Kodėl verta atleisti skriaudėjui? Kalbėjimas

Kodėl verta atleisti skriaudėjui?

J. Biliūnas „Lazda“

Šv. Evangelija „Sūnus palaidūnas“

Nuo senų senovės žmonių tarpusavio santykiai buvo nenuspėjami. Nei vienas individas negalėjo numatyti, ko tau linki kiti asmenys. Žmonės skaudina ir žeidžia kitus, dažniausiai patys to nesuprasdami ar kartais net ir to nenorėdami. Skriaudėjas nesupranta, ką jo žodžiai gali reikšti jo skriaudžiamam individui. Visi žmonės reaguoja skirtingai į skriaudas, vieni moka atleisti, o kiti priima tai asmeniškai ir supyksta. Ne visi sugeba atleisti savo skriaudikui, o atlaidumas yra viena svarbiausių moralės savybių, polinkis elgtis su kitais žmonėmis tolerantiškai ir supratingai, dovanoti žmogui už jo padarytą žalą. Taigi, kodėl yra verta atleisti skriaudėjui?

Mano manymu, atleidimas – stipraus žmogaus savybė, kuri parodo tavo subrendimo ir dvasios stiprumo lygį. Dažniausiai žmonės į atleidimą žiūri skeptiškai - laiko neigiama savybė, nes, jų manymu, tai parodo kad žmogus yra pasyvus, silpnas ir suteikia galios savo skriaudėjui. Tačiau atleisdamas asmuo gali jausti išsilaisvinimo jausmą nuo pykčio ir neigiamų emocijų. Šitaip sumažėja skriauda, atsiranda galimybė pilnai pasitikėti ir atkurti naujus santykius su tuo žmogumi. Tik žmogus kuris moka atleisti gali gyventi morališkai pilnavertį gyvenimą. Neretai bibliniai motyvai būna analizuojami ir lietuvių literatūroje. Tai ypač atsiskleidžia lietuvių prozininko ir publicisto Jono Biliūno melancholiškame kūrinyje „Lazda“. Kūrinyje yra aptariamas kultūrinis, krikščioniškas kontekstas, autoriaus biografija, tėvo ir Dumbraucko dinamiški santykiai, lazdos simbolio reikšmė bei jos atidavimo scena - ryškiausia atlaidumo scena. Ši novelė įprasmina skriaudą ir patyčias, tačiau kūrinio kulminacijoje atsiskleidžia dorumo ir atleidimo svarba. Novelės protagonistas – pasakotojo tėvas, kuris dalinasi savo prisiminimais iš baudžiavos laikų. Jis su savo žmona buvo baudžiauninkai ir gyveno varganomis sąlygomis, buvo varinėjami pono Dumbraucko. Kartą, beardamas žemę, tėvas nusprendė pamaitinti išalkusius jaučius pono dobilais. Tai sužinojęs Dumbrauckas skaudžiai primušė jį su lazda už vagystę. Po daugelio metų jis buvo atvykęs, nes jo namas kartu su girininku sudegė vieno juokdario, sumaniusio užsikurti pypkę šieną vežant, dėka. Išvykdamas iš tėvo namų, Dumbrauckas paliko jam lazdą su kuria jį mušdavo. Jis su pagarba priėmė tą lazdą ir mandagiai padėkojo už ją ir sakė savo vaikams, kad nereikia pykti ant jo nes ir pats yra kada nors kentėjęs. Be to, žiūrėdami į tą lazdą vaikai prisimins, kad tėvai juos baudžia tik jų labui ir gerovei.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!