės teisės mokyklos: 1. Juridinė (suklesti XIX a. antrojoje pusėje bei XX a. pradžioje). Suprantama, kad teisinio pozityvizmo laikais valstybė, jos institutai, valstybės ir asmens santykiai buvo tiriami iš teisės pozicijų. Nors šios krypties atstovai ir pripažino socialinį valstybės pobūdį, bet valstybę, jos institucijas, valstybės veiklą tyrė visų pirma kaip teisinį reiškinį. Nors ši mokykla prarado buvusias pozicijas, tačiau būtent šios mokyklos atstovai suformulavo pagrindines konstitucines sąvokas ir kategorijas. Jų darbuose suformuluotos konstitucinės teisės klasikinės teorijos, tokios kaip konstitucinė teisinė valstybė, parlamentarizmas ir t.t. 2. XX a. pradžioje į priekį išsiveržia kita konstitucinės teisės mokslo klyptis – sociologinė mokykla.(L.Duguit, M.Hauriou, L.Gumplowiczius) Šios mokyklos pasiekimai – socialinės teisės sampratos ir socialinio sulodarumo idėjos, teisės viršenybės, teisės prioriteto įstatymų leidėjo atžvilgiu idėjos. Tiesa, šios krypties atstovas L. Gumplowiczius prioritetą teikė prievartai teigdamas, kad jėga visada eina teisės priekyje. 3. Politologinė – sociologinė kryptis (suklestėjo po II pasaulinio karo) – tai sociologinės mokyklos tąsa. Šios pakraipos mokslininkai savo konstitucinius tyrimus siejo su politikos mokslų tyrimais. Buvo studijuojamos ne tiek konstitucinės teisės normos, kiek tam tikro valstybės ar visuomenės instituto realus vaidmuo, reikšmė visuomenės gyvenime. 4. Teologinei mokyklai atstovauja musulmoniškų valstybių teisininkai. Ji nėra vienalytė. Vieni laikosi radikalių, kiti – liberalių pažiūrų (pvz. Turkija). Šiom mokyklos ypatumas, kad vyrauja religinis požiūris į tikrovę> darbai persmelkti kalifato (teisingo valdymo, egzistavusio pranašo Mohameto ir jį pakeitusių keturių kalifų laikais) idėjų. Jos atstovai savitai supranta suvereniteto problemą (jis priklauso Alachui), rinkimus (dažniausiai neigia jų reikšmę), asmens teisinio institutą ir kita. Dabar konstitucinės teisės moksle vyrauja dvi kryptys: 7 1. Etatistinės kryptis atstovi konstitucinę teisę, kaip valstybės nustatytą teisę, nepripažįsta socialinės (sisuomenės sukurtos) teisės. Kai kurie iš jų vadinami radikalais, pavyzdžiui marksistinės pasaulėžiūros mokslininkai, kurie tyrinėja ir suvokia konstitucinę teisę klasių kovos, viešpataujančioas klasės arba klasių grupės diktatūros požiūriu 2. Liberaliosios krypties atstovai teigia, kad konstitucija ir apskritai konstitucinė teisė nėra valstybės valdžios diktatūros įrankis. Ji turi reikšti įvairių visuomenės grupių, valdančiųjų ir pavaldinių socialkinį ryšį, įtvirtinti žmoniškąsias vertybes, įtvirtinti žmoniškąsias vertybes (laisvę, demokratiją,žmogaus teises, socialinį teisingumą, teisingumą ir t.t.) Šios pakraipos atstovai deklaruoja teisinę, demokratinę valstybę, valdžių padalijimą, vietos savivaldą, valdininkų ir valstybės institucijų atsakomybę tautai ir jos atstovams, taikius konfliktų sprendimo būdus, kompromisų ir susitarimo paiešką, daugiapartinę sistemą ir t.t. 3. M.Riomerio konstitucinės pažiūros Lietuvos konstitucinės teisės mokslo pradžia siejama su Kauno universiteto 1922 m. įkurimo ir šio universiteto profesoriaus Mykolo Riomerio vardu. M.Riomeris padrystai yra laikomas konstitucinės teisės pradininku Lietuvoje. M.Riomerio iš esmės remiasi societarine teisės samprata. Teisė, pasak M.Riomerio, yra “pasirenkama iš socialinių junginių srities ir galingomis teritorino imepriumo priemonėmis apsaugojama”. M.Riomeris laikosi tradicinės “trijų elementų” doktrinos. Valstybė, pagal M.Riomerį, yra žmonių, gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančiai vienai politinei valdžiai, sąjunga. M.Riomeris ypač pabrėžė funkcinį tautos požymį. Kalbėdamas apie tautą, jis turėjo galvoje ne pačius žmones, o jų atliekamus darbus. Patys žmonės – tik fizinis valstybės elemento pagrindas, bet ne valstybės elementas. Naginėdamas suvereniteto sąvoką, M.Riomeris siūlė valstybės valdžios viršenybę ir nepriklausomybę nuo kitų valdžių valstybės teritorijoje vadinti ne valstybės suverenitetu, bet valstybės valdžios suverenumu. Tai valstybės valdžios požymis. Tuo tarpu išorinis suverenitetas (nepriklausomybė) – tai tam tikra subjektinė valstybės teisė santykiuose su kitomis valstybėmis. Nors suvereniteto sąvoka yra susisjusi su absoliutinės valdžios sąvoka, tačiau tiek išorinio, tiek vidinio valstybės suvereniteto negalima laikyti absoliutiniu. Valstybės valdžia yra viena, nedaloma, aukščiausia teritorijoje tik teisinio, bet ne socialiniu požiuriu. Valstybė negali visiškai atsiriboti nuo kitų socialinių junginių esančių jos visuje. Ji pati iš jų atsiranda. Išoriniu atžvilgiu valdžios suverenitetas reliatyvus tuo požiūriu, kad tarptautiniuose santykiuose valstybė yra priklausoma nuo tarptautinės teisės. Ji yra savarankiška tik kiek apima jos teisinė kompetencija. Nemažai dėmesio M.Riomeris skyrė visuomenės sampratai. Pagal M.Riomerį, plačiausiu požiūriu visuomenė – tai visas socialinis bendravimas. Siauruoju požiūriu – tai socialinių junginių visuma. Socialinius junginius jis skirstė į organizuotus (socialines organizacijas, arba koorporacijas) ir neorganizuotus (socialines grupes); priverstinius (pvz.valstybė) ir laisvus (pvz., draugijos); natūralius ir dirbtinius, pirminius ir antrinius. Valstybę apibūdino kaip antrinį, teritrinį, priverstinį ir organizuotą socialinį junginį. M.Riomeris nagrinėjo ir kitas konstitucinės teisės temas: konstitucinio teisėtumo problemas, analizuojama administracinio teismo problema.Pasak, M.Riomerio, tik administracinis teismas gali apriboti valdininkų savivalę. Daug dėmesio M.Riomeris skyrė valstubės valdžios ir jos demokratinių teorijų – visuomenės sutarties ir bendrosios valios doktrinai, reprezentacinės demakratijos teorijai. 4. Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos Lietuvoje Nors ryškiausi sovietiniu laikotarpiu išaugę Lietuvos konstitucinės teisės specialistai aktyviai dalyvavo atgimusios Lietuvos konstitucinėje kūryboje, mokslinis paveldas šioje srityje dėl minėtų priežasčių yra ganėtinai kuklus. Natūralu, kad atkūrus nepriklausomybę, atsirado objektyvus poreikis susiklosčiusią mokslinės konstitucinės teisės literatūros spragą skubiai užpildyti. Tai buvo padaryta pakartotinai išleidžiant bent jau svarbiausius M. Romerio darbus: tris „Valstybės ir jos konstitucinės teisės“ tomus, monografiją „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“, knygą „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“, pirmą kartą paskelbiant antrą šio veikalo dalį dar nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m., Lietuvoje išsaugoto autentiško egzemplioriaus pagrindu išleista „Lietuvos sovietizacija 1940-1941“. Parašytuose daugiau nei prieš pusę amžiaus M. Riomerio darbuose nagrinėjamos ir šiandienai aktualiausios teisės problemos, todėl jie šiandien vertinami ne tik kaip savo meto teisinės minties paminklai, bet ir kaip nūdienai reikšmingi konstitucinės teisės mokslo šaltiniai. Spaudoje pasirodo darbų Lietuvos konstitucinių tradicijų, konstitucinių institutų, įstatymų konstitucingumo kontrolės ir kitomis temomis. Taip pat svarbus neseniai išleistas Lietuvos konstitucinės teisės vadovėlis 5. Konstitucinė teisė, kaip studijų disciplina Konstitucinė teisė – privaloma studijų disciplina aukštosiose teisės mokyklose. Tradiciškai laikoma, kad teisės teorija, valstybės ir teisės istorija bei konstitucinė teisė – trys studijų disciplinos, kurias pirmiausia būtina studijuoti norint sėkmingai šveikti tolesmę teisės studijų programą. Konstitucinės teisės studijų kursas negali aprėpti visų konstitucinės teisės mokslo žinių, visų konstitucinių teorijų, doktrinų, įvairių konstitucinės tikrovės vertinimų. Studentai susipažįsta tik su studijų programoje numatytomis svarbiausiomis konstitucinės teisės temomis, kurias būtina išmanyti norint suprasti valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo esmę, asmens ir valstybės santykių pagrindus. 3 tema. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 1. konstitucinės teisės šaltino sąvoka. Konstitucinės teisės šaltinių klasifikavimo kriterijai, 2. Konstitucinės teisės šaltinių sistema. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumai 3. Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis 4. Įstatymai ir jų rūšys. Konstitucinių įstatymų sąvoka konstitucinės teisės doktrinoje 5. Tarptautinės sutartys ir kiti tarptautiniai dokumentai Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos vaidmuo Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje. 6. Konstitucinės konstrolės institucijų aktai kaip konsititucinė teisės šaltinis 7. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai. Fakultatyviniai konstitucinės teisės šaltiniai 8. ES teisės šaltiniai ir Lietuvos konstitucinė steisės šaltinių sistema. 1. konstitucinės teisės šaltinio sąvoka Sąvoka teisės šaltiniai gali būti suvokiama kaip: 1. Teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma). Šiuo atžvilgiu teisės šaltinis ir teisės forma sutampa 2. Veiksniai, kurie lemia teisės normos atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę. Teisinėje literatūtoje jie vadinami materialiaisiais teisės šaltiniais. 3. Įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose galime rasti duomenų apie tam tikro laikotarpio arba tam tikros visuomenės teisę, Konstitucinės teisės doktrinoje sąvoka teisės šaltinis dažniausiai suprantama kaip teisės forma: oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma. Konstitucinių teisės šaltinių klasifikivimo kriterijai: 1. Labiausiai paplitęs teisės šaltinių skirstymas pagal teisės normų išraišką ir įtvirtinimo būdą: a. Teisės norminis aktas (įstatymas, poįstatyminis aktas ir t.t.) b. Teisinis paprotys c. Teisinis precedentas 2. Atsižvelgiant į tai ar šaltinis galioja dabar ar praeityje a. Galiojantys b. Istoriniai teisės šaltiniai (tai gali būti Lietuvos Statutai, 1978 – 1938 m. Lietuvos konstitucijos; kiti to meto aktai, o taip pat kai kuriais atvejais ir konstitucinės teisės doktrina, kai kuriais J.Strainovskio ir M.Riomerio ir kitų žymių teisininkų suformuluotos konstitucinės teisės idėjos) 3. Atsižvelgiant į teisės struktūrą a. Dokrininis (doktina, teisės principai) b. Norminis (teisės normų aktai) c. Sociologinis (tai teisės realizavimo lygmuo – teisės precedentas, teisminė praktika, paprotys) 4. S.S. Aleksejevas skiria teisės šaltinių rūšis pagal 3 pozytiviosios teisės formas: a. “įstatymų leidėjo teisė” b. paprotinė teisė c. teismų teisė 5. Pagal konstitucinės teisės institutus (pvz. Pilietybės, žmogaus teisių ir laisvių) 6. Pagal teisės šaltinių teisinę galią. Tai suklasifikuoti teisės šaltiniai gali sudaryti hierarchinę sistemą: a. Konstitucinės teisės siaurąją prasme šaltiniai i. LR Konstitucija, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai – sudedamoji konstitucijos dalis, taip pat konstitucijos pataisos ii. LR Konstitucinio Teismo nutarimai ( tik tie, kurias tikrinamas teisės aktų atitikimas konstitucijai) b. Kiti Konstitucinės teisės šaltiniai i. Konstituciniai įstatymai (69 str. 3 d. Prasme) ii. LR ratifikuotos tarptautinės sutartys iii. Įstatymai, Seimo statutas iv. Poįstatyminiai teisės aktai 7. Pagal kilmę: c. Pirminis (pvz. Konstitucijai kaip tautos aktas) d. Išvestinis (pvz. Poįstatyminiai teisės aktai, palyginti su įstatymais) 8. Rašytiniai ir nerašytiniai (pvz, konstituciniai papročiai) 9. privalomi ir neprivalomis (pvz. Lietuvoje neprivaloma yra doktrina) 10. materialieji ir proceso 11. Bendrojo galiojimo, riboto galiojimo ir išimtinio galiojimo. 2. Konstitucinės teisės šaltinių sistema Konstitucinių teisės šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šaltinių visuma. Egzistuoja 2 pagrindinės teisės tradicijos: bendrosios teisės ir konstinentinės teisės Kontinentinė teisės tradicija: 1. Šiai tradicijai būdinga aiški, konkreti ir aiškiai apibrėžta teisės šaltinių hierarchija. Pagrindiniu teisės šaltiniu čia laikomas norminis teisės aktas 2. Norminiai teisės aktai rūšiuojami hierarchijos tvarka, kurią lemia reguliuojamu visuomeninių santykių reikšmingumas ir institucijos, išleidusios teisės aktą, teisinis statusas. Hierarchijos tvarka reiškia, kad aukštesnės teisinės galios įstatymams negali priešatarauti mažesnės teisinės galios įstatymai 3. Šiai tradicijai būdinga griažtai atriboti pirminius teisės šaltinius, kurie yra privalomi teisėjui (konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai) ir antrinius, teisėjui neprivalomus teisės šaltinius (teismo precedentai, doktrina) Bendrosios teises tradicija. 1. Statutinė ir bendroji teisė atribota ir pabrėžiamas ne statutinės, bet bendrosios teisės pirmumas 2. Svarbiausias teisės šaltinis – teismo precedentas – teismo sprendimas, priimtas konkrečioje byloje ir tapęs privalomu kitiems tos pačios arba žemesnės instancijos teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas 3. Teoriškai pripažįstama, kad įstatymai teiės šaltinių sistemoje turi didžiausią reikšmę, tačiau praktiškai teisės šaltinių hierarchiją bendrosios teisės valstybėse nustato teismai, spręsdami konkrečius ginčus. Konfliktinėms situacijoms pirmanybė yra teikiama aukštesniam pagal hierarchiją teismui, žemesnio teismo precedentą gali atmesti tik aukštesnės teismo instancijos 4. Bendrosios teisės tradicijoje privalomais teisės šaltiniais yra laikomi visi konstitucinės teisės mokslo pripažįstami šaltiniai : konstitucija, įstatymai, teismo precedentai, konstituciniai papročiai ir tradicijos, dokrtina, tačiau kai kuriose valstybėse yra ir savų ypatumų: pvz. JAV pripažįstama konstitucijos viršenybė palyginti su kitais įstatymais, o DB, galioja statutų lygybės pruncipas. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumai Lietuva priklauso kontinentinės teisės tradicijai, tad kalbėdami apie Lietuvos konstitucinės teisės šaltinius, galvoje turime tik norminius teisės aktus. Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra glaudžiai tarpusavyje susiję: vieni teisės aktai konkretina kitus, tam tikrų teisės aktų normos saugo kitų normas. Juos sieja bendri teisėkūros principai ir giržti hierarchijos ryšiai. Teisės šaltinių hierarchija – svarbiausias Lietuvos Konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumas. 3. Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis Lietuvos Respublikos Konstitucijos vietą Lietuvos teisės sistemoje labai tiksliai apibrėžė Lietuvos respublikos Konstitucinis teismas : “Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausiąją teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įtvirtina pgrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!